• VAKARĖLIS „a la DIDYSIS GETSBIS“

    Amerikiečių rašytojas Frensis Skotas Ficdžeraldas yra pasakęs: „Rašytojas turi rašyti savo kartos jaunimui, ateinančios kartos kritikams ir tolesnių kartų mokytojams“. Pačiam rašytojui pasiekti šį tikslą bene geriausiai pavyko savo puikiuoju, didingu ir ypač amerikietišku romanu „Didysis Getsbis“.  Pavyko net tose srityse, kur vargu ar pats tikėjosi. Vėlesnės kartos iš šio romano tebesimoko ne tik mylėti, bet ir švęsti bei puoštis. Stiliaus „a la Getsbis niekas ir niekada nepamiršo, niekada ir nepamirš. Juolab kad praėjusio šimtmečio 1920-1940 – ųjų mada, nežiūrint visų politinių sunkumų, buvo iš tiesų žavinga. Ypač  – turtėjančioje Amerikoje, kuri kaip tik šiuo laikotarpiu ir buvo pavadinta svajonių šalimi. 

    Žinoma, prie stiliaus populiarumo labiausiai prisidėjo romano „Didysis Getsbis“  ekranizacijos, mat jos buvo viena už kitą įspūdingesnės, o viską vainikavo pasirodžiusioji 2013 – aisiais su nuostabiuoju aktoriumi Leonardo di Caprio. Tiesa, kritikai kaip tik šioje ekranizacijoje pasigedo meilės gelmės ir herojų dramos, bet spindesys joje liejasi su kaupu. Tai tikrai nuostabus, įspūdingas, užburiantis kino filmas. Jei jį jau matėte, dar kartą reikėtų pažiūrėti prieš Naujuosius metus, kad po to norėtųsi su dideliu įkvėpimu išsipuošti ir nuveikti kažką nepaprasto – gal net surengti vakarėlį „a la Getsbis“.

    Getsbio popietė Oklande

    Kaip tik tokius vakarėlius jau 33 metus iš eilės rengia Kalifornijos ar deco bendruomenė Oklande ir tai sulaukia didelio susidomėjimo. Šiemet renginys  įvyko rugsėjo viduryje ir kvietė į dieninį pobūvį (gal todėl buvo mažiau spindintis). Organizatoriai savo interneto svetainėje kiekvienais metais nurodo vakarėlio ypatumus ir duoda gausybę patarimų, kaip rengtis, kaip dekoruoti stalą, ką valgyti ir pan. Mat viską reikia atsinešti patiems.Bilietas, atveriantis galimybę „persikelti“ į trečiąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį, asmeniui kainuoja 55 dolerius, vaikai iki 12 metų įleidžiami nemokamai. 1920-1940 – ųjų apranga privaloma be išlygų, todėl, jei ateini nepasiruošęs, išsinuomoti trūkstamus aksesuarus galima vietoje. Tačiau to mažai kam prireikia, nes praeities fanai ir fanės kruopščiai ruošiasi metų įvykiui ir norom nenorom lenktyniauja, kas įspūdingiau atrodys. Tam yra ir motyvas: kasmet renkamas stilingiausias džentelmenas ir ponia, prigalvojama ir įvairių kitų nominacijų. Svečiai netgi atvyksta to laikotarpio  automobiliais.

    Piknike – tik pačių atsinešti indai bei stalo aksesuarai. Ir šiukštu jokio plastiko. Patiekalai taip pat turi būti „beveik kaip prieš 100 metų“: trikampiai sumuštinukai, bulvių salotos, vaisių bei sūrio lėkštė, obuolių pyragas. Čia leidžiamas alkoholis, tad dažniausiai geriamas šampanas. Kaip kitaip? Juk tai mėgstamiausias Getsbio gėrimas. Programa, kuria rūpinasi organizatoriai, irgi to laikotarpio stiliaus. Senos receptūros ledai pardavinėjami iš senoviško vežimaičio, ponai gėrisi įvairiomis senovinių  daiktų ekspozicijomis ir ramstosi į šimtamečius automobilius, damos nuo kaitrios Kalifornijos saulės dangstosi žavingais skėtukais ir vėsinasi vėduoklėmis. Margaspalvis piknikas, kuriame kasmet dalyvauja per 500 žmonių, įsikuria šalia įspūdingo balto dvaro, tarsi nužengusio iš „Didžiojo Getsbio“ ekranizacijų. Jokio karnavalo įspūdžio: visi stilingi, žavingi ir linksmi, tarsi tai būtų tikra  nepaprasto grožio kelionė po XX amžiaus pradžios Niujorką. Šampanas liejasi laisvai, ponios ir ponai įsisuka į šokio sūkurį…

    1920-1940 – ųjų mados akcentai

    Trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje moterys išsivaduoja iš korseto, o jų drabužiai demonstruote demonstruoja, kad ne liemuo svarbiausia. Priešingai: madinga siaurų klubų, plokščiakrūtė, trumpai apsikirpusi moteris, kurios šukuoseną dažnai dengia apvalaus varpelio formos kepuraitė. Jai tinka vos dengiančios kelius berankovės suknelėsprailgintu liemeniu.  Vakarinės – dažniausiai net svyrančios nuo karoliukų ir žvynelių gausos, dieninės – plazdančios šifonu, šilku ar satinu. Raštai geometriniai ir gėlių, bet jokių rėksmingų spalvų – valdo pasteliniai tonai. Ilgi karoliai, dažniausiai perlų – beveik privalomi.

    Ketvirtajame dešimtmetyje moterys supranta, kad liemuo  – jų privilegija, todėl jį susiveržia diržu, taip pat išryškina pečių liniją bei krūtinę. Vakarėliuose jos tviska aptemptomis, blizgiomis suknelėmis iki pat žemės, puošiasi kailiais ir įvairiausiais prabangių audinių šaliais. Dienomis dėvi prigludusio silueto, kojų kauliukus beveik siekiančias ilgas sukneles ar sijonus, o vietoje drabužių rankovių plevena įvairaus ilgio raukinukai. Plonyčių dirželių nepamirštamaprie bet kokio drabužio, o beretės ar nedidukės skrybėlaitės privalomos kasdien. Europai tuo metu sunku, Amerikai lengviau, bet moterys visada nori būti gražios ir joms tai pavyksta.

    Pirmą kartą romanas „Didysis Getsbis“ buvo išleistas 1925 m., jo tiražas siekė 20 870 egzempliorių, knyga kainavo 2 dolerius.

     

    Geriausiomis romano „Didysis Getsbis“ ekranizacijomis laikomos dvi. Tai klasikinis auksinio Holivudo laikotarpio kino filmas, pasirodęs 1949 m., bei 1974 m. sukurta literatūrinio kūrinio vizija, kurią įkūnijo Robertu Redfordas. Filmas pelnė du Oskaro apdovanojimus. 2013 m. pasirodęs australų kilmės režisieriaus BazLuhrmann režisuotas filmas pranoko visus žiūrovų  lūkesčius savo vizualumu, tačiau kritikų buvo apkaltintas paviršutiniškumu, kurio nesugebėjo pridengti netgi genialiausių aktorių, tarp jų ir Leonardo di Caprio, talentas.

    Jurgita PAUŽAITĖ – MAŽEIKIENĖ

    Autorės nuotraukos

    Reportažas rengtas 2017 žurnalui „Vintažo ženklai“.

    Autorė Jurga Paužaitė – Mažeikienė su vyru Tomu ir sūnumi Tomuku (dešinėje) bei drauge Dalia Wishard ir dukra Monika.