• Sandoriai su džentelmenais

    Nufotografuoti daiktus nuostabiame kiemelyje vasaros proga fotografę Ramunę PIGAGAITĘ iš Frankfurto priprašėme mes. Ji pati mėgsta kitą šviesą, kitą stilistiką, kitą nuotaiką. Bet… Ramunė sutiko ir nežinia po kelinto kadro išrinkome jos aprašomų daiktų nuotraukas. O dabar – klausome radybų istorijų.

    I istorija – sena lentyna

    Buvo, berods, vėlyvas ruduo, o gal jau ir ankstyva žiemos pradžia. Tiems, kurie mane pažįsta, ne naujiena, kad aš kasdien valandų valandas bastausi po miškus, slėnius ir pievas. Tokio mano elgesio priežastis yra mano seneliukas biglis, bet ne vien dėl jo tai darau. Ne. Aš pati miške randu daug lobių: apsamanojusių šakų, samanų, netgi retų augalų. O jeigu jau labai sekasi, tai ir kokį nors surūdijusį kibirą. Bet čia tik Lietuvoje mane tokia laimė lydi – Vokietijos miškai švarūs.
    Taigi tą vėlyvą ir apsiniaukusią popietę aš sąmoningai nuklydau nuo išminto tako ir lindau vis gilyn ir gilyn į netoli Frankfurto esančio miestelio Bad Vilbel mišką.
    Miškas darėsi vis tankesnis, mano apdarai kibo už medžių šakų, biglis Mango, užuodęs kažkieno pėdsakus, tempė mane, ir aš jau gailėjausi, nusukusi nuo to tvarkingo miško tako. Taip – gailėjausi!
    Bet visai netikėtai priėjau nedidelę pievelę, kurioje mano dideliam nustebimui prie ėdžių ramiai darbavosi senyvas vyriškis. Didžiąsias lyg ir kalė, tvirtino, o šalia numestos gulėjo kitos, mažesnės.
    Pasisveikinusi ir atsiprašiusi už šį netikėtą įsibrovimą į jo valdas aš mandagiai pasidomėjau, ką jis čia veikiąs. Pasirodo, jis besąs šio miško ruožo eigulys ir prižiūrįs mišką. Ėdžios pairusios ir jas norįs sutaisyti. Tam štai ir atsinešęs šią seną, seniai sudegusios kepyklėlės, priklausiusios jo tėvui, lentyną, naudotą kepimo skardoms vėsinti.
    Po šio sakinio aš stovėjau kaip užhipnotizuota: senas daiktas – kokio aš iki šiol nebuvau mačiusi ir kuris man priminė mažas ėdžias stirnoms – po kelių minučių nustos egzistavęs ir taps atsarginėmis ėdžių dalimis?! Jau vien dėl to, kad aš, vedama savo beribio smalsumo, atsidūriau miško gilumoje, privalau, tiesiog privalau jį nuo galutinio sunaikinimo išgelbėti!
    „Kiek jūs už ją norėtumėte?“ – paklausiau aš. Dabar jis stovėjo kaip užhipnotizuotas ir spoksojo į mane, lyg būtų nesupratęs mano tikrai nepriekaištingos vokiškos kalbėsenos. „Už ką, ponia?“ – perklausė jis dar kartą. „Na, už šitą seniai sudegusios kepyklėlės, priklausiusios Jūsų tėvui, lentyną kepimo skardoms vėsinti“, – įvardijau labai tiksliai. Taip nuoširdžiai žmonės retai juokiasi. Taip iš dūšios, kaip mano Varėnoje sakoma. „Prajuokinote, ponia. Seniai taip juokiausi“, – pagaliau sugebėjo jis atsakyti.
    Žingsniuodami mano automobilio link, šnekučiavomės apie gamtą, kuri turėtų pradėti, jeigu tik galėtų, žmogaus saugotis, apie medžių inteligenciją jų tarpusavio bendravime, apie mūsų vis mažėjančią atsakomybę ir augantį egoizmą…
    Nuostabus, iki šiol neužmirštamas pasivaikščiojimas su visiškai nepažįstamu žmogumi ir mažomis ėdžiomis, oi, lentyna, ant pečių.
    O lentynėlės persikūnijimai tebesitęsia: kadaise vos netapusi ėdžiomis, vasaros pabaigoje ji panašėja į kvepiančią šieno kupetą, nes ant jos sukabinu visas savo gėlių bei vaistažolių puokštes, o kol gėlynai dar auga ir bręsta, ant jos savo sparnus pasidžiauna angelai. Ir stirnos ant manęs dėl to, tikiuosi, nepyks!

    II istorija – žavinga vaza


    Naktis prieš šį sendaikčių turgų kažkodėl visuomet būna trumpa ir bemiegė. Taigi mes atostogaujame Bretanijoje, mažame kaimelyje prie Atlanto vandenyno ir būtinai išsiruošiame į turgų. Ten jis vyksta tik vieną kartą per metus. Didysis sendaikčių turgus! Tik negalvokite, kad aš atsitiktinai būtent tą savaitę atvykstu atostogauti ! O ne – atostogos kruopščiai derinamos, atsižvelgiant į šio turgaus datą. Į šį jaudinantį renginį iš visos Prancūzijos ir ne tik susirenka pirkliai bei prekeiviai, įtraukdami ir vietinius gyventojus. Jie, nesitraukdami nuo savo namų, į gatves ištempia dešimtmečius palėpėse stovėjusius savo senelių ar prosenelių palikimus. Mane visuomet stebina, kad prancūzai taip lengvai atsisveikina su savo šeimos relikvijomis. Visas miestelis: gatvės, aikštės ir kiemai tampa gyva turgaviete.
    Taigi suprantama, kad man nesimiega, kaip ir pelėdai, kuri kiekvienais metais baugiai ūkauja mūsų nuomojamo namo kieme. Dar tik švinta, o aš jau virtuvėje ant maloniai šaltų akmeninių grindų su trigubo espreso puodeliu. Greitai įlendu į ilgą suknelę, skrybėlė, vintažinis skėtis ir lagaminėlis ant ratukų. Pirmyn!
    Kad ir kaip anksti beatvažiuočiau, turgus jau būna įsibėgėjęs. Gerai nusiteikę miestelėnai, garsiai vienas kitą sveikinantys ir šiltai apsikabinantys, vienas kitas turistas, nedrąsiai kalbantis ir viską vokiškai peikiantis, antikvaro pardavėjai, kuriuos iš karto atpažįstu iš veidų išraiškos ir kurių stalus stengiuosi apeiti (brangu) ir tas ore tvyrantis medžioklės jaudulys. Dar – Atlantas. Ar gali būti kas geriau? Koks gražus tas gyvenimas!
    Slenku vėžlio tempu: „Bonjour“ – vienam, „Bonjour“ – kitam, stabteliu, šnekteliu, sumoku, į krepšį ir vėl pirmyn. Lagaminėlis sunkėja, jo ratai vis garsiau cypia. Krepšys jau pilnas senovinių laikrodžių, marmurinių žvakidžių, gobelenų, senovinių fotografijų su vaiduokliškais veidais… Lempos ir kandeliabrai – po pažastimi. Kol daugiau – nebegaliu. Iš nuovargio ir iš laimės..
    Išsekusi po sėkmingos medžioklės sėdžiu mažoje kavinukėje po milžinišku platanu ir dabar jau iš lėto mėgaujuosi espreso. Prie mano stalo mažais atsargiais žingsniukais prisiartina mažytis seneliukas, tempdamas panašų kaip mano lagaminą ant ratukų. Ar galįs jis prisėsti, madame? Taip, ir jis buvo turguje. Kaip ir kiekvienais metais. Jo kaimynas dar tebeprekiauja. Bet jis turįs grįžti atgal namo – turistai atvažiuoja. Nesvarbu, kad ne viską pardavęs. Smagu jam čia – tiek daug linksmų žmonių. O šią dar jo žmonos paveldėtą jardiniere atsivešiąs kitąmet. Atsistoja ir truputį drebančiomis rankomis ištraukia ją iš krepšio ir pastato ant marmurinio kavinės stalo. Gentil, tres gentil*.
    Taigi nusipirkti senovinę vazą Prancūzijos kaimelyje galima ne tik visą miestą aprėpiančiame turguje, bet ir kavinėje po platanu, begeriant kartu espreso ir beplepant su žaviu senu džentelmenu. Tres gentil!

    *Graži, labai graži.

    Ramunė PIGAGAITĖ

    Autorės nuotraukos