Istorija bus apie mano močiutę Jadvygą Kriūnienę, bet pradėsiu ją nuo to, kad man labai patinka skaniai valgyti. Ir gaminti. Malonumas prasideda vien pagalvojus, ko aš norėčiau. Sultingos, minkštutėlės jautienos, troškintos su džiovintomis slyvomis, apskrudusios anties gabalėlio su keptu obuoliu, o gal džiovintų baravykų sriubos? O gal… puraus per visą „petelnią“ blyno, kurio skonį jaučiu ir šiandien? Niekas daugiau tokių blynų gyvenime man ir neiškepė, o ir aš pati ilgai nesupratau, kaip juos pagaminti. Tiesa, dabar jau žinau jų paslaptį. Taigi tą skanųjį sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti ir vistiek jame būtų tik dalis valgių, kuriuos gamino mano močiutė Jadzė. Gryna kaunietė.
Varlės kojelių iššūkis
Močiutė nemokėjo nei siūti, nei adyti, nei megzti, bet maisto gaminimas buvo jos stichija. Matyt, turėjo tam Dievo dovaną, nes kaip kitaip paaiškinti tai, kad, nemokėdama rašyti, 1937 ar 1938 m. išlaikė egzaminą Karininkų ramovės Kaune restorano „Trys milžinai“ virėjos vietai gauti. Ten šefe ji dirbo visus metus, kol veikė restoranas. Be abejo, tai nebuvo atsitiktinumas, nes močiutė nuo 14 metų,kaip pati sakė, tarnavo pas ponus dvaruose ir dirbo virtuvėse. Minėjo, kad daug sužinodavo iš jaunų ponaičių, kurie, parvykę iš užsienių, pasakodavo, ką ten valgė. Be to, močiutė buvo smalsi ir drąsi, nebijojo jokių iššūkių ir eksperimentų. O darbdaviai tada labiau žiūrėjo ne į popierių, o į tai, ką moki. Taigi būdama 27-erių ji nužygiavo į egzaminą, kuriame reikėjo išvirti sultinį consome, išsukti majonezą ir iškepti… varlės kojeles! Sultinys ir majonezas buvo vieni niekai, bet varlės kojelės – rimtas iššūkis!„Pabarsčiau jas druska, tik šmurkt kelioms minutėms į įkaitintą sviestą – ir gatava!” – pasakodavo močiutė. Egzaminą ji išlaikė puikiai.
Ir tokių iššūkių buvo ne vienas. Pvz., Prezidento salėje jos rankomis buvo suruošta paskutinė vakarienė Antanui Smetonai prieš jam pasitraukiant į Vakarus. Deja, nežinau vakarienės meniu ir …nebepaklausiu. Prisimenu ir jos pastebėjimą, kad Lietuvos prezidentai ir karininkai mėgo rūgpienį su bulvėmis. Toks patiekalas buvo įtrauktas į restorano valgiaraštį šalia prancūziškų, vokiškų ar austriškų valgių.
Tautinių skonių ypatumai
O štai vokiečiai močiutę nustebino prišaudę juodvarnių. „Sunešė juos į virtuvę ir liepė paruošti. Ką daryti – nupešėme su mergaitėmis plunksnas ir iškepėme“, – girdžiu ją pasakojant.Vokiečiams patikdavo močiutės bufetai (dabar šia reikšme labiau vartojamas žodis furšetas).
„Vaikeli, kai ruošdavau bufetus vokiečiams, jie visada ateidavo po vakarienės padėkoti ir atnešdavo skardinę medaus, šokolado ir konjako Bisquit dubouche. Namuose stovėjo pilnas kampas“, – sakydavo močiutė.
Rusai nieko neatnešdavo ir bufetų jiems niekas neruošė. „Kaip man gaila jų buvo – tokie sulysę, pavargę, ateidavo į valgyklą alkani, neturėjo supratimo, kur kas. Pas mus ant stalų stovėdamo druska, pipirai ir garstyčios. Prisimenu, kaip vienas, pamatęs indelį su garstyčiomis, puolė draugui džiaugtis: „Smotry, smotry – miod! Davai, davai namazyvai na chleb!“* Užsitepė storai ant duonos ir susigrūdo visą į burną. Mes net už galvų susiėmėme. Po to rėkdamas ir ašarodamas išlėkė lauk, o mums buvo daug juoko“, – ne kartą prisimindavo močiutė.
O kad jie be duonos ir bulvių nelabai ką buvo matę, liudija dar vienas močiutės prisiminimas: „Apgyvendino pas mus su Karoliu (mano senelis) rusų karininko žmoną. Nelabai tada ką galėjai nusipirkti, bet aš turguje gavau lašinių, išviriau barščių ir pavaišinau karininkienę. Ji labai dėkojo ir paklausė, kaip tokią sriubą išvirti. Aš ir papasakojau apie tuos lašinius. Grįžtu kitą dieną iš darbo, randu karininkienę verkiančią ir pro ašaras pasakojančią: „Pošla na bazar, kupila salo, položila v kastriuliu, zalila vodoj i postavila varit. Vernulasposmotret– a salo v kastriule net! Okoško bylo otkryto – možet koška staščila?“** Pažiūrėjau į puodą, kuriame nebuvo jokios mėsos, tik kažkoks riebus skystis, paklausiau,kaip atrodė tas jos pirktas „salo“ ir supratau, kad moteris išvirė sviesto gabalą. Gal ūkininkas turėjo ir „salo“ ir „maslo“, o ponia susipainiojo, ko reikia sriubai?“
Gelbėjimo operacija, galėjusi baigtis mirtimi
Ne vieną istoriją būtų galima parašyti ir apie močiutės draugystę su žydais, bet šį kartą prisiminsiu tik nubarstytą duonos trupinėliais. Taigi karas – baisus metas visiems, o jau žydams – ypač. Juos varė į getus, vežė į Vokietiją, laikė uždarytus. Suvaryti ir saugomi jie buvo ir netoli Soboro. Močiutė visus trupinius, duonos kriaukšleles nurinkdavo nuo stalų ir sudžiovindavo. Tada supildavo į popierinius maišus ir su virtuvės mergaitėmis įsiūbavusios įmesdavo belaisviams, ir– į kojas!Sargybiniai nematydavo, kas tai padarė, o belaisviai bemat išsidalydavo kriaukšlius. Pavyko net sviesto sergančiam perduoti. Bet vienas kartas nemelavo – sargybiniai jas pastebėjo. Visos išsilakstė į skirtingas puses – močiutė įlėkė į vieną Laivės alėjos namą ir bėgdama laiptais į viršų beldė į duris – gal kas įsileis. Bet niekas neatidarė. Tada ji pamatė didelę metalinę statinę, ją atkėlė ir palindo (močiutė buvo nedidukė, smulki). Netrukus išgirdo vokiečių balsus ir triukšmą – jie irgi beldė į duris. Kai vokiečiai išėjo, močiutė nusprendė išlįsti iš savo slėptuvės, bet niekaip negalėjo pajudinti statinės. Pradėjo trūkti oro. Gerai, kad mergaitės matė, kur ji įbėgo, ir atėjo jos ieškoti. Trise šiaip ne taip atkėlė tą starinę ir ištraukė močiutę. Jei ne mergaitės, močiutė būtų uždususi.
Kiaulė – senamiesčio bute
Valgyti močiutė turėjo visada. Net per karą. Ir ne kaime, o mieste! Jei parduotuvės uždarytos ar išgrobstytos, o mėsos vis tiek norisi, kiaulę galima užsiauginti ir pačiame miesto senamiestyje, 3 kambarių bute! Kiaulė gyveno paskutiniajame iš pereinamų kambarių. Naktimis jai leisdavo pabėgioti, labai slėpė nuo kaimynų, kad kas neįskųstų, neatimtų, nenubaustų… Kai atėjo Kalėdų metas, senelis turėjo papjauti augintinę, bet nesugebėjo to padaryti. Užtamsino langus, užkaišė visus plyšelius, kad kaimynai negirdėtų žviegimo – ir ką? Kiaulę paskerdė smulki ir maža močiutė. Kiek žinau, visiems kaimynams teko skerstuvių.
Verta paminėti ir senelio žvejybą Nemune. Nauda iš senelio žvejonių buvo tik ta, kad žiemą senelis atnešdavo ledo, ant kurio močiutė sukdavo grietininius ir kiaušininius ledus. Vėliau, jau po karo, ji turėjo ledų vežimėlį ir tuos naminius ledus parduodavo prie „Dainos“ kino teatro.
Už skanėstus – geidžiama mėsytė
Kai prasidėjo tarybiniai laikai ir vėl norėjosi mėsos, kurios nusipirkti mieste galėjai tik turguje ar „iš po skverno“, močiutė dienomis dirbo „Pirmūne“ (gamino emaliuotus indus), o naktį kepdavo „francūzkas“ bulkas ir 5 ryto jas parduodavo senamiesčio turguje, o 6 jau važiuodavo į rytinę pamainą.
Kai atsirado elektrinės vaflinės ir plakikliai, ji buvo viena pirmųjų pirkėjų. Per dieną ji iškepdavo po 200 vafliukų, įdarydavo juos sviestiniu kremu ir „moment“ parduodavo turguje. Ji visada norėjo mėsos, o kiti–jos gardumynų skanumynų. Taigi parduodavo vafliukus, o pirkdavo rūkytą „palendvicą“. 1981-aisiais ja vaišinau vieną Vilniaus ponią, pas kurią nuomavausi studijuodama kambarį, ir kaip šiandien menu – ji negalėjo patikėti, kad tokių dalykų galima nusipirkti Kaune!Močiutė niekada nesiskundė, kad jai ko nors trūksta – labai mėgo savo darbą ir visą gyvenimą jį dirbo be paliovos.
Dabar tuos vafliuku stoje pačioje vaflinėje kepu aš, su anūku suku per mašinėlę sausainius, verdu šaltieną, gaminu befstrogeną, primenantį močiutės, ir mokausi gaminti tai, ką močiutė prieš 80 metų gamino „Trijų milžinų restorane“.Būtų smagu atsivertus vieno ar kito restorano valgiaraštį pamatyti įrašytą eskalopą, „File Wellington“ ar keptą žąsį. Prieš 80 metų tai buvo galima rasti!
*Žiūrėk, žiūrėk – medus! Tepkim ant duonos.
**Nuėjau į turgų, nusipirkau lašinių, įdėjau į puodą, užpyliau vandeniu ir pastačiau virti. Po kiek laiko žiūriu – lašinių puode nėra! Langelisbuvopraviras, gal katėnusitempė?”