• Simona SKAISGIRYTĖ- MAKSELIENĖ: „Pabuvojusi daugybėje įvairiausių pasaulio muziejų galiu pasakyti, kad nesu nusivylusi lietuvių daile“

     

    Praėjusių metų gruodžio 1-ąją (interviu rengtas 2018m.) įvyko jubiliejinis, jau 50-asis Vilniaus aukcionas, o pirmasis buvo surengtas prieš dešimtį metų. Dvigubas jubiliejus – puikus pretekstas pakalbinti meno kūrinių aukciono vadovę dr. Simoną SKAISGIRYTĘ – MAKSELIENĘ ir drauge su ja praverti daugeliui mažai žinomo pasaulio duris.

    Justinas Vienožinskis. Parko tvenkinys su gulbėmis Dačiūnų apylinkėje. 1921, drb., al., 71 x 61.  Pradinė kaina 17087 E, pardavimo – 33306 E.

    – Metų pabaigoje įvyko Jūsų organizuotas 50 – tasis Vilniaus aukcionas. Jubiliejaus proga gražu prisimini pradžią 2007 – aisiais. Kokie įspūdžiai ir nuotaikos iki šių dienų išlikę iš pirmojo aukciono?

    -Pirmasis aukcionas įvyko 2007 m. rugsėjo 14 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenale). Nors nebuvome spėję plačiai išviešinti šio renginio, aukcionas turėjo platų atgarsį tarp kolekcininkų ir kitų meno rinkos dalyvių. Rengdami antrąjį  aukcioną, persikėlėme į Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą. Jame aukcionai tebevyksta iki šiol (išskyrus vasaros aukcionus Palangoje, kurie vyksta Antano Mončio namuose – muziejuje). Pirmuosius du aukcionus pakvietėme vesti p. Algimantą Čekuolį, ir man iki šiol miela prisiminti jo palaikymą.

    – Tiems, kam ši tema visai nežinoma, prašome praverti aukciono organizavimo virtuvės duris. Kaip viskas vyksta iki tol, kol renginio dalyviai susėda salėje?

    – Kiekvienam aukcionui renkamas atskiras rinkinys, išleidžiamas katalogas (popierinė ir elektroninė versijos). Darbai kontraktuojami 3 – 4 mėn. iki aukciono, tuomet jie aprašomi, esant reikalui – restauruojami, perrėminami. Aukcionų rinkinius peržiūri Kultūros paveldo departamentas, taip pat LATGA, tad tenka bendrauti ir su šioms institucijomis. Vėliau, jau pasirodžius katalogui, siunčiame jį kolekcininkams, ieškome potencialių klientų. Likus kelioms dienoms iki renginio įrengiama aukciono ekspozicija. Tuomet jau tiesiogiai bendraujame su būsimaisiais pirkėjais, pristatome kūrinius, suteikiame visą reikalingą informaciją. Pats aukcionas, kaip renginys, yra trijų mėnesių darbo apvainikavimas. Po aukciono per porą savaičių atsiskaitome su parduotų kūrinių savininkais ir iškart pradedame dirbti, renkdamiesi naujam aukcionui. Taip ir sukasi šis ratas. Kovo mėnesį vyks jau 51 – asis Vilniaus aukcionas.

    – Kur gaunate darbų, kuriuos siūlote pirkėjams? Ar atneša patys žmonės? Kokie atrankos kriterijai?

    – Darbus ir atneša patys žmonės – esame atviri visiems pasiūlymams. Bet taip pat tenka jų ir paieškoti, pavažinėti, kartais – kantriai laukti, kol savininkas nuspręs atsisveikinti su turimu kūriniu. Apskritai dauguma žmonių užmezga su turimais meno kūriniais savotišką emocinį ryšį: dažniausiai – prisirišimo, nostalgijos, bet kartais – ir negatyvų, jei, tarkime, primena žmogų ar aplinkybes, kurių nebesinori prisiminti.

    Kartais juokaujama, kad žmonės parduoda meno kūrinius dėl “trijų D” (debts, death, divorce – skolos, mirtis, skyrybos). Bet iš tiesų kur kas dažniau meno kūriniai patenka į aukcioną būtent dėl to, kad formuojant ir gryninant kolekciją nuo jos atskiriami balastiniai tos kolekcijos atžvilgiu meno kūriniai.

    Tai labai sveikas apsivalymas, reiškiantis, kad judama teisinga kryptimi, kad kolekcininko akis yra „nušlifuota”, pasikeitęs skonis, iškristalizuota kolekcijos koncepcija.  Na, o mūsų taikomi pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis kontraktuojame kūrinius aukcionui arba ne, yra keli: autorius, meninė vertė, retumas, pasiektas kainos ir kokybės santykis.

    Antanas Žmuidzinavičius. Dzūkų kaimelis. 1910, drb., al., 97,3 x 128,5. Pradinė kaina 25776 E,  pardavimo – 53579 E.

    Antanas Žmuidzinavičius. Grybautojos saulėje. 1932, drb., al., 58,5 x 74,3. Pradinė kaina – 12800 E, pardavimo – 32000 E.

    Gal prisimintumėt kokią nors ypatingą, įdomią darbo suradimo istoriją?

    – Įdomių istorijų būta ne vienos ir ne dviejų, bet galbūt didžiausią malonumą suteikia tie atvejai, kuomet kūrinys atkeliauja pas mus kaip nežinomo autoriaus, o mums pavyksta jį atributuoti, reabilituoti vertę ir pelningai parduoti. Tokiu atveju tikrai jaučiame, kad per tą trumpą laiką, kurį meno kūrinys praleidžia mūsų aukciono namuose, sukūrėme pridėtinę vertę. Na, tarkime, XXXIX Vilniaus aukciono titulinis darbas (t.y. tas, kurį dedame ant katalogo viršelio) buvo atneštas kaip nežinomo autoriaus. Pavyko nustatyti, kad tai Boleslovo Balzukevičiaus pastelė. Kūrinys buvo parduotas už 2200 eurų.

    – Ar galima teigti, kad, jei darbas pateko į aukcioną, jis jau vertingas menine prasme, o kartu yra ir gera investicija?

    Meno rinkoje cirkuliuoja ne daugiau kaip 10 proc. tikrai investicinių kūrinių. Dar 20 proc. sudarytų kolekciniai kūriniai (su galimu, bet neprivalomu investicinės grąžos potencialu). Taigi labai apibendrintai galima teigti, kad  trečdalis rinkos kūrinių yra įdomūs kolekciniu arba investiciniu požiūriu. Kitas trečdalis būtų įvairūs interjeriniai kūriniai. Nieko prieš juos neturiu, tiesiog mes su interjeriniais kūriniais nelabai dirbame. Ir, galiausiai, trečią rinkos trečdalį sudaro tai, ką tiktų vadinti nebe meno kūriniais, bet “produkcija” – įvairių darbščių meno darbininkų sukurta meninių bruožų turinčiais gaminiais. Jie irgi gali gyvuoti ir turi savo klientūrą, bet tokių aukcione neišstatome.

    – Norėtųsi klausti, kaip išmokti atskirti gerą meną nuo prasto, vertingą kūrinį nuo beverčio, bet ar šiuo atveju apskritai įmanomas koks nors patarimas?

    – Stebuklingo recepto, deja, nėra, išskyrus patarimą, kurį nuolat kartoja Ernestas Parulskis knygoje “Menas ir pinigai”: šlifuoti akį. Man atrodo, kad tik labai nedaug žmonių turi prigimtinį tikrai rafinuotą meninį skonį. Apskritai tai yra kultūrinis, auklėjimą ir išsilavinimą atspindintis dalykas. Geroji žinia ta, kad skonis, gebėjimas skirti gerą meną nuo prasto, yra toks dalykas, kuris sparčiai lavėja ir kristalizuojasi, jei žmogus įdeda bent kiek noro ir sąmoningumo. Lengvinanti aplinkybė yra tėvai, šeima, meno kūrinių prisotinta aplinka namuose, kuriuose žmogus augo, brendo ir formavosi. Net jei žmogus to neturėjo, bet aktyviai lankosi gero meno vietose – muziejuose, parodose, galerijose, bienalėse, mugėse, paskaitose, jei jis “įsimerkia” į meno aplinką, jo akis stulbinančiu greičiu “šlifuojasi”, o skonis lavėja. Beje, mes irgi manome, kad prie to prisidedame. Esame įsteigę Meno istorijos mokyklą (MIM), kuri veikia jau ketvirti metai (paskaitų archyvas: https://www.menorinka.lt/page/mim_archive; einamosios paskaitos: https://www.menorinka.lt/page/mim ). Įdomu tai, kad idėja įsteigti vietą, kur suaugę žmonės galėtų ateiti gilinti meno istorijos žinių, gimė mūsų klientams kolekcininkams. Ne vienas jų ir ne kartą yra teiravęsis apie tokias tobulinimosi galimybes. Kadangi nežinojome vietos, kur juos nukreipti, patys ir įsteigėme mokyklą.

    Petras Kalpokas. Upelis pavasarį.1907, drb., al., 61 x 80,2. Pradinė kaina  11750 E, pardavimo – 36500 E.

    – Aukcionas daug kam asocijuojasi su antikvariatu. Ar į aukcioną patenka šiuolaikinių menininkų darbų? Jei taip, tai kaip tai vyksta? Menininkai kviečiami, ar jie siūlosi?

    – Tradiciškai aukcionai dirba su kolekcininkais, kitaip tariant, su antrine rinka, t.y. su meno kūriniais, kurie jau buvo pirkti bei parduoti. Pardavinėti meno kūrinius pirmą kartą autoriaus vardu bei įgaliojimu – galerijų duona. Todėl natūralu, kad aukcione didžiąją dalį sudaro ankstesnių laikotarpių meno kūriniai. Tiesa, Damienas Hirstas 2008 m. pabandė sulaužyti šią nusistovėjusią schemą, drauge su Sotheby’s aukcionu surengdamas savo paties darbų aukcioną. Mes irgi kartais dirbame tiesiogiai su menininkais, tačiau tai sudaro, ko gero, ne daugiau kaip 10 proc. bendrosios aukcioninės pasiūlos apimties. Tam tikslui įkūrėme atskirą prekinį ženklą – galeriją “Kunstkamerą”, kuri gali daugiau dėmesio skirti tiesioginiam bendradarbiavimui su menininkais. “Kunstkamera” veikia jau aštuntus metus, kasmet surengia po 5 – 6 parodas.

    – Stereotipiškai dar daug žmonių mano, kad aukcionuose kainos dirbtinai „užauginamos“ ir pirkti brangu. Bet pastebėjau kitką: galerijose ar net internetinėse svetainėse galima rasti ir kur kas brangesnių darbų už parduotus aukcione. Taip buvo visada, ar tai pastarojo laikotarpio reiškinys?

     

    Jonas Čeponis. Prie jūros.1968, kart., al., 120,7 x 95. Pradinė kaina 12900 E, pardavimo – 20900 E.

    -Žmonės įsimena tuos atvejus, kai kaina augo ir žiūri į galutinius rezultatus. Bet nemažai darbų yra parduodami ir už pradines kainas. Apskritai geru pardavimu, matyt, galima laikyti tokį, kurio eigoje abi pusės jaučiasi laimėjusios: pardavėjas – kad gerai pardavė, pirkėjas – kad gerai pirko. Tokiam rezultatui pasiekti reikalinga sėkminga įvairių faktorių visuma.

    – Kaip per dešimt Jūsų veiklos metų pasikeitė meno rinka ir pirkėjų poreikiai?

    – Pirkėjų poreikiai, kalbant apskritai, yra universalūs ir nekintantys: gauti gerą kainos ir kokybės santykį. Kalbant dar paprasčiau: už gerą kainą nupirkti dar geresnį darbą. O rinka pasikeitė. Man regis, ji stabilizuojasi. Per 10 metų ir 50 aukcionų daugumai autorių sukaupėme nemažas pardavimų duomenų bazes. Visi pardavimų rezultatai, autorių pardavimų istorijos yra viešai skelbiami mūsų tinklapyje, ir, kiek žinau, įvairūs meno rinkos dalyviai šia baze remiasi nustatinėdami kūrinių kainas. Tad dabar meno kūrinių kainų nustatymas yra tikrai lengvesnis procesas nei tai buvo prieš dešimtmetį, kuomet dažnai kaina buvo tiesiog sugalvojama.

    – Koks yra aukciono dalyvis šiandien, ko jis ieško, tikisi, kam teikia prioritetus, beje, kokio jis amžiaus? Jis dažniau kolekcininkas, investuojantis į meno rinką ar tiesiog žmogus, ieškantis gero pavienio darbo namams papuošti?

     

    – Visus išvardintus žmones pamatytumėte mūsų aukcionuose. Žmonės įvairūs ir turintys įvairiausių poreikių. Ir, beje, taip, jau užaugo nauja, jauna kolekcininkų karta. Mes tikrai galime kalbėti apie kartų kaitą šioje srityje. Sovietmečio kolekcininkai kolekcionavo gana sudėtingomis sąlygomis, dažnai pusiau slaptai, konfidencialiai, nes kolekcinė veikla Sovietų Sąjungoje iš dalies buvo kriminalizuota. Dabartinei kartai visas pasaulis po kojomis, reikia tik supratimo ir šiek tiek lėšų. (4p.)

    – Kiek populiaru Lietuvoje investuoti į meną ir kiek tai saugi investicija? Ar įvardintumėte autorius, į kuriuos būtų drąsu investuoti? 

    Man regis, reikia mažiau kalbėti apie investavimą, o daugiau – apie kolekcionavimą, priduriant, kad investicinė grąža ateis kaip malonus atlygis nuosekliam ir strategiškai veikiančiam kolekcininkui. Man sunku patikėti, kad asmuo, nepraėjęs bent kažkokio savo, kaip menu besidominčio žmogaus, kaip kolekcininko raidos etapo, galėtų iškart startuoti kaip sėkmingas investuotojas į meną. Nebent turėtų kompetentingus ir nešališkus, pabrėžiu – nešališkus – patarėjus. Investicija į meną gali būti labai ir labai pelninga. Tą įrodė ne viena istorija, pradedant nuo Eustachijaus Tiškevičiaus, baigiant (tikiuosi, nesupyks už paminėjimą) Edmundu Armoška. Vis dėlto aplinkui matau ir ne tokių sėkmingų pavyzdžių.

    -O kokius Lietuvos menininkų vardus šiandien apskritai privalu žinoti kiekvienam save gerbiančiam lietuviui? 

    -Sunku išvardinti, nes tokių vardų yra tikrai labai daug. Pabuvojusi daugybėje įvairiausių pasaulio muziejų galiu pasakyti, kad nesu nusivylusi lietuvių daile. Man atrodo, kad Lietuvos dailė, nors ir būdama lokali, uždara, dažnai vėluojanti atliepti pasaulinėms tendencijoms, yra vis dėlto kokybiška ir aukšto lygio. Gal turime kokį genialumo geną tautos genome?

    – Pastaruoju metu internetinė prekyba daro didelę įtaką visai rinkai, o ar ji kiša koją aukcionų rengėjams?

    – Taip, įtaką daro, bet to nevadinčiau “kojos kišimu”. Tiesiog tapo viešos daugelio pardavimų, bent jau aukcioninių, kainos, tad tenka dirbti tokioje situacijoje, kuomet ankstesnės kūrinio pardavimo kainos yra žinomos būsimam pirkėjui. O šiaip internetas palengvina aukcionų darbą, nes pirkėjui nebūtina fiziškai dalyvauti aukciono renginyje.

    -Kada laikote, kad aukcionas pasisekė?

    -Yra daug sėkmės komponentų: suformuoti gerą kolekciją, sukurti pridėtinę vertę, apie kurią jau kalbėjau, gerai ir didelę dalį parduoti. Pasiekti, kad būtų patenkinti tiek pirkėjai, tiek pardavėjai. Galų gale, po kiekvieno aukciono mūsų kolektyvas mėgsta išgerti taurę vyno ir aptarti renginį, ir man smagu kolegų veiduose matyti šypsenas bei gerą nuotaiką.

    -Ačiū ir sėkmės ateityje.

    Klausimus pateikė Rasa ŽEMAITIENĖ

    Vilniaus aukciono archyvo nuotraukos

    Interviu rengtas 2018m. pradžioje. Šiuo metu ruošiamasi jau LVIII Vilniaus aukcionui, kuris bus išvažiuojamasis ir vyks Palangoje, A. Mončio namuose-muziejuje rugpjūčio 3 d.