Pastabi menininko akis pamato, ko gero, daugiau nei kiekvieno iš mūsų. Negana to, dažnai tokie matymai tampa įkvėpimo, apmąstymų ir naujų darbų šaltiniu. To įrodymas Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) gruodžio 2 d. 17.30 val. atidaroma ir iki gruodžio 23 d. veiksianti scenografės Marijos Rubavičiūtės ir juvelyro Tomo Rimeikos paroda-instaliacija „Sienų dienoraščiai“. Parodoje pristatomi menininkų asambliažų ciklai, kuriuose persipina fotografijos, tapybos, juvelyrinių objektų bei įvairių detalių kompozicijos.
Iš meilės Vilniui
Parodos temą menininkams padiktavo meilė Vilniaus miestui, jo išskirtinei atmosferai bei neatsitiktinai mintyse sušmėžavusi senos namo sienos, tarsi knygos-dienoraščio, paralelė. Juk dažų sluoksniai, tarsi verčiami puslapiai, o per metų metus kintančios faktūros, lyg ženklai – pats tikriausias ir gyvas laiko užrašytas dienoraštis miesto sienose.
Bekontempliuojant drauge, šiems kūrėjams gimė bendro darbų ciklo, skirto besikeičiantiems miesto fragmentams, idėja. Didelė kūrybinė inspiracija menininkams – tiesiog vaikščiojimas gatvėmis, kuomet akis fiksuoja laiko paliestus miesto fragmentus, suskilusias, apibyrėjusias sienas. Vis norisi stabtelti ir nieko nelaukiant užfiksuoti – juk rytoj bus viskas kitaip.
Juvelyras Tomas Rimeika po daugelio Klaipėdoje praleistų metų grįžęs į gimtą Vilniaus senamiestį, čia gyvena, kuria autorinę juvelyriką bei paveikslus, dalyvauja parodose.
Vilnietė scenografė Marija Rubavičiūtė (LDS narė) „Vintažo ženklų“ skaitytojams jau pažįstama iš mūsų viešnagės jos namuose Užupyje ir pokalbio apie jos asambliažų gimimą. Marija kuria scenografijas bei kostiumus spektakliams, paveikslus, instaliacijas, dalyvauja įvairiose parodose.
Efemeriškumo nuojauta
Parodoje taip pat eksponuojami ir pirminiai fotokadrai šių akį patraukusių fragmentų, kurie vėliau tapo jų sukurtų paveikslų siužetų pagrindu. Autorių kūrybą sieja panašus estetikos pajautimas bei pastabumas detalėms. Savo skirtingais darbais, technika bei stiliumi, kiekvienas žvelgdamas savaip, šia paroda jie sujungia vieną mintį bei atmosferą.
„Šiais darbais visų pirma tikiuosi suteikti žiūrovui estetinį pasitenkinimą, prisiliesti prie gyvenimo trapumo aliuzijos, efemeriškumo nuojautos. Išieškotais, praeitimi dvelkiančiais kūriniais tikiuosi paliesti kiekvieno atėjusio į parodą vidines stygas, palikdama vietos ir žiūrovo asmeninei interpretacijai“, – sako Marija Rubavičiūtė.
Menininkės kuriamuose paveiksluose atsispindi scenografiškas požiūris, savita siužeto-istorijos interpretacija, atmosferos paieškos, faktūriškumas. Kūrėją traukia santykis tarp tokių objektų kaip smulkiausios maketų detalės ir mūsų kasdienybę supantys daiktai, įkvepia ir jų skirtingų mastelių simbiozė.
Marija Rubavičiūtė/ Kadaise /asambliažas/ 2020
Laukimas/asambliažas /2020
Skambutis/asambliažas/ 2020
Rudens dama/ asambliažas/ 2020
Paplauja /asambliažas /2020
Pažadinti vaizduotę…
Menininkas Tomas Rimeika paveiksluose tarsi juvelyrikoje sujungia tokias kontrastingas medžiagas kaip sidabras, auksas, taurieji akmenys, gintaras, medis, stiklas, bei laiko nugludintos vinys, surūdijusios detalės. Šie autoriniai juvelyrikos inkliuzai sudaro darnią sintezę su Vilniaus architektūros fragmentais.
„Tikiuosi pažadinti vaizduotę tų, kuriems jauki seno medžio faktūra, daugiataučio miesto pasakojimai, kuriems svarbu kažką išsaugoti. Senos detalės, prikeltos naujam gyvenimui, atgimsta kaip kolekcija, naujai atgaivinanti į užmarštį keliaujančių langinių grožį, funkcionalumą ir tampanti tarsi šių dienų izoliacijos (užsivėrimo ir atsivėrimo) nuo pasaulio simboliu“, – sako T. Rimeika.
Tomas Rimeika. Jūros ošimas / asambliažas/ 2020
