Vos išeinu pro vartus, pakilęs vėjas sviedžia po kojom lapą, tarsi norėdamas kažką pasakyti. Tokį per pus žalią, perpus geltoną, su juodu ėduonies ornamentu. Žvaliai žygiuodama pagalvojau, kad gavau besibaigiančios vasaros telegramą… „Kai nuvažiuosi, būtinai duok telegramą“ – sakydavo babcė mamai, kai ši rengdavosi keliauti po Tarybinės tėvynės platumas. Tuomet paprastai po dienos ar kelių, į duris pratisai paskambindavo. DAUGIAU...