5R7A6480+

Iniciatyva PASKUI NOSĮ kviečia pažinti ir kvepėti

Egle, esate profesionali muzikologė, o štai po Lietuvą skleidžiate kvepalų istoriją ir jau kelintą kartą kviečiate į Kvepalų dieną „Paskui nosį“. Kvapai Jūsų gyvenime bus nukonkuravę garsus?

Muzika – mano profesija, kvepalai – hobis, panašu, jau peraugęs hobio ribas ir abi šios sritys mano gyvenime eina visiškai lygiagrečiai. Pusiau juokais sakau, kad čia kaltas mano zodiako ženklas – Svarstyklės: vienu metu ant vienos lėkštelės visko daugiau, kitu – ant kitos, bet galutinis balansas irgi geras. Juk aš ir muzikoje nuo šešerių metukų, tad būtų keista, jei ji taptų nebesvarbi. Kai pagalvoju: mano gyvenime vien tik menas, kultūra, istorija, knygos ir visa tai, kas yra gražu apskritai.

Prie Jūsų sugalvoto renginio „Paskui nosį“ dar sugrįšime, bet iš pradžių papasakokite, ar pati esate kvepalų kolekcininkė?

Mano požiūriu bet kokią kolekciją – automobilių, meno, kvepalų ar kitą – privalu rinkti su tam tikra koncepcija, ją turi vienyti bendra tema, idėja, laikmetis, autorius ir pan.  Kai norima įsigyti kuo daugiau kažkokios srities daiktų, nes turima atliekamų pinigų, bet idėja neišgryninta, tai, mano manymu, atsiranda tiesiog rinkinys. Tokias kolekcijas-rinkinius turi labai daug kas ir tai nėra blogai. Rinkinys paprastai džiugina jo savininką, yra puikus laisvalaikio leidimo būdas, galimybė susirasti daug bendraminčių, draugų ir užsiimti nuostabia veikla. Bet kaip tik dėl šios savo teorijos aš ir nelaikau savęs kolekcininke, nes mano intencijos yra dar kitokios. Aš perku tuos kvepalus, kurie man gali padėti, tyrinėjant kvepalų istoriją. Aš domiuosi ne tiek pačiais buteliukais, kiek parfumerijos istorija, pradedant nuo seniausių laikų. Man rūpi jos kaita, transformacijos, tendencijos, mados, pokyčiai. Todėl kiekvieną kartą, kai skaitydama istorinius tekstus, domėdamasi šiandienos aktualijomis susiduriu su įdomiu parfumerijos reiškiniu, aš noriu tą kvapą užuosti. Mano teorijai tarsi prireikia praktiškosios dalies ir tada aš skubiai pradedu jo ieškoti, kad įsigyčiau ir išbandyčiau. Žodžiu, visi tie istoriniai kismai, virsmai ir persversmai inspiravo mane surinkti kvapus, teikiančius galimybę realiai pajausti tai, ką aš tyrinėju. Taip susiformavo ir nuolatos didėja mano rinkinys, nes mane ir toliau domina parfumerijos istorija, kuri yra tiesiog begalinė.

Papasakokite, kaip gimė Kvepalų dienos „Paskui nosį“ idėja, kokie jos tikslai, Jūsų pačios lūkesčiai?

Nors Lietuva maža, o kvepalų tema, jei kalbėsime apie jų kolekcionavimą, gana nišinė, bet būtent todėl man ir gimė idėja rengti Kvepalų dieną. Žiojėjo niša, kurią panorau ir mačiau prasmę užpildyti. Ne tik kviesdama į Kvepalų dieną, bet ir rašydama švietėjiško pobūdžio tekstus savo tinklapyje, kalbėdama įvairiose laidose, kviesdama žmones į paskaitas. Tiesa, iš pradžių labai bijojau, kad parfumerijos mėgėjams nebus įdomu tokios rimtesnės istorinio pažinimo paskaitos, bet paskutinėje Kvepalų dienoje, vykusioje birželį, kur skaičiau paskaitą apie XIX- XX a. sandūros parfumeriją Lietuvoje, buvo daug susidomėjusių. Žmonės klausėsi, klausinėjo, o gavę pauostyti vieną ar kitą kvapą iš to laikmečio buvo tiesiog pakerėti.  

Ko Kvepalų dienoje tikėtis žmogui, kuris dar nei karto joje nesilankė?

Pirmoji ir visų labai laukiama dalis yra kvepalų turgus. Ateina kolekcininkai ar tiesiog parfumerijos mylėtojai ir prekiauja bei perka tai, kas jiems patiems įdomu. Antroji dalis atsirado iš mano supratimo ir noro skleisti apie parfumeriją, jos istoriją žinias. Šviesti, edukuoti, informuoti ir supažindinti platesnes mases su nuostabiu ir plačiu kvepalų pasauliu. Juk kvepalai nėra tik higienos priemonė, tai mūsų kasdienybės istorija, visuomenės ir sociokultūrinis atspindys. Tai yra toks gilus sluoksnis, kad tik padaryk pirmą žingsnį ir prieš tave atsivers atskiras, neaprėpiamas ir puikus pasaulis, kurį galėsi nagrinėti per bet kurią pasirinktą prizmę: laikmetį, gamintoją, dizainą, ingredientus ir t. t. Tokią žinią aš ir noriu skleisti.

Akimirka iš Kvepalų dienos (Roko Grigaliūno nuotrauka).

Kokie žmonės ateina į Kvepalų dieną ir ko jie labiausiai ieško?

Sunku ir įtarti, bet kvepalų mylėtojų bendruomenė milžiniška, o  žmonės labai įvairūs. Nuo mokytojų iki teisininkų, nuo nekilnojamojo turto brokerių iki menininkų. Jų negalima būtų apibrėžti kažkokia dominuojančia profesija – juos vienija ir jungia dėmesys grožiui, žingeidumas, smalsumas. Poreikiai irgi labai įvairūs, individualūs – taisyklių nėra. Vienam rūpi surasti savo jaunystės kvepalus, kitam savo mamos jaunystės kvapą, trečiam prisiminti, kuo jis kvepėjo studentavimo laikais, ketvirtas ieško tiesiog retų buteliukų. Štai į paskutinę Kvepalų dieną atėjo mano mama ir atrado savo jaunystės laikų kvepalus Yves Rocher „Ispahan“. Mačiau, kad tai buvo viena laimingiausių jos dienų, ji jais pasikvėpino ir veidas nušvito taip, tarsi sugrįžus į jaunystės dienas. Kvapas iš tiesų labai galingas dalykas, ypač kalbant apie prisiminimus.

Kiek šiandien kainuoja vintažiniai kvepalai, kokios kainų tendencijos Kvepalų dienoje?

Kainų spektras „nuo-iki“. Kartais galima kvepalų įsigyti ir visai pigiai, nes visada būna žmonių, kurie nelabai nutuokia, ką parduoda. Abejoju, ar Kvepalų dienoje yra tokių nesusipratusių pardavėjų, bet galiu užtikrinti, kad pirkėjai čia ras kur kas geresnes kainas nei galima nusipirkti kažkur internete ar pagal skelbimus. Kai daiktą pardavinėji internete, tau ne taip svarbu, kad jį nupirktų per kelias valandas, o štai iš visos Lietuvos atvykę į renginį su sunkiomis dėžėmis, prekeiviai vis dėlto nori jas greičiau ištuštinti ir todėl kainos iš tiesų būna geros.

Berdoues „Violettes de Toulouse“ buteliukas iš 1960-ųjų. Nuo 1936 m. iki pat šių dienų gaminamas kvapiųjų našlaičių aromatas, tapęs Tulūzos miesto simboliu.

Lanvin „Arpege“ (1927m. ) buteliukas iš 7-ojo dešimtmečio. Prancūzų rašytoja Louise de Vilmorin apie šį aromatą rašė: „Arpege“ yra muzikalūs kvepalai, šnabždantys laimės dainą".

Germaine Cellier, vienos iš pirmųjų parfumerių-moterų kurti aromatai Pierre'o Balmaino mados namams. Didžioji prancūzų klasika.

Populiarioji JAV kosmetikos firma „Avon" flakoną „California“ išleido 1976 m., firmos įkūrimo 90-mečio progai pažymėti.

Lenkiški „Byc Moze“ - vieni populiariausių kvepalų 1970-80 -aisiais. Dėl ryškaus kvapo ir itin patogaus rankinėje nešiotis flakonėlio, juos turėjo kone visos ano meto madistės.

Tarybinių laikų moterų džiaugsmas, o dabar vertingi vintažo eksponatai: „Pikovaya dama“, „Byc Moze“ ir „Krasnaja Moskva“.

„Chanel No.19“– sodria pavasario žaluma dvelkiantys kvepalai, žymintys Gabrielle Chanel gimimo dienos skaičių ir paskutinieji, sukurti jai gyvai esant. Šis flakonas iš 1990-ųjų.

Ar pati randate ką įsigyti savo inicijuotoje Kvepalų dienoje? Kur apskritai perkate retus kvepalus?

Savo renginio metu paprastai rūpinuosi organizaciniais dalykais, galva būna prigrūsta daugybe svarbių smulkmenų, tad pasiūlą peržvelgiu labai greitai ir paviršutiniškai. Bet netgi tokiomis aplinkybėmis visada randu, kuo papildyti savo kvepalų lentynas. Be to, nėra buvę renginio, per kurį nebūčiau gavusi dovanų! Esu labai dėkinga savo ištikimiems Kvepalų dienos dalyviams. O kalbant apskritai, Lietuvoje nusipirkti retų kvepalų nelabai yra kur, išskyrus iš kolekcininkų, jeigu jie nusprendžia kažką parduoti. Dažniausiai perku internete.  Paskutinius vintažinius kvepalus įsigijau Milane, birželio mėnesį. Ten miesto centre, visai atsitiktinai užtikau sendaikčių turgelį, kuriame viena senjorų pora buvo išsidėliojusi krūvą puikiausių retų kvepalų – labai puikiai apsiprekinau. Jei viską pirkti aklai, tai kvepalų rinkimas brangus hobis, bet aš labai reikli ir lėta pirkėja, kuri niekada neperka pagauta impulso. Visada darau rimtą rinkos tyrimą, lyginu, laukiu ir būna, kad po to labai gailiuosi, nes patiriu praradimų.

Ar žvelgiant į kvepalų evoliuciją, yra laikmetis kuris Jums patinka labiausiai?

Aš išskirčiau galbūt laikotarpį nuo  XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo ir po jo, kada kvepalų gamyba nebuvo tokia įprasta kaip šiandien, kai pirkėjui kasmet yra pristatoma tūkstančiai naujų kvapų ir tai sumažiną kvepalų išskirtinumą apskritai. Anksčiau naujo kvapo atsiradimas rinkoje buvo didelė naujiena, ypatingas įvykis, tai buvo svarbu, todėl vertinga. Tuomet ir medžiagos buvo kitos – dažnai retos, rinktinės. Apskritai, kuo senesnis buteliukas, tuo brangesnės medžiagos, kuo arčiau mūsų dienų, tuo daugiau bandymų viską atpiginti, kad būtų labiau prieinama masėms. Be to, didelė dalis anksčiau naudotų natūralių medžiagų dabar jau uždraustos dėl ES galiojančių suvaržymų, kad nebūtų kenkiama žmogui ar gamtai. Pavyzdžiui, pilkoji ambra yra išgaunama iš kašalotų skrandžio pasišalinančių liekanų, kurios natūraliai plūduriuoja jūroje ir yra išmetamos ant kranto. Todėl sunku suprasti, kaip pakenksime gyvūnui, jeigu jis jų tiesiog atsikrato. Visgi prieš kelis dešimtmečius kašalotai išties buvo žudomi ir iš jų vidurių buvo išplėšiama nors ir daug prastesnės kokybės ir kiek pigesnė, tačiau ne mažiau reta taip vadinamoji juodoji ambra. Taigi šiandien masinėje gamyboje uždrausta ir ta, ir ta. Dėl šių priežasčių, dėl gamybos atpiginimo ir neprognozuojamo derliaus, daug natūralių medžiagų šiandien yra pakeistos sintetinėmis. Sudėtinga kasmet prognozuoti, kiek ir kokios kokybės užaugs tuberozų ar jazminaičių žiedų ir kaip kvepės iš jų išgautos kvapiosios esencijos. Visa tai išties komplikuoja gamybos procesą. Pakeitus šias medžiagas sintetika, viskas tampa kur kas paprasčiau. Žinoma, kad šiame kontekste netrūksta ir spekuliacijų. Dažnai net ir masiškiausi kvepalų gamintojai skelbiasi naudoją itin brangias ir retas natūralias medžiagas, tačiau pasigilinus gali paaiškėti ne itin patogi tiesa, jog to natūralaus ir neįkainojamo ingrediento kvepalų formulėje tėra apgailėtinas 0,001 proc. Tiesa, pastaruoju metu, su aukštosios parfumerijos atsiradimu, mes ir vėl galime matyti neeilinės prabangos sugrįžimą, kai išskirtiniai kvepalai pilstomi į ypatingai retus ir brangius flakonus, kurie gali kainuoti net kelis ar keliolika tūkstančių eurų.

Kaip renkatės kvepalus kiekvieną dieną?
Vintažinių savo kvepalų paprastai neliečiu, kad kuo saugiau juos išlaikyčiau nekintamoje vėsioje temperatūroje ir tamsoje. Tad kasdienybei turiu „budintį“ komodos stalčių koridoriuje, kuris visada lengvai prieinamas. O kvepalus renkuosi pagal orą, garderobą, nuotaiką, ir kadangi mintinai juos žinau, tai ranka  ima ir pati intuityviai išsitiesia prie tos dienos kvepalų. Išskirti kažkokio pavadinimo, kvapo ar ingrediento tikrai negalėčiau. Mano atveju tai tiesiog neįmanoma – per daug visko esu išbandžiusi ir per daug viskas patinka (juokiasi).

Dior „Diorella“ – Eglės mylimiausi. Genialusis parfumeris Edmondas Roudnistka apie juos rašė, kad tai yra geriausia, ką jam kada nors pavyko sukurti. Kvepalai iš 1970-ųjų, spinduliuojantys jaunystės džiaugsmą.

Gal esate dalyvavusi ir kvepalų kūrimo pamokose?

Ne, manęs visiškai netraukia praktinė amatininkystė. Mane domina žinios, teoriniai ir istoriniai dalykai. Beje, rengdama Kvepalų dieną didžiausia problema laikau tai, kad nelabai turime kalbėtojų šia tema. Visi, kas galėjo, jau yra sudalyvavę šiame renginyje (juokiasi). O pasikviesti lektoriams iš užsienio reikėtų didelių papildomų lėšų. Užsienyje yra kvepalų asociacijos, draugijos ir tuomet iš per metus sukaupto nario mokesčio daromas renginys. Svarstau ir vis dar nežinau, ar tai būtų įmanoma Lietuvoje, bet gal prie to priaugsime.

Kada planuojate kitą Kvepalų dieną, kada ruoštis tam kvapniam renginiui kvepalų ir jų istorijos gerbėjams?

Greičiausiai jau kitais metais, nes paskutinysis renginys įvyko birželio pradžioje. Konkreti data paaiškėja tuomet, kai mano skaitytojai, sekėjai, draugai pradeda klausinėti ir raginti ją kuo greičiau daryti – tuomet ir įvyksta (juokiasi). Lengviausias būdas nepamesti informacijos, tai sekti naujienas „Paskui nosį“  Facebooke ar Instagrame.

Ačiū už pokalbį ir už dalelę pademonstruoto savo vintažinių kvepalų rinkinio.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO (Masys fotografija) nuotraukos

 

xr:d:DAE7tgYM4l0:47,j:36442459493,t:22092714

Botaniniai piešiniai: nuo VU herbariumo iki Vakarų Europos porceliano

Mūsų trečiasis ketvirtis skirtas kvapnioms temoms. O kas gali labiau kvepėti nei augalai. Tačiau šį kartą augalų ir kvapų ieškosime ne gėlių darželiuose, o dviejuose skirtingose ir gana netikėtose vietose. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose domėsimės viskuo, kas būtų susiję su botaniniais piešiniais ant porceliano, nes jie piešiami iki šių dienų ir tebeturi ištikimų gerbėjų dėl savo tikslumo, grožio ir reikšmės mokslui. O taip pat lankysimės VU Gyvybės mokslų centro herbariume, kur domėsimės Vilniaus botanikos sodo inspektoriaus ir mokslininko Konstantino Prošinskio (Proszyńskio) botaniniais piešiniais, kurie iki šių dienų neprarado savo mokslinės vertės, o mūsų akimis dar turi ir savotiško antikvarinio žavesio ir dėl retumo, ir dėl amžiaus. Juk neatsitiktinai botaninių piešinių reprodukcijomis iš įvairaus laikmečio iki šiol puošiami tiek klasikiniai, tiek modernūs interjerai. Jau nekalbant apie tai, kad tokie piešiniai puiki gamtos pažinimo priemonė ir žavi galimybė prisiliesti prie istorijos.

Botaniniai piešiniai atsiranda Kinijoje

Porceliano su botaniniais piešiniais XVIII a. nėra daug ir jų nereikėtų painioti su floristiniais motyvais. Pastarieji yra estetizuoti ir romantizuoti, o štai botaniniai piešiniai yra tiksliai atkartojantys augalus, proporcijas, jų detales ir spalvas. Todėl jais dekoruotas porcelianas dar turi ir švietėjišką misiją. Be to, tokius motyvus labiau už floristinius mėgsta porceliano žinovai, kolekcininkai ir praprusę mėgėjai, todėl jie labai vertinami. Pati idėja piešti botaninius piešinius ant porceliano atsirado dar Kinijoje. Čia dar II a. prieš mūsų erą atsiranda didelis susidomėjimas augalais, o netrukus pasipila ir jų piešiniai. Botaninės iliustracijos savo Aukso amžių išgyvena X-XII a., o netrukus to jau mokosi ir Vakarų Europa. Pirmieji tokių iliustracijų grožį pamato švedai ir užsako pas kinus servizą dovanų botanikui Karlui Linėjui pagal jo paties piešinius ir iliustracijas. Ir nors didžioji dalis Linėjų pasiekusio servizo buvo sudaužyta transportuojant, o po to bandyta atkartoti, tai tapo šių piešinių ant porceliano mados pradžia, kuri pasklido po visus Vakarų Europos porceliano fabrikus.

Karlui Linėjui skirtas puodelis, pagamintas 1755 m. Kinijoje, saugomas Rytų Azijos muziejuje Stoholme.

Nuostabioji „Flora Danica“ enciklopedijos…

Apšvietos amžiuje (XVII- XVIIIa.) klesti kultūra ir švietimas, daug dėmesio pradedama skirti gamtos reiškiniams ir pažinimui. Danijos karalius Frederikas V įpareigoja suburti komandą ir sukurti  Danijos laukinės gamtos augalų atlasą, kad ilgainiui juos būtų galima ištirti ir šiuos gamtos turtus panaudoti. Koordinuoti šią veiklą 1752 m. pavedama botanikui Georgui Kristianui Ėderiui. Po 9 metų 1761m. jis pateikia pirmąjį augalų atlaso tomą. Vėliau koordinatoriai ne kartą keičiasi ir per 122 metus kolekcija išauga į įspūdingą 3240 gėlių ir augalų kolekciją, sudėtą į 51tomą (ir dar 3 papildomus) pavadinimu „Flora Danica“ ir baigiama 1883 m.

…ir servizo istorija

1788-1790 m. Rusija kariauja su Švedija. Danija tuo metu Rusijos gynybos sąjungininkė, tačiau lemiamu momentu Danija Rusijos armijos nepalaiko. Susiklosčius tokiai nepatogiai situacijai, Danijos karalius Kristijonas VII turi sugalvoti susitaikymo dovaną tuometinei Rusijos valdovei imperatorei Jakaterinai II. Žinodamas šios damos meilę porcelianui, karalius 1790 m. Kopenhagos karališkajai porceliano manufaktūrai užsako pagaminti tokio grožio porcelianinį servizą, kuris apakintų ne tik imperatorę, bet ir visą pasaulį. Be to, šis gaminys turi demonstruoti Danijos meno ir techninę pažangą. Kieno idėja servizą dekoruoti piešiniais, atkartotais iš žymiosios enciklopedijos graviūrų, iki šiol tebesiginčijama. Vieni istorikai teigia, kad to norėjusi pati Jakaterina II, kiti, kad dailininkas Johanas Kristophas Bayeris, nes jis buvo prisidėjęs ir prie enciklopedijos piešinių, treti laurus priskiria tuometiniam manufaktūros komercijos direktoriui Teodorui Holsmskioldui. Tačiau nusprendus servizą tapyti botaniniais enciklopedijos piešiniais jis iš karto gauna tokį patį „Flora Danica“ vardą. „Flora Danica“ darbų  atlikimo kokybė – aukščiausias pilotažas.  Beje, visos servizo dalys skirstomos į tris grupes. Pirmajai priklauso indai, ant kurių piešiniai iš graviūrų perpiešti ypač tiksliai, preciziškai, o tam reikia didelių įgūdžių. Tačiau spalvos vaidina antraeilį vaidmenį. Indai spalvinami tarsi nepilnai ir nėra ryškūs, jie imituoja tik vos paspalvintą graviūrą. Antrai grupei priklauso ryškiomis natūralios gamtos spalvomis nuspalvinti gaminiai, kurių kiekvienas piešinys dar paryškintas ir raudonu kontūru. Ši grupė bene dekoratyviausia.Trečiai grupei priklauso indai, kurie ištapyti palyginus neatidžiai ir negali pretenduoti į aukštą vertinimą. Piešinio kontūrai dažnai nelygūs, spalvos vienatonės, augalų žiedai tarsi išsilieję. Taip nutiko dėl to, kad išpiešiant servizą buvo pagaminta dar tik 1260 graviūrų, o servizas turėjo jau 1800 dalių, todėl piešiniai pradėjo kartotis, kai kur buvo sumažinti ir atlikti ne taip kokybiškai. Nukentėjo ir pirminė idėja piešti tik tokio dydžio piešinius, kokie buvo graviūroje, tačiau servize buvo ir mažų daikčiukų, tad piešinius teko pamažinti ir pirminės idėjos teko atsisakyti. Vėliau istorija klostėsi ne visai taip kaip planuota, į Rusiją taip ir neišvažiuoja – lieka Danijoje, bet esmė ta, kad be nuostabaus mokslinio botanikos kūrinio nebūtų buvę ir jokio „Flora Danica“ porceliano. Botaninės iliustracijos padarė didžiausią įtaką ir Danijos porceliano istorijai. Laikantis senųjų technologijų šio servizo labai kokybiškos rankų darbo kopijos iki šiol gaminamos  senojoje, dar 1775 m. įsteigtoje Kopenhagos karališkoje porceliano manufaktūroje („Royal Copenhagen“)  ir iki šiol yra labai brangios. Beje, botaniniai piešiniai išliko populiarūs iki XIXa. Tačiau „Flora Danica“ servizo piešinių iki šiol niekas nepralenkė tikslumu ir jis tebelaikomas vieninteliu Europoje servizu, kurį būtų galima pavadinti augalų enciklopedija ant porceliano. Kiek po pasaulį pasklido ir tebesklinda įvairaus laikmečio ir įvairiuose fabrikuose pagamintų šio servizo kopijų jau niekas ir nesuskaičiuos. Vėliau botaniniai piešiniai jeigu labai ir neišpopuliarėjo, tai niekada visiškai ir nepradingo. Antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse visada galima rasti skirtingų gamintojų ir laikmečių  porceliano su botaniniais piešiniais ir jie iki šių dienų atrodo labai patraukliai. Didžiausias porceliano gamintojas Lietuvoje „Jiesia“ botaninių piešinių temos savo gaminių dekore, kiek teko domėtis, plačiau neišnaudojo.

„Flora Danica“ servizo piešinių iki šiol niekas nepralenkė tikslumu ir jis tebelaikomas vieninteliu Europoje servizu, kurį būtų galima pavadinti augalų enciklopedija ant porceliano.

Botaniniai piešiniai VU herbariume

O ar galima rasti botaninių piešinių originalų pas mus, Lietuvoje? Atsakyti į šį klausimą tapo irgi gana smalsu ir atsakymas buvo rastas. Vilniaus universitete, Gyvybės mokslų centro herbariumo fonduose iš tiesų galima pasigrožėti puikiais botaniniais piešiniai, kurių didžiąją dalį (112) yra nupiešęs Konstantinas Prošinskis, beje, labiausiai domėjęsis grybų pasauliu ir juos taip pat piešęs. Dar daugiau – šiame centre yra muziejus, kurį, iš anksto susitarus, gali aplankyti visi norintieji. Jame kaupiamos, saugomos, tyrinėjamos ir visuomenei pristatomos botanikos mokslo vertybės. Muziejus taip pat rengia ekspozicijas, skirtas botanikos mokslo raidai universitete, populiarina botanikos mokslo žinias, supažindina visuomenę su augalų, samanų, dumblių ir grybų įvairove Lietuvoje.

Herbariumo vadovas dr. Mindaugas Rasimavičius maloniai pademontravo ir mums rūpimus originalius Konstantino Prošinskio, botanikos sode dirbusio 1919-1936 m. inspektoriumi, piešinius, nors muziejuje yra saugoma ir keletas XIXa. pabaigos piešinių, kurių autoriai nežinomi. Gerai išsilaikę beveik šimtamečiai piešiniai, atrodo, plačiajai visuomenei buvo demonstruojami parodoje tik kartą, tad tokią parodą norėtų palinkėti pakartoti. Ką žinai, kam ir ką ji gali įkvėpti ir kas naujo gali būti sukurta, besižvalgant į taip tiksliai atkartotą gamtos pasaulį. Juk mūsų papasakota „Flora Danica“ istorija byloja apie tikrai kartais neįtikėtinas mokslo ir meno sąsajas. Šį kartą į vienį sujungtas nuostabaus ir kvepiančio augalų pasaulio ir mokslininkų bei dailininkų teptukų.

VU Gyvybės mokslų centro herbariumo muziejaus eksponatai, tarp kurių ir Konstantino Prošinskio piešti augalai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukose Konstantino Prošinskio piešiniai

Romulas perduoda Amulio galvą Numitorui, nuotr. V. Abramausko

Dar keturi gobelenai papuoš VALDOVŲ RŪMUS

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose rugsėjo 22 dieną atidaryta paroda „Briuselio gobelenų meistrystė. Naujos muziejaus vertybės“. Joje pristatomas naujai įsigytų Renesanso gobelenų rinkinys. Šie gobelenai papildė Valdovų rūmų muziejaus istorinių audinių kolekciją. Istoriniuose šaltiniuose randama paminėjimų, kad gobelenai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje puošė tiek XVI, tiek XVII a. Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų rezidavimo laikais.

Gobelenai iš senųjų Briuselio manufaktūrų 

Parodoje eksponuojami keturi 2020–2021 m. įsigyti gobelenai. Pirmasis – Briuselio audyklų gobelenas, vaizduojantis pergolę su amforomis, priklauso vadinamajam „pergolių tipui“ ir yra išaustas apie 1600 metus. Audinyje vaizduojamo peizažo fone matoma puošnių kolonų remiama, vynuogėmis apaugusi pavėsinė su amforomis ir gėlių puokštėmis. Tokie audiniai XVI a. viduryje paplito Flandrijos audyklose ir buvo populiarūs kone visą šimtmetį– rūmuose jie dažnai iš dalies atstodavo žiemos sodus.Kiti du nauji audiniai – poriniai gobelenai iš serijos „Sodas su Ovidijaus figūromis“, vaizduojantys sodus su Ovidijaus „Metamorfozių“ personažais. Vienas jų – „Sodas su Venera ir Adoniu“, antrasis – „Sodas su Tesėju ir Ariadne“. Serija išausta apie 1610 m. Kornelio Matenso (Cornelis Mattens, 1576/1577–1640) audimo dirbtuvėse Briuselyje. Dar vienas parodoje pristatomas gobelenas „Romulas perduoda Amulijaus galvą Numitorui“ (įžanginė nuotrauka) yra išaustas žymiose Franso Gebelso (Frans Geubels, kūrė XVI a. vid. – 1595 m.) dirbtuvėse Briuselyje tarp 1550 ir 1575 m., jis priklauso „Romulo ir Remo“ audinių serijai. Ši tema buvo populiari Flandrijoje nuo XVI a. vidurio iki XVII a. pirmos pusės, kai Renesanso laikais atgijo susidomėjimas Antika ir jos mitais.  Parodoje pristatomus įsigytus gobelenus galima išvysti iki lapkričio 20 d., vėliau jie laikinai papuoš Lietuvos prezidentūros rūmų reprezentacines erdves.

 

Gobelenas su pergole ir vazomis. Nuotrauka V. Abramausko.

Sodas su Venera ir Adoniu. Nuotrauka V. Abramausko.

Sodas su Tesėju ir Ariadne. Nuotrauka V. Abramausko.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų gobelenų istorija 

Istoriniuose šaltiniuose randama paminėjimų, kad gobelenai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje puošė tiek XVI, tiek XVII a. Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų rezidavimo laikais. Vilniaus rūmuose dažniausiai lankėsi bei labiausiai juos puoselėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1544/1548–1572). Neabejojama, kad Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija puošė vilnietišką jo rezidenciją, čia buvo užsakyti ir ankstyviausieji heraldiniai bei bibliniai gobelenai, o už juos sumokėta iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo.

Gobelenų tradicijos

Nauja XVI–XVII a. Gotikos, Renesanso, Manierizmo ir ankstyvojo Baroko stilistiką atspindinčių istorinių gobelenų kolekcija, skirta Vilniuje atkurtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų interjerams, pradėta formuoti 2004 metais. Italijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Nyderlandų, JAV ir kitų šalių antikvariatuose, aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo ieškoma audinių, menine stilistika, tematika, chronologija ir geografine kilme susijusių su istorine Lietuvos valdovų kolekcija.

2004–2012 m., iki Valdovų rūmų ekspozicijų atvėrimo lankytojams, buvo įsigyti 25 gobelenai. Iš jų istoriškai vertingiausias yra herbinis gobelenas su jungtiniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto herbu, išaustas 1544–1548 m. Flandrijoje. Herbinių ženklų kompozicija šiame gobelene liudija, kad šis meninis audinys buvo užsakytas Žygimanto Augusto, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, ir turėjo puošti Vilniaus rezidenciją. 

Nuo 2013 m. Valdovų rūmų muziejaus gobelenų kolekciją papildė dar dešimt istorinių audinių, ir šiandien tai yra gausiausia XVI–XVII a. gobelenų kolekcija Baltijos šalyse, kelianti ir tarptautinės mokslinės bendruomenės susidomėjimą. Ankstyviausi Valdovų rūmų muziejuje saugomi gobelenai datuojami XVI a. pradžia. Šis gobelenų rinkinys simboliškai grąžina Vilniaus rūmams buvusią jų reprezentacinę funkciją, o istorinių rinkinių vertė muziejui pelno svarbaus istorinių meninių audinių centro vardą.

 

 

Valdovų rūmų muziejaus informacija

xr:d:DAE7tgYM4l0:41,j:35812176669,t:22092010

Nuostabiųjų flakonų – kvepalų namų – istorija

Kvepalų buteliuko istorija prasidėjo kartu su pirmųjų aromatinių kompozicijų atsiradimu. Iš pradžių tokių kompozicijų indai buvo paprasti ir nepretenzingi moliniai puodai. Kiek vėliau Senovės Egipte ir Senovės Rytuose kvepalų indeliai buvo pradėti gaminti iš tauriųjų metalų ir brangakmenių, bet buteliukų forma dar vis buvo pati primityviausia – ovali. Laikui bėgant amatininkai išmoko pasigaminti įvairių formų buteliukus, o vėliau ėmė juos puošti puošniais piešiniais ir ornamentais – vėlgi iš brangakmenių. Kvepalų flakonai tapo tikrais meno kūriniais.

Pirmiausia buvo stiklas

Stiklas yra puiki neutrali medžiaga, o jo tobulas skaidrumas kartais net kelia abejonių dėl jo medžiagiškumo. Stiklo grožį labai vertino senovės romėnai. Tais laikais buvo laikoma prabanga laikyti aromatinius tepalus murros – labai panašios į stiklą  medžiagos – buteliukuose. Stiklo indų pūtimo būdą prieš pat mūsų eros pradžią išrado sirai ir jis iš karto paplito. Tada pradėjo atsirasti pirmosios stiklo dirbtuvės. Aromatinėms medžiagoms laikyti pirmenybė buvo teikiama mažoms kolboms, o ne dideliems moliniams ir keraminiams indams. Stiklas buvo laikomas idealiausia kvepalų saugojimo medžiaga.

Pažymėtina, kad Romos imperijos žlugimas gerokai pristabdė parfumerijos ir stiklo gamybos plėtrą. Ir tik XIII a. Murano saloje prie Venecijos buvo ir vėl atidarytos kelios stiklo dirbtuvės. Netrukus jose pagaminti stiklo pūtėjų meistrų gaminiai įgijo aukštos kokybės prekių reputaciją. Stiklo pūtėjų paslaptys buvo saugomos griežčiausiai ir buvo perduodamos tik jų sūnams. Druskų ir natrio junginių naudojimas gaminant natrio stiklą, kurio vienas iš komponentų buvo dumblių pelenai, buvo didžiausia paslaptis.

Venecijos stiklapūčių didybė išliko nepajudinama iki XVII a., kol pagaliau Anglijoje ir Bohemijoje buvo atrastas naujas stiklo pūtimo būdas – iš krištolo. Pridėjus švino ir kalio kristalas tapo skaidresnis, sunkesnis ir lengviau graviruojamas.Tačiau Venecijos stiklas vis tiek buvo žinomas plačiausiai: mažoje Murano saloje Italijoje, kur buvo daugybė stiklo dirbtuvių, buvo pučiamos vazos, suvenyrai, papuošalai, lempų komponentai ir, žinoma, kvepalų buteliukai.

 

Įžanginės nuotraukos iš http://museudelperfum.com/

Murano stiklapūčių buteliukai.

Prancūzija nenusileidžia

 

Tačiau Prancūzija nutaria nenusileisti. Ji deda visas pastangas, kad stiklo gaminių importas iš Anglijos ir Bohemijos būtų apribotas ir sparčiai  kuria savo stiklo gamybos bazę.Aktyviausiai stiklo dirbtuvės pradeda steigtis ir kurtis Lotaringijoje, kur Anžu kunigaikštis Renė I pakviečia amatininkus iš Murano ir Bohemijos. Produkcijos kokybei ypač palankūs buvo Lotaringijos smėlio dirvožemiai, taip pat druskos ir kalio junginiai, gaunami iš paparčio pelenų. Taip susikūrė dvi garsiausios stiklo gamyklos: „Baccarat“ ir „Saint-Louis“. Pirmoji užsiėmė stiklų ir langų stiklo gamyba, o antroji tapo krištolo gaminių tiekėja karališkiesiems dvarams. Šiose gamyklose buvo laikomasi griežto paslapties režimo: pagal įstatymą darbuotojams buvo uždrausta judėti daugiau nei už mylios nuo įmonių.

XVIII a. pabaigoje amatininkai jau mokėjo gaminti spalvotą stiklą. Beje, išlikęs sidabrinis to meto butelis, povo pavidalo formos, kurio uodega iš spalvoto stiklo. Tai nuostabiai sumanaus Apšvietos amžiaus meistrų darbo pavyzdys. Beje, aukštuomenės damos mieliau laikydavo kvepalus sidabriniuose buteliukuose gyvulių pavidalu: dailiosios lyties atstovės su ypatingu pagarba saugodavo katės ar šuns pavidalo kvepalų indus, vėl ir vėl užpildydamos juos brangiu skysčiu. Ponios butelius naudojo ne tik pagal paskirtį, bet ir kaip buduaro puošmeną. Juo labiau, kad po Prancūzijos revoliucijos, stiklo kaip ir kitų prabangos prekių, gamyba smarkiai sumažėjo.

Naujas pakilimas

 

Tik XIX a. pradžioje „Saint-Louis“ ir „Baccarat“ vėl pradėjo atsigauti. O XIX a. pirmoje pusėje stiklo pūtėjai išmoko savo gaminius šlifuoti tarsi deimantus. Išradus naują stiklo gamybos technologiją, gavusią garsųjį „deimanto pjūvio“ pavadinimą, stiklo dirbtuvės pradėjo masiškai gaminti kvepalų buteliukus. 1837 m. pradėjus naudoti filigraną ir 1844 m. dažus, stiklo pūtimo meistrai pradėjo gaminti opalinį krištolą. 1848–1850 m. kūriniai buvo laikomi pačiais neįprasčiausiais ir originaliausiais. Tuo pačiu metu buvo madingas spalvotas stiklas: raudonas, mėlynas ir žalias, primenantis rubiną, safyrą ir smaragdą.

Pulvizatorius, pasirodęs 1870 m., laikomas irgi puikiu išradimu. Iš pradžių jį buvo nepatogu naudoti: prie dangtelio buvo pritvirtintas ir ištrauktas elastingas vamzdelis, o jo gale įtaisyta purškimo kriaušė. Bet su metais purškimo įrenginys buvo patobulintas ir šiandien jis yra labai kompaktiškas.

XIX a. 70-ųjų pradžioje „Saint-Louis“ gamykla pradėjo puošti buteliukus auksu. Nuo 1925 m. jis tapo tiekėju tokioms žinomoms įmonėms kaip Coty, L.T. Piver, Bourjois, Jean Patou ir kt. Po Antrojo pasaulinio karo prie jų prisijungė Christianas Dioras ir Balmainas.

XX a. atsirado matinis stiklas, pradėtas vadinti „šilku“, o kvepalų talpyklas dabar puošė peizažų ar augalų vaizdai. Tuo metu atsiradusi nauja mados tendencija – plokšti kraštai – aktuali ir šiandien. Kartu su stikliniais buteliukais tuo metu išlieka populiarūs buteliukai iš pusbrangių akmenų, tokių kaip nefritas ar malachitas.

„Baccarat“ stiklo pūtimo meistrai tuo metu jau dirba su Hubigant, Guerlain, Pol Puare, Jean Patou ir Elizabeth Arden. 1945 m. gamykla pagamino butelį „Le Roy Soleil“, kuris pagal menininko Salvadoro Dali eskizą įėjo į parfumerijos istoriją. Po to seka visa virtinė Christian Dior, Paco Rabanne ir Giani Versace kūrinių. Tarp kvepalų buteliukų gamintojų negalima nepaminėti Rene Lalique, sukūrusio buteliukus Coty, Roger, Gale, Ubigan, d’Orsay, Worth, Nina Ricci ir kitiems parfumeriams, kurie iš esmės nulėmė jų sėkmę. 

 

„Saint-Louis“ buteliukai.

Aistra buteliukams

Jei dar visai neseniai tik keli kvepalų mylėtojai rinko kvepalų buteliukus, tai mūsų laikais tai nieko nestebina. Daug įdomiau yra tai, kad Paryžiuje kasmet vyksta teminiai senovinių buteliukų pardavimo aukcionai, o kai kurių kaina kartais pasiekia pasakiškas aukštumas. Neretai tokiais aukcionais domisi amerikiečių kolekcininkai ar didieji kvepalų prekių ženklai, siekdami savo tikslų – pasiskolinti originalų buteliuko dizainą arba iš dalies nukopijuoti kvepalus, kurių pėdsakai galėjo būti išsaugoti buteliuke. Šiuo metu rečiausi egzemplioriai yra stiklo ir plastiko indai, kurie pasirodė XX a. 60-aisiais. Tarp jų kūrėjų yra tokie meistrai kaip Rene Lalique, Andre Jolivet, Julien Viard, Baccarat, Saint-Louis ir kt. Buteliuko vertės kriterijai yra meistro parašas, įmonės prekės ženklas, išdavimo data ir, galiausiai, modelio originalumas. Pavyzdžiui, daug kolekcionierių pavydi gyvūnų formos indų, taip pat barokinių ar istorinių flakonų, skirtų konkrečiam įvykiui. Etiketė ant butelio ir originalios pakuotės dar labiau padidina partijos kainą aukcione. Iki šių dienų Lalique prekės ženklo kvepalų flakonai laikomi vienu įdomiausių pavyzdžių, vertų papuošti bet kurią kolekciją.

Iki šių dienų Rene Lalique kurti kvepalų flakonai laikomi vienais įdomiausių pavyzdžių, vertų papuošti bet kurią kolekciją.

Šiuolaikiniai flakonai

Šiandien žinomi parfumeriai dažnai išleidžia savo gaminius, ypač kolekcijas ribotais kiekiais, krištoliniuose induose. Jie pučiami senoviniu būdu, tai yra „rankomis“, ir kiekvienas iš jų pasirodo išskirtinis. Garsūs stiklo pūtėjai savo gaminius visada pažymi autoriniu ženklu.Buteliuko dangtelis irgi  labai svarbi dalis, kuri nusipelno ypatingo dėmesio. Jei dangtelis yra metalinis arba plastikinis, tada jo viduje tikrai yra siūlas. Jei dangtelis yra stiklinis, kamštis yra padengtas plastikiniu apvalkalu, kad būtų tvirtai prigludęs. Dėl ypatingo sandarumo, dažniausiai elitinėje parfumerijoje, kepurėlės vidus padengtas plona, vandenyje išmirkyta jaučio oda, kuri neleidžia išgaruoti vertingam skysčiui. Šiandien išskirtinius kvepalų buteliukus kuriančių dizainerių darbas tebėra paklausus ir dosniai apmokamas. Atsižvelgiant į tai, kad gyvename spartaus technologijų vystymosi eroje, galima daryti prielaidą, kad artimiausiu metu sulauksime daugybės kūrybinių idėjų įgyvendinimo kvepalų buteliukų gamyboje ir dizaine. Tačiau tikri meno kūriniai , kaip, pavyzdžiui, genialaus juvelyro Rene Lalique, visada bus rankų darbo.

Guerlain Le Paradis „Interdit“ kvepaluai, kuriuos Guerlain namai išleido ribotu tiražu Guerlain namų jubiliejaus proga. Buteliukas pagamintas krištolinės bitės pavidalo.

Vertė Rasa ŽEMAITIENĖ

xr:d:DAE7tgYM4l0:32,j:35498033301,t:22091607

Į kurį šimtmetį veda kvapų istorija ir kuo kvepia šiandiena?

Kas gali jaudinti labiau nei subtilus, nematomas kvapas, paliekantis vos juntamų asociacijų ir prisiminimų pėdsaką? Atsitiktinai pajutę pažįstamas natas iš karto nesąmoningai į jas reaguojame ir mėgaujamės prabėgančia akimirka ar prisiminimu. Jie jaudina, intriguoja, žavi, net vilioja. Kokia tokio poveikio paslaptis, kokie individulaus žmogus ir kvapo suderinamumo dėsniai? Juk tikra magija ir įvyksta tada, kai kvapas atskiram žmogui tampa ypatingai „savas“, nepakartojamas, tik jo, lipte prilimpa. Jacques'as Guerlainas, stovėjęs prie šiuolaikinės parfumerijos ištakų, kvepalus pavadino labiausiai koncentruota atminties forma. Gabrielle Chanel kvapus laikė nematomais, tačiau nepralenkiamais aksesuarais. Mūsų amžininkas Luca Turin – knygos „100 geriausių kvapų“ autorius – įsitikinęs, kad kvepalai yra žinutė.

Ištakos – Egipte

Kvepalų kilmės istorija, dirbtinių kvapų kūrimas ir parfumerijos raida yra neatsiejamai susiję su pačios žmonijos evoliucija, o šiandien jau visuotinai pripažįstama, kad šiuolaikinių parfumerių prototipai atsirado Senovės Egipte. Jis – kvepalų gimtinė, o karalienė Kleopatra – didžiausia aromatų žinovė. Ten atsirado ir pirmosios kvepalų laboratorijos: jose senovės egiptiečiai išmoko gaminti aromatinius aliejus. Eterinių aliejų išgavimo technologija buvo gana sudėtingas procesas. Jie buvo išgaunami iš augalų, kuriuos pirmiausia reikėjo kruopščiai susmulkinti. Toliau buvo pilamas vanduo, masė išspaudžiama ir suspaudžiama. Po tam tikro laiko į paviršių išpaukdavo geidžiamas kvapusis augalo aliejus. Kvepalų pagrindui buvo naudojami alyvuogių, sezamų ir migdolų aliejai. Vietoje buteliukų tuo metu buvo naudojami miniatiūriniai cilindriniai indai iš dramblio kaulo arba raganosio rago.

Lygiai taip pat jau nuo seniausių laikų žmonės atkreipė dėmesį į įvairių smilkalų ypatybes, jų stiprumą ir įvairiapusę įtaką. Šias žinias savo ritualams naudojo šamanai ir kiti įvairių kultų atstovai. Su jų pagalba senovėje buvo aromatizuojami būstai, aukojamos aukos ir netgi įvedama į transą. Vėliau aromatiniai aliejai buvo pradėti naudoti kosmetikos tikslais, tepami ant odos, plaukų ar drabužių.

Yra versija, kad egiptiečiai parfumerijos meną  perėmė iš Mesopotamijos, kur gyveno moteris parfumerė, vardu Tapputi. Tokie faktai buvo perskaityti iš molinių lentelių, datuojamų II tūkstantmečiu prieš Kristų. Bet detalių nepavyko iššifruoti, o kitų šaltinių nerasta, todėl pagrindinė informacija apie šį laikotarpį paimta iš senovės Egipto papirusų.

Tyrėjai sąlyginai išskiria dvi kryptis to meto parfumerijos poreikiuose:

 

*Kultinė kryptis (religinė, skirta šventykloms) – ritualų metu buvo deginamos aromatinės medžiagos, kad būtų gautas tam tikras aplinkos kvapas. Buvo tikima, kad saldūs kvapai pritraukia dievų palankumą. O smilkymas aštriais dūmais su aštriais ir nemaloniais aromatais atbaido piktus padarus, ligas ir nelaimes, alkį ir derliaus netekimą.

 

*Buitinė kryptis (liaudiška) – pasireiškė aromatinių aliejų plitimu buitje. Jie buvo tepami ant kūno, tuo pačiu drėkindami ir maitindami odą. Šiomis priemonėmis gyventojai netgi reiškė savo statusą ir vietą visuomenėje. Socialinė egiptiečių „viršūnė“ savo elitiškumui pademonstruoti buvo lelijos kvapas. Kitų kvapų naudojimas buvo brangus malonumas, todėl tai galėjo sau leisti tik turtingi žmonės.

 

Artimuosiuose Rytuose

Ne mažiau įdomi kvepalų atsiradimo Artimuosiuose Rytuose istorija. Kvepalais išgarsėjo tokie Izraelio miestai kaip Ein Gedi ir Ein Bokek. Čia iš paslaptingojo afarsemono augalo buvo išgaunami aromatiniai aliejai ir dedami į aromatinius tepalus, kuriais buvo tepami didieji karaliai. Tokios priemonės receptas buvo laikomas didelėje paslaptyje. Kiti parfumerijos novatoriai, kaip jau minėta, buvo senovės Mesopotamijos gyventojai: būtent jie įvaldė distiliavimo garais procesą – metodą, kuris iki šiol naudojamas kuriant kvepalus. Jie taip pat buvo pirmieji, kurie atrado naujų kvapų kūrimo ingredientų: muskuso, gintaro, jazminų ir rožių.

 

Antikos laikai 

Pats žodis „kvepalai“, kurį naudojame šiandien, kilęs iš lotynų kalbos perfumum, kas pažodžiui verčiama  „per dūmus“. Šis faktas ir liudija Antikos pasaulio vaidmenį, plėtojant kvepalų kūrimo meną. Senovės graikai visą savo veiklą ir aplinką suvokė per dieviškojo Panteono prizmę. Kiekviena dievybė vaidino svarbų vaidmenį jų gyvenime. Iš pradžių graikų parfumerijos menas irgi buvo stipriai susijęs su mitologija – kiekvienas dievas buvo siejamas su tam tikru aromatu: Afroditė – su rožėmis ir žibuoklės, Hermis – su hiacintas ir mairūnais. Tačiau kadangi senovės graikai tiesiogine prasme buvo apsėsti kūno grožio ir higienos, kvapai netrukus atiteko žmonėms. Miestuose ėmė kurtis parfumerijos parduotuvės: čia buvo galima įsigyti ir jau paruoštų aromatinių aliejų, ir visų jiems paruošti reikalingų ingredientų.

Būtent lengvos graikų rankos dėka atsirado pirmieji skysti kvepalai: gėlės ir žolelės buvo sumaltos į miltelius, sumaišytos su alyvuogių aliejumi, o vėliau sutirštintos vandens vonelėje, kad gautųsi kvapni esencija. Graikai kaip buteliukus naudojo indus, papuoštus senoviniais piešiniais.Senovės graikai pirmieji suklasifikavo kvapus ir naudojo įvairias žolelių ir gėlių dalis, kad sukurtų kvapus.

Senovės Graikijoje pirmą kartą buvo panaudotas ir distiliavimo metodas, leidžiantis gauti kvepiantį skystį (tokią jo formą, kurią naudojame šiandien). Norėdami išgauti natūralius aromatus, graikai augalus dėdavo į įvairios temperatūros aliejus. Populiarios buvo miros, žibuoklių, cinamono, smilkalų, kedro natos.

 

Indai kvepalams saugoti Senovės Graikijoje.

Romos požiūris į parfumeriją

 

Romėnai daugiausia perėmė helenų tradicijas kvepiančio vandens gaminimo srityje. Tačiau ties tuo nesustojo ir toliau plėtojo pramonę, eksportuodami prekes į Afrikos šalis, Indiją ir Arabiją. Iš čia gaudavo ir egzotiškų žaliavų naujų produktų gamybai ir platinimui.

Senovės Romoje smilkalai buvo naudojami tiesiog visur, jie buvo dievinami. Jais aromatizuodavo drabužius ir kūną, kambariuss ir baldus, jie buvo naudojami netgi kaip prieskoniai ir pagardai. Dėl to ypač nepasisekė rožėms, nes jos dėl didelio žaliavos poreikio buvo tiesiog išnaikintos. Dėl to atsirado poreikis atsivežti gėlių iš kitų šalių.

Romėnai tikėjo ir gydomosiomis kvapų savybėmis. Jie pastebėjo, kad vieni ramina nervus, kiti malšina galvos skausmą, treti gydo nemigą. Tiesą sakant, būtent čia šiandien randame plačiai paplitusios aromaterapijos ištakas.

Viduržemio jūros pakrantėje prasideda ir molinį indą pakeitusio stiklinio kvepalų buteliuko istorija. Stiklo pūtimo menas buvo perimtas iš sirų, o netrukus meistriškumas pasiekė tokias aukštumas, kad buteliukai buvo kuriami pačių įvairiausių formų: žiedpumpurių, kolbų, vazų ir kt. Kai kurie meistrai juos gamino iš spalvoto stiklo ir visaip ištapydavo. Geri kvepalai privalėjo būti nuostabiame buteliukyje.

Arabų šalių indėlis  

Užkariavus Europą, aktyvus „kvapiojo“ amato formavimasis atsidūrė antrame plane, bet  tada prasidėjo jo didysis klestėjimas Rytuose, kuriuose  dar VI a.. pr. Kr. išplito kvapnių produktų naudojimas. Islamo kultūros padarė didelę įtaką pramonės plėtrai, papildydamos ją naujais ingredientais, išgautais iš Arabijos pusiasalio ir jo apylinkių augalų. Arabų ir persų meistrai patobulino distiliavimo technologiją išradę alembiką – specialų distiliavimo indą. Kai kurie tyrinėtojai šį išradimą priskiria arabų mokslininkui ir filosofui Al-Kindi (arba Alkindui). Jis parašė pirmąjį rašytinį vadovą parfumeriams, kuris pasiekė ir mūsų laikus. Jame buvo išsamiai aprašyta, kaip kuriami kvepalai: aromatų atsiradimo istorija, kvapiųjų aliejų, balzamų, tepalų ir vaistų receptai. To meto distiliavimo kubas pagal veikimo principą ir įrenginį buvo labai panašus į šiuolaikinį samagono gamybos aparatą. Jo dėka natūraliu būdu buvo atskiriamos skirtingo tūrio ir tankio medžiagos. Vanduo nugrimzdavo į indo dugną, o eteriniai aliejai, gauti iš augalų, gėlių, šaknų, medžių sakų, neištirpdavo ir iškildavo į paviršių. Čia jie būdavo surenkami į atskirus konteinerius ir naudojami toliau.Natūralių aromatinių aliejų pagrindu sukurta kvepalų gamybos technologija arabų šalyse yra išsaugota iki šių dienų. Tuo tarpu Europos gamintojai kvepalų pagrindu laiko alkoholio turinčias medžiagas. Beje, aliejiniai kvepalai pasižymi didesne koncentracija, jie „veikia“ efektyviau, nes geriau įsigeria į odą, o „puokštės atidarymo“ procesas skiriasi nuo kvepalų, kurių pagrindas alkoholis.

 

 

Ankstyvojo Renesanso era

Bet grįžkime į Europą.  Iki XII a. stiprėjantys prekybiniai ryšiai, alchemijos plėtra ir universitetų augimas lėmė tai, kad religinis kvepalų draudimas Europoje pamažu pradėjo nykti. Kartu su tuo viduramžių visuomenė ima daugiau dėmesio skirti higienai: mėgstama išsimaudyti kvapniose voniose, kvepia drabužiai. Europa iš naujo atranda parfumeriją.

XIII a. atsirado naujas indas aromatiniams mišiniams laikyti – pomanderis (iš prancūzų kalbos pomme d’ambre). Pirmieji pomanderiai yra gana stambūs ir primena metalinius rutulius su skylutėmis, iš kurių skverbiasi kvapas. Laikui bėgant jie tampa mažesni ir gaminami iš tauriųjų metalų, naudojant emalį ir brangakmenius.

 

Naujos žemės – nauji skoniai

 

Tuo tarpu kelionės ir geografiniai atradimai irgi daro didžiulę įtaką kvepalų pramonei. XIII a. italų pirklys ir keliautojas Marco Polo iš Azijos atsivežė naujų ingredientų – pipirų, gvazdikėlių ir muskato riešutų – kurie greitai atsidūrė kvapų puokštėse. Venecija tampa parfumerijos centru, į kurį iš skirtingų šalių atvežamos gėlės, žolelės ir prieskoniai. Vėliau Europa pradeda auginti savo ingredientus, tarp kurių yra anyžius, bazilikas ir šalavijas.

Venecijos parfumerių paslaptys pasiekia prancūzų meistrus ir Prancūzija greitai tampa pagrindiniu Europos kosmetikos centru. Gėlių ir žolelių auginimas kvapų gamybai pasiekia pramoninį mastą. Grassas, mažas miestelis pietų Prancūzijoje, tampa parfumerijos sostine. Čia, tarp daugybės gėlių laukų, išsiskiria puikūs rožių, levandų, jazminų, laukinių mimozų ir apelsinų žiedų aromatai.

Beje, Grassas ne iš karto pelnė pagrindinės pasaulio kvepalų sostinės titulą. Yra versija, kad XII a. šis miestelis buvo odininkų, kailininkų ir odos pirklių prieglobstis. Amatininkai užsiėmė pirštinių gamyba, tačiau rauginta oda turėjo gana aštrų nemalonų kvapą. Kad jį kaip nors nuslopintų, buvo naudojami aromatiniai aliejai. Tuo metu Grasse specialiai apmokyti žmonės galėjo sukurti ištisas kompozicijas iš eterinių aliejų, esencijų, augalų ekstraktų ir kitų aromatinių komponentų. XVI a. buvo sujungta parfumerio ir pirštinių gamintojo profesija. Faktas yra tas, kad pasaulietinėje visuomenėje buvo populiaru mūvėti kilnų aromatą skleidžiančias pirštines. Kvepiančios pirštinės patiko Catherine de Medici, ir ji šią madą paskleidė visoje Prancūzijoje.

Po prancūzų revoliucijos, žlugus pirštinių gamintojų ir parfumerių gildijai, 1608 m. Florencijoje buvo pastatyta pirmoji kvepalų gamykla. Ji buvo įkurta viename iš vienuolynų, o jos meistrai buvo paprasti vienuoliai, kurie šiuo klausimu buvo globojami didikų, kunigaikščių ir net pats popiežius.

 

Turgus Viduramžių Europoje.

Iš Grasso kvepalų muziejaus.

Vengriškas vanduo

XIV a. antroje pusėje Europoje pradedami gaminti ir pirmieji „aromatiniai vandenys“ – skysti kvepalai alkoholio ir eterinių aliejų pagrindu. Daugumoje kvepalų knygų pasirodo vadinamasis „Vengrijos karalienės vanduo“ arba „Vengriškas vanduo“ – pirmieji kvepalai, turintys alkoholio. Pasak legendos, XIV a. viduryje Vengrijos karalienė Elžbieta dovanų gavo kvapnų, nuostabaus kvapo ir jauninančių savybių skystį. Rozmarinas buvo pagrindinis aromatinis vandens komponentas, o kaip papildomi ingredientai buvo naudojami citrinų, rožių, nerolių, mėtų ir melisų eteriniai aliejai. Pagal koncentraciją Vengrijos karalienės vanduo buvo panašus į šiuolaikinius odekolonus – kvapas buvo gaivus, nestabilus ir greitai išnykstantis.

XVIII a. ir pirmojo odekolono išradimas

Kai kurie istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmąjį odekoloną 1709 m. sukūrė italas Giovanni Maria Farina, o štai kituose šaltiniuose rašomi visai kitokie faktai.  Iš tiesų odekoloną sukūrė  Giovanni Paolo Feminisas iš Vigeco slėnio Pjemonte, o Farina atvyko į Kelną ir ėmė juo labai sėkmingai prekiauti.  Kaip ten bebūtų,  Vokietijos Kelno vardu pavadintas Eau de Cologne Original buvo sudarytas iš citrusinių aliejų ir gryno alkoholio mišinio. Nepaisant to, kad Farina daugelį metų gyveno Vokietijoje, jo gimtoji Italija visada buvo jo kvapų įkvėpėja. Palyginti su sodriais ir griežtais kvepalais, kuriais tuo metu kvepėjo Europa, odekolono  kompozicijos buvo gaivios, švarios ir naujoviškos. Nenuostabu: italas (tik štai kuris iš tiesų? ) pirmenybę teikė šviežioms ir švarioms žaliųjų citrinų, apelsinų, greipfrutų ir bergamočių natoms, o ne aštrioms ir tirštoms muskuso, cinamono ir sandalmedžio natoms. Po pusės amžiaus odekolonas jis buvo atvežtas į Prancūziją. Kelno vandenį naudojo pats Napoleonas. Per metus imperatorius užsakydavo apie 60 butelių. Dėl Prancūzijos aristokratų visuomenės mados Rusija taip pat pradėjo aktyviai naudoti tualetinį vandenį ir odekoloną. XVIII a. pabaigoje parfumerijos centru tampa Paryžius . Sodrūs aromatai nublanksta, užleisdami vietą gaiviems ir lengviems kvapams. Švietimo amžiuje aromatinių vandenų populiarumas pasiekia piką. Karaliaus Liudviko XV rūmai netgi vadinami „kvapiu kiemu“: kvepalai buvo nepamainomas dvariškių ir didikų aksesuaras. Aromatiniai vandenys tepami ne tik ant kūno, bet ir ant namų apyvokos daiktų – nuo vėduoklių iki baldų. Tuo pačiu aromatiniai vandenys turi konkurentų – tualetinius actus. Populiariausias – „Keturių vagių actas“, pasižymėjęs galingomis dezinfekuojančiomis savybėmis ir, pasak legendos, apsaugojęs nuo tuo metu Europoje siautusio maro. Stebuklingo acto receptas buvo gautas iš plėšikų, kurie plėšė maro apimtus miestus ir sugebėjo išlikti gyvi ir sveiki.O štai 1828 m. chemikas Pierre’as-Francois Pascalis Guerlainas atidarė nedidelę vaistinę Paryžiuje, kur rūsyje maišydavo kvapus. Būtent čia būsimasis Guerlain imperijos įkūrėjas sukuria „Esprit de Fleurs“.

Neįprastą tiems laikams gėlių aromatą pamėgo prancūzų modistės, populiarėja Pascal parduotuvė. Lemtingas parfumeriui buvo ir pirmasis vyriškas odekolonas „Imperiale“, kurį Guerlain sukūrė specialiai Prancūzijos imperatoriui Napoleonui III. Nuo tos akimirkos Guerlain tapo ne tik oficialiu imperatoriaus parfumeriu, bet ir kūrė kvapus Ispanijos, Austrijos ir Rusijos monarchas.

Kvepalai – į gamyklas Tiesa, jei iš pradžių „kvepiantis“ amatas vienijo kvepalų ir pirštinių gamintojus, tai po Prancūzijos revoliucijos atsirado dvi atskiros kryptys. Nuo XIX a. ši produkcija nustoja būti rankų darbo, atsiranda vis daugiau stambių įmonių ir gamyklų, platinančių kvepalus. Tų laikų profesinio įgūdžio „tėvais“ dažniausiai vadinami J. Guerlain, F. Coty ir E. Daltroff. Jie pasiūlė novatoriškus požiūrius į kvapiųjų produktų kūrimo technologiją, moksliniu pagrindimu aprašė naujas teorijas, kurios pelnytai įamžino jų vardus kvepalų pasaulyje.XIX a. viduryje rankų darbo kvepalų gamyba visame pasaulyje peraugo į didelio masto gamyklinę. Buvo pateiktos kelios pagrindinės parfumerijos meno teorijos, kurios leido tinkamai maišyti natūralius ir sintetinius kvapus. Chemijos pramonės plėtra XIX a. parfumerijos gamybą perkelia į iš esmės naują lygį. Organinė chemija leido susintetinti kvapus, tai yra gauti juos dirbtiniu būdu. François Coty buvo pirmasis parfumeris, sumaišęs natūralius ir sintetinius ingredientus. Jis sukūrė savo „Cypre“, kuris padarė pradžią visai šipro gaminių grupei.

Sintetinių ingredientų įvedimas padarė tikrą revoliuciją kvepalų pramonėje. Dėl aldehidų atsiradimo naujų produktų labai padaugėjo. Jie pradėti grupuoti atskiromis kryptimis: gėlių, vanilės, pudros, rytietiškos, gintarinės, jūrinės ir kt.

Tuo pačiu metu atsirado ir naujas kvepalų ingredientas – kumarinas. Ši sintetinė medžiaga su šviežiai nupjautos žolės aromatu sudaro naujos kvapų šeimos pagrindą: fougere arba paparčio.

 

Parfumerija žengia ant podiumo

 

Dvidešimtajam amžiui būdinga ir tai, kad parfumerija žengia ant podiumo. Madų kūrėja Gabrielle Chanel 1921 m.pristato garsius kvepalus „Chanel Nr. 5“, kurie vėliau virsta prekės ženklu. Gabrielle Chanel paprašė kvepalų pradininko Ernesto Beaux sukurti „dirbtinį moters kvapą, kvepiantį moterimi“. Maždaug tuo metu Bo tyrinėjo aldehidus (labai lakius junginius, dėl kurių gėlių natos tampa lengvesnės ir erdvesnės). Darbo rezultatas buvo savo laikmečiui revoliucinis Chanel Nr. 5. Kvapas be pagrindinių natų buvo paremtas 80 skirtingų ingredientų, sustiprintų aldehidų natomis, kurios tokiomis proporcijomis buvo panaudotos pirmą kartą. Butelio dizainą asmeniškai sukūrė pati Chanel: paprastas, elegantiškas ir įmantrus, jis iki šiol išlaikė savo pirminę išvaizdą.

Po Gabrielle Chanel, Christian Dior, Nina Ritchie, Hubert de Givenchy ir kiti pradeda leisti savo kvapus. 1956 m. buvo išleistas lengvas ir subtilus Dior „Diorissimo“, po metų – žvaigždinis „Givenchy L’Interdit“ (Huberto de Givenchy bendradarbiavimo su Audrey Hepburn rezultatas). Pagrindinis septintojo dešimtmečio hitas buvo gaivūs gėlių kvapai, Guy Laroche „Fidji“, Lancome „Climat“ ir Estee Lauder „Estee“ tapo bestseleriais.

 

XXa. II pusės  kvepalų industrija

Daugiau nei prieš 100 metų žmonės išmoko derinti natūralius kvapus ir dirbtinį gintarą. Jau tada pasirodė kvepalai su kerinčius rytus primenančiais gėlių kvapais, egzotiškais vaisiais, pudros, jūros ir vanilės natomis ir net su feromonais. XX a. šeštajame dešimtmetyje, importuojant kvepalus iš Atlanto, kvapai buvo suskirstyti į moteriškus ir vyriškus. Pastarieji išsiskyrė sodriu, aštriu aromatu, skirtu pademonstruoti stiprios žmonijos pusės jėgą ir pasitikėjimą. XX a. pabaigoje susiformavo vaisių natų mada. Citrinų, mangų, apelsinų, pačiulių, ananasų ir serbentų vis dar yra įvairiuose kvepaluose, tualetiniame vandenyje, purškaluose. Taip pat aktualios kompozicijos su arbatmedžio, lotoso, sandalmedžio ir vandens lelijų aromatu.

Aštuntajame dešimtmetyje parfumerija tarsi grįžta prie savo šaknų – madingi aitrūs rytietiški kvapai. Pionierius yra Yves’o Saint Laurent’o „Opium”, po to – „Lancome” Magie Noire ir Estee Lauder „Cinabar”. Tačiau aistra rytams greitai išblėso, o aštuntojo dešimtmečio pabaigoje arenoje vėl pasirodė grynos gėlių kompozicijos, tokios kaip Estee Lauder „White Linen“ ir Cacharel „Anais Anais“.

80-uosius pelnytai galima vadinti aukštosios mados parfumerijos era. Išryškėja jausmingos ir seksualios kompozicijos. Pagrindinis dešimtmečio kvapas – sunkus, saldus ir svaiginantis Dior „Poison“. Kvapas turi tiek gerbėjų, tiek nekenčiančių – Europos kavinėse iškabos „No smoke, no Poison“ buvo norma.

90-ųjų grunge eroje unisex valdo ne tik madoje, bet ir parfumerijoje. Tendencijos pradininkas yra Calvin Klein, išleidęs pirmąjį aromatą vyrams ir moterims Calvin Klein „CK One“. Dizainerės idėją puikiai įkūnijo kvepalų veidu tapusi Kate Moss.

 

Parfumerijos aukso amžius: niša ir atranka 

Naująjį šimtmetį galima pavadinti modernios parfumerijos Aukso eros pradžia. Nustebinti vartotoją vis sunkiau: kasmet pasaulyje išleidžiama apie tūkstantis naujų kvapų. Į klausimą „Koks kvapas“ – retai išgirstate populiaraus prekės ženklo pavadinimą. Nišinė parfumerija tapo būtinybe, o parfumeriai nebebijo nukrypti nuo klasikinių kanonų, nes žino, kad kiekvienam netikėtam ir net atvirai keistam kvapui yra žinovas.

Ko tikėtis iš kvepalų pramonės artimiausiu metu? Benoit Verdier, EX NIHILO prekės ženklo kūrybos direktorius ir vienas iš įkūrėjų, savo mintimis apie tai pasidalijo su „Salt Mag“: „Svarbiausia tendencija – griežta ingredientų (natūralių ar sintetinių) kontrolė, siekiant nustatyti alergiją ir žalą aplinkai. Esu tikras, kad mokslininkai išras vis daugiau naujų molekulių, sublimuos gyvąją gamtą. Iš dalies ši pažanga bus siejama būtent su griežtais draudimais. Mūsų laukia labai įdomi parfumerijos technologijų plėtra – esu tuo 100% tikras!

Šiandien kvepalų amatas išaugęs į tikrą pramonės sektorių, kuris pasiekė aukštumų ir toliau sparčiai vystosi. Gaminama šimtai kompozicijų, sintetiniai komponentai kuo artimesni natūraliems, vieno buteliuko puokštėje gali būti iki 100 komponentų.

Tuo pačiu inovatyvios technologijos labai palengvina parfumerių darbą. Išgauti eterinius aliejus, dėl kurių ankstyvaisiais laikais buvo sunku gaminti kvepalus, šiuolaikinėmis sąlygomis nėra sunku. Mokslinės žinios ir pasiekimai chemijos srityje leidžia derinti daugybę junginių, kurie imituoja įvairius kvapus. Ir šie atradimai vyksta nuolatos. Šiais laikais pirkėjas neturi problemų dėl kvepalų pasirinkimo, asmeniniai pageidavimai kiekvienam yra individualūs, todėl didelės prekybos platformos siūlo platų įvairių prekių asortimentą ir tenkina išrankiausią skonį. Bet be kvepalų šiandieninis pasaulis jau nei žingsnio.  

 

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

xr:d:DAE7tgYM4l0:27,j:35105585735,t:22091210

Perki seną sodybą – sodink etnografinį gėlyną. Dar ir kvepiantį!

Rugpjūčio 15 d. Rumšiškių liaudies buities etnografiniame muziejuje – Žolinė. Saulė kaitina kaip pašėlusi. Aplink etnografines sodybas kad ir ištroškę, bet atkakliai plieskia augalai, kurių pilni etnografiniai darželiai. Netrūksta nei spalvų, nei kvapų. Tokių darželių kaimo vietovėse galėtų būti daugiau ir mūsų dienomis. Jei jau įsigijote sodybą kaime, tai ir jos puošyba neturėtų tapti labai miestietiška. Žodžiu, apie tai pagalvoti pats metas, nes ruduo – geras laikas sodinti daugiametės ir dvimetes gėles, o taip pat krūmus.

Aukštaitijoje

Kiekvienoje Aukštaitijos sodyboje buvo gėlių darželis, kuris buvo sodinamas dėl grožio. Pagal darželį buvo sprendžiama ir kokia gaspadinė: jei gėlių darželis prastas, tai ir šeimininkė nedarbšti. Gėlių darželis buvo ypač svarbus mergaitėms. Jei šeimoje būdavo dukterų, tai jos jau nuo 10-12 metų perimdavo darželio tvarkymą iš mamos. Vėliau merginos išeidamos iš namų pasiimdavo kartu ir sodinamų gėlių, kurias vėliau labai saugodavo. Be to, gėlių reikėjo ir tradicijomis išlaikyti, ir vaistams. Aukštaitės gėlių darželį paprastai rengdavo prie gyvenamo jo namo , lysvelės dažniausiai būdavo apskritos, jas vadino lovelėmis. Tik Rytų Aukštaitijoje lysveles darė keturkampas ir vadino eželėmis. Lysvelių kraštus apdėdavo akmenukais ir paprastai juos baltindavo. Kartais tvrtindavo velėna, augalais, karklų vytelėmis. Aukštaitėms svarbiausiai buvo ne augalų grožis, o kvapas ir vaistingumas. O jei jau sodindavo nekvepiančius, tai rinkdavosi subtiliai, dailiai žydinčius.

DAUGIAMEČIAI

Dailieji auskarėliai (Dicentra spectabilis DC) dėl labai puošnių su balta vidine puse žiedų.

Vaistinės balzamitos (Tanacetum balsamita L.) dėl plačių ir didelių lapų kvapnumo ir gražumo.

Bijūnai (Paeonia L.) sodino dėl puošnių kvapių didelių žiedų. Ypač buvo vertinamos anktyvos raudonais žiedais žydinčios pivonijos. Ir tai buvo ta gėlė, kuria niekas nenorėjo dalintis. Ištekėjusios dukterys bijūnų pasiimdavo su savimi, o kraustantis juos išsikasdavo kartu į naują vietą.

Diemedis (Artemisia abrotanum L.) – aromatingas puskrūmis. Tai vienas mėgstamiausių darželio augalų dėl gražių karpytų maloniai kvepiančių lapelių, kurie buvo dažni naudajami vaistams.

Goštautinė gaisrena (Lychnis chacedonica L.) aukštaitėms patiko dėl liepsnojančių žiedų, mat švietė jau iš toli.

Vaistinė juozažolė (Hyssopus officinalis L.) buvo labai vertinama dėl vaistinių savybių.

Plunksnalapes rudbekijas (Rudbeckia laciniata L.) dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose. Nebuvo labai vertinamos, bet labai populiarios, nes nereiklios.

Žalioji rūta (Ruta graveolens L.) buvo reikalinga tradicijų apeigoms puoselėti, todėl augo  prie kiekvienų namų ir buvo labai vertinama.

Didžiuosius pentinius (Delphinium elatum L.) sodino dėl gražių iki pusės metro ilgio žiedynų ir sodino prie tvorų ir sienų.

VIENMETĖS

Graželės (Coreopsis) vadintos lineliais buvo viena pagrindinių vasarinių gėlių.

Dviragės leukonijos (Matthiola bicornis DC.) žinomos naktinukų pavadinimu buvo sodinamos dėl kvepiančių vakarais žiedų svaigumo. Žiedais smulkučiai, o kvapas – nuostabus.

Kvapieji pelėžirniai (Lathyus odoratus L.) sodinti ir dėl žiedų gražumo, ir dėl ypatingo kvapnumo.

Kvapioji razeta (Reseda odorata L.) – mylimiausia ir garbingiausia gėlė dėl žiedų kvapo ir ilgo žydėjimo. Tai pati kvapiausia gėlė, kuri turėtų būti kiekvienoje sodyboje.

Yra tų gėlių, tinkamų Aukštaitijos sodybų darželiams ir daugiau, bet jau ir išvardintų užtektų, kad darželis ir kvepėtų, ir spalvomis žavėtų.

DZŪKIJOJE 

Vos tik vyrai suręsdavo pirkią, tuoj dzūkės šalia jo sodindavo gėlių darželį. Sakydavo, kad jeigu prieš pirkią nėra gėlių darželio, tai reiškia jau niekas tokioje pirkioje ir negyvena. Darželį suskubdavo sodinti dėl gražumo, linksmumo ir pasidžiaugimo. Jis turėjo būti tvarkingas ir apravėtas. Daugeli augalų iš dzūkių darželių buvo vartojami vaistams, o taip pat apeigoms. Dzūkijoje žemės sausos, nederlingos, smėlis, tad dažnai lysvelių visai nekasė – sodino gėles palaidai, o jei kasė tai dažniausiai keturkampes. Didesnę gėlių lysvę vadino ažuogana, mažesnę – ažuoganėles, ažuoganaite. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, raudonų plytų kampais, bežievėmis karklų vytelėmis ar apvelėnuodavo. Jei norime, kad sodyba būtų apželdinta laikantis senųjų tradicijų, tai atkreipkime dėmesį į šiuos augalus.

Ruduo - geras laikas atnaujinti daugiamečių gėlių ir dekoratyviųjų krūmų asortimentą.

DAUGIAMEČIAI

Vaistinės balzamitos (Tanacetum balsamita L.) buvo auginamos dėl kvapnių ir vaistingų lapų. Balzamitų lapus dėjo ant vočių, žaizdų, arbatą gėrė nuo moteriškų ligų. Apsinuodijus irgi buvo geriama balzamitų lapų arbata.

Bijūnai (Paeonia L.) sodino dėl puošnių kvapių didelių žiedų ir dėl to, kad taip pat buvo laikomi vaistu. Raudoni pinavijų žiedai buvo laikomi pagrindiniu vaistu vaikams nuo išgąsčio, kai jie šokinėja per miegus ar tiesiog neramiai miega. Dėl to vaikams ne tik duodavo žiedlapių arbatos, bet ir prausė vaikus žiedų nuovire. Arba prieš naktį, kur vaikai miega, parūkė: į skardą pridėavo karštų anglų, o ant viršaus užmesdavo žiedų, kad šie lengvai smilktų. Gėrė jų arbatą nuo nervų ir suaugusieji.

Diemedis (Artemisia abrotanum L.) – aromatingas puskrūmis, kurį dzūkės augino dėl kvepiančių sidabriškų lapelių. Jų arbatą gėrė dėl ramumo, nuo gyvatės įkandimo, nuo plaukų slinkimo. Diemedžių nuoviru mažus vaikus prausė nuo spuogų.

Žalioji rūta (Ruta graveolens L.) buvo reikalinga tradicijų apeigoms puoselėti: Pirmajai Komunijai, vestuvėms, laidotuvėms. Rūtų arbatą gėrė, kad geriau miegotų, nuo širdies ligų, nuo patrūkimo ir net nuo geltos.

Daugiamečiai flioksai (Phlox Paniculata L.) buvo sodinami dėl gražių, ryškių ir gana stipriai kvepiančių žiedų.

Mėtos (Mentha L.) irgi puošė dažną darželį. Gražiai žaliavo, gardžiai kvepėjo, skanią arbatą teikė.

Pievines pilnavidures kraujažoles (Achillea ptarmica var. multiplex haimerl.) vadino čysčiumi. Tai buvo viena pagrindinių gėlių ne tik dėl baltų žiedelių, bet ir dėl vaistingumo.

Baltosios driekanos (Bryonia alba L.) – tai daugiamečiai, žoliniai, vijokliniai, vaistiniai augalai. Jie nuodingi, bet dzūkės turėjo ir su jais gydymosi receptų. Lapų, uogų ar stiebų nuoviru gydė dantis, tik niekada nenurydavo.

VASARINĖS

Nasturtės (Tropaeoleum L.) buvo mylimos dėl ryškiai ir ilgai žydinčių žiedų, keisto, bet įdomuas kvapo, o žiedų arbata dar gydė įvairius uždegimus ir net geltą.

Didžiuosius žioveinius (Antirrhinum majus L.),pravaždžiuojamus ir šuniukais, ir žiopliukais visi mėgo dėl gražių, iki šalnų žydinčių žiedų.

Darželinius šlamučius (Helichrysum bracteatum Willd.) dzūkės augino tam, kad žiemą galėtų namus puošti jų puokštelėmis arba įrišti į verbas.

Kvapieji pelėžirniai (Lathyus odoratus L.) sodinti ir dėl žiedų gražumo, ir dėl ypatingo kvapnumo. Juos pasėdavo rateliu, prismaigstydavo vytelių ir jie gražiai sau kopdavo į viršų, darželiui suteikdami aukščio.

Raudonžiedės pupelės (Phaseolus coccineus L.) vadino visi šabalbonais ir sodindavo prie sienų, kad turėtų prie ko vyniotis.

Darželiuose ar arti jų dzūkai augino ir įvairius dekoratyviuosius krūmus. Mėgstamiausi buvo gražūs ir kvepiantys: erškėčiai, paprastosios alyvos ir darželiniai jazminai. 

 

SUVALKIJOJE

Darželis buvo ir kiekvienoje suvalkiečio sodyboje. Miestelių gyventojau darželius rengė tarp  gyvenamojo namo ir gatvės, kad visi matytų, koks jis yra gražus. Kaimuose, vienkiemiuose darželius rengė į kiemo pusę, kad grožėtis galėtų šeima. Darželių plotas buvo įvairus: vieni jį įrengdavo per visą namo plotą, abipus priengio, kiti – vienoje prieangiopusėje, treti „L“formos: vienoje prieangio pusėje ir iš namo galo.Suvalkijoje darželių pakraščiuose sukasdavo pailgas lysveles, o viduryje – keturkampes arba apvalias. Tarpukariu buvo populiarios rombo ir širdelės pavidalo lysvelės. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, sukasdavo lysveles ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos: Gedimino stulpus, šaulių ženklą. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, augalais, pusplytėmis, velėnomis, karklų lankeliais. Nors buvo šeimininkių, kurios kraštus irgi apsodindavo tik gėlėmis. Daželyje suvalkietės dažniausiai sodindavo daugiamečius augalus: kad nereikėtų pavasarį nei sėti, nei sodinti – išlindo, sulapojo, žydi ir jau gražu.

DAUGIAMEČIAI

Daugiamečiai flioksai (Phlox Paniculata L.) buvo sodinami dėl gražių, ryškių ir gana stipriai kvepiančių žiedų. Šias aukštas gėles sodino į darželio pakraščius, prie tvoros, kad matytųsi, tarp statinių.

Kartieji kiečiai (Artemisia absinthium L.) vadinami metėlėmis, jei tik neaugo kažkur šalia laukuose, buvo sodinami darželių pakraščiuose ar prie tvoros iš kitos pusės. Jos buvo pagrindinis vaistas nuo virškinimo ligų.

Rūtos (Ruta graveolens L.) buvo labai reikalingos apeigoms ir pagarbiai sodinamos.  Stengdavosi jas sėti šv. Jurgio dieną ir su katės koja apakėti, kad rūtos būtų garbanotos. Katinai ir pykdavo, ir rankas apdarskydavo, bet būdavo įdarbinti. Ypač juodi, kad rūtos dar būtų ir tamsesnės.

Paprastieji sinavadai (Aquilegia vulgaris L.) dar vadinami katilėliais irgi buvo plačiai auginami. Jie patys pasisėdavo, todėl niekados neišnykdavo ir buvo labai mylimi.

Plunksnalapes rudbekijas (Rudbeckia laciniata L.) dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose. Labiausiai jos visiems patiko, kad buvo  nereiklios, augo be jokios priežiūros, o žydėjo gausiai ir ilgai.

VIENMETĖS

Astros, brangažolės, cinavadai, martelės – štai kaip vadino  kininius ratilius (Callistephus chinensi Nees.) ir plačiai augino dėl gražių žiedų.

Darželines rožūnes (Lavatera trimestris L.) augino ir gėlynų centre, ir prie sienų ir tai buvo labai gražios senoviškos gėlės.

Darželiniai gludai (Coreopsis tinctoria Nutt.) – tai viena iš senoviškiausių gėlių, kurias vadino lineliais.                                        

Nasturtės (Tropaeoleum L.) buvo mylimos dėl ryškiai ir ilgai žydinčių žiedų, keisto, bet įdomaus kvapo ir augo visuose suvalkiečių darželiuose. Ypač jas mėgo sodinti prie tvorų, kur jos labai gražiai apsivydavo statinius.

Lygiai taip pat kaip ir kituose regionuose, taip ir Suvalkijoje populiarios darželių gėlės buvo dviragės leukonijos, kvapieji pelėžirniai, darželiniai šlamučiai, didieji žioveiniai. Visi jie buvo spalvingi, nereiklūs, o kai kurie dar ir labai kvepėjo, kas buvo aktualu ir suvalkiečiams.

 

ŽEMAITIJOJE

Žematijoje sakydavo, kad sodyba be darželio kaip putra be druskos. Net elgetos sakydavę; jei nėra darželio, nėra ir gero žmogaus. Jis buvo visų namų garbė, nors jį globojo išskirtinai tik moterys. Ypač gėlių darželį mylėjo margaitės. Jis buvo jų „visas kraitis“. Jei gėlių darželis gražus, tai mergaitė iš tų namų bus darbšti šeimininkė, o jei apleistas, tai tinginė.

Žemaitės darželį sodindavo į kiemo pusę, kad būtų gražu į jį žiūrėti kasdienos darbus dirbant. Bet jei toji pusė buvo šiaurinė, tai sodindavo ir į priešingą. Darželio plotas paprastai nebūdavo didelis , o planas nebuvo įmantrus.  Pagal tvorelę sukasdavo pailgas lyveles, o viduryje – daugiausiai keturkampes. Tarpukariu darė širdies, rombo, trikampio lysveles, o džiaugdamiesi atgauta Nepriklausosomybe, formavo ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos lysveles. Lysvelių kraštus žemaitės tvirtindavo akmenukais, kartais velėna, o kartais ir vytelių lankeliais. Kartais pasitaikydavo ir baltais narcizais apsodintų kraštelių, kas atrodydavo labai gražus, tarsi ištiestos drobės. 

Darželiuose dažniausiai žemaitės augindavo žiemines gėles, kad jų nereikėtų iš naujo sėti kas pavasarį. Šios gėlės kartojasi kaip ir iki šiol išvardintuose kituose etnografiniuose regionuose. Tai vaistinės balzamitos, vaistiniai kiečiai arba peletrūnai, vaistinės gelsvės, mėlynąsias kurpeles, skaistenius, diemedžius, katžoles, baltąsias driekanas, balandas smirduoles.

 

Už augalų rekomendacijas dėkojame Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse ilgametei etnografei gėlininkei Gražinai ŽUMBAKIENEI.

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, ragauti, užuosti, matyti" remia

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos

foto

Someljė – galimybė pažinti gyvenimo skonius

Mintį prisiliesti prie šios temos padiktavo žodžio „vintažinis“ reikšmės paieškos. Pasirodo, kad jis tai – kaip nebūtų keista – skolinys iš vynų gamybos pasaulio, pradėtas vartoti XXa. paskutiniaisiais dešimtmečiais, kalbant apie garsių mados kūrėjų drabužius. Jausdami skolą už tokį gražų žodį, apsisprendėme mainams, juo labiau, kad panirti į vyno kultūros istoriją norėjosi jau seniai.
Bet pradėkime irgi nuo žodžio. Žodžio „someljė“, kuris tikrai nėra nėra lietuviškas ir jo reikšmė daugeliui vis dar miglota. Dažnai atrodo, kad taip įvardijamas tiesiog vyno prie maisto „parinkėjas“. Tačiau išties tai yra žymiai daugiau. Apie tai kalbamės su Dr. Arūnu Starkumi – vienu Lietuvos someljė asociacijos įkūrėjų.

Vizitinė kortelė

Arūnas Starkus dar yra  „Vyno žurnalo“ leidėjas ir vyriausiasis redaktorius. Taip pat Lietuvos someljė mokyklos visų studijų vadovas, ,,Wine and Spirits Education Trust” (WSET)  diplomantas (2010), sertifikuotas WSET programų iki Advanced Certificate lygio tiekėjas Lietuvoje, Baltarusijoje, Armėnijoje. Oficialus “Whisky ambasador” programos tiekėjas Lietuvoje (nuo 2013), buvo Tarptautinės someljė asociacijos (Association de la Sommellerie Internationale)  edukacinio komiteto, atsakingo už Someljė profesijos mokymų standartizavimą  pasaulyje  narys, atstovaujantis Rytų ir Centrinę Europą (nuo 2010), Ecole du Vin de Bordeaux mokyklos absolventas (2002), LSA prezidentas (2007-2015),  “Vyno klubo” steigėjas; nuo 2013 m. studijavo Institute of Masters of Wine.


***Vynas Lietuvoje, kaip ir kiti alkoholiniai gėrimai, yra paskelbtas blogiu. Nesvarbu, kad jį gurkšnoja tie, kurie nori patirti skonio subtilumą, o ne alkoholio poveikį. Svaigintis vynu, ypač geru, yra tiesiog per brangu. Tad norime pabrėžti – nepropaguojame alkoholio, supažindiname su vyno kultūros dalimi.

Statistinis lietuvis ne itin mėgsta patarimus, ką jam valgyti ar gerti ir įtariai žvelgia į bet kokius teikiamus pasiūlymus, nukreiptus į jo skonio receptorius. Daug dešimtmečių gyvenome aplinkoje, kai buvo tiesiog būtina pačiam viską vertinti kritiškai. Kada someljė kaip reiškinys atsirado mūsų šalyje?      

Someljė, kaip reiškinys, Lietuvoje atsirado apie 1997-98 metus, kai pirmieji žmonės ėmė taip save įvardyti. Tuo metu Lietuva nepriklausė Europos sąjungai ir vyną į mūsų šalį tiekė tik lietuviškos kompanijos ir tebuvo 7 stambūs šios rinkos žaidėjai. Pagrindiniai prekybos kanalai  buvo prekybos tinklai, restoranai visuomet tesudarė labai mažą rinkos dalį, nes neturime tokių tradicijų, kaip kitose šalyse. Tarkim, Danijoje restoranų pardavimai sudaro 20 proc. , o pas mus tik apie 5 proc. Tai reiškia, kad yra anoniminiai pirkėjai ir anoniminės lentynos, daugybė vietų, daug žmonių ir jokių galimybių juos ir jų skonį lavinti. Nebuvo ir kas tai gali daryti.Tada kažkas nuvažiavo pas vyndarius, pabuvo vieną dieną, šį tą sužinojo, vyndarys įteikė sertifikatą ir žmogus ėmė vadinti save someljė. Lietuvių kalba informacijos apie vyną ir jo kultūrą praktiškai nebuvo, todėl labai lengva improvizuoti ir kurti istorijas, kuriose anaiptol ne viskas buvo tiesa.

Vynas yra gana seniai sukurtas produktas, todėl ir jo vertintojų kultūra turėtų būti labai turtinga. Ar taip ir yra?

Nors vynas gertas ir vartotos 8000 metų, susidomėjimas vyno kultūra, kaip mes ją suprantame dabar, atsirado ne taip seniai. Į Europos šiaurę jis išplito XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai žmonės masiškai pradėjo keliauti. Dažnai buvo keliaujama į tradicinės vynininkystės šalis –Prancūziją, Italiją, Portugaliją. Iš ten žmonės sugrįždavo jau šį tą žinodami. Mes su žmona savo rimtą pažintį su vynu pradėjome 2003 metais, taip pat nuo kelionės į užsienį. Buvome trisdešimtmečiai, gėrėme vyną ir norėjome sužinoti ar jis tikrai geras. Tuo metu jau buvo leidžiamas žurnalas „Geras skonis“, apie jį būriavosi keletas ekspertų ir žiūrėjome į juos tarsi į dievus. Išvažiavome į Prancūziją, į savaitės kursus apie bordo vyną. Mokykloje su aiškia programa tampa aišku, kokį žinių bagažą privalo turėti someljė. Tai ir paskatino mūsų veiklą, nes pamatėme, kokia nebrandi žiniomis yra Lietuvos rinka. Žinios, o ne pomėgis vynui mus paskatino tapti vyno ambasadoriais.

Mėgautis gėrimo skoniu nori visi, perkant kažką neragauto, telieka spėlioti, bet gal yra kitų būdų įvertinti ar nusipirktas gėrimas bus geras?

Kai keliauji užsienyje, viskas labai gražu, tave uždega, įtraukia, įsimyli tas vietas, vynas labai skanus. Grįžti į Lietuvą ir viskas nebe taip gerai. Daug kam atsitinka, kad atsiveža namo butelį, įsipila ir visai ne toks geras tas vynas, o sūris ne toks skanus. Viena iš priežasčių yra ta, kad pasikeičia kontekstas, ten buvome veikiami daugybės dalykų. Patį geriausią vyną pabandžius gerti garaže, jo tikrojo gerumo nepajusime. Pas vyndarį, jo vyninėje, apsupti jo auros, gauname visai kitus pojūčius.Kaina yra labai geras kriterijus. Pirkdami vyną, neturėtume savęs apgaudinėti, kad labai pigiai įgysime gerą gėrimą. Vyndariui tenka įdėti labai daug darbo, kol jis gauna produktą ir jis nori jį parduoti kiek įmanoma brangiau. Kita vertus, jei vyno butelis kainuoja 7 eurus, tai Lietuvos sąlygomis, įvertinus mokesčius valstybei, akcizą, platintojų procentą, vyndariui tenka vos 1 euras. Kai perkate bent už 20 eurų, galite tikėtis geresnio gėrimo. Nereikėtų manyti, kad vyno platintojai „užsideda“ didesnį procentą kai kuriems vynams, nes tai nelabai realu. Pavyzdžiui, mes turime apie 2 tūkst. pavadinimų skirtingo vyno, jei norėtume su kiekvienu elgtis kažkaip individualiai, būtų sunku net paskaičiuoti kiek kainuotų tai darančių žmonių darbas. Be to, dabartinių technologijų pasaulyje vynas ir jo kainos yra gan lengvai atsekami ir palyginami dalykai. Žmogus gali nežinoti kiek kainuoja sviestas, bet tikrai pastebės, jei pabrangs jo pamėgtas vynas.

Kaip kilo mintis Lietuvoje sukurti someljė mokyklą?

Negali visų žmonių išvežti vyno taurės į Prancūziją, kur jis patirs įspūdžių visumą, todėl mums kirbėjo mintis, ką padaryti, kad ir Lietuvoje turėtume vyno kilmės vietai būdinga kultūrą. Ypač turint omenyje, kad lietuviai apskritai yra labai skeptiški, labiau vertina tai, apie ką žino, vadinasi, net nelabai nori atrasti naujus dalykus. Vyno kultūros ėmėmės palaipsniui. Pirmiausia turėjo atsirasti vynų įvairovė, juk negali koks nors vienas regionas atstovauti visiems. Kiekvienas vyndarys daro kažką kito, turi savo filosofiją. Atidarėme savo parduotuvę ir susirinkome joje vynus, kurie mums atrodė geriausi. Antrasis žingsnis buvo leisti žurnalą, nes žinia turi sklisti. Vienas kitas straipsnis anksčiau atsirasdavo ir kitoje spaudoje, bet profesionalių vyno autorių buvo nedaug.  Žinių trūkumas ir dabar bado akis, kai vyno pardavėjų svetainėse, meniu vynas yra baltas, arba raudonas, nors turėtų būti baltasis ir raudonasis, o vynuogių veislės vadinamos rūšimis. 2005 metais nusprendėm sukurti someljė profesiją Lietuvoje ir tapti tarptautinių organizacijų nariais. Reikėjo suvienodinti žinias ir supratimą, kad jis būtų toks pats kaip Vokietijoje ir Amerikoje, o ne toks, kaip mes sugalvojome.Sukūrėme asociaciją ir mokyklą. Dabar yra 2 tūkst. žmonių, kurie joje mokėsi ir turi pasitikėjimo pasikliauti savo išmanymu.  Iš jų mokosi tie, su kuriais jie bendrauja, vyno kultūros plėtra yra labai lėta.  Bet per 20 metų rezultatas jau matyti: vynas darosi panašaus skanumo kaip Prancūzijoje, susivežėm žinias ir jau visai kitaip vartojame.

Etiketėse skaitome, kad vynas yra rūšinis, su saugoma geografine nuoroda, stalo. Kokia už šių žodžių slypi informacija?

Visi vynai gimsta kaip vynai, vyndarys kuria produktą ir negalvoja ar jis rūšinis, ar stalo. Tik vėliau jau yra ES reglamentas, kuriame sakoma, kad, jei vynuogės iš kurių pagaminta, auga tam tikrame regione, jų derlingumas yra apribotas,  gaminta pagal tam tikrą būdą, jis turi teisę vadintis kokybišku arba rūšiniu.

 

Kitaip tariant, vynas turi atitikti tam tikrus biurokratinius reikalavimus. Australijoje to nėra. Jie gyvena laisvai. Pas mus Europoje yra trys pakopos – kokybiškas vynas, pagamintas tam tikroje teritorijoje, laikantis tam tikros technologijos – su saugoma kilmės nuoroda (SKVN). Tokie vynai etiketėse žymi DOP, AOP, DO ir pan. Tokio vyno – didžiuma.  Kita – kokybiškas vynas iš tam tikros teritorijos – su saugoma geografine nuoroda (SGN).  Tam tikroje teritorijoje, iš tos pačios vynuogių veislės pagamintas vynas turės atpažįstamą, gan panašų skonį. Trečia kategorija yra vynas su geografina nuoroda (GN – vadinamas stalo vynu). Tai vynas, pagamintas tam tikroje šalyje, vadinasi, žaliava gali būti supirkta įvairiose vietose ir sumaišyta. Kategorijos yra labai bendros ir mažai sako apie tikrąją vyno kokybę, bet neblogai atspindi stilių. Rokforo sūris yra pagamintas tik vienoje vietoje, nors pelėsio kultūra panaudojama ta pati daug kur, įskaitant Lietuvą.  Vyne yra tas pats – kilmė yra svarbiausia, nes vartotojui svarbu įsigyti tą vyną, kuris jam patinka ir mokėti iš etiketės jį atpažinti. Taip pat svarbu nusipirkti gerą vyną, jei galime sau leisti  skanesnį produktą. Tame pat regione gali būti labai gerų ir labai blogų vyndarių. Ant etiketės tai nebus parašyta, todėl tenka pasitikėti ekspertais ir jų žiniomis. Tai gali būti profesionalai arba draugai, kurie jį ragavo. Štai čia ir atsiranda someljė, juk kam kiekvienam žmogui gilintis į visas subtilybes, tam reikia daug laiko.

Žinios, kultūra, tradicijos, istorija yra sudėtinės someljė profesijos dalys, tačiau skonis, kas irgi esminis dalykas, yra labai subjektyvus. Koks yra viso to balansas?

Skonis išties labai subjektyvus ir dar yra neįmanoma žinoti kaip tą patį skonį jaučia kitas žmogus. Mes turime „įžodinti“ savo pojūčius. Panašiai kaip poetas savo jausmus išreiškia žodžiais. Skonis ir uoslė taip pat reiškiami žodžiais, juos reikia priskirti ir išmokti. Yra kas geria puikius vynus, skiria nuo kitų, bet paprašyti pasakyti kodėl tas vynas jiems patinka, neranda žodžių. Pirmą kartą somejė mokykloje uosdamas vyną, žmogus dažnai taip pat negali nieko pasakyti. Pradedame nuo to, į ką reikia atkreipti dėmesį. Jei sakom, kad reikia vertinti rūgštį – kokia ji yra aštri, gaivi, žalia? Labai svarbus mokinio ir lektoriaus santykis, juk reikia, kad kažkas, ragaudamas tą patį, pasakytų kokia ta rūgštis – reikia susitarti, kas yra standartas. Vyno skoniui nusakyti someljė prireikia 20-30 žodžių. Lėtas mokymosi procesas ir labai svarbu, koks yra mokytojas, kiek jis pats turi patirties ir žinių. Todėl iš pradžių važiavome mokytis į užsienį, kvietėmės iš ten mokytojus, o dabar jau pakankami turime ir Lietuvoje, įskaitant pasaulinių čempionatų dalyvius. Mūsų mokytojai išvystė savo žodyną ir mąsto taip, kaip ir kitame pasaulio pakraštyje. Paskui tokį žmogų, autoritetą, jau gali sekti. Tai vienintelis kelias. Mokantis savarankiškai, ragaujant ir skaitant literatūrą, taip plačiai pažiūrėti ir giliai sužinoti vargu ar pavyks.

Ar someljė gali būti kiekvienas? Tereikia mokytis ir kaupti patirtį?

Someljė yra žodžio žmogus. Lavinti savo gebėjimą išreikšti pojūčius žodžiais yra bene svarbiausi. Gimstame turėdami skirtingus skonio receptorius, jie keičiasi su amžiumi ir patirtimi. Tik apie 70 m. jie pradeda silpti, tačiau ir tada juos kompensuoja didesnė patirtis ir gebėjimas įvertinti niuansus.

Pačios jautriausios yra paauglės mergaitės, jos, teoriškai, galėtų būti geriausios degustatorės, tačiau vyno atveju dėl įstatymų tai neįmanoma. Sulaukę 20-ies žmonės skuba gyventi, nori daug patirti ir nėra labai linkęs gilintis į niuansus. Tie, kurie būtų puikūs degustatoriai, tame gyvenimo etape tiesiog nekreipia į visokias subtilybes dėmesio. Sulaukus 30 metų, toks noras dažnai atsiranda, o ir vyno norisi sausesnio, tokio kuriame galima aptikti daugiau niuansių. Sulaukęs apie 50 metų, gal daugiau prarandi jautrumo, bet daugiau supranti ką jau praradai, vertini ką dar gali pajusti, daug žinai ir todėl gali būti labai geras degustatorius.

Žmonės ir šiaip skirtingi. Vieni daugiau, kiti mažiau jautrūs. Čia nieko negali padaryti. Someljė mokykloje gali ir pirmąkart nustebti daug apie save patį sužinojęs. Neaplenksi to, kuris geriau jaučia saldumą ar rūgštumą. Sėdi salėje su 30 žmonių, visi kalba apie vyną, kurio paragavome, visi pateikėme aprašymus ir, kai skaitomas kieno nors kito, suprantame, kad palyginti su juo, mes nieko nejaučiame. Vadinasi, nesu labai jautrus žmogus ir gal būt turiu daugiau klausytis, nei kalbėti. Jei tau neskanu restorane, tai gal ne šefas blogai padarė, o pats mažai jauti. Sunku tai priimti, nes visi norim būti čempionai. Įdomu, kad žmogus, kuris mėgsta labai aštrų maistą, greičiausiai yra nelabai jautrus. Nes aštrumas suteikia skausmą, kurį žmogus sugeba toleruoti. Subtilių dalykų jis greičiausiai nejaus. Tuo tarpu į tuos kaprizingus, kuriems ir kava karti, ir kažkas yra per saldu verta įsiklausyti. Vaikai yra būtent tokie.

Lavindamas savo jautrumą, tampi jautresnis visai savo aplinkai ir tuomet atsiveria visos juslės, nes išmoksti susikaupti, išmoksti vertinti balansą ir suvokti, kas yra harmonija. Tai gali perkelti į bet kurią sritį. To beje, mūsų niekur nemoko, nei mokykloje, nei studijuojant. Dažnai žmogus tik teoriškai įsivaizduoja net kuo skiriasi bijūnų ir jazminų aromatas, tačiau uosdami jį, kai nemato gėlės, anaiptol ne visi atskiria. Citriną daug kas painioja su apelsinu, kai negali palyginti abiejų kvapų.

Daugelis nesuvokia ir kuo čiobrelis skiriasi nuo rozmarino – tiesiog vieni iš prieskonių. Someljė mokslai moko tiesiog gyventi. Tai apima subtilumo pasaulį. Išmoksti pažinti skonius ir kvapus, o tai labai lengva perkelti į kitas sritis. Vyno pažinimas prasidėjo seniausiai, bet sukurti to pažinimo dėsniai kuo puikiausiai yra pritaikomi ir kitose srityse. Dabar, kai žmonės vis labiau atitrūksta nuo savo pojūčių, gyvenime daugėja dalykų, kuriuose naudojamės technologijomis, sugrįžti prie subtilesnio jutimo yra vertinga. Užsienyje populiarėja vaikų someljė mokyklos, jose, žinoma, kalbama ne apie vyną, vaikai drauge gamina maistą, jį ragauja, vertina ir taip lavinami jų pojūčiai bei kalba, padedanti juos išreikšti.           

 

Iškylų ir delikatesų gerbėjams – ąžuoliniai staliukai su nemokamu pristatymu visoje Lietuvoje: https://busyoaks.com/

Keli faktai

  • Lietuvoje 2020 m. nupirkta 22,5 mln vyno. 6,5 mln litrų – putojantis.
  • Lietuva tampa vynuogių vyno šalimi. 2021 m. EU įtraukė Lietuvą į vėsaus klimato vynuogių auginimo regioną. Šiuo metu pasodinta apie 50 ha jaunų vynuogynų. Tačiau vynuogių vyną 2021 m. darė tik vienoje licenzijuotoje vyninėje – „Roksala“ Rokiškio rajone.
  • 2019 m. ASI pasaulio someljė čempionate Lietuvos atstovas Martynas Pravilonis užėmė 4-ą vietą. Europos čempionas latvis – Raimonds Tomsons iškovojo bronzą.

 

Daiva VALEVIČIENĖ

Pašnekovo archyvo nuotraukos

5R7A0556+

Dvi aistros ir istorijos po vienu stogu: aviacija ir porcelianas

Tiesą sakant, apie vieną iš jų turėčiau net neužsiminti, nes važiuodama turiu vieną tikslą: aplankyti privačią ir vienintelę tokią Lietuvoje Porceliano galeriją netoli Panevėžio, Stanionių kaime. Bet paaiškėja, kad tai tiesiog neįmanoma, nes Porceliano galerijos čia gal net nebūtų, jei prieš tai nebūtų įsikūręs „Įstros lėktuvų muziejus“. Dar daugiau: ne tik galerijos šeimininkės Irenos Puidokienės įdomu klausytis, bet ir jos vyro Virmano Puidoko pasakojamos istorijos intriguoja. Taigi supratote teisingai: vyras čia turi „Įstros lėktuvų muziejų“, žmona – Porceliano galeriją, o visi, kas atvyksta, ieškodami įspūdžių, patenka iš karto į du muziejus, įsikūrusius po vienu stogu. Mąstant stereotipiškai: vyrišką ir moterišką. Bet tai pastaruoju metu ir lieka tik stereotipu, dažniausiai atvykusieji aplanko abu muziejus ir abiejais nenusivilia.

Nuo „gražu ir patinka“ iki istoriškumo ir vertės

Pamačiusi tiek porceliano vienoje vietoje, beveik suglumau ir aš: tai reikėtų tiesiog rodyti ir rodyti – aprašyti tą įspūdį sunku. Bet ir tai turėjo visai kitokią pradžią ir turi savo istoriją – juk viskas prasideda nuo svajonių ir idėjų. Irenos porceliano kolekcija prasidėjo dar kitaip. Gal nuo meilės… kelioms statulėlėms tėvų namuose. Vieną iš jų paglosčiau ir aš – Leningrado porceliano fabriko (LFZ) grakščią mergaitę, inspiravusią pašnekovę visam tam, kas sukurta šiandien. Šiandien Irena pati nežino, kodėl jai jos taip patiko, bet išvažiuodama iš tėvų namų, pasiėmė jas kartu. Vėliau kažkas pasakys, kad galbūt ankstesniuose gyvenimuose ji gyvenusi tarp porceliano. Bet, ar reikia aiškinti meilę? Ji arba yra, arba jos nėra. Taigi prieš gerus dvidešimt metų Irena pradėjo dairytis statulėlių senturgiuose, antikvariatuose, sendaikčių parduotuvėse ir pamažu jas pirkti. Kriterijus tuomet buvo vienas: gražu ir patinka. Suvokimas, kad reikėtų pradėti investuoti ne į bet ką, o į vertingus gaminius, aplankė gal po dešimties metų, kai iščiupinėjusi gausybę kūrinių, moteris suprato, jog vadovautis „gražu“ tiesiog neprotinga – reikia pradėti dairytis vertingų, gerų, senų manufaktūrų ir ranko darbo kūrinių. Juo labiau, kad kaip tik tai iš tiesų yra gražu, yra tikroji estetika ir įkvepia.  Žinoma ir brangu.  Daug brangiau. Todėl mėgėjiška kolekcija staiga įgavo beveik kitą statusą – ji pradėjo virsti investicija į meną. Bent jau taip save nuteikė pašnekovė ir jos hobyje prasidėjo kitas, tačiau ne mažiau įdomus, etapas. Irena ir toliau ieškojo statulėlių, figūrėlių, paveikslėlių, indų, žodžiu, visko kas pagaminta iš porceliano, bet dabar jau rūpėjo jų istorinė ir išliekamoji vertė.

Biskvitinis (neglazūruotas) porcelianas – labiau atliepia šiandieninį skonį, kuriame dominuoja minimalizmas.

Kolekcijoje – seniausių porceliano manufaktūrų darbai

Visa kita beveik nepasikeitė. Nepasikeitė ir paieškos vietos: turgūs, antikvariatai, sendaiktynai, tiesa, prisidėjo aukcionai ir pažintys. Dabar kolekcininkė jau žino, kas į Lietuvą veža jai reikalingas prekes, o vežėjai žino, ko Vakarų Europoje ar Anglijoje ieškoti Irenai. Prieš kažką įgyjant, jai skrieja ne viena daiktų nuotrauka.

Šiandien privačioje kolekcijoje yra turbūt visų žinomiausių Vakarų Europos, Anglijos, Skandinavijos, Kinijos ir Japonijos senųjų manufaktūrų darbai, pradedant XVIII a. ir baigiant šiais laikais. Nors, pavyzdžiui, paradoksas: jei Meiseno manufaktūroje užsakysite darbą visiškai identišką senųjų meistrų darbams iš XVIII a., tai jis gali būti netgi brangesnis, nei XVIII a. originalas. Taigi porcelianas iki šiol turi vertę ir ji pastaruoju metu tik didėja. Ne veltui jau gerus du dešimtmečius kinai konteineriais į Kiniją veža Vakarų Europos senąjį porcelianą, trakduodami tai kaip didelę išliekamąją vertę turintį turtą. Ne be šios priežasties, porceliano kainos ir taip visada buvusios nemažos, nesustoja augti. Lietuvos vežėjai pastebi, kad daugelio daiktų jiems įgyti neapsimoka, nes Lietuvoje nepavyks uždirbti. Kad kainos kyla, žinoma, yra pastebėjusi ir Irena, todėl pastaruoju metu tapo dar išrankesnė ir perka tik tai, ko iš tiesų labai trūksta kolekcijai, ar norisi jai pačiai. Tuos norus gali riboti du dalykai: pinigai ir tai, kad dabar yra gerokai reiklesnė. O štai lobį rasti – visai kas kita. Tai yra kažką nupirkti gerokai pigiau nei tas daiktas vertas. Tokių atradimų dar vis pasitaiko užsienyje aukcionuose, o štai Lietuvos prekybos vietose jau beveik ne. Tiesa, anksčiau būta visko, žmonės mažiau išmanė ką parduoda ir net paprastame blusų turguje buvo galima rasti gerų ir nebrangių eksponatų.  

Daug gamintojų įvairiais laikmečiais mėgo kurti romantiškas, įvairių siužetų kompozicijas.

Tikri kolekcininkai nori dalintis

Bet metas grįžti prie muziejaus temos. Kas gi paskatino apie jį pradėti galvoti?

„Kažkur teko skaityti, kad kolekcininku žmogus tampa tada, kai savo surinkta kolekcija dalinasi su kitais. Aš irgi ėmiau galvoti, kad pernelyg egoistiška tiek surinkto grožio laikyti dėžėse ar už uždarų durų ir gal prieš kokius penkerius metus kilo mintis įrengti porceliano muziejų“, – muziejaus idėjos pradžią prisimena Irena.

O juk viskas prasideda nuo minties. Pradėjo dairytis patalpų, galvoti, kaip ir ką reikės pateikti, buvo net nusižiūrėjusi seną ir remontuotiną namą Panevėžyje, bet dukra archiktektė patarė ieškoti kitų galimybių, nes restauruoti seną namą – tai beveik brangiau nei pastatyti naują. Tuo tarpu  vyras jau buvo įkūręs lėktuvų muziejų, o vietos dar likę į valias. Ir nors Irenai iš pradžių atrodė, kad porcelianas ir aviacija nėra pati geriausia kaimynystė, tačiau prasidėjo pandemija, atsirado laiko ir buvo apsispręsta ekspoziciją kurti antrajame pastato aukšte, likviduojant per pandemiją uždarytą ir neveikiantį viešbutį. Patalpas rekonstruoti ir pritaikyti muziejui padėjo dukra architektė Ieva.

„Pasaulinė pandemija aiškiai parodė, kad negalima į žmogaus poreikius žiūrėti primityviai – esą jam reikia tik maisto, šilumos ir miego. Aiškiai pamatėme, kad egzistuoja kultūrinis alkis, todėl nusprendėme savo kolekciją atverti visuomenei“, –  toks buvo Virmanto Puidoko motyvas.

Labiausiai muziejaus lankytojus žavi nėriniuoti Drezdeno porceliano balerinų drabužiai.

Šiandienos ekspozicijoje – per 1000 porceliano darbų

250 m2 ploto Porceliano muziejus buvo atidarytas 2021-ųjų rugsėjį. Dabar jame keletas salių nedidukėmis nišinėmis patalpomis dailiai jungiasi su šalia einančia galerija, kurioje daugiausiai eksponuojami paveikslai ir akinančio baltumo biskvitinio porceliano skulptūros. Į dienos šviesą Irena atrinko per 1000 gražiausių porceliano darbų, sugrupavo juos kiek buvo įmanoma pagal gamintojus, kartais – laikmetį ar temas ir, sakytume, tirštai užpildė visas muziejui skirtas patalpas. 20 metų moters darbas išsiskleidė visu ypatingu grožiu. Šiandien muziejuje eksponuojamos rankomis tapytos ir auksuotos vazos, šviestuvai, didelės ir mažos figūrų kompozicijos, biskvito (neglazūruoto porceliano) figūros bei kompozicijos, gausybė miniatiūrų. Porceliano gaminių stilių įvairovė nuo imari (japonų), baroko, rokoko, ampyro, klasicizmo iki Art Deco, Art Nouveau, modernizmo ar post modernizmo. Kolekcija eksponuojama drauge su senoviniais paveikslais – natiurmortais, peizažais, portretais – ant vertingų XVIII – XIX a. baldų, ar dailiose vitrininėse indaujose, patalpas puošia dailūs krištolo šviestuvai, kai kur – kilimai. Dar geresnė žinia ta, kad čia dar ne visi eksponatai ir ateityje, didelė tikimybė, kad bent dalis jų bus pakeista.

Meiseno fabriko įkūrėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II (Augusto Stipriojo) skulptūrėlė šiandien yra visos Irenos Puidokienės kolekcijos simbolis, nes joje dominuoja Vakarų Europos darbai, Meissen, Vokietija, 1930m.

Drezdeno meistrų vazos Puidokų šeimai labiausiai vertingos dėl LDK ženklų – tai Augusto II heraldiniai ženklai be viso kitko ir su Vyčiu.

Kolekcionavimas – tarsi nepagydoma liga

Įgyvendinę šį savo planą, kuris tarsi vainikavo visą ilgametę aistrą ir didelį darbą, džiaugiasi ir galerijos šeimininkė Irena, ir jos vyras Virmantas. Paklausta, ar dabar, pasiekus tokį gražų tikslą, nesinori sustoti, pašnekovė tik nusijuokia: kolekcininkai save vadina ligoniais ir, deja, sergančiais nepagydomai. Porceliano „liga“ neketina niekur trauktis. Irena ir toliau ieško naujų pirkinių, vakarais domisi užsienio aukcionais, bendrauja su antikvarininkais ir džiaugiasi, jei pavyksta rasti ją dominančių daiktų. Dabar ji sako jau daug žinanti apie porcelianą, jai nereikia matyti gamintojo ženklo, kad suprastų, kurio daiktas laikmečio, kas jo meistras ir manufaktūra. Taigi šiandien pasitenkinimo teikia jau ne tik daiktai, bet ir sukauptos žinios, kuriomis ji, dabar jau kaip gidė, noriai dalijasi su muziejaus lankytojais. Keletą kartų įsitikinau, kad apie dažną eksponatą kolekcininkė galėtų papasakoti ištisą istoriją, kurią po kruopelytę surenka pati sau, kai daiktą tik įgyja. Sako, jog tai jai pačiai įdomu, o ir lankytojams patinka. Paklausta, kuris momentas maloniausias kolekcionavimo procese, sakė, kad beveik viskas, bet smagiausiai yra kažką naujo atrasti, o po to gautą siuntiniu kūrinį  išvynioti ir grožėtis. Tiesa, gana daug daiktų tenka vienaip ar kitaip pagražinti, sutvarkyti, restauruoti. Jei įmanoma kai kurių darbų imasi abu su vyru, dėl sudėtingesnių, kreipiasi į specialistus.

Prancūziškam Sevro manufaktūros porcelianui būdinga retai kitose manufaktūrose pasitaikanti ryški turkio spalva.

Kiniečių ir japonų porcelianas turi savą ir išskirtinį braižą, temas, siužetus, dekorą.

Muziejus – užsiėmimas visam gyvenimui

„Kodėl muziejai? –  šypsosi Irena, – labai geras užsiėmimas pensijoje. Abu su vyru visada buvome labai aktyvūs, nesinorėtų rankas sudėjus sėdėti ir pensijoje, o dabar dar ilgai turėsime ką veikti“.

Vyras gi tuo tarpu apsidairo ir atsidūsta: „Čia – mūsų kelionės. Tai nereiškia, kad mes nekeliaujame, bet kiek būtų kelionių, jei nebūtų šios kolekcijos“.

Tik, suprantu, kad tai tikrai ne priekaištas, tai tiesiog fakto konstatavimas. Juk ką čia slėpti: porcelianas – brangus hobis, ne veltui ir Irena ne kartą pokalbyje prisipažino, jog ir skolintis yra tekę ir pardavėjų prašyti, kad palauktų, bet nei karto nėra gailėjusis, kad tai pradėjo. Toks užsiėmimas džiugina, plečia akiratį, o dabar ji dar gali šviesti ir visuomenę. Vieningai sutariame, kad švietimo šiomis temomis labai trūsta, žmonės nustojo savo aplinką puošti statulėlėmis, skulptūrėlėmis, biustais, paveikslais, net kilimais ir tekstile – namai vienodėja ir tampa beveidžiais. Todėl šeimai labai džiugu, kai jų muziejus sulaukia lankytojų, kurie lieka maloniai nustebę ir dėl eksponatų gausos, ir dėl jų kokybės. Irena tikisi, kad ir jos pasakojimai apie porcelianą daro savo teisingą darbą ir sėja žmonėse domėjimosi šia sritimi sėklą.

Dėl muziejaus poreikio nei kiek neabejoja ir Virmantas Puidokas, didesnį akcentą net ir kalbant apie porcelianą dedantis ant visko, kas susiję su istorija ir ypač Lietuvos. Todėl mes stabtelime prie Drezdeno meistrų antrojo leidimo vazų, papuoštų karūna ir netgi LDK ženklais. Meiseno fabriko įkūrėjas ir didelis porceliano gerbėjas Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Augustas II Stiprusis jas buvo užsakęs savo aplinkai su karūnomis ir savo heraldiniais ženklais, kuriuose be viso kito ir lietuviškas Vytis. Tokie radiniai ir pirkiniai, žinoma, labai džiugina, skatina plėsti žinias, dalintis jomis su lankytojais.

Muziejaus šeimininkai džiaugėsi, kad jų muziejus vis dažniau patenka į suplanuotus smalsių turistų maršrutus.

Lėktuvų muziejus – Vytauto Lapėno darbų tęsinys

Tačiau Lietuvos istorijos ženklų, natūralu, kad kur kas daugiau Lėktuvų muziejuje, kurį Virmantas Puidokas įsteigė jau 2016 m., lyg ir  tęsdamas dar Vytauto Lapėno, žinomo ir žymaus aviatoriaus, aktobatinio skraidymo meistro, darbus. Būtent jis atvežė keturis orlaivius iki dabar stovinčius lauko ekspozicijoje. Pats būdamas aviatorius, aviacijos ir istorijos entuziastas, šiandien Virmantas jau yra sukaupęs ir gražią vidaus ekspoziciją. Dviejose  salėse, kuriose  lankytojams pristatomi eksponatai, supažindinama su įdomiomis aviacijos istorijos detalėmis, žymių Lietuvos (ir ne tik) lakūnų gyvenimo momentais, pristatoma I ir II pasaulinių karų metu pilotų įrangą, naudotos priemonės ir atributika. Kai kurie eksponatai įgyti netgi tuose pačiuose senturgiuose, kur palaikydavo kompaniją žmonai, ieškančiai porceliano. Taip iš anksto nieko neplanuojant  ir susikaupė nemaža ir gana retų daiktų aviacijos kolekcija, lankytojams pageidaujant, visuomet papildoma ir įdomiais muziejaus šeimininko pasakojimais. Todėl netgi patekus į tokį vyrišką pasaulį, tampa smalsu, o aviacijos istorija veriasi tarsi sena paslaptinga knyga. Iš tiesų čia, gana keistoje vietoje beveik viduryje laukų, veriasi daug istorijų, kurias saugo ne kas kitas, o trapūs daiktai. Išgyvenę šimtmečiais, nukeliavę tūkstančius kilometrų ir pakeitę gausybę šeimininkų, šiandien jie čia, Lietuvoje, pas žmones, kurie vis dar turi aistros tų daiktų istorijas „išgirsti“ patys ir perduoti kitiems, kad tai, kas atrodo taip toli, taptų arčiau, atpažįstama ir galbūt ateitų į kiekvieno į mūsų namus. Pirmiausiai kad ir dailiu porceliano puodeliu…

Vidurinis puodelis buvo pagamintas 1911 m. Leibgvardijos pulko 100 metų jubiliejui, kuris buvo įkurtas valdant carui Aleksandrui I, o jubiliejus buvo minimas prie caro Nikolajaus II. Įdomiausias pulko ženklas, kurio centre – Vytis, Kuznecovo manufaktūra. Puodeliai pagaminti 1930 m. Vytauto Didžiojo 500 metų mirties proga, nes tarpukario Lietuva aktyviai minėjo šį jubiliejų. Pagaminta Kuznecovo gamykloje.

Lėkštė pagaminta 1850 m. 51-ojo Lietuvos pulko garbei, kuris tuo metu buvo carinės kariuomenės sudėtinė dalis.

Virmantui Puidokui patinka narplioti paslaptingų istorinių įvykių užduotas mįsles.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos.

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti" remia

xr:d:DAFEP8I2yuY:4,j:29133561167,t:22062115

Suklijuotos šukės – tai suklijuota istorija ir atminimas

„Suskilusio puodo nesuklijuosi“, – sako liaudies išmintis. Tačiau keramikos restauratoriai su tuo nesutiktų. Suklijuoti galima viską ir net tuomet, kai šukių labai daug. Apie dužtančių daiktų gelbėjimą kalbėjomės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro keramikos restauravimo eksperte Rasa Bieliauskaite-Mikolaitiene.

Daugumai žmonių visiškai aišku, kad restauruojami baldai, tekstilė, popierius, bet sudužęs daiktas – tai jau visam laikui pražuvęs daiktas. O juk ir sudužusius daiktus turbūt nereikėtų suskubti išmesti, ypač jeigu jie kažkuo ypatingi, vertingi, brangūs?

Mane irgi stebina, kad daugybė žmonių buityje sudūžus daiktui jaučiasi visiškai beviltiškai ir net nebando kažko daryti. Žinoma, keramika yra taikomoji dailės rūšis ir sudužusi ji tarsi visiškai praranda savo funkciją. Suklijavus sudužusį puodelį, jį bus galima tiesiog pasidėti, jei buvo labai brangus, unikalus ar šeimos relikvija, bet tikrai ne gerti. Todėl dažniausiai sudužusio daikto žmogui net neateina į galvą kažkur nešti ir taisyti. Tiesa, yra mąstančių ir kitaip, jie imasi daiktą klijuoti patys, o tai irgi beviltiška situacija, nes pridaroma daug klaidų. Bent jau mums, restauratoriams, visada labiau patiktų gauti tiesiog sudužusį, o ne bandytą gelbėti daiktą. Nes tuomet jis būna sugadintas jau du kartus. Daiktą reikia ne tik suklijuoti, bet dar ir pašalinti senus klijus. Laikui bėgant paprastai jie būna labai pasikeitę, patamsėję ir pašalinti juos sunku. Kita vertus, kai  gauname suklijuotą daiktą, tai vis tiek yra kuo pasidžiaugti: kad ir tokiu būdu, bet daiktas išliko su visomis dalimis, o juk šukės galėjo būti tiesiog išmestos.

Dužių daiktų restauravimo procesą gana sunku įsivaizduoti, žinant, kad visi tokie daiktai vieną sykį jau buvo išdegti. O kas vyksta restauruojant?

Žmonės labai nustemba, kad keramika restauruojama ne su keramika, porcelianas ne su porcelianu, o su visiškai kitomis medžiagomis. Kai tuo tarpu tiek baldai, tiek tekstilė, tiek tapyba stengiamasi, kad būtų restauruojami maksimaliai tomis pačiomis ar bent jau panašiomis medžiagomis. Keramikoje mes naudojame visiškai kitas medžiagas, imituojančias tiek keramiką, tiek porcelianą. Juk restauruoti daiktą moliu, iš kurio jis pagamintas, neįmanoma labiausiai dėl to, kad jo niekaip neišeitų dar kartą išdegti. O prie išdegto indo priklijuoti, pavyzdžiui, naujai išdegtą rankenėlę ar trūkstamą šukę tiesiog neįmanoma. Degant molis traukiasi, todėl paskaičiuoti trūkstamos detalės sumažėjimą praktiškai irgi yra neįmanoma.

Vaza XIX a. Prancūzija. Žemaičių muziejus,,Alka“. Prieš restauravimą.

Išardyti seni suklijavimai.

Po restauravimo.

Kuo tuomet keičiamas tas kaprizingas molis, restaruojant keramiką?

Naudojamos pakaitinės medžiagos. Porėtai rudai, dažnai ir archeologinei keramikai, o taip pat fajansui atkurti naudojamas gipsas. Tai puiki medžiaga: lengvai formuojama, greitai stingsta, lengvai skutinėjama, iš jos galima padaryti įvairią faktūrą, išdrožinėti, išraižyti. Ir greičiausiai jį naudosime dar daug laiko. Tiesa, prieš suklijuojant šukes, irgi vyksta ne vienas paruošiamasis procesas. Juk archeologinė keramika paprastai būna ilgą laiką išgulėjusi žemėje, paveikta žemės, drėgmės, temperatūrų svyravimo, tad būna šiek tiek silpnesnė, o kartais tokia trapi kaip žemės grumstas. Todėl rastas šukes mes sustipriname, prisotindami jas tirpalais, t.y. tirpikliais su juose ištirpintu polimeru, kuris tirpikliui įsigėrus ir išgaravus, lieka šukėje ir sutvirtina ją tarsi klijai. Kai padaromos trūkstamos detalės iš gipso, jas irgi prisotiname tais pačiais tirpalais ir jos tampa tvirtos. Po to atkurtas vietas ir siūles, kurias irgi atkuriame gipsu, gruntuojame gruntu – dažu su talku, suteikiame reikiamą faktūrą ar lygumą, ir tik tuomet tonuojame tapybiniais reikiamos spalvos dažais: akvarele, tempera ar akriliniais. Tokia darbo eiga. Viską atlieka vienas restauratorius, išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėja, kad reikia ypatingų tyrimų senam archeologiniam daiktui geriau pažinti, arba medžiagoms, kuriomis jis buvo restauruotas anksčiau, identifikuoti.

Porceliano restauravimas gal dar sudėtingesnis, juk medžiaga dar įnoringesnė?

Porcelianas iš tiesų restauruojamas visiškai kitaip. Tai labai kieta, gerai sukepusi keramika ir atstatyti jai reikia kietos medžiagos. Ir tai yra polimerinės, arba kitaip sakant, epoksidinės dervos. Tiesa, mes naudojame ne tas  dervas, kurios yra prekybos centruose, o skirtas restauruoti. Jos išbandytos, jų stingimo laikas labai ilgas, o pagrindinis dalykas tas, kad metams bėgant jos neturi keistis ir nesikeičia. Šias medžiagas perkame Vokietijoje.

Servizo lėkštės šukės. Fajansas XIX a. II p. JK. Biržų krašto muziejus „Sėla“. Astravo dvaro radiniai.

Turbūt dažnai gaunate daiktus su trūkstamomis detalėmis. Kaip sužinoti tokių detalių vaizdą?

Mums iš tiesų labai svarbu analogija: jokių spėlionių būti negali, restauruojant daiktą labai svarbu atkurti jo autentišką vaizdą. Taigi mes neužsiimame kūryba ar interpretacijomis, o viską atkuriame tiksliai. Žinoma, pasitaiko, kad kartais daiktui trūkstant kokios detalės, nežinai kaip ji atrodė, tuomet ieškome analogijų internete ir tik radę tokį pats daiktą, imamės restauruoti savąjį. Kartais eksponatui tos analogijos tenka ir palaukti, bet galiausiai tai visada pasiteisina. O kai jau trūkstama detalė identifikuojama, tai iš pradžių ji nulipinama iš plastilino, po to liejama silikono formą ir tik tada joje yra išliejama tinkamai nuspalvintos epoksidinės dervos detalė, kuri vėliau priklijuojama ten, kur ir turi būti. Žinoma, ją reikia šlifuoti ir kruopščiai priderinti – porcelianas mėgsta tislumą. Detalę priklijavus, viskas gruntuojama, tonuojama jau minėtais dažais ir dengiama laku, nes porcelianas turi blizgėti, o lakas ir sudaro glazūros įspūdį.

Ar  pavyksta padaryti taip, jog nesimato, kad daiktas restauruotas?

Ne visada to reikia. Muziejinis reikalavimas yra toks, kad restauravimas matytųsi ir demonstruotų, kad daiktas nėra klastotė, kad lankytojas galbūt irgi galėtų pastebėti, kas su daiktu daryta. Bet tai turi būti padaryta su skoniu, gražiai parodant, kur autentiška daikto dalis, o kur restauruota. Paprastai dažant  yra nusistovėjusi taisyklė, kad įdėtos šukės atspalvis būtų vienu tonu šviesesnis nei, sakykim, viso daikto. Archeologai irgi pageidauja, kad matytųsi, kiek daiktas buvo paveiktas laiko. Todėl matant muziejuose sveikus puodus, reikėtų žinoti, kad jie greičiausiai tikrai nebuvo tokie rasti. O restauracijos ženklai ir rodo daikto buklę radybų metu. Juo labiau, jog niekada nebūna parašyta, kad daiktas yra restauruotas. Matosi siūlytės, tonai, ir pan. Taigi čia jau niuansai, kurie mums tiesiog įaugę ir mes jų laikomės. Privatūs kolekcininkai dažniausiai pageidauja daiktą restauruoti taip, kad neliktų jokių restauravimo žymių ir kartais to pasiekti lengviau nei pildant muziejinius reikalavimus.

Nors minėjote, kad neužsiimate kūryba, susidaro įspūdis, kad jos Jūsų darbe visgi netrūksta?

Tikrai taip, kaip ir skonio, daikto ar laikmečio pajautimo. Pagauti daikto charakteristiką iš tiesų sudėtinga. Juo labiau, kad mes darome labai daug skirtingų veiksmų. Man pačiai, beje, labai praverčia keramikos studijos, kurias esu baigusi Juk dažnai trūkstamas daiktų detales pirmiausiai reikia tiesiog nusilipinti iš plastilino. Po to tenka atkūrinėti daikto spalvą, dažnai pripiešti trūkstamų detalių dekorą, paisyti laikmečio stilistikos. Todėl kartais tenka atkurti liaudies meistro skulptūrėlės primityvumą, nes reikia grubių šrichų, o kitą kartą laukia kinietiška vaza ir tau reikia ją išdekoruoti piešiniais. Kinijoje tuos dekoro lapelius meistrai mokėsi piešti gal dešimtmečiais pas meistrus, o tu turi nupiešti čia ir dabar, tad iššūkių tikrai būna. O kur dar glazūra, nubėgimas, skaidrumas – gausybė niuansų, kuriuos reikia žinoti, dirbant su vienu daiktu. Mūsų darbas gana kūrybiškas dar ir dėl to, kad restauruojame daiktus daugeliui Lietuvos muziejų  ir objektai būna labai įvairūs – nėra monotonijos. Ir nors tas  kruopštus darbas kartais labai išvargina, bet gali vieną darbą atidėti ir imtis kito. Tai nereiškia, kad mažiau kruopštaus, bet jau kitokio.

Iš dužių medžiagų dar neaptarėme stiklo restauracijos?

Mes labai pagarbiai žiūrime į istorinius daiktus, bet su stiklu dažnai elgiamasi kitaip, nes jo dužimo vietos jau niekaip nepaslėpsi: nei tonuosi, nei nuspalvinsi… Todėl, jei šiuolaikinis stiklinis daiktas labai sudužęs, jo jau nerestauruojame. Jei vertingam objektui trūksta vienos kitos detalės, naudojame tą pačią epoksidinę dervą, kuri gali būti labai skaidri, mažai kinta ir mes iš jos galime išsilieti trūkstama detalę. Muziejai labai brangina archeologinį stiklą, nes jo yra mažai išlikusio. Be to, žemėje jis labai pakinta, tampa margas, dėmėtas, arba pabąla ir atrodo, kaip veidrodis. Dažniausiai stiklo radinius mes tiesiog konservuojame, o atkūrinėjame tik tada, jei šie eksponatai labai vertingi. Štai visai neseniai restauravau Biržų muziejui labai sudėtingą pūstą butelį, kur teko atkurti  trūkstamas sienelių šukes. Džiaugiuosi, kad  sumąsčiau, kaip visa tai išlieti ir labai puikiai pavyko. Taigi prie kūrybos kartais prisideda ir daug apmąstymų, kaip TAI padaryti, bet jie ir labai įdomūs, ir malonūs, ypač kai viskas pavyksta.

 

Stiklo butelio šukės, XVI-XVII a. Biržų krašto muziejus „Sėla“.

Restauravimo metu suklijuotos šukės.

Po restauravimo.

Kokią medžiagą labiausiai mėgstate restauruoti?

Tai priklauso nuo daikto. Jei ilgai restauruoju koklius, pasiilgstu porceliano preciziškumo, jei ilgiau dirbu su porcelianu, pradedu norėti kažkokio mažiau įtempto darbo – įvairovė visada gerai. Stiklas tarsi sudėtingiausia, bet esu įveikusi jo pasipriešinimą, tad dabar patinka ir stiklas. Pastaruoju metu ir keramika labai traukia, norisi grįžti į kūrybinį darbą, bet ir restauruoti labai įdomu ir prasminga, juo labiau, kad 30 metų nebloga patirtis. Beje, keramikos restauratorių Lietuvoje yra gal 10, tad esame draugiška nekonkurencinga bendruomenė, bet nelabai ją kas nori papildyti. Sulaukiame stažuotojų, bet naujais darbuotojais mūsų gretos kol kas neskuba pildytis.

Ar dažnai į jus pagalbos kreipiasi privatūs užsakovai? Kokius daiktus atneša ir koks motyvas juos skatna juos daiktą gelbėti?

Daiktai būna grynai asmeniniai, skirti ne komercijai ir dažniausiai labai brangūs ne materialine prasme, o dėl kitų dalykų. Šiuo metu atneša vazeles, skulptūrėles, puodelius. Žmonės tiesiog sužino, kad tai įmanoma ir nori išgelbėti savo daiktus.  Tiesa, kartais tenka juos nuo to atkalbinėti, nes kaina didelė ir restauruoti neapsimoka. Restauratorių darbas labai imlus laikui ir reikia gerai pasverti, ar verta tuo užsiimti. Labai dažnai žmonės mano, kad užteks priklijuoti nuskilusią vietą ir viskas baigta, o iš tiesų tai reikia žinoti, kad daikto vien suklijuoti paprastai neužtenka: reikia dailinti aptrupėjusius kraštus, gruntuoti, dažyti, tonuoti ir tai tikrai užima daug laiko.

Ar išskirtimėt kokį labai įsimintiną iš savo restauruotųjų objektą?

Daugiau įsimintini muziejiniai, o ne privatūs eksponatai, galbūt dėl to, kad jie sudėtingesni. Tas pats stiklo butelis, su išlieta didele sienelės dalimi, buvo tikrai nemažas iššūkis. Repetuoji, skaičiuoji, lieji ir kai galiausiai viskas idealiai tinka, tai gali pasidžiaugti savo profesine viršūne. Bet pakartoti to nenorėčiau – labai jau daug darbo. Visai neseniai Kernavės muziejui atidaviau archeologinį puodą, kuri suklijavau iš 260 šukių. Tos šukės buvo iškrapštytos iš žemės gabalų, krašteliai aptrupėję, kažkokių detalių ir trūko – darbas buvo tiesiog milžiniškas, užtrukau 5 mėnesius.

Šukės radimo metu. II a. po Kr. Kernavės archeologinės vietovės muziejus.

Konservuotos ir suklijuotos šukės.

Brūkšniuotosios keramikos indas po restauravimo.

Tiesiog neįtikėtina…Papasakokite, kaip suklijuoti 260 šukių?

Yra tam tikra sistema ir 30 metų patirties (juokiasi). Ypač, kai šukės jau konservuotos ir gali jas drąsiai dėlioti. Grupuojiesi sienelių šukes, dugno, viršaus, viską žymiesi – beveik meditatyvinis procesas. Iš viso to išskaičiuoji pagrindinius duomenis, pagal kuriuos paskaičiuoji puodo formą. Tuomet tą formą lipdai iš plastilino ir ant turimo plastilininio modelio klijuoji šukes.  Darbas buvo be galo didžiulis, bet svarbus – archeologai šukes rado vienoje krūvoje buvo aišku, kad tai vienas indas ir buvo svarbu jį restauruoti. O man dirbant visada atsiranda įdomumas, azartas – ta dėlionė vilioja ją įveikti.

Kalbėdami su restauratoriais, visada klausiame ir praktinių patarimų patiems žmonėms. Šį kartą beveik nedrįstu – viskas sudėtinga…  

Sunku uždrausti žmogui pačiam taisyti, klijuoti savo sudužusį daiktą, tad patarsiu tik tiek: naudoti vadinamųjų momentinių klijų tikrai nepatartina, nes jei kada nors norėsis daiktą perklijuoti profesionaliau, tai bus tiesiog neįmanoma. O juk grįžtamumas irgi svarbu, ne tik suklijuoti kartais tenka, bet ir atklijuoti. Kartais ir iš muziejų gauname indus, kurie buvo restauruoti paskubomis, neprofesionaliai ir tuomet mums juos jau labai sunku išgelbėti. Todėl jei sudužo tikrai vertingas daiktas, pasitarkite dėl jo restauracijos su profesionalu – suklijuoti patys visada spėsite.

Ačiū.

 

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos autorės ir iš pašnekovės archyvo. Autorė Vilma ŠILEIKIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

įžanga

ŠIMTAMEČIO NAMO GYVENTOJAI – SENOVINIAI ARBATINUKAI

Pačiame Biržų centre įsikūrusi „Biržų arbatinė“ – išskirtinė miesto vieta. Vietiniai čia užsuka prireikus originalios dovanos, arbatos, prieskonių ir kitų sveikų produktų, pravažiuojantieji pirmąkart duris praveria smalsumo genami – akims užkliuvus už namo skliautuose sukabintų ir saulės spinduliais besimėgaujančių arbatinių. Visi atkakusieji randa keliskart daugiau nei tikėjosi. Betarpiškai bendraujanti šeimininkė Irena KORSAKIENĖ negaili istorijų, kurios, sakytum žemuogės veriasi ant smilgos, vaikščiojant po šimtametį namą. Kiti pasakojimai eilėn rikiuojasi, apžiūrinėjant unikalią kone du dešimtmečius renkamą senovinių arbatinių kolekciją, užsukus į nediduką viešbutį antrajame namo aukšte. Jų nestinga ir išėjus į kiemą.

Nauja istorija – šimtamečiame name

Dar pokalbiui neįsisiūbavus, Irena Korsakienė patikino: visuomet traukte traukė pastatai su praeitimi, daiktai, žmonės, turintys savo istoriją. Yra be galo laiminga visa tai dovanų gavusi iš likimo. „Nenorėčiau dirbti ir gyventi naujos statybos daugiabutyje. Jie tarsi be dvasios, tušti. Kita kalba, kai namas pastatytas savomis rankomis arba yra senas,  dvelkiantis praėjusiu laiku. Apima žodžiais sunkiai nusakoma jausena“, – kalbėjo pašnekovė.

„Biržų arbatinė“ su apartamentais įsikūrusi jau daugiau nei 100 metų senumo name pačioje miesto širdyje, Vytauto gatvėje. Dauguma miestelėnų tiksliai nusako ir apibūdina šį pastatą, garantuodami, jog paklysti, net ir labai stengiantis, nepavyks. Dėmesį neabejotinai patrauks senoviniai arbatiniai, sutūpę languose, sukabinti namo pastogėse. Jie – subtili užuomina, kas kiekvieno laukia viduje. „Biržų arbatinėje“ galima pamatyti apie 800 arbatinukų, kone tiek pat, tik porcelianinių, yra ponios Irenos namuose. Tokia gausi kolekcija leido sukurti išskirtinį, jaukų parduotuvės interjerą bei dekoruoti restauruotą pastatą, pasitelkiat  prigimtinę grožio jauseną ir saiko pojūtį. Šios savybės vertė gerai apgalvoti kiekvieną detalę, smulkmeną. Subtilumas, elegancija atsispindi ir dvelkia ne tik arbatinėje, bet ir nedideliame virš jos įrengtame viešbutėlyje. Antikvariniai baldai, veidrodžiai, paveikslai, indai dar kartą paliudija šeimininkės išlavintą skonį bei meilę daiktams, turintiems istoriją. Kiekvieną pirko jau žinodama jų vietą, įsivaizduodama ir jusdama, kaip papuoš interjerą ir nudžiugins svečių širdis.

Irenai patinka žmonės, kurie, kaip ir ji, kažkuo domisi, kolekcionuoja. Būtent tokie viešbutėlyje daugiausiai ir apsistoja: išgirdę gerų atsiliepimų iš draugų, bičiulių, giminaičių. Svečiai su rekomendacijomis – mieliausi,  vos tik susitikus gimsta įdomiausios pažintys, mezgasi ilgiausi  pokalbiai.

Gyvenimo užduotis padėti žmogui ir gyvūnui

O visa istorija prasidėjo nuo nedidelės parduotuvėlės, esančios netoliese, Rotušės gatvėje, kur prieš 20 metų Irena kvietė biržiškius užsukti įsigyti arbatos, kavos, saldainių. Praėjus penkeriems metams persikraustė į Vytauto gatvėje esančio namo pirmąjį aukštą, anksčiau buvusią valgyklą „Lietuva“. 1920 metų statybos namas – išskirtinis ir daug matęs. Perdengiant stogą, buvo atrasta, kad senajame tebelikę karo metais padarytos kulkų skylės.

Aštuoniuose namo butuose gyveno žmonės, su kuriais lengvai bendraujanti Irena netrukus rado bendrą kalbą. Viename jų dienas leido Jadvyga Šušytė. 104 metų sulaukusi senolė buvo ne eilinė asmenybė. Jos atmintyje gyveno senieji biržiškiai, jų gimimo, išėjimo datos, istoriniai įvykiai.  Tačiau labiausiai buvusią anglų kalbos mokytoją, studijavusią dar ir teisę,  išgarsino meilės rabino sūnui istorija. Tarpukario Biržuose užgimusi meilė sužavėjusi buvo net Joną Meką, jis planavo čia kurti filmą. Tačiau savo žemiečiui kukli moteris atsakė. „Esu laiminga pažinusi tokį žmogų. Net ir slaugos našta, tekusi keturiems metams, nebuvo sunki. Kai žmogus nuostabus, nieko nejauti. Tik gerumą ir pokytį, kuomet supranti, kad iki tol buvęs svetimas žmogus tapo savu“, – į prisiminimus nuklydo arbatinės šeimininkė, ne vienam ištiesusi ir tebetiesianti pagalbos ranką.Toks, sako, visas jos gyvenimas, paženklintas noru padėti nuskriaustam žmogui ir gyvūnui.

Patikėti šiais žodžiais nėra sunku. Kylant laiptais į viešbučio kambarius, kiekvienas pamato prieš kelerius metus priglausto katino Rudolfo žiemos „apartamentus“. Kalėdų senio elnio Rudolfo vardą gavęs katinas stipriai sužalota koja buvo išmestas į gatvę. Irena jį rado ir tuoj pat suteikė namus. Prieš pat Kalėdas laime apgaubtas katinas greitai tapo  viešbučio „administratoriumi“, sutinkančiu ir palydinčiu svečius. 

Rusvai baltas katinas vasarą dažniau sukiojasi kieme. Čia jam pastatytas namelis. Orams atvėsus, parsikrausto vidun – į būstą prie laiptų, vedančių į viešbutį. Arbatinės kieme gyvena priglaustas šuo. Voljere jo leidžiamos dienos nebe tokios baisios nei iki tol. Žmogaus kažkada skriaustas gyvūnas, kaip ir dera sendaikčius mėgstančioje šeimoje, ėda iš senų indų, prie jo būdos kabo veidrodis.

Namuose keturkojų gyvūnų irgi netrūksta: gyvena trys katinai ir šuo. Vienas jų senas, vos vos kruta, kitas po avarijos, tačiau visi nestokoja meilės ir rūpesčio. Beglobiais, benamiais ir sužeistais gyvūnais Irena nuolat rūpinasi – jiems procentą atideda nuo pelno. Be to, parduotuvėje turi aukų dėžutę, į kurią pinigėlius sumeta gyvūnus mylintys, tačiau savo augintinių neturintys pirkėjai ar šiaip užklydę  smalsuoliai. Irena įsitikinusi – žmogus turtingas tiek, kiek gali padėti kitam. Visą savo uždarbį ir pajamas pasiimantis tik sau ir jokios dešimtinės neatiduodantis, yra vargšų vargšas.

Pasiekus brandą, kiekybė nebevilioja

Su didžiausiu užsidegimu „Biržų arbatinės“ šeimininkė kalba ne tik apie gyvūnus, bet ir apie garsiąją ir unikaliąją senovinių arbatinių kolekciją. Ją renka jau kone du dešimtmečius ir sustoti  neketina. „Tikra liga“,  –  šelmiškai šypsodamasi tarsteli ir tiksliai įvardija pirmuosius jos požymius.

Atsidarius pirmąją arbatos parduotuvėlę Rotušės aikštėje prieš aštuoniolika metų, giminaičiai iš Anglijos parvežė ir padovanojo arbatinuką – simbolį pradėto verslo. Paskui nusipirko antrą, trečią, o dabar jau tuo gyvena. Nėra dienos, kai nepagalvotų, kur važiuoti ir kaip rasti naują arbatinuką. Aistros vedina jau iššniukštinėjo visą Lietuvą, šimtus parsivežė iš užsienio. Visiškai užvaldžius maloniam pomėgiui, vieną dieną vis tik save sustabdė. Pastebėjo, jog kiekybė nebelabai džiugina. Nuo tada visomis išgalėmis ieško vieno, bet išskirtinio. „Iš pradžių pirkdavau tik dėl skaičiaus: visokius visokiausius, kurių dabar pastogės prikabinėtos. Bet paskui padariau išvadą, jog geriau vienas, kuris yra vertingas, nei šimtas  bet kokių. Žinoma, lengviau nusipirkti 100 eilinių, nei vieną gerą ir ypatingą“, – tęsė ankstesnę mintį.

Anksčiau įdomių egzempliorių rasdavo turguose ir sendaikčių parduotuvėse, tačiau ten paieškos jau retai būna sėkmingos, lobiai seniai išgraibstyti. Pravarčiau suka į antikvariatus, Estijoje, Latvijoje vykstančius kolekcininkų „susirinkimus“,  seka aukcionus. Didelė dalis įsigyta Anglijoje, nieko keisto – ten labai stipri arbatos kultūra, o vertingų sendaikčių šioje karo nenuniokotoje šalyje yra likę daug. Skirtingu metu dairosi vis kitokio stiliaus arbatinių. Buvo metas, kai pro akis nepraslysdavo rytietiški, išsiskiriantys labai ilgu snapeliu – pro jį iš aukštai pilant arbatą,  ji greitai pravėsta ir gardžiu gėrimu galima mėgautis iš karto.Pastaruoju metu labiausiai patinka carinės Rusijos arbatiniai, samovarai. Dar labai patinka porcelianiniai, kurių turi jau virš 600. Jų čia nėra nei vieno, dienas leidžia namuose, nes nenori perkrauti interjero ir pasiduoti chaosui. Arbatinių kolekcijos rinkimas nenutrūksta net ir atostogų metu. Vos nuvykus į svečią šalį mintyse kirba ta pati mintis – kur rasti naują arbatinuką. Tiesa, toli gražu ne visi patinka. Gali būti vertingas, įdomus, tačiau jei nelimpa prie dūšios, jo pusėn nebežiūri.

Dalis yra ir dovanoti, tačiau Irena pripažįsta, kad kitiems nelengva jai padovanoti arbatinį – nesidomintiems sunku tai padaryti. Du įsimintinus gavo iš viešbutėlio svečių. Vienas jų seną, nuskilusiu snapeliu arbatinuką, atvežė iš Mažeikių. Tik tokį rado apėjęs visas sendaikčių parduotuves. Kitas arbatinukas buvo atsiųstas paštu. Siuntėjo asmenybė atsiskleidė gavus laišką, kuriame paaiškinta, jog senas arbatinukas pagyvins ir papuoš Irenos parduotuvės interjerą, užuot stovėjas liūdnas ir niekam nereikalingas. „Šios dovanos man brangios, nors vertė jų nedidelė. Glosto širdį, kad žmonės apie mane galvojo, gaišo laiką“, – kalbėjo pašnekovė.

Arbatinukai su paslaptimis

Tarp kolekcijoje esančių arbatinukų yra ir tokių, kuriuose buvo rastas lobis ir rašteliai. Įdomiausios radybos įvyko su mažučiu arbatinuku, kurio atsiradimo kilmės Irena net nebepamena. Paradoksalu, jis labai ilgai, gal dešimtmetį stovėjo namuose. Nuo jo nuolat buvo valomos dulkės, tačiau visus tuos metus niekas nežinojo, jog jo viduje guli auksiniai moters papuošalai: žiedas, grandinėlė, auskarai. Lobį, sudėtą į maišelį, todėl nebarškėjusį, rado vyras, vieną dieną sugalvojęs šį arbatinuką nufotografuoti.

Radybų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, arbatinuke iš Tibeto buvo palikta žinutė ant pergamento. Įdomus sutapimas – kartą į arbatinę užsuko kinų pora, moteris studijavo kinų kalbą. Ji perskaitė ir galėjo išversti, kas buvo palikta arbatinuke. Tai buvo moters rašytas laiškas vyrui. Viename arbatinuke rastas raštelis, kuris atskleidžia jo amžių. Pasirodė, kad arbatinukas 1969 metais pirktas Irake, ir tuomet jam jau buvo 180 metų.

Kai  Irenai nebūna nuotaikos, nueina prie savo arbatinukų, paima į rankas – ir iš karto gera pasidaro. Vėl sugrįžta noras daryti gerus darbus ir likimo jai skirtas užduotis. Nė vieno beveik du dešimtmečius rinktos kolekcijos arbatinuko, sako, niekuomet neparduosianti – visi pernelyg savi ir brangūs, tikra atgaiva širdžiai. Kai juos kilnoja ar prie jų liečiasi, visuomet pagalvoja ir bando įsivaizduoti, ant kokio stalo stovėjo, kokie žmonės iš jų gėrė arbatą, apie ką tarpusavyje kalbėjosi. Dauguma arbatinukų mena XIX a. pirmąją pusę, tad pro juos ne vienos kartos gyvenimas praėjęs…

Antai, gryno sidabro nedidelis arbatinis, prieš gerus pora amžių Anglijoje kažkam buvusi brangi dovana. Tai – seniausias kolekcijos egzempliorius, ant jo išgraviruota data – 1771 m. Galbūt yra ir senesnių, bet ant jų nėra datų.

Arbatinukai su dedikacija labai patinka, nes jų slypi istorija. Štai ant vieno išgraviruota, kad jis padovanotas tėčiui ir mamai sidabrinių vestuvių metinių proga. Tik kartu šios dedikacijos sukelia dvejopus jausmus. gaila, kad arbatinukas išėjo iš šeimos ir savų namų. O galėjo būti perduodamas iš kartos į kartą, kaip relikvija, prisiminimas.

Jau turi palaikymą

Irena niekuomet negailinti pinigų geram daiktui, o štai įsigijus menkavertį daiktą, būna, kad ir pasigaili. Arbatinukus pinigine prasme retai vertina. Kai kurie tikrai yra visai pigūs, kai kurie, priešingai – ir šimtus eurų kainuojantys. Pats brangiausias kolekcijoje yra maždaug tūkstantį eurų kainavęs samovaras. Carinės Rusijos samovarai yra brangūs, nes jų tiesiog nėra daug išlikusių geros būklės. Juk daugiausiai būdavo gaminami iš žalvario, bet metalas – minkštas, o juos anksčiau blizgindavo su plyta, tad greitai sudildavo. Irena negali atsidžiaugti, jog kolekcionavimo bacila persidavė jaunėliui sūnui. Jis jau ir pats turi keletą egzempliorių savo kolekcijoje. „Mes kartu važiuojame į antikvaro muges, nebeapsakomas jausmas, kai gali su bendraminčiu važiuojant aptarti, kas ką įdomaus rado, nusipirko. Vyras iki tol važiuodavo, bet be didesnio entuziazmo. Tai du skirtingi dalykai“, – šypsojosi Irena. Didelį sūnaus palaikymą pajunta ypač tuomet, kai dvejoja – pirkti ar ne – patikusį daiktą. Visuomet sulaukia paskatinimo, nes jis žino, kad vėliau mama gailėsis, neras sau vietos.

Viešbutis, įsimenantis ilgam

Irena šeimininkauja ne tik arbatinėje, suvenyrų parduotuvėlėje, bet ir nedideliame itin jaukiai įrengtame viešbutėlyje virš jų. Antrajame šimtamečio namo aukšte įrengti trys maži butai ir viena didelė 100 kv. m palėpė.Idėja įkurti viešbutuką vystėsi palengva. Iš pradžių šeima įsigijo vieną butą savo poreikiams – kad turėtų laisvą minutę kur pavalgyti, pailsėti. Kai nusipirko ir antrą, gimė mintis, apgyventi į miestą trumpam atvykusius turistus ir svečius. Dabar visi neatsidžiaugia antikvariška ramybe ir estetika. Kambariuose gausu originalių senovinių detalių, daiktų, suradusių ir atsidūrusių, rodos, tik jiems skirtoje vietoje. Daug kas Irenos klausia, kaip čia jie sukeliavo. Atsakymas būna tas pats – čia beveik viso gyvenimo triūsas, nes visuomet ir visur akys užkliūva už daiktų, turinčių praeitį. Juos, beje, ne tik kaupia, bet ir remontuoja, atnaujina. Viešbutėlio senovines lovas iš Prancūzijos patys restauravo: šveitė, dažė, tvarkė. Jos ne tik labai gražios – ir kiek trumpesnės nei dabartinės.Irena sutinka: tikrai pavyko sukurti sėkmingą šeimos verslą, apie kurį garsas sklinda ne vien Biržuose. Tačiau, kaip daugeliui atrodo, itin didelėmis pajamomis nežongliruoja, nes ne pinigai gyvenime svarbiausi. Vaikantis vien tik jų, kitų sumanymų, idėjų niekuomet nepavyks pas

Jurga SAJENKIENĖ

Autorės nuotraukos