Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Paroda „Tarp būties ir atminties. Vilniaus pilių vaizdai“ – prieš mitus

Ankstyvoji Vilniaus pilių istorija neatsiejama nuo miesto kūrimosi, o Vilniaus miestas jau Gedimino laiškuose paminėtas kaip valdovo rezidencija – valstybės sostinė. Nuo pat XIV a. Vilniaus pilys buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, valstybės, nusidriekusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, politinis, diplomatinis ir kultūrinis centras. Valdovų rūmų muziejus, norėdamas priminti istorinius įvykius, kviečia į naują parodą „Tarp būties ir atminties. Vilniaus pilių vaizdai“. Muziejaus vadovas ir šios parodos idėjos autorius dr. Vydas Dolinskas pristatė pagrindinę jos mintį: „Norėjome surinkti ir parodyti originalius Vilniaus pilių atvaizdus, žemėlapius bei kitą istorinę medžiagą. Atėjo laikas. Ypač, jei dar yra abejojančiųjų, ar užteko ikonografijos atkuriant Valdovų rūmus. Kai kurių originalių vaizdų, kurie buvo labai reikšmingi atkuriant rūmus, Vilnius nematė 200 metų. Kaip Martyno Knakfuso (Marcin Knackfus, Knackfuss) darbas, jau XIX a. pradžioje iškeliavęs į Čartoriskių šeimos fondą. Jį nedaug kas matė, nors tai yra vienas svarbiausių ir tiksliausių šaltinių, naudotų atkuriant Valdovų rūmų fasadą.“

Paroda – vertingas istorinis šaltinis

Dar prieš dešimtmetį Lietuvoje virė įvairios diskusijos. Vieni aiškino, kad nėra rūmų vaizdų, todėl negalime jų atkurti. Kiti tvirtino, kad nugriautus rūmus visi jau pamiršo ir turime galvoti apie naujus valstybės simbolius. Parodos kuratoriai Marijus Uzorka ir Rita Lelekauskaitė-Karlienė suteikia progą lankytojams palyginti ikonografinius vaizdus, išlikusius iš tų laikų, kai rūmai egzistavo, vizijas, kurios buvo kuriamos, kai rūmai jau buvo nugriauti, ir realybėje atkurtą šiandienos vaizdą.

Uzorka teigia: „Paroda gal nėra tokia įspūdinga eksponatų dydžiais ar milijonine verte. Lankytojus dažnai žavi prabanga, spindesys, bet šiuo atveju tai yra be galo vertingas rinkinys, istorinis šaltinis. Mūsų paroda – tiesiogine to žodžio prasme.“

Autentiškus eksponatus parodai skolino 16 institucijų ir privačių fondų, dar 12 institucijų skolino ikonografinių vaizdų. „Kai kurių eksponatų negavome, nes dėl itin blogos būklės negalėjome jų atsivežti, bet čia išvysite jų faksimiles“, – sako M. Uzorka. Eksponatai surinkti iš keturių valstybių.

Ar tikrai niekam rūmų nereikėjo?

„Viena parodos surengimo idėjų – paneigti mitus, kad niekam šių rūmų nereikėjo. Reikėjo. Ir ypač tada, kai jų jau nebuvo. Žmogiška, kai įvertini praradimą tada, kai jis įvyksta, – žiūrėdamas į per du aukštus eksponuojamą parodą teigia V. Dolinskas. – Parodoje kelios dešimtys atvaizdų iš XIX a., XX a. pradžios. Tai laikas, kai rūmų realybėje jau nebėra, bet jiems suteikiama sakralinė prasmė, jie vadinami Jogailaičių pilimi. Tai rodo, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tauta labiausiai pasigedo, kai ją praradome.“

Labiausiai niokota Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija

Skirtingai nei kitos valdovų rezidencijos, Vilniaus pilių kompleksas patyrė gerokai daugiau priešų antpuolių, niokojimų. Jie prasidėjo nuo XVII a. vidurio, garsiosios Maskvos invazijos. „Vėliau mums irgi labai nepasisekė, jei lygintume su kaimynine Lenkija ar Ukraina, – teigia V. Dolinskas. – XVIII a. pabaigoje beveik visa Lietuvos teritorija atiteko labiausiai atsilikusiai valstybei – Rusijos imperijai.“

Parodoje matyti, kad netekčių akivaizdoje Valdovų rūmai imti suvokti ir vertinti kaip svarbus valstybinės tapatybės, istorinės atminties atributas. Romantizmo epochoje sukurta bei įvairiais būdais paskelbta daugybė nebeegzistavusių Vilniaus pilių ansamblio ir atskirų jo pastatų vizijų, liudijusių šių Lietuvos valstybės centro istorinių objektų simbolinę reikšmę bei prasmę. XX a. pradėti Vilniaus pilių ir atskirų jų statinių tyrimai, rengti rekonstrukcijų projektai, puoselėtos viltys atkurti Valdovų rūmus.

Parodą lydės diskusijos

Programos rengėja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė išsamiai apie ją papasakojo: „Lankytojai bus kviečiami susipažinti, kaip keitėsi pilių architektūra, kalbėsime, kaip kito teritorijos išplanavimas. Prof. Valdas Rakutis pristatys, kaip Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija virto Rusijos karine tvirtove. Architektūros tyrinėtojai, menotyrininkai diskutuos, kiek valstybei ir jos žmonėms svarbus pilių atminties išsaugojimas, kaip vietos, istorinio valstybės centro atkūrimo idėja. Kviesime ir į koncertą – bus galima pasiklausyti lietuvių kompozitoriaus Felikso Janevičiaus Baroko epochos muzikos – šie kūriniai galėjo skambėti ir Lietuvos valdovo rezidencijoje.“

Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė: „Tai išskirtinė proga dar kartą įvertinti mus formuojančias bei saugančias šaknis“

Vilniui švenčiant 700 metų Vilniaus pilių teritorija ir jos rūmai yra pagrindinis atpažinimo ženklas. Vilniaus pilių kompleksas su valdovo rezidencija ir kitais atributais liudija Vilnių kaip amžinąją Lietuvos sostinę. Parodos globėja Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, apžiūrėjusi parodą, teigė: „Kaip gimusi ir užaugusi amžinojoje valstybės sostinėje Vilniuje, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad miesto 700 metų sukakties minėjimas yra proga giliau apmąstyti ir pasikalbėti apie mūsų valstybės tapatybę, jos kultūrinį paveldą, simbolius, siekius ir ateitį. Šis jubiliejus – taip pat ir išskirtinė proga dar kartą įvertinti mus formuojančias bei saugančias šaknis, iš kurių ir pagal „Tautišką giesmę“ mes semiamės stiprybės.“

Valdovų rūmų muziejaus inf.

Laimos Panek, Vytauto Kaminsko ir Vytauto Abramausko nuotraukos

Žygimanto Augusto GOBELENAI vieši Valdovų rūmuose

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaryta tarptautinė paroda „Žygimanto Augusto gobelenai Vilniuje“. Neįtikėtino dydžio, per ilgus šimtmečius legenda tapusi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) gobelenų kolekcija yra istorinė senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės relikvija. Šiandieninėje Lenkijoje gobelenų rinkinys įvardijamas kaip meno lobynas, svarbiausias Krokuvos Vavelio karališkosios pilies nuolatinių ekspozicijų akcentas, o tokio rinkinio paroda Lietuvoje – istorinis įvykis tiek Lietuvai, tiek Lenkijai, kaimyninės valstybės dovana Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga. Išskirtinės parodos atidarymas į Valdovų rūmus sutraukė beveik pusė tūkstančio meno žinovų, parodos partnerių, muziejaus bičiulių. Paskutinį kartą Žygimanto Augusto gobelenai rezidenciją Vilniuje puošė Vazų dinastijos valdymo laikais, tad toks didelis rinkinys, beveik keturios dešimtys istorinių audinių, į Lietuvos sostinę grįžo po 400 metų.

Parodos globėjai – Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos prezidentai

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje sakė, kad gegužės 3-iąją kasmet minime pirmosios Europoje parlamentiniu būdu priimtos rašytinės Konstitucijos metines. Šis istorinis fenomenas įkūnija Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją ir kultūros paveldą, liudija mūsų šalių raidos europietiškąją dimensiją. Simboliška, kad būtent šiandien atidaroma tarptautinė paroda atveria dar ankstesnius ir gilesnius Lietuvos bei Lenkijos, o ir visos Europos istorinių ryšių bei kultūrinės integracijos klodus. Į atkurtą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją visa savo kultūrine galia ir estetikos grožiu sugrįžta renesansinė didybė – reprezentatyviausi Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos artefaktai, kurie ir visos Europos kultūros istorijos kontekste yra laikomi išskirtiniu fenomenu, pasaulio meninio paveldo integralia dalimi“.

Lenkijos Respublikos prezidento Andžejaus Dudos (Andrzej Duda) sveikinimą Valdovų rūmuose perskaitė naujasis Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje J. E. kunigaikštis Konstantinas Radvila (Konstanty Radziwiłł): „Žygimantas Augustas – ne tik valdovas ir politikas, jis buvo ir išskirtinis meno žinovas. (…) Anuomet Briuselio audimo meistrams pateiktas užsakymas buvo didžiulis, daugiau kaip 160 gobelenų. Taip XVI a. šeštame dešimtmetyje buvo sukurta šedevrų kolekcija, kuri dabar yra vienas puošniausių Renesanso meno paminklų. Norėčiau padėkoti Vavelio karališkosios pilies ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Vilniuje kuratoriams, taip pat Adomo Mickevičiaus instituto komandai už šios įspūdingos parodos organizavimą“.

Paroda primins Krokuvos ir Vilniaus aukso amžių

Vilniuje Žygimanto Augusto gobelenai eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus trečiajame aukšte, Atkurtų istorinių interjerų salėse. Didžiulė XVI a. audinių kolekcija atskleidžia europinę Renesanso kultūrą, paskutiniojo Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovo – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio – reprezentacijos užmojus, primena Krokuvos ir Vilniaus aukso amžių – Renesanso epochą.

„Europos kontekste tai yra turbūt pati vertingiausia kolekcija visomis prasmėmis: menine, istorine, materialia. Meno istorikai ją lygina su Romos popiežių, Ispanijos karalių kolekcijomis,“ – parodos atidaryme kalbėjo Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius dr. Vydas Dolinskas, – toks didelis gobelenų rinkinys dar niekada nebuvo eksponuotas už Vavelio pilies sienų. O tai, kad jis atvežtas į Vilnių, rodo tikrai glaudų Lenkijos valstybės ryšį su Lietuva ir Vavelio karališkosios pilies vadovų bičiuliškumą. Ypač dėkoju Vavelio pilies direktoriui, profesoriui, mokslų daktarui Andžejui Betlejui (Andrzej Betlej), nes tikrai ne kiekvienas direktorius ryžtųsi tokią vertingą ir jautrią audinių kolekciją išvežti iš savo muziejaus.“

Pasak Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktoriaus prof. dr. Andžejaus Betlejaus, „Karaliaus Žygimanto Augusto gobelenų paroda Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje – precedento neturintis įvykis. Gobelenų kolekcija yra Vavelio rezidencijos kolekcijos perlas karūnoje. Tai viena vertingiausių kolekcijų, kurios reikšmė toli gražu neapsiriboja vien meniniu aspektu. Čia nebūtina pabrėžti, kokią reikšmę teikiame šiai kolekcijai, kaip tampriai ji susipynusi su buvusios Lenkijos Respublikos istorija. Žygimanto Augusto gobelenai – Lenkijos Karalystės iždo dalis, iškilmingų valstybinių ceremonijų puošmena, jie yra beveik tokie pat svarbūs kaip insignijų elementai. Gobelenai vertinami viso pasaulio ekspertų ir yra priskiriami prie geriausių XVI a. Briuselyje sukurtų tokio pobūdžio kūrinių.

Tikimės, kad šis unikalus pristatymas visiems priartins Lenkijos ir Lietuvos valstybės klestėjimo, galybės laikų viziją, sustiprėjusią dėl paskutiniojo Jogailaičių valdovo kultūrinės veiklos ir toliaregiškos politikos. Gobelenų kolekcija yra mūsų bendros istorijos liudijimas, tačiau šiais sudėtingais laikais ji taip pat yra regimas vienybės ir bendrų siekių ženklas.“

Audringa gobelenų istorija

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas XVI a. viduryje užsakė kelias gobelenų serijas, kurias audė žymiausi to meto meistrai Ispanijos Nyderlandų sostinėje Briuselyje. Per dešimtį metų Žygimantas Augustas sukaupė 160 meninių audinių kolekciją.

Anuomet gobelenai vadinti „šiaurietiškomis kilnojamomis freskomis“, kurios pilyse, rūmuose ir katedrose kūrė didybės ir prabangos įspūdį, šlovino savininkus. Šie audiniai vertinti ne tik kaip meno kūriniai, bet ir kaip valdovo didybės įkūnytojai, pamokančių Biblijos istorijų pasakotojai, gyvūnijos ir augalijos pažinimo žinynai, siužetai, kuriuose slypi daug simbolinių prasmių.

Brangūs audiniai buvo saugomi Lenkijos Karalystės ižde. Po trečiojo Respublikos padalijimo 1795 m. audiniai buvo pagrobti ir išvežti į Rusiją, dalis jų tuo metu buvo pažeista ar sunaikinta. 1921 m. sutartimi bolševikinė Rusija gobelenus grąžino Lenkijai. Jie papuošė Krokuvos Vavelį. 1939 m. nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Žygimanto Augusto gobelenai, kaip nacionalinė relikvija, buvo išgabenti į Kanadą, ir į Vavelio karališkąją pilį neįkainojama kolekcija sugrįžo tik 1961 metais. Iki šių dienų išliko beveik 140 gobelenų ir dauguma jų saugoma Vavelio karališkojoje pilyje.

Paroda Valdovų rūmų muziejuje – iki liepos vidurio

Paroda Vilniui reikšminga ir dėl dar vienos, reikšmingos istorinės detalės – ankstyviausi Žygimanto Augusto gobelenai buvo užsakyti Vilniaus Žemutinėje pilyje. Tarp jų – serijos „Pirmųjų tėvų istorija“ ir „Nojaus istorija“ bei herbiniai audiniai. Tokio dydžio rinkinio Vavelio karališkosios pilies muziejininkai teigia artimiausiais dešimtmečiais neketiną skolinti jokiai kitai institucijai. Todėl ši paroda yra išskirtinis Vavelio karališkosios pilies ir Lenkijos valstybės dėmesio bei palankumo Lietuvai ženklas, geriausia dovana Vilniui, švenčiančiam savo 700 metų sukaktį. Kartu tai yra ir vienas sudėtingiausių, didžiausių bei brangiausių parodinių projektų Lietuvos muziejininkystės istorijoje. Vilniuje, Valdovų rūmų muziejuje, parodą bus galima apžiūrėti iki liepos 16 dienos.

Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pateiktą informaciją

Nuotraukos – Valdovų rūmų muziejaus ir Rasos Žemaitienės

Antikvarinių baldų pavadinimai: vakar ir šiandien

Jei pasigilintume į tikslius antikvarinių baldų pavadinimus, tai jų rastume ne vieną dešimtį. O šiandien, kad nustebintumėt savo išmanumu, turbūt užtektų ir to, kad užsukę į antikvariato parduotuvę paprašytumėt parodyti gablotę, kasonę ar triumo... Žodžiu, stabtelkime prie įdomesnių, bet vis dar egzistuojančių baldų pavadinimų.

Kanapa (pranc. canape) – tai nedidukė sofutė su atkalte ir ranktūriais, labai dažnai su 6 kojytėmis, skirta sėdėti trims, kiek rečiau – dviems žmonėms. Šio baldo stilius susiformavo dar Liudviko XV ir Liudviko XVI laikais, o XIX a. nutiko taip, kad kanapų ranktūrius pakeitė voleliai. Šių elegantiškų baldų korpusams gaminti buvo naudojamos prabangios medienos: riešutmedis, raudonmedis, vyšnia, o minkštoji dalis buvo apmušama brangiais audiniais, dažniausiai puošniu gobelenu su siužetiniais piešiniais. Šiuos laikus kanapos pasiekė kiek supaprastintų formų ir ne taip išsidabinusios. Dabar jos naudojamos tose erdvėse, kuriose sofos tiesiog per didelės.

Kušetė taip pat yra nedidelė sofutė, bet nuo kanapos skiriasi tuo, kad turi paaukštintą atkaltę tik viename gale. Šis baldas nuo seno buvo skirtas trumpam poilsiui pusiaugulomis dieną. Daroma ji buvo irgi iš brangių medžio rūšių, dekoruojama įvairios medienos drožiniais, traukta puošniais audiniais.

Otomanė (pranc. ottomane) arba Osmano tachta – tai plati žema sofa, vietoje atlošo su pagalvėlėmis, o vietoje ranktūrių – su voleliais. Dažnai ji būdavo užklojama kilimu ar kitu dekoratyviniu prabangiu audiniu, demonstruojančiu šeimininko turtus. Ši sofos atmaina populiaresnė Azijos šalyse nei Europoje, ten ji iki šiol yra nepakeičiamas baldas, puikiai derantis prie daugelio tų šalių etninio interjero stiliaus.

P.S. Beje, visų šių minkštasuolių tiek pavadinimai, tiek ir patys baldai dažnai painiojami, o populiariausias pavadinimas dabar yra kanapa.

Banketė – nedidelis minkštasuolis su minkšta, apmušalais traukta sėdimąja dalimi atsirado baroko laikotarpiu (XVII a. vid.) Prancūzijoje, o labiausiai paplito rokoko laikotarpiu. Priešingai nei pufas, banketė gali turėti porankius, o kartais ir pakojį bei būti skirta ne vienam žmogui prisėsti, o net keliems. Todėl prieš kelis amžius jos vieta buvo priimamojo pasienyje ar pokylių salėje. Banketės buvo gaminamos iš įvairios medienos, puošiamos drožiniais ar kutais, trauktos gražiu audiniu – dažnai aksomu, gobelenu ar dekoratyviu storu šilku. Dabar banketės gali stovėti koridoriuje, miegamajame gale lovos, ar net vonios kambaryje – visur kur reikia trumpam prisėsti.

Etažerė – tai baldas su keliomis, iš visų pusių atviromis lentynėlėmis, išdėstytomis viena virš kitos. Kartais apatinėje dalyje būna stalčiukai. Atsirado ji XVIII a. II pus. kaip valgomojo baldas. Statoma ant grindų, rečiau – kabinama ant sienos. Tinka knygoms ar įvairioms smulkmenoms sudėti. Iki šių laikų etažerės konstrukcija beveik nepakito, kaip ir funkcija. O šiuo metu ji netgi išgyvena savo atgimimą, nes dėl konkstrukcijos lengvumo tinka ir moderniuose interjeruose.

Gablotė (it. gablotta, pranc. gablette) – tokį žodį gal ir galite išgirsti antikvariatuose, bet kur kas dažniau dabar jos vadinamos tiesiog vitrinomis. Šis baldas ypač populiarus buvo rokoko, neoklasicizmo, istorizmo laikotarpiais. Tai iš tiesų tokia įstiklinta vitrina, beveik kaip dėžė arba spinta, skirta smulkiems kolekcijos eksponatams (miniatiūroms, medaliams, monetoms, papuošalams, kt.) laikyti. Gablotė gali būti tvirtinama prie sienos, statoma ant grindų ar stalo. Dažnai šis baldas turi lentynėles, dvivėres dureles, o kartais ir kojeles. Gaminamos jos buvo iš įvairios medienos, kartais puošiamos saikingu auksavimu, žalvariniu ar bronziniu augalinių ar geometrinių ornamentų reljefu. Šiandien šio baldo dažiausiai ieško muziejai, dvarai ar kolekcininkai ir reikia pastebėti, kad antikvariatuose būtent tokio tipo spintos, vitrinos ar, kaip sužinojome, gablotės yra vieni paklausiausių baldų. Juk dažnuose namuose yra daiktų, kurie turi būti padėti ne tik saugiau, bet ir pakankamai matomai, jau nekalbant apie kolekcijas.

Konsolė – pirmiausiai taip buvo pavadintas architektūros elementas, nuo kurio ir atsirado baldas. Taigi architektūroje – tai puošni atrama, laikanti balkoną, karnizą, lango ar durų apvadą. Konsolė-baldas yra mažas, siauras, dažniausiai prie sienos po veidrodžiu ar tarplangiuose statomas staliukas. Viršus stačiakampis, trapecinis ar pusapskritis, banguotais pakraščiais, dažnai marmurinis, su viena, dviem arba keturiomis kojomis, neretai sujungtomis pakojomis. Yra ir komodos ar servanto pavidalo (su stalčiais ar lentyna apačioje), o taip pat kampinių konsolių.Nuo savo gimimo XVIII a. Prancūzijoje ji daryta iš įvairios medienos, puošta augalinių motyvų drožiniais, marketri technika, auksuota ar bronzuota. Paprastai ant konsolių buvo statomos vazos, skulptūrėlės, laikrodžiai, muzikinės ar tiesiog dekoratyvios dėžutės. Konsolės pasiekė ir šias dienas. Jų vaizdas ir funkcija nepakito, o mėgstamiausios jos klasikiniuose interjeruose.

Kredensas (itakiškai credenza) – tai savotiškas spintelės ir komodos hibridas, naudojamas indams ir stalo įrankiams laikyti, gaminamas nuo XV a. Italijoje. Kredensai atsirado kaip virtuvės baldai, kurių dizaine būtinai turėjo būti stalčiai ir durys su šarnyriniu mechanizmu, o jos stalviršis buvo kaip ir serviravimo vieta. Taigi pirmieji kredensai buvo neaukštos spintelės, puoštos drožtais architektūriniais elementais – frizais, kolonėlėmis, arkomis, karnizais ir kt. Ir tik XVI a., sekant prancūzais, pradėti gaminti dviaukščiai kredensai. Daryti jie iš įvairios medienos, lakuoti tamsiu laku, faneruoti, dekoruoti drožyba, įvairia puošybos technika. Durelių stiklai kartais būdavo polichromuoti, puošti vitražais, raižytu ornamentu. Galima sakyti, kad tai buvo mažesnė bufeto atmaina, bet dažnai irgi pakankamai dekoratyvi ir puošni.

Kasonė – tai medinė skrynia, vienas svarbiausių italų renesanso baldų. Pradėta daryti Italijoje gotikos laikais, plito renesanso laikotarpiu, kol XVII a. pabaigoje ją pakeitė komoda. Kasonė buvo stačiakampės dėžės ar sarkofago pavidalo, su plokščiu ar išgaubtu antvožu, profiliuota, pūsta, įvairiai skaidyta apačia, žemomis, žvėries pavidalo letenų kojomis arba visai be jų. Daroma ji buvo iš riešutmedžio, buko, juodmedžio, faneruota, vaškuota, puošta drožyba, marketri technika, ištapyta. Kasonė buvo naudota kaip kraitinė skrynia, suolas, stalas, o kartais ir lova. Joje laikyti drabužiai, vertingi daiktai, brangenybės.

Komoda – tai skrynia su stalčiais, kuri ir pakeitė kasonę. Pirmąją komodą 1690 suprojektavo žymus baldininkas Andre Charles Boulle karaliaus Liudviko XIV miegamajam. Masyvi stačiakampė, pusapskritė, trikampė (statoma kertėje), sarkofago pavidalo, dažnai su neaukštomis kojomis. Kartais dviejų dalių (viršutinė siauresnė), su atverčiamu viršumi. Komodos atmaina – šifonjerė. Gaminama iš įvairios medienos, lakuojama, faneruojama, puošiama marketri technika, drožiniais. Komodoje iki šiol laikomi drabužiai, lovos baltiniai, stalo įrankiai. Nuo XVIII a. plito Prancūzijoje ir kitose šalyse. Verta paminėti komodos atmainą – Seminier. Ji įdomi tuo, kad joje –sumontuoti septyni stalčiai. Kiekvienas komodos stalčius buvo skirtas patalynei ar drabužiams laikyti kiekvienai savaitės dienai.

Sekreteras – tai spintelė su atverčiama arba stumdoma lenta, skirta rašyti. Šio tipo baldai savo išvaizda primena mums žinomą spintą su stalčiais bei lentynomis ir drauge rašomąjį stalą. Pirmasis sekreteras pasirodė 1730 m. Prancūzijoje ir buvo skirtas moterims, kurios sekreteruose laikė slaptus savo laiškus ar svarbius dokumentus. Štai kodėl iš pradžių šie baldai buvo nedideli ir labai delikatūs. Vėliau sekretero paskirtis šiek tiek išsiplėtė ir jį pradėta naudoti kaip funkcionalią vietą, kur galima tvarkingai tvarkyti asmeninę ir verslo dokumentaciją. Sekreterai visada buvo ypatingi baldai su daugybe stalčiukų, lentynėlių ir, būtinai, slaptavietėmis, apie kurias žinojo tik baldą pagaminti užsakę šeimininkai.

Biuras (pranc. bureau) – tai rašomasis stalas, sudarytas iš stalo (plokščias viršus, aukštos kojos), komodos (stalčiai) ir spintos (lentynos) elementų bei ištraukiamo arba atlenkiamo skydo. Kai kada biurai būna su cilindriniu pakeliamu viršumi. Daromas jis buvo iš įvairios medienos, viršus ne tik iš medžio, bet ir iš marmuro ar alebastro. Faneruotas, lakuotas, puoštas reljefine drožyba, raižyba, profiliuotas. Pradėtas gaminti XVII a. II pus. Prancūzijoje, kai karaliaus Henriko IV užsakymu buvo sukurtas pats pirmasis.

Kabinetas – tai dar vienas universalus baldas: spintelės ir rašomojo stalo junginys. Sudarytas jis iš dviejų dalių korpuso su durelėmis ir stalčiukais. Apatinė dalis neretai stalo pavidalo, su aukštomis kojomis. Dažnai turi atlenkiamą arba ištraukimą skydą rašyti. Darytas iš įvairios medienos, faneruotas brangmedžiu. Dekoruotas drožyba, tapyba, inkrustacija, veidrodžiais, metalo furnitūra. Ypač būdingas renesanso ir baroko laikotarpiams.

P.S. Visa tai rašomųjų stalų didesnės ar mažesnės atmainos, kurias mes renkamės ir pagal funkcionalumą ir pagal grožį. Žinoma, dabar interjeruose pirmauja sekreterai. Keli dokumentai, nešiojamo kompiuterio vieta… Jų dydžio visiškai pakanka dažnai nedideliuose mūsų būstuose.

Širma – gana senovinis baldas, dabar jau įgijęs „egzotikos“ statusą. Senovinės širmos buvo konstruojamos iš sulankstomų rėmų, padengtų audiniu. Jos atsirado dar Antikos laikais ir iki šių dienų tarnauja kaip patogios erdvės skirstytojos.

Šis egzotiškas baldų elementas daugiausia gyveno buduaruose, miegamuosiuose ir svetainėse, kartais širmos pagalba būdavo atskiriamos valgomojo ir kažko panašaus į biurą zonos. Širmos šiais laikais irgi gana populiarios, nes sukuria autentišką privatumo atmosferą. Būtent todėl dažniausiai už širmos įrengiamos poilsio zonos – skaityklos, kambariai pokalbiui ar miegui.

Triumo (pranc. trumeau) sąvoka reiškianti „tualetinis staliukas“ pas mus atkeliavo iš Prancūzijos, kur iš pradžių turėjo kiek kitokią interpretaciją ir reiškė pertvarą tarp langų, kuri buvo dekoruota įvairiais ornamentais. Kita šios sąvokos prasmė – tai didelis sieninis veidrodis, įtaisytas tarp langų, durų ar virš židinio. Kartais jis ribojosi su lipdiniais, tapyba arba reljefu dekoruota sienos dalimi, dažnai atkartojo lango formą. Tokie veidrodžiai atsirado XVII a. pabaigoje Prancūzijoje, o išpopuliarėjo XVIII a. Tačiau Prancūzijoje taip vadinti buvo pradėtas ir tualetinis staliukas, kurį privalėjo turėti visos turtingų aristokratų namų ponios. XX a. tualetinis staliukas ir toliau buvo nusistovėjusio pasiturinčio gyvenimo simbolis, kuris atkeliavo iki mūsų dienų. Šiuolaikiniai tualetiniai staliukai yra modernizuoti ir gali šiek tiek skirtis nuo savo pirmtakų, tačiau antikvariatuose galima rasti ir senovinių triumo tiesiai iš XIXa. Prancūzijos ar kitų Vakarų Europos šalių – labai jaukūs, gražūs, puošnūs ir moteriški baldai.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Kas sukuria ir kas užaugina PAVEIKSLO vertę?

Klausimas lyg ir paprastas, bet atsakymas be galo sudėtingas. Mums, eiliniams mirtingiesiems, kartais iš tiesų sudėtinga suprasti, kodėl vienos drobės aukcionuose parduodamos už milijonus, o į kitas iš viso niekas nežiūri.

ŠLIFUOTI AKĮ

Paklausta, kaip išmokti atskirti gerą meną nuo prasto, vertingą kūrinį nuo beverčio Vilniaus meno kūrinių aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė – Makselienė atsakė taip: „Stebuklingo recepto, deja, nėra, išskyrus patarimą, kurį nuolat kartoja Ernestas Parulskis knygoje „Menas ir pinigai”: šlifuoti akį. Man atrodo, kad tik labai nedaug žmonių turi prigimtinį tikrai rafinuotą meninį skonį. Apskritai tai yra kultūrinis, auklėjimą ir išsilavinimą atspindintis dalykas. Geroji žinia ta, kad skonis, gebėjimas skirti gerą meną nuo prasto, yra toks dalykas, kuris sparčiai lavėja ir kristalizuojasi, jei žmogus įdeda bent kiek noro ir sąmoningumo. Lengvinanti aplinkybė yra tėvai, šeima, meno kūrinių prisotinta aplinka namuose, kuriuose žmogus augo, brendo ir formavosi. Net jei žmogus to neturėjo, bet aktyviai lankosi gero meno vietose – muziejuose, parodose, galerijose, bienalėse, mugėse, paskaitose, jei jis „įsimerkia” į meno aplinką, jo akis stulbinančiu greičiu „šlifuojasi”, o skonis lavėja. Beje, mes irgi manome, kad prie to prisidedame. Esame įsteigę Meno istorijos mokyklą (MIM). Įdomu tai, kad idėja įsteigti vietą, kur suaugę žmonės galėtų ateiti gilinti meno istorijos žinių, gimė mūsų klientams kolekcininkams. Ne vienas jų ir ne kartą yra teiravęsis apie tokias tobulinimosi galimybes. Kadangi nežinojome vietos, kur juos nukreipti, patys ir įsteigėme mokyklą“.

Vis dėlto, keletą patarimų, besidomintiems tapyba, ekspertai turi, ypač kalbant apie senąją tapybą.

NUSTATYKIME PAVEIKSLO AMŽIŲ

Jei ant drobės yra data ir ją pasirašo menininkas, tai labai supaprastina užduotį jį vertinant. Paveikslas, tapytas XVIII–XIX a., greičiausiai bus vertinamas labiau nei XX a., bet tai tikrai ne taisyklė. Galutinė kaina priklauso nuo daugybės kitų detalių, kurias toliau ir aptarsime. Jei paveiksle nėra jokios datos, tuomet ekspertai žiūri į tapybos techniką, drobės ypatumus, įvertina dažų ir grunto būklę. Dažnai tam naudojama speciali įranga. Skirtingų epochų menininkai naudojo skirtingas technikas tiek kurdami dažus, tiek tapydami drobes. Ši informacija padeda teisingai nustatyti paveikslo datą. Ką daryti, jei neturite reikiamų žinių ir įrangos, o štai mugėje norite įgyti seną paveikslą? Na, pirmiausiai tai bloga vieta pirkti, nėra jokio realaus kainos atspirties taško ir tenka kliautis pardavėju. Bet į keletą momentų galima atkreipti dėmesį. Pirmiausiai apžiūrėkite antrąją drobės pusę. Tamsi spalva byloja solidų paveikslo amžių, šviesi, kad kūrinio amžius – ne daugiau 30 metų. Atkreipkite dėmesį ir į rėmo spalvą. Su amžiumi jis tamsėja, o tai gali būti dar vienas senovinio paveikslo požymis. Kita vertus, tie, kas padirbinėja paveikslus, šiuos dalykus taip pat išmano ir pasirūpina „tinkamu“ atrodymu. Todėl, jei paveikslas Jums tiesiog patiko ir nėra brangus, tai sukti galvą dėl jo amžiaus visai ir neverta – puoškite juo savo namus. Jei Jums patikęs darbas, brangus, geriau kreiptis į ekspertą.

PASIDOMĖKIME PAVEIKSLO ISTORIJA

Jei paveikslą paveldėjote, pasikalbėkite su savo artimaisiais apie drobės kilmę. Prisiminkite viską, ką esate apie jį girdėję. Šiuo atveju svarbios visos detalės. Kam jis priklausė anksčiau? Galbūt buvo laikomas kokiuose muziejuose? Kokiomis sąlygomis pirktas? Tai yra labai svarbu. Visada yra brangiau vertinami paveikslai, puošę kilmingų ir iškilių asmenų interjerą, buvę dvaruose ar muziejuose. Visa tai prognozuoja jų didesnę vertę. Apžiūrėkite kitą drobės pusę. Bet kokie anspaudai ar kiti ženklai gali pasitarnauti kaip užuominos. Didelė tikimybė rasti kažką informatyvaus egzistuoja tuo atveju, kai paveikslas buvo eksponuotas muziejuje.

ĮVERTINKIME DROBĖS ir DAŽŲ KOKYBĘ

Labai pažeistas dažų sluoksnis, suskilinėjusi ar kitaip pažeista drobė labai sumažina paveikslo meninę vertę. Todėl, sakykime, XIX a. pradžioje nutapytas garsaus dailininko kūrinys su labai pastebimais drobės ar tapybos defektais gali būti kelis kartus pigesnis, nei mažiau žinomo autoriaus nepažeistas paveikslas. Juk kaip ten bebūtų, paveikslą su trūkumais greičiausiai teks restauruoti, o tai nėra pigus darbas ir paveikslo kaina labai išaugs. Bet jei į Jūsų rankas pakliuvo žinomo dailininko paveikslas, turintis vos pastebimą įtrūkimų tinkliuką ar smulkius įbrėžimus, rimtai juo susidomėkite – tokį paveikslą yra tikimybė parduoti gana brangiai.

PASIDOMĖKIME AUTORIAIS

Čia galioja paprasta taisyklė: žinomų tapytojų darbai vertinami labiau. Bet kiek gi mes jų žinome? Pripažinkime, nedaug, o ypač jeigu darbai mus pasiekia iš užsienio.Tačiau bet kokiu atveju, pirkti paveikslą, žinant autorių kur kas geriau nei jo nežinoti. Jeigu įsigijote paveikslą ir menininko vardas jums nieko nesako, tai dar tikrai ne viskas prarasta. Visada verta paieškoti informacijos apie autoriaus biogafiją, personalines parodas, kritikų atsiliepimus, rasti jo kitus paveikslus ir jų kainas. Surinkus visą medžiaga, kartais galima nustebti, kokį lobį įgijote.

ĮVERTINKITE PAVEIKSLO MENIŠKUMĄ

Tai yra: pasidomėkite paveikslo tapybos stiliumi, tema, spalviškumu, tapybos technikos kokybe ir kompozicija. Be tinkamos patirties visus šiuos kiriterijus suprasti, o juo labiau įvertinti, sunku, bet pabandyti visada verta, juk tik per patirtį jaukinamės supratimą.

Realizmas, siurrealizmas, kubizmas, impresionizmas – kiekvienas iš šių stilių turi savo bruožus. Tikslus, tikroviškas interjero ar aplinkos vaizdavimas byloja realistinį stilių. Juo nutapyta didžioji dauguma antikvarinių paveikslų, taip dirbo visame pasaulyje garsūs olandų tapytojai. Platūs, šiek tiek neatsargūs potėpiai rodo, kad paveikslą nutapė impresionistas. Kubizmas nesunkiai identifikuojamas pagal jam būdingas geometrines formas figūrose. Apie tai reikėtų atskiro teksto.

Nustačius paveikslo tapybos stilių, vertėtų išsiaiškinti jo temą. Retos ir unikalios temos paveikslas visada turi didesnę vertę. Tapybos technika taip pat labai svarbus gero paveikslo požymis. Daugelis menininkų turijiems būdingą tapymo techniką, dėl kurios jų darbai yra unikalūs ir geidžiami kolekcininkų. Kitas svarbus dalykas – tapymo kokybė. Pradedančiojo menininko nutapytą paveikslą iš karto atskirs profesionalas. Dažniausiai tai išduoda:

*proporcijų nesilaikymas;

*harmonijos ir perspektyvos trūkumas, kuris nesuteikia darbui apimties;

*nešvarūs atspalviai, kurie gaunami netinkamai maišant spalvas ir naudojant prastos kokybės medžiagas;

*nesuprantamų dėmių, kurios neatitinka kūrinio stiliaus ir kompozicijos, buvimas;

*neryškios linijos, akivaizdus potėpių neužtikrintumas.

Nors ir čia yra išimčių. Žmogus, nesuprantantis tapybos, Marko Rothko „Violetinę, žalią ir raudoną“ gali priskirti prie mėgėjiškų, nors ji laikoma viena brangiausių pasaulyje.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS: „Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti“.

„Negalėčiau teigti kategoriškai, kad vaizduojamosios dailės kūriniai šiandien namuose pamirštami. Galbūt ne visi jaučia poreikį savo namuose gėrėtis meno kūriniais, taip pat ne visi gali sau leisti juos įsigyti, jeigu kalbame ne apie tariamus, o tikrus meno kūrinius ir suprasti jų tikrąją paskirtį arba, kaip mėgstama sakyti mūsų laikais, misiją. Jeigu namų puošybai apsisprendžiama pasirinkti paveikslus (sakykime, tapybos darbus, reprodukcines graviūras), tai, visų pirma, pasikliaujama savaja menine nuojauta arba nuovoka. Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti. Vaizduojamosios dailės kūrinių eksponavimas namuose pastaruosius tarsi personifikuoja, jiems suteikia unikalumo, perteikia namų savininkų meninių aspiracijų turinį, suteikia intelektinio solidumo. Taigi paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis. Sakykime, kolekcininkai (daugelis jų – profesionalūs meno žinovai) arba menotyrininkai be mano minėto ir įprasto pasirinkimo kriterijaus – gėrėjimosi – atkreitų dėmesį į kūrinių vertę rinkoje (tai sudėtingas klausimas ypač tada, kai ta rinka neapčiuopiama), kuriai poveikį daro kūrinio amžius, įrodyta autorystė, autoriaus žinomumo geografinė aprėptis, signatūra (parašas), žinoma, tema, kilmės ir buvusių kūrinio savininkų istorija. Iš esmės kitaip reikėtų vertinti šiuolaikinių, dar aktyviai dirbančių, autorių darbus. Beje, apie investavimą į meno kūrinius esu ne kartą skelbęs straipsnių, aptarinėjęs viešose paskaitose. Jeigu namai puošiami paveikslais tik todėl, kad taip daro kiti, sakykime, draugai, pažįstami, taip pat todėl, kad „reikia“, jeigu nenori atrodyti visiškai abejingas meno sričiai ar jos neišmanėlis (tokiais atvejais įžiūrėčiau snobiškumo apraiškas), tai geriau jų atsisakyti, nes kitaip paveikslai taps erzelio pretekstu.

Pagal ką turėtume pasirinkiti savo namams paveikslą? Kriterijų yra ne vienas ir ne du – jų daug; keletą jų jau paminėjau. Pratęsdamas galėčiau išvardyti dar keletą svarbių: paveikslų visuma (jų skaičius), atsižvelgiant į jų atlikimo technikas (sakykime, tapybos darbų iškabinti šalia grafikos darbų – nereikėtų, tai būtų didelė klaida), eksponavimo ant sienų kompozicija, atsižvelgiant į atstumus, paveikslų formatą (mažesnio formato – apačioje, didesnio – viršuje; mažesni juk geriau apžiūrimi iš arti…) ir t.t. Kalbant apie meninį skonį, tai jokio „teisėjo“ lyg ir nėra. Kiekvienas iš mūsų tai, ką matome suvokiame skirtingai, taigi ir gėrimės skirtingai. Asmeniui ji gali būti priimtina arba ne, o požiūris į per ilgą laiką susiklosčiusias „taisykles“ gali būti vertinamas kaip dogmatiškas, taigi neatmestina, kad gali kilti noras jam priešintis“.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Straipsnis iliustruotas paveikslų iš www.senovesprabanga.lt nuotraukomis.

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Eglutės žaislų istorija: nuo faktų iki sentimentų

Nuo vaikystės be galo krašto mėgstu puošti eglutę ir vis dar tebemėgstu pirkti kalėdinius žaislus. Taigi kiekvienais metais aš suplanuodavau parašyti apie eglutės žaisliukų istoriją ir vis kažkas sutrukdydavo. O dar paaiškėdavo, kad žaisliukų kolekcininkų bendruomenė irgi ne pati atviriausia (tarsi aukso monetas rinktų), nelabai radau su kuo šia tema pabendrauti ir žaisliukų tema kėlėsi vis kėlėsi, kol pasiekė šiuos metus. O kai jau pasiekė, aš supratau, kad taip kaip prieš metus jau neparašysiu. Ir kad „Vintažo ženklų“ bičiulė Ramunė Pigagaitė jau niekada nepasakys taip kaip pasakė iš manęs dovanų gavusi tarybinių laikų aptriušusį agurką: „Na bet kooooks puikus agurkas!“. Tame balse tada buvo tiek susižavėjimo, džiaugsmo ir patoso, kad mes prapliupome juoktis iki nukritimo. Ir mums iš tiesų tas agurkas buvo tobulas. O štai šiemet pasikalbėjome ir supratome , kad kažkur išgaravo tas žavėjimasis. Tiesiog išgaravo. Taip, vaikystės žaisliukai visada kels sentimentus, dėžė su jais bus turtas, bet agurkas iš mugės jau bus nieko vertas. Apsilupęs milijoniniais tiražais pagamintas agurkas ir tiek, dėl kurio tikrai neverta dūsauti iki dangaus. Karas Ukrainoje mūsų vertybių skalę labai pakoregavo, pakoregavo tiesiog iki smulkmenų ir kartais galbūt net pasąmoniniu lygiu. Bet...kiekvienam savo. O kadangi pažadas parašyti žaislų istoriją bent jau sau duotas, tai bus ir išpildytas.

Vokiška maždaug 1960-ųjų viršūnė.

Čekiški, XX a. pirma pusė (1940-1950 m.).

Vokiški, reti 1916 -1918m. žaislai.

Pirmieji žaislai – valgomi ir simboliniai

Tradicija puošti eglutę vis dar gaji ir mes visi turime, kuo ją padabinti. Tačiau juk ne visada buvo taip. Žaisliukai kaip ir bet koks šiandienos daiktas turi savo šimtametę istoriją ir ji kaip bet kuri kita istorija taip pat įdomi.Taigi kai kurios tautos senovėje tikėjo, kad medžių viduje gyvenančios dvasios yra atsakingos už žmonių gyvybes, jų sveikatą ir sėkmę naujaisiais metais. Kad jos būtų apramintos, prie naujametinės eglutės buvo sunešami visi vertingiausi daiktai ir maisto atsargos. Tokios buvo gyvos eglutės puošimo šaknys.

Oficialiai paprotys Naujiesiems metams puošti gyvą eglutę Europoje susiformavo VII a. viduryje. Kalėdinės dekoracijos tuo metu buvo glaudžiai su religiniais simboliais susiję daiktai. Ant eglučių buvo pakabinami džiovinti obuoliai, simbolizuojantys vaisius iš Rojaus sodo, meduoliai ir sausainiai, simbolizuojantys bendrystės apeigų duoną, o eglutės viršūnę būtinai puošė kelrodė „Betliejaus“ žvaigždė. Būtent obuoliai kiek vėliau ir įkvėpė stiklo pūtikus pagaminti pirmuosius kalėdinius burbulus.

Tuo, ką galima valgyti, eglutės buvo puošiamos iki VIII a. vidurio. Tik vėliau valgomas dekoracijas pakeitė žaislai iš medžio, šiaudų ir kriauklių, atsirado popierinių gėlių, sidabrinių žvaigždžių ir žalvarinių figūrėlių – angelų, kareivių, fėjų.Tuo metu tikros kalėdinės dekoracijos buvo labai brangios, todėl jais puošti eglutę galėjo tik pasiturinčios šeimos.

Vokietija, 1920-1930 m.

Dauguma vokiški, XX a. pradžia. Paukštis pirktas iš jį nuo Smetonos laikų išsaugojusių kauniečių.

Stiklo burbulai – Vokietijoje

Pirmieji kalėdiniai burbulai buvo pagaminti Vokietijoje, Lauscha mieste iki dabar garsėjančiame stiklo gaminiais. Jie buvo pagaminti iš storo stiklo ir daug sunkesni nei tie, prie kurių esame įpratę dabar. Iš vidaus burbulai buvo padengti švino sluoksniu (vėliau žalingą šviną pakeitė sidabras), o iš išorės – įvairiaspalviais blizgučiais. Persilaužimas įvyko 1857 m. tame pačiame Lauscha mieste atidarius dujų gamyklą, kurioje stiklo pūtikai jau pūtė lengvus burbulus plonomis sienelėmis ir ne tik burbulus, bet ir visokias sudėtingas formas: vaisius, gyvūnus, pasakų personažus. Šie žaislai buvo žinomi visoje Europoje ir ilgą laiką Lauscha meistrai buvo nepralenkiami stiklinių eglučių dekoracijų gamybos lyderiai. Tik vėliau juos pradėjo gaminti ir kitos šalys.

Drezdeno kartonas

O štai XIX a. pabaigoje itin populiarus buvo vadinamasis kartonas – figūrėlės iš išgaubto kartono. Geriausi produktai buvo gaminami Europoje, Drezdeno mieste, todėl technologija buvo pavadinta „Dresden Cartonage“. Po pasaulį jie keliavo didelių lakštų pavidalu, iš kurių reikėjo patiems iškirpti figūrėles ir suklijuoti tam tikra technologija. Vėliau juos imta daryti tūrinius, o iki XX a. pradžios – porcelianinius. Drezdenas ir Leipcigas išgarsėjo ir tuo, kad įvedė techno stiliaus kalėdinių dekoracijų madą – traukinius, lėktuvus, dirižablius ir gyvūnų – vėžlių, dramblių, meškų – pavidalo figūrėles.

Modernus, labai sunkus porceliano žaislas., Vokietija.

1970-ųjų stiklinė musmirė iš Vokietijos.

Porceliano kareivėlis su judančia galva. 1916-1918 m.,Vokietija.

Žaisliukai – turtingųjų privilegija

Paprotį švęsti Naujuosius Rusijoje patvirtino Petras Didysis, tačiau visa tradicija puošti Naujųjų metų eglutę, uždegti žvakes ir dovanoti dovanas buvo perkelta į Rusiją vėliau, valdant Nikolajui I. Pirmosios Naujųjų metų dekoracijos Rusijoje buvo pagamintos iš medžio, vatos, audinio, papjė mašė. Tarp turtingų šeimų kartoninės medžiagos irgi buvo labai populiarios, jos buvo užsakomos iš Europos, kaip ir pirmieji stikliniai žaislai. Vėliau meistrai išmoko kopijuoti užsienietiškus gaminius ir gamino savo produkciją. Dauguma žaisliukų buvo rankų darbo, skirtingų meistrų, nedidelių tiražų, todėl ir vertingi kaip kolekcionavimo objektas iki šių dienų, nors išliko jų dėl nepatvarių medžiagų labai nedaug.

Tuo tarpu smetoninėje Lietuvoje dažnuose namuose naujametė eglutė dažnai būdavo puošiama valgomomis dekoracijomis – sausainiais, meduoliais, riešutais, taip pat karpiniais iš popieriaus bei folijos ir iš šiaudelių rištais žaisliukais. Turtingesnius miestelėnų namus pasiekdavo ir pirktiniai žaisliukai iš Vakarų Europos, bet tai buvo prabanga.

Rusijoje gi kalėdinės dekoracijos visais laikais fiksavo svarbius istorinius įvykius ir buvo to laiko atspindys. Buvo žaislų ir su to meto politikų atvaizdais, tačiau trumpai. Stikliniai trapūs burbulai dažnai dūždavo, o mesti politinius lyderius į šiukšlių dėžę buvo nepriimta. 1927–1935 m. Naujieji metai Sovietų Sąjungoje iš viso buvo uždrausti kaip religinės orientacijos šventė, kelianti grėsmę sovietinei ideologijai. Laikinai sustabdyta ir eglučių dekoracijų gamybos plėtra.

Papjė mašė žaisliukai iš Ukrainos, 1960-1970m.

Kartoniniai žaisliukai buvo gaminami gana ilgai, jų pasiūla dabar dar vis nemaža.

Žaisliukai – gyvenimo atspindys

Antrojo pasaulinio karo metais žaislų buvo gaminama labai mažai, tačiau naujametinių dekoracijų gamyba nebuvo visiškai nutraukta. Tais metais ant eglučių vyravo karinė-patriotinė tema: kareivėliai, tankai, kulkosvaidžiai.

1950-aisiais kalėdinis dekoras ir vėl atspindėjo dabar jau sąjungos žmonių gyvenimą. Ant eglučių pasirodė maži stikliniai ledo ritulininkai ir kitos sportinės figūrėlės. Žymūs filmai ir animaciniai filmai taip pat prisidėjo prie eglutės dekoracijų. Labai populiarūs buvo laikrodžio formos žaislai – tai grandiozinės filmo „Karnavalo naktis“ sėkmės atgarsiai. Tokie žaislai sklido po visą plačią sąjungą ir ką gi be jų galėjai nupirkti…

60-aisiais, po pirmųjų sėkmingų palydovų paleidimo ir pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą, buvo gaminamos kalėdinės dekoracijos astronautų ir raketų pavidalu, o štai žaislai kukurūzų, agurkų ar kviečių varpų pavidalu jau yra agrarinės reformos aidas. Tuo pačiu metu Vakarų Europoje į madą atėjo stiklo karoliukai. Ypač daug tokių girliandų buvo pagaminama tuometinėje Čekoslovakijoje.

70–80-aisiais eglutės papuošalai, kurie dabar dažniausiai ir siūlomi sendaikčių mugėse, nebuvo nei labai įdomūs, nei orginalūs, nei įvairūs, nei rankų darbo, o jų tiražai buvo milijoniniai. Taigi nei vertinga, nei įspūdinga, kad jais užkrautume savo namus, bet kiekvienas žmogus renkasi pats ką jam kolekcionuoti. Visi šie žaisliukai prieš Naujuosius vaidino ir kitą, gal net svarbesnę, misiją – jais buvo kompensuojamas prekių trūkumas, vis šiokios tokios spalvos vitrinose visiško prekių deficito fone švenčių išvakarėse.

Tuo tarpu Vakarų Europoje, iš kurios mus tuo metu žaislai pasiekia ne taip ir dažnai, klesti stikliniai žaislai, ne taip smarkiai atspindintys gyvenimo aktualijas, bet už tai ypatingai gražūs, meniški ir sklindantys po visą laisvą pasaulį. Tame pačiame Vokietijos mieste Lauscha žaislų pramonė dirba iki dabar.

Stiklinės girlaindos - kolekcininkų medžiojamas objektas.

Nauji laikai – naujos mados

Dešimtajame dešimtmetyje, atsivėrus sienoms, į Lietuvą plūsteli žaisliukai iš Lenkijos ir Vokietijos. Dažniausiai tai stikliniai vienos spalvos burbulai, kuriais tampa labai madinga puošti eglutes ir jie iš tiesų labai gražūs. Be to, gyventojai pasiduoda horoskopų manijai. Šia intencija atsiranda daug žaislų, vaizduojančių metų simbolį pagal kinų kalendorių, pasakiškų gyvūnų ir neįprastų būtybių. Kaip tik tuo metu daug senų žaisliukų iškeliauja į šiukšliadėžes – mainosi rūbas margo svieto. Žmonėms būna jau pabodęs tas apšiuręs kartoninės dėžės turinys.

Tarybinių žaisliukų kolekcininkų visada buvo ir yra ypač Rusijoje, o prieš gerą dešimetį ir Lietuvoje tai virsta beveik nauja manija – visiems reikia senų žaisliukų, ne visi žino kodėl. Mugėse jie pardavinėjami visai nepigiai., kas sugalvoja kainas ir kiek jos adekvačios sunku ir pasakyti. Nurašykime tai madai ir nostalgijai.

Dabar turime kalėdinių dekoracijų kiekvienam skoniui. Galime įsigyti tiek dizainerių ir menininkų sukurtų rankų darbo žaislų, tiek pagamintų gamyklose. Atsiranda žaisliukų amatininkų: gaminančių žaislus iš vatos pagal senas technologijas, liejančių žaisliukus iš vaško, veriančių iš šiaudelių. Visi jie turi savo gerbėjų ir pirkėjų. Kažkada ant eglučių pakibę vienspalviai burbulai dabar visiškai nemadingi, o dar blogesnis variantas – plastikas. Sugrįžta stikliniai žaisliukai, sugrįžta porcelianas ir galima rasti tikrai labai meniškų ir skoningų naujos kartos žaisliukų. Tiesa, jų kainos irgi gana įspūdingos.

Yra gamintojų, kopijuojančių ir tarybinius pasakų herojus, bet kopija ir bus kopija – jau nebeįdomu, o ir kažkas netikro. Juk 1970 – ųjų agurkas vertas tik tiek, kad jam 50 metų, o ko vertas nukopijuotas ir vakar pagamintas agurkas? Kiekvienas laikmetis turi savas technologijas, madas ir žavesys tas, kad visa tai skiriasi. Todėl kopijuoti niekada ir nieko neverta.

Bet galbūt verta pradėti naujų gražių žaislų kolekciją? Aš kasmet per išpardavimus nusiperku po du žaislus jau kitiems metams. Galiu pasakyti, kad dabartiniai kokybiški stiklo burbulai tikrai pranoksta praeities žaislus tiek savo kokybe, tiek dizainu ir atrodo labai įspūdingai. Gal kažkada ir jie taps medžiojamu kolekcininkų objektu? O jei netaps, tai bus gražus palikimas šeimoje.

Puikius vatinius žaisliukus pagal senąsias technologijas šiuo metu kuria vilnietė Viktorija Zausajeva.

Iš dailininkės Erikos Tumienės dovanų gautas antinas dabar visada puošia mano eglutę. Ji juos kuria iš kankorėžių.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės ir privačių kolekcininkų žaisliukų nuotraukos, už kurias labai dėkojame.

Rubriką „Pojūčių anatomija KULTŪROJE: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

SKULPTŪRA NAMUOSE. Geriau viena vertinga, nei daug beverčių

Tiek stebint interjerus, demonstruojamus viešoje erdvėje, tiek žvalgantis aplinkoje, galima pastebėti, kad namų puošimas meno dirbiniais išgyvena ne pačius geriausius laikus. Į paveikslus dažnai žiūrima kaip į spalvines interjero dėmes, kurių trūksta arba ne, o skulptūra, atrodo, apskritai apleidžia interjerus. Tačiau toks įspūdis greičiausiai susidaro todėl, kad mes retai matome prabangesnius nei viduriniosios klasės interjerus ir dar rečiau grožimės klasikiniais namais. Tą tarsi patvirtino ir mūsų pešnekovas šia tema, antikvaras Gediminas AKELIS, jau 20 metų dirbantis su antikvariatu ir 4 metus kviečiantis į savo antikvariato galeriją „Gaza“ Vilniuje, kurios asortimente nemažai ir įvairių skulptūrų.

Tai, kad Jūsų galerijoje vis dėlto daug dėmesio skiriama skulptūrai, ko gero, byloja tai, kad ir pirkėjas šiai prekei yra. Kokie būtų Jūsų pastebėjimai tiek kalbant apie Vakarų Europą, tiek ir apie Lietuvą?

Gerų meistrų ir iš gerų medžiagų pagamintų antikvarinių skulptūrų pastaruoju metu Vakarų Europoje mažėja, tad ir Lietuvą jų pasiekia mažiau. Prastų, pagamintų iš nekokybiškų medžiagų ir nesvarbu, kad pigiai, niekur nereikia: nei Lietuvoje, nei Europoje, nei Amerikoje, nei Kinijoje, tai jų yra kiek tik norite. Todėl paagituočiau visus, kurie gali sau leisti – o 1000 eurų už gerą bronzinę ar marmurinę skulptūrą nėra dideli pinigai – į skulptūrą ir investuoti, ir namus pasipuošti. Tokių skulptūrų paprastai pagaminamas ribotas tiražas, tai unikalūs daiktai, kurie niekada nepigs. Apskritai, kas liečia marmurą, akmenį ar alebastrą, tai vienetiniai daiktai, kurie kiekvieną kartą gimsta iš naujo. Ir galiu pasakyti, kad paklausa gerai skulptūrai šiandien tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje yra, nes yra daug protingų ir uždirbančių žmonių, kurie namus nori puošti vertingais daiktais. Gal kam pasirodys keista, bet mano pastebėjimais, Lietuvoje brangų ir išskirtinį, vertingesnį daiktą yra didesnė galimybė parduoti sėkmingiau nei vidutinės ar second hand klasės daiktą. Žinoma, įgydamas skulptūrą, visada vertinu kainą – nesame Niujorkas, tai kainų žirklės turi būti protingos.

Skulptūrų siužetai gali būti patys įvairiausi: nuo vienišo biusto, gyvūnų kompozicijų, biblinių ir antikinių siužetų, mitologijos.

„Bronza – tai vario ir alavo lydinys, kurio sudėtyje esama ir kitų metalų: sidabro, cinko ar švino. Nuo vario ir alavo santykio priklauso bronzos tvirtumas – ji net tris kartus atsparesnė už varį ir ypač tinka liejiniams, nes beveik akimirksniu sustingsta. Būtent todėl bronza dažniausiai liejama. Šio labai populiaraus lydinio spalvą lemia vario kiekis –kuo jo daugiau, tuo lydinys rausvesnis. Bronziniai juosvos ar žalsvai gelsvos (patinuoti) meninia itaikomosios dailės kūriniai iki šiol labai vertinami, jais nepaliaujama grožėtis. Pradedantiesiems kolekcininkams patarčiau visada naudotis palyginamuoju antikvarinių meno kūrinių vertinimo būdu, o perkant daiktą atidžiau jį apžiūrėti bent jau per didinamąjį stiklą. Ypač svarbu origialų nesupainioti su galvanoplastikos „šedevrais“: padirbiniai, be cheminės sudėties analizės ir neskaičius specialios literatūros, „iš akies“ ypač sunkiai nustatomi. Svarbu nusimanyti apie stilius, nors minimaliai pasidomėti garsiausiais menininkais ir liejikais. Autoriniai darbai pasirašomi, įbrėžiama data, bet nereikėtų pamiršti, kad būtent signatūra ir data – padirbinėoijų desertas: siekdami daugiau uždirbti parduodant meno kūrinį, jie šitaip jį pasendina. Žinoma, nemažai vien tik padirbinius gaminančių manufaktūrų, kurių produkcija taip pat vertinga, bet pradedančiam kolekcininkui dera kreiptis pagalbos į patyrusį asmenį“. Dr. Eugenijus SKERSTONAS

O kas labiausiai domisi skulptūra: aistringas meno medžiotojas, atsitiktinis pirkėjas, kolekcininkas, dizaineris?

Visi išvardytieji. Kartais pasitaiko, kad net netyčia užėjęs žmogus gali nusipirkti skulptūrą, nes skulptūra yra universalesnė nei, sakykim, paveikslas interjere, jos nereikia taip preciziškai derinti – ji graži iš visų pusių. O paveikslui reikia labiau išieškotos vietos ir jis jau negali taip bet kur keliauti po namus. Ypač jei paveikslas senovinis, spalvingas, teminis.

Norite pasakyti, kad šiandien žmonės skulptūrą perka lengvesne ranka nei paveikslą?

Šiandien taip. Ir aš užtikrintai galiu teigti, kad šiandien skulptūra labai drąsiai skinasi kelią į interjerą, ir netgi į šiuolaikinį interjerą. Kaip jau minėjau, ji mažiau dominuoja, jos spalvų gama nėra plati, ji labiau prie visko dera. Štai skulptūra iš marmuro ar bronzos, praktiškai bus vienos spalvos paletės. O tapyba, ypač senovinė, jau yra daugiaspalvė, įmantri, stiprai detalizuota ir derinama kur kas sunkiau.

Kokius kriterijus kelia pirkėjai, rinkdamiesi skulptūrą?

Kriterijus pagrindinis ir vienas: gražu ir patinka. Pirmoji emocija labai stipri, o jau mano uždavinys parvežti tą gražią ir patinkančią į Lietuvą, kad ji keltų kuo mažiau pirminių dvejonių. Jau tik po to eina klausimai apie autorių, kilmės šalį, amžių ir pan. Vizualinis vaizdas yra numeris vienas.

O tas „patinka“ kažkaip sietinas su medžiaga, iš kurios skulptūra pagaminta?

Taip, galima sakyti, kad taip. Kas nori akmens skulptūros, pirmenybę teikia marmurui. Tai brangesnė medžiaga, sunkiau apdirbama nei minkštesni akmenys ir ja kažkaip labiau pasitikima. Man asmeniškai dar labai patinka alebastras. Gal iš nežinojimo, bet pirkėjai šį akmenį priima atsargiau. Aš jo skulptūrų turiu nemažai, parduodu jas lėčiau, bet laikau visiškai saugia investicija. Na, ir žinoma, bronza jau yra klasikos klasika. Juo labiau, kad senieji broinzos gaminiai turi labai gražią kelių spalvų patiną, nuo žalsvos iki samaninės, kas ir yra jos pardavimų sėkmės arkliukas. Naujos skulptūros tokios patinos niekada neturės dėl savo naujų ir pigesnių technologijų.

Kokie yra skulptūros kolekcininkai Lietuvoje?

Tas kolekcionavimas yra gana atsargus ir silpnas. Sakyčiau, kad tai yra daugiau puošmenų rinkinys namams. Temomis Lietuvoje renkama labai retai, priešingai nei užsienyje. Todėl kartais iš Vakarų Europos parvežta skulptūra išvažiuoja atgal. Mane džiugina, kad aš turiu didesnę rinką, bet liūdina, kad jos nelieka Lietuvoje, nors ją ji jau buvo pasiekusi. Esame nedidelė šalis, kiek kitos kultūros, kitaip gyvenome ir daugeliui mūsų akių šie daiktai yra svetimi. O ir kaina, nors pardavėjo akimis ir žiniomis pagrįsta, bet daug kam atrodo nemaža. Vis dėlto tautiečiai dar dažnai renkasi kitas parduotuves, o ne mano galeriją. Ten pardavinėjamas plastikas, gipsas, kaina kur kas mažesnė ir gali atrodyti, o kuo tai skiriasi? Bet tai nėra nei puošmena, nei investicija, nei menas akimis tų, kurie nusimano. Nuoširdžiai siūlau atlenkti pirštus ir turėti namuose galbūt vieną puošybos daiktą, bet gerą.

Rizikuojate vežti brangias skulptūras?

Rizika ir yra šio mano verslo pagrindinis variklis: rizikuoti ir provokuoti. Nes tik šitaip augame ir tik šitaip auginame. Išsikelti metro aukščio kartelę yra savotiška mirtis ir letargo miegas. Be to, visada yra įdomu menu praturtinti ir šalį. Štai visai neseniai galeriją pasiekė XX a. pab. įspūdingo dydžio dinamiška ir emocinga patinuota bronzinė skulptūra pagal žymaus XVI a. skulptoriaus Giambologna kūrinį „Sabinės pagrobimas”. Originalas iš marmuro stovi Florencijoje. Dabar skulptūra laukia pirkėjo. Ji gali puošti ir vidaus erdves, ir aplinką, galbūt privačią erdvę, o gal miesto skverą ar fontaną. Kiek ji lauks pirkėjo, pasakyti sunku, bet jei liks Lietuvoje – bus puiku. Beje, visas skulptūras išrenku tik aš pats.

Galima numanyti, kad patirtis ir išprusimas Jums leidžia nesuklysti, vertinant daikto vertę ir mokant už jį tam tikrą kainą. O kaip antikvariato vandenyne susivokti pirkėjui? Pasitikėti antikvariato reputacija?

Ši rinka, apskritai, yra pasitikėjimo rinka. Ir iš tiesų, kainų diapazonas už tą patį objektą yra milžiniškas ir jeigu tu tame nedalyvauji, tai tada tos ribos tau bus tikrai neaiškios. Tuomet žmogus ir pakliūna į tas duobes, kai išsirenka mažą kainą, o kartu ir prastą daiktą. Nors, žinoma, visko galima bandyti ieškoti pačiam ir bandyti nesuklysti – pasiūla šiandien vis dar yra ir ji įdomi. Tačiau užsukus į patikimą antikvariatą, yra tikimybė įsigyti gerą daiktą už adekvačią kainą. Galiu sakyti, jog šiandien esu pelnęs gerą reputaciją ir ketvirti metai funkcionuoja graži galerija. Man tai labai svarbu. Tačiau, jei lankytojas klausia, ar tikrai bronza ir ar tikrai marmuras ir kai tu tikini, kad tikrai, o jis netiki, tai čia jau niekas nepadės. Nepasitikėti juk galima bet kuo. Gaila, bet turtas ir intelektas dar vis susijungia retai. Suprantantys meną dažnai neturi pinigų, o turintys pinigų nelabai gaudosi mene. Deja, jei daiktą norima turėti, tai galimybės šiuo atveju svarbiau už žinias.

Ačiū už pokalbį.

Rasa ŽEMAITIENĖ
Nuotraukos iš www.gaza.lt archyvo

Rubriką „Pojūčių anatomija KULTŪROJE: išgirsti, ragauti, užuosti, matyti" remia

xr:d:DAFReMX2wrY:23,j:43847130504,t:22121814

VARGONŲ PAVELDO CENTRAS: žinoti istoriją, kurti ateitį

Lietuvoje yra daug įdomių dalykų, kuriuos net neįtartum esant, jei nepradėtum domėtis specialiai. Prie tokių įstaigų priskirčiau ir VARGONŲ PAVELDO CENTRĄ, kurio įkūrėjas dr. Girėnas PAVILIONIS. Pasižvalgyti ir pasikalbėti vargonų tema į centrą, įsikūrusį 26 kilometrai nuo Vilniaus Daučionių kaime, važiavome visai neseniai, dantukus šiepiant baltai žiemai, taigi erdvius pastatus, dar kvepiančius mediena, o kaip vėliau paaiškės – ir dideliu entuziazmu, pasiekėme apsnigtais keliais keliukais, o mus pasitiko centro įkūrėjas Girenas ir nauja jo gyventoja – pusnyje rasta katytė. Ekskursija po centrą buvo iš tiesų įspūdinga, čia pamažu formuojasi istorinių vargonų, fisharmonijų, klavesinų muziejus, visu pajėgumi dirba vargonų gamybos ir restauravimo dirbtuvės, planuose – įvarios edukacijos ir, apskritai, visapusiško vargonų istorijos ir šiandienos centro Lietuvoje sukūrimas.

Pradėjus ieškoti informacijos vargonų tema, ji pasirodė neatsiejama nuo Jūsų asmenybės. Vilniaus dailės akademijoje esate apsigynęs menotyros mokslų daktaro disertaciją „Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla“, išleidote knygą, parašyta daug straipsnių, įvykdyta nemažai gražių iniciatyvų, siekiant propaguoti vargonų muziką. O dabar štai veikia ir Jūsų įkurtas bei vadovaujamas Vargonų paveldo centras. Kaip Jūs pats pasukote šios temos keliu?

Vargonais domiuosi nuo 15 metų, o nuo 16 metų, 1992m., kai Klaipėdoje Eduardo Balsio menų gimnazijoje pastatė vargonus, aš jais pradėjau ir groti. Šalia muzikavimo, man visada buvo įdomu, kaip ir kodėl vargonai skamba, koks viso šio instrumento mechanizmas. Kai 1994m. į stojau į Muzikos akademiją, pradėjau lankytis vargonų dirbtuvėje Vilniuje, bendravau su meistrais. Knygų tuo metu beveik nebuvo, o kas buvo, tai mano buvo skaityta ir perskaityta. Šalia to visada domėjausi, kokie vargonai yra pas mus Lietuvoje. Taigi žiūriu į šį instrumentą visais įmanomais tyrinėjimo rakursais, juk tik taip įmanoma tapti ir geru meistru, ir gerų muzikantu. Manau, kad kiekvienas vargonininkas turi žinoti, kaip veikia vargonai ir mokėti juos susiderinti. Dar geriau, jei žino ir istoriją. Ilgainiui domėjimasis restauravimu nusvėrė vargonavimą. Juo labiau, kad išsipildė mano svajonė ir pavyko išvažiuoti į tas Vakarų Europos šalis, kurios turi gilias vargonų gamybos tradicijas, kur iš kartos į kartą meistrai perduoda savo sukauptą informaciją. Teko būti metus Prancūzijoje, pasimokyti pas vargonų meistrus Švedijoje, buvau stažuotėse Vokietijoje. Šiandien galiu pasakyti, kad tai nėra nei amatas, nei profesija, tai visas gyvenimo būdas.

Įkurdamas šį centrą tokį gyvenimo būdą ir pasirinkote?

Supratau, kad viskas, kas susiję su vargonais, iš tiesų mano kelias, o norint juo eiti, be patalpų nieko neišeis, todėl su žmona, beje, irgi muzike, pianiste, muzikologe nusprendėme viską parduoti ir kurtis kaime. Taip atsirado mūsų gyvenamasis namas, o šalia – ir šis nemažas centras. Juk restauravimo ir vargonų gaminimo darbams patalpų reikia erdvių. Juo labiau, kad štai dabar planuose jau ir muziejus, ir edukacijos ir, apskritai, viskas, kas susiję su vargonais Lietuvoje. Dabar mes čia jau 5,5 metų. Šis centras vainikavo visą mano domėjimąsi vargonais. Ir taip, tai ne vien mano darbas, tai mano gyvenimo būdas – galiu užsibūti čia iki išnaktų. Žinoma, tai ne vieno mano darbas, tai komandinis darbas. Nes ko gi tik nėra vargonuose: medis, metalas, dailė, tapyba, oda, kartais porcelianas, popierius. Tokių tad restauratorių mums ir reikia. Kitas momentas, mes čia ne vien kolegos, mes čia draugai ir dirbame taip, kad vienas kito nepaaestume. Aš labai džiaugiuosi, jei pavykta rasti žmogų, kuris nori ne tik dirbti, kuris nori kurti. Nes be meilės ir įkvėpimo, kuris baigtis 17 val. tiesiog negali, geri instrumentai gimti tiesiog negali.

Katile lydomas alavo, švino ir kitų metalo mišinys, o iš jo liejama skarda taikant tokią pat technologiją, kaip ir prieš 200-300 metų.

Ar įkūręs šį centrą jaučiate, kad jo reikia Lietuvai? Ar yra pakankamai restauruotinų vargonų, užsakymų, susidomėjimo?

Situacija dviprasmiška. Poreikis restauruoti ir tvarkyti yra, pinigų – nėra. Pats ieškaisi lėšų, kažką darai neatlygintinai, skaitai pranešimus, tada žmonės užsikabina ir, galima tikėtis, kad kažkas vyks. Vargonai mistiškas dalykas, fasado vamzdeliai – tai tik 3-5 procentai skambančio instrumento, o jo viduje gal dar 1500 detalių, kuriančių visumą. Tai labai sudėtingas mechanizmas ir nėra sudėtingesnio instrumento nei vargonai.

Bet iš mūsų neišprusimo dažnai jie tarsi nuvertinami: bažnyčių instrumentas…

Vargonai į bažnyčią pateko, joje liko, bet iš jos ir išėjo… jau kitokie. Pateko kaip kelių vamzdelių instrumentas, bažnyčioje užaugo, tapo didžiuliu instrumentu, o į visuomenę už bažnyčios ribų išėjo kaip orkestras. Iš jų išsivystė lempiniai vargonai, sintezatorius. Tačiau vargonų muzika žmones Lietuvoje iš tiesų dar reikia sudominti. Todėl dabar dažnai po vargonų koncertų bažnyčioje, vargoninkai pakviečia žmones užliipti pasidomėti ir vargonais, rodo kaip jie veikia, pasakoja istoriją. Štai mes restauravome vargonus Aušros vartų galerijai. Jie skirti groti per atlaidus, tuomet atsidaro langai ir kai gatvėje skamba vargonų muzika kuriama labai graži atmosfera. Bet norėtųsi, kad ji skambėtų dažniau. Pavyzdžiui, kai temperatūra lauke ir viduje tampa vienoda, jie galėtų skambėti tam tikrą nustatytą valandą nuolatos ir taip reprezentuoti Vilnių. Turėti miestui savo tradiciją ar net ir kelias labai puiku. Kitas momentas, dėl kurio vargonų muzika sunkiai skinasi kelią yra tas, kad provincijoje dažnai nebūna gerų vargonininkų, jie paminko klavišus, pagieda ir viskas. Todėl, kai atvažiuoja koks solistas pagroti, patys žmonės nustemba, kad jie turi tokius puikius vargonus.Vargonai labai spalvingas instrumentas ir mokėti jį atskleisti taip pat menas.

FAKTAI Seniausias rašytinis vargonų paminėjimas Lietuvos istorijoje – 1408 m. balandžio 11 d. Marienburgo kryžiuočių pilies iždininko knygoje įrašyta žinia apie tai, kad Didysis (Vokiečių) ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai išsiuntė dovanas – klavikordą ir portatyvą, kainavusius šešias markes.Iki mūsų dienų Lietuvoje išlikę daug autentiškų, istorinių vargonų instrumentų, kurie pripažinti unikaliais Europos kontekste. Internetinis tinklalapis www.vargonai.com – tai virtualus katalogas Lietuvos vargondirbystės meno istorijos tema. Jame šiuo metu pristatoma daugiau kaip 70 vargonų meistrų (XVI–XIX a.), sukataloguoti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje statyti neišlikę ir/arba archyviniuose dokumentuose minimi vargonai, išlikę barokiniai-klasicistiniai (XVII–XIX a. pr.) bei keletas romantinių (XIX–XX a.) instrumentų (viso ~170).

Sovietmečių jų paveldas, ko gero, nebuvo labai ir prižiūrimas. Vis dėlto, bažnyčiose…

Taip, 50 metų viskas buvo užleista, o meistrai neturėjo nei žinių, nei galimybių, kad jie būtų tvarkomi. Jei ir buvo restaruojami, tai tik muziejuose, o rūpintis vargonais bažnyčiose buvo tabu. Muzikos akademijoje buvo grasinama, kad jei nors vienas nueis vargonaut į bažnyčią, specialybė bus uždaryta. Mano tikslas Lietuvai viską padaryti savo lėšomis. Nesinori, kad tai būtų 3-5 žmonių įmonė, kur aš vienas nieko nespėju. Noriu turėti mokinių. Planuojamos edukacijos, kad būtų galima turėti mokymo programą neformaliam ugdymui. Čia yra kuriama nauja mokykla, kuri pakeis Vilniaus vargonų dirbtuvę. Tikimės, kad mums pasiseks. Mus jau įvertino Vakarų Europos ekspertai, mes esame gerai dirbantys, antraip mums nebūtų patikėta restauruoti Vilniaus šv. Dvasios bažnyčios vargonus, kurie laikomi vertingiausia nacionaline vertybe. Jie ilgus metus stovėjo išrinkti detalėmis ir galbūt laukė mūsų centro restauratorių (juokiasi).

Turbūt esate apvažiavęs daug Lietuvos ir kaip niekas kitas žinote vargonų Lietuvoje paveldą. Ar jis turingas?

Šiandien galiu pasakyti, kad mums reikia kitaip pažiūrėti į savo paveldą. Mes negalime lyginti viename lygmenyje Vilniaus baroko bažnyčių su su kaimo bažnytėlėmis, bet ir tos ir tos vertingos ir įdomios. Taip ir su vargonais. Priklauso, kokie meistras dirbo, kiek jie turėjo suvokimo, kiek meilės, ar turtingas didikas pasikvietė meistrus iš Vakarų Europos ar darė vietinis meistras. Maži vargonėliai niekada negros kaip Katedros vargonai, bet savo lygyje galbūt jie irgi geri ir puikūs. Turime nemažai įdomių nedidelių vargonų.

Bet ar yra Lietuvoje pasaulyje žinomų meistrų gamintų vargonų?

Vieni iš tų, kuriuos mes dabar restauruojame, yra atvežti iš Karaliaučiaus, juos dominikonai nupirko 1775 m. Tai istoriškai labai vertingi vargonai. Apskritai, vargonai yra vertingi tuomet, kai daromi konkrečiai bažnyčiai. Jei vargonai perkeliami, jie jau bus antrarūšiai ir gerai neskambės. Po 1990-ųjų pas mus tokių buvo atvežta iš Anglijos, Vokietijos, Švedijos. Tai nėra gera praktika, tų antrarūšių vargonų atvežimas dar kartą žlugdo vietinius amatininkaus ir darbas nuvertėja.

Kokius vargonus norėtumėt paminėti tarp svarbių savo restauruotų darbų ir ar Jūsų centre užtektų žinių ir meistrų pagaminti visiškai naujiems vargonams?

Esame restauravą vargonus Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai, Telšių kaderai, Pivašiūnų bažnyčiai, Aušros vartų galerijai. Džiugu, kad pas mus dirba meistai, kuriems įdomu tai, ką jie daro. Nes jeigu nėra susidomėjimo, tai vargonai neskamba. Yra dirbtuvių, kurių vargonus mes vadiname eurovargonais – baldai be šarmo. „Nuo-iki“ vargonų nesame padarę, bet galimybes turime, tereikia sulaukti užsakymo (juokiasi). Dideliems vargonams pagaminti reikia kelių milijonų. Mažesni bus pigiau, bet visumoje tai brangus instrumentas. Štai, pavyzdžiui, vien kilogramas alavo kainuoja virš 50 eurų. O jį reikia išlieti, apdirbti ir vamzdelį padaryti. O kur visa kita? Žinoma, būtų puiku pagaminti nacionalinius vargonus, juo labiau, kad tokio užsakymo sulaukti iš kitų šalių praktiškai irgi neįmanoma – kiekviena šalis turi savo tradicijas ir visi nori pasigaminti nacionalinius vargonus. Bet net ne užsakymai svarbiausia, mes tiesiog norime šį amatą kuo plačiau skleisti ir kuo plačiau dirbti. Mano siekis, kad dirbtų 10 žmonių, nes tik didelė komanda gali daug nuveikti. Labai ilgai daryti vienus vargonus blogai ne tik ir finansiškai, bet ir nuobodu – ima slėgti psichologiškai. Todėl 2-4 metai yra tas laikas, per kurį turėti atsirasti nauji vargonai. Tikiu, kad kada nors jie atsiras.

FAKTAI Vargonų statybos tendencijas mūsų krašte nuo XVI a. ėmė formuoti vokiškosios vargondirbystės tradicijos. Išlikusios archyvinės žinios apie XVI–XVII a. laikotarpį daugiausia susijusios su Vilniuje ir jo apylinkėse dirbusiais svetimšaliais vargonų meistrais; Gdansko ir Karaliaučiaus meistrai buvo kviečiami didesniems užsakymams Vilniuje, Kaune, Kretingoje, Gardine ir kituose LDK centruose. Vėliau Vilnius tapo centru, kuriame vargonų meistrai apsistodavo ilgesniam laikui ar apsigyvendavo. XVIII a. antroje pusėje Vilniuje susiformavo meistrų branduolys – Gerhardtas Arendtas Zelle bei jo sūnūs Paulas ir Michaelis, Joachimas Friedrichas Scheelis ir jo sūnus Johannas Friedrichas, Nicolausas Jantzonas ir jo sūnus Friedrichas Samuelis, meistras Ludwikas Jozefas Klimowiczius ir kiti, kurių vargonams būdingas stilistinis bendrumas, panašūs konstrukciniai, muzikinės dalies sprendiniai, o jų vargonų statybos meno tendencijas vėliau perėmė mokiniai, vietos vargondirbiai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos. Faktai iš www.vargonai.com

Rubriką „Kultūros pojūčių anatomija: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

318763313_813892306710295_657389165733872113_n

Daiktams iš praeities – švenčių sceną!

Turbūt dažnuose namuose yra daiktų, kurių istorija ar praeitis spalvingesnė nei ši diena. Bet nors gražūs bei dekoratyvūs, dažnai jie būna pamiršti, nefunkcionalūs ir štai klausimas: KUR JUOS PANAUDOTI? Artėjančios šventės – geras laikas šiems daiktams dar kartą suspindėti. O kad Jus įkvėptume, sendaikčių paieškojome Alytaus antikvariato, vintažo ir sendaikčių parduotuvėje „Senovės prabanga“, o floristė Jolanta Žilvienė (gėlių parduotuvė „Jolantos gėlės“ Prienuose) pavertė juos šventiniais namų dekoro akcentais.

Šventinė kepurė – žvakidės kojytei

Tiksliai sunku ir pasakyti, kokio daikto dalis buvo ši žalvario koja su plokščiu apvaliu pagrindu dailiu ažūriniu pakraštėliu. Gal žvakidės, o gal kokio indo, bet tai iš tiesų tik daikto dalis. Ant jo ir nutūpė pusė putoplasto rutulio, apklijuoto klevų, kaip išsireiškė floristė Jolanta, „nosiukais“. Viršuje dar įsitaisė samanų eglutė, papuošta auksiniais kankorėžiukais ir grakščia blizgia viršūne, padabinta puošniu kutu. Tikra kepurė visiems namams.

Senoje padažinėje – hortenzijų eglutė

Senos padažinės pasižymi ypač dailiomis ir grakščiomis formomis. Jų dažnai pasitaiko pirkti sendaikčių parduotuvėse, yra užsilikusių ir namuose nuo išsidaužiusių servizų. Ši dramblio kaulo spalvos padažinė pasirodė ypač dailių formų, kurias norėjosi ne užgožti, o pabrėžti, kaip, beje, ir jos spalvą. Todėl oazėje iš vielutės buvo sumontuotas eglutės formos karkasėlis ir floristiniais karštais klijais apklijuotas sudžiūvusiais hortenzijų žiedeliais. Lakoniškas ir stilingas švenčių stalo akcentas, ypač derantis prie balto porceliano servizo.

Puodeli, virk! Ne sriubą – šventę

Aliuminio puodas, o gal net katiliukas su lankeliu patiko dėl savo formos ir jaukumo – toks dailus. Beje, jei grybštelsime lašą istorijos, tai jau nuo senų laikų tinkamai pagamintas alavo indas mažai skyrėsi nuo sidabro, tad ir buvo naudojamas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač tuo metu, kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kurių toli gražu ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Kartais alavo indai buvo sidabruojami, nes sidabras puikiai lipo prie alavo, ko nepasakysi apie auksą. Bet šį kartą jis buvo praturtintas kitaip. Iš graikinių riešutų kalnelio (kevalai suklijuoti ant putoplasto rutulio) išdygo miniatiūrinė eglutė. Ir jos, kaip žalio akcento ir amžinumo simbolio, visai gana, laukiant Kalėdų.

Gramofono ruporas virto varpeliu

Senovinio gramofono rupore ( o jis labai gražus) įsikūrė kėnių šakos su žaisliukais ir nors šį kartą gramofonas tyli, už tai puošia ir šventes kviečia.

Vainiko guolis senam arbatinukui

Gražiam arbatinukui! Todėl nusipelniusiam matomos vietos nors per šventes. Šį kartą jis šildosi kėnių vainiko glėbyje, kurį puošia raudonos žvaigždutės, karoliukai ir…sniegenos. Trys laibos žvakutės tarp kankorėžių arbatinuko viršuje – spalvinis išbaigtumo akcentas.

Indais, kuriuose gali būti kuriamos kalėdinės kompozicijos gali būti ne tik tai, ką šiandien parodome. Tam tinka senos taurės, sriubinės, gražūs dubenys, o ir visa kita, kas gali įsiūbuoti Jūsų fantaziją. Dar daugiau – ištraukite iš indaujų ir spintų savo indų kolekcijas, gražiai sukompnuokite, išpuoškite jas šakomis, žaisliukais ir turėsite kur kas šventiškesnį namų vaizdą.

Rasa Žemaitienė, autorės nuotraukos

xr:d:DAFT-ol1pdU:2,j:43230236528,t:22120610

Aristavėlės dvaras nesustoja KELIAUTI

Aristavėlės dvaro rūmai – vieni iš nedaugelio išlikusių baroko laikotarpio lietuvių medinės architektūros pavyzdžių. Dvaras keliskart perstatytas, išorė ir vidus rekonstruoti. Per antrąją rekonstrukciją XIX a. I pusėje buvo perplanuota pietrytinė rūmų dalis, pristatytas 6 kolonų portikas. Iš seniausio baroko laikotarpio išlikęs puošnus ekspresyvus laužytos konfigūracijos stogas su profiliuotais karniziniais apvadais.

Anksti prasidėjusi žiema baltu patalu užklojo ir Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse sodybas. Nuošaliau įkurdintas Aristavėlės dvaras, apsuptas šimtamečių ąžuolų, atrodo, irgi ilsisi po visų savo kelionių, tarsi koks kalėdų senelis pasipuošęs baltu stogu. Žodį „ilsisi“ pasirinkau ne atsitiktinai. Jis iš tiesų ilsisi. Po labai ilgos savo kelionės, kai 1987 m. pajudėjo iš Kėdainių rajono į šią vietą ir iki 2016 m., kai galiausiai buvo pastatytas, vėl įgavo buvusį pavidalą ir pravėrė savo duris lankytojams jau čia. Nuo šiemet dvaras vėl kelyje. Tiesa, jau perkeltine prasme, nes keliauja ne pats dvaras, o žinia apie jį. Projektas „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ pirmą kartą save pristatė Kaišiadoryse, o kitais metais jo laukia devyni Lietuvos ir du Norvegijos miestai. Taigi dvaro kelionė, kad ir simboliškai, bet tęsiasi ir visiems neša žinią apie dvarų kultūrą. Apie dvaro istoriją ir jį garsinantį projektą sutiko papasakoti muziejaus kultūros paveldo specialistė, architektė Dr. Rasa Bertašiūtė ir rinkodaros skyriaus vedėja Rasma Noreikytė.

Visas dvaras buvo apšildomas iš didžiųjų kaminų. Dauguma stogo ir sienų konstrukcijų sijų yra autentiškos, jungtims naudoti mediniai kaiščiai.

Iš kolūkio – į muziejų

„Šio dvaro kelionės pas mus istorija mena sovietų laikus. Kai 1983 m. aš atvažiavau dirbti į muziejų, mes su kolega Eligijumi Morkūnu daug važinėjome po visus dvarelius, ypač medinius ir tos kelionės buvo iš tiesų labai įdomios, bet gaila, kad šiandien daugelio iš tų dvarelių jau nebėra – niekeno nesaugomi sugriuvo ir nukeliavo užmarštin. Aristavėlės dvaras buvo labai įdomus, didelis ir labai tiko parsigabenti mums į muziejų. Nes planas muziejaus teritorijoje turėti dvarą buvo visada, tik sovietmečiu, kai dvarai patys savaime buvo blogis, tam negalėjo būti skirta daug pastangų. Dvaras buvo apleistas, susmegęs, jame jau niekas negyveno ir tuometinis Kėdainių r. „Sniečkaus“ kolūkio pirmininkas, pasirašė dvaro perdavimo muziejui sutartį. Tiesa, po savaitės persigalvojo, bet šaukštai buvo jau po pietų“, – buvusi prie dvaro kelionės ištakų pasakoja Rasa Bertašiūtė.

Pirmą kartą Aristavėlės dvaras (Arvistos, Arvistavos, Orvistavos ) minimas kryžiuočių – Vartbergės kronikoje 1371 m. kaip bajoro Algimanto (Algemino) dvaras. Tai buvo regioninis – administracinis centras Upytės žemėje. XVI-XVII a. Aristavos dvarą valdė Šiukštų giminė, kuri vėliau jį pardavė Zabieloms. Dvaro rūmai statyti apie 1700 metus, o jų statytoju laikomas tuometinis dvaro valdytojas Mykolas Zabiela (miręs 1734 m.). XVIII a. pabaigoje dvarą paveldėjo Medekšų giminė, kuri sodybą pertvarkė ir pritaikė naujam gyvenimo būdui, bet išsaugojo barokinį dvaro siluetą. Medekšos valdė dvarą iki II-ojo pasaulinio karo. Paskutinis savininkas Stefanas Medeška pasitraukė į Vakarus, mirė Londone 1962m. 1940 m. Aristavėlės dvaras buvo konfiskuotas. Pokario metais dvaro rūmai patyrė didžiausias permainas, čia įsikūrė kolūkis, įrengti butai, buvo perstatytos krosnys, salės ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, vėliau viename rūmų gale netgi laikytos kiaulės.*

Įsigytam dvarui buvo užsakyti istoriniai, polichrominiai ir archeologiniai tyrimai ir juos atlikus buvo pasiruošta perkėlimo darbams. Ant kiekvieno rąsto, kiekvienos detalės buvo kalami numeriukai ir kartu pažymimi brėžinyje. Taip ant žemės stovėjęs dvaras, virto krūvomis sužymėtų detalių ir 1987 m. rudenį išvyko Rumšiškių kryptimi. Rasa Bertašiūtė visą tą procesą prisimena ne šviesiausiomis spalvomis. Darbai vyko sudėtingai, galbūt ne visada su didžiausia atsakomybe, restauratoriai, kurių didžioji dalis buvo iš Kauno, nevengė padaryti gramuką, darbo drausmė, švelniai tariant, buvo šiaip sau.

„Buvo galima tikrai žymai geriau, dirbome su trenksmais, keiksmais, bet tokie buvo laikai ir papročiai. Tad dvaro ardymas nebuvo malonus, bet dar blogesnis įspūdis liko, kai aš visai neseniai užsukau į dvaro vietą pasižiūrėti, kas ir kaip ten atrodo dabar. Atrodo baisiai: šiukšlynas, griūvanti daržinė, kažkokie garažai, kažkokios mašinos…Sovietmečiu nepasirūpinta dvaru, o šiais laikais nepatausota ir dvaro vieta. O ji juk nuostabi. Saugi, graži, dviejų upelių santakoje, Nevėžio upių baseine, apskritai, buvo daug dvarų, bet Aristavėlės – vienas didžiausių. Teritoriškai jis nebuvo labai didelis, jam priklausė keli nedideli kaimai,bet politiškai svarbus, – pasakojo Rasa Bertašiūtė.

Patalpoms, kur buvo manoma buvo pono darbo kambarys, buvo parinkti baldai su liūto galvos drožiniais.

Įkurtuvių laukta trisdešimt metų

Beveik istorinių įvykių išvakarėse, 1987 m. atsivežtas išardytas dvaras muziejuje savo atgimimo pralaukė beveik trisdešimt metų. Iš pradžių planuota jį statyti ties muziejaus įėjimu, bet ten buvo mažai vietos ir ieškota alternatyvios tinkamesnės vietos. Juo abiau, kad muziejaus kūrimo principas – sodybinė ekspozicija, kuriai reikia daug erdvės. Atkūrus Nepriklausomybę, Algirdo Brazausko vyriausybė muziejui skyrė papildomus 20 ha sklypas su ąžuolynu ir tokiu stebuklingu būdu atsirado puiki vieta dvarui. Kažkada, beje, čia irgi yra buvusi sodyba, tad vieta labai tiko.

„O po to kaip tik atsirado Norvegijos fondai, mes laimėjome projektą ir pradėti dvaro rūmų atkūrimo darbai. Įvykių seka dėliojosi kaip koks stebuklas, kurio dėka dvarui matyt lemta gyventi“, – išsipildžiusiu planu džiaugiasi architektė Rasa Bertašiūtė.

Dvaro statyba kaip koks lego detalių konstravimas vyko nuo 2010 m. Projekto vykdymo trukmė buvo netrumpa, bet daug laiko sugaišta dokumentams tvarkyti ir statybos darbams liko labai nedaug laiko ir tas pats žiemos metu. Statybininkai buvo sumanūs: atskirai buvo daromi pamatai, statomos sienos ir daroma stogo konstrukcija, o po to liko tik viską sujungti – viskas suspėta. Per kitą Norvegijos fondo projekto etapą restauracijos darbai vykdyti 2014-2016m, o po jų dvaras pakvietė į įkurtuves.

Dvare eksponuojama Marijos Matušakaitės muziejui padovanota tekstilės gaminių kolekcija iš Vareikonių dvaro.

2022 m. ir vėl į kelionę!

Simboliška, bet dabar dvaras ir vėl kelyje. Tiesa, jo kelionė dabar jau kitokia, kitokie tikslai ir kitokie „bendrakeleiviai“. Anot Rasos Bertašiūtės šiandien visas šis keliaujantis projektas nėra tik dvaro išvežimas, tai drauge ir susitikimai su atėjusiais dvaro pažiūrėti. Juk šiandien labai svarbu rasti bendrą kalbą, susitarti, matyti, išgirsti vieniems kitus.

„Projektas „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ sugalvotas dvarui viešinti. Kartu jis pagrįstas ir labai simboliškas. Iš Kėdainių rajono dvaras atkeliavo pas mus, o dabar tą žinią jau vežiojame po Lietuvą. Projektas remiasi penkiais pojūčiais, per kuriuos ir norime atskleisti dvarą: rega, klausa, skonis, lytėjimas ir uoslė. Kaip tai vyksta? Mes turime palapinę, netgi ne vieną: didelę ir dvi mažas, kurioje viskas ir vyksta. Regai pamaloninti yra sukurta ekspozicija apie dvarą, taip pat turime fotoveidrodį, prie kurio žmogus priėjęs gali pasimatuoti XVIII – XIX a. drabužius ir net pasidaryti savo taip pasipuošusio nuotrauką. Puikus filmukas demonstruoja kaip dvaras kūrėsi, kaip dėliojosi visa jo struktūra. Visa tai, per pirmąjį mūsų išvykimą į Kaišiadoris sulaukė labai daug dėmesio. Palapinėje taip pat vykdomos edukacinės veikos. Polichromijos edukacijoje galima tapyti, palapinės viduje atspausdinti eskizai, kaip buvo ištapytos dvaro sienos ir lubos ir visi gali tai atkartoti. Turime pagaminę ir puzlius, kas suteikia galimybę susirinkusiems varžytis tarpusavyje – juk labiausiai laukiame jaunų, iki 29 metų žmonių. Taip pat turime puikų dvaro maketą ir mažyti maketuką, telpantį į rankas prastai regintiems arba visai neregintiems žmonėms. Po maketu yra stalas su stalčiais, o ten sudėti įvairūs įrankai ir statybiniai elementai, per kuriuos galima papasakoti daug ką apie statybas ir tvarų gyvenimą“, – apie projektą pasakoja Rasma.

„Kartais aš galvoju, kaip mums reikėtų gyventi, netekus regėjimo. Juk dabar visas pažinimas vyksta tik per jį, ir žiūrime ne kur kitur, o tik į ekranus. O štai anksčiau daug dėmesio skiriama buvo lytėjimo pojūčiams patenkinti. Baldai glotnūs, jaukūs, aptraukti minkštais audiniais, ovalių ar apvalių formų. Architektūroje taip pat vengta aštrios geometrijos, kampai būdavo apvalinami, linijos minkštos, lenktos, jaukios liesti. Kažką kuriant vis pasižvalgyta į gamtą ir iš jos į gyvenimą atsinešamos natūralios žmogui malonios formos. Dabar mūsų aplinkoje, pradedant baldais, baigiant erdvėmis begalė stačiakampių dalykų, o mes patys tampam mechaniški, panašūs į robotus“, – pastebi Rasa Bertašiūtė.

„Tarp pojūčių – ir uoslė. Dvaro kvapai – tai žolelės ir prieskoniai, bet dvaras kvepėjo daug kuo: ir degutu, ir šienu, ir dūmais. Skonių pojūčius projekto metu tenkina pažintis su prieskonių pasauliu. Tiesa, dar yra kelionių skrynia, per kurią pasakojama, ką keliaudamas dvarininkas imdavo su savimi, taip pat turime stendą su dalimi dvaro istorijos. Pristatome XVIII a. pabaigą – XIXa. pradžią. Puikus tai laikas, daug pokyčių, įvykių, mados nuolatos keičiasi“, – pasakoja Rasma.

Klasicizmo laikotarpiu buvo pakeista planinė dvaro struktūra ir apšildymo sistema. Vidaus erdvėse randama nemažao klasicizmo laikotarpio tapybos pavyzdžių, čia išpieštos sienos ir lubos, persipinančiais Liudviko XV epochos stiliaus ornamentais ir liaudiškais motyvais. Kol kas tapyba atkurta viename kambaryje.

Polichromija yra architektūros, skulptūros, taikomosios dailės kūrinio daugiaspalviškumas. Bet ji nėra tik pagražintoja, o gana savarankiškas interjero kūrimo būdas, naudojantis per amžius sukauptą patirtį ir išreiškiantis ją spalvomis. Polichromijos pagalba būdavo kuriamas išraiškingas interjeras ir net tuščia patalpa turėjo aukštą meninę vertę.

Sename dvare – naujas gyvenimas

Vis dėlto, ko gero įdomiausia, būtų atvykti į patį dvarą. Paglostyti jo prieigose ąžuolus, pasigrožėti erdvėmis, kuriose kažkada galbūt įsikurs dar daugiau pastatų, o po to pro didžiules vestibiulio duris įeiti vidun ir harmoningu ratu apkeliauti visas jo patalpas, kasdien vis labiau apgyvendinamas baldais, parodomis ir šurmuliuojančias renginiais.

„Iki baroko dvarai statomi pakelti, ant gana aukštų pamatų kaip tvirtovės, o baroko laikotarpiu nusileidžia ant žemės – ponai jau turi matyti savo parką, jiems turi būti graž ir, patogu. Šio dvaro stogas irgi laužytas, stogą juosiantys karnizai puošnūs barokiniai. Kaip tuomet atrodė patalpos žinių neturima, nors šiuo laikotarpiu buvo dekoruojamos audiniais. Klasicizmo laikotarpiu dvaras pertvarkomas jau pagal klasicizmo madas, nors pati forma lieka barokinė. Klasicizmas kampuotesnis, sienos tinkuojamos ir tapomos. Kruopštūs ir ilgi polichrominiai tyrimai nudžiugino tapybos gausa. Neturėjome galimybės atkurti polichromijos visur, brangus tai darbas, bet mūsų projektas tęstinis ir iš antrojo projekto pavyko atkurti vieno kambario polichromiją. Ten galbūt buvęs muzikantų ar muzikavimo kambarys, nes ant lubų nutapyti muzikos instrumentai. Vėliau, tikimės, kad atsiras kur kas daugiau polichromijos, nes medžiagos tam yra.

Kai vyko tapybos darbai buvo žavu žiūrėti kaip keičiasi erdvė, kaip stačiakampė paprasta balta dėžutė suskamba, atsiranda gyvas kambarys. Polichromija visuose kambariuose skiriasi, bet visur augaliniai motyvai ir viskas labai gamtiška. Žmonės turėjo norą ir sugebėjo gyventi jaukiai. Erdvės taip pat išdėstytos ratu, kas duoda bendrystės jausmą“, – pasakojo Rasa Bertašiūtė, vedžiodama po dvaro erdves, kurios šiandien ir vėl gyvos, o jeigu ir keičiasi, tai dabar jau tik į gerąją pusę.

Šiuo metu rūmuose įrengta ekspozicija, įkurtas medinės architektūros tyrimų ir mokymų skyrius. Jame rengiami seminarai, praktiniai ir teoriniai kursai, teikiamos profesionalų konsultacijos. Plėtojant tyrimų skyriaus veiklą, orientuojamasi į medinių pastatų priežiūros ir tvarkybos temas, aktualias paveldotvarkos specialistams, tradicinių amatų meistrams, pastatų savininkams ir valdytojams. Centro darbuotojai atlieka istorinius menotyrinius, architektūrinius, technologinius ir konstrukcinius medinių pastatų tyrimus.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti" remia

Šviestuvų istorija ir misija. ŠVIESTI ir PUOŠTI!

Šviesa – neatskiriama mūsų gyvenimo dalis,tad ir jos šaltiniai tiesiog būtini. Pageidaujama – gražūs. Šviestuvų esama įvairių tipų: tvirtinamų prie sienos - aplikė, bra; statomų ant stalelio - bujotė, žvakidės; ant grindų – toršerai; kabinamų palubėje, kelių šakų – sietynai. Be pagrindinės funkcijos šviesti, senuosiuose interjeruose pakabinami kelių šakų šviestuvai buvo svarbi interjero detalė ir atliko erdvės formavimo, jos užpildymo ir puošybos funkciją. Neabejotina, kad iki industrinės revoliucijos sietynai, kaip brangūs ir ištaigingi kūriniai, vieni pirmųjų atspindėdavo stilių ir mados pokyčius. Iškilmių progomis rūmų kambarius ir sales apšviesdavo pakabinami žvakidžių sietynai, kurių šviesa atsispindėdavo salių tarpulangių veidrodžiuose ir grindų parkete. Ne ką mažiau svarbūs šviestuvai ir mūsų interjeruose, tačiau tikrai ne tokie puošnūs kaip seniau. Į tą „seniau“ šį kartą ir žvalgysimės.

Korpusiniai ir karūniniai

Sietynų būta įvairių formų – nuo prabangiai puošnių iki lakoniškos konstrukcijos ir saikingo dekoro (arba ir be jo, jei būdavo naudojami buitinėse patalpose). Per kelis šimtmečius susiformavo dviejų pagrindinių formų sietynai – korpusiniai ir žiedo ar karūnos tipo. Jie būdavo gaminami iš vario, žalvario, alavo, bronzos. Dalis detalių liejamos, dalis būdavo pagamintos metalą štampuojant.

Korpusiniai sietynai paplito Renesanso epochoje. Šio tipo sietynų centre- profiliuotas strypas, apačioje užsibaigiantis rutuliu. Prie strypo vienu ar keliais aukštais pritvirtintos lenktos ar įmantriau vingiuotos šakos, kurių galuose įmontuotos plokščios lėkštelės, apsaugančios nuo vaško lašėjimo ir taurelės – indeliai žvakėms įstatyti. Šakos ir taurelės dažnai būdavo puošiamos įvairiais, puošniais, augaliniais ornamentais. Vakarų Europos šalių karalių ir didikų rūmų salėse sietynai, kai reikėdavo pakeisti žvakes, buvo specialiais būdais nuleidžiami žemyn ar pakeliami.

Karūniniai ar žiedo formos sietynai atrodė kitaip. Prie didelio skersmens žiedo – lanko formos pagrindinės sietyno detalės buvo tvirtinamos šakos ar rageliai su lizdais žvakėms įstatyti. Karūniniai sietynai dažniausiai prie lubų buvo kabinami ant grandinių. Žvakių ar vėlesni – XX a. I p. elektriniai sietynai puošiami kaltais, lietais, štampuotais, karpyto metalo ažūriniais, įvairiais dekoro elementais ir puošniomis detalėmis.

XIX a. pab. – XX a. pr. moderno stiliaus sietynai pasižymi banguotomis linijomis, XX a. 2-3 dešimtmečiuose neoklasicizmo įtakoje išpopuliarėja karūniniai sietynai, kurių apačioje tvirtinamas plafonas – išgaubtas lėkštės formos matinio stiklo ar alebastro pagrindas, virš jo, ant karūnos lanko tvirtinamos į viršų ar žemyn nukreiptos lemputės su puošniais gaubtais. Tokių sietynų galima matyti išlikusiuose oficialių, valstybinių pastatų interjeruose – Vilniaus ir Kauno bankų patalpose.

Korpusinių šviestuvų galuose įmontuotos lėkštelės rodo, kad anksčiau šviestuvai buvo su žvakėmis.

Stiklinės ir krištolinės permainos

Visiškai naujas etapas sietynų istorijoje Vakarų Europoje prasideda XVII a. Kalnų krištolo, stiklo, o vėliau ir švininio krištolo naudojimas gamyboje radikaliai pakeitė sietynų išvaizdą. Kalnų krištolas buvo retas, trapus ir brangus. Su šia medžiaga sunku dirbti, todėl krištolinių sietynų detalės buvo netaisyklingos ir nevienodos.

Veneciško stiklo sietynai buvo sudaryti iš daugybės vamzdelių ar narelių suformuotų šakų, puošti įvairiais kabučiais bei natūralistiniais daugiaspalviais peršviečiamais gėlių žiedais ir lapais. Tokio tipo sietynai vadinti specialiu terminu „chiocche” (gėlių puokštė). Jų pirmasis kūrėjas buvo Giuseppe Briati (1686- 1772) – vienas įdomiausių ir svarbiausių XVIII a. Murano stikladirbių. Grožiu garsėjo Venecijos stiklo sietynai su peršviečiamomis spalvotomis gėlėmis. XVIII a. Marijos Teresės tipo sietynai (taip pavadinti Italijos karalienės garbei) buvo fontano formos. Jie priminė krentantį vandenį. To paties amžiaus viduryje atsirado krepšelinis – tarsi su krepšeliu apačioje – sietynas.

Negalima nepaminėti ir 1724 m. Parchen kaimelyje, Bohemijoje (dabar Čekija) Joseph Pallme įkurtų krištolinių sietynų dirbtuvių. Bohemijos sietynai pasižymėjo briaunota krištolo šlifavimo technika.

Bėgant šimtmečiams sietynai pasižymėjo be galo didele medžiagų, formų ir stilių įvairove. Galima tvirtinti, jokia kita apšvietimo priemonė savo istorijoje neparodė tiek daug prabangių, kartais netgi švaistūniškai perkrautų formų ir stilių, kaip sietynai. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje atsiradusi elektros lemputė sietynų gamintojam suteikė dar didesnę laisvę kurti ir jie ja pasinaudojo, bet sietynai tapo vis dėlto mažiau puošnūs, arba…saikingi.

Palikimas Lietuvoje

Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje neturime išlikusių labai ankstyvų istorinių sietynų pavyzdžių. Seniausi – datuojami XVII a. Pastarieji ypatingi ir saviti savo dekoru – žalčio formos puošybos elementais, kaip manoma, galėjo būti pagaminti Lietuvoje.

Dar viena Lietuvos XVII-XVIII a. bronzinių ir žalvarinių sietynų grupė – korpusiniai voro formos sietynai, atitinkantys Anglijos, Nyderlandų bei Vokietijos regionuose Renesanso ir Baroko laikotarpiais vyravusias sietynų formas.

XV–XVII a. Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje įsivyravo netradicinio tipo sietynai –meliuzinos. Tai pakabinami šviestuvai, sukomponuoti iš medžio šakų ar elnio ragų, puošti undinės ar sirenos, drakono skulptūrėlėmis, net elnio galva. Žvakės tvirtinamos ant ragų. Tokių sietynų būta vienuolynuose ir net bažnyčiose.

Stiklinių sietynų Lietuvoje yra išlikę vos keletas, tuo tarpu klasicizmo ir jo atmainų stiliaus sietynų išliko gana daug, jie buvo populiarūs sakraliniuose interjeruose. Nors Lietuvoje nėra išlikusių nei romaninių, nei gotikinių sietynų pavyzdžių, tačiau pastarųjų formos imituojamos XIX a. sukurtose apšvietimo priemonėse. Taip pat esama pavienių vertingų sietynų, kurie dėl savo išskirtinės formos nepatenka į jokias anksčiau minėtas grupes.

Nors sietynų paveldo Lietuvoje tyrimai dar nėra baigti, tačiau surinkta informacija apie muziejuose saugomus eksponatus bei kabančius sakraliniuose ir viešuosiuose interjeruose rodo, kad didžiausią dalį Lietuvoje išlikusių šių apšvietimo priemonių sudaro XIX-XX a. pavyzdžiai, o XVII ir XVIII a. sietynų išliko žymiai mažiau. Be to, matyti, kad Lietuvoje būta beveik visų Europoje vyravusių skirtingų medžiagų ir stilių sietynų, kurie buvo parsigabenami iš įvairių Europos kraštų.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

XIX a.antros pusės - XX a. pirmos pusės sietynų gamyba Vakarų Europoje ir Rusijoje

Nuo 1823 m. veikiančios sietynų ir veidrodžių kompanijos J.& L. Lobmeyr Vienoje savininkas Hansas Haraldas Rathas (1938-1968) mėgo sakyti, jog „sietynai yra dangaus baldai". Kaip puošnūs ir brangūs dirbiniai, jie jautriai atspindėdavo besikeičiančius stilius, o nuo XIX a. antros pusės - ir dizaino tendencijas. Tačiau pramoniniu būdu gaminami sietynai labai retai buvo ženklinami įmonių įkalais, šias apšvietimo priemones kiek dažniau žymėjo tik ypač garsios firmos, todėl dabar dažnai sunku pasakyti gamintojus.

Nuo 1823 m. veikiančios sietynų ir veidrodžių kompanijos J.& L. Lobmeyr Vienoje savininkas Hansas Haraldas Rathas (1938-1968) mėgo sakyti, jog „sietynai yra dangaus baldai”. Kaip puošnūs ir brangūs dirbiniai, jie jautriai atspindėdavo besikeičiančius stilius, o nuo XIX a. antros pusės – ir dizaino tendencijas. Tačiau pramoniniu būdu gaminami sietynai labai retai buvo ženklinami įmonių įkalais, šias apšvietimo priemones kiek dažniau žymėjo tik ypač garsios firmos, todėl dabar dažnai sunku pasakyti gamintojus.

XVIII a. septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje prasidėjusi pramonės revoliucija Europoje tęsėsi dar ir visą XIX a., o kai kur užtruko ir iki XX a. pradžios. Šis reiškinys, atnešęs milžiniškus pokyčius žmogaus kasdienybei, pasireiškė dideliais pasikeitimais ir gamyboje – nuo brangaus rankų darbo pereita prie daug pigesnio mašinų, taigi ir nuo manufaktūrų – prie fabrikų. Nors Lietuvoje ir būta tokių įmonių, kaip Petro Vileišio „Mekaniška dirbtuvė”, tarp daugelio kitų dirbinių gaminusi ir „žibintėlius”, ar A. Petronio dirbtuvės ir sankrova (veikė 1914 m. ir vėliau) Kaune, bei Mykolo Neviadomskio dirbtuvės (veikė 1888-1920 m. ir vėliau) Vilniuje, pramoniniu būdu ir kiekiais sietynų jos negamino. XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės pramoniniai sietynai Lietuvoje buvo vežami iš įvairių Europos šalių, dažniausiai – iš kaimyninės Lenkijos. Ten ypač aktyviai bronzos dirbinių įmonės ėmė kurtis XIX a. septintajame dešimtmetyje. Tarp tokių galima išskirti 1862 m. brolių Lopienskių įsteigtą bronzos ir sidabro dirbinių įmonę, 1867 m. – J. Serkovskio ir 1875 m. – G. Roškovskio bažnytinių bronzos reikmenų dirbtuves. Nuo 1888 m. pradėjo veikti brolių Eilsteinų, nuo 1894 m. – brolių Hempelų, nuo 1897 m. – M . Rapaporto šviestuvų ir bronzos dirbinių fabrikai, nuo 1900 m. – Stanislovo Moravskio bronzos liejybos dirbtuvės, nuo 1900 m. – J. F. Gieršos, 1901 m. Edvardo Krasnoselskio, bei V. Komorovskio meno dirbinių iš bronzos dirbtuvės, nuo 1910 m. – A . Marciniako elektrinių šviestuvų fabrikas, maždaug nuo 1912 m. – elektrinių žirandolių fabrikas – “Specjalna Fabryka Żyrandoli do Elektryczności” ir t. t. Galiausiai 1926 m., pagal pramonės ir amatų surašymo rezultatus, išaiškėja, jog vien tik Varšuvoje būta 18 įmonių, gaminusių sietynus. Be abejonės, jos gamino savo produkciją ne tik vietiniams interjerams, bet ir eksportui į Rusiją (gal būt ir į XI X a. – X X a. pradžioje jai priklausiusią Lietuvą).

Elektros lemputės išradimas paskatino sietynų formų keitimąsi, ypač skirtų pasaulietiniams interjerams. Lengvas jos pritaikomumas (lemputės nereikėjo laikyti statmenai, priešingai nei žvakės) apšvietimo priemonių kūrėjams suteikė begalinę laisvę fantazijai. O dėl ryškios šviesos sietynų šakos skaičiuojamos jau ne dešimtimis (kaip žvakiniuose sietynuose), bet vienetais, jos nusvarintos žemyn, bet neužriestos. Pradžioje (1880-1910 m.), kol naudotos ne tokios ryškios kaitrinės anglies lemputės bei esant didele naujove, jos šviestuvuose demonstruotos atvirai ir gaubtais nepridengtos. Vėliau, po 1910 m., patobulinus jas į ryškesnes volframines, lemputės pridengtos įvairiaformiais perregimais, baltais ar spalvotais gaubtais. Gaminti sietynai su plono vamzdelio korpusu užsibaigiantys dvejomis, trejomis art nouvo dekoruotomis šakomis. Gali būti, jog panašiai atrodė ir Varšuvos XX a. pradžioje įsikūrusių fabrikų elektriniai sietynai. Kiek vėlesniuose, po 1929 m. lenkų gamintojų išleistuose fabrikų kataloguose matyti itin modernių formų šviestuvai. Jie pasižymi aštriomis geometrinėmis formomis, puošti ypač išraiškingomis, tačiau minimalistinėmis art deco bruožų detalėmis. Apie 1930-uosius paplito šviestuvai su aptakiais baltais ar „marmurinio” stiklo gaubtais. Tokių sietynų ypač daug gamino brolių Borkovšų dirbtuvės. Nemažai sietynų Lietuvoje esama ir iš Vokietijos metalurgijos centro Berlyne, džiulio apšvietimo priemonių fabriko “Beleuchtungskörper GmbH”.

Priešingai nei Vakarų Europoje, XIX a. vidurys Rusijos dirbtuvėms buvo kupinas sunkumų – uždaryta daug fabrikų, parduotuvių. Bronzos gaminių paklausa atsigavo tik septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose, kai susiformavo tinkamą išsilavinimą įgijęs buržuazijos sluoksnis. Kiek žinoma, XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmame ketvirtyje apšvietimo priemonės buvo gaminamos K . F. Verfelio (veikė nuo 1842 m . iki apie 1910 m.), A . Moran o (1849-1918 m.), F. Šopeno (vėliau F. Šopeno ir K . Berto; 1860 m. – XI X a. pab.), A . G . Štangės meninės bronzos fabrikuose Sankt Peterburge bei A . M . Postnikovo (1868-1917 m.), P- A . Ovčinikovo (1868-1917 m.), A . Krumbiugelio bronzos dirbinių firmose.

Aukščio reguliatoriai sietynams būdingi maždaug iki 1920 m.

Apšvietimo priemonių formas įtakojo ne vien vyravę stiliai ar atsiradusio dizaino tendencijos, bet ir skirtingų šviesos šaltinių (žvakių, elektros lemputės) panaudojimas. Vis labiau įsigalint pramoninei gamybai, sietynų individualumas ir išskirtinumas ne visada buvo pačiu svarbiausiu veiksniu – dirbtuvės dažnai gamino panašius ar net vienodus gaminius ir tik nedaugelis fabrikų siekė išsiskirti meniška dirbinių stilistika.

Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pateiktą informaciją

Nuotraukos – Valdovų rūmų muziejaus ir Rasos Žemaitienės

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Klausimas lyg ir paprastas, bet atsakymas be galo sudėtingas. Mums, eiliniams mirtingiesiems, kartais iš tiesų sudėtinga suprasti, kodėl vienos drobės aukcionuose parduodamos už milijonus, o į kitas iš viso niekas nežiūri.

Vis dėlto, keletą patarimų, besidomintiems tapyba, ekspertai turi, ypač kalbant apie senąją tapybą.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Vokiška maždaug 1960-ųjų viršūnė.

Čekiški, XX a. pirma pusė (1940-1950 m.).

Vokiški, reti 1916 -1918m. žaislai.

Vokietija, 1920-1930 m.

Dauguma vokiški, XX a. pradžia. Paukštis pirktas iš jį nuo Smetonos laikų išsaugojusių kauniečių.

Modernus, labai sunkus porceliano žaislas., Vokietija.

1970-ųjų stiklinė musmirė iš Vokietijos.

Porceliano kareivėlis su judančia galva. 1916-1918 m.,Vokietija.

Papjė mašė žaisliukai iš Ukrainos, 1960-1970m.

Kartoniniai žaisliukai buvo gaminami gana ilgai, jų pasiūla dabar dar vis nemaža.

Stiklinės girlaindos - kolekcininkų medžiojamas objektas.

Puikius vatinius žaisliukus pagal senąsias technologijas šiuo metu kuria vilnietė Viktorija Zausajeva.

Iš dailininkės Erikos Tumienės dovanų gautas antinas dabar visada puošia mano eglutę. Ji juos kuria iš kankorėžių.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės ir privačių kolekcininkų žaisliukų nuotraukos, už kurias labai dėkojame.

Rubriką „Pojūčių anatomija KULTŪROJE: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Skulptūrų siužetai gali būti patys įvairiausi: nuo vienišo biusto, gyvūnų kompozicijų, biblinių ir antikinių siužetų, mitologijos.

Katile lydomas alavo, švino ir kitų metalo mišinys, o iš jo liejama skarda taikant tokią pat technologiją, kaip ir prieš 200-300 metų.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Kultūros pojūčių anatomija: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Rasa Žemaitienė, autorės nuotraukos

Visas dvaras buvo apšildomas iš didžiųjų kaminų. Dauguma stogo ir sienų konstrukcijų sijų yra autentiškos, jungtims naudoti mediniai kaiščiai.

Patalpoms, kur buvo manoma buvo pono darbo kambarys, buvo parinkti baldai su liūto galvos drožiniais.

Dvare eksponuojama Marijos Matušakaitės muziejui padovanota tekstilės gaminių kolekcija iš Vareikonių dvaro.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti" remia

Korpusinių šviestuvų galuose įmontuotos lėkštelės rodo, kad anksčiau šviestuvai buvo su žvakėmis.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

XIX a.antros pusės - XX a. pirmos pusės sietynų gamyba Vakarų Europoje ir Rusijoje

Parengta pagal menotyrininkės Alantės VALTAITĖS publikaciją

Parengta pagal menotyrininkės
Alantės VALTAITĖS publikaciją