BeFunky-collage (52)

Art Deco stiliaus tachtos restauravimas pagal senųjų meistrų technologiją

Šiandien mums labai pasisekė. Drauge su restauratore Julija ŠPAKOVAITE mokysimės restauruoti Art Deco stiliaus tachtos minkštąją dalį pagal senųjų meistrų technologiją. Julija savanoriauja Art Deco muziejuje, visai neseniai pradėjusiame veikti Kaune ( Gedimino g. 48-5) ir kaip tik ten galima pamatyti šį naujam gyvenimui prikeltą baldą. Dabar, kai Art Deco stilius tampa toks populiarus, o Kaunas gali vadintis jo sostine Lietuvoje, tai labai vertinga pamoka. Juo labiau, kad šio stiliaus baldų dar galima rasti kauniečių namuose, tiesa, tikrai ne džiuginančios būklės, ypač kalbant apie minkštuosius baldus. Tačiau, kaip paaiškės, ne viskas prarasta – reikia žinių, kantrybės, noro ir senas – naujas Art Deco baldas papuoš ir Jūsų namus. Dar daugiau - baldas bus išsaugotas ir mes žengsime dar vieną žingsnį tvarios kultūros link.

Tachta iš 1930-ųjų

Restauruojama  Art Deco stiliaus tachta sukurta apie 1930 – uosius metus, bet jos autorius nežinomas. Tuo metu buvo gaminama daug tokio stiliaus baldų ir kauniečiai mielai jais apstatinėjo savo Art Deco architektūros namus. Tai buvo gero skonio požymis ir reveransas to laikmečio madai. Natūralu, kad tokių baldų dabar Kaune ir išlikę daugiausiai.Restauruojamos tachtos minkštoji dalis labiausiai nukentėjusi:  praradusi formą, jaučiama lūžusi spyruoklė, neoriginalus gobelenas nusitrynęs ir skleidžia blogą kvapą.  Pradėjus ardyti tachtą buvo pastebėta, kad ji jau buvo restauruota – keistas gobelenas. Nuimant neoriginalų gobeleną buvo aptiktos senojo gobeleno vinutės, taip pat skiautė seno gobeleno.  Minkštoje dalyje atrasti arklio ašutai ir jūros žolė, lininės virvės, variuotos spyruoklės. Visa tai bus pasistengta išsaugoti, nekeičiant jokiomis kitomis medžiagomis.

Art Deco stiliaus terminas atsirado Paryžiuje 1925 m. kaip tarptautinės ten vykusios parodos trumpinys – „Exposition Internationale des Arts Decoratifs et Industriels Modernes“. Art Deco stiliuje įkūnyta mokslo pažanga (atsirado elektra), pasaulio pažinimas (stilius eklektiškas, jame vakarietiški kanonai papildomi azijietiškais bei afrikietiškais motyvais) ir žmonių potraukis grožiui (prabanga ir išskirtinumas, gausus dekoras). Tad interjero dizaine atsispindi skirtingų kultūrų tradicijos. Raštai geometriški: lenktos linijos, primenančios stilizuotus saulės spindulius, trapecijos, laiptuotumas, zigzagai. Funkcionalumas derinamas su pabrėžtina prabanga. Grafinai elementai – rėmeliai ir kontūrai karaliauja ne tik balduose, bet ir panaudojami grindų, sienų ir lubų apdailai. Šis stilius gyvavo XXa. 3-4 dešimtmečiuose.

Be darbų plano - nei žingsnio

Primename , kad šį kartą akcentuosime tik minkštosios dalies restauravimą, nors tachta buvo restauruota pilnai.  Darbų planą pravartu pasidaryti visada, net jeigu tai visiškai mėgėjiška restauracija. Jis padeda susikoncentruoti, planuoti reikiamų medžiagų įsigijimą, terminus. Šiuo atveju kreipsime dėmesį kaip naudoti tik autentiškas paminkštinimo ir visas kitas medžiagas – jokios sintetikos, jokių šiuolaikinių pakaitalų. Taigi šį kartą reikės: 

  1. Dalinai išardyti minkštą dalį;
  2. Sutvirtinti sėdimosios dalies rėmą;
  3. Šalinti nešvarumus, plauti jūros žolę bei ašutus;
  4. Pakeisti lūžusią spyruoklę, tvirtinančią vielą;
  5. Perrišti spyruokles;
  6. Apkalti spyruokles džiuto maišo medžiaga bei prisiūti kantą iš nendrių šiaudų;
  7. Formuoti kantą;
  8. Slėgti jūros žolę ir ašutus;
  9. Tvirtinti impilinę medžiagą ir gobeleną.
  10. Surinkti baldą į visumą.

Arklio ašutai

Arklio ašutų pluoštas – natūralus gyvūninės kilmės produktas, pagamintas iš arklio bei kitų galvijų uodegų plaukų mišinio. Pluoštas ekologiškas, jam ruošti nenaudojamos jokios cheminės priemonės ar sintetinės medžiagos. Ašutai yra sukaršiami ir termiškai apdorojami garais 120 °C karštyje bei džiovinami 100 °C temperatūroje specialiose džiovinimo krosnyse. Tokiu būdu pluoštas natūraliai dezinfekuojamas bei paruošiamas naudoti minkštų baldų bei čiužinių gamybai. Ašutų pluoštas pasižymi ne tik higieninėmis, bet ir higroskopinėmis savybėmis, t.y. pluoštas gali absorbuoti net iki 25 % savo svorio drėgmės nesušlapdamas. Tokia žaliava yra elastinga, lengva, pralaidi orui, ilgaamžė bei patvari užpildo medžiaga.

Jūros žolė

Sausa jūros  žolė nuo seno naudojama kaip minkštų baldų užpildas. Tai puiki alternatyva porolonui. Ji yra elastinga, higieniška, atspari drėgmei, gerai vėdinasi. Žolė naudojama kėdėms, sofoms, foteliams gaminti. Jis tinka senų antikvarinių baldų restauravimui. Tačiau dažniausiai baldų jūros žolė naudojama kaip ortopedinių čiužinių užpildas.

Nendrių šiaudai

Nendrių šiaudai – dar viena natūrali medžiaga, kuri buvo naudojama kantui sukurti.

Žingsnis po žingsnio

  1. Išardyta minkštoji dalis: čiužinys ir trys pagalvės. Čiužinys išardytas iki spyruoklių surišimo įvertinant, kad yra geros būklės, pašalinama lūžusi spyruoklė bei lūžusi tvirtinančioji viela. Pagalvės išardytos iki drobės su kantu, įvertinant, kad yra geros būklės. Ardant pagalvę, atrasti arklio ašutai, o ardant čiužinį – jūros žolė. Tai medžiagos, kurias visais atvejais verta išsaugoti, nors kartais atrodo, kad tai tiesiog neįmanoma. Reikalai pasitaiso viską tiesiog išplovus ir išdžiovinus.

2. Suklijuotas skilęs medinis čiužinio rėmas, užlopytos vinių padarytos skylės įklijuojant medinius pagaliukus į jų vietas.Išsiurbtos visos dulkės, o vietose kur neįmanoma prieiti – išpūsta oro kompresoriumi. Išplauta jūros žolė ir ašutai naudojant 5 % ūkiško muilo tirpalą. Išskalauta 2 kartus švariu 40o C temperatūroje vandeniu. Išdžiovinta pakėlus nuo žemės laikant savaitę laiko kambario temperatūroje.

3.Pakeista lūžusi spyruoklė, prisiūta prie pagrindo medžiagos. Pakeista tvirtinančioji viela, pririšta prie spyruoklių bloko. Spyruoklės perrištos 3 mm džiuto virve. Kiekviena spyruoklė surišta mažiausiai 8 mazgais, taip pat surištos tarpusavyje į bloką. Taip pat surištos tarp spyruoklių esančios virvės. Virve surišta ir tvirtinančioji viela.

4. Spyruoklių blokas uždengtas džiuto maišo medžiaga, ji prikalta prie medinio rėmo. Iš džiuto maišo medžiagos iškirptos ilgos juostos, jos prisiūtos prie viena linija prie išorinio spyruoklių ir tvirtinančios vielos krašto.  Iš nendrių šiaudų suformuotas volas ir prisiūtas prie išorinių spyruoklių ir tvirtinančios vielos krašto, uždengiant jį džiuto maišo ilgomis juostomis.Nendrių šiaudų kantas persiūtas taip formuojant vienodą aukštį ir storį, naudojant lininį trijų gijų siūlą ir lenktą adatą. Taip persiūtas visas perimetras 3 kartus.

5. Ant pasėsto ir pagalvių dėta jūros žolė ir sudrėkinta purškiant vandenį, tada paslėgta lygia plokšte ir svoriu. Po paros plokštė nuimta ir jūros žolė prisiūta naudojant lenktą adatą. Jūros žolė apkerpama pagal formą ir jos likučiai sudedami į nedideles duobutes.Toks pat procesas kartojamas su arklio ašutais.

6. Impilinė medžiaga uždėta ant čiužinio ir pagalvių, įtempiama, susmaigstoma smeigtukais ir prikalama, smeigtukai išimami. Ant įtemptos medžiagos uždėtas gobelenas, susmaigstomas smeigtukais ir prikalamas mažais vinukais, smeigtukai išimami.

 

Restauruodami minkštuosius baldus, ypač didelį dėmesį atkreipkite į audinius, nes tai didžioji dalis šių baldų grožio. Jeigu tik yra galimybė, rinkitės juos maksimaliai artimus originalui. Jeigu baldas buvo kelis kartus restauruotas ir pirminį audinį nustatyti sunku, atkreipkite dėmesį į laikmetį. Art Deco stiliui būdingi geometriniai ar augalinai raštai, kartais – natūralūs egzotiškų gyvūnų kailio ar odos raštai. Spalvinė gama nuo dramblio kaulo iki žalios ir mėlynos spalvų, o taip pat aukso bei sidabro blizgesys. Audiniai aksominiai, šilkiniai ar žakardiniai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Kviečiame apsilankyti svetainėje https://www.artdecomuziejus.lt/ ir suplanuoti savo viešnagę į muziejų. 

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

BeFunky-collage (48)

Neblėstanti „Capodimontės“ porceliano šlovė

Porceliano žinovai puikiai žino šį vardą, dar daugiau jis tapo simboliu visko, ką geriausio porceliano srityje sukūrė Neapolio meistrai. Garsioji mėlyna karūnuota „N“ raidė - tai ženklas žymintis unikalią kokybę ir išskirtinį stilių, kurio pasaulyje daugiau nėra. Originalius gaminius kūrusi manufaktūra nustojo egzistuoti XIX a., tačiau jos tradicijos tęsiasi ir jas kruopščiai palaiko šiuolaikiniai gamintojai.

Florencijos skulptoriaus Giuseppe Gricci darbai turėjo savo stilistiką: buvo elegantiški, bet žaismingi.

Italų manufaktūra – karalienės iniciatyva 

„Capodimonte“ (kartais Capo di Monte) porceliano manufaktūrą 1743 m. įkūrė Ispanijos karalius Karolis III iš Burbonų dinastijos, iš karto po to, kai užkariavo Neapolį ir Siciliją. Idėją pasiūlė naujai iškepto valdovo žmona – Marija Amalia iš Saksonijos. Ši išsilavinusi moteris buvo subtilaus skonio, globojo amatų plėtrą, o polinkis į porcelianą buvo jos genuose. Mat karalienės senelis Augustas II Stiprusis Meisene buvo įkūręs garsią porceliano manufaktūrą, kuriai tuo metu nebuvo lygių Europoje. Marija Amalia svajojo, kad Italijos gamyklos gaminiai užtemdytų vokiško porceliano šlovę ir taip pat tartų savo svarų žodį keramikos gaminių gamyboje. Karolis III paklausė žmonos ir manufaktūra buvo įkurta. Nors tuo metu Itlijoje jau veikė dvi porcelaino manufaktūros Venecijoje ir Turine.

 

Nauji meistrai – nauja mišinio receptūra

 

Marija Amalia pasiūlė įmonei vadovauti belgų chemikui Livio Ottavio Scheppersui, kuris kartu su sūnumi Karlu ir ėmėsi žinomo kaolino mišinio sudėties tobulinimo. Gamyboje taip pat dalyvavo vietos menininkas Giovanni Caselli ir Florencijos skulptorius Giuseppe Gricci. Pastarasis menininkas ir sukūrė grupinių ir pavienių figūrėlių modelius, kurie vėliau tapo „Capodimonte“ skiriamuoju ženklu ir jį išgarsino toli už savo gimtojo Neapolio.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Iki 1755 m. manufaktūra dar buvo papildyta penkiais pagrindinių meistrų padėjėjais, kurie gamino liejimo formas. Tuo tarpu Marija Amalia siuntė žmones į kitus Italijos regionus ir užsienį ieškoti slaptų porceliano gaminimo receptų, o taip pat ieškoti kaolino, kuris būtų iš prigimties plastiškas ir pakeltų aukštą degimo temperatūrą. Dėl to iš esmės ir buvo sukurta nauja medžiaga, kuri nuo vokiečių ir kinų kolegų skyrėsi subtilia  struktūra, skaidrumu ir specialiu, šiltu atspalviu, kuris  atsirasdavo gaminius išdegus. Gaminiai atrodydavo tarsi padengti stiklu. Mišinys, kurį sudarė mažiau kaolino – keramikoje naudojamo baltojo molio ir didesnis procentas lauko špato, leido lengviau lipdyti smulkiausias detales, tačiau buvo kaprizingas jį išdegant. Vėliau jis gavo pavadinimą „minkštas porcelianas“. Būtent ši medžiaga šiandien naudojama kuriant elitinę brangią keramiką ir menines skulptūras.

„Capodimonte“ gamykloje, esančioje to paties pavadinimo kalvos viršūnėje šalia Karolio III vasaros rezidencijos, buvo gaminami stalo komplektai, figūrėlės ir net interjero detalės. O šalia to manufaktūroje dar buvo gaminamas ir kinų stiliumi dekoruotas porcelianas Marijos Amalijos salonui, kuris vėliau tapo nuostabiausia karališkųjų rūmų dalimi. Dabar pirmajame Karališkų  rūmų aukšte (1738m. – 1957m. statyba ir rekonstrukcija ) ir yra įsikūręs „Capodimontės“ porceliano muziejus. Karalienės salone, pažymėtame 52 numeriu, visos sienos padengtos porceliano panelėmis, yra eksponuojami 3000 porceliano darbų, pagamintų Burbonų dinastijos valdymo laikmečiu, jį puošia didžiulis porceliano šviestuvas, o lubos imituoja porcelianą.  Šis salonas buvo užbaigtas 1759m. Visi manufaktūros gaminiai pradžioje buvo pažymėti mėlyna arba auksine Burbonų dinastijos lelija.

Capodimonte porceliano žymėjimas. 1. 1743-1759, 2.1759-1771. 3.1771-1834. 4.Po 1920

Persikraustymas ir atsinaujinimas

 1759 m. Karolis III atsisakė Neapolio sosto ispanų naudai ir su šeima persikėlė į Madridą. Kartu su savim jis perkėlė porceliano gamybą, pasiimdamas visą mobilią gamyklos įrangą, per 5 tonas žaliavų, apie 40 neapoliečių darbininkų ir skulptorių Gricci. Įmonė gavo pavadinimą „Manufactura del Buen Retiro“, jos gaminiai niekuo nesiskyrė nuo itališkų modelių ir turėjo tą patį prekės ženklą. Tačiau nuo 1803 m. vietoj minkšto porceliano buvo pradėtas naudoti kietasis porcelianas, kuris kartu su populiarėjančia klasicizmo mada pakeitė gaminamų gaminių stilių ir dizainą. Kol gamykla Ispanijoje aktyviai plėtojosi, Neapolio įmonė, likusi be karališkos paramos, ėmė nykti. Nors liko krosnys ir daugybė formų skulptūroms ar stalo reikmenims išlieti, gaminti porceliano nebuvo kam, nebuvo ir suinteresuotųjų.

Tik po 15 metų fabriką atgaivino Karolio III sūnus Ferdinandas I. Jis buvo perkeltas į naują vietą Portiči, Neapolio priemiestyje. Kai kurie buvę darbuotojai taip pat ten persikėlė ir stengėsi kuo labiau išsaugoti motininės įmonės tradicijas ir unikalų stilių. Tačiau kai kurie pakeitimai įvyko.

Be ryškių glazūruotų daiktų, buvo pradėtos gaminti labai gražios, subtilios spalvos monochrominės figūrėlės iš biskvitinio porceliano, kurios būdavo išdegamos tik kartą ir neglazūruojamos. Sodrus rokokas su savo piemenėlių scenomis užleido vietą klasicizmui, piemenys ir piemenės užleido vietą senovės dievams ir herojams. Siužetuose atsirado senovės graikų ir egiptiečių motyvai. Tačiau neprilygstama produkto kokybė išliko ta pati. Tiesa, XVIII a. pabaigoje įmonė pradėjo naudoti naują prekės ženklą – tamsiai mėlyną didžiąją raidę „N“su  karūna virš jos. Šis ženklas išliko iki šių dienų.  

 

Biskvitinis porcelianas degamas tik kartą.

Napoleono Bonaparto era

Kai Napoleonas Bonapartas 1806 m. užėmė Neapolio karalystę, Ferdinandas I pabėgo į Siciliją saugodamasis joje dislokuoto britų laivyno. Tai buvo liūdnas įvykis ne tik visai valstybei, bet ir Europoje pirmaujančiai porceliano manufaktūrai. Įmonė vėl nyko, nors kurį laiką ir toliau dirbo ir netgi gamino statulėlių seriją, skirtą Napoleono valdžiai. Vis dėlto, 1819 m. manufaktūra buvo visiškai uždaryta, o turtas buvo parduotas iš varžytinių.

Kaip tik šiuo laikotarpiu prasideda pirmieji mažų vietinių gamyklų bandymai klastoti „Capodimonte“ gaminius, klastojant ir  jo prekės ženklą. Daugelio padirbinių kokybė tuo metu buvo prastesnė už originalo, tačiau šiuolaikiniuose aukcionuose jie dažnai parduodami kaip originalai ir tik specialistas gali atskirti tikrąjį „Capodimente“ gaminį – ne tokie jie buvo ir blogi. Nepaisant ekonominių sunkumų ir politinio nestabilumo XIX a. pradžioje Neapolyje porceliano gamyba  tęsėsi, nors ir kuklesniu mastu. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas praktiškiems indams, o ne meniniams darbam. Gamintojai kruopščiai  nukopijavo „Wedgwood“ pieno produktų indų rinkinius, padengtus permatoma švino glazūra, ir pradėjo gaminti saviškius. XIX a. antroje pusėje Neapolyje atidaryti pirmieji privatūs porceliano fabrikai: Majello, Mollica, Cacciapuoti, Visconti.Visi jie vienaip ar kitaip atkartojo „Capodimonte“ dizainą, o daugelis turėjo ir įmonės logotipą „N“ su karūna. Pamažu karališkosios manufaktūros pavadinimas pradeda žymėti ne konkrečią įmonę, o konkretų gamybos stilių ir būdą. Pavyzdžiui, Worčesterio gamykla Anglijoje gamino „Capo di Monte“ figūrėlių iš minkšto porceliano kolekcijas, kurios taip pat buvo išpildytos elegantiškai, kruopščiai ir atkreipiant dėmesį į detales. Ir nors jos buvo mažai panašios į neapolietišką prototipą, šis faktas liudijo aukštą gamyklos prestižą Europos gamintojų akyse.

Tačiau buvo ir nesąžiningų gamintojų, kurie bandė atsigriebti, naudodamiesi „Capodimonte“ šlove. Jų abejotinos kokybės gaminius irgi puošė garsus prekės ženklas ir tai vėliau kėlė sumaištį tarp  antikvarinių daiktų kolekcininkų. Dar daugiau sumaišties yra dabar, todėl karūnuota N raidė ant gaminio dar tikrai nieko nereiškia. Ir jeigu už daiktą prašoma labai daug, sakant, kad tai „Copodimonte“ originalas, reikėtų konsultuotis su specialistais.

 

Porcelianinės "Capodimontės" meistrų linksmybės.

Ikoniško porceliano ypatybės

Pirmoji „Capodimonte“ manufaktūra atsirado tuo metu, kai Europa kaip tik bandė išaiškinti šimtmečių senumo kiniško porceliano paslaptis. Saksonijos gamintojai atrado savo kaolino masės receptą, kuris leido jiems užimti lyderio pozicijas keramikos rinkoje. Nesunku atspėti, kad jie neskubėjo dalintis gamybos paslaptimis su galimais konkurentais. Neapoliečiai turėjo sugalvoti savo receptą praktiškai „nuo nulio“, atsižvelgdami į vietinio baltojo molio ir papildomų „priedų“, didinančių medžiagos plastiškumąir pakantumą karščiui, sudėties subtilybes. Originalių produktų gamybai buvo naudojami keli kaolino tipai iš pietinių Italijos regionų ir retas lauko špatas. Ir italams pavyko. Dėl unikalaus mišinio elastingumo buvo galima lipdyti smulkiausias detales: ažūrinius nėrinius, gėlių žiedlapius, daugiasluoksnius drabužius, paukščių plunksnas ir pan. Be to, porceliano biskvitas pasirodė esąs tankus, ant jo gerai lipo gražiausių ir subtiliausių atspalvių  dažai ir puikiai laikėsi glazūra, blizgėjusi taip kaip stiklas.

Produktai buvo degami dviem ir trimis etapais. Reikėjo maksimalios 1240° C temperatūros, kad glazūra visiškai ištirptų ir gaminys pasidengtų tolygiai. Skyrėsi ir spalvos, kurios buvo naudojamos skirtingais laikmečiais. Pavyzdžiui, klasikinio „Capodimonte“ porceliano spalvų gama yra blanki, vyrauja šilti atspalviai, kurie būdingi ir pačiam moliui. Kai kuriems darbams dar buvo naudojamas ir 24 karatų auksas. Daugybė moteriškų figūrėlių drabužių buvo dekoruoti puikiausiais nėriniais, kurie irgi turėjo savo paslaptį. Jiems pagaminti tikras ažūrinis audinys buvo panardinamas į kaolino masę ir paliekamas trumpam mirkti. Gaminį išdegant tekstiliniai nėriniai sudegdavo, o porceliano nėriniai virsdavo amžinais.

 

Prekių asortimentas skirtingais metais

*1743 – 1759m. populiariausi gaminiai buvo tabakinės, uostomojo tabako dėžutės, žvakidės, indų rinkiniai vakarienei,  gėlių vazos, rašalinės. Tai pat buvo gaminamos dekoratyvinės konsolės, veidrodžių rėmai, laikrodžiai, lempos. Rokoko stiliui atstovavo paprastų valstiečių figūrėlės, sąmoningai pagražintos ir ryškiai nudažytos.

 

*1771 – 1806m. gaminiai buvo kuriami pseudo antikvarine dvasia ir juose vyravo etruskų motyvai. Biskvitinės skulptūros, kopijavo graikų, romėnų ir renesanso laikų dizainą. Iš neglazūruoto porceliano buvo kuriamos purių gyvūnų figūrėlės, apdorojant jį  specialiu būdu.

 

*XIX a. tiek indai, tiek figūrėlės dekoruoti pagal anglišką tradiciją. Porceliano gėlių kompozicijos atsiranda krepšeliuose ar vazose, ažūriniuose induose ir padėkluose. Skulptūrinės grupės vaizduoja daugiausia aukštuosius visuomenės sluoksnius.  Herojai  rafinuoti, vyrauja XVIII a. puošnūs drabužiai.

 

Kiekvienu laikotarpiu "Capodimontės" porceliano žymėjimas skyrėsi, tačiau tai jo neapsaugojo nuo gausybės padirbinių. Tiesa, kai kurie iš jų buvo tokie geri, kad juos šiandien sunku nuo originalo atskirti net specialistams.

 

Šiuolaikinis prekės ženklas

1925 m. „Capodimonte“ gamykla buvo dar kartą atgaivinta. Įmonė atsidarė Milane, toli nuo Neapolio, Italijos šiaurės pietinėje pakrantėje. Laikydamasis laiko dvasios, gamintojas pradėjo kurti skulptūrinio žanro scenas pagal Volto Disnėjaus animaciją. Ne visi darbai  turėjo vienodą meninę vertę, tačiau atlikimo technika liko nepriekaištinga.

Šiuo metu kelios Italijos įmonės varžosi dėl teisės tęsti „Capodimonte“ tradicijas. Kai kurie iš jų siūlo Viktorijos laikų stiliaus porcelianą – patikrintą klasiką su sodriu, įvairių figūrų dekoru, kiti seka Milano keliu, specializuodamiesi linksmose, nuotaikingose kasdienio gyvenimo scenose. Šiap ar taip – tai jau ne antikvariatas, nors tikrai brangus ir kokybiškas porcelianas.

Artigiano Capodimonte

Neapolyje įsikūrusi įmonė yra tiesioginė karališkosios gamybos paveldėtoja. Jos gaminiai yra oficialiai firminiai, tai reiškia, kad jie gaminami pagal originalias XVIII a. technologijas ir visiškai atitinka aukštus keramikos standartus.

Asortimentas nedaug skiriasi nuo ankstesnio „Capodimonte“ asortimento, tačiau gamykla neužsiima staliniais indais, pirmenybę teikia išskirtinai dekoratyvinei krypčiai. Gaminamos gėlių ir vaisių kompozicijos, stalinių lempų ir žibintų šviestuvai, Velykų ir Kalėdų dekoras, paukščių skulptūros, įvairūs suvenyrai, sienų plokštės, porceliano papuošalai.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

BeFunky-collage (50)

Medienos vaškas baldams: ne tik atnaujinti – ir tausoti

Gyveni gyveni, kol vieną dieną apsidairai ir supranti, kad namai tapo nebegyvi – trūksta gaivumo, spindesio, šviežumo, o neseniai vykusi generalinė tvarka ne ką tepadėjo. Tačiau jeigu Jūsų namuose daug medinių paviršių, nesunkiai galima rasti išeitį ir padėtį pataisyti greičiau negu galima būtų tikėtis. Tiesiog į pagalbą turėtų ateiti MEDIENOS VAŠKAS - 100 proc. natūralus ir labai lengvai naudojams produktas.

Medienos vaškas, norintiems gyventi švariai ir tvariai

Gamintojai šį savo savo produktą vadina medienos vašku baldams, bet iš tiesų tai priemonė visiems mediniams paviršiams atgaivinti. Jis tinka ne tik antikvariniams, vintažiniams ar tiesiog seniems baldams atnaujinti, bet ir namų interjero aplinkai atgaivinti. Medienos vašku galima nupoliruoti seniai kokią nors priemonę bemačiusias medines duris, juo galima atgaivinti medinių laiptų ar jų turėklų spalvą, atnaujinti medines grindis. Svarbu, kad visi šie paviršiai nebūtų padengti laku, o ir prieš tai būtų buvę vaškuoti ar beicuoti. Gera žinia ir ta, kad ši priemonė nekeičia gaminio spalvos, o tik atgaivina senają ir paslepia laiko trūkumus: įbrėžimus, įtrūkimus, įdrėskimus. Žinoma, labiausiai ji pravers tiems, kas namuose turi ar neseniai įsigijo senovinių ar net antikvarinių baldų. Kas dėl antikvariato, tai vieni žmonės nori, kad jis atrodytų kaip naujas, o kiti laiko ženklų visiškai nesibaido, nors norisi, kad baldas būtų tiesiog gražus, švarus, estetiškas. Būtent šiai, antrajai kategorijai klientų, labiausiai ir gali praversti šis bičių produktas. Baldas įgis naujų spalvų, pasislėps nedideli jo defektai,  vaizdas bus kaip grįžus iš restauravimo dirbtuvės. Žinoma, nebus paslėpti dideli įtrūkimai, vinių skylutės ar kiti didesni defektai, bet baldas po procedūros su medienos vašku tikrai ypatingai suspindės.

Jei rūpi ekologija namuose ir pasaulyje

Gamintojai šį savo produktą vadina revoliuciniu. Kodėl? Pirmiausiai turbūt dėl visiškai paprasto jo naudojimo. Atidarius vaško talpą, jo nereikia daugiau niekaip ypatingai ruošti: imi kempinėlę ar šluostę ir įtrini gaminį. Antra, turbūt dėlto, kad jis būdamas toks paprastas yra labai veiksmingas. Nupoliravus juo baldus ar kitus medinius paviršius, jie tikrai atsišviežina ir bet kokios mintys juos keisti naujais, lieka tiesiog praeityje. Taigi tai puiki priemonė visiems tiems, kurie pradėjo puoselėti tvaraus naudojimo kultūrą ir po pirmo nusidėvėjimo neskuba daikto išmesti. Iš tiesų norisi paagituoti saugoti medinius daiktus. Pirmiausiai dėl to, kad jie pastaruoju metu labai brangsta, o antra dėl to, kad taip mes saugome gamtą – žiūrėk, kokio ąžuoliuko jūsų poreikiams tenkinti jau ir nereikės kirsti. Dar vienas dalykas: domėkimės savo palikimu, tyrinėkime senų daiktų istorijas, gilinkimės į vertę. Išmesti – lengva, išsaugoti – sunku, bet kartais labai verta. Ypač, jei po ranka yra medienos vaško ir senut senutėlis baldelis jo pagalba gali tiesiog sušvytėti. Ir trečia, ši priemonė be jokios chemijos, t.y. draugiška gamta ir žmonėms. Tai, žinoma, aktualu – ekologinė tema šiuo metu per pasaulį tiesiasi raudona gija ir  jeigu prie jos savo darbais galime prisidėti kiekvienas iš mūsų – tai yra gerai. Kartais visi mūsų veiksmai veriasi į sunkiai plika akimi pastebimą grandinėlę. Juk įgydami medienos vaško, mes teturime vieną tikslą: atnaujinti kažkokį medinį paviršių. O iš tiesų tą veiksmą lydi visa filosofija, kurios pagrindas  ne išmesti, o naudoti toliau, vadinasi, gyventi, tvariai, ekologiškai ir mažiau prisidėti prie šiandienos perteklinio vartojimo. 

 

 

Medinys durys prieš ir po vaško naudojimo.

Pagal www.lektro.lt pateiktą medžiagą parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš www.lektro.lt archyvo

Geriau kartą pamatyti, nei daug kartų paskaityti, geriau kartą pabandyti, nei daug kartų pamatyti. Video-Jums.

IMG_8892 copy

Grūdai – duonai, šiaudai – namams

„Kas gali būti gražiau nei tokia ekologiška ir tvari filosofija? Nusikūlei javų lauką: turi duonos ir gali turėti namus“, - sako Šiaudinių namų statytojų asociacijos pirmininkas Domantas Surkys, o aš jo klausydama jau žinau, kad vien šiaudinių namų statybos ypatumų aprašymu apsiriboti negaliu. Nes kol jie buvo pastatyti, pirmiausiai atsirado Daumanto ir dar kelių jo bendraminčių, galvose. Seniai, gal 1995-1996m., kai jis aktyvus žaliasis galop susirūpino, kaip savo ekologines idėjas įgilinti, įprasminti ir teoriją parsivesti namo.

Į tvarią kultūrą – su genais ir smalsumu

Ekologijos idėjos į Daumanto gyvenimą, galima sakyti, atkeliavo su genais. Prosenelis – veganas ir tolstojietis, tvaraus gyvenimo būdo ir ekologinių vertybių puoselėtojas, močiutei, tėvams – tokios vertybės irgi nebuvo svetimos. Žodžiu, kaimiečiui – kauniečiui viskas, kas susiję su gamta buvo artima, miela ir sava nuo pat vaikystės. Kai prasidėjo Sąjūdis, Domantas nėrė į Žaliųjų veiklą, tapo aktyviu „Atgajos“ klubo nariu, mitingai, protestai, kova už tą ar aną tapo jo kasdienybe, buvo stichija ir gyvenimo prasmė. Po to per menus, net teatrą, papuošalų kūrimą ir turbūt įgimtą žingeidumą  jis savarankiškai atsidūrė statybų aikštelėse ir tikrai ne vien į kitų darbą pažiūrėti.

„Statybos man buvo  labai įdomu, pradėjau giliau domėtis šia sritimi, po to pradėjau plėstis, įkūriau įmonę“, – atsiradimo šioje srityje pradžią mena Domantas.

Bet mintys apie ekologiją niekur nedingo, tad statybų parodose dairėsi ekologinių medžiagų ir veltui. Jų buvo tiek mažai ir jos buvo tokios neesminės, kad ekologine statyba net nekvepėjo. Tvari ir ekologinė statyba tuo metu neegzistavo, o ir paskutinę natūralią medžiagą – medį pradėjo aktyviai išstūminėti plastikas.

Lemtingas susitikimas Indijoje

„Šiaudas mane arba aš jį radome labai keistai – Indijoje. Indija mano meilė, bet aš dar nebuvau joje buvęs, todėl, kai brolis pasiūlė nuvažiuoti, mielai sutikau. Aplankėme ašramus, šventyklas ir vienoje iš jų aš sutikau architektą lietuvį Petrą Devižį, kuris man ir papasakojo apie šiaudinius namus. Jis Lietuvoje jau buvo pastatęs pirmą šiaudinį namą, buvo šiaudinio namo pradininkas, o man tai buvo didysis atradimas ir virsmas“, – prisiminė Domantas.

Tuo metu jau buvo internetas, šį tą buvo galima aptikti jo erdvėje, paaiškėjo, kad šiaudiniai namai joks ne stebuklas. Jau gerą šimtą metų jie stovi Amerikoje ir dar nesiruošia griūti, yra Vokietijoje ir kažkiek Skandinavijoje. Amerikoje juos statė neturtingi naujakuriai, o vėliau, kai atsirado kitkavimo aparatai, irgi mažiau turtingieji, bet tai ir buvo antra banga. Po to – pramoninė revoliuciją, cementas viską išstūmė ir šiaudas kaip statybinė medžiaga grįžo į Europą tik 1986-87 metais.

„Mes dešimtmečiu vėliau ir pakliuvome į tą antrą bangą. Bet statymo technologija buvo pakankamai žemo „pasidaryk pats“ lygio, niekas nesiėmė jos vystyti inžinieriškai ar technologiškai. Vėliau paaiškės, kad perversmą šioje srityje mes sugebėjome padaryti“, – tarsteli Domantas.

 

Šiaudo reikia gero, sauso ir visą jį suspėti susandeliuoti per rugiapjūtę, kad užtektų statybinės medžiagos visus metus. Geriausi šiaudai būtų rugių, bet tinka ir kiti žiemkenčiai - kviečiai ir kvietrugiai. Jų stiebai storesni, jie patys labiau apsisaugoję nuo kenkėjų.

Įkurta asociacija ir švietimo banga

Šiaudinių namų statytojų asociaciją įkūrė jau septyni nariai, tikintys, kad kažkada šiaudizmas – taip jie vadino šį statybos būdą – švęs pergalę. O tuo metu jie nėrė į šviečiamąja veiklą. Jie statė namus, ieškojo, eksperimentavo ir tuo pačiu rūpinosi idėjos sklaida. Nebuvo viskas paprasta, bet jeigu kažkuo tiki, tai ir labai sunku nebūna. Tema buvo visiškai nauja ir įdomi, asociacijos narė Edita Milutienė apie šiaudinius namus parašė knygą, buvo begalė seminarų, salės netalpino visų norinčių. Kalbos buvo ugningos, o štai praktikos ugnis ruseno lėčiau ir ne visada sėkmingai. Kelionėse į Vokietiją, Angliją ar Baltarusiją pas tokių namų statytojus ne visi atsakymai buvo rasti. Taigi idėjos pirmeiviams juos rasti teko patiems eksperimentiniais būdais.Vis dėlto, po visos švietimo bangos atsirado žmonių, kurie patikėjo šiaudiniais namais ir sakė, kad jiems reikia tokio dalyko. Asociacijos nariai patarimų negailėjo, važinėjo į statybvietes ir namukai vienas po kito kilo.

„Žinoma, man kaip statybininkui rūpėjo, kad šie namai būtų aukščiausios kokybės. Pirmiausiai prisišnekėję seminaruose savo  tiesą įrodinėjome sau ir kitiems praktiškai ir, reikia pripažinti, kad ne visada viskas pavykdavo. Viena ant kitos sudėtos kitkos –  tai dar  ne namas“, – juokiasi Domantas.

Nors, iš principo, kitkos, o tiksliau šiaudas yra viskas. Tai juo užpildomas karkasas, kuris ir virsta sienomis, o pastaruoju metu – jau ir grindimis bei lubomis.

Šiaudas – ideali statybinė medžiaga

„Man tada, o ir dabar atrodo, kad šiaudas tiek iš technologinės pusės, tiek iš medžiagiškumo, tiek iš filosofinės ir ekologinės pusių yra ideali statybinė medžiaga. Juk pamačius žydintį ar nokstantį javų lauką, geltoną ir auksinį, tai sukelia stiprius, turbūt kiekvieno lietuvio kraujyje esančius jausmus, energiją, emocijas, pojūčius.  Ir štai: javus nukūlėme, duoną suvalgėme, o šiaudas tapo tavo namais. Kas gi gali būti gražiau, tvariau, ekologiškiau, pasmingiau. Tas paprastas javas tenkina didžiausius žmogaus poreikius: pamaitina ir suteikia stogą. O toji suakumuliuota saulė ir iš žemės paimta energija niekur nedingsta. Būnant tokiame name jaučiasi visiškai kitokia aura ir energetika“, – tai Domanto tvaraus naudojimo filosofija.

Tenka grįžtį į javų lauką: kokie tinka, kokie ne, kokie geriausi? Pasirodo, kad net čia nebuvo viskas taip paprasta. Šiaudų reikia gerų, sausų ir visus juos suspėti susandeliuoti per rugiapjūtę, kad užtektų statybinės medžiagos visus metus. Tai – iššūkis. Ūkininkai per rugiapjūtę pametę galvas dėl grūdų ir niekam neturi laiko – problemų buvo daug. Geriausi šiaudai būtų rugio,  bet tinka ir kiti žiemkenčiai – kviečiai ir kvietrugiai. Jų stiebai storesni, jie patys labiau apsisaugoję nuo kenkėjų. Ir ne, jų neėda pelės. Pirmiausiai jos į stipriai supresuotą šiaudo kitką neįlenda, o jeigu ir įlystų, tai neėstų, nes to niekada nedaro. Bet problemos tam ir yra, kad būtų išspręstos, tad procesas juda ir šiaudizme. Idėjinių šiaudininkų bendruomenė pasistato sau namelius, bet tęstinumo lyg ir nėra. Už tai daug tokių, kurie nori, kad tuos namelius jiems pastatytų kas nors kitas.Tenkinti paklausos tampa neįmanoma, reikia daug rankų darbo, daug žmogiškojo faktoriaus ir tada ateina metas technologiją kelti į kitą lygmenį. Arba ateina metas antram etapui.

Skydinės technologijos sukūrimas tapo proveržiu šiaudinių namų statyboje.

Skydinės technologijos proveržis

„Man kilo mintis padaryti skydinę technologiją, kurios pasaulyje dar nebuvo. Padėjo vėl Indija, mat būtent ten išvažiavęs 2008m. supratau, kaip ją padaryti. Tai gamykliniu būdu jau po stogu surinkta tam tikrų matmenų konstrukcija, vadinamasis modulis iš karkaso su užpildytais šiaudais. Turint namo projektą, perki atitinkamą kiekį modulių, surenki juos statybų aikštelėje į krūvą ir per vieną dieną turi namo sienas. Ši technologija iš karto prilipo, žmonės mielai tai pirko, ji atvėrė kelius statyti tokius namus visiems tiems, kas neturi gabumų ir noro statytis patys. Virsmas buvo labai ryškus, gera pasiūla išaugino paklausą. O mes važinėjome po visas parodas, matėme, kad žmonės ieško ir neranda to, ką mes jau galime pasiūlyti. Su šia technologija mes buvome pasaulio eko inovacijų penketuke, mus kopijavo, šnipinėjo, pirko ir ardė skydus, bet kažkodėl niekam nepavyko. Tam tikri niuansai yra ir juos sunku suprasti. Taigi šiaudizmas gyvuoja, ekologinio namo idėja plinta, tvaraus naudojimo kultūroje – jau ir mūsų indėlis. Tokių namų Lietuvoje yra gal per 200, o užsienyje – per 300. Toliausias užsakymas buvo iš Vladivostoko. Šiuo metu tokiomis skydinėmis konstrukcijomis užsiima kelios įmonės, jos bendradarbiauja tarpusavyje, o aš iš savo firmos išėjau: kūryba ir laisvė man visada buvo patraukliai už verslą, nors pradžioje buvau investavęs labai daug lėšų. Tai buvo mano iššūkis ir jis įveiktas“, – trumpai ir aiškiai savo atradimo ir savo paties esmę išdėstė Domantas.

 

Šiaudiniai namai iš išorės nuo įprastų niekuo nesiskiria. Jie gali būti bet kokio dizaino ir stovėti visur: tiek kaimo vietovėje, tie ir mieste.

Šiaudinis namas – bet kokio dizaino ir bet kokioje vietovėje

Atrodo, kad idėja plėsti šiaudizmo, o kartu ekologinio gyvenimo būdo stilių Domantui pavyko.  Juolab, kad šiaudas neįtakoja dizaino, karkasinis šiaudų namas gali būti kad ir penkių aukštų ir stovėti bet kokioje vietovėje, juk aptinkuosi ir šiaudai iš sienų nestyros. Tad šiandien jo nori patys įvairiausi užsakovai. Vieni žmonės domisi sveiko gyvenimo būdu ir tvarumo kultūra ir jiems reikia gilesnio šios filosofijos pritaikymo realybėje lygmes.  Kiti skaičiuoja ekonominę naudai, nes šie namai labai šilti ir sveiki: šiaudas sulaiko šilumą, o molio tinkas reguliuoja namo mikroklimatą. Yra ir tokių, kurie tokiu statiniu nori išsiskirti. Tačiau beveik visi yra ekologinio gyvenimo šalininkai, besirūpinantys ir savimi, ir gamta.

Todėl įveikę pirmąjį statybų etapą, visi mąsto, kaip tos šiaudinės konstrukcijos neuteršti chemija, kaip ekologijos temą pratęsti apdailoje, balduose, o galiausiai visame gyvenimo būde. Dabar, anot Domanto, ir čia jokių sunkumų nelikę, viskas ištirta ir išspręsta, nors irgi ne iš karto.

Molio tinko galimybės irdekoratyvumas neriboti.

Šiaudinis namas – eko kryptis

„Jei žmogus renkasi šiaudinį namą, jis renkasi eko kryptį. Išimtys labai retos. Taigi ir mes pastatę šiaudų namą, kažkada susidūrėme su apdailos problema. Norėjosi jį tinkuoti moliu. Lietuvoje molio tradicijų nebuvo likę, bet mes jas radome Estijoje kartu su dar tebedirbančiais meistrais. Atsivežėme meistrus, padarėme seminarą, jie pamokė tinkuoti ir išvažiavo. Pačios molio receptūros mes neturėjome. Bet kai jau medžiagą pamatai, tai šį tą ir supranti. Šiandien mes turime geriau nei jie – molio receptūrą sukūriau pats. Pradėjome daryti atsparias kam tik nori molio aslas, spalvotus dekorus ir dabar lietuviškas molio tinkas nenusileidžia geriausiems Vokietijos ir Olandijos pavyzdžiams. Mes jau išradę visko daugiau“, – džiaugiasi Domantas ir čia pat prisipažįsta, kad dabar stato giminės namą, dar ant tėvelio, prieš trisdešimt metų išlietų pamatų.

Juokiasi, kad dabar tai jau žino viską ir namas turėtų išeiti puikus. Naudojami naujausios kartos skydai, iš kurių bus ir sienos, ir perdangos, ir lubos, ir net grindys. Statomas tarsi ant polių, jis atrodys kaip skrendantis ore. Žinoma, kad bus molio tinkas, asla ir greičiausiai Lietuvos baldininkų baldai, nors dėl to turbūt  teks šaukti ne vieną šeimos pasitarimą: namas bus trijų brolių, sesers ir mamos. 

Šiaudinių namų savininkai renkasi eko kryptį, todėl namų apdailai naudoja tik natūralias medžiagas.

Lietuvius traukia laisvi ir nepatirti dalykai

„Kalbant apie baldus, tai, žinoma, kad jie bus mediniai. Juolab, kad Lietuvoje baldžių kultūra labai stipri. Apskritai, kodėl lietuvis ir šiaudizmas Lietuvoje susidraugavo?  Latviai turi 5 namus, estai gal irgi 5, o mes jų turime 200. Aš manau todėl, kad lietuviai – novatoriški, inovacijoms imlūs žmonės.  Paimkime Darių ir Girėną,  prieškario aviaciją, tai kiek jau tokių žmonių yra pasaulyje? O oro balionai? 1990m. jie tik atsirado, o dabar mes jų turime daugiausiai pasaulyje. Laisvi dalykai visada traukė lietuvius. Šiaudizmas be klientų irgi nebūtų išplitęs. Taigi, Lietuvoje aš matau iš tiesų be galo daug kūrybiškų ir keistų žmonių geraja prasme. Toks mūsų identitetas, tapatybė. Ir aš pats turbūt vienas iš tų idėjinių. Jei būčiau žinojęs, kiek turėsiu įdėti pinigų, jėgų, laiko ir kiek per tai prarasiu, turbūt to nebūčiau daręs. Kita vertus, džiaugiuosi, kad tai įvyko“, – sako Domantas.

Atsakymai rasti, bet klausiančių visada bus

O šiaudininkų bendruomenė ir toliau egzistuoja. Kaip ir toliau egzistuoja eko bendruomenės, kurių nariai akyviai bendrauja ir net kartu stato šiaudų namus. Tas darbas kaip terapija, kaip laiko leidimo būdas, kaip bendruomenės jungtis, drauge kuriant tai, kas skleidžia gerą energiją ir aurą. Ir ne, tie namai nedega, nes net atvira liepsna kaitinamas šiaudų briketas neužsiliepsnojo, mat ten visai nėra deguonies, o aptinkuotas moliu praktiškai jis tampa visiškai nepavaldus ugniai. Ir ne, jie nepelyja, nes darant tyrimus greičiau apipelijo plastikas nei šiaudas ir, kaip jau minėta, jų neėda pelės ir kiti vabaliukai, nes tokia šiaudo prigimtis. Bet…šiaudai turi vieną priešą ir tai yra vanduo. Todėl namas turi būti statomas tik iš sausų šiaudų ir jokio lietaus statybų metu. Į tokius ir panašius klausimus ir toliau labai kantriai atsakinėja Domantas Surkys ir toliau propaguojantis šiaudizmą. Sako, kad dabar tai jau nėra jokia naujiena, bet jeigu žmonės ketina statyti tokį namą, jie visada turės klausimų. Panašu, kad visi atsakymai yra rasti ir visais jais dosniai dalijamasi.

Rasa Žemaitienė

Pašnekovo archyvo nuotraukos.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

20210512-DSC02302

Interjero su antikvariatu kūrimas tarsi nesibaigianti kelionė

Kai interjero dizainerė Kristina LUKAUSKIENĖ pasidalino savo naujausio projekto nuotraukomis, supratau, kad atsirado dar vieni „mūsų“ stilistikos namai, į kuriuos būtinai reikia patekti. Kauniečiai Laima ir Algirdas KAZONAI maloniai sutiko praverti savo namų, dar beveik kvepiančių dažais, duris, ir nuo pat slenksčio mus apgaubė ypatinga, tik su antikvariniais daiktais sukuriama, nuotaika.

Su svajone apie dvarelį – naujų namų ieškoti

Šiandien dar patiems šeimininkams reikia priprasti prie savo naujo būsto – negyvenama nei metų ir šiek tiek kitaip, nei bent jau pastaruosius 12 metų, kai šeima gyveno erdviame 250 kvadratinių metrų name su 13 arų sklypu. Parduoti namą ir ieškoti kiek mažesnės erdvės Laima ir Algirdas sugalvojo tuomet, kai iš namų išėjo abu vaikai. „Tarsi juokais priėmėme beveik spontanišką sprendimą, kad tokių didelių namų mums dabar nereikia, išgėrėme šampano ir per dvi savaites to mūsų pačių statyto namo nebeliko. Pradėjome ieškoti naujų ir mažesnių namų. Per 35 – erius mūsų bendro gyvenimo metus tai turėjo būti vienuoliktieji mūsų namai. Kadangi labai mėgstu senovines pilis, dvarus, viską, kas sena ir apgriuvę, tai leidau sau ir apie mažą dvariuką pasvajoti, nes remontai mums niekada nebuvo baisūs, tačiau dvariukas nepasitaikė, o svajonė dar tebesklando kažkur greta; po to dar praradome ir tokį nusižiūrėtą namuką, tad galiausiai mus suviliojo šis butas, o gal tiesiog aukštos jo lubos ir tai, kad jis sename name“, – pasakojimą pradeda Laima.

Su nostalgija levandoms

Trijų kambarių, virš 70 kvadratinių metrų butas yra sename, dar šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje statytame pastate, kur kažkada veikė mokykla. Tačiau pastatas neatpažįstamai ir labai kokybiškai rekonstruotas ir dabar čia įrengti patogūs butai su dideliais langais ir terasėlėmis. Šalia yra erdvi aikštelė mašinoms, vidinis kiemelis su fontanu, prie kurio apželdinimo jau prisideda ir Laima su Algirdu. Nedidukė terasa ir kambariniai augalai akivaizdžiai nepatenkina šeimininkės poreikių „draugauti“ su žeme ir jos stipraus saviraiškos poreikio, kurį teikdavo sodininkavimas. Nieko keisto. Prie parduoto namo liko nuostabioji Laimos levandų kolekcija ir daugybė kitų dekoratyvinių augalų. Jau nekalbant apie tai, kad pastačius namą aplinkui buvo pasodinti 252 kadagiai. Tiesa, pastaraisiais metais, jiems kažkas netiko, greičiausiai buvo per riebi žemė ir kadagiai ėmė nykti. Vis dėlto, savo sodininkavimo patirtis ir džiaugsmą šiandien Laima prisimena su nostalgija ir, galima įtarti, net liūdesiu, todėl labai tikėtina, kad šis butas dar tikrai ne paskutinė poros stotelė. Juolab, kad pati prisipažįsta, jog abu su vyru yra veiklos žmonės, anot jos nieko nėra nuostabiau, kaip sugalvoti, padaryti ir eiti toliau – stovėti vietoje ne šios šeimos stilius.

Buto šeimininkė labai mėgsta gamtą, todėl namų vazose dažnai žydi pačios gamtos dovanoti žiedai.

Meilė antikvariatui nepagydoma

Bet nuo meilės gamtai, kurios šeimininkės širdyje labai daug, laikas grįžti prie meilės antikvariatui. Laima ir Algirdas ją atsinešė ne iš savo vaikystės namų. Priešingai, ankstesnieji  jų būstai daiktais su praeities istorijomis net nedvelkė. Tai nutiko gal prieš kokius penkiolika metų šeimininko pusbrolio namuose Melnragėje, kur tokių daiktų jau buvo ne vienas. Tačiau net tuomet jie neliko labai susižavėję, bet kažkokia antikvariato sėkla į širdį vis dėlto įkrito ir, matyt, buvo daigi. Šeima net nepajuto kaip pradėjo varstyti antikvariatų duris, lankytis mugėse, o į namus pradėjo plaukti antikvariniai daiktai.  Laima juokiasi, kad tas jų atsivertimas beveik iš minimalizmo į antikvariatą jiems su vyru iki šiol yra paslaptis.

Daiktų rinkimosi kriterijus? „Pirmiausiai grožis, – sako Laima, – jei daiktas mums patikdavo mes jį įsigydavome nesigilindami nei į jo istoriškumą, nei į vertę. Kita vertus, tai daiktai, kuriuos gali glostyti, jais grožėtis, kartais galbūt perdaryti, kažką pakeisti, bet jie kažką turi ir man smagu būti toje teritorijoje kur jų yra. Kartais iš viso keista: aš pajuntu, kad tą daiktą  tarsi būčiau mačiusi, šalia jo gyvenusi – pažįstamas. Jaukus ir mielas jausmas. Beje, meile gražiems ir mieliems daiktams esame užkrėtę savo sūnų gyvenantį Anglijoje, o štai dukra nepasiduoda – jai patinka modernus minimalistinis stilius“.

Žodžiu, kai šeima antikvariato „liga susirgo“, tai pernelyg ilgai laukti simptomų ir nereikėjo: namas netruko prisikaupti antikvariato. Ir ne tik interjero detalių,bet ir gana masyvių baldų – vietos užteko, tad kiekviena jo kertelė buvo kuriama kaip mizancena: čia staliukas, čia kėdė, čia tinka ir vazytė; čia paveikslas, čia lempa, čia derės skulptūra. Erdvė fantazijai skleistis, atrodė, kad yra begalinė.

Klausimas „Kam būti, o kam nebūti?“ iškilo tuomet, kai 250 namo  kvadratų teko pakeisti į 70 naujame bute. Su sukauptais lobiais reikėjo kažką daryti, juolab, kad kilo minčių butą įrenginėti visai kitaip. „Na, gal ir ne minimalistinio stiliaus, bet moderniai. Todėl daug ką suskubome parduoti, o ir nupirkti. Taip šiame bute atsirado naujų daiktų. Vienus pritaikėme, kitų vėliau teko atsisakyti, nes pamatėme, kad atsisveikinimas su antikvariatu greičiausiai bus per skausmingas ir nusprendėme nauja suderinti su sena“, – pasakoja šeimininkė.

Paveikslų kolekcija prasidėjo nuo šio, nežinomo autoriaus paveikslo.

Iššūkis dizainerei – sutalpinti ir suderinti

Užduotis buvo ne iš lengvųjų  ir jau tuomet, paaiškėjo, kad reikia profesionalo pagalbos. Ta pagalba ir buvo dizainerė Kristina Lukauskienė, mielai besiimanti tų projektų, kuriuose mato galėsianti prisiliesti prie daiktų iš praeities. „Nemoku kurti minimalistinio ir modernaus interjero, man visuose juose trūksta jaukumo ir yra nuobodu. Todėl pastaruoju metu klientų visada klausiu, koks jų požiūris į sendaikčius, ar sutiktų namus sušildyti bent viena kita senovine detale. Jei sako, kad ne, aš atsisakau – man irgi neįdomu. Šiuo atveju tai buvo mano svajonių projektas“, – sako Kristina.

Tiesa, net ir svajonių projektai nebūna be iššūkių, bet šis Kristinai buvo beveik malonus: sutalpinti ir tarpusavyje suderinti tuos daiktus, kuriuos šeimininkai norėjo turėti ir bute. Pasakyti, kad jų buvo „nemažai“, tai nieko nepasakyti – jų buvo daug, o ypač paveikslų.  Beje, paklausus, kas bute labiausiai džiugina patį šeimininką jis atsakė, kad būtent paveikslai. Jų radybos, derinimas, vietos ieškojimas ir namų kitimas, atsiradus naujam meno kūriniui.  Paveikslai, galima sakyti, šių namų vizitinė kortelė ir visą interjerą tarpusavyje apjungianti detalė. Jų daug, bet sumaniai sugrupuoti ir skoningai sukabinti, jie džiugina akį ir pernelyg neapsunkina interjero, nors dauguma jų gana tamsaus kolorito, su išraiškingais auksuotais rėmais. Galbūt taip yra todėl, kad interjere, nėra sunkių, masyvių ir pretenzingo dizaino baldų. Juos atstoja klasikinio stiliaus spintos ir vitrinos, gamintos pagal Kristinos projektus  iš MDF dažytos plokštės. Vienos jų skirtos drabužiams, kitos knygoms, trečios – interjero detalėms ir indams eksponuoti. Bet būdamos vienos stilistikos ir nudažytos viena spalva jos nedominuoja, o vykdo savo funkciją ir išryškina tai, ką reikia išryškinti – antikvarines interjero datales. Naujiems pirkiniams atstovauja ir pagrindiniai šviestuvai. Būdami pakankamai modernūs ir geometriški, tačiau pagaminti iš žalvario jie puikiai dera prie antikvariato, grakščiai sūpuojasi aukštai palubėje aplinkai teikdami lengvumo ir saugodami nuo perdėto barokinio vaizdo. Taigi kalbant apie seno ir naujo balansą, tai jis išlaikytas labai sumaniai ir skoningai.

Miegamajame pasirinkti gana intensyvios spalvos ir rašto prancūziški tapetai. XIXa. baldai puošnūs, bet lengvi.

Pagal klasikinio interjero kanonus

O visas interjeras kurtas, prisilaikant klasikinio interjero kūrimo taisyklių. Grindys – sendinto ąžuolo eglute kloto parketo, sienų apdailai naudoti kokybiški, pakankamai ryškūs, bet klasikinių raštų bei siužetų tapetai. Draugiškai sutardami su šiuolaikiniais šviestuvais, lubas puošia gipso apvadai – moldingai. Tai stipri ir puošni klasikinio interjero detalė. Jos dėka sukuriamas individualus lubų reljefas, atsiranda galimybė papildomiems apšvietimo sprendimams, kas ir yra padaryta svetainėje. Šeimininkė sakė, kad būtent jie labiausiai ją džiugina šiandieniniame interjere, o gipso elementų ji netgi norėjusi daugiau.

Dar vienas klasikinio interjero akcentas – tekstilė. Kad tai namai, kuriuose ji labai  mylima, išduoda jau holas, kuriame net dvi drapiruotos užuolaidos iš storo prabangaus gobeleninio audinio, puošto kutais. Šeimininkė prasitarė, jog jei būtų įmanoma galėtų gyventi ir visai be durų – puošnios, erdves skiriančios draperijos jai ypač gražu.

Virtuvės erdvėje ir vonioje – ta pati puošni stilistika

Atskiro dėmesio nusipelno su svetaine sujunga ir tik sala atskirta virtuvė. Vietoje įprastinių kabančių spintelių eilės, ją puošia veidrodis masyviuose auksuotuose rėmuose ir senovinių paveikslų – portretų eilė. Šeimininkė juos žaismingai pristato, kaip šios mokyklos mokytojus. Juokaujame, kad tai būtų nuostabu, bet tuomet mokykai tektų būti statytai bent jau XIXa., o gal ir anksčiau. Iš tiesų, tai portretai šiandien beveik drąsus pasirinkimas. Žmonės, antikvarų pastebėjimu, drąsiau renkasi peizažus ar natiurmortus, portretų kažkodėl linkę privengti. Šių namų šeimininkus, atrodo, tai kaip tik žavi. Laima stabteli prie pirmojo savo pirkinio koridoriuje –  dviejų senolių portretas  iš tiesų skleidžia ypatingą energiją – tiesiog švyti.  O štai svetainėje  dar ir lengvumu dvelkianti graviūrų kolekcija – lengva atsvara tapybai. Taigi taip „nevirtuviškai“ dekoruota maisto gaminimo erdvė yra visiškai identiška visam namų stiliui ir įrodo tai, kad norint viską įmanoma suderinti. Šitą pačią mintį norėtųsi pakartoti ir vonios kambaryje, kuriame taip pat netrūksta antikvarinių detalių, šviestuvų ir tekstilės jaukumo. Besidairydama joje, aš pagalvoju, kad tai galima sukurti tik iš didelės meilės. Šeimininkė nusišypso: „Galbūt ir truputį dėl to, kad mes su vyru mėgstame „žaisti namus“.

 

Vonios kambarys puošnumu nenusileidžia visiems namams.

Šalia specialisto – lengviau ir drąsiau

„Su šeimininkais lengvai radome bendrą kalbą, nes mums patinka tie patys dalykai. Nebuvo jokių didesnių ginčų, be to, jie dažnai patys gerai žinojo, ko nori, turi puikų daiktų komponavimo pojūtį, todėl ir jų pačių indėlis į interjero kūrimą labai didžiulis. Kai žmonės myli namų kūrimo procesą ir jiems ne tas pats kaip jie gyvens, dirbti būna visada labai įdomu: kažką patari, atmeti ar priimi ir rezultatas nudžiugina. Ir dabar retsykiais čia užsukdama dėl kai ko pasitarti, matau, kaip migruoja paveikslai, kaip kažkas vis patobulina ir suskamba naujai“, – sakė Kristina.

„O man buvo ramu todėl, kad su Kristina galėjau pasitikrinti visus savo sprendimus ir gavau daugybę jos patarimų bei idėjų. Kartais ir pats gali kažką sugalvoti, bet nebūdamas specialistas imi abejoti dėl sprendimo, todėl Kristina buvo ta žvitri akis, kuri neleido mums klysti, pernelyg ilgai ir neracionaliai kažko ieškoti ar ginčytis“, – sakė buto šeimininkė.

Panašu, kad šių pasitarimų dar bus ne vienas. Antikvariniai interjerai tuo ir yra žavūs, kad negali stovėti vietoje ir yra amžinoje kitimo kelionėje. Juk jų šeimininkai, vienaip ar kitaip įkūrę savo namus, antikvariatų durų po to niekada neuždaro ir būtinai kažką už jų  randa. Šie namai taip pat dar laukia savo kilimų, keleto šviestuvų, turėtų atsirasti ir dar vienas klasikinio interjero elementas –  židinys. Bet tai jau suplanuoti paskutinieji pirkiniai, o šalia jų Laima ir Algirdas greičiausiai irgi nesustos ir namų „ekspozicija“ visada keisis. Dar daugiau, aš pajutau užuominą, kad gali keistis ir pačių namų vieta: bent jau kol kas šeimininkė niekaip negali pamiršti savo levandų, o šeimininkui, susidaro įspūdis, kad vis dar nekelia problemų keisti namus ir juos kurti iš naujo. Kas žino, gal taip ir atsitiks, gal mes būsime pakviesti į dar vienų namų įkurtuves, o kol kas pasimėgaukime šiais – iš tiesų ypatingais.

Nedidukas darbo kambarys - mylima šeimininkų bendravimo vieta.

Rasa ŽEMAITIENĖ

charset=Ascii

Nuostabioji Kretos kvapų kolekcija

Iš kelionių galima parsivežti daug ko. O tarp visko ir...KVAPĄ, būdingą tik tai kelionei. Tai antras pojūtis po regėjimo ir turbūt dėl to, kad jis man toks svarbus, aš visada noriu grįžti ten, kur kvepia. Ir Kretą, mano mylimą salą – irgi. Noriu parsivežti dar vieną jos kvapą savo kvapų kolekcijai. Bet kol kas teks mėgautis praeities prisiminimais.

Iš oro uosto pakeliui į viešbutį, stabteliu pakelėje. Būtinai turiu sustoti, nes čia gausiu pirmą salos kvapo gūsį. Senutėlė ūsuota graikė siūlo apelsinus ir medų. Tie jų apelsinai kvepia ne tik apelsinais, kvepia truputį žole, truputį dulkėm, truputį saule. Saulė kvepia? Kretoje – taip. Gal net ir Lietuvoje galima užuosti saulę, kai būna alsinančiai karšta. Dulkėti apelsinai, tokie, sakykim, ne kondiciniai sultingi be proto. Sako, kad graikai nepasidavė ES direktyvoms ir senųjų veislių apelsinmedžių nepakeitė sodinukais, vedančiais vaisius  su mažesniu sėklų kiekiu. Na, bet čia nepatikrintais duomenimis… Medus, aišku, kvepia gėlėmis. Ir to, ir to reikia nusipirkti. Puiku – išvėsusiame mašinos salone jau atsiranda kvapas. Kalnų žolynų  ir vaisių.

Kelių serpantinai veda toliau, atverdami gražias įlankas, kalnų masyvus, dangų paskendusį jūrose. Pagaliau – Balis. Miestelis, kuriame yra mano mėgstamiausias viešbutis. Ant paties kalno, virš jo jau nieko – tik dangus. Būta ir geresnių, bet būtent šio viešbučio kiemas – ypatingas. Pilnas kažkaip natūraliai susodintų augalų ir nuostabaus aromato. Gegužės pabaigoje šis kiemas dvelkia salsvais sausmedžiais ir mano mylimiausių rožių saldybe. Sako, jei moteriai nepatinka rožių aromatas, ji nelabai ir moteris… Šio testo įžvalgomis aš labai patenkinta, disktriminacijos vyrų neįželgiu. Nebent norėtųsi pridurti, kad jeigu vyrui nepatinka rožėmis kvepianti moteris, jis nelabai ir vyras. Juokauju, matyt, šiandienos aktualijų pasekmė. Viešbučio kiemelyje, perbraukus ranka, nepasibrangina kvapus skleisti bazilikai, savo natą įneša sumedėjusių pelargonijų žiedai, o storalapiai sukulentai didelėse molio amforose iš viso kvepia ypatingai – man tas keistas kvapas ypač patinka.  Iš kažkur, gal net iš kito kiemo atplevena levandų aromatai, ir iš kažkur dvelkia jazminaičiais. Atskiriu jų kvapą, bet nematau paties augalo. Gal jis pasislėpęs tarp bugenvilijų. Šių pažiedės „tyli“, už tai moja begaliniai drąsia ryškiai rožine spalva.  Aplinkui vanduo, tolumoje – kalnai. Geriu frapė, apelsinų sultis ir valgau graikiškas salotas. Tik čia jos tokios ypatingos, nes pagrindinis ingredientas – Kreta. Alyvuogių rūgštelė kutena nosį, fetos kvapas irgi vos rūgšteli, už tai raudonėliai plaikstosi visa savo kvapų palete. Vakare, leidžiantis saulei ir  čirpiant cikadoms, šio kiemo kvapas dar labiau sustiprės. Nesinori niekur važiuoti. Leidžiuos prie jūros. Mėgstu tik jūrą ir…vonią. Jokių kitų vandens telkinių gali ir nebūti.

 

Sunku pasakyti, kuo kvepia jūra. Druska, gaiva, vėju? O gal daug magiškiau –  vidine laisve ir …atostogomis?  Kreta – tai nuostabūs paplūdimiai. Kartais akmenuoti, bet labai dažnai smėlėti. Reiktų nuvažiuot į Elafonisi paplūdimį salos pietvakariuose ir pasigrožėti rožinio smėlio juostomis jūros pakrantėje. Reikėtų nuplaukti į Balos lagūna ir pasideginti Gramvusos saloje visą dieną. Vieną kartą turėjau drąsos į Balos važiuoti mašina. Užkyli, o prie vandens jau nusileidi pėščiomis. Ypatingas žvirkelis. Taip, jis tai jau tikrai kvepėjo dulkėmis. Mašina liko be spalvos, tiksliau geltonai raudona nuo to sudžiuvusio molžemio dulkių. Pasitiko ožkos, apsupo ratu, norėjo savo duonos kriaukšlės, o negavusios apsisuko ir vėl sulipo ant seno traktoriaus. Bet kaip tik ten man pati gražiausia vieta prie jūros.ė

Balos lagūna ir Gramvusos sala Jus nokautuos savo grožiu.

O gražiausia vieta be jūros – Samarijos tarpeklis.  Labai skirtingą jo atstumą rodo įvairūs šaltiniai, bet bent 14 kilometrų jis turėtų turėti. Nusileidi maždaug pusantro kilometro žemyn laipteliais kalnu ir pirmyn iki jūros siaurėjančiu tarpekliu. Greta – upės vaga, kartais susiaurėjanti, kartais paplatėjanti, vandens joje gegužės pabaigoje dar yra. bet nedaug – nelygu metai sako.. Eini visą laiką žemyn, nesunku, bet yra įtampėlė – reikia spėti į laivą, antraip teks nakvoti nedideliame miesteliukyje gal net už nemažus pinigus. Kitą dieną skauda visus raumenis, net tuos, kurių nemanei turinti. Kvapas Samarijoje kitoks nei kalnuose.  Iki kelių metrų susiaurėjęs tarpeklis gaudo drėgmę ir sausas kalnų oras čia yra tarsi su lašu vandens. Pelėsiu to nepavadinsi, bet kažkokia keista nata įsimeta. Taigi kelionė gana nesudėtinga ir net vėsi. O štai kalnai Kretoje kvepia ypatingai. Kai tik pamatau, kad ant jų atsirado daug augmenijos, tokių rutulinių dygliuotų ar kad ir lapuotų pagalvėlių, visada sustoju įkvėpti nepaprasto kalnų aromato. Na, negaliu apsieiti be pasikartojimo – kalnai kvepia saule ir sausra. Paskui čiobreliais ir kažkuo neatpažįstamu. Tai susilieja į kažkokį kvapų medų, galėčiau taip stovėti pusę paros. Bet karšta, pakenčiamai, bet karšta. Lieka pakvėpuoti oleandrų aromatu. Jie prasiskleidžia gegužės viduryje ir žydi vos ne visą vasarą. Pakelėse, kur jų prisodinta labai daug, aromatą įveikia išmetamosios dujos, už tai kur nors kalnuose jie gali labai svaigiai palepinti nosį.

Samarijos tarpeklis žavi vaizdais, kvapais ir palyginus lengva kelione.

Norite senovės kvapo? Griuvėsių Kretoje netrūksta. Galima važiuoti į Knosą, kur ir važiuoja visi. Prieš keturis tūkstančius metų čia buvo Mino civilizacijos sostinė, kuri susikūrė ir tapo europinės civilizacijos lopšiu. Pasak legendos, Knose gyveno mitologinė būtybė Minotauras. Jis buvo pusiau žmogus, pusiau jautis. Daug kas ten restauruota, išblizginta, kvepia sausra, kai kur lyg dažais ar laku, senove – nelabai. Galima keliauti į  Festą.  Tai garsus Mino civilizacijos prekybos ir religijos centras. Jame yra rūmų kompleksas, čia buvo rastas Festo diskas ir atlikta daugybė istorinių, ir archeologinių tyrinėjimų. Čia – primiršta senovė. Atsisėdi sau ant griuvėsio kampo ir žvelgi toli toli, gal net į Dievų ir mitų pasaulį. Sutirpęs laikas ir fantazijos niekuo nekvepia. Nostalgija kažkam didingam, kažkam išgalvotam, kažkam iš kito pasaulio irgi bekvapė. Tai ilgai ten ir neužsibūnu – faktus paskaitau įvairiuose žinynuose. Dar verta užsukti  į Matalos urvus. Maždaug septintajame praeito šimtmečio dešimtmetyje čia apsigyveno spontaniškai susibūrusi hipių bendruomenė. Urvai jiems tapo stogu, bet vietinių susižavėjimo hipiai nesukėlė. Teko skirstytis. Hipių kalnas dabar vilioja turistus, o jo urveliai dvelkia šalčiu ir drėgme. Už tai prie to kalno nuostabus paplūdimys. Ne, ne smėlio, bet gražiausi akmenėliai lauktuvių visada buvo rasti čia, ir bangos čia dažniausiai didelės – Egėjo jūra siautėja. Visada noriu aplankyti Matalą ir vis ką nusiperku iš užsilikusių hipių, į tolį žvelgiančių padūmavusiomis akimis, turbūt pavargusiomis nuo karoliukų vėrimo…. Ir Dzeuso urve man patinka. Prisilietimas prie mitų magijos. Klausai jų ir galvoji, kad tai taip tikroviška, kad negalėjo nebūti… Urvo kvapas šaltas, drėgnas, kažkiek pelėsiuotas. Tekšt – tekšt, tekšt – tekšt – krinta laiko lašai nuo stalaktitų ir norom nenorom pasuki prie išėjimo šviesos. O tada ten, kur kvapas iš tiesų ypatingas.

Knosas ir Festas.

Matalos urvų fragmentas.

Arkadijaus vienuolynas - vienas žymiausių Kretoje.

Nedidukėje XIIIa. bažnytėlėje nuostabios freskos - bizantiškos kultūros palikimas.

Mat labiausiai man kvepia vienuolynai, bažnyčios ir  cerkvės. Visokios. Ir mažytės kalnuose ir didelės miestuose. Jų kvapas beveik vienodas: deginamų žvakučių kvapas susilieja su aromatingais aliejais, smilkalais, senų pastatų dvelksmu ir vėsa. Jose galėčiau sėdėti ilgai: ikonos arba senutėlės freskos mane veikia magiškai. Traukia būti ir apie nieką negalvoti. Nemėgstu prašyti, tad tiesiog mėgaujuosiu. Bet mėgstu dėkoti. Todėl išeidama iš maldos namų visada pasakau ačiū. Kažkodėl. Maldos namų Kretoje daug. Visokių amžių. Yra net iš trylikotojo su nuostabių freskų likučiais. Arba štai kad ir Keros vienuolynas, pakeliui į Dzeuso urvą. Jame gali užsidėti grandines ir pasimeldusi sugalvoti norą. Nežinia ar veikia, bet ritualus mes mėgstam. Jo kiemas kvepia rožėmis, ant šulinio stovi šventintos duonos gabalėliai. Dar vertėtų aplankyti Preveli vienuolyną. Sunkėliau privažiuojamas, bet verta. Arkadijaus vienuolynas irgi gražuolis. Visų ir neišvardinsi… Bet ypač jauku kalnų bažnytėlėse. Ramybė ir smilkalų kvapas. Išėjus – saulė ir vėjas, rožės ir levandos. Šį kartą neužsuksiu į keturis pagrindinius Kretos miestus…Be kita ko, jie vis labiau kvepia komercija, o  aš nežinau kaip apibūdinti jos kvapą.  Tiesa, pamiršau pasakyti, kuo kvepia Kretos žmonės. Man – nuoširdumu. Gal ir todėl ten norisi grįžti.

Keros vienuolynas - pakeliui į Dzeuso olą kvepia rožėmis.

Meno ženklai - maldos namuose.

P.S. Rašinys – pirmu asmeniu tik dėl stiliaus patogumo. Į Kretą visada keliavau ne viena. Ačiū visiems, keliavusiems drauge. Tai - nepamirštama.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Keletą nuotraukų maloniai paskolino turbūt taip pat ne kartą Kretoje lankęsis mano kurso bičiulisVilius REKEVIČIUS. Ačiū, Viliau 😊

BeFunky-collage (39)

Tvari kūryba: EGLĖ GILĖ ir jos „ANTRAS ŠANSAS“

Nors per pasaulį besiritanti tvaraus vartojimo banga pagaliau skalauja ir Lietuvos krantus, jai dar tikrai teks nemažai pakovoti už savo erdvę plėstis ir ošti. Prie šios bangos prisideda ir menininkė Eglė GILĖ, kurianti papuošalus iš sudužusių porceliano indų, atnaujinanti ar persiuvanti tai, kas ją įkvepia ir netgi įkūrusi FB grupę „Antras šansas“, vienijančią tuos, kurie lengva ranka neišmeta pirmąjį gyvenimą atgyvenusio daikto. „Kurti, atnaujinti ir restauruoti dalijantis su bendraminčiais tiesiog yra smagiau“, - sako Eglė ir atrodo, kad jos veikla tikrai turi galimybių įgauti didelį pagreitį: tvarus naudojimas domina vis daugiau žmonių.

Tekstilinių atliekų pikas jau pasiektas

Nenuostabu, kad taip, nes vien pagalvojus apie kalnus padėvėtų drabužių, kuriuos dabar matome „antrų rankų“ parduotuvėse ar turguose, plaukai šiaušiasi ant galvos – pasiektas tekstilinių atliekų pikas. Žinoma, ne be greitosios mados įdirbio, ne be dizainerių raginimų kas sezoną atsinaujinti, ir ne be mūsų įpročio pirkti, kad pirktume. Sakysite, kad „antrų rankų“ parduotuvės visame šiame kontekste beveik gelbėjimosi ratas, nes vietoje naujų naudojami seni drabužiai? Aš manyčiau, kad, deja, šis gelbėjimo ratas ir skęsta, ir skandina. Nes ir šios parduotuvės be galo krašto didina neapdairų vartojimą, nemoko žmonių taupyti ir vertinti daikto. Prisipažinkite sau, kada kažką lopėte, susiuvote, užadėte, dekoravote? Kam!? „Antrų rankų“ parduotuvėse dažnai būna tokie išpardavimai, kad labiau ištepus daiktą net skalbti jo neapsimoka. Taip, spintos užsigrūda nereikalingu, dažnai net nepranešiotu balastu, kuris po kurio laiko patenka į konteinerius ir ne visada tekstilinių atliekų.

Bet yra ir kitas momentas – toks visiškai atvirkštinis. Štai stovi prie kokio nors kryželiu siuvinėto paveikslo, ar ploniausiu siūliuku apnertos staltiesės už kelis eurus sendaikčių mugėje ir supranti, kad šių daiktų greičiausiai niekas ir niekada nenupirks. Rankų darbo namų tekstilė išeina iš mados, rankdarbiai nebemadingi, nors paradokas, nauji rankdarbiai be proto brangūs. Tad didelė tikimybė, kad anūkės, pamėgusios minimalizmą ir pilką spalvą, išmes močiučių skrynių turtus su visomis jų istorijomis, o spintas su begalinio ilgio slankiojančiomis durimis prigrūs  „sezoninių madų“. Bet gali atsitikti ir visai kitaip, jei tokių iniciatyvų kaip Eglės bus daugiau, o jų sekėjų dar ir dar daugiau. Tuomet mes mažiau vaikščiosime į parduotuves, o dažniau užsiimsime kūryba. Taip, taip, atnaujinti daiktą – tai išsaugoti daiktą, pakeisti jo paskirti – tai irgi išsaugoti daiktą. O visa tai dar reiškia ir kurti.

Tvari kultūra – nuo papuošalų iš šukių

Eglė užsiimti tvaria kūryba, galima sakyti, pradėjo nuo papuošalų iš indų šukių. Pirmiausiai panašius pamatė interneto platybėse, o po to ir pati pagalvojo: kodėl ne? Šeima smagiai pasišaipė, kai iš jos rankų išsprūdo ir pažiro šukėmis lėkštutė. Sakė, matyt taip norėjusi tuos papuošalus kurti, kad net lėkštutę sudaužiusi. Tai nebuvo tiesa, bet gal ir ne melas – kas supaisys tuos pasąmonės užkaborius. Pirmas blynas iš tos lėštutės gal kiek ir svilstelėjo, bet paskui kūryba įsisiūbavo. Taip atsirado ne vieni „gėlėti“ auskarai, po to kaklo papuošalai, o po to, kai pažįstami pradėjo atidavinėti savo šukes ir net sendaikčių parduotuvytė aprūpinti žaliava  – papuošalų  radosi vis daugiau. Vieni buvo padovanoti, kiti nupirkti, treti nugulė į dėžutes, bet Eglė jau turėjo naują užsiėmimą. Na, gal ne visai naują, mat baigusi ne tik geografiją, bet ir dailę, su menais visada draugavo ir visada šį tą sukrapštydavo savo džiaugsmui. Beje, sako, kad ir mokykloje jai dirbti patikę, tačiau vėliau nutiko taip, kad teko  prisiliesti prie įvairių veiklų, o štai dabar save mato perdirbimo srityje. Šiandien Eglė dažna viešnia ir džinsų panaudojimo studijoje „Denim Diares“ kur drauge su jos šeimininke Milda Paukšte ir kuria, ir savęs ieško, ir tvaraus vartojimo filosofiją propaguoja.

Pirštinės iš seno susitraukusio megstuko – puikus „antro šanso“ pavyzdys.

Antras šansas – kūrybingų moterų tvirtovė

Šalia savo kūrybinių veiklų šiandien Eglė Gilė dar administruoja ir bendraminčių grupę „Antras šansas“ FB, kurią pati ir buria. Nes paaiškėjo, kad auksarankių moterų Lietuvoje nei kada nors trūko, nei dabar trūksta, o dalintis pasiekimais ir kūryba visada smagu. Kaip ir smagu jausti palaikymą. Eglę gi ši veikla džiugina tuo, kad ji skleidžia žinią apie gamtos saugojimą ir nors kaip pati sako, visos planetos mąsteliu – tai tik lašas jūroje, bet lašas prie lašo… Taigi dabar čia buriasi visi tie, kurie nenori išmesti, nori kurti, o grupėje už tai gauna premijų: idėjų, pagyrų, pažinčių ir t.t. „ Žodžiu, viskas teisinga, prasminga ir žmonės teisingi“, – tarsteli Eglė.

Grupėje šiandien dominuoja moterys, vyrų yra gal 10 ir kol kas jie atlieka tik komentatorių vaidmenį. Kita vertus ir už tai dėkui – įneša gyvybės į grupės veiklą. Kol kas grupės dalyvės labiausiai dalijasi tekstilės atnaujimo idėjomis. Tai natūralu: tekstilės žaliavų kiekvienuose namuose turbūt  yra daugiausiai. Todėl ir darbai iš jos atsiranda patys įvairiausi: daromi kilimai, takai, pledai, skiautiniai, gyvūnų gultai, drabužiai ir net siūlai, iš kurių kažkas bus numegzta, ir pan. Yra ir baldų atnaujintojų, įvairių interjero detalių taisytojų, bet tuo, lyginant su tekstile, užsiima mažuma. Galbūt taip yra todėl, kad baldininkai turi savas grupes. Eglė dar išskyrė laikraščių perdirbėjas, gaminančias tokius puikius gaminius, jog atrodo, kad jie sukurti iš vytelių. Tokie gaminiai dažomi, lakuojami, sunku ir beatskirti nuo gaminio iš vytelių. Iš buteliukų ir stiklainių labai netikėtais būdais atsiranda žvakidės ir vazos, o iš vienkartinių maišelių gaminami kilimai. Moterų fantazija iš tiesų yra beribė.

Paprašyta apibūdinti savo grupės dalyves, Eglė sako, kad tai vidutinio amžiaus 40 + moterys, mėgstančios rankdarbius, nors paskutiniu metu galima pastebėti, kad ateina ir jaunesnių.

„Aš buvau įsitikinus, kad visos moterys, pavyzdžiui, moka megzti, bet pasirodo, kad ne. Taigi iš pradžių, grupę užplūdo  viską mokančiųjų banga, o dabar jau tų, kurios nori išmokti ir kurioms pradėjo rūpėti tausoti ir neišmesti. Taip yra turbūt todėl, kad vyresnėms moterims savaime suprantama, kad daug ko negalima išmesti ir reikia pataisyti, o jauni žmonės to ilgai nedarė ir dabar jiems kyla du klausimai: kodėl reiktų neišmesti ir kaip atnaujinti? Taip iš tiesų formuojasi nauja tvaraus naudojimo karta ir jos skleidžiama kultūra. Jei mūsų tėvai tausojo daiktus tiesiog iš taupumo, tai dabar jauni žmonės ta pasirįžę daryti dėl gamtos išsaugojimo“, – sakė Eglė.

Kilimėlius iš tekstilinių žaliavų Eglė kuria naudodama įvairiausias technikas: siuvinėjimą, aplikaciją, mezgimą, nėrimą.

Pirkti – tai ieškoti ramybės, kurti – tai ramybę rasti

Įdomi jos nuomonė ir apie tai, kodėl žmonės pastaruoju metu tiek daug visko perka.

„ Žmonės neramūs, jie išmušti iš komforto būsenos, jiems nuolatos reikia kažką įsigyti ir pajausti staigų malonumą.Tai daug gilesni dalykai nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai psichologiniai dalykai. Bet tokiam žmogui tiesiog reiktų parodyti malonumo alternatyvas:  gal jam lygiai taip pat gerai būtų miške, kuriame jis nebuvo, ar kurti tai, ko jis niekada nebandė? Sakykim, kaip aš pati jaučiuosi laiminga? Aš kažką padarau, matau tą objektą, žinau iš ko jis padarytas (o gi iš nieko!) ir man smagu. Manau, kad šiandien žmonėms tiesiog trūksta galimybių pasijausti gerai. Kūryba viena iš jų, dažno net nebandyta. Rankdarbiai – tai meditacija, buvimas su savimi ir visų džiaugsmas. Pabandykite ir galbūt ta kūryba, šiuo atveju dar persipynusi su tvariu naudojimu, jus atves į ramybės būseną. O kai žmogus ramus, jam nereikia kažko ieškoti, rasti ir pirkti“, – sakė ir agitavo Eglė.

Šiandien ji ir pati nestovi „Antro šanso“ grupiokų veiklos nuošalyje. Nuolatos šį tą kuria, taiso, atranda ir džiaugiasi. Dar daugiau – labai tikisi, kad perdirbimo sritis taps svarbia jos gyvenimo dalimi, kurioje daug ir įvairių iniciatyvų lašiukų kažkada susilies į nemažą jūrą, gelbstinčią gamtą, pasaulį ir ramybę, o gal net save kažkur pametusį žmogų.

Su Egle Gile mes susitikome Džinsų panaudojimo studijoje "Denim Diares", kurioje šeimininkauja Milda Paukštė, tiek savo kūryba, tiek idėjomis taip pat palaikanti tvaraus naudojimo kultūrą. Ankstesniame straipsnyje mums ji pasakojo apie daiktų dovanojimo stotelių „Dėk‘ui“ veiklą, o dabar dar grožėjomės ir jos bei Eglės perdirbto džinso darbais. Kūrybinėmis partnerėmis save laikančios bičiulės, šiandien dažnai kuria drauge, ieško kaip realizuoti bendras idėjas ir sukurtus gaminius, dega tuo pačiu reikalu. Padaryta jau labai nemažai, tačiau abi menininkės įsitikinusios, kad tai tik didelių darbų ir didžiulės tvaraus naudojimo bangos pradžia.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos autorės ir Mildos PAUKŠTĖS.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai remia"

FI4A7942+

Paroda „HERITAS“: iš meilės paveldui ir noro dalintis

Pokalbiui su Jumis įkvėpė svetainė heritas.lt , akivaizdžiai vykdanti misiją su paveldo temomis „eiti į visuomenę“. Ne veltui, juk pats žodis „heritas“ lotynų kalboje reiškia paveldėtojas. t.y. mes visi. Vis dėlto, pradėkime nuo parodos „Heritas“ atsiradimo,  manau, kad esate idėjinė jos vadė?

Paroda „Heritas“ – tai mūsų visos pilietiškai nusiteikusios komandos darbo rezultatas. Kalbant apie jos atsiradimą, tai idėja surengti parodą paveldo tema ore sklandė jau kurį laiką, tereikėjo tik ryžtis ją įgyvendinti ir sugalvoti, kokia ji turėtų būti. Kadangi turiu patirties dar ir iš kitų renginių organizavimo, nes dirbau su dizaino ir mados renginiais, pastebėjau, kad žmonėms būna įdomiausias pats procesas, kaip atrodo vieno ar kito specialisto darbas, pati meistro „virtuvė. O nutinka dažnai priešingai: meistrai uždaro savo virtuvių duris ir receptų niekam nerodo, o jeigu rodo, tai labai siaurai auditorijai. Mums norėjosi tą paveldo virtuvę atverti ir kuo platesnei auditorijai parodyti, kaip atrodo paveldo išsaugojimas – tarsi iš vidaus. Kultūros paveldo centre pristačiau tokią paveldo temos sklaidos idėją kolegoms ir net nemirktelėjus susibūrė komanda, su kuria įgyvendinome pirmąją parodą ir su kuria iki dabar esame aktyvūs bei dirbame drauge. „Heritas“ yra pilietinė, savanoriška iniciatyva, kaip mes sakom – „iš apačios“, gimusi iš noro padėti pažinti paveldą ir pristatyti jį kitaip:  ne tik siauram specialistų ratui, bet ir plačiajai visuomenei. Mūsų tikslas  išlieka nepakitęs: mes buriame žmones, kurie domisi kultūros paveldu bei jo išlikimu, kuriame saugią erdvę, kurioje susibūrusi bendruomenė gali semtis patirties, dalintis ir praktiškai prisiliesti prie paveldo išsaugojimo temų. Ir nesvarbu, ar dirbi šioje srityje, ar visiškai kitoje, nes tik kartu rūpindamiesi galime išsaugoti paveldą ateities kartoms.

„Heritas“ yra pilietinė, savanoriška iniciatyva, kaip mes sakom – „iš apačios“, gimusi iš noro padėti pažinti paveldą ir pristatyti jį kitaip: ne tik siauram specialistų ratui, bet ir plačiajai visuomenei. Mūsų komanda nuo pradžių iki dabar dirba drauge", - sakė Erika KIELĖ.

Akimirkos iš "Heritas" festivalio 2020m.

Vis dėlto, kad imtis tokios misijos reikia labai mylėti paveldą. Ar Jums asmeniškai tai iš meilės?

Ir iš meilės, ir iš patirties, ir iš saviraiškos poreikio. Mokykloje man sekėsi chemija, tačiau labai patiko menas ir kultūra. Todėl, kai atsirado konservavimo ir restauravimo chemijos specialybė, aš labai apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad tai puiki galimybė prisiliesti prie meno, tik iš kitos – medžiagiškumo pusės. Tad ją ir pasirinkau. Su kultūros paveldu dirbu jau daugiau nei 12 metų. Nemažai laiko praleista laboratorijoje, prie mikroskopo, atlikinėjant nekilnojamo kultūros paveldo objektų tyrimus. Bet dirbant laboratorijoje man trūko saviraiškos. Nesijaučiau, kad tokiu būdu galiu padėti žmonėms pažinti paveldą giliau, o to labai norėjosi, nes ši sritis – labai svarbi ir įdomi! O mano darbe viskas buvo labai apibrėžta: nuo specialisto – specialistui, visuomenė neliečiama, ji kažkur toli. Man rūpėjo į veiklą įtraukti žmones, kuriems paveldas rūpi, nes aplink save mačiau daug paveldo entuziastų, kurie neturi kur gauti informacijos į jiems rūpimus klausimus. Dabar daugiausiai dirbu su paveldo projektais, esu projektų vadovė.

Suorganizavote tris milžiniškas parodas, su gausybe meistrų dirbtuvių, įvairiausiomis paskaitomis, specialistų diskusijomis ir staiga … gresia stabtelėjimas. Ar tai paskatino daryti pažintinę svetainę heritas.lt?

Mes nuo pat 2018 m. turėjome internetinę svetainę, bet ji buvo visai kitokia nei dabar. Per tris metus sukaupėme labai didelį žinių ir turinio bagažą. Turėjome nusifilmavę diskusijas, kurios vyko renginių metu, pradėjome dalintis meistrų patarimais, pastebėjome augantį susidomėjimą. Tad reaguodami į tai, kas visuomenei įdomu, kas rūpi ir norėdami, kad „Heritas“ būtų pasiekiams ne tik renginių metu, bet ištisus metus, parašėme projektą Lietuvos kultūros tarybai ir gavome finansavimą „Heritas“ turinio skaitmenizavimui. Ši svetainė gimė iš didelio noro dalintis tuo, kas įdomu, kas gali praturtinti ir kas leidžia pažinti paveldą kiek kitokiu kampu. Šiandien ši svetainė – tokia vieta, kurioje galima rasti ir įvairių edukacijų sąrašus, nuorodas į kitų institucijų kuriamus produktus, meistrų patarimus objektų valdytojams, ekskursijas ir net edukacijas vaikams bei visai šeimai. Be to, svetainėje sukūrėme nemokamą specialistų kontaktų katalogą, kuriame gali registruotis visi, kurie dirba paveldo srityje, o besidomintiems ir ieškantiems specialistų – atrasti juos vienoje vietoje. Visos „Heritas“ veiklos yra nemokamos.

Mokykloje man sekėsi chemija, tačiau labai patiko menas ir kultūra. Todėl, kai atsirado konservavimo ir restauravimo chemijos specialybė, aš labai apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad tai puiki galimybė prisiliesti prie meno, tik iš kitos – medžiagiškumo pusės. Tad ją ir pasirinkau. Su kultūros paveldu dirbu jau daugiau nei 12 metų, bet dirbant laboratorijoje man trūko saviraiškos. Nesijaučiau, kad tokiu būdu galiu padėti žmonėms pažinti paveldą giliau, o to labai norėjosi, nes ši sritis – labai svarbi ir įdomi!

Vis dėlto, pripažinkime, paveldo temos dar nėra labai artimos, o ir suprantamos visuomenei. Ar Jūsų nuomonė dabar jau kita?

Prisikviesti žmones ateiti ir pažinti paveldą iš vidaus nėra paprasta. Išgirdę, kad tai Kultūros paveldo festivalis, dažnai žmonės nelabai supranta apie ką yra pats renginys, koks jo formatas ir mano, kad čia skirta specialistams arba bus neįdomu. O yra visiškai atvirkščiai! Mes ir susirenkame tam, kad parodytume „savo virtuvę“, dalintumėmės patirtimi ir parodytume – kiek daug įdomybių čia slepiasi! Tad susidomėjimas renginiu auga, džiaugiamės, kad labai domisi šeimos, nes edukacijų paveldo tema vaikams trūksta, tad mūsų renginyje mažųjų dirbtuvės būna gausiai lankomos. Pastebėjome, kad paroda labai domina ir kultūros paveldo valdytojus, o dabar jų dar ir amžius labai jaunėja. Jauni žmonės nori išsaugoti savo protėvių šaknis, juos domina praeitis, įsigiję senus objektus, jie stengiasi juos atgaivinti, įveiklinti, įkurti patrauklius muziejus, organizuoti edukacines veiklas ir pan.

Dabar per pasaulį ritasi tvaraus naudojimo banga. Ar Jūs savo misiją šioje srityje matote?

Tikrai taip, kultūros paveldo festivalio metu mes orientuojamės ir į seno pritaikymą naujam. Ar tai būtų močiutės palikta kėdė, ar paveikslas, ar nuotrauka, ar brangus juvelyrikos kūrinys – daiktai, kurie mums svarbūs, gali įgauti net ir visai kitokį praktinį pritaikymą. Paveldas yra labai plati sąvoka. Juk daiktas nebūtinai turi būti įtrauktas į kultūros paveldo registrą, kad mums būtų svarbus, mums svarbus ir mūsų asmenimis, šeimos paveldas. Mes turime suprasti, kad paveldo išsaugojimas – tai mūsų galimybė kitai kartai palikti ankstesnės kartos ženklus ir tai kiekvieno iš mūsų pareiga, ne tik tų, kurie dirba paveldosaugos srityje. Paveldas ir tvarumas labai artimai persipina, eina greta. Pastaruoju metu tendencija seną pritaikyti naujam – baldus, butą, namą – o ne pirkti naują, klesti vis labiau. Juk saugodami praeitį – tausojame mūsų ateitį. Juo labiau, kad tie seni daiktai tikrai yra kitokie nei nauji – jie turi savo dvasią, dažnai yra ir daug patvaresni. Ir šiandien man labai džiugu dėl to, kad visa ši populiarėjanti tvarumo linija labai padeda vertinti paveldą ir praeities ženklus.

 

Kultūros paveldo festivalio metu mes orientuojamės ir į seno pritaikymą naujam. Ar tai būtų močiutės palikta kėdė, ar paveikslas, ar nuotrauka, ar brangus juvelyrikos kūrinys – daiktai, kurie mums svarbūs, gali įgauti net ir visai kitokį praktinį pritaikymą. Juk daiktas nebūtinai turi būti įtrauktas į kultūros paveldo registrą, kad mums būtų svarbus, mums svarbus ir mūsų asmenimis, šeimos paveldas.

Tvarumo banga jauną žmogų tarsi atveda  prie paveldo temų. Ar galima sakyti, kad jauniems žmonėms tai gal net labiau įdomu nei vyresniems?

Kalbant apie mūsų internetinę platformą, tai matome, kad kiekviena sritis turi savo žiūrovą, klausytoją ir dalyvį. Manau, kad tai nepriklauso nuo amžiaus. Net ir mūsų kūrybinėse dirbtuvėse renginių metu dalyvauja įvairaus amžiaus dalyviai. Į tas pačias kūrybines dirbtuves ateina ir vaikas, ir senjoras, ir jiems abiems ta veikla yra įdomi. Galbūt kiek kitokiu kampu, bet padeda atrasti paveldo išsaugojimo subtilybes. Kita vertus, viskas priklauso nuo informacijos pateikimo. Žmonės kartais nesidomi ir todėl, kad jos yra per daug, ji per plati, per sudėtingai pateikiama. Tad mes stengiamės viską pateikti kiek įmanoma paprasčiau ir koncentruotai.

Ar paveldo specialistų bendruomenė vieningai palaiko Jūsų iniciatyvą organizuoti „Heritas“ festivalį, dabar dar kurti ir svetainę?

Kai pradėjome „Heritas“ organizuoti, galvojome, kad sulauksime daug skeptizicmo, jo ir neišvengėme, bet tuo pačiu nuo pirmų metų gavome ir labai daug palaikymo. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija mums suteikė patronažą, dauguma institucijų, kurios dirba kultūros paveldo išsaugojimo srityje, irgi vienaip ar kitaip prisideda prie „Heritas“ turinio kūrimo ar padeda viešinant festivalį. Tiesa, kad veiklą galėtume vykdyti nenutrūkstamai, vis dar labai trūksta finansavimo. Tačiau nenukabiname nosies, nes buriame bendruomenę, kurioje vieni kitiems padedame ir augame kartu. Dalyviai – įmonės ir institucijos, meistrai prisideda turiniu, mes suteikiame erdvę, lankytojai ateina, domisi ir randa atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Nuo individualizmo mes sėkmingai judame į bendruomenes ir džiaugiamės pastebėdami, kad dabar žmonės labiau linkę burtis į interesų grupes ir rūpintis paveldu bendruomeniškai. Juk drauge siekti užsibrėžtų tikslų yra žymiai lengviau. „Heritas“ stengiasi padėti pažinti mus supančią aplinką, surasti specialistus, kurių reikia vieniems ar kitiems sprendimams, susijusiems su kultūros paveldo išsaugojimu.

Labiausiai demotyvuoja atsimušimas į uždarytas duris. Būna momentų, kai atrodo niekas negali ar nenori tau padėti ir tuomet tu su savo idėjinėmis veiklomis atsiduri ant išlikimo ribos... O džiugu dėl to, kad prie mūsų prisijungia vis daug žmonių, kurie negailėdami laiko ir resursų, mato šios veiklos prasmę ir padeda mums augti.

 

Dabar turite jau tarsi dvi paveldo sklaidos patirtis: gyvas parodas ir virtualią svetainę. Kur įdomiau dirbti pačiai: virtualioje erdvėje ar gyvai?

Tiek gyvas bendravimas, tiek bendravimas virtualiai turi savų pliusų ir minusų šiandieninėje situacijoje. Tačiau, kai galima savomis rankomis praktiškai prisiliesti prie istorijos, kūrybinių dirbtuvių metu išmokti vienos ar kitos technikos, pabandyti sumūryti skliautą ar susipažinti ir gyvai pabendrauti su meistru, muziejaus darbuotoju bei viską išgirsti „iš pirmų lūpų“ yra žymiai įdomiau ir informacija užsilieka ilgiau. Kita vertus, virtualus bendravimas mums visiems įrodė, kad galima gausybę veiklų vykdyti ir virtualiai. Kartais net patogiau, nei vykti į tolimą susitikimą.

O kas Jus liūdina?

Gal ne tiek liūdina, kiek labiausiai demotyvuoja. Tai atsimušimas į uždarytas duris. Būna momentų, kai atrodo niekas negali ar nenori tau padėti ir tuomet tu su savo idėjinėmis veiklomis atsiduri ant išlikimo ribos… O džiugu dėl to, kad prie mūsų prisijungia vis daug žmonių, kurie negailėdami laiko ir resursų, mato šios veiklos prasmę ir padeda mums augti.Paveldas yra kontraversiška sritis, todėl pasikartosiu, kad „Heritas“ atsirado iš didelio noro dalintis iššūkiais, su kuriais susiduriame dirbdami šioje srityje. Tuo metu nebuvo erdvės, kurioje būtų galima drąsiai, atvirai ir garsiai kalbėti apie paveldo problemas, drauge su kolegomis dalintis kas yra blogai ir kaip tai galėtume visi kartu išspręsti. Mes dažnai esame užsidarę savo burbuliukuose ir sprendžiame problemas po vieną, bet ne strategiškai ir mažai įtraukdami visuomenę. Taigi mūsų tikslas yra tokią erdvę kurti, ar tai būtų internetinis puslapis, ar tai būtų renginys. Ir dabar jau galima sakyti, kad situacija šiek tiek kitokia, visi tampame vis atviresni, stengiamės pristatyti kultūros paveldą kitaip. Kalbant apie „Heritas“ komandą, tai daugelis iš jos dabar dirba įvairiose institucijose ir ženkliai prisideda prie kultūros paveldo išsaugojimo visose srityse. Festivalio savanoriai irgi dažnai pamato, kad yra sričių, kur galima save atskleisti ir realizuoti. Žodžiu, pokyčiai matomi ir padėtis taisosi. O mes tikimės dar vieno „Heritas“ festivalio rugsėjį. Kol kas neatskleisiu, kokioje Vilniaus erdvėje ją planuojame, bet bus tikrai įdomu! Kviečiu institucijas, įmones, dalyvius registruotis, dalyvauti ir drauge kurti „Heritas turinį. REGISTRUOTIS  SUSKUBKITE  ČIA.  

Ačiū už pokalbį, labai to tikimės bei linkime ir mes.

Kalbėjosi Rasa ŽEMAITIENĖ

Akimirkos iš festivalio "Heritas" 2020m.

Erikos Kielės nuotraukos Liudo MASIO.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

charset=Ascii

Antikvariato mugės – galimybė prisiliesti prie kitų šalių kultūros

Kauno prekybos miestelyje “Urmas” balandžio 23-25 dienomis vyko jau tradiciniu tapęs tarptautinis senturgis “Laiko ratu”. Tiesa, šiemet dėl pandemijos žodį “tarptautinis” reikėtų nubraukti, nes į mugę rinkosi tik prekybininkai iš Lietuvos ir užėmė kur kas mažesnį plotą nei ankstesniais kartais. Vis dėlto, visus džiugino, kad pirmoji mugė po pandemijos įvyko, sendaikčių, vintažo ir antikvariato pardavėjai turėjo kur parodyti savo prekes, o jų mėgėjai jas galėjo vėl apžiūrinėti gyvai ir, žinoma, pirkti. Kokios nuotaikos vyravo, kaip ramybės metai pakeitė antikvariato rinką ir kokios dar permainos nutiko? To ir teiravomės mugės dalyvių.

Pakeistos vietos – pradanginta mugių „dvasia“

Lietuva nelepina sendaikčių mėgėjų išskirtinio dydžio antikvariato turgais ir mugėmis. Vieni didžiausių du kartus per metus jau kurį laiką vyksta būtent Kauno „Urme“, neseniai jas pradėta organizuoti ir Vilniuje Gariūnų turgavietėje. Kiek ir kas vyks ateityje, dabar sunku pasakyti, bet jei išliks bent šios didžiųjų miestų iniciatyvos jau būtų gerai. Visa kita galima įvardinti nedideliais sendaikčių turgeliais, kuriuose ir pardavėjai tie patys, ir prekės panašios. Tokie savaitgaliais veikia net mažų miestelių turgavietėse ar tam tikrose gatvėse. Vilniečiai dar turi šeštadienio sendaikčių turgų prie „Compensa“ koncertų salės, bet kaip daugelis su giliu atodūsiu prisiminė: „Tai visai ne tas, kas kažkada vyko ant Tauro kalno“.

Ant Tauro kalno Vilniuje ilgus metus šeštadieniais iš tiesų vyko tikras antikvarininkų gyvenimas su ten užgyventa dvasia, kuriama ir pardavėjų, ir pirkėjų. Nebėra. Kažkas kažko nepasidalino ir gera idėja tiesiog subyrėjo.

Kauno „Urmas“ iš pradžių muges rengęs bazės prieigose, prie transporto žiedo, buvo visai puikiai beįsisiūbuojantis ir dalyvių gausa, ir bendrystės dvasia, bet prieš 2-3 metus vieta buvo pakeista, mugė nugrūsta į kitą bazės galą, šalia kioskelių, ten kur dabar vyksta bagažinių turgeliai, ir žmonės pradėjo painiotis: kaip staiga vieną savaitgalį taip pabrango bagažinių turinys? „O, čia mugė, kitokia mugė?“- atsitiktiniams atklydėliams ir pigių sendaikčių medžiotojams tai kėlė nuostabą ir nusivylimą. Prekybininkams irgi kėlė nusivylimą. Ne tik pakeista vieta, bet ir gana didelė suma už plotą ir tai, kad organizatoriai kuo toliau tuo mažiau tas muges reklamavo. Šiemet net negalėčiau pasakyti, ar reklama be paties bazės tinklapio kur nuskambėjo. Na, gal…

„Mes nedideli prekybininkai, bet visada važiuojame tik į šią mugę Kaune. Deja, susidaro įspūdis, kad ji baigia numirti. Kai mugė buvo anoje pusėje, atsirado toks bičiulių būrys, bendravome, pardavinėjome, žmonių buvo kur kas daugiau, dvasia puiki, nuotaika gera ir buvo kažkaip smagu. Persikėlus čia daug kas iš pažįstamų dingo ir tampa tiesiog nebeįdomu. Kalbant apie pirkinius, tai žmonės perka įvairius dalykus, bet kiekvieną mugę vis skirtingai, todėl labai sunku numatyti asortimentą ar orientuotis pagal praeitą mugę. Gali būti pardavęs 15 paveikslų, jų prisivežti labai daug, o parduoti 2.  Be to, jaučiasi, kad žmonių mažai, reklamos trūksta, mugės šurmulio nėra. O dar šalia tie kioskeliai, bagažinių turgus, žmonės pasižiūri ir sako, kad pas jus labai brangu. Į daiktus, atrodo, nelabai linkę ir gilintis.  Taigi šį kartą dar surizikavome, bet panašu, kad be reikalo“,- pastebėjimais dalijosi Tomas iš Kretingos, į Kauno mugę atvažiuojantis šeštus metus.

Per pandemiją – į internetą

Gal tokios nuotaikos tik pandemijos įtaka, kai niekas nieko visus metus  nepirko?

„O tikrai ne, kad pirko ir visai neblogai. Praeiti metai iki Naujųjų buvo labai geri – internetinė prekyba tikrai nestrigo. Sausis, vasaris – blogiau, bet taip juk yra visada. Dabar ir vėl jaučiasi pagyvėjimas“, – Mantas Stankus iš Klaipėdos džiaugėsi savo svetainės www.senakomoda.lt pardavimais.

Jis pastebėjo ir tai, kad žmonės vis dažniau ieško iškirtinių, originalių, istorinių ir vertingų baldų ir kitų daiktų.

„Tai, kas buvo vežta prieš 10 metų jau nieko nedomina, visi nori kažko išskirtinio. Pagaliau ir pačiam vežti tą patį per tą patį – neįdomu. Mes ir patys ieškome kažko įdomesnio. Tiesa, tokių daiktų kainos Vakarų Europoje gerokai padidėjusios, taigi  ir čia jas reikia didinti: brangiau perki – brangiau parduodi. Be to, ten masiškai užsidarinėja parduotuvės ir visi keliasi į internetinę erdvę. Iš pradžių gal ir nenorom, bet paaiškėja, kad ten atsidūrus, atsiranda visiškai kitos galimybės. Dabar siųsti savo baldus gali po visą pasaulį. Žinoma, kad tokie pokyčiai ateityje įtakos ir kainas, ir rinką, ir galimybes pildyti asortimentą“, – sakė Mantas.

Pandemijos laikotarpis, atrodo, nebus nuvylęs ir Roberto iš Šilutės. Pradėjęs dirbti internete jis pastebėjo, kad pardavimas vyko visai normaliai.

„Tiesa, žmonės galbūt nerizikavo pirkti brangių daiktų, bet veiksmas tikrai vyko, niekas nesustojo. Šiandien mugė gal ir kuklesnė, bet būtų sunku ko geriau po karantino tikėtis. Ką žmonės perka? Labai skirtingai. Atvažiavęs į turgų, niekada nežinosi, ką parduosi. Todėl turi turėti ir pigių daiktų, ir brangių. Bet viena taisyklė galioja visada: žmogui reikia gero daikto už gerą kainą,“ – nebuvo nusivylęs Robertas, tik sakė, kad labai laukia, kada vėl galės išvažiuoti į muges Latvijoje ir Lenkijoje.

Beje, paklausti, ar jaučiasi prisidedantys prie tvaraus naudojimo kultūros kūrimo, pašnekovai sutrikdavo: apie tai niekada negalvojo, bet tai… vyko savaime. Jei prekiauji senu daiktu, tai kažkas nenupirks naujo ir kažkam nereikės jo papildomai pagaminti. Viskas labai paprasta, o aš visada sakiau, kad tik tvariausiai gyvena sendaikčių gerbėjai.

Kolekcininkus rašysime į Raudonąją knygą

Iš Telšių į mugę atvažiavęs Alvydas Šalkauskis pagal asortimentą matėsi atstovaujantis ne tik prekybininkų, bet ir kolekcininkų gildiją. Retos knygos, ženkliukų, pinigų kolekcijos… Visa tai siūloma pirkėjui. Namuose, sakė, dar yra gausi žibalinių lempų kolekcija, didžiulė knygų kolekcija ir dar visko daug. Čia atvežė tai, ko pačiam jau nereikia ir su kuo negaila skirtis, nes yra dalykų kurių pašnekovas sakė niekada neparduos. Į muges Kaune Alvydas važinėja irgi jau šešti metai, bet tai ką pastebi jo nedžiugina.

„Galiu pasakyti, kad pirkėjų kasmet tik mažyn, perka irgi kur kas mažiau. Kolekcininkų iš viso labai  mažėja. Kas liūdniausia, kad jų beveik neatsiranda tarp jaunų žmonių. Pas mane į namus šio to ieškoti gal ir užeina vienas kitas, bet labai retai. Atrodo, kad kolekcionavimo mada nyksta. Mano karta viską medžiojo, visko reikėjo, mes viską gaudėme, viskuo džiaugėmės, o dabar viso to jau nebėra“, – sakė Alvydas, surengęs ne vieną savo kolekcijų parodą.

Čia iš karto reikia pasakyti, kad šioje mugėje galbūt labiausiai buvo nuvilti kolekcininkai, nes man pasirodė, kad kolekciniais dalykais prekiaujančių pardavėjų buvo kaip niekada mažai. Rimtų vyrų, sunkiai beišdaužiančių žodį ir nenuleidžainčių akių nuo savo eksponatų šį kartą man akivaizdžiai trūko. Prekių asortimente dominavo indai, įvairios skulptūrėlės, interjero dekoro gaminiai, šis tas iš žalvario, meno, baldų. Buvo knygų. Bet nedaug. Susidaro įspūdis, kad knygų kaip ir kolekcinių daiktų, ima reikėti vis mažiau.

Bukinistas Arūnas Samsonas, žinoma, norėtų su manimi nesutikti, bet pripažįsta, kad išgyvena tikrai ne pakilimo metą.

„Mugė rugsėjį po pandemijos dar buvo lyg ir gyvesnė, šiandien kol kas tik pirma mugės diena, bet nykoka. Kol kas savo knygų nesu perkėlęs į internetinę erdvę, tam reikia laiko, nelabai noriu tuo užsiimti, juolab, kad tuomet man labai stigtų gyvo bendravimo. Pinigai pinigais, bet kai nelieka bendravimo, tai jau didelis minusas. Juk čia antikvariatas, sendaikčiai, senos knygos… Apie tai norisi kalbėtis gyvai. Kita vertus: klientai beveik visad tie patys, naujų pasitaiko retai, jaunų – ypač retai. Žinoma, šio to ieško ir jie, bet vargu ar jie taps rimtais kolekcininkais. Kainos? Normos ribose aš jas didinu,  nes kitaip neišgyvensi, manau, kad jau geriau neparduoti nei veltui atiduoti. Taigi, atrodo, kad niekas nesikeičia ir vargiai ar keisis. Žmonių mažiau, pajamos mažėja, užsieniečiai grįžta, bet niekuo nesidomi. Augimo šioje srityje, deja, nesimato“, – konstatavo Arūnas.

Etnografija pamiršta nebus

Galima sakyti, kad ir etnografinių daiktų mugėje nebuvo labai daug. Bene, gausiausią jų asortimentą turėjo Romanas iš Panevėžio, kaip paaiškėjo kalbantis, taip pat kolekcininkas. Jo privačioje kolekcijoje šiai dienai sukaupta per 3000 etnografinių eksponatų, kurių Romanas, sakė, nelinkęs demonstruoti. 

„Mano kolekcija privati,  turėdamas retus daiktus, aš jais džiaugiuosi pats ir man nėra malonumo juos rodyti svetimiems žmonėms. Į muges vežu tai, kas manęs paties jau nebedomina. Gerus ir retus daiktus net neabejoju, kad nupirktų greitai, bet čia jų neatvežu. Tai mano hobis, aš važinėju, tų daiktų ieškau, pildau savo kolekciją, o tai ko nereikia – parduotu, toks hobis. Man pačiam labiausiai patinka drožyba, geri baldai: spintos, skrynios, patinka tapyba. Tačiau rasti tikrai seną etnografinę skulptūrėlę dabar beveik neįmanoma – jei randi vieną per metus, tai reiškia pasisekė. O žmonės perka labai įvairius daiktus ir įvairiems tikslams. Tiesa, geldų ir ratų mada jau praėjo, bet visumoje etnografinių daiktų žmonės visada ieškos ir norės įsigyti, jau nekalbu apie tai, kad jų visada reikės filmavimams, fotosesijoms ir panašiai“, – sakė Romanas.

Mano agitacija savo kolekciją pristatyti žmonėms, pasidžiaugti savo eksponatais ir darbu viešai, atsimušė į geležinių Romanų argumentų sieną: „Aš katinas, kuris mėgsta vaiščioti vienas, aš ne narcizas ir ne pamaiva“, – šypsojosi pašnekovas ir į jokius kompromisus nesileido. Interviu su Romanu apie jo kolekciją nebus 😊.

Ar būna mugėse daiktų, turinčių istorinę vertę? Ar galima jose ir per jas atrasti lašą Vakarų Europos kultūros, prisiliesti prie kitokio gyvenimo būdo? Būna ir galima, bet tuo reikia domėtis. Jei pagrindinis kriterijus „gražu – negražu“, o ne „įdomu – neįdomu“, vargu ar prisiliesime. Be to, tokius daiktus ir meno kūrinius į Lietuvą veža palyginus nedaug prekiautojų, nes jų kainos akivaizdžiai skiriasi ir pirkėjo gali tekti laukti ilgiau. Dar mažiau jų atsiduria mugėse. Vis dėlto, panorus į antikvariatą investuoti ar tiesiog turėti jį tikrą tikriausią sau, šį tą tikrai galima rasti. Ir ne vien pas tuos prekybininkus, kurie akivaizdžiai veža tik gerus, vertingus, antikvarinius daiktus, bet ir pas tuos, kurie prekiauja tiesiog sendaikčiais. Mugės tam ir yra, kad ieškotum ieškotum ir rastum savo lobį, kurį galbūt pražiūrėjo budri pardavėjo akis. Tiesa, pastaruoju metu tai pasitaiko ypatingai retai, žmonių išprusimas akivaizdžiai didesnis, bet visada galima bandyti ir tikėtis. Na, svarbu tik kad tų mugių būtų.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

MKT_03

Kiek mokslas „prakalbins“ – tiek paveikslai papasakos

Ar norėtumėte sužinoti, kokias paslaptis slepia kelių šimtmečių senumo paveikslai? Pavyzdžiui, pamatyti nematomą Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios didįjį altorių puošiančio Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslo „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“ pusę? Ar žinote, kaip prakalbinti meno kūrinius, kuriuos gaubia istorinės paslaptys? Tai jau bene dvidešimt metų daro fizikinių kultūros vertybių tyrimų srityje dirbantis aukščiausios kvalifikacijos kategorijos restauravimo technologijų specialistas Rapolas VEDRICKAS, kuriam teko prisiliesti ne tik prie pačių įspūdingiausių paveikslų Lietuvoje, bet ir prie tikrų meno šedevrų, kuriuos nutapė Leonardo da Vinci, Rafaello ar Caravaggio ir kurio paskaitų jau nuo šios savaitės visi norintys gali klausytis Meno istorijos mokykloje.

Kaip atsitiko, kad Jūs gyvenimą susiejote su paveikslų tyrimais, restauravimu? Kuo Jus patraukė ši magiška sritis?

Kai kurie dalykai gyvenime susiklosto nededant didelių pastangų: mano mama dirbo ir tebedirba Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, tad visą laiką supo tokia aplinka. Vėliau, dar studijų laikais, aš ir pats atėjau į tą centrą dirbti kaip laborantas ir taip sutapo, kad tuo metu mokslinių tyrimų laboratorijoje dirbęs ekspertas Arūnas Bėkšta išėjo kitur, o aš staiga turėjau viską labai greitai išmokti ir pradėti dirbti savarankiškai. Šiais laikais aukštosios mokyklos ruošia vertybių tyrėjus ir restauratorius, o anksčiau to nebuvo: paprastai tapybos restauratoriai baigdavo tapybą, tekstilės restauratoriai – tekstilės meną, technologai – chemiją ar fiziką ir pan. Specializacija vyko jau patekus į restauratorių pasaulį, pritaikant savo turimas žinias ir besimokant iš darbų vadovų.

Ko reikia norint tapti paveikslų tyrėju, restauratoriumi? Kiek tokią profesiją pasirinkęs žmogus turi būti „prie dailės“?

Tai labiau mokslininkų, negu menininkų profesija, kuriai reikalingas kruopštumas. Kūrybiniai gebėjimai ne visada reikalingi, nes tai nėra kūryba tiesiogine prasme – čia nuo savęs daug nepridėsi. Nors darbas susijęs su meno kūriniais, būtina vadovautis moksliniais sprendimais.Tai yra multidisciplininis laukas, kuriame susitinka istorija, meno istorija, biologija, gamtos mokslai, tokie kaip chemija ir fizika. Visas procesas dažniausiai yra komandos darbas, kuriame skirtingi specialistai atlieka savo darbą.

Ar profesionalių restauratorių, paveikslų tyrėjų Lietuvoje daug?

Žiūrint, su kuo palyginsi. Restauratorių yra daugiau ir dėl labai paprastos priežasties – jie turi skirtingas specializacijas ir jų atliekamas darbas užtrunka gerokai ilgiau nei tyrėjų, kurių kartais ir pritrūksta. Kadangi tyrimai susiję su įranga ir investicijomis, tai savarankiškai dirba vienetai, o ir ne visos restauracinės dirbtuvės turi nuosavus tyrėjus.

Per savo karjerą žengėte rimtą profesinį žingsnį: stažavotės viename iš pasaulyje lyderiaujančių Prancūzijos muziejų tyrimų ir restauravimo centre (C2RMF), įsikūrusiame Luvre, Paryžiuje. Kaip tai pavyko?

Tai buvo tam tikra sėkmės istorija. Kartą važiuodamas į Paryžių, pasiprašiau į ekskursiją po šio centro tyrimų laboratoriją, kuri garsėjo naujausiomis technologijomis, įranga, įvairiausiais metodais. Šio centro mokslininkai sutiko mane įsileisti, o sužinoję, kuo užsiimu, po šio susitikimo pasiūlė stažuotę. Žinoma, teko pačiam ieškotis stipendijos, gyvenamosios vietos ir susitvarkyti kitus dalykus, bet visos pastangos atsipirko. Tai buvo neįkainojama patirtis ir galimybė dirbti su pasaulinio garso meistrų darbais, išmokti paties darbo proceso. Ten įgijau labai vertingos patirties, kurią galėjau pritaikyti grįžęs į Lietuvą.

Ar galėtumėte palyginti įgytas patirtis Lietuvoje ir Prancūzijoje?

Tai sunkiai palyginama, esminiai skirtumai galbūt labiau organizaciniai, taip pat techninės įrangos galimybės ir ištekliai, finansiniai resursai. Tačiau iš esmės Lietuvos restauratoriai tarptautinėje plotmėje niekuo neatsilieka nuo užsienio kolegų. Galbūt kartais skiriasi tam tikros taikomos restauravimo metodikos, naudojamos skirtingos medžiagos, laikomasi kiek kitokių etinių ir estetinių normų. Tačiau šiais laikais informacija yra labai lengvai prieinama, ja nuolat dalijamasi, diskutuojama, išbandoma vis daugiau naujų priemonių ir ta praktika tampa vis globalesnė. Man pačiam, neslėpsiu, tikrai patinka susiklosčiusi Lietuvos restauravimo tradicija ir aukšti kokybės standartai.

Kas paskatino Jus įkurti savo mobiliąją laboratoriją ir kuo ji ypatinga?

Idėja užsimezgė, matyt, dar būnant Paryžiuje, nors tuomet aš jos nesureikšminau. Ten teko kartu su kuratoriumi važiuoti atlikti tyrimų į Chantilly pilį, kurioje pagal paveldėjimo sąlygas saugomi ir eksponuojami Rafaell‘o darbai negali būti jokiu atveju išgabenti iš pilies. Tada atėjo suvokimas, kad nėra būtina gabenti kūrinį į laboratoriją – kartais paprasčiau laboratoriją atvežti pas kūrinį.

Mobili laboratorija išsprendžia labai daug problemų, nes paprastai gabenti jautrius, prastos būklės kūrinius yra labai sudėtinga ir daug kainuoja, savininkui neramu, yra  grėsmė juos pažeisti. Be to, tokia prisitaikanti laboratorija sudaro galimybes tyrinėti ir tuos kūrinius, kurių neįmanoma kilnoti – jie yra labai didelio formato arba išvis fiziškai neįmanoma jų kažkur perkelti, kaip pavyzdžiui, sienų tapybos atveju.

 

Tai kaip gydytojas pas ligonius ir važinėjate?

Taip, iš tiesų ta paralelė tarp tyrimų, restauravimo ir medicinos yra labai iliustratyvi, nes principas yra labai panašus, tik pacientas – kitas (juokiasi – red.). Vienu atveju kalbama apie žmogaus sveikatą ir gyvybę, kitu – apie vertybės būklę ir išlikimą.

Kaip žinoti, kad paveikslui reikia tų tyrimų?

Bendrai tariant, – kai kyla klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, kuomet vien tik vizualaus menotyrinio vertinimo nepakanka. Dažniausiai jais siekiama patikslinti atribuciją, patikrinti įvairias hipotezes, įvertinti kūrinio būklę. Tai praverčia sudarant pirkimo-pardavimo sandorius ir, žinoma, visada, kai kūrinys yra restauruojamas.

Ar dažnai tenka susidurti su iššūkiais?

Iššūkių – didesnių ar mažesnių – pasitaiko nuolat, nes šioje srityje nėra vieno algoritmo, kuris padėtų viską padaryti vienodai gerai ir teisingai. Kiekvienas atvejis labai individualus ir tai yra pagrindinis iššūkis. Neretai procesą apsunkina ir techniniai dalykai, tam tikras iššūkis gali būti ir neįprastai didelis paveikslo formatas ar nepatogi lokacija, pavyzdžiui, sienų tapyba penkių metrų aukštyje. Tuomet reikia didesnio išankstinio pasiruošimo.Bet būna ir visokių kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, gauni tirti jau ištirtą tą patį kūrinį: paveikslas – tas pats, bet savininkas – kitas (šypsosi – red.). Tada tenka įsitikinti, ar tai tikrai tas pats darbas ir ar jame niekas nuo prieš tai buvusio tyrinėjimo nepasikeitė.

Kokius vertingiausius kūrinius tekę tirti?

Stažuojantis Paryžiuje tokių buvo daug – nuo Caravaggio, Rafaell‘o kūrinių iki Leonardo da Vinci „Mona Lizos“, kuri kaip tik tuo metu buvo tyrinėjama. Buvo ir tokių, kurie sulaukia daug dėmesio ir Lietuvoje: tai – Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, Pranciškaus Smuglevičiaus (1745 –1807) paveikslas „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“, tarnaujantis kaip didysis altorius Vilniaus apaštalų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Beje, dėl šio paveikslo gabaritų ir buvimo vietos, jo tyrimas tapo ne tik iššūkiu, bet ir labai įsimintinu įvykiu: viską teko atlikti bažnyčios viduje, o kadangi reikėjo tamsos, tai vyko dar ir naktį.

Ar yra skirtumas tirti sakralų, vertingą paveikslą ir paprastą?

Skirtumas toks, kad kuo garsesnis, žymesnis kūrinys, tuo didesnė atsakomybės našta: juk tuomet tenka dirbti tarsi po padidinamuoju stiklu, jaučiamas visuomenės susidomėjimas, kartais ir žiniasklaidos dėmesys. Sakralių kūrinių atveju dar prisideda ir tikinčiųjų lūkesčiai, tačiau visa tai ir daro šį darbą tokiu įdomiu. O išskirtinių prietarų aš neturiu. Be to, kad neimti atlygio, kol darbas neatliktas iki galo, nes tada gali nesisekti (šypsosi – red.). Bet tai – labiau darbo principas, ne prietaras.

 

Ką apskritai gali ir ko dar negali šiuolaikiniai tyrimai?

Tai, ką gali šiuolaikiniai tyrimai, keičiasi kasdien, todėl labai svarbu domėtis ir stebėti informaciją apie naujus metodus ir technologijas. Pasaulyje jau yra sukurta ir nemažai vienetinių aparatų paveikslų tyrimams ir prie jų rikiuojasi ilga eilė. Tik reikia suprasti ir tai, kad ne kiekvienas meno kūrinys reikalauja vienodo dėmesio ir labai išsamių bei tikslių tyrimų – kiekvienas atvejis yra individualus, be to, yra su tuo susiję kaštai, kuriuos taip pat reikia įvertinti. Bet kuriuo atveju, technologinis progresas jaučiamas ir meno kūrinių tyrimų srityje. Kažkada galbūt išskirtinai tik karo pramonei ar medicinai kurta įranga šiandien puikiai tarnauja ir kultūros srityje, o tokie tyrimai jau nėra neprieinami.Kita vertus, tokių tyrimų metodų, kuriuos atlikę, pavyzdžiui, galėtume iškart pasakyti autoriaus pavardę, nėra ir kažin, ar bus. Bet šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia labai daug informacijos apie sukūrimo laikotarpį, būklę ir pažeidimus, medžiagiškumą, autentiškumą, skirtingus sluoksnius ir pan. Apie tai išsamiai ir pasakosiu Meno istorijos mokyklos paskaitų cikle.

Pats restauravimo procesas šiandien vykdomas taip, kad tai, kas dabar padaryta, prireikus galėtų būti nesunkiai pašalinama – nenaudojamos medžiagos ir procesai, kurie pakeistų kūrinį negrįžtamai.

Kaip gali pasikeisti ištirto, restauruoto paveikslo vertė?

Tyrimai visada susiję su tam tikros tiesos paieškomis. Akivaizdu, kad jei atlikus tyrimus paaiškėja, kad kūrinys – falsifikatas, be abejo, jo vertė kris, o jeigu patvirtinama, kad tai originalus kūrinys – jo vertė kyla. Tačiau bet kuriuo atveju, objektyviai moksliniais tyrimais patvirtinta kūrinio tapatybė turėtų kurti ir tam tikrą pridėtinę vertę. Be abejo, reikia įvertinti ir tokio galimo kūrinio vertės pokyčio ir tyrimų kainos santykį, juk gali pasitaikyti atvejų, kad tyrimų kaštai bus didesni nei paties kūrinio vertė.

O dėl restauruotų kūrinių vienareikšmiško atsakymo nėra: viena vertus, restauruotas kūrinys, be abejo, turėtų kainuoti daugiau nei iki restauravimo. Jis nebereikalauja papildomų investicijų, jo būklė stabili ir nebereikia tuo rūpintis. Kita vertus, kai kurie savininkai labiau linkę patys nuspręsti, kiek ir kaip restauruoti turimą darbą, todėl mieliau renkasi dar nerestauruotus kūrinius ir mėgsta patys rūpintis jo pridėtinės vertės kūrimu ar susitvarkyti nuosavybėn patekusius daiktus pagal savo poreikius ir skonį.

Ar restauratoriui gresia kas nors už prastai atliktą darbą, tarkim, jei jis sugadina paveikslą?

Man nelabai patinka žodžių derinys „restauratorius sugadina“, nes paprastai restauratoriai nesugadina – tai padaro nemokšos. Restauratorius prisiima didelę atsakomybę, sudėtingus darbus gali atlikti tik aukštos kvalifikacijos restauratoriai, jie atsakingi už savo veiklą ir pirmiausia neša moralinę atsakomybę, netinkamai atlikus darbą rizikuoja savo profesine reputacija, kvalifikacijos netekimu, materialine atsakomybe.

Be to, kalbant apie paveldą ir ypač Kultūros vertybių registre esančius kūrinius, tai valstybė šią sritį reguliuoja ir prižiūri, kad jų nerestauruotų nekvalifikuoti specialistai, taip prevenciškai užtikrinama tinkama saugomų vertybių priežiūra. Pasaulyje plačiai nuskambėję netinkamo „restauravimo“ pavyzdžiai meta šešėlį ant garbingos bei sudėtingos restauratoriaus profesijos, tačiau tai išimtiniai atvejai ir jų tėra vienetai.

Kaip Jums atrodo, o kokius paveikslų tyrimus bus galima atlikti ateityje ir kaip keisis tyrimų, restauravimo kryptys? Apie ką dar prabils nematoma paveikslų pusė?

Prabils tiek, kiek mokslas sugebės prakalbinti. Tyrimų srityje nuolat kuriami ir testuojami nauji tyrimų metodai, skirti rasti atsakymus į konkrečius klausimus, pateikti kuo tikslesnius ar išsamesnius tyrimų rezultatus. Itin daug dėmesio skiriama neardantiems tyrimų metodams, įrangos mobilumui ir tikslumui; siekiama išgauti tą pačią informaciją iš kuo mažesnių mėginių, tobulinamos eksponatų priežiūros, saugojimo ir apskaitos sistemos muziejuose, skverbiasi išmaniosios technologijos.Restauravimo srityje diegiamos naujos restauravimo procesą palengvinančios technologijos, pavyzdžiui, išbandomos lazerinių technologijų teikiamos galimybės. Tikėtina, kad ir dirbtinio intelekto vis platesnis taikymas kitose srityse, tame tarpe ir medicinoje, ateis ir iki restauravimo laboratorijų. Esminiai pokyčiai meno rinkoje, ko gero, laukia skaitmeninėje erdvėje: atsiranda tokių meno kūrinių, kurie neturi fizinės išraiškos – tik skaitmeninį šifruotą failą. Atlikti jų ekspertizę ir juos „restauruoti“ jau galės tik informacinių technologijų specialistai. Galbūt tie patys skaitmeniniai technologinių tyrimų vaizdai kažkada taps virtualiais „meno kūriniais“ ir gyvens savo nepriklausomą gyvenimą.

 

To jiems ir palinkėkime. Ačiū už pokalbį.

Pokalbį ir nuotraukas pateikė Meno istorijos mokykla

Trumpai apie paskaitas

  • Paskaitų ciklas „Nematomos paveikslų patirtys: iš restauratoriaus ir meno kūrinių tyrėjo laboratorijos“ – jau 40-asis MIM paskaitų ciklas ir trečiasis, kuris organizuojamas tik nuotoliniu būdu, daugiau nei penkerius metus.
  • Rapolo VEDRICKO vedamą MIM paskaitų ciklą sudaro iš viso 8 paskaitos, kurios vyks iki gegužės 20 d. kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį 18.15 val. per „Zoom“ nuotolinio mokymo platformą.
  • Prisijungti bus paprasta: tereikės užsukti į MIM paskaitų tvarkaraštį skelbiančią skiltį tinklapyje, kurį galite rasti čia: menorinka.lt/mim
  • Išklausiusieji visą kursą gaus tai patvirtinančius pažymėjimus.