79461054_2483189795113735_8836970979038068736_n

KITOKIO KNYGŲ PASAULIO KŪRĖJA

Pirmą kartą pamačiusi menininkės odininkės knygrišės Leonoros KUISIENĖS iš Kauno darbus nelabai supratau, iš kurio jie laikmečio: XIXa., XXa., o gal ir dar iš anksčiau? Pasirodo ne, tai XXI amžiuje užgimę kūriniai, stebuklingai apgaunantys mus laike, paklaidinantys menininkės fantazijos labirintuose ir, be abejo, priverčiantys nustebti.

Be grįžtelėjimo į vaikystę, šaknis – neapsieisime. Nuo kada supratote, kad meno pasaulis Jums nesvetimas?  

Menų mano šeimoje tiesiogiai kaip ir nebuvo, nes nei tėtis, nei mama su menais visiškai nesusiję, bet meninių gijų iš tėčio pusės galima užčiuopti. Tėtės brolis buvo labai meniškos sielos, tik kad jaunas žuvo, tėtės sūnus iš pirmos santuokos – architektas. O tėtis, nors ir karininkas, buvo neabejingas menui. Jei kažkur išvažiuodavome – pati esu  iš Tauragės – tai aplankyti muziejų ar teatrą buvo privalu. Namuose buvo plokštelių ir knygų kolekcija. „Namai be knygų – tai namai be sielos“, – tėtis mėgo šią citatą. Aš pati labai anksti supratau, kad siesiu savo gyvenimą su menais, kad būsiu menininkė žinojau nuo 11 metų. Mokykloje, žinoma, galvojau apie tapybą, bet įstojusi į  Kauno aukštesniąją meno mokyklą studijuoti dailės pedagogikos, susipažinau ir su kitais menais: keramika, odos plastika, grafika, apipavidalinimu. Ir nors studijuojant susidraugauti su oda sekėsi vidutiniškai, tai išėjo į naudą – ji tapo mano iššūkiu, supratau, kad turiu save įveikti ir galiausiai ėmė labai patikti.

O kaip atradote knygrišybą? Juk ji šiandien kaip menas ir net kaip amatas, sakyčiau, išgyvena savo saulėlydį?

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, sietinos su mano veikla ir jos įprasminimu, man kelia siaubą mūsų dienų laikinumas ir informacijos nutekėjimas į niekur. Juk anksčiau buvo laiškai, nuotraukos, pagal juos buvo galima atsekti žmonių gyvenimą, buitį, būtį, asmenybių istorijas. O dabar? Gerai, jei bus saugiose laikmenose, o jei ne? Visko tiek daug fiksuojame ir nieko nesaugome…Gal todėl mano kūryboje dominuoja knygos – kažkas pastovaus, vertingo, saugotino ir saugančio.

Jei kalbėsime apie rankų darbo knygrišybą Lietuvoje, tai taip – dabar tikras jos saulėlydis. Daugelis net nežino, kad šiais laikais yra žmonių rišančių knygas rankiniu būdu. O Kultūros ministerijos rengiamame kasmetinio knygų konkurso nuostatuose net nenumatytas dalyvavimas rankų darbo vienetinio leidimo knygoms, net ir taikant į bibliofilinės knygos kategoriją.

Pasauliniame kontekste meniško knygos  įrišimo klestėjimo laikas  buvo XIXa.  Suklestėjus pramonei, spaudos kokybė tapo gera, tiražai didesni ir pigesni nei kada nors iki tol. Žmonės darėsi vis labiau išprusę, knygų poreikis augo. Įdomu tai, kad nors viskas ir darėsi automatizuota, knygos ruošinius buvo galima įsigyti spaustuvėse ir įsirišti pagal poreikį ir finansus. Kartoniniai ar minkšti viršeliai buvo pigiausi, dalinai dengti oda – vidutinio brangumo, o brangiausiai atsiėjo knygos  meniškai įrištos į odinius viršelius. Tik XXa. pradžioje knygrišystė tapo taikomosios dailės sritimi.

Lietuvoje 1930m. įsikūrė „XVII knygos mėgėjų draugija“, kuri leido, kūrė ir puoselėjo retų leidinių populiarinimą ir saugojimą. Tačiau, kas liečia rankų darbo knygas, turime tik vieną įžymų to laikmečio knygrišį Tadą Lomsargį, meniškai įrišinėjusi knygas. Tarp kitko 1993 m. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje draugija buvo atkurta ir veikia iki šiol.  Tačiau knygrišyba šiandien Lietuvoje, galima teigti, jog yra merdinti, nes nerengiami specialistai, o ir knygų ruošinių spaustuvėse, mano žiniomis, įsigyti negalima. Tiesa, Vilniaus knygrišių gildija kaip organizacija kartais įriša ir išleidžia vieną kitą egzempliorių parodoms, restauruoja knygas ir dirba su tiksliais tradiciniais surišimais. Aišku, turbūt yra, kas įriš laikraščių ar žurnalų komplektą, bet tai kas kita nei knygos.

O laikmenos, imant jau gatavą knygą, perdarymas, labai ilgas procesas, tai gaunasi jau kaip knygos restauravimas ir žmogui sunku suprasti, kodėl tai gali kainuoti tiek daug, todėl aš tokių darbų irgi nesiimu. Pasauliniame kontekste knygų meniniai įrišimai šiandien daugiausia orientuoti į knygrišystės tarptautinio mąsto parodas. Specialiai joms atspausdinami knygų ruošiniai, o parodos dalyviai tada jau riša parodai ar konkursui.

Knygos "Adomas ir Ieva"viršelis vaizduoja supančiotus pirmuosius žmones, o jos viduje obuolys - nuodėmės vaisius. Knyga surišta koptų rišimu - tokiu būdu buvo surištos pirmosios Biblijos. Iš ciklo" Duoklė mūzoms".

Ir vis dėlto, Jūs savo kūrybą susiejote ir su knygomis, ir su knygrišyba. Kaip tai nutiko?

Per studijas į mano gyvenimą atėjo oda, o per tėčio vertybes –  meilė knygoms.  Šiandien knyga man be galo patogi kaip meninės raiškos forma, per ją aš galiu išreikšti save kaip menininkė. Kurdama knygai viršelį, kadangi jis dažnai ir skulptūriškas, aš kuriu skulptūrą – objektą; liedama ir sendindama, knygos puslapius – susiduriu tapyba, piešdama su grafika; interpretuodama tradicinius knygos įrišimus – esu pati tikriausia knygrišė; fotografuodama savo kūrinius, darau meninę fotografiją. Visos kūrybinės užgaidos patenkinamos su kaupu: knyga tapusi mano darbine medžiaga, kuri man labai patogi.

Turbūt galima sakyti, kad knygrišyba, tai tik atraminis Jūsų kūrybos taškas, nes ne tik meniškai įrišate knygas, bet ir kuriate knygas – objektus?

Esu surengusi gal 5 reikšmingesnes personalines parodas ir daugumoje jų iš tiesų orientavausi į knygą – objektą. Beje, šiemet pirmą kartą ryžausi dalyvauti tarptautinėje parodoje Amerikoje ir mano darbas menininko knygos kategorijoje pelnė pirmą vietą – smagu, ypač šiandienos kontekste, kai tavo darbus pamato mažiau nei įprastai žmonių. Taigi nesu klasikinė knygrišė, bet esu šiuolaikinės knygrišystės atstovė kurianti objektus kuriuose tekstas nėra svarbus, svarbiausia idėja. Vis dėlto ir konceptualiuose darbuose stengiuosi, kad atsirastų užuomina į tradicinę klasikinę knygą: ar surišimas naudojamas, ar viršelis – knygos užuomina tarsi privaloma. O kūriniai išeina skirtingi. Kartais kaip skulptūros, kartais kaip interjerinės detalės, kartais turi net pritaikomąjį pobūdį – idėjų fiksavimo daiktas, sakykim, ant rašytojo stalo.

"Didieji žmonės – tai žmonijos knygos turinys. – F. Hebelis." Objektas kurtas tarptautinei odos miniatiūrų parodai "Ex Improviso // Ne Tikėtai", kuri buvo skirta Čijunė Sugiharos veiklos Kaune aštuoniasdešimtmečiui paminėti, vėliau tapo parodos Amerikoje vienu iš nugalėtojų.

Kas padiktuoja knygos – daikto „siužetą“, idėją?  

Jei apibendrintai, tai visi menai – būsenų atspindžiai, o man didžiausią įtaką daro aplinkos socialinių problemų poveikis. Socialinės problemos man labai įdomu, į visas jas gilinuosi, išgyvenu. Kai prasidėjo pandemija ir karantinas, kūryboje iš karto atsirado izoliacijos tema, gimė kūriniai  „28 karantino dienos“, „Kantrybės taurė“. Izoliacija, pavyzdžiui, išreiškiama tokiu keistu telefonu: mes girdime ką kiti kalba, bet patys kalbėti negalime, nėra kur – mūsų niekas negirdi. Ir tai nebūtinai galima susieti su karantinu, pastaruoju metu per socialines medijas visi žmonės labai pabrėžia savo ego – nesame linkę kitų girdėti, trūksta empatijos. Šie kūriniai – tai  mano socialinės žinutės ir galbūt užduotas klausimas: kokie mes kaip žmonės būsime po karantino?

"28 karantino dienos".

"Izoliacija". Kūriniai padiktuoti pandemijos nuotaikų.

Bet grįžkime prie meninio knygos įrišimo. Jūsų įrištos knygos labai skirtingos, tikri meno kūriniai. Papasakokite apie savo projektą „Polymnijos įkvėptieji“?

Šį mano ciklą įkvėpė buvęs prieš tai knygų ciklas „Duoklė mūzoms“, kurio visumą sudaro knygos – objektai vienaip ar kitaip susiję su mūzomis ir įkvėpimu. Viena iš graikų mitologijos mūzų Polymnija be kitų savo misijų rašytojams dovanoja nemirtingumą. Mūzai Polymnijai skirta knyga įgavo sudėtingą Rubiko kubo formą ir įkvėpė tolimesniam ciklui, pavadinimu „Polyminijos įkvėptieji“. Buvau suplanavusi išleisti 10 autorių knygas, kurios tarsi pažymėtų mano 10 metų kūrybos kelią, bet nesuspėjau ir greičiausiai šis projektas taps mano viso gyvenimo projektu, šalia kitų darbų per metus išleidžiant 1-2 autorių knygas. O idėja tokia: išleisti knygas tokiu būdu kaip buvo įprasta seniau, kai jos buvo rankų darbo. Taigi rašytojai pateikia tekstus, maketavimo ir spaudos darbus atlieka spaustuvė, o knygos ruošinius, kurių vos keturi numeruoti egzemplioriai, iki galutinio knygos sukūrimo apdoroju rankiniu būdu aš. Ruošinius pjaustau, lankstau, dekoruoju, lieju, sendinu, o tada jau rišu ir kuriu viršelį – meno kūrinį. Dvi knygos padovanojamos autoriui, kitos dvi lieka man, iš kurių viena skirta parodoms ir namų bibliotekai, o kitą paleidžiu į gyvenimą ir ji turi atpirkti visų kitų egzempliorių leidybą. Jau yra išėjusi Donaldo Kajoko poema, režisieriaus Vytauto Balsio ir  menininkės Anos Lu knygos, Vytauto Stankaus, Gvido Latako, Algio Žukausko eilėraščiai. Rašytojui nėra keliami aukšti kriterijai, tai greičiau mano duoklė aplink esantiems meno žmonėms. Prie vienos knygos su meniniu viršeliu dirbu beveik mėnesį. Vieno autoriaus visų keturių egzempliorių knygos viršeliai skiriasi, o jų meniškumas galbūt suteiks knygoms Polymnijos nemirtingumą ir pasieks daug ateities kartų.

Knygos-daiktai iš ciklo "DUOKLĖ MŪZOMS"

KLIO

KALIOPĖ

URANIJA

MELPOMENĖ

TERPSICHORĖ

POLYMNIJA

Vartant Jūsų knygas, tiek priklausančias ciklui „Polymnijos įkvėptieji“, tiek kitas, atrodo, kad jos iš tiesų senos, antikvarinės, jau liestos ir skaitytos. Kaip jos tokiomis tampa, ar Jus įkvepia praeitis, antikvariniai daiktai?

Visos mano knygos pavargusios, sendintos, iš tiesų tarsi antikvarinės, nes dirbu tol, kol jos pasidaro gyvos, alsuojančios ir nepanašios į naujai išleistas knygas. Aš pati tarsi irgi iš praeities – su XIXa. nuotaika ir estetika. Mano galerijos pavadinimas  „Black Lily gallery“ turi  sąsajų su Viktorijos laikais. Gėlių dovanojimo aktas Viktorijos laikais būdavo lyg nerašytas laiškas ir jų simbolinė reikšmė siuntė tam tikrą žinutę, tarkim tulpė – šlovė, gvazdikas – švelnumas…  Juodosios lelijos simbolika – prabanga, dramatizmas, paslaptis – labai tinka veiklai kurią vykdau. Mat sukurti darbai dažniausiai būna kažkam dovanojami, rankų darbo knyga – prabanga, kūrybos procesas – dramatizmas, knygrišyba kaip amatas apgaubta paslapties šydu. Savo maniera ir braižu stengiuosi kūriniams suteikti simbolizmo ir mistiškumo įspūdį. Kūrybai naudoju gatavas senas detales, pergamentą, žalvarį kurį apdoroju taip, kad nebūtų blizgus. Jau nekalbant apie tai, kaip įvairiai dirbu su odomis, kurių plastika begalinė. Apdirbant karštuoju būdu gaunamas vienas efektas, šaltuoju – kitas. Dirbu ir senovine technika, kurią nelabai naudoja kiti knygų meistrai Lietuvoje tai yra kalinėju kaltukais, modeliuoju odos dulkes. Graviūra, aplikacija, įspaudai, raižiniai – begalė galimybių ir visos jos mano knygose. Kartais jau sunku ir suprasti, kad kūrinys iš odos – taip ją pakeičiu, suteikiu kitą faktūrą, minkštumą, netikėtą formą.

Mano studijoje taip pat galima rasti antikvarinių daiktų. Štai mažutis presiukas, pamačiau ir iš karto pirkau, jis puikiai veikia, kniedžių aparatas irgi gal kokio 100 metų; didelis presas taip pat iš sendaikčių, o štai aukcione visai nebrangiai įsigijau XIXa. anglų knygrišio auksavimo įrankius.

Iš ciklo "POLYMNIJOS ĮKVĖPTIEJI"

Donaldo Kajoko knygos.

Algio Žukausko eilėraščių knygos.

Gvido Latako kūryba.

Vytauto Balsio romanas.

Anos Lu knygų įvairovė.

Vytauto Stankaus meninis knygų apipavidalinimas.

Kuris kūrybos etapas Jums smagiausias?

Esu labai greitai užsideganti, minties blyksnis užtvindo tikru energijos pliūpsniu. Po to atsisėdu už stalo, atsiranda išgastis ir atsakomybė, pradedu pati prie savęs kabinėtis ir viskas pradeda strigti. Bet pasėdžiu, pagalvoju, pradedu po truputį dirbti, dirbti ir viskas pavyksta, kol…lieka labai nedaug. Ir tuomet jau tampa labai sunku viską užbaigti. Velkasi tie galai, velkasi, o aš jau emociškai perdegusi ir kurį laiką nieko nedarau, kol galiausiai susikaupiu ir pabaigiu. Darbų fotosesijos metu apima begalinis džiaugsmas po kurios seka baimė, kad bus idėjų stygius, bet jos ir vėl ateina. Esu disciplinuota, tai idėjas seka amatas ir – nors ir su nuovargio bangomis – vėl viskas įvyksta.

Leonora, apie odos galimybes atrodo, kad žinote viską. O ar nebūtų smagiau – procesas trumpesnis, rezultatas greitesnis –  o ir pelningiau kurti papuošalus ar rankines?  

Komercinių pasiūlymų labai daug, pirkėjų būtų. O rankinės man ir pačiai labai įdomu, nes yra gera meninės raiškos forma. Juk jos gali būti  cilindro, kvadrato, rutulio formos, galima naudoti visokias technikas – kūrybos tikrai pakanka ir aš jas kartais kuriu. Tik knygos man įdomiau, vis dėlto jos turi ne tik vartotojišką vertę. Tiesa, kartais padarau užrašų knygučių odiniais viršeliais ar kitų darbų, kuriuos parduodu žmonėms, kurie mane tokiu būdu remia, o aš  tuo pinigus vėl investuoju į savo menus. Visiems jiems esu labai dėkinga.

Pandemija veikia kūrybinę nuotaiką?

Dviprasmiškai. Kai viskas prasidėjo, man buvo labai įdomu socialiniai dalykai ir kaip tai paveiks visuomenę. Ar mes pasidarysime labiau giminiški, empatiški, ar susvetimėsime ir tapsime paranojikais. Giminiški netapome, daug agresijos, baimės, priešpriešos. Atsirado daug pykčio, o meilė žmonėse numirė. Mūsų nesujungė – mus išskyrė. Šeimoje irgi apie tai pradėjau daug kalbėti, vyras netgi liepė apsiraminti, nes manęs ir iki šiol dirbusios vienatvėje, tai neturėtų veikti, bet veikia. Galiausiai pačiai visko tapo per daug, atsijungiau nuo visų žiniasklaidos portalų ir nuotaika pagerėjo gal 80 procentų – stresas tarsi dingo. Žinoma, tai baisi liga, bet dar baisiau yra tai, kad žmonių psichikai tai turės milžinišką žalą – tai depresijos pandemija. Natūralu, kad mano kūryboje kritinis žvilgsnis į visas šias nuotaikas atsiras.

Ačiū už pakalbį.

komoda

„Jade“ stiliaus KOMODOS atnaujinimo pamoka

Profesionali meistrė, meninių baldų restauratorė Laima BIELSKĖ šiandien vėl mus įsileidžia į savo dirbtuvę, kurioje puikuojasi jau restauruota XX a. vidurio komoda. Ant jos nugarinės sienelės esanti etiketė byloja, kad komoda pagaminta Ispanijoje „Jade“ stiliumi, kuris buvo išplėtotas Kinijoje. Komoda itin elegantiška ir puošni, pagaminta bei dekoruota profesionalių meistrų rankomis. „Komodos paviršius dekoruotas labai sudėtingai, daugiau kaip septyniais sluoksniais – nuo tamsiai juodo pagrindo iki skaidraus lako, todėl ji tokia daili. Didžioji dalis tokių baldų yra vienetiniai meno kūriniai, kurie visada tampa puošniu interjero akcentu, todėl restauruoti juos geriau patikėti meistrui, tačiau visada pravartu šį tą žinoti ir pačiam šeimininkui“, – teigia baldų restauratorė ir pasakoja apie visą darbo eigą – gal kažkam tokios žinios bus naudingos.

komodos restauracija

Komoda grakščios formos, pagaminta iš medienos tašų ir faneros, korpusinės konstrukcijos su keturiais stalčiais, komodos šonai S formos – lenktų linijų konstrukcijos. Apdailos paviršius juodos spalvos ir gausiai puoštas tapytomis gėlių kompozicijomis ir perlamutro inkrustacija, pakraščiai paauksuoti plokštelėmis ir dekoruoti geometrinėmis kompozicijomis bei stilizuotais augaliniais elementais antikinio aukso spalvomis. Komodos paviršius blizgus ir padengtas plonu, skaidriu laku. Kampuose – stilizuoti ramunių žiedai, apatinis pakraštys puoštas graikišku juostiniu ornamentu. Tačiau ir defektų būta pačių įvairiausių: nuo aptrupėjusių dažų iki deformuotų rankenėlių. Komodos paviršiuje buvo matyti ankstesnių restauravimo žymių. Atlikus cheminius tyrimus nustatyta, kokiais lakais ir dažais bei keliais sluoksniais komoda buvo dažyta ir lakuota.

Komodos restauravimo pamoka

Prieš restauravimą komoda buvo iš dalies išardyta: išimti stalčiai, išmontuotos bronzinės rankenėlės. Kiekviena rankenėlė pažymėta, kuriam stalčiui priklauso. Komodos korpuso vidus ir išorė išvalyta. Plyšiuose ir kampuose susikaupę birūs nešvarumai nusiurbti ir pašalinti minkštu šepetėliu. Korpusas ir stalčiai dezinfekuoti. Komodos paviršius valytas vatos gniužulėliais suvilgytais antiseptiniame tirpinyje – 1,5 proc. Pᴈ-triquart etanolyje. Stalčių vidus valytas tirpalu iš etanolio, vandens ir pineno (1:1:1).

Apdailos paviršiuje buitinių baltų dažų dėmelės pašalintos skalpeliu. Paviršiuje atsiradusios matinės lako dėmės regeneruotos etanolio garais. Buvo atlikti profilinio apvado uždažymų bronzos spalvos šalinimo mėginiai.

Naudoti tirpiniai:

1) tirpalas (etanolis, vanduo, pinenas 1:2:2) – tirpdo silpnai, reikia daug kartų vilgyti ir trinti;

2) tirpalas (etanolis, vanduo, pinenas 1:1:1) – tirpdo nepakankamai;

3) nitroacetonas – tirpdo pakankamai, tačiau labai rizikinga, nes acetonas greitai tirpdo lako sluoksnį ir matina paviršių.

Atlikus bandymus nuspręsta, kad galima šalinti uždažymus, tačiau siektinas rezultatas ne itin geras, nes bronzos spalvos dažai tvirtai įkibę į autentišką apdailos paviršių. Dažus minkštinant ir valant tirpalais, kaskart paviršius yra trinamas, nes iš pirmo karto nesivalo. Galiausiai pašalinus zondo vietoje bronzinius dažus neišvengiamai pažeidžiamas autentiškas lakštelinio auksavimo sluoksnis. Šalinant uždažymą taip pat pastebima, kad grunto sukibimas su pagrindu yra labai silpnas ir trapus – ilgiau valant dažus ima byrėti gruntas. Kad ir kaip jautriai ir atsargiai valytume, vis tik prarandama apie 40 proc. autentiško paauksavimo sluoksnio. Taigi atlikus bandinius nuspręsta viršutinio apvado briaunoje bronzos spalvos uždažymų nešalinti. Dėl esamos bronzos spalvos aktyvumo ant viršaus atlikta lesiruotė antikinio aukso spalva „Lefrac&Bourgeois“. Po to ant viršaus padengta tonuotu „Rubino“ spalvos 10 proc. šelaku.

Komodos juodo apdailinio paviršiaus sluoksnio ištrupėjimo vietose įterptas restauracinis gruntas. Grunto sudėtyje yra 7 proc. žuvų klijų, užpildas – kreida. Ant viršaus dengtas plonas juodos spalvos glaisto sluoksnis. Glaisto sudėtyje yra nigrosino miltelių, šelako pudros ir rubino spalvos 10 proc. šelako. Užpildui išdžiūvus paviršius sulygintas iki autentiško paviršiaus sluoksnio. Šlifavuojant naudotas šlifavimo skystis ir smulkaus rupumo šlifavimo popierius. Po to paviršius poliruotas juodos spalvos šelako politūra, kol įgavo blizgesį.

Visas komodos paviršius atnaujintas skaidriu plonu šelako sluoksniu „Rubinol Nevotex“. Atnaujinant šelako politūrą pastebėta, kad lakas sunkiai dengia tas vietas, kur liko įsigėręs ir stipriai įkibęs neoriginalus restauracinis lako sluoksnis.

Rankenėlės valytos etanoliu ir acetonu. Paviršius atnaujintas padengiant plonu sluoksniu antikinio aukso dažais „Dufa Gold“ su bronziniu pigmentu.

Didžiojo stalčiaus dešinio šono įskilimas suklijuotas žuvų klijais ir medžio miltų mišiniu. Stalčių šonuose nutrynimai tonuoti kieta juodos spalvos pasta „Nigrosin X 51“ .

Atnaujintos komodos rankenėlės įmontuotos į stalčius. Komodoje stalčius kreipiantieji tašeliai ir stalčių apatinės briaunos padengtos vašku „Renaissance“. Restauruota komoda surinkta į visumą.

Kaip prižiūrėti?

„Restauruota komoda atrodo puikiai. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad tokios apdailos paviršius labai jautrus, o grunto sąryšis su medienos pagrindu silpnas, nuo mažiausio trinktelėjimo gali greitai atsirasti nauji grunto ir dažų ištrupėjimai. Paviršių reikėtų labai saugoti nuo mechaninio trynimo ir valyti tik sausu būdu su natūralaus pluošto švelniu paviršiumi. Šluostė gali būti panaši į aksomą arba valyti reikėtų minkštu teptuku. Jokiu būdu nenaudokite šiuolaikinių baldams rekomenduojamų poliravimo ir valymo priemonių. Atminkite, netinkamai eksploatuojami ar restauruojami baldai greitai prarandą savo grožį ir antikvarinę vertę.

Tokie baldai kaip ši komoda turėtų būti saugomi taip, kad jų nesiektų tiesioginiai saulės spinduliai ir stiprūs dirbtiniai šviesos šaltiniai. Lako paviršius, ilgai apšviestas UV spinduliais, praranda blizgesį ir darosi matinis, išblunka spalvos. Nestatykite tokios apdailos baldų arti šildymo ar kondicionavimo įrenginių. Rekomenduojama santykinė drėgmė – 50 proc., temperatūra +18–20 °C. Venkite staigių drėgmės ir temperatūros svyravimų. Drėgmės svyravimai neturėtų viršyti 5 proc per parą. Būkite dėmesingi vertingiems daiktams, džiaukitės ir grožėkitės tuo, ką turite“, – patarė restauratorė Laima BIELSKĖ.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Restauratorės Laimos BIELSKĖS archyvo nuotraukos

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

IMGL1020 (1)

Smalsi kelionė dvarų kultūros šimtmečiais

Pakalbinti dr. Marių DARAŠKEVIČIŲ - architektą, architektūros istoriką, Vilniaus dailės akademijos lektorių, ir tiesiog žmogų – turėjau įtarimą - apkeliavusį daugelį reikšmingiausių dvarų, ruošiausi jau senokai, nuo pernai metų, kai vos ne kiekviename aplankytame dvare viename ar kitame kontekste girdėjau šią pavardę ir tapo tiesiog smalsu. Bet laikas bėgo, interviu vis nesutariau, kol galiausiai tiesiog užlijo naujienomis – Marius pradėjo dirbti Panemunės pilies direktoriumi, apsigynė disertaciją „Valgomasis Lietuvos dvarininkų namuose XIX amžiuje“ ir prie visų titulų tapo Menotyros mokslų daktaru, o galiausiai... galiausiai dar išleido savo pirmąja knygą „Magiškiausias kambarys arba dvaro vaistinėlė“. Daugiau laukti būtų buvę tiesiog nedovanotina – Lietuvoje nėra žmonių pertekliaus, kuriems įdomu tai, kas ir „Vintažo ženklams“, o tarp temų – ir dvarai.

Dvarų tema pastaruoju metu iš tiesų populiarėja, bet Jūsų susidomėjimas jais turbūt aplenkęs laiką.  Kas Jus atvedė į dvarų pasaulį?

Nuo tada, kai pradėjau galvoti, kuo norėčiau būti užaugęs, domėjausi architektūra, senąja architektūra, jos istorija. Įdomu galbūt tai, kad mane mažiau domino bažnytinis paveldas, o daugiau pasaulietinis, o iš jo ne miesto statiniai, o kaimiški namai. Didelę įtaką padarė ir tuo metu išleistos trys „Lietuvos architektūros istorijos“ dalys. Tai buvo mano biblijos, iš kurių aš sėmiausi įkvėpimo ir žinių. Jau tada man pasirodė, kad miestų architektūra paini ir sudėtinga, o dvaro sodybos struktūra žavėjo gebėjimu visą norimą pasaulį sutalpinti į nedidelę erdvę. Juk dvare būdavo viskas ko reikia, kartais net bažnyčia ar koplyčia. Štai tada ir tapo įdomu, kokia buvo ten gyvenusių žmonių kasdienybė, koks buvo statinių vidus, interjerai, patalpų paskirtys. Vis dėlto, po mokyklos,  pirmiausiai Vilniaus Dailės Akademijoje įgijau Menų bakalauro laipsnį, po jų  baigiau Kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro studijas ir galvojau, kad dirbsiu paveldo srityje. Bet gi ne, apsisprendžiau gilintis į baigiamojo darbo  įvaizdžio temą ir ilgai bei sėkmingai darbavausi šioje srityje – kūriau organizacijų vizualųjį identitetą. Po kurio laiko supratau, kad gailėsiuosi, jei nebaigsiu architektūros ir įstojau į antrą bakalaurą studijuoti architektūros. Išpildžiau svajonę nors, prisipažinsiu, kad pradėti studijas nuo nulio, gal trisdešimties išvakarėse nebuvo lengva. Po studijų prisijungiau prie architektų biuro, pradėjau kurti interjerus, visgi labiau mėgau dirbti su verslo klientais, tačiau įvaizdžio kūrimas išliko mano pagrindinė duona ir dariau tai 10 metų. Dar ir dabar turiu objektų, tarp jų ir labai įdomų Čiulų dvarą, kuris tikiuosi bus labai gražus, nes šeimininkas labai ambicingas, perfekcionistas, o tai dera su paveldo išsaugojimu.

Taigi meilė dvarams per visus savęs  ieškojimus, suprantu, niekur nedingo.  To liudijimas ir disertacija, kurios tema labai įdomi –„Valgomasis Lietuvos dvarininkų namuose XIX amžiuje“. Kaip išgryninote temą ir kokie nenuspėjami  iššūkiai laukė, pradėjus ją rašyti?

Darbai sekėsi gerai, pinigų jau kažkiek uždirbau, atsirado laisvo laiko ir pasidarė nuobodu – reikėjo kažkokio iššūkio. Taigi grįžau į dvarus – laisvalaikiu tyrinėjau senus dokumentus, leidau laiką archyvuose ir bibliotekose, savaitgaliais lankiausi ir dvaruose. Kol viena mano studijų draugė iš Bajorų sajungos pasiūlė paskaityti  paskaitą apie tai, kuo aš dabar domiuosi – dvarų stalo kultūrą. Aš sutikau, o ji priėmė tai labai rimtai ir suorganizavo grandiozinį renginį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Aš tuo metu dar visai niekam nežinomas, bet žmonių kažkodėl susirinko trimis aukštais. Gerai, kad buvau labai gerai pasiruošęs, į paskaitą sudėjau visą širdį ir visiems labai patiko. Tas geras įvertinimas mane ir įkvėpė disertacijos temai, susidedančiai tarsi iš trijų man artimų dalių: architektūros, paveldo ir stalo kultūros. Mat apie disertaciją kartais pagalvodavau, bet temos vis nebuvau atradęs. O juk tai penkių metų įsipareigojimas, tarsi santuoka, tad norėjosi, kad būtų įdomu ir kažko verta pačiam sau. O kai dar suradau ir gerą vadovą – architektūros istorikę, docentę daktarę Rasą Butvilaitę, tai supratau, kad jau du koziriai mano rankose ir reikia bandyti. Į doktorantūrą įstojau iš pirmo karto – taip beveik netyčia. Tada ir prasidėjo mano kelionė – ilga kelionė. Man niekas nepasakė, kaip daryti interjero tyrimą, kur ieškoti to valgomojo ir nuo ko pradėti  – visus dviračius turėjau išrasti pats, dėliodamas šukę prie šukės, faktą prie fakto ir kurdamas tą vaizdą, kurio reikia. O kur dar įvairūs kiti klausimai? Kaip apsibrėžti, kas yra XIX a. Lietuvos bajoras? Kaip neįžeisti baltarsusių ar lenkų, kad rašau apie dvarus esančius dabar jau jų valstybėse? O juk nerašyti apie Baltarusiją negali, nes už jos sienos buvo bene svarbiausias Lietuvos didikų dvaras – Radvilų Nesvyžius. Didžiulis, progresyvus, modernus dvaras… Jie buvo pirmi, kurie  XVI a. pastatė barokinę bažnyčią, bei XVIII a.  įsirengė valgomąjį. Taigi reikėjo susikurti valgomojo prakalbinimo metodologiją: keliauti po pačius dvarus, skaityti istorinius dokumentus, žiūrėti, ką anksčiau padarė restauratoriai, nes kai kurie dvarai, pavyzdžiui, Raudonės ar Panemunės,– tiriami ir restauruojami jau nuo XX a. 6 dešimtmečio. Be galo įdomu buvo apsilankyti Varšuvos, o ypač Minsko archyvuose, kuriuose  sugebėta sutelkti į vieną vietą nemenką dalį restauratorių XX a. II pusės brėžinių, foto fiksacijų.


Tada ir prasidėjo mano kelionė – ilga kelionė. Kaip daryti interjero tyrimą, kur ieškoti to valgomojo ir nuo ko pradėti, man niekas nepasakė – visus dviračius turėjau išrasti pats, dėliodamas šukę prie šukės, faktą prie fakto ir kurdamas tą vaizdą, kurio reikia. O kur dar įvairūs kiti klausimai? Kaip apsibrėžti, kas yra XIX a. Lietuvos bajoras? Kaip neįžeisti baltarsusių ar lenkų, kad rašau apie dvarus esančius dabar jaų jų valstybėse?

O tema skamba labai žaismingai, lengvai. Atrodytų, kad užteks pavarstyti indaujų duris su prabangių indų istorijomis – ir disertacija?

Tikrai nesitikėjau, kad teks spręsti tiek istorinių klausimų, bet čia labai pasitarnavo jau atliktos istorikų studijos. O iliuzijos dėl indų atkrito jau per pirmąjį pusmetį – tad galbūt ateityje atskiras tyrimas. Taigi liko valgomojo kambarys ir kelios aplink jį esančios ir susijusios patalpos. Pirmiausia reikėjo atsakyti klausimą kada atsirado ir kur šios patalpos dvare buvo įrengtos; tuomet kaip atrodė valgomojo interjeras – durys, lubos, grindys, sienos bei puošyba. Beje, ši dalis, kuri keičiantis laikams kito dažniausiai, daugeliui skaičiusių disertaciją labiausiai ir patiko. Juk įdomu, kokiame vizualiniame lauke buvo valgantieji, kas buvo aplink puotaujančius bajorus.  Nes kuomet viską pradedi matyti ir įsivaizduoti – tampa kur kas  įdomiau. Pasirodo, pravėrę Lietuvos didiko dvaro rūmų valgomojo duris puotaujantys galėjo patekti į senovės Egiptą, Olimpo dievų puotą Parnaso kalne, ar tarp savo protėvių, kurių valgomuosiuose būdavo ištisos jų portretų galerijos. Kadangi Lietuvos bajorų namai – riterių namai, tai ir aplinka tai atspindėjo. Protėvių ar šeimos narių portretų galerija, karalių galerija, religiniai paveikslai gal rečiau, bet irgi būdavo, palubėje – herbai ir, žinoma, trofėjai parsivežti iš karų ar iš medžioklių. Žodžiu, riterių salės tema Lietuvos bajorų valgomuosiuose dominavo.

Aplankėte daugybę dvarų. Ar šiandien Lietuvoje daug dvarų, kurie gali puikuotis autentiškai atkurtu valgomuoju? 

Deja, pilnai išlikusį valgomąjį Lietuvoje turime vos vieną, o visų kitų tik fragmentai ar net apskritai nežinoma, kur jis buvo rūmuose. Idealus valgomasis išlikęs Rokiškio dvare. Tiesa, teko atkurti dingusias kėdes, taip pat trūksta šviestuvų, o visa kita kaip buvo – neįtikėtinas pojūtis, tarsi pakliūtum į laiko mašiną. Šis valgomasis ne tik  atsidūrė mano disertacijoje – netrukus apie jį pasirodys ir knyga „Rokiškio dvaro valgomojo raida: nuo Egipto iki Zakopanės“. Knygos leidimą iniciavo Rokiškio muziejus, mat šiemet Rokiškio mūriniams rūmams 220 metų. Iš pradžių klasicistiniuose rūmuose šis valgomasis buvo Egipto stiliaus, o vėliau, perstačius rūmus, virto tokia rafinuota kaimo troba – Zakopanės stiliaus. Tarybiniais laikais čia buvo koncertinės salės užkulisiai, tad dingo  kėdės ir stalas, kuris vėliau buvo surastas ir restauruotas. Visi kiti baldai, įskaitant ir kredensą (indauja) bei šoninius servantus buvo integruoti ir sėkmingai išliko iki šių dienų.

Bendrą valgomojo vaizdą galima suvokti ir privačiame Plinkšių dvare, tiesa, reikia pasistengti, nes rūmų valgomajame išlikusi tik lubų lipdyba, durys ir dvi neorenesansinės krosnys. O dalis buazerijų (medinė, dažnai dekoratyvi, sienų vidų dengianti plokštė), kredensas ir kėdės saugomos „Alkos“ muziejuje Telšiuose. Tačiau sudėliojus šią dėlionę galima pamatyti puikų neorenesansinio stiliaus XIX a. pabaigos valgomąjį. Beje, būtent renesansinis stilius, kartu su neogotikiniu, XIX a. valgomajame buvo labiausiai paplitęs. Tai puikiai atliepė riterių salės koncepciją – santūrus, viduramžiškas ir tamsus.    

Tačiau būta ir lengvų bei žaismingų valgomųjų. Antai Burbiškio dvare Anykčių rajone atkurtas spėjamas valgomasis. Dekoro tema labai neįprasta – kiniška. Ji papildo kitas retas ir egzotiškas – japonišką ar egiptietišką – puošybos temą valgomuosiuose. Kas inspiravo kinišką temą galima tik spėlioti. Gal monarchų dvarų pavyzdžiai, nes, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija turėjo valgomąjį kiniška tema. Anglija XIX a. darė didelę įtaką dvarų interjerų puošybai, todėl gal ir čia dėl to atsirado tapetai su kiniškais siužetais bei prie jų priderinta lubų tapyba. O gal apdaila buvo priderinta prie kiniško porceliano kolekcijos, tačiau apie ją žinių šiuo metu neturime. Bet taip kaip šis valgomasis restauruotas, man labai patinka. Gal tik stalas kiek siaurokas, juk anksčiau visi mėgo plačius patogius stalus. Beje, labai gaila, kad pastaruoju metu juos šventėse pakeitė apvalūs – nematau tame jokios prasmės. Keista, kuomet nedidelėse šeimos šventėse, vos 24 žmonės susėda prie 4 atskirų stalų.

Puikiai išsilaikęs Rokiškio valgomasis ne tik atsidūrė dr. Mariaus Daraškevičiaus disertacijoje – apie jį Marius parašė knygą „Rokiškio dvaro valgomojo raida: nuo Egipto iki Zakopanės“. (VŽ archyvo nuotraukos, autorius - Liudas Masys).

Burbiškio dvare Anykščių rajone atkurtas spėjamas valgomasis. Dekoro tema reta Lietuvos dvaruose – kiniška. Galbūt tai buvo derinama su kiniško porceliano kolekcija. (VŽ archyvo nuotraukos, autorė - Giedrė Retas).

Ar tarp aplankytų dvarų turite savo favoritų?

Tikrai turiu. Grįžtant į Baltarusiją – tai Žiličiai: įspūdingo dydžio rūmai, turintys 200 kvadratinių metrų valgomąjį su orkestro lože, kuri buvo sujungta su šokių sale, tad muzikantai, reikalui esant, galėjo pereiti nepastebėti. Lietuvoje – Paežerių dvaras Vilkaviškio rajone, tobulas, miniatiūrinis, turintis viską, ko reikia puikiems XVIII a. rūmams ir dar su išlikusia lipdyta interjero puošyba. Pradėjęs dirbti Panemunės pilyje, atradau ir šį objektą, tai geriausiai išlikusi rezidencinė renesansinė pilis su išsaugotu nepakitusiu XVIII a. reprezenatcinių patalpų planavimu ir sienų tapyba.

Dauguma kitų dvarų yra jau XIX amžiaus ir man mažiau patinka – ten per daug patogu (juokiasi). Nors labai įspūdingas Užutrakis, fantastiškas Rokiškis, labai įdomūs ir Palangos rūmai. Visi šie dvarai unikalūs. Bet visgi didžioji dalis  Lietuvos dvarų buvo mediniai 1–2 aukštų 200–400 kvadratų, kai kurie įrengti itin puošniai ir nesiskyrė nuo mūrinių interjerų, o kiti buvo visai paprasti: baltintos sienos, balkinės lubos, medinių lentų grindys. Man jie irgi patiktų, bet jų labai mažai išlikę. Čia galime prisiminti barono Rozeno puikiai restauruotą Gačionių dvarą. Tačiau šiemet dvaras buvo parduotas ir ar svetingumo tradicija bus tęsiama – pamatysime. Didelį potencialą turi Aristavėlės dvaras, bet jo atgimimas  su programa „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ dar tik prasideda. Bus keliaujama po Lietuvą ir pasakojama apie sienų tapybą – įdomi tema. Unikalus ir medinis Biržuvėnų dvaras. Yra labai įdomių palivarkų, kuriuos susigražino  bajorų palikuonys ir gyvena juose savo gyvenimą. Tai nedideli ūkiniai dvareliai su senelių portretais, geneologiniais medžiais, ragais ant sienų. Kartais tenka juose svečiuotis, tai žiūri ir galvoji, kad senoji dar Lietuva egzistuoja ir Česlovas Milošas nebuvo paskutinis LDK pilietis, kaip kad kartais  save  pavadindavo.

Vis dėlto apie atgimstančią dvarų kultūrą, ko gero, nėra prasmės arba labai anksti kalbėti, bet tikrai yra ką pasakyti  apie kultūrinę veiklą dvaruose?

Užmiestyje dvarai dažnai iš tiesų perima buvusių kultūros centrų vaidmenį. Ten vyksta parodos, koncertai, kartais yra įkurtos bibliotekos, pasirašomi svarbūs verslo susitarimai, vyksta netgi savivaldybių renginiai. Dvaras šiandien tampa buvusios ir šiuolaikinės kultūros centru ir dėl to labai džiugu. Savivaldybių leidžiamuose bukletuose dažnai vos ne pirmoje nuotraukoje būna to rajono dvaras. Vadinasi, jie svarbūs, gražūs, visapusiškai praturtinantys mūsų aplinką.


Lietuvoje yra labai įdomių palivarkų, kuriuos susigražino bajorų palikuonys ir gyvena savo gyvenimą. Tai nedideli ūkiniai dvareliai su senelių portretais, geneologiniais medžiais, ragais ant sienų. Kartais tenka juose svečiuotis, tai žiūri ir galvoji, kad senoji dar Lietuva egzistuoja ir Česlovas Milošas nebuvo paskutinis LDK pilietis, kaip kad kartais save pavadindavo.

Bet dar daug dvarų šandien neturi šeimininkų, nyksta, dvarai klampi vieta kalbėti apie tvarią kultūrą, kuriai šiandien skiriame tiek daug dėmesio. Ar paveldosauginiai reikalavimai iš tiesų tokie neįveikiami?

Yra keletas priežasčių, tarp jų ir paveldosauginiai reiklavimai. Ir ne be pagrindo, nes norint dvarą atkurti autentiškai, neišsiversime be specialistų pagalbos, o specialistų yra nedaug ir jų paslaugos brangesnės nei, pavyzdžiui,  nekvalifikuotų darbuotojų. Bet reikia žinoti, kad yra sukurtas  pagalbos mechanizmas ir valstybė 100 proc. gali kompensuoti įvairius tyrimus. Kodėl nepasinaudoti ta galimybe ir apie savo dvarą nesurinkti kuo daugiau informacijos? Juk atlikus tyrimus dažnai paaiškėja  tikroji tam tikrų dalykų vertė, o niekuo nesidomint, galima daug ką tiesiog sugadinti ir nepalikti ateities kartoms. Pavyzdžiui, gal po dažų sluoksniais yra puiki sienų tapyba, o jūs nieko neištyrę tas sienas tiesiog išgriovėte… Taigi valstybė stengiasi ir tuo reikia nebijoti naudotis. Taip, tai yra sunkiau, reikia turėti laiko, noro, ambicijų. 

Kita vertus, gal ir per daug dvarų yra įtraukta į paveldo registrą, gal reikėtų palikti tik pačius vertingiausius ir nuostabiausius, o kitus leisti restauruoti kaip žmonės išmano užuot leidus jiems visiškai išnykti – bus nors objekto prisiminimas. Ir čia labai reikėtų pamąstyti apie medinius dvarus, kurie kaip investicija atrodo nepatraukliai, nyksta greitai, tad ir jų likimą reikėtų spręsti lanksčiau.

Kita problema, kuri stabdo investicijas ta, kad supirkti dvaro sodybą iš skirtingų savininkų, o dažniausiai jų daug – labai sudėtinga. Net valstybei. Štai Užutrakyje supirkti visus dvaro pastatus užtruko 20 metų ir tai dar vienas nenupirktas. Panemunės pilies pašonėje yra ūkinis sektorius, turintis daug šeimininkų… Ir taip visoje Lietuvoje: dvarų sodybų pastatuose įkurti butai, buteliai, garažėliai, sandėliukai ir  šiuose pastatuose kelinta karta gyvenantys žmonės nenori niekur eiti. Dabar tai jų namai.

Mes pradėjome pokalbį apie Jūsų savęs paieškas, tuomet dar tik teoriniame lygmenyje. Šiandien be visų savo veiklų esate ir Panemunės pilies direktorius, turite galimybę prie visko tiesiogiai prisiliesti. Turbūt labai įdomu ten dirbti?

Panemunės pilies veiklos vizija suformuota prieš man ateinant, aš dalyvavau darbo grupės veikloje, o po to ir buvo pasiūlyta tapti direktoriumi. Taip, tai  labai įdomu.  Kai kažką  tyrinėji, pavyzdžiui, bibliotekoje – jautiesi vienaip, o kai tai darai pilyje – tai  jautiesi visai kitaip. Dabar kartais pilyje tenka net ir nakvoti – ramu, nesivaidena! Šiemet po ilgos 190 metų pertraukos pilis vėl atsiveria ir vėl tampa rezidencija. Tik ne didikų Gelgaudų, o Vilniaus Dailės akademijos rezidencija, kur galės  reziduoti ir eksponuoti savo kūrinius menininkai, kur bus laukiama svečių pažiūrėti šiuolaikinio meno istorinėje aplinkoje. Kaip minėjau, tai autentiškiausia renesansinė pilis Lietuvoje, kur taip puikiai išlikusi senovinė renesansinė architektūra ir visas interjeras suformuotas dar XVIII amžiuje. Krosnių, tiesa, nėra, bet sieninė tapyba išlikusi nuo  prieškambario iki  galerijos ir miegamojo. Ir kiekviena patalpa atspindi jos funkciją, temą – fantastika. Galima pajuokauti, kad geriausias paveldo draugas – neturtas. Kai sakvestravo (Rusijos valstybė paėmė į laikinąją „globą“) pilį iš Gelgaudų, tai ji iki šiol vis buvo tvarkoma. Kadangi pinigų vis stokojama, tai ir išliko daug autentikos – ne kažką sukūrė, bet nieko nesugadino. Todėl šiandien ir matome taip pauikiai išlikusią XVIII a. Lietuvos didiko rezidenciją. Paežeriuose džiaugiamės išlikusia XVIII a. pabaigos lipdyba,  o čia – tapyba.

Panemunės pilis-tai geriausiai išlikusi rezidencinė renesansinė pilis su išsaugotu nepakitusiu XVIII a. reprezenatcinių patalpų planavimu ir sienų tapyba. (Nuotraukos Linos Fisheye).

Smalsu paklausti  ir apie dar vieną Jūsų kūrinį: visai neseniai leidykla „Lapas“ senosios kultūros gerbėjus nudžiugino pirmąja Jūsų knyga „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“. Kaip ji atsirado?

Tai – disertacijos trupinukas. Rašydamas apie valgomąjį atradau, kad prie visų valgomųjų yra atskiras kambariukas – vadinamoji aptiečka. Kažkokia „mažoji vaistinė“, vaistinėlė, kurioje stovėjo vaistai, trauktinės, užpiltinės ir kurioje dažniausai tvarkėsi pati ponia, dukra, motina ar kokia dažnaiusiai netekėjusi giminaitė. Pasigilinęs labiau, supratau, kad tai buvo itin svarbi bajorų kasdienybės kultūros dalis. Po to dar skaičiau konferencijoje apie tai pranešimą, tada gimė mokslinis straipsnis, temos populiarumas vis augo, medžiagos vis daugėjo, ji lipinosi į vis didesnį pasakojimą ir reikėjo su tuo kažką daryti. Paskaitų apie vaistinėlę paskaičiau per tuos penkis metus tiek, kad galėčiau dabar ją skaityti iš miegų prikeltas – susidomėjimu ši tema pranoko valgomojo temą (juokiasi). Taip su gausybe iliustracijų iš įvairių archyvų ir susidėliojo knyga, nes disertacijai tiek medžiagos tikrai nereikėjo. Ir dabar mes visi per ją dar kartą galime prisiliesti prie dvarų kultūros ir sužinoti daug įdomių dalykų. Kviečiu skaityti ir būtinai atrasti dvarų pasaulį.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Pašnekovo portretai iš asmeninio archyvo (autorė - Lina Fisheye)

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

įžanga

Ar HUMANA gelbsti tik žmogų ar ir pasaulį?

Prekyba dėvėtais drabužiais pasaulyje turi turbūt labai gilias tradicijas ir istoriją. Lietuvoje vyresnei kartai pirmiausiai tai asocijuojasi su komisų parduotuvėmis, kurios buvo jau tarybiniais laikas ir kurių duris ne vienas esame varstę. Pirkėjai jose dažnai lankydavosi tikrai ne iš skurdo, o iš noro atrasti kažką originalesnio. Vėliau, atgavus nepriklausomybę, atsirado daugybė „antrų rankų“ parduotuvių, kurios nestabilios ekonomikos laikmečiu labai padėjo įvairių sluoksnių žmonėms tiesiog išgyventi, o ir džiugino – deficitų laikus dar visi prisiminė. Dar vėliau – drabužių „komisas“ persikėlė į internetą ir parduoti ar pirkti dėvėtus drabužius tapo dar patogiau. Bet tik pastaraisiais metais prabilta apie tai, kad ši prekyba gelbsti ne tik žmogų, bet ir pasaulį. Tekstilės atliekų skaičiuojama daugiausiai, vartojimas tiesiog beprotiškas, tad prekyba dėvėtais drabužiais jei ir neišsprendžia visų problemų, tai bent kažkiek kiek pristabdo tekstilės pramonės karuselę. Vienas didžiausių dėvėtų drabužių parduotuvių tinklų Lietuvoje – HUMANA, šiandien taip pat akcentuoja tvaraus vartojimo svarbą,o mums šis tinklas pasirodė patrauklus dar ir dėl vintažinio asortimento. Į visus klausimus sutiko atsakyti įmonės teisės ir bendrųjų reikalų direktorė Gitana MITRULEVIČIŪTĖ.

Intensyviai kalbėti apie tvarų naudojimą Lietuvoje pradėta vos prieš kelis metus. HUMANA Lietuvoje gyvuoja jau per 20 metų, kiek tvarumo idėja iš pat pradžių buvo svarbi, o gal tiesiog norėta prekiauti dėvėtais rūbais, o tvarumo filosofija susiformavo bedirbant?

Pirmoji HUMANA parduotuvė Lietuvoje buvo atidaryta Vilniuje 1998 metų gegužę. Tų pačių metų rudenį pradėjo veikti ir dėvėtų drabužių bei tekstilės gaminių Rūšiavimo centras. Įmonės komercinėje veikloje gautas pelnas nuo pat veiklos pradžios skiriamas darnaus vystymosi projektams Lietuvoje, Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Nors įmonės sukūrimą paskatino siekis rinkti lėšas ir remti neturtingų pasaulio šalių gyventojų pastangas susikurti geresnį gyvenimą, vartojimo mažinimas nuo pat įmonės įkūrimo buvo labai svarbus veiklos tikslas. Stabiliai augdama HUMANA tapo viena iš didžiausių dėvėtų drabužių pardavėjų bei mokesčių mokėtojų Lietuvoje. Šiandien HUMANA prekybos tinklas yra tvarios mados lyderis Lietuvoje, suteikiantis klientams galimybę ne tik įsigyti geros kokybės drabužių, bet ir asmeniškai prisidėti prie tekstilės pramonės poveikio aplinkai mažinimo bei gamtos išteklių tausojimo.

Šiandien tai iš tiesų labai aktualu, nes tekstilinių atliekų kiekvienuose namuose kur kas daugiau nei kitų. Kaip Jūsų pastebėjimu keičiasi pirkėjų požiūris į tvarumą. Ar jiems tai irgi svarbu, ar kur kas svarbiau pigiai pirkti ir gerai atrodyti?

Pastaraisiais metais žmonės vis daugiau kalba apie tvarumo svarbą. Instagram platformoje @humanalithuania subūrėme tvirtą bendruomenę, kurioje matome vis daugiau susidomėjusių bei pasisakančių tvarumo klausimais žmonių. Požiūris į tvarumą išties labai sparčiai keičiasi, nes vis daugiau žmonių sąmoningai renkasi gyventi ekologiškiau, atkreipti dėmesį į tai, kur ir ką perka bei kokią įtaką jų pasirinkimai turi aplinkai. Nuostabu ir tai, jog vis daugiau žmonių skatina tvariai gyventi ir kitus, dalindamiesi patarimais ar tiesiog savo kasdieniu gyvenimo būdu.

Dalis žmonių tiesiog nori gerai atrodyti neišleisdami daug pinigų. Nepaisant to, tvarumo idėjos sparčiai pasiekia vis platesnę auditoriją, tad kai kurie HUMANA klientai labai džiaugiasi sužinoję, jog jų pasirinkimas puikiai atrodyti neišleidžiant daug pinigų yra suderinamas su tvariu gyvenimo būdu. Ekologiškumas ir tvarumas dažnai asocijuojamas su    brangesnėmis prekėmis, tad mes labai džiaugiamės, jog esame išimtis ir turime galimybę pasiūlyti tvarų pasirinkimą už žemą kainą.

HUMANA iš kitų parduotuvių tinklų išsiskiria tuo, kad prekiauja vintažiniais drabužiais, šioms prekėms skiria ypač didelė dėmesį. Ar taip buvo nuo pat pradžių, ar idėją padiktavo paklausa, vartotojai? 

Vienas iš svarbiausių HUMANA mažmeninės prekybos tinklo bruožų — tai gebėjimas patenkinti skirtingų klientų lūkesčius. Didėjant masinės gamybos drabužių pasirinkimui prabangos parduotuvėse, mūsų klientai vis labiau vertina drabužio unikalumą. Norėdami sukurti savo individualų stilių, klientai mielai renkasi HUMANA vintažines parduotuves. Vintažinių prekių skyrių turėjome beveik nuo pat veiklos pradžios, tuo metu veikusioje parduotuvėje Gedimino prospekte. Vėliau HUMANA parduotuvėje, esančioje Trakų g. 16, Vilniuje, vintažinėms prekėms skyrėme vieną aukštą. Augant paklausai, atidarėme ir pirmąją tik vintažinėmis prekėmis prekiaujančią parduotuvę. Šiuo metu Lietuvoje veikia trys vintažinių prekių parduotuvės: Trakų g. 16 ir Didžioji g. 18/2, Vilniuje, o taip pat Daukšos g. 25, Kaune.

Labai įdomu, kaip suformuojamas vintažinis asortimentas?

Mūsų komandoje dirba vintažo ekspertai. Tai žmonės, kurie itin gerai žino  mados istoriją bei tendencijas. Būtent jie atrenka bei apmoko kitus komandos narius atpažinti ir įvertinti vintažinius drabužius, avalynę bei aksesuarus.

Ar pirkėjai labiau linkę ieškoti žinomų prekių ženklų, ar tiesiog sau patinkančių drabužių?

Ne paslaptis, jog žinomų prekinių ženklų prekės dažnai greičiau patraukia akį. Pastebėjome, jog dalis žmonių neabejotinai ieško vien garsių prekinių ženklų drabužių, aksesuarų bei avalynės, kai kuriems tai labai svarbu. Nepaisant to, didžioji dalis mūsų klientų perka tai, kas jiems patinka ir per daug nesuka galvos dėl to, kas parašyta etiketėje. Daugelis vintažinių drabužių yra itin kokybiški bei pagaminti iš natūralaus pluošto: odos, vilnos, šilko, kašmyro ir t.t. Tad dauguma žmonių kreipia daugiau dėmesio į kokybę, mados tendencijas ir, žinoma, audinio sudėtį.

Ar šiandien vintažiniai drabužiai jau turi nuolatinį savo pirkėją, jei reikėtų jį apibūdinti, koks jis būtų? 

Tai veiklus ir stilingas miesto žmogus, kuris turi savitą stilių bei į savo aprangą  puikiai įpina vintažinius drabužius, aksesuarus bei avalynę. Mūsų pirkėjas aktyvus socialinių tinklų platformose – savo radinius mėgsta įamžinti nuotraukose ar vaizdo įrašuose ir taip savo radiniais pasidalinti su kitais. Jis tikrai žino, kada HUMANA  vintažinėse parduotuvėse pasirodo naujas prekių asortimentas, jam artimos tvarumo idėjos ir jis puikiai išmano apie stilių, kokybę bei ilgaamžiškumą.

Vintažiniais drabužiais jau prekiaujate ir internetinėje parduotuvėje ir atrodo pačiu laiku, turint galvoje pandemiją. Fizinės ar internetinė parduotuvė sulaukia šiandien daugiau dėmesio, ar skiriasi pirkėjas?

Internetinė parduotuvė www.e-vintage.humana.lt tapo itin sėkminga. Atsidarius fizinėms parduotuvėms internetinės parduotuvės klientų srautas kiek  sumažėjo, tačiau abiejų tipų parduotuvės yra populiarios. Vieniems eiti į parduotuvę – lyg terapija leidžianti prasiblaškyti ir pasimatuoti drabužius, kiti vis  dėlto renkasi patogumą ir apsiperka nepalikdami namų.

Itin ryškių skirtumų tarp klientų fizinėse ir internetinėje parduotuvėse nepastebėjome. Šiuo metu vintažines HUMANA parduotuves turime tik Vilniuje ir Kaune, tad internetinė parduotuvė suteikia galimybę apsipirkti žmonėms, kurie mėgsta vintažą, tačiau neturi vintažinės parduotuvės savo mieste. Taip pat, turime  nemažai naujų klientų iš užsienio, siunčiame drabužius į Estiją bei Latviją. Jau šį rudenį planuojame atidaryti naują internetinę parduotuvę www.think2.eu ir siųsti prekes ne tik Europoje, bet ir Azijoje.

Jūsų internetinėje parduotuvėje randu gražią iniciatyvą – bendradarbiavimą su fizinę negalią turinčiais modeliais iš agentūros „Hero Talents“. Kodėl pasirinkta ši  agentūra? Spręsti dar daugiau socialinių problemų, atkreipti dėmesį?

Kai pirmą kartą sužinojome apie „Hero Talents“ agentūrą, iškart supratome, jog šios agentūros tikslas bei idėja mums labai artimi. Tikime, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo fizinių galių, turėtų būti matomas kaip pilnavertis visuomenės narys. Pasirinkome šią agentūrą, nes norime palaikyti jų idėją. Esame dėkingi „Hero Talents“ už bendradarbiavimą ir viliamės, jog kartu sudalyvausime ir daugiau projektų bei iniciatyvų socialinės intergracijos temomis ateityje. Dalinimasis savo patirtimi, užsispyrimu ir įkvėpiančiomis istorijomis gali įnešti  teigiamų pokyčių bet kur – mokyklose, darbovietėse ar draugų rate. 

Visais laikais žmonės sakė, kad dėvėti drabužiai labai gelbsti mažesnes pajamas turinčiam žmogui, šiandien turbūt šis pirkėjo įvaizdis kinta? Apsiperka ieškantys kažko įvairesnio, vintažinio, nematyto ir nebūtinai vargingesni? Kokie būtų Jūsų pastebėjimai?

Kaip jau minėjau, vienas iš svarbiausių HUMANA mažmeninės prekybos tinklo bruožų — tai gebėjimas patenkinti skirtingų klientų lūkesčius. Nuo pat įmonės įkūrimo, turėjome tikslą patenkinti ir didesnes, ir mažesnes pajamas gaunančių pirkėjų poreikius. Šiam tikslui pasiekti sukūrėme savo unikalų verslo modelį. HUMANA parduotuvėse lankosi žmonės, vertinantys kokybę ir unikalumą, norintys sukurti savo individualų stilių ir tuo pačiu sutaupyti. Daugelį pirkėjų, besirenkančių dėvėtus rūbus, skatina noras gyventi tvariau, žengiant žingsnį žiedinės ekonomikos kryptimi. Dėl visų šių priežasčių šiuo metu stebime didelį susidomėjimą dėvėtais drabužiais visame pasaulyje, ypač jaunimo tarpe.

Perki sendaiktį – prisidedi prie tvaraus naudojimo. Perki dėvėtą drabužį – irgi?

Tikrai taip! Kasmet augančios drabužių ir tekstilės pramonės poveikis aplinkai didėja. Mados pramonė „pagamina“ 10 proc.  pasaulinio išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, 20 proc. pramoninės vandens taršos atsiranda dėl drabužių apdorojimo cheminėmis medžiagomis. Mados pramonė dažnai išnaudoja darbuotojus, įskaitant mažamečius vaikus, mažiau išsivysčiusiose šalyse, o taip pat menkai apmokamus ilgų tiekimo grandinių darbuotojus. Taigi, pirkdami tai, kas jau yra rinkoje, pratęsiame to daikto ar drabužio gyvenimą, taip mažiname ne tik atliekų kiekį, bet ir poreikį gaminti naujus daiktus  ar drabužius. Lygiai taip pat, kaip ir sendaikčiams, suteiktas antras šansas drabužiams juos taisant, perdirbant ar keičiantis tarpusavyje – tvaraus gyvenimo požymis. Tai ne tik mažina gamtos išteklių naudojimą, aplinkos užterštumą bei kitas svarbias problemas.

Ačiū už atsakymus. 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš HUMANA archyvų,

FI4A8863

JAKIŠKIŲ DVARAS: ką gali Meilė ir meilė

Mano išsvajotas Jakiškių dvaras (Joniškio r.) aplankytas ir su jo šeimininkais Meile ZALECKIENE bei jos draugu Jordanu BIELSKIU susipažinta, o aš žiūriu ir žiūriu tas dvaro nuotraukas, kuriose tiek praeities romantikos, kad apie šiandienos realybę kalbėti prasminga tik tiek, kad parodytum, ką gali meilė. MEILĖ ir meilė. Ak, kaip gerai čia viskas suskamba, susipina ir dera dvaro menėse po krištolo sietynais, atkakliai gaudančiais saulės zuikius lengvai rudenėjančios dienos blyksniuose.

Pasisekė mums su tais šviestuvais, gavome iš vienos prabangios sovietmečio salės. Krištoliniai, geri, puošia ir džiugina“, – tarsteli Meilė, kai mes, lydimi jos istorijos, einame iš kambario į kambarį, retsykiais nuglostydami praeitį – ne tik žvilgniais – ir delnais.

Visa jos pasakojama istorija liejasi lyg skaidrus čiurlenantis upeliukas – lengvai ir paprastai, retsykiais skambiai nusijuokiant. Cha! Kokia dvarininkė? Svajotoja. Jakiškių dvarą  Meilei prieš 17 metų parodo draugas, o duris atrakina kaimynė ir rodo rodo jai šio dvaro lobius: ir čia autentikos dar likę, ir ten, ir kitur. Meilę užburia girgždančios senos langinės, išsiskleidžiančios tarsi vėduoklės, apsilupusios sunkios durys, aukštos lubos, kažkokia mistika, magija ir ji jau žino, kad jį myli, kad nori turėti ir nori leistis tais nuostabiais jo laiptais su aukštakulniais ir ilga suknele. Būti ponia nori, nes jau tiek dirbta, tiek dirbta, kad tam turi būti pabaiga. Ar reiktų pamokymo, kad kiekviena pabaiga tik kažko kito nauja pradžia? Tą ji sužinos pati ir greitai.

O kol kas jos svajonių dvare kvepia grūdais. Subirus kolūkiui,  28 žmonės šį dvarą pasidaliję už pajus, čia laiko grūdus. „Gerai grūdai, – vėliau pasakys viena architektė, – jie sugeria drėgmę, todėl nesupuvo grindys“. Dokumentai irgi netvarkyti, yra ką veikti. Bet Meilė žino, kad tai įveikiama. Ji per metus įteisina tų žmonių nuosavybę, pakloja savo santaupas, uždirbtas per 7 metus koldūnų fabrikėlyje, kuriame įsidarbino metusi dirbti darželyje auklėtoja, ir nuperka dvarą. Tiesiog. Kaip tai, ką įsimylėjo, kaip nekilnojama turtą, kaip svajonę gyventi kitaip. Dabar tai – JOS. Kaip ir nuo ko pradėti – nežino, ką kurti – irgi. Prieš tai čia buvo verslų cechas, Šiaulių fabrikui „Rūta“ kaltos dėžutės, buvo mechanizacijos mokyka, čia tiesiog gyveno žmonės, buvo senelių namai, kolūkio valgykla, darželis, vaikų vasaros stovyklos… Oi, ko tik čia nebuvo. 1898 metais dvarą pastatę baronai Koškoliai – iš Latvijos atėjusi giminė – tikrai negalėjo net įsivaizduoti tokių dvaro gyventojų, bet toks jau tas gyvenimas – margas. Dabar čia atvažiuoja jų palikuonys, fotografuoja, džiaugiasi, dėkoja, kad dvaras gyvas, saugomas, neturi jokių pretenzijų tapti jo šeimininkais, bet galbūt jaučia savo protėvių dvasią, tad sako, kad čia jiems gera.

Kad dvarą reikia suskubti saugoti, jį įsigijusi supranta ir Meilė, o saugoti, tai reiškia pirmiausiai uždengti stogą. Čerpių stogą, kaip geruose dvaruose! Ir jokių kalbų apie seno šiferio lopymą. Kad tai, kas dar likę – išliktų. Meilė parduoda žemę ir imasi šio darbo. Senas stogas toks supuvęs, kad tai pamačius ji negali neverkti: Dieve, kiek čia darbo… „Ko dabar bliauni, ar nematei, ką perki“, – paguodžia draugė.  Paguodžia? Matė, šluostosi ašaras, ir dar mato, kad vėl reikės dirbti ir dirbti nuo ryto iki vakaro, kad suknelė ta, su kuria leisis laiptais, palauks, vėl palauks geresnių laikų. Tačiau…stop! Stop remontui. Visi, kas čia apsilanko, tiesiog pritrenkti. Taip, ir apsilupę, ir apibyrėję, ir aplužę, bet kaip gražu, kaip tapybiška, kaip fotogeniška, kaip tikra. „Tai – Shabby Chic stilius“, – atsidus grožio ir autentikos priblokšti  interjero dizaineriai. Šiam stiliui būdingos švelnios pastelinės spalvos, antikvariniai ir vintažiniai baldai, šiek tiek atsilupę paviršiai. Visa tai dvelkia romantišku Prancūzijos kaimu, iš kur šis stilius ir kilęs. „Shabby“ reiškia apdriskęs, nuskustas, milteliai, o „chic“ – prašmatnus, elegancija, malonė. Du priešingi žodžiai, apibūdina ir prieštaringą stilių. Iš tiesų žavingą!

Ir krosnis tu turi, Meile, kaip tau pasisekė“, – tarsteli į svečius atvažiavęs Babtyno dvaro šeimininkas  Mindaugas Šventoraitis su baltu pavydu balse. Ir tuomet ji jau žino, kad kažkuria prasme yra labiau laimėjusi nei galvojo, kad krosnys, karūnuotos ir nukarūnuotos, pasirodo, didelis turtas, kad sienų gal ir nereikės nuglaistyti iki stiklo lygumo, ir kad tereikia mokėti matyti ir suprasti šio dvaro turtus.  Pati kelis kartus prisipažįsta iš pradžių tikrai ne ką tesupratusi, todėl visų buvo linkusi ir klausti, ir klausyti, ir taip kaip kas nors protingas patarė – daryti. Be jokio žeminimosi, tiesiog smalsiai ir dėl to, kad nepridarytų klaidų. Tokių kaip atsitinka darant euroremontus, užuot išvalius, lengvai pataisius ir padažius. Ir konsultacijų būta įvairiausių, dirbo polichromistai, restauratoriai, architektai – kur praeitis, ten be žinių niekaip. Bet pinigais nelijo, tad darbuose su savo draugu, bičiuliu ir gyvenimo puse Jordanu niekur neskubėjo: „Europinių lėšų neieškojome, labai nenorėjome būti skolingi ir dėkingi valstybei“.  Tvarkėsi abu patys žingsnis po žingsnelio, pasiginčydami ir pasitardami. Čia pat abu prisipažįsta, kad kai kur jų požiūriai, oi, kaip nesutampa. Jis perfekcionistas, jei daryti – tai daryti gerai, ji linkusi paskubėti ir pataupyti… Jis, sako, mėgsta šviesą ir lengvumą, net tokius paveikslus – sklaidrius, jai patinka, kai tamsu ir paveikslai juodais rėmais visai nebaugina. Toks jo ir jos jaukumas. Bet tokie skirtingi skoniai ne kliūtis eiti vienu keliu ir kurti kitokį dvarą. Tiksliau, maksimaliai išsaugoti jį tokį, koks jiems atiteko.

„Jei ne jis čia nieko nebūtų. Jo rankos auksinės, aš niekas be jo“, – paglosto Jordano petį Meilė. „Jei ne jos mokėjimas mylėti žmones ir su jais bendrauti, čia niekam nereikėtų mano nupjautos žolės ir nugremžytų sienų“, –  į komplimentą atsako Jordanas. Ir taip, man pasirodė, kad jie bendrauja kasdien – meiliai besiginčydami.

Bet grįžkime į istoriją. Taigi kai dvaras galiausiai kiek nušvito ir grūdų kvapas prasisklaidė, jį ir atrado tie, kam pasirodė, jog tai gera vieta jų veikloms. Menininkai dvarą pamatė, kaip puikią plenerų vietą, muzikantai kaip koncertų erdvę, kinematografininkai kaip filmavimo aikštelę, o po to patiko ji ir vestuvininkams. Daugybei vestuvininkų, niekada neturėjusių jokių nusiskundimų: čia daug erdvės ir daug romantikos. Taip, beveik nieko neorganizuojant, viskas užsisuko, įsibėgėjo ir dvare apsigyveno…gyvenimas. Toks nepaprastras, galima pasakyti, meniškas ir lengvai bohemiškas. Kambariai pamažu prisipildė pirktų ir dovanotų baldų. „Ačiū kaimynams Briedžiams, Narušaičiams, Žemėnams už vertingus baldus gautus dovanų, ačiū dailininkams už paveikslus, o vestuvininkams už kitokį gražų rekvizito palikimą, ačiū sendaikčių parduotuvytei Joniškyje, kur randame tiek lobių, kad lobsta ir mūsų dvaras“, – vardija Meilė, nuglostydama žvilgniu savo naujus turtus, dovanas ir viską, kas užpildo dvarą. Šiandien jau tikai ne tuščią.

Ant nuskustų, aliejuotų grindų, nelygu kambario paskirtis, pažirę kilimai ir takeliai; daugybė jaukių detalių iš sendaiktynų ir antikvariatų papuošė baldų lentynas, stalus, staliukus, nišas ir visus dvaro kampelius;  palangės žaliuoja romantiškaus gėlių vazonais, o kambarių kertės skleidžia jaukų praėjusių švenčių liudininkių – sudžiūvusių gėlių kvapą.  Myliu purias hortenzijų galvas! Paskui užlipę tais laiptais, kurie vis dar laukia Meilės su ilga suknele, mes randame tas neišgriautas krosnis, laukiančias keramiko Mindaugo Karaliaus rankų ir dar daugiau praeities. Romantiškai žavingame baltame jaunųjų miegamajame nėriniuotos pagalvės tarsi laukia dar vienos įsimylėjėlių poros, o pono ir ponios miegamuosiuose daugybė senovinių lovų su jaukiai minkštais patalais, apvilktais senovinio satino margų raštelių patalyne –  visų kitų dvaro svečių. Meilė praveria naujai įdėtus medinius langus: „Nuostabų aukasarankį stalių turime, šie langai – nepakartojami. Palikome ir seną elektros instaliaciją, o čia virštinkinė jau nauja – itališka, nuo senos beveik nesiskiria“.  Dvaro palėpėje tai, kas dar tik bus restauruota, suvarkyta ir papuoš dvarą. Dvaro palėpėje – daug planų.

Ir  Meilė prisipažįsta, kad visas šis gyvenimas dabar yra jos prasmė, kad nei dienos nesigailėjo, jog įsimylėjo dvarą iš pirmo žvilgsnio, kad dabar niekur neišvažiuoja, nes čia nuolatos turi darbo. Kurti ir bendrauti, rasti ir ieškoti, sugalvoti ir suplanuoti. Žinomiausi žmonės: dainininkai, aktoriai, dailininkai jų dvare! Kas galėjo pagalvoti? Ji pati tikrai ne. Tik taip, ji ilgos suknelės dar nenusipirko ir joks dailininkas jos dar nenutapė, nors – kvatojasi – ketino. Ir per vasarą iš vestuvių uždirbtus pinigus ji vis dar turi kur padėti, nes darbai čia niekada nesibaigs. Ir nebūtinai jie bus tokie dideli kaip planuojami šį rudenį – valymo įrengimai, bet jų bus ir bus. Jordanas jau dabar vardija, ką per šią žiemą  reikės nuskusti, padailinti, restauruoti, pakeisti ir kiek lovų dar perdaryti. Jie juokiasi, kad jų savaitgaliai suplanuoti iki pensijos. O aš klausau, matau ir žinau, kaip jie klysta: jų savaitgaliai čia suplanuoti visam gyvenimui.

Ir Jūs norėtumėte dvaro ženklų savo namuose? Ieškokite jų ir ČIA.

įažnga

Art Deco muziejus Kaune: ŠVIESTI ir ĮKVĖPTI

Kol Kaunas laukia, ar 2022m. bus patenkinta Kauno modernizmo nominacinė paraiška „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“ pateikta Pasaulio paveldo centrui, siekiant jau penktąją Lietuvos vertybę įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, viena po kitos atsiranda privačios iniciatyvos, puoselėjančios Art Deco meno kryptį, kuri susiformavo XX a. 3-4 dešimtmečiuose ir sutapo su Kauno suklestėjimo laikotarpiu, (1918-1940 m. Kaunas buvo Pirmosios Lietuvos Respublikos sostinė). Tarp tokių gražių iniciatyvų ir šią vasarą oficialiai duris pravėręs Art Deco muziejus, kurį įkūrė du šio stiliaus gerbėjai ir mylėtojai Karolis BANYS ir Petras GAIDAMAVIČIUS.

Art Deco kūriniai – pastatai, baldai, papuošalai – priklauso vienam iš išskirtiniausių ir patraukliausių XX a. meno stilių, perteikiančių ypatingą nuotaiką ir gyvenimo būdą, kuris Vakaruose, o pirmiausiai Prancūzijoje atsirado po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos. Jo gimimo data laikoma 1925 m., kai Paryžiuje buvo surengta grandiozinė tarptautinė dekoratyviojo meno ir pramonės gaminių paroda. Po jos buvo išleista dvylika naujų dekoratyviojo meno kūrinių enciklopedijos tomų – ir ten atsirado Art Deco terminas. Tai sąmoningai brangus ir solidus stilius, skirtas „vidurinei klasei“, todėl sovietiniais laikais žmonės vengė apie jį netgi kalbėti, juo labiau, kad Art Deco nekūrė ir naujo bei teisingo ateities pasaulio. Klestėjimo laikais „Art Deco“ atstovavo prabangai, žavesiui, gausai ir tikėjimui socialine bei technologine pažanga.

Paieškos - iš smalsumo

Naujo ART DEKO muziejaus adresas – Gedimino 48. Vienas žymiausių to meto architektų Edmundas Frykas pastatą suprojektavo 1929 m. kaip daugiabutį namą, įkūnijantį progresyvų mąstymą, miestietišką gyvenimą ir estetiką. Ir nors Kaunas šiandien skaičiuoja gausybę Art Deco objektų ir britų leidinyje „The Guardian“ Kauno Art Deco stilius pateko į Europos miestų 10-tuką, kuriame geriausiai atsiskleidžia tarpukario Art Deco stilistika ir jį aplenkė tik Paryžius, tokių pastatų kaip šis yra nedaug. Namo fasadas kaip iš chrestomatinių teorijų apie Art Deco: „Šio stiliaus pastatų fasadai įprastai atkartoja taisyklingų geometrinių figūrų formas, puošyboje naudojami tautiniai ornamentai, būdingos sluoksniuotos ir simetriškos formos“. Šis – su granitinio tinko apdaila, puoštas kaukėmis ir ornamentais, kurių atkartojimą irgi galima rasti interjero apdailoje. Geresnės vietos muziejui, atrodo, ir negalėtų būti.
Negalėjo apie ją svajoti ir Karolis ir Petru, kai įsimylėję Kauno Art Deco stiliaus architektūrą ir išstudijavę ją iš išorės, pradėjo svajoti, kaip patekti į autentišką vidų. Pateko elementariai – per skelbimus, bet greitai iš tiesų tapo tokio buto medžiotojais. Pašnekovus tiesiog nokautavo jų pamatytas pirmas butas Vytauto gatvėje, vadinamajame Daugirdų name, kai už murzinos laiptinės durų, atsivėrė butas tarsi iš filmų apie Niujorko prabangą. Apleistas ir nugyventas jis tebeturėjo dvivėres ir sulankstomas duris, o kambariai ir platus koridorius nesunkiai galėjo transformuotis į pokylių sales – autentiško išplanavimo per dešimtmečius niekas nebuvo sudarkęs. Tai buvo nepakartoja, netikėta, tai maloniai nustebino ir tą butą nupirko…greitesni pirkėjai. Bet Karolis ir Petras jau žinojo, ko galima tikėtis autentiškuose Art Deco stiliaus butuose. Grožio ir stiliaus, patogumo ir funkcijos, Didžiojo Getsbio laikmečio nuotaikos ir praeities magijos!
Netikėtai prasidėjusios tokios stilistikos buto paieškos baigėsi Gedimino gatvėje 2016m. Pokalbio metu Karolis pasakys, kad pastaruoju metu tokių butų rinkoje nėra daug, šiandien jie vis labiau vertinami, o rasti Art Deco stiliaus butą su autentišku išplanavimu beveik sėkmė. Tokiam butui irgi reikia sėkmės ir ji ištinka tuomet, kai butas patenka į Art Deco mylėtojo rankas, nes kitais atvejais jam gali grėsti dalybos į kelis butus ir “euroremontas” be jokių reveransų paveldui ir tvariai kultūrai. Gaila…

Baldais ir aksesuarais muziejaus erdvės pildomos nuolatos

Tačiau grįžkime į ekskursiją, kurią veda Karolis, kviesdamas iš kambario į kambarį, stabtelėdamas prie įdomesnių muziejaus baldų ar kitų eksponatų. Valgomasis, svetainė, darbo kambarys, miegamasis, virtuvė, vonia, tualetas, prieškambaris – viskas sukasi patogiu ratu, yra skrupulingai architekto apgalvota, dabar dar ir preciziškai restauruota.

„Lietuvoje Art Deco ir modernizmas tarsi persipina su tautiniais ženklais: lietuviška ornamentika, tautiniais simboliais, baldai paprastesnių formų ir grubesni nei Vakarų Europoje, bet jų dekorui skiriama irgi daug dėmesio. Lietuviai tarpukaryje norėjo sukurti savitą stilių, kad išsiskirtų iš Vakarų Europos konteksto.Tautinio dekoro elementus matome ir šio namo fasade, yra jų ir viduje. Atlikę polichrominius tyrimus kiekviename kambaryje radome autentiškas sienų dekoro juostas. Kai kurių geometrinių formų ornamente įkomponuota ir mūsų tautinė tulpytė. Beje, sienų spalvos tuo laikmečiu buvo gana intensyvios, jos visos dabar atkurtos, nors kiekviename kambaryje polichromistė rasdavo nuo 8 iki 12 sluoksnių dažų,“ – pasakoja Karolis ir iš valgomojo kviečia į svetainę.

 

2016 m. įgytas bufetas dengtas riešutmedžio lukšto dėlione ir turi išskirtinai gražų savo motyvą, kas baldui teikia dar didesnės prabangos. Art Deco stiliui dekoravimas – vienas iš  pagrindinių dalykų. Jeigu, pavyzdžiui, Art Nouveau menininkai ir architektai savo kūriniams stengdavosi suteikti sudėtingą vidinę simboliką, tai Art Deco kūrėjai iš esmės ieškojo išorinio efekto. Baldų meistrai Vakarų Europoje dažnai naudojo tik rečiausias ir brangiausias medžiagas, tokias juodmedis, raudonmedis, polisandras  ir kitą egzotišką medieną, dekoruotą dramblio kaulo, vėžlio kiauto, perlamutrinių kriauklių intarpais.  Stalčius dažnai puošdavo mažos šilko spurgelės. Lietuvos baldžių gaminiai kuklesni nei vakariečių, bet fanieravimui naudota irgi prabangi mediena, o intarsijose iš kito medžio – ir tautinių motyvų ornementika.

Drąsi svetainė - galimybių pamoka

Svetainė atsiveria už autentiškų suveriamų durų su išlikusiais stiklais. Po kojomis – restauruotas ąžuolo parketas. Patalpa erdvi ir šviesi. Jei būtų šventadienio vakaras, čia derėtų išgerti krupniko, o gal pirmiau šampano. Anksčiau apdairiai buvo pradedama nuo brangiausių gėrimų. Muziejaus svetainėje pirmu smuiku groja minkštųjų baldų komplektas, įgytas Būgos gatvėje Kaune. Komplektas pervilktas netikėtai drąsiu orientalistinės tematikos gobelenu ir lankytojai dažnai užduoda klausimą „kodėl“.

„Muziejuje norėjosi įvairovės, parodyti platesnius stiliaus ypatumus. Juk lietuviai, kaip ir visa Vakarų Europa tarpukariu labai domėjosi Egiptu, Pietų Amerikos ir Rytų civilizacijomis, todėl baldų gobelenas galėjo būti ir toks. Drąsesnis nei įprasta, bet įdomus“, – sako Karolis.

 

Neįprastas svetainės komplekto gobelenas tikrai neatsitiktinis, nors ir drąsus pasirinkimas. Savo laiku Vakarų Europos Art Deco sujungė viską, kas patiko jo autoriams – rytietišką egzotiką, istorines temas, naujas technikas, brangias medžiagas ir šiuolaikinį meną, ypač kubizmą. Art Nouveau, pavyzdžiui, dažnai buvo naudojami gėlių ir, apskritai, augalų motyvai, o Art Deco labiau mylėjo gyvūnus, tad puošėsi jų kailių raštais ir spalvomis. Susižavėjimas egzotiškais motyvais atkeliavo iš actekų, majų ir senovės egiptiečių kultūrų pažinimo ir ypač padidėjo po to, kai buvo atrasti senoviniai miestai Meksikos miškuose, o 1922 m. dar ir Tutanchamono kapas. Domėtis šiomis temomis tapo labai madinga, jos buvo įkvėpimo šaltinis. Taigi muziejaus kūrėjai tokiu sprendimu tarsi išplečia Art Deco mylėtojų pasirinkimo diapazoną ir suteikia drąsos, restauruojant baldus savo namų aplinkai.

O mes dairomės toliau. Muziejaus įkūrėjas Karolis ypač džiaugiasi 1932 m. pagamintu radijo imtuvu ir beveik mistiška jo radybų istorija: „Čia radijo išradėjo Guglielmo Marconi prekės ženklo radijas. Tokie prabangūs radijo imtuvai dabar eksponuojami JAV ir Didžiosios Britanijos technikos muziejuose, smagi detalė: jis yra ir pas komedijos „Simsonai“ personažą turtingą magnatą Degėlą. Tokiais radijo imtuvais tarpukariu buvo prekiauta Šulcės muzikos namuose Laisvės al. 25  ir tai reklamuota 1933m. Lietuvos telefonų knygoje.  Vartome telefonų knygą, matome reklamą, žinoma, svajojame apie tokį imtuvą, o kitą dieną kažkas iš Radviliškio tą radijo imtuvą pardavinėja. Puolame važiuoti, randame šimtus imtuvų turintį kolekcininką ir, žinoma, perkame. Jis identiškas reklamuojamam, o mes džiūgaujame, kad Visata su mumis“.

Tokių istorijų lankytojai gali išgirsti ne vieną. Mat daug techninių remonto sprendimų derinę su aukščiausio lygio specialistais, muziejaus apstatymą pašnekovai pasiliko savo malonumui. Daiktų ieško patys antikvariatuose, mugėse, skelbimų portaluose ir natūralu, kad juos lydi įvairiausi pasakojimai bei nuotykiai. Žinoma, ne visada pirminis rezultatas tenkina, todėl jau ne kartą buvo keisti šviestuvai, tebesiaiškinama, kokios turėtų būti užuolaidos, ieškoma tinkamiausių paveikslų, niekada nebus pabaigos interjero detalių ar indų paieškai,  bet tai, panašu, muziejaus įkūrėjams net ne darbas – greičiau malonumas ir gyvenimo būdas.

Svetainės barą Panevėžyje rado ir restauravo Julija Špakovaitė ir Tadas Baukus. Transformatyvus baras stebina savo patogumu ir demonstruoja Art Deco stilistikos ypatumus. Art Deko stiliui būdinga tarsi nutrūkusi linija, meilė daugiakampiams, pakopiniai galai, keisti, tarsi „išsipūtę“ vingiai. Be to, Art Deco kūrėjams akivaizdu, kad patiko naujausių technologijų – automobilių ar lėktuvų – vaizdai ir intensyvios spalvos: balta su juoda, aukso ir aukso ruda, o taip pat  ryškiai raudonos, žalios ar mėlynos dėmės interjere švytinčios tarsi brangakmeniai. Dar Art Deco pasižymi blizgančio plieno ir žalvario detalėmis, tamsia mediena su intarsijomis, išskirtinai retų rūšių akmens ar medžio tekstūromis.

Svetainėje labai garbingai ant pakylos ekspnuojama ir tarpukario baldininko Jono Prapuolenio sukurta kėdė, kuri 1937m. vykusioje baldų parodoje Paryžiuje jam atnešė aukso medalį. Greičiausiai buvo įvertinta baldininko skleidžiama filosofija, idėja ir naujovė Vakarų Europos kontekste, mat kėdė buvo pagaminta ne iš prabangios medienos, o iš kriaušės su slyvmedžio intarsijomis.  Tai vienintelis tokio lygio apdovanojimas, pasiekęs Lietuvą, tačiau iškilių vardų sietinų su Art Deco stiliumi tuo metu netrūko. Tarp baldų kūrėjų iškiliausi Kostas Petrikas, Jonas Vainauskas, Antanas Gudaitis,  Vytautas Jonynas, Gerardas Bagdonavičius, žinoma, Jonas Prapuolenis. Kalbant apie architektus paminėtini Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Arnas Funkas, Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis, šio namo autorius Edmundas Frykas ir daugelis kitų. 

Už uždarų durų – privatesnis gyvenimas

Išėjus iš svetainės į nedidelį koridoriuką, gali patekti į kiek privatesnes patalpas: darbo ir miegamąjį kambarius, vonią ir tualetą. Miegamajame akį džiugina miegamojo baldų komplektas, į muziejų atkeliavęs iš Miško g. Kaune. Beje, Art Deco miegamojo komplektai, kaip ir virtuvės baldai, šiandien kur kas retesni nei, sakykime, svetainių – žmonės juos mažiau saugojo, jie greičiau dėvėjosi. Riešutmedžio apdaila čia ženkliai ramesnė ir paprastesnė, puošyba – taip pat. Bet jaukumo kambariui teikia to laiko augalai: palmė ir araukarija.

„Fasado ir interjero puošyboje dažna figūra – rombas, o čia sienų dekoro juostų ornamento apvaliame susijungiame matome stilizuotą apynio žiedą. Seniai žinoma, kad apynys turi migdomųjų savybių, tad tas, kas kūrė interjerą labai viską apgalvojo. Lietuvoje yra per 40 apynių veislių, o mes dabar juokaujame, kad  čia 41 – oji – Art Deco. Visa puošyba  atkurta profesionalų dailininkų restauratorių Linos ir Mariaus Pčalinų. Pirmiausiai tokią juostą  reikėjo atrasti, o po to su trafaretų pagalba atkurti“, – pasakoja Karolis.

Darbo kambaryje taip pat yra kuo pasidžiaugti. Be spintų ir tachtos, kurios restauravimo procesą kiek anksčiau išsamiai mums pateikė restauratorė Julija Špakovaitė, dar stovi ir prabangus rašomasis stalas, pagamintas Kaune, Kosto Petriko baldų fabrike. Tai labai retas, muziejaus vertas eksponatas, pagamintas iki 1935m. ir tai buvo nustatyta pagal keturženklį ant jo esančio telefono numerį. Vėliau numeriai tapo jau penkiaženkliais. Darbo kambaryje – ir 1930 m. gamybos „Continental“ rašomoji mašinėlė. Dekoro elementų ir smulkmenų muziejuje jau gana daug, jie suteikia išbaigtumo, jaukumo, namų įspūdį, tačiau jų paieškai niekada nebus pabaigos, be to, vieni daiktai keis kitus – tai amžinas vyksmas muziejuje.Nustatyti daiktų amžių visada įdomu, tiesa, ne visada pavyksta, bet metodų tam yra pačių netikėčiausių. Karolis su Petru džiaugiasi, kai savo pasakojimus apie daiktus gali pailiustruoti to meto spauda, reklamomis, ar kitais laikmečio konteksto  liudininkais.
„Mums labai svarbu, kad baldas į muziejų atkeliautų su istorija ir mes galėtume papasakoti ją savo lankytojams. Štai, pavyzdžiui, Telšiuose buvo pardavinėjama jau mirusios odontologės spinta… su viso stomatologinio kabineto įranga, net grąžtu. Įrankiai pagaminti JAV, Vokietijoje, Švedijoje, yra ir tarybinių – galėtume steigi ekspoziciją.  O štai labai lakonišką – modernios stilistikos spintą puošia riešutmedžio šaknies lukštas. Tai rašytojo Jono Šimkaus spinta, kurią mums pardavė jo dukterėčia“, – pasakoja Karolis.

 

Darbo kambaryje – ir 1930 m. gamybos „Continental“ rašomoji mašinėlė. 

Prabangi fanieruotė dažnai sudaro didžiąja dalį  baldo grožio. Čia – riešutmedžio šaknis.

Art Deco beieškant

Virtuvės iššūkiai ir atradimai

Vis dėlto, didžiausias muziejaus įkūrėjų iššūkis buvo įrengti virtuvę. Art Deco stiliaus virtuvinių komplektų tiesiog neišlikę. Vienui vieną tinkamą šiai erdvei bufetą jiems pavyko rasti Panevėžyje. Ir kas toliau?

„Ir tada mums likimas atsiuntė jau minėtus nuostabius restauratorius Juliją ir Tadą, kurie sūkūrė likusius virtuvės baldus, remdamiesi nuostabia filosofija: čia nėra panaudotas nei vienas naujo medžio gabaliukas, visur 90 ir 100 metų mediena ir naudoti tik tie seni baldai, kurie jau visiškai sugadinti ir nerestauruotini. Savo rūsyje radome seną spintą su suirusia apatine dalimi, panaudojome ją, pridėjome dar kitų baldų dalių ir išėjo puikus, su daug funkcijų komplektas.  Be galo jaukus ąžuolinis jo stalviršis iš senų šimtamečių lovų kraštų… Taigi  nei vienas medis nenukirstas, o baldai įspūdingi ir savo stilistika derantys prie Art Deco laikmečio“, –  pasakojo Petras, varstydamas begales stalčiukų ir durelių už kurių slėpiasi vis koks nors naudingas senovinis daiktas.

Toks kūrybiškas požiūris į atgyvenusius, bet pagamintus iš kokybiškos žaliavos baldus, iš tiesų gali daugelį įkvėpti apsidairyti savo aplinkoje ir sukurti kažką gražaus savo buičiai. Tai patys tikriausi tvarios kultūros ženklai, kurių mes vis dar nesugebame pastebėti, įvertinti ir išsaugoti.

Tačiau muziejaus įkūrėjai jau pastebi, kad jų pasakojimai ir įžvalgos skatina žmonės panašių daiktų ieškoti savo aplinkoje ir integruoti savo namuose. Žinoma, didžiausią dozę įkvėpimo čia gali gauti tie kauniečiai ar miesto svečiai, kuriems likimas lėmė gyventi Art Deco architektūros namuose – juk nėra nieko gražiau kaip harmoninga išorės ir vidaus vienovė.

Karolis ir Petras tą vienovę šiandien jau yra sukūrę, o kas šios erdvės laukia ateityje galima tik spėlioti: juk žavingasis ART DECO laikmetis po šimto metų gali suskambėti pačia netikėčiausia muzika ir būti nuspalvintais visais povo pluksnų spalvų atspalviais. Juk tai grožio ir džiaugsmo stilius, kūrybiškumo ir fantazijos stilius, praeities šiandienoje stilius.

Senovinį virtuvės bufetą galima pavadinti net sekreteru  – tiek daug jame slaptų stalčiukų ir kitokių sunkiai numanomų vietelių daiktams padėti. O daugelis virtuvės rykų irgi turi savo istorijas. Ir gyvenimo, ir pirkimo. 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

128548873_10224790570657194_1745370937232182129_n

STIMPANKO ambasadoriai Vilniuje – Greta ir Donatas

Vilniaus mieste jūs galite pamatyti pačių įvairiausių dalykų, kurių vargu ar pavyks sutikti kitur. Jei pasiseks, galbūt pamatysite ir labai impozantiškai atrodantį dviratininką (sakytum džentelmeną iš XIXa.) ant tikrai neeilinio dviračio su labai dideliu priekiniu ratu. Tiesą sakant, važiuoti tokiu dviračiu Vilniaus senamiesčio gatvėmis tikras iššūkis, bet ko nepadarai dėl savo norų. Smalsumo vedini pasekę tą džentelmeną, galbūt atsidursite prie baro keistu pavadinimu „Garinis Angelas“, o svečiai, linksmai besišnekučiuojantys prie vieno iš pasieniui besiglaudžiančių staliukų, irgi bus pasipuošę mums gana neįprastai – trumpai tariant padvelks retro. Jei labai labai pasiseks, iš to baro išeis dama ir pabučiavus dviratininką į skruostą nuplasnos senamiesčio gatvėmis savo reikalais. Sunku prognozuoti, kaip ji atrodys tą vakarą: gal kaip Tvigi, gal kaip Garbo, o gal kaip Karmen. Bet tikrai kitaip. Damų nuotaikas nuspėti visada sunku. O mes dar užeisime ir į baro vidų, visai kitokį vidų nei daugumos barų pasikalbėti baro šeimininku džentelmenu nuo dviračio Donatu DUBAUSKU ir jo žmona, išskirtinai besirengiančia dama, Greta DUBAUSKE. Pora, kuri ir atrodo, ir gyvena visai kitaip nei diktuoja mūsų visuomenės standartai. Gerai pagalvojus, žodis „standartai“ tiesiog baisus, kalbant apie žmogaus gyvenimą, todėl jo ir nėra šioje šeimoje.

Stimpankas: Viktorijos laikų kostiumai ir fantastiška kūryba

Baro viduje daug keistų daiktų, kurių vienos detalės iš praeities, kitos beveik iš ateities, bet, kad tai vieta, kur suteikiama laisvė žmogaus fantazijai – akivaizdu. O prieš mane pašnekovai, kurie myli retro, vintažą ir antikvariatą, o dar labiau visą Viktorijos epochą (1837-1901), kas sufleruoja tai, jog ši pora savo įvaizdžiu ir gyvenimo būdu atstovauja STIMPANKO subkultūrai.

Štai ką aš būnu perskaičiusi internete jau anksčiau: „Plačiaja prasme stimpankas yra „retrofuturistinė“ mokslinės bei maginės fantastikos atmaina, kurios išskirtiniai bruožai – anachronistinės technologijos ir nežabotos fantazijos pagimdyti išradimai. Stimpankas – tai mokslinė fantastika mokslininkams. Stimpanko subkultūra atsirado apie 1980 -uosius“. Prisipažinsiu – sudėtinga. Todėl noras pažinti šią, iš meilės praeičiai ir fantastiniams išradimams atsiradusią subkultūrą plačiau, ir yra mūsų susitikimo priežastis. Juk įdomu, kaip nutinka tai, kad žmonės susidomi tokiais išskirtiniais dalykais, dar daugiau – padaro tai savo gyvenimo būdu?

„Prieš 10-15 metų aš rekonstravau 1920-ųjų metų miesto indėno aprangą ir netyčia užtikau, kad yra tokia stilistika kaip stimpankas. Jei kalbėtume apie įvaizdį, tai jis remiasi Viktorijos laikų kostiumų mada, jei apie ideologiją – tai ji sukasi aplink fantastiškiausius XIXa. pabaigos išradimus: dirižablius, garo mašinas, tų laikų mechaninių technologijų proveržį, mus žavintį ir įkvepiantį iki šių dienų. Žiulis Vernas yra vienas iš šios krypties ideologų. Todėl stimpanko propaguotojai šiandien ne tik įdomiai rengiasi, bet visada kažką kuria – kas iš odos, kas iš metalo, kas iš dar kažko, bet visi gaminiai tarsi fantastiniai, mechanika su menu eina šalia, juos puošia daugybė detalių, kurios tarsi ir nereikalingos, bet kuria magijos įspūdį ir grožį. Trumpai tariant, tai chuliganiškai žavi ir estetiška kultūra, kuria aš ir susidomėjau“, – apie pačią pradžią pasakoja Donatas.

„Norėčiau akcentuoti, kad stimpankas nėra tik apranga kaip kad daugeliui gali pasirodyti. Tai gyvenimo būdas ir tam tikra pasaulėžiūra. Mes stengiamės gyventi taip, kad kiekviena diena būtų kaip šventė, būtume gražūs mes ir mūsų aplinka, kad tai, kas geriausia iš praeities atsirastų mūsų dabartyje, kasdienybėje ir būtų pritaikyta naujam gyvenimo būdui.  Dabar dar labai smagu ir dėl to, kad šio gyvenimo ideologija propaguoja ekologiją: nieko nereikia išmesti, viską galima panaudoti naujiems daiktams sukurti“, – papildo Donatą Greta.

Kai indėniškas įvaizdis tapo našta

Donato noro gyventi kitaip nei visi, šaknų reikėtų ieškoti, ko gero, daug anksčiau. Gal net tada, kai jis visai vaikas, drauge su mama eidavo į jos vedamas pamokas vakarinėje mokykloje, ir apžiūrinėdavo mokinius – ūsuotus ilgais plaukais vaikinus dangaus žydrumo platėjančiais džinsais, margais marškiniais  su plačiomis apykaklėmis. Tai paliko tokį stiprų įspūdį, kad jam iki šiandien nėra nieko gražiau už platėjančias kelnes, išskyrus tuos atvejus, kai jis dėvi blauzdines. Beje, dabar jau savo siūtas, dažnai – iš odos. Bet nedarykime didelių šuolių. Norint paaiškinti jo meilę kitoniškumui, neišvengiamai teks stabtelti prie Donato indėniškojo įvaizdžio, kuris ėmė ir kažkaip susikūrė tarsi savaime.   

„Taip, buvo ir indėniškas įvaizdis, natūrali mano domėjimosi indėnais, pasekmė. Ilgi plaukai, kartais kasa, drabužiai, žiniasklaidos dėmesys jį sukūrė tokį stiprų, kad aš pradėjau tapti tikresniu indėnu nei tikrieji. Aplinkinams atrodė, kad aš ir šamanas, ir karys, ir viskas, ko jiems prireikdavo. Būdami prie mirties, žmonės kreipdavosi pagalbos, o aš jaučiau, kad ir atsisakyti jau nepatogu – kurioziškiausi atvejai (juokiasi). Galiausiai visos tos legendos ir 20 metų  egzistavęs indėno įvaizdis pradėjo kliudyti mano kūrybai. Visiems atrodė, kad ką aš bekurčiau – o kūriau gaminius iš odos –  bus tik indėniškos stilistikos. Reikėjo kažką su tuo daryti. Ir štai stimpankas…Subkultūra, kurios viena iš dalių – kūryba. Tai atvėrė kur kas didesnes galimybes mano kūrybai ir pamažu tapo mano kryptimi. Juk labai smagu, kai iš penkių neveikiančių vintažinių daiktų gali padaryti vieną veikiantį, kuris atliks šiuolaikinę funkciją, bet atrodys kaip iš XIXa. pabaigos – XXa. pradžios. Sujungi penkis senus dviračius ant vienos ašies ir štai ratu jau važiuoja ir bendrauja penki žmonės. Nereikia nieko išmesti, jei gali padaryti kažką gražaus. Ne veltui ŠMC užrašyta: „Visi žmonės yra menininkai, bet tik menininkai tai žino“. Taigi šiandien mano kūrybos takas yra daug platesnis nei indėniškas takelis“, – džiaugiasi Donatas.

Be kūrybos – nei žingsnio

Kūryba jį lydi nuo jaunystės. Todėl, kai mamos paragintas pasirinko mokslus  Lengvosios pramonės technikume, mokėsi tik tol, kol pateko pirmosios praktikos į „Audėjo“ fabriką. Pamatęs, kad ten joks darbas be mašinų taisymo nelaukia, pareiškimą išeiti parašė tuoj pat. Po armijos įgijo staliaus dailidės specialybę, įsidarbino Profsąjungų rūmuose, po kurio laiko tapo scenos vadovu, vėliau dirbo „Lėlės teatre“  butaforu, o kriterijų darbinantis turėjo vieną, bet svarbų: jo darbe turėjo būti dirbtuvės, nes jam visada reikėjo erdvės kažkam kurti.

„Kažkaip sekėsi, kad šalia valdiškų veiklų visada „įdarbindavau“ savo kūrybą ir tai nešė man pelną. Uždirbdavau tarsi ir labai daug nedarydamas. Kūryba visada buvo šalia manęs. Nuo vaikystės norėjau gerai atrodyti, todėl gana anksti supratau, kas yra adata ir siūlas, kad kelnes galima susisiaurinti arba pasiplatinti. Mano mamą senelė nukreipė į chemiją, nors ji tapė, buvo meniškos prigimties ir dar sportavo: kažkada žaidė moterų krepšinio komandoje  „Kibirkštis“, po to badmintoną poromis. Mamos aplinkoje buvo vien sportininkai ir menininkai. Vis dėlto, mane ji visa kame palaikė, matė, kad sūnus ne šiaip debesis stumdo, o stengiasi kažką sukurti, sugalvoti, išgyventi. Gal tik kiek apmaudu, kad mama netikėjo, kad iš to meno galima pragyventi ir nenukreipė į Dailės akademiją“, – prisiminimais dalijosi Donatas.

Be vidinio komforto – filosofija neįmanoma

Šiandien stimpanko subkultūra iš tiesų leidžia skleistis Donato kūrybai į  valias, nes, kaip jau minėta, kiekvienas save gerbiantis stimpankeris kažką „kūrybina“, negana to, labai dažnai kuria savo garderobą, nes tokių drabužių, kokių reikia pirkti tiesiog nėra. 

„Man tikrai labai gaila, kad šiandien vyrų garderobas labai skurdus. Nepelnytai pamirštos liemenės, skrybėlės, kažkur drauge išgaravus vyrų elegancija. Juk dėvint tokius drabužius, tu atrodai labai gerai, vyriškai, tuo pačiu ryškiai ir kas svarbiausia ne kvailai. Kita vertus, taip rengiuosi ne tam, kad išsiskirčiau, o tam, kad gerai jausčiausi. Šiandien mano gyvenimas natūralus ir  harmoningas su tokia mano apranga, po kurio laiko – gal bus su kitokia. Visada kuriu ne įvaizdį, o gyvenimą, nenoriu išorėje būti tuo, kuo nesu viduje“, – sako Donatas.

Su savo vidiniu „aš“ nelinkusi pyktis ir Greta, mėgstanti ir iššūkius, ir vidinį komfortą. Ir nors ji pripažįsta, kad pažintis su Donatu jai padėjo atrasti stimpanką ir drąsesnį įvaizdį, ji ir anksčiau buvo ryški. Dabar savo stilistiką mato galbūt dar įvairesnę, originalesnę, apimančią skirtingus laikmečius. Jai patinka ir XIXa. mados, ir 1920- ųjų, ir 1950 – ųjų. Priklauso nuo nuotaikos, kaip ji pasipuoš ir kas išeis į gatvę: Tvigi, Ditrich, Frida, Garbo ar Karmen.

„O gali išeiti tiesiog Greta su visai paprasta suknele, jei labai neturi nuotaikos. Donatas to sau niekada neleidžia. Jo visi drabužiai gražūs, stilingi, o ūsai visada bus sušukuoti“, – juokiasi pašnekovė, su savo vyru susipažinusi, beje, per jo kūrybą.

Gal manote, kad tai kokio nors teminio vakarėlio dalyviai? Tikrai ne. Į barą "Garinis Angelas" renkasi vyrai, kuriems svarbu, kaip jie atrado, bet dar svarbiau nepritrūkti įdomių pokalbio temų. Beje, stilingai apsirengusios renkasi ir moterys. Taip ir gimsta nauja bohema...

„Save vadinu senovine jaunuole“

Gretos, šiandien grojančios Valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“, voltornai reikėjo dėklo ir ji pamačiusi Donato darbus, dėl to į jį ir kreipėsi. Taip ir susipažino.

„Apie šią subkultūrą aš nieko nežinojau, bet nuo vaikystės buvau kūrybiška, mane mama leido į visus galimus būrelius, išskyrus muziką. Mama su močiute išmokė  ir visų moteriškų amatų. Kai kažko garderobe pritrūkdavau, susikurdavau pati – stygius duoda kūrybiškumą ir tai nėra blogai. Taigi visada buvau ryški ir noriu būti dar ryškesnė. Iš vienos pusės tai tarsi šiuolaikškumo ženklas, bet iš kitos – tai meilės praeičiai išraiška – mano ryškumas su retro ženklais, aš seku istorinių asmenybių įvaizdžiu. Juokais save vadinu senovine jaunuole – man labai patinka džentelmenų kultūra, man patinka, kai vyrai asistuoja. Tikrai pritariu daugybei feminizmo idėjų, bet džentelmeniško elgesio etiketas imponuoja. Būkime lygūs, bet gauti ir duoti dėmesio yra smagu. Taip pat pripažįstu, kad susipažinusi su Donatu, tarsi radau kryptį, nustojau blaškytis, pradėjau kryptingiau ir giliau viskuo domėtis. Vestuvinę suknelę pasisiuvau, beje, irgi pati. Šis gyvenimo būdas man patinka dar ir todėl, kad yra tarsi žaidimas. Tai aktyvina kūrybiškumą ir praplečia mano kaip menininkės galimybes. Juk negali tik groti: yra ir tapyba, drabužių dizainas, dainavimas, poezija. Manau, kad tikras menininkas turi būti įvairiapusis“, – svarstė Greta.

Subkultūros paprastai vienija dideles grupes žmonių. Vis dėlto, stimpankerių Lietuvoje nėra daug, o jau tokių, kurie šią ideologiją patvirtintų ne tik apranga, bet ir gyvenimo būdu, pora iš viso nepažįsta. Sako, kad yra pažįstamų, kurie jais žavisi ir kartais apsirengia drąsiau patys, bet tai nėra jų kasdienybė, nes kol kas tie žmonės taip pasipuošę nesijaučia nei drąsiai, nei komfortiškai. Donatas juokauja, kad iš pradžių reiktų užsidėti tamsius akinius, o po to galima ir išdrąsėti. Vis dėlto aišku ir tai, kad užbėgti gražiais drabužiais vidiniam pasirinkimui už akių – nėra tikras reikalas ir komfortą patirti bus sunku. O ir kam reikia? Tačiau pora pripažįsta, kad abu savimi diktuoja madą, kurią gali atkartoti visi kas nori, kad ir paaugliai. Donatas mano, kad misiją skleisti drąsą ir laisvę jis vis dėlto turi:  „Kai turi pavyzdį, tau lengviau kažkuo tapti. Kai žinai, kad niekas nesišaipo iš to, kas tau patinka, tu drasiau tai renkiesi“.

Gretos ir Donato vestuvių akimirkos. Tarp svarbiausių svečių - Donato mama.

Dviratis – įvaizdžiui sustiprinti

Įvaizdžiui sustiprinti atsirado ir dviratis: einantį mato daug žmonių, bet važiuojantį toookiu dviračiu – labai daug.

„Dviratis mano kūrinys. Atėjo laikas, kai norėjau turėti tokią transporto priemonę kurios neturi kiti. Iš Angijos užsakiau maksimaliai didelį ratą – 92 cm skersmens. Galima pagaminti ir didesnį Lenkijoje, bet ant Vilniaus grindinio bus skaudu kristi. Gavau ratą ir toliau viską padariau pats. Rėmas ir pora šakių, sėdynė su vairu, antras mažesnis ratas – nesudėtinga. Dviratis ne tinginiams: kiek mini, tiek važiuoji, bet man nereikia su niekuo lenktyniauti. Važiuoji sau lėtai, o visi grožisi. Tokių esu sukūręs ne vieną ir dabar dar  turiu užsakymą iš Švedijos – veikti yra ką.

Veikti porai tikrai yra ką, nes jie, kaip jau minėta, ir baro „Garinis Angelas“ šeimininkai. Nepaklausiau, tad galiu tik paspėlioti, kad žodis „garinis“ turbūt iš pagarbos jų puoselėjamai stimpanko subkultūrai,  nes žodis „steam“ anglų kalboje reiškia garas arba rūkas, „punk“, beje – protestas arba konfliktas. Dar daugiau – jau šį penktadienį, t.y. rugpjūčio 6d. atidaromas antrasis baras „Garinis Angelas Ladies“, kuris lauks retro stilistikai prijaučiančių moterų, nors, kaip abu juokiasi, neignoruos ir vyrų.

Barų verslas - kūrybinėms idėjoms finansuoti

Barų verslas Donato gyvenime atsirado palyginus neseniai, bet jam jis patinka keliais aspektais.

„Kai aš  kažkada nusprendžiau, kad nenoriu dirbti kažkam, kad nieko negali būti nei virš manęs, nei po manim – savo darbuose mes lygūs, pragyvenimo šaltiniu tapo kūryba. Bet…kažką pasiuvi ir lauki, o kada nupirks nežinai. Bare – kitaip, baras – greitesni pinigai. Ir jis tikrai nebuvo svajonė, bet jis turėjo finansuoti kitas mano idėjas ir tapo nauju mano projektu pinigams uždirbti. Baro interjerą sukūriau per pusantro mėnesio iš daiktų, kurių jau niekam nereikia – daikto potencialą pamatau labai greitai. Kiekvieną baldą galima perdaryti, iš kiekvieno mechanizmo galima išimti detales ir jas panaudoti  dekorui  – stimpankui tai būdinga. Pasitenkinimo daug – vėl kūryba. Dabar ateina žmonės ir sako, kad jiems čia jauku kaip namie. Na taip, ne baltas ofisas su minimalistiais baldais ir ne baras su paletėmis – yra spalvų, detalių, meno objektų, fantazijos, paslapčių. Be to, baras suformavo tam tikrą lankytojų kontingentą. Nemažai vyrų persirengė. Padovanoji liemenę, skrybėlę, prireikia kažko daugiau, patinka ir prašome – naujas įvaizdis, kuris limpa. Arba štai sėdi penki vyrai ir veda diskusiją apie kvepalus ir batus. Stereotipiškai manoma, kad vyrai apie tai nesikalba, o iš tiesų tai kalba. Ir apie tai kalba stalius, santechnikas, televizininkas, alpinistas ir žurnalistas… Be to, čia šokama. Saugome šios vietos prestižą, norime kad ji būtu išskirtinė tiek savo lankytojais, tiek kultūra“, –  sako Donatas.

Baro "Garinis Angelas" interjerą kūrė Donatas. Atmosfera - magiška ir mistiška.

Bohemos sugrąžinimas

„Labai neįkyrėdami, tarsi savaime mes subūrėme tikrai savitą baro bendruomenę, kuriai įdomu čia  užsukti ir pabendrauti. Dar jie žino, kad niekas čia nesistebės bet kokia jų apranga, kad čia bendraujama intelektualiai, o ne liežuvaujama apie kitus. Juk kažkada klestėjusią bohemą vienijo bendra idėja prieštarauti, kovoti, maištauti… Kai to neliko, bohema paskendo alkoholyje ir galiausiai nunyko. Mes stengiamės bohemą sugrąžinti kaip gražų reiškinį. O gėrimai tegul lieka tik priedu prie pokalbių… Todėl mūsų bare daug nealkoholinių, arba silpnų gėrimų, vyno. Be to, vyksta koncerai, parodos, poezijos skaitymai. Kartais pakviečiame ne tik į meno, bet ir į daiktų parodas, pavyzdžiui, šviestuvų. Juk kur daugiau 11 valandą vakaro galėtum apžiūrėti parodą?  Man pačiai dar labai rūpi ir moterų problemos. Todėl šią erdvę stengiuosi pasiūlyti moterų susibūrimams, kurių tikslai gali labai skirtis: vienos bando po kažkokių problemų rasti save, kitos tiesiog atsitiesti, trečioms rūpi  dar kažkas. Labai tikimės, kad naujas mūsų baras „Garinis Angelas Ladies“ suburs įdomių moterų bendruomenę ir kad ten tikrai pradės pleventi retro dvasia. Visą interjerą kuria Donatas, taigi užteks ir fantastikos ženklų kasdienybės įkvėpimui“, – mintimis dalijosi Greta.

Stiliaus paieškos - poros kasdienybė ir džiaugsmas.

Duoklė – Vilniaus menui ir kultūrai

Tuo tarpu Donatui įdomus ir jo indėlis į Vilniaus kultūrą. Būdamas vienu iš „Užupio respublikos“ ambasadorių, jis nori save įprasminti ir kaip menininkas. Įsibridusi į Vilnelę jau stovi jo iniciatyva pastatyta stimpanko subkultūrą simbolizuojanti dviračio skulptūra, o dabar  savo mylimam Užupiui pats Donatas kuria grojančią skulptūrą. Tai bus metalinis tvirtas gramofonas su daug papuošimų ant graikiškos kolonos, o muziką išgaus žmonės savo rankomis, sukdami į ją įmontuotą rylos mechanizmą. Skulptūra pati save ir apšvies.

Taigi šiandien Donatą ir Gretą maitina jų barai, džiugina jų kūryba ir muzika, o įkvėpimo teikia įvaizdis ir žinojimas, kad gyvenimas yra šventė. Tokia ta stimpanko filosofija. Kad taip būtų ir toliau tereikia labai nedaug ir kartu labai daug: sugebėti tos šventės, atėjusios galbūt dar iš XIXa., nenuskandinti nuovargyje ir neišvengiamose XXIa. kasdienybės įtampose. Valio šypsenai!

Dėmesio! Naujo baro “Garinis Angelas Ladies” atidarymas rugpjūčio 6d, 18 val, Aušros vartų 3. Ateikite ten puošnūs ir su šypsena veide.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Pašnekovų archyvo nuotraukos.

Įžanga+

MARIJOS ASAMBLIAŽAI: daiktų papasakotos istorijos

Į svečius pas menininkę Mariją RUBAVIČIUTĘ mane atveda vienoje parodoje matyti jos kurti asambliažai. Tai - erdviniai koliažai, kuriems kurti naudojamos pačios įvairiausios detalės, daiktai ir medžiagos. Marija savo istorijas juose pasakoja naudodoma daug detalių iš praeities, tad nenuostabu, kad iš jų sklinda vintažo, antikvaro ir retro nuotaika. Tai, ko mes ir ieškome. Bet šį kartą...šį kartą randame daug daugiau, nes dailininkė pakviečia į savo namus Užupyje. Vos pravėrus šių namų duris, visi mano klausimai kažkur ištirpsta ir susimaišo su jau numanomais atsakymais. Taip, greičiausiai tik TOKIUOSE namuose ir gali atsirasti TOKIE asambliažai. Kultūrinė tema tarsi panyra į šių namų kasdienybės dvasią ir supranti, kad viena be kitos tiesiog negalėtų egzistuoti.

Giminės namo istorija

Jau patys Marijos namai kaip didžiulis su meile sukurtas asambliažas, arba scenografija kasdienos teatrui. Provanso stilistika ir „Alisos stebuklų šalyje“ nuotaika apgaubia nuo pat slenksčio. Daug daiktų, daug detalių, daug pačios Marijos kurtų meno kūrinių. Veidrodžiuose veidrodėliuose veriasi vis kiti vienas už kitą gražesni namų rakursai, ant sienų – daugybę istorijų pasakojantys paveikslai ir nuotraukos. Už lango su žydinčių gėlių puokštėmis ant palangių, žaliuoja visiškai čechoviškas sodas. Pro sodrią jo lapiją matosi Vilniaus bažnyčių bokštai, Bernardinų sodo žibintų žiburiai naktį ir apačioje tekanti Vilnelė. Šie namai turi ilgą istoriją ir jai reikėtų atskiro rašinio. Vis dėlto neįmanoma neužsiminti, kad pilaitę primenantis iš pradžių medinis namas, buvo pastatytas dar 1911m., o 1921m. jį gerokai rekonstravo ir išgražino tuo metu labai garsus Vilniaus architektas Antonas Filipovičius – Dubovikas.

 

Marijos kurti asambliažai puošia visas namų erdves.

Kai jame apsigyveno Marijos seneliai: močiutė, garsi vaikų knygelių iliustratorė Taida Balčiūnienė ir senelis architektas Vaclovas Balčiūnas čia užauginę net devynis savo vaikus, prasidėjo ir tęsiasi Marijos giminės istorija Užupyje.  Tęsiasi todėl, kad iš giminės moterų niekas niekada nenorėjo iš čia kraustyti. Net tada, kai senelis architektas gavo pasiūlymą keltis į patogų butą Antakalnyje ir net tada, kai kaimynai kėlėsi į butus su patogumais Fabijoniškėse ir dauguma jiems pavydėjo. Tarybiniais laikais Užupis buvo prastos reputacijos, niekam neįdomus rajonas, su daugybe namų be patogumų, vandens kolonėlėmis kiemuose ir nesutvarkytomis gatvėmis. Tuo metu čia „neskraidė“ nei Užupio angelai, nei didelės romantikos dvasia. Marija čia augusi visą gyvenimą iki dabar prisimena užrašą „Ulica smerti“ (liet. Mirties gatvė) ant vieno namo sienos, besišlaistančius vietinius girtuoklėlius ir kitų užuojautą čia gyvenantiems. Bet ir jai, kaip ir jos senelei ar mamai čia gyventi niekada nebuvo nei liūdna, nei nepatogu. Ji nuo vaikystės mylėjo namą su bokšteliais ir sodą už jo, o važiuodama pro miegamuosius Vilniaus rajonus iki dabar pagalvoja, kaip sunku būtų juose gyventi. Dabar šiame name gyvena ne tik Marijos šeima, jos mama, bet ir tetos šeima. Panašu, kad dukra iš čia irgi niekada nenorės išvažiuoti. Marija juokiasi: „Kaupikė ir prisiminimų kolekcininkė, smalsi, kruopšti, jai visko reikia, žodžiu, skruzdėlyčių gyvenimo tęsėja“.  Turbūt kaip ir visos giminės moterys. Nes tik tuomet, kai „visko reikia“ yra sukuriami tokie namai ir atsiranda meno kūriniai, pratęsiantys senų daikčiukų gyvenimą.

Nuo scenografijos – iki asambliažų

„Mano kūryboje asambliažai atsirado maždaug prieš 15 metų. Atėjo, kaip pagrindinės specialybės – scenografijos tęsinys, o gal kūrybinio alkio patenkinimo išraiška, juk ne visada projektų teatre yra tiek, kiek norėtųsi. O kurdama asambliažą irgi dirbu su erdve, užpildau ją mažais daikčiukais, dėlioju ir perdėlioju. Tarsi būčiau sau susikūrusi miniatiūrinę scenos laboratoriją ir kurčiau scenografiją. Kuriant asambliažus mane labiausiai džiugina procesas. Pasineri ir ištirpsti. Gera dėlioti, gera, kai gaunasi ir kai nesigauna neliūdna, nes visai nežinai, kas gausis iš to „nesigauna“. Pradinė vizija visada lyg ir yra, bet galutinio vaizdo galvoje nėra. Nuotaika, atmosfera – taip, bet vaizdo – ne. Ir turbūt dėl to ta kūrybinė kelionė yra puiki“, – apie savo pasirinkimą kurti būtent tokius paveikslus pasakoja Marija.

Asambliažas "Dulkių spindesys:" iš ciklo "Sienų dienoraščiai" savo pavadinimą paveldėjo iš to paties pavadinimo spektaklio, kuriame Marija kūrė kostiumus ir scenografiją.

Dar jai labai patinka, kad asambliažuose gali apjungti daugybę meninių išraiškos priemonių – fotografiją, tapybą, piešimą –  o jau iš detalių, tai niekada nežinai, ko gali prireikti, todėl kūrėja, žinoma, kad nepraleidžia progos įsigyti įvairiausių keistų daiktų. Dažnai labai senų kokiuose nors blusturgiuose, nes jie gražūs, o kartais ir visai naujų, jei jie įdomios faktūros ar formos. Kartais užtenka vieno daikto, jog suprastų, kad štai kaip tik nuo jo prasidės dar viena asambliažo istorija, kartais vieno žvilgsnio, kad atsirastų visas kūrinių ciklas. Taip atsitiko per pirmąją karantino bangą, besižvalgant po ištuštėjusį miestą. Senamiesčio sienos be žmonių buvo liūdnos, bet savotiškai meniškos ir tapybiškos. Taip gimė asambliažų ciklas „Sienų dienoraščiai“. Nors dėl pakartotinai užklupusio karantino paroda nusikėlė, tačiau menininkė tikisi, kad neužilgo darbai išvys dienos šviesą ir prabils žiūrovui. Juk taip, asambliažai kalba. Jie pasakoja autorės sukurtas istorijas, turi siužetus, atspindi jos nuotaikas, konservuoja prisiminimus arba teigia lūkesčius. Kaip kad dabar kuriamas keliaujančių moterų darbų ciklas, turbūt inspiruotas kelionių trūkumo. Marija prisipažįsta, kad būtent jų ji šiuo metu pasigenda labiausiai.

„Kaip norėčiau dabar į Briuselį pas savo draugę, ten tooookie blusturgiai“, – ilgesingai ištaria, žiūrėdama kažkur tolyn už žalio sodo.

Marijos mamos miegamajame prosenelio gydytojo medicininė spinta.

Lėtai ir besidairant į praeitį

Profesionalios scenografės – kostiumų dailininkės gyvenime laikas nuo laiko atsiranda ir teatrinių, televizinių ar dar kitokių projektų. Marijai ypač smagu dirbti tuomet, kai režisieriai scenografijoje ar kostiumuose nori retro prieskonio. O projektines jos pauzes užpildo būtent asambliažai. Kurti ne vien pagal užsakymus, o grynai savo malonumui, Marijai visada patinka. Nors nauji jos darbai gimsta ne taip ir greitai. Ji juokiasi, kad gyvena lėtai, rytais jai skubėti sunku, nors į savo studiją stengiasi patekti kiekvieną dieną ir kasdien sukurti kažką naujo.

„Viskas dėliojasi natūraliai ir lyg savaime. Kuriu ilgai, man tai tokia neskubi dėlionė, žaidimas, meditacija, terapija… Jau lyg ir pabaigi, o po savaitės ateina žinojimas, kad reikia kažką nuimti, patraukti, perdėti… Ir sugadini (juokiasi).  Yra darbų, kurie guli po porą metų – vis kažko ten man trūksta. Yra sukuriamų greičiau, bet irgi ne iškarto. Jie bręsta labai pamažu, kaip koks vynas. O dar šviesa, apšvietimas… Tai irgi kuria skirtingą nuotaiką ir vėl iš pradžių“, – pasakoja menininkė.

Ar asambliažuose būtinai turi būti senų detalių? Marija sako, kad greičiausiai ne. Yra menininkų, kuriančių tik iš naujų daiktų. Bet taip jau nutikę, kad jos kūryboje praeities ir šiandienos detalės persipynusios labai glaudžiai, tad ir apie jos darbus šiandien galima drąsiai kalbėti kaip apie tvarios kultūros dalį… Iš seno gimsta nauja, viena daikto funkcija virsta kita, kasdienis daiktas palypėja iki meno ir jo gyvenimas tęsiasi. Gal jos estetiką formavo pats Užupis, o gal taip nutikę todėl, kad antikvariato ir vintažo tema Mariją lydėjo nuo vaikystės. Jai visada buvo gražūs daiktai su istorija, o namuose jų niekada ir netrūko. Ji nuglosto  jos prosenelio gydytojo, dirbusio Kaune, medicininę spintutę, parodo knygų spintą, kurią drauge su mama parsinešė kažkieno išmestą ir restauravo.

Kambarį puošiančiose fotografijose iš dailininkės personalinės parodos „Sapnų tema“, dabar jau visiems laikams įamžinta šimtametė lova, kurioje pati Marija ilgą laiką miegojusi. Parodoje  – instaliacijoje lovai teko suvaidinti pagrindinį vaidmenį.

Namuose daug daiktų iš praeities, kurie šių namų greičiaisiai niekada nepaliks – jie saugo prisiminimus, istorijas, emocijas, jie brangūs. Tačiau kai daiktai tampa asmeniškai “nebyliais“,  ateina laikas kai galima atsisveikinti be gailesčio ar pekeisti naujais. Tiesa, prisipažino, kad dabar vengia naujų pirkinių namams, nes visko jau per akis, tik niekaip neatsispiria gražiems indams.

„Kaip smagu gerti vis iš kito ir vis gražesnio puodelio… O kas dėl asambliažų, taigi visai  nežinai, kokia detalė kažkada gali tapti tavo kūrybos dalyviu, todėl visi pirkiniai pateisinami“, – tarsteli nusišypsodama ir pabando prisiminti, kas dar formavo jos kaip menininkės skonį.

Mamos ir dukros miegamasis - prisiminimų, sentimentų, pokalbių, pasakų, sapnų ir kūrybos karalystė.

Užupis ir kaimynai

„Tarp mano skonio formuotojų  ir mano kaimynės – geros draugės Ievos, baba. Prisimenu, randa kokią išmestą surūdijusią, varinę ar tekintą detalę, jai gražu ir ji jau kažką iš to padaro, pritaiko savo interjere. Mano močiutė irgi vertino senus daiktus. Ir ne tik kaupti, bet ir transformuoti, perdaryti, panaudoti, sulopyti, suadyti. Mama baigė kostiumo dizainą, kažkada daug modeliavo, siuvo, o šiuo metu užsiima tekstilės restauravimu “, – prisiminimais dalinasi Marija.

Šios giminės moterys, akivaizdu, kad turi daiktų išgelbėjimo geną ir, ko gero, įgimtą skonį. Antraip argi Marija taip džiaugtųsi ir iki šiol saugotų Marijos Matušakaitės – garsios lietuvių menotyrininkės, tautinio kostiumo tyrinėtojos, dizainerės ir architektės jai padovanotą didelę mados žurnalų kolekciją, tarp kurių kai kurie datuojami XIXa, pabaiga. Sako, kad ir jie dideli įkvėpimo šaltiniai. O kartais tuo įkvėpimu tampa darbas teatre, po kurio scena susitraukia iki nediduko j paveikslėlio, kuriame atsiranda scenografijos maketų likučiai, nereikalingos detalės, atraižėlės, atkarpėlės, o kartais prilimpa net pavadinimas. Štai kažkada kūrusi Kauno muzikinio teatro šokio spektaklio scenografiją ir kostiumus, šiandien Marija nerado vienam iš savo kurtų asambliažų labiau tinkamo ir atspindinčio atmosferą pavadinimo, kaip būtent šio spektaklio – „Dulkių spindesys“.

Detalės iš Marijos kurtų scenografijos maketų dažnai tampa asambliažų dalyviais.

Asambliažą - į interjerus

Ar asambliažas kaip meno kūrinys šiandien patrauklus pirkėjui? Marija pripažįsta, kad gerbėjų ratą ji turi, tačiau gyventi vien iš to vargu ar pavyktų, nebent tektų užsiimti aktyviu marketingu. Šiandien savo darbus – asambliažus ji fotografuoja, atspaudžia riboto tiražo paveikslėlius ant popieriaus ar drobės, paįvairina vienu kitu gyvu rankos štrichu – kūryba plinta. Gerbėjai gali rasti ir asambliažų atvirukų.

Vis dėlto, pati galiu pasakyti, kad interjere asambliažai iš tiesų puikiai suskamba, atrodo labai estetiškai, harmoningai, man pasirodė, kad gražiau nei parodose. Jei jų estetika artima, puošti tokiais kūriniais savo namus tikrai verta ir labai originalu. Juo labiau, kad daug šio meno dailininkų nėra, taigi nėra ir daug darbų.

Šiuo metu Marija laukia dar vieno savo projekto įgyvendinimo. Pakruojo dvarui ji sukūrė Gėlių pilies projektą. Pilaitės statybos darbai jau į pabaigą, ji apauginama gėlėmis, ir taps dar viena žavinga dvaro dekoracija. O Marija ir toliau žaidžia savo kūrybinius žaidimus: kuria, daro, perdaro, megaujasi, svajoja ir taip gyvena. Kaip pati sako, ji kaip ir dauguma menininkų, visiškai nesistengia suaugti, o kaip tik priešingai: puoselėja savyje esantį vaiką ir stengiasi į viską žvelgti kuo paprasčiau. Todėl nei minutei nepamiršta džiaugtis tuo, ką turi ir iki šiol dievina gyvenimą Užupyje, savo pilaitėje, su savo žaliu sodu virš Vilnelės vagos.

 

Personalinės Marijos RUBAVIČIŪTĖS parodos - instaliacijos 'Sapnų tema" fragmentuose vintažinių detalių fiesta. O antikvarinei lovai iš vaikystės šiame performanse buvo skirtas pagrindinis vaidmuo. (Parodos nuotraukos - Dainiaus STANKAUS).

Daugiau kūrybinio MARIJOS RUBAVIČIŪTĖS pasaulio galite rasti jos FB MariArt. O taip pat instagrame mariart.77

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

BeFunky-collage (52)

Art Deco stiliaus tachtos restauravimas pagal senųjų meistrų technologiją

Šiandien mums labai pasisekė. Drauge su restauratore Julija ŠPAKOVAITE mokysimės restauruoti Art Deco stiliaus tachtos minkštąją dalį pagal senųjų meistrų technologiją. Julija savanoriauja Art Deco muziejuje, visai neseniai pradėjusiame veikti Kaune ( Gedimino g. 48-5) ir kaip tik ten galima pamatyti šį naujam gyvenimui prikeltą baldą. Dabar, kai Art Deco stilius tampa toks populiarus, o Kaunas gali vadintis jo sostine Lietuvoje, tai labai vertinga pamoka. Juo labiau, kad šio stiliaus baldų dar galima rasti kauniečių namuose, tiesa, tikrai ne džiuginančios būklės, ypač kalbant apie minkštuosius baldus. Tačiau, kaip paaiškės, ne viskas prarasta – reikia žinių, kantrybės, noro ir senas – naujas Art Deco baldas papuoš ir Jūsų namus. Dar daugiau - baldas bus išsaugotas ir mes žengsime dar vieną žingsnį tvarios kultūros link.

Tachta iš 1930-ųjų

Restauruojama  Art Deco stiliaus tachta sukurta apie 1930 – uosius metus, bet jos autorius nežinomas. Tuo metu buvo gaminama daug tokio stiliaus baldų ir kauniečiai mielai jais apstatinėjo savo Art Deco architektūros namus. Tai buvo gero skonio požymis ir reveransas to laikmečio madai. Natūralu, kad tokių baldų dabar Kaune ir išlikę daugiausiai.Restauruojamos tachtos minkštoji dalis labiausiai nukentėjusi:  praradusi formą, jaučiama lūžusi spyruoklė, neoriginalus gobelenas nusitrynęs ir skleidžia blogą kvapą.  Pradėjus ardyti tachtą buvo pastebėta, kad ji jau buvo restauruota – keistas gobelenas. Nuimant neoriginalų gobeleną buvo aptiktos senojo gobeleno vinutės, taip pat skiautė seno gobeleno.  Minkštoje dalyje atrasti arklio ašutai ir jūros žolė, lininės virvės, variuotos spyruoklės. Visa tai bus pasistengta išsaugoti, nekeičiant jokiomis kitomis medžiagomis.

Art Deco stiliaus terminas atsirado Paryžiuje 1925 m. kaip tarptautinės ten vykusios parodos trumpinys – „Exposition Internationale des Arts Decoratifs et Industriels Modernes“. Art Deco stiliuje įkūnyta mokslo pažanga (atsirado elektra), pasaulio pažinimas (stilius eklektiškas, jame vakarietiški kanonai papildomi azijietiškais bei afrikietiškais motyvais) ir žmonių potraukis grožiui (prabanga ir išskirtinumas, gausus dekoras). Tad interjero dizaine atsispindi skirtingų kultūrų tradicijos. Raštai geometriški: lenktos linijos, primenančios stilizuotus saulės spindulius, trapecijos, laiptuotumas, zigzagai. Funkcionalumas derinamas su pabrėžtina prabanga. Grafinai elementai – rėmeliai ir kontūrai karaliauja ne tik balduose, bet ir panaudojami grindų, sienų ir lubų apdailai. Šis stilius gyvavo XXa. 3-4 dešimtmečiuose.

Be darbų plano - nei žingsnio

Primename , kad šį kartą akcentuosime tik minkštosios dalies restauravimą, nors tachta buvo restauruota pilnai.  Darbų planą pravartu pasidaryti visada, net jeigu tai visiškai mėgėjiška restauracija. Jis padeda susikoncentruoti, planuoti reikiamų medžiagų įsigijimą, terminus. Šiuo atveju kreipsime dėmesį kaip naudoti tik autentiškas paminkštinimo ir visas kitas medžiagas – jokios sintetikos, jokių šiuolaikinių pakaitalų. Taigi šį kartą reikės: 

  1. Dalinai išardyti minkštą dalį;
  2. Sutvirtinti sėdimosios dalies rėmą;
  3. Šalinti nešvarumus, plauti jūros žolę bei ašutus;
  4. Pakeisti lūžusią spyruoklę, tvirtinančią vielą;
  5. Perrišti spyruokles;
  6. Apkalti spyruokles džiuto maišo medžiaga bei prisiūti kantą iš nendrių šiaudų;
  7. Formuoti kantą;
  8. Slėgti jūros žolę ir ašutus;
  9. Tvirtinti impilinę medžiagą ir gobeleną.
  10. Surinkti baldą į visumą.

Arklio ašutai

Arklio ašutų pluoštas – natūralus gyvūninės kilmės produktas, pagamintas iš arklio bei kitų galvijų uodegų plaukų mišinio. Pluoštas ekologiškas, jam ruošti nenaudojamos jokios cheminės priemonės ar sintetinės medžiagos. Ašutai yra sukaršiami ir termiškai apdorojami garais 120 °C karštyje bei džiovinami 100 °C temperatūroje specialiose džiovinimo krosnyse. Tokiu būdu pluoštas natūraliai dezinfekuojamas bei paruošiamas naudoti minkštų baldų bei čiužinių gamybai. Ašutų pluoštas pasižymi ne tik higieninėmis, bet ir higroskopinėmis savybėmis, t.y. pluoštas gali absorbuoti net iki 25 % savo svorio drėgmės nesušlapdamas. Tokia žaliava yra elastinga, lengva, pralaidi orui, ilgaamžė bei patvari užpildo medžiaga.

Jūros žolė

Sausa jūros  žolė nuo seno naudojama kaip minkštų baldų užpildas. Tai puiki alternatyva porolonui. Ji yra elastinga, higieniška, atspari drėgmei, gerai vėdinasi. Žolė naudojama kėdėms, sofoms, foteliams gaminti. Jis tinka senų antikvarinių baldų restauravimui. Tačiau dažniausiai baldų jūros žolė naudojama kaip ortopedinių čiužinių užpildas.

Nendrių šiaudai

Nendrių šiaudai – dar viena natūrali medžiaga, kuri buvo naudojama kantui sukurti.

Žingsnis po žingsnio

  1. Išardyta minkštoji dalis: čiužinys ir trys pagalvės. Čiužinys išardytas iki spyruoklių surišimo įvertinant, kad yra geros būklės, pašalinama lūžusi spyruoklė bei lūžusi tvirtinančioji viela. Pagalvės išardytos iki drobės su kantu, įvertinant, kad yra geros būklės. Ardant pagalvę, atrasti arklio ašutai, o ardant čiužinį – jūros žolė. Tai medžiagos, kurias visais atvejais verta išsaugoti, nors kartais atrodo, kad tai tiesiog neįmanoma. Reikalai pasitaiso viską tiesiog išplovus ir išdžiovinus.

2. Suklijuotas skilęs medinis čiužinio rėmas, užlopytos vinių padarytos skylės įklijuojant medinius pagaliukus į jų vietas.Išsiurbtos visos dulkės, o vietose kur neįmanoma prieiti – išpūsta oro kompresoriumi. Išplauta jūros žolė ir ašutai naudojant 5 % ūkiško muilo tirpalą. Išskalauta 2 kartus švariu 40o C temperatūroje vandeniu. Išdžiovinta pakėlus nuo žemės laikant savaitę laiko kambario temperatūroje.

3.Pakeista lūžusi spyruoklė, prisiūta prie pagrindo medžiagos. Pakeista tvirtinančioji viela, pririšta prie spyruoklių bloko. Spyruoklės perrištos 3 mm džiuto virve. Kiekviena spyruoklė surišta mažiausiai 8 mazgais, taip pat surištos tarpusavyje į bloką. Taip pat surištos tarp spyruoklių esančios virvės. Virve surišta ir tvirtinančioji viela.

4. Spyruoklių blokas uždengtas džiuto maišo medžiaga, ji prikalta prie medinio rėmo. Iš džiuto maišo medžiagos iškirptos ilgos juostos, jos prisiūtos prie viena linija prie išorinio spyruoklių ir tvirtinančios vielos krašto.  Iš nendrių šiaudų suformuotas volas ir prisiūtas prie išorinių spyruoklių ir tvirtinančios vielos krašto, uždengiant jį džiuto maišo ilgomis juostomis.Nendrių šiaudų kantas persiūtas taip formuojant vienodą aukštį ir storį, naudojant lininį trijų gijų siūlą ir lenktą adatą. Taip persiūtas visas perimetras 3 kartus.

5. Ant pasėsto ir pagalvių dėta jūros žolė ir sudrėkinta purškiant vandenį, tada paslėgta lygia plokšte ir svoriu. Po paros plokštė nuimta ir jūros žolė prisiūta naudojant lenktą adatą. Jūros žolė apkerpama pagal formą ir jos likučiai sudedami į nedideles duobutes.Toks pat procesas kartojamas su arklio ašutais.

6. Impilinė medžiaga uždėta ant čiužinio ir pagalvių, įtempiama, susmaigstoma smeigtukais ir prikalama, smeigtukai išimami. Ant įtemptos medžiagos uždėtas gobelenas, susmaigstomas smeigtukais ir prikalamas mažais vinukais, smeigtukai išimami.

 

Restauruodami minkštuosius baldus, ypač didelį dėmesį atkreipkite į audinius, nes tai didžioji dalis šių baldų grožio. Jeigu tik yra galimybė, rinkitės juos maksimaliai artimus originalui. Jeigu baldas buvo kelis kartus restauruotas ir pirminį audinį nustatyti sunku, atkreipkite dėmesį į laikmetį. Art Deco stiliui būdingi geometriniai ar augalinai raštai, kartais – natūralūs egzotiškų gyvūnų kailio ar odos raštai. Spalvinė gama nuo dramblio kaulo iki žalios ir mėlynos spalvų, o taip pat aukso bei sidabro blizgesys. Audiniai aksominiai, šilkiniai ar žakardiniai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Kviečiame apsilankyti svetainėje https://www.artdecomuziejus.lt/ ir suplanuoti savo viešnagę į muziejų. 

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

BeFunky-collage (48)

Neblėstanti „Capodimontės“ porceliano šlovė

Porceliano žinovai puikiai žino šį vardą, dar daugiau jis tapo simboliu visko, ką geriausio porceliano srityje sukūrė Neapolio meistrai. Garsioji mėlyna karūnuota „N“ raidė - tai ženklas žymintis unikalią kokybę ir išskirtinį stilių, kurio pasaulyje daugiau nėra. Originalius gaminius kūrusi manufaktūra nustojo egzistuoti XIX a., tačiau jos tradicijos tęsiasi ir jas kruopščiai palaiko šiuolaikiniai gamintojai.

Florencijos skulptoriaus Giuseppe Gricci darbai turėjo savo stilistiką: buvo elegantiški, bet žaismingi.

Italų manufaktūra – karalienės iniciatyva 

„Capodimonte“ (kartais Capo di Monte) porceliano manufaktūrą 1743 m. įkūrė Ispanijos karalius Karolis III iš Burbonų dinastijos, iš karto po to, kai užkariavo Neapolį ir Siciliją. Idėją pasiūlė naujai iškepto valdovo žmona – Marija Amalia iš Saksonijos. Ši išsilavinusi moteris buvo subtilaus skonio, globojo amatų plėtrą, o polinkis į porcelianą buvo jos genuose. Mat karalienės senelis Augustas II Stiprusis Meisene buvo įkūręs garsią porceliano manufaktūrą, kuriai tuo metu nebuvo lygių Europoje. Marija Amalia svajojo, kad Italijos gamyklos gaminiai užtemdytų vokiško porceliano šlovę ir taip pat tartų savo svarų žodį keramikos gaminių gamyboje. Karolis III paklausė žmonos ir manufaktūra buvo įkurta. Nors tuo metu Itlijoje jau veikė dvi porcelaino manufaktūros Venecijoje ir Turine.

 

Nauji meistrai – nauja mišinio receptūra

 

Marija Amalia pasiūlė įmonei vadovauti belgų chemikui Livio Ottavio Scheppersui, kuris kartu su sūnumi Karlu ir ėmėsi žinomo kaolino mišinio sudėties tobulinimo. Gamyboje taip pat dalyvavo vietos menininkas Giovanni Caselli ir Florencijos skulptorius Giuseppe Gricci. Pastarasis menininkas ir sukūrė grupinių ir pavienių figūrėlių modelius, kurie vėliau tapo „Capodimonte“ skiriamuoju ženklu ir jį išgarsino toli už savo gimtojo Neapolio.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Iki 1755 m. manufaktūra dar buvo papildyta penkiais pagrindinių meistrų padėjėjais, kurie gamino liejimo formas. Tuo tarpu Marija Amalia siuntė žmones į kitus Italijos regionus ir užsienį ieškoti slaptų porceliano gaminimo receptų, o taip pat ieškoti kaolino, kuris būtų iš prigimties plastiškas ir pakeltų aukštą degimo temperatūrą. Dėl to iš esmės ir buvo sukurta nauja medžiaga, kuri nuo vokiečių ir kinų kolegų skyrėsi subtilia  struktūra, skaidrumu ir specialiu, šiltu atspalviu, kuris  atsirasdavo gaminius išdegus. Gaminiai atrodydavo tarsi padengti stiklu. Mišinys, kurį sudarė mažiau kaolino – keramikoje naudojamo baltojo molio ir didesnis procentas lauko špato, leido lengviau lipdyti smulkiausias detales, tačiau buvo kaprizingas jį išdegant. Vėliau jis gavo pavadinimą „minkštas porcelianas“. Būtent ši medžiaga šiandien naudojama kuriant elitinę brangią keramiką ir menines skulptūras.

„Capodimonte“ gamykloje, esančioje to paties pavadinimo kalvos viršūnėje šalia Karolio III vasaros rezidencijos, buvo gaminami stalo komplektai, figūrėlės ir net interjero detalės. O šalia to manufaktūroje dar buvo gaminamas ir kinų stiliumi dekoruotas porcelianas Marijos Amalijos salonui, kuris vėliau tapo nuostabiausia karališkųjų rūmų dalimi. Dabar pirmajame Karališkų  rūmų aukšte (1738m. – 1957m. statyba ir rekonstrukcija ) ir yra įsikūręs „Capodimontės“ porceliano muziejus. Karalienės salone, pažymėtame 52 numeriu, visos sienos padengtos porceliano panelėmis, yra eksponuojami 3000 porceliano darbų, pagamintų Burbonų dinastijos valdymo laikmečiu, jį puošia didžiulis porceliano šviestuvas, o lubos imituoja porcelianą.  Šis salonas buvo užbaigtas 1759m. Visi manufaktūros gaminiai pradžioje buvo pažymėti mėlyna arba auksine Burbonų dinastijos lelija.

Capodimonte porceliano žymėjimas. 1. 1743-1759, 2.1759-1771. 3.1771-1834. 4.Po 1920

Persikraustymas ir atsinaujinimas

 1759 m. Karolis III atsisakė Neapolio sosto ispanų naudai ir su šeima persikėlė į Madridą. Kartu su savim jis perkėlė porceliano gamybą, pasiimdamas visą mobilią gamyklos įrangą, per 5 tonas žaliavų, apie 40 neapoliečių darbininkų ir skulptorių Gricci. Įmonė gavo pavadinimą „Manufactura del Buen Retiro“, jos gaminiai niekuo nesiskyrė nuo itališkų modelių ir turėjo tą patį prekės ženklą. Tačiau nuo 1803 m. vietoj minkšto porceliano buvo pradėtas naudoti kietasis porcelianas, kuris kartu su populiarėjančia klasicizmo mada pakeitė gaminamų gaminių stilių ir dizainą. Kol gamykla Ispanijoje aktyviai plėtojosi, Neapolio įmonė, likusi be karališkos paramos, ėmė nykti. Nors liko krosnys ir daugybė formų skulptūroms ar stalo reikmenims išlieti, gaminti porceliano nebuvo kam, nebuvo ir suinteresuotųjų.

Tik po 15 metų fabriką atgaivino Karolio III sūnus Ferdinandas I. Jis buvo perkeltas į naują vietą Portiči, Neapolio priemiestyje. Kai kurie buvę darbuotojai taip pat ten persikėlė ir stengėsi kuo labiau išsaugoti motininės įmonės tradicijas ir unikalų stilių. Tačiau kai kurie pakeitimai įvyko.

Be ryškių glazūruotų daiktų, buvo pradėtos gaminti labai gražios, subtilios spalvos monochrominės figūrėlės iš biskvitinio porceliano, kurios būdavo išdegamos tik kartą ir neglazūruojamos. Sodrus rokokas su savo piemenėlių scenomis užleido vietą klasicizmui, piemenys ir piemenės užleido vietą senovės dievams ir herojams. Siužetuose atsirado senovės graikų ir egiptiečių motyvai. Tačiau neprilygstama produkto kokybė išliko ta pati. Tiesa, XVIII a. pabaigoje įmonė pradėjo naudoti naują prekės ženklą – tamsiai mėlyną didžiąją raidę „N“su  karūna virš jos. Šis ženklas išliko iki šių dienų.  

 

Biskvitinis porcelianas degamas tik kartą.

Napoleono Bonaparto era

Kai Napoleonas Bonapartas 1806 m. užėmė Neapolio karalystę, Ferdinandas I pabėgo į Siciliją saugodamasis joje dislokuoto britų laivyno. Tai buvo liūdnas įvykis ne tik visai valstybei, bet ir Europoje pirmaujančiai porceliano manufaktūrai. Įmonė vėl nyko, nors kurį laiką ir toliau dirbo ir netgi gamino statulėlių seriją, skirtą Napoleono valdžiai. Vis dėlto, 1819 m. manufaktūra buvo visiškai uždaryta, o turtas buvo parduotas iš varžytinių.

Kaip tik šiuo laikotarpiu prasideda pirmieji mažų vietinių gamyklų bandymai klastoti „Capodimonte“ gaminius, klastojant ir  jo prekės ženklą. Daugelio padirbinių kokybė tuo metu buvo prastesnė už originalo, tačiau šiuolaikiniuose aukcionuose jie dažnai parduodami kaip originalai ir tik specialistas gali atskirti tikrąjį „Capodimente“ gaminį – ne tokie jie buvo ir blogi. Nepaisant ekonominių sunkumų ir politinio nestabilumo XIX a. pradžioje Neapolyje porceliano gamyba  tęsėsi, nors ir kuklesniu mastu. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas praktiškiems indams, o ne meniniams darbam. Gamintojai kruopščiai  nukopijavo „Wedgwood“ pieno produktų indų rinkinius, padengtus permatoma švino glazūra, ir pradėjo gaminti saviškius. XIX a. antroje pusėje Neapolyje atidaryti pirmieji privatūs porceliano fabrikai: Majello, Mollica, Cacciapuoti, Visconti.Visi jie vienaip ar kitaip atkartojo „Capodimonte“ dizainą, o daugelis turėjo ir įmonės logotipą „N“ su karūna. Pamažu karališkosios manufaktūros pavadinimas pradeda žymėti ne konkrečią įmonę, o konkretų gamybos stilių ir būdą. Pavyzdžiui, Worčesterio gamykla Anglijoje gamino „Capo di Monte“ figūrėlių iš minkšto porceliano kolekcijas, kurios taip pat buvo išpildytos elegantiškai, kruopščiai ir atkreipiant dėmesį į detales. Ir nors jos buvo mažai panašios į neapolietišką prototipą, šis faktas liudijo aukštą gamyklos prestižą Europos gamintojų akyse.

Tačiau buvo ir nesąžiningų gamintojų, kurie bandė atsigriebti, naudodamiesi „Capodimonte“ šlove. Jų abejotinos kokybės gaminius irgi puošė garsus prekės ženklas ir tai vėliau kėlė sumaištį tarp  antikvarinių daiktų kolekcininkų. Dar daugiau sumaišties yra dabar, todėl karūnuota N raidė ant gaminio dar tikrai nieko nereiškia. Ir jeigu už daiktą prašoma labai daug, sakant, kad tai „Copodimonte“ originalas, reikėtų konsultuotis su specialistais.

 

Porcelianinės "Capodimontės" meistrų linksmybės.

Ikoniško porceliano ypatybės

Pirmoji „Capodimonte“ manufaktūra atsirado tuo metu, kai Europa kaip tik bandė išaiškinti šimtmečių senumo kiniško porceliano paslaptis. Saksonijos gamintojai atrado savo kaolino masės receptą, kuris leido jiems užimti lyderio pozicijas keramikos rinkoje. Nesunku atspėti, kad jie neskubėjo dalintis gamybos paslaptimis su galimais konkurentais. Neapoliečiai turėjo sugalvoti savo receptą praktiškai „nuo nulio“, atsižvelgdami į vietinio baltojo molio ir papildomų „priedų“, didinančių medžiagos plastiškumąir pakantumą karščiui, sudėties subtilybes. Originalių produktų gamybai buvo naudojami keli kaolino tipai iš pietinių Italijos regionų ir retas lauko špatas. Ir italams pavyko. Dėl unikalaus mišinio elastingumo buvo galima lipdyti smulkiausias detales: ažūrinius nėrinius, gėlių žiedlapius, daugiasluoksnius drabužius, paukščių plunksnas ir pan. Be to, porceliano biskvitas pasirodė esąs tankus, ant jo gerai lipo gražiausių ir subtiliausių atspalvių  dažai ir puikiai laikėsi glazūra, blizgėjusi taip kaip stiklas.

Produktai buvo degami dviem ir trimis etapais. Reikėjo maksimalios 1240° C temperatūros, kad glazūra visiškai ištirptų ir gaminys pasidengtų tolygiai. Skyrėsi ir spalvos, kurios buvo naudojamos skirtingais laikmečiais. Pavyzdžiui, klasikinio „Capodimonte“ porceliano spalvų gama yra blanki, vyrauja šilti atspalviai, kurie būdingi ir pačiam moliui. Kai kuriems darbams dar buvo naudojamas ir 24 karatų auksas. Daugybė moteriškų figūrėlių drabužių buvo dekoruoti puikiausiais nėriniais, kurie irgi turėjo savo paslaptį. Jiems pagaminti tikras ažūrinis audinys buvo panardinamas į kaolino masę ir paliekamas trumpam mirkti. Gaminį išdegant tekstiliniai nėriniai sudegdavo, o porceliano nėriniai virsdavo amžinais.

 

Prekių asortimentas skirtingais metais

*1743 – 1759m. populiariausi gaminiai buvo tabakinės, uostomojo tabako dėžutės, žvakidės, indų rinkiniai vakarienei,  gėlių vazos, rašalinės. Tai pat buvo gaminamos dekoratyvinės konsolės, veidrodžių rėmai, laikrodžiai, lempos. Rokoko stiliui atstovavo paprastų valstiečių figūrėlės, sąmoningai pagražintos ir ryškiai nudažytos.

 

*1771 – 1806m. gaminiai buvo kuriami pseudo antikvarine dvasia ir juose vyravo etruskų motyvai. Biskvitinės skulptūros, kopijavo graikų, romėnų ir renesanso laikų dizainą. Iš neglazūruoto porceliano buvo kuriamos purių gyvūnų figūrėlės, apdorojant jį  specialiu būdu.

 

*XIX a. tiek indai, tiek figūrėlės dekoruoti pagal anglišką tradiciją. Porceliano gėlių kompozicijos atsiranda krepšeliuose ar vazose, ažūriniuose induose ir padėkluose. Skulptūrinės grupės vaizduoja daugiausia aukštuosius visuomenės sluoksnius.  Herojai  rafinuoti, vyrauja XVIII a. puošnūs drabužiai.

 

Kiekvienu laikotarpiu "Capodimontės" porceliano žymėjimas skyrėsi, tačiau tai jo neapsaugojo nuo gausybės padirbinių. Tiesa, kai kurie iš jų buvo tokie geri, kad juos šiandien sunku nuo originalo atskirti net specialistams.

 

Šiuolaikinis prekės ženklas

1925 m. „Capodimonte“ gamykla buvo dar kartą atgaivinta. Įmonė atsidarė Milane, toli nuo Neapolio, Italijos šiaurės pietinėje pakrantėje. Laikydamasis laiko dvasios, gamintojas pradėjo kurti skulptūrinio žanro scenas pagal Volto Disnėjaus animaciją. Ne visi darbai  turėjo vienodą meninę vertę, tačiau atlikimo technika liko nepriekaištinga.

Šiuo metu kelios Italijos įmonės varžosi dėl teisės tęsti „Capodimonte“ tradicijas. Kai kurie iš jų siūlo Viktorijos laikų stiliaus porcelianą – patikrintą klasiką su sodriu, įvairių figūrų dekoru, kiti seka Milano keliu, specializuodamiesi linksmose, nuotaikingose kasdienio gyvenimo scenose. Šiap ar taip – tai jau ne antikvariatas, nors tikrai brangus ir kokybiškas porcelianas.

Artigiano Capodimonte

Neapolyje įsikūrusi įmonė yra tiesioginė karališkosios gamybos paveldėtoja. Jos gaminiai yra oficialiai firminiai, tai reiškia, kad jie gaminami pagal originalias XVIII a. technologijas ir visiškai atitinka aukštus keramikos standartus.

Asortimentas nedaug skiriasi nuo ankstesnio „Capodimonte“ asortimento, tačiau gamykla neužsiima staliniais indais, pirmenybę teikia išskirtinai dekoratyvinei krypčiai. Gaminamos gėlių ir vaisių kompozicijos, stalinių lempų ir žibintų šviestuvai, Velykų ir Kalėdų dekoras, paukščių skulptūros, įvairūs suvenyrai, sienų plokštės, porceliano papuošalai.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ