iazanga

Išsiilgusiems kelionių – ROTANGO ir KITOKIE PINTI BALDAI

Interjero specialistai teigia, kad rotango (ratano) ir kitokie pinti baldai praeitais metais Vakarų Europoje ir Amerikoje pasiekė savo populiarumo piką. Galbūt taip nutiko todėl, kad namuose užsidarę žmonės savo aplinkoje pasiilgo kažko lengvo, romantiško ir dvelkiančio atostogomis, o gal dėl to, kad jie tinka ne tik minimalistiniame interjere, bet ir prie vis dar užsienyje populiarių, o pas mus tik saikingai mylimų, interjero stilių: mid century modern, boho, vintažinio ar retro. Atostoginių vaizdų, matyt, trūksta ir mums, todėl ir dairomės ten, kur daug saulės, vandens, palmių ir kur prasideda rotango ir pintų baldų istorija.

Rotango baldai gaminami iš rotango žaliavos - augalo augančio tropinio ir subtropinio klimato miškuose.

Dažnai rotangas painiojamas su pintais baldais. Ir nors ir vieni, ir kiti yra panašios stilistikos, pagrindinis skirtumas tarp jų, kad rotango baldai kuriami tik iš rotango žaliavos, o jeigu juose ir pasitaiko pintų detalių, jos irgi iš rotango. Už tai jie ir vadinasi rotango. Tuo tarpu pinti baldai dažniausiai kuriami iš visai kitų žaliavų: nendrių stiebų, karklų vytelių, bambuko, kartais ir to paties rotango, jį derinant su kitomis vytelėmis. Lietuvoje baldai pinami dažniausiai iš karklų vytelių. Reikia turėti galvoje ir tai, kad pinti baldai ne tokie ilgaamžiai kaip rotango ir sunkiau prižiūrimi. Šiandien daugiau dėmesio skirsime rotango istorijai.

Pintiems baldams naudojamos nendrių, karklų vytelės, bambukas, tas pats rotangas.

Kas tas rotangas?

Rotangai (Calameae) – tai palmių triba (biologinis vienetas jungiantis artimų genčių grupę), kuriai priklauso apie 600 rūšių augalų, augančių   tropinio ir subtropinio klimato šalyse. Rotangai nuo kitų palmių skiriasi tuo, kad daugumos jų stiebas plonas (2-5 cm skersmens), lankstus, o augalai panašūs į vijoklius ir turi prikibimui prie kitų augalų naudojamus dyglius. Tik kelios rūšys yra nesivejantys, tvirtą stiebą turintys medžiai. Dvi trečiosios visų rotangų rūšių aptinkamos Indonezijoje. Likusios – kitose Pietryčių Azijos šalyse, Pusiaujo AfrikojePapua Naujojoje GvinėjojeAustralijoje.

Apie 20 % rotangų rūšių naudojamos komerciniais tikslais. Komercinės rūšys pradėtos auginti Filipinuose, KinijojeTailande, introdukuotos Pietų Amerikoje. Didelė dalis rotangų surenkami iš miškų, tačiau užsiimama ir jų auginimu. Didžioji dalis eksportuojama iš Indonezijos į EuropąŠiaurės AmerikąJaponiją.

Po šiai dienai, egzistuoja mitas, kad rotangas – tai tas pats tik kitos rūšies bambukas, bet tai netiesa. Bambukas visai kitas augalas. Rotangas už bambuką kur kas ilgaamžiškesnis, tvirtesnis ir lankstus. Greičiausiai šis mitas atsirado todėl, kad kartais rotango balduose karkasui naudojamas bambukas.

Tačiau rotangas kaip bet kuri natūrali žaliava irgi turi savo kainą gamtai. Pilnai subrendęs jis jau nebeatauga ir savaime nesidaugina, todėl buvo susirūpinta jo ištekliais ir imta ieškoti sintetinių pakaitalų.

www.wikipedia.lt

Rotango rinkoje karaliauja Indonezija

Rotango gimtine laikomi Indonezijos tropiniai miškai. Vėliau šis greitai augantis augalas buvo pradėtas auginti Kinijoje ir iš karto buvo  pradėtas naudoti baldams, pintinėms ir kitiems aksesuarams gaminti. Dar vėliau augalas tapo žinomas Japonijoje, o taip pat pradėtas kultivuoti Singapūre. Amerikoje augalas atsirado drauge su pirmaisiais kolonistais, į šalį atvežusiais pirmuosius rotango gaminius. Šiandien rotango rinkoje be Indonezijos dar yra svarbūs Filipinai, ypač daug gaminių eksportuojantys į Ameriką.

Kaip jau minėta, Indonezijoje rotango derlius nuimamas džiunglėse. Žaliavomis prekiaujama daugiausia Javos saloje, o netoli Džakartos esantis uostamiestis Čirebonas laikomas rotango prekybos centru. Iki 90-ųjų Indonezija visam pasauliui tiekė rotango žaliavą ir gatavus, palyginti paprasto dizaino rotango baldus. Tačiau 1987 m. Indonezijos vadovybė nusprendė sustabdyti rotango žaliavos eksportą ir šalyje pradėti gaminti itin aukštos kokybės pintus baldus. Tai davė didžiulį ekonominį proveržį baldų gamybos pramonėje  ne tik Čiberone, bet ir daugybėje kitų miestų. Vis dėlto, šiais laikais tik kelios gamyklos baldus kuria rankomis ir, reta kuri turi savo dizainerius. O didžiausia baldų tiekėja Indonezijoje laikoma Balio sala. Ir nors šioje saloje rotango baldai beveik negaminami, o suplaukia iš visų kitų aplinkinių vietovių, rotango ir pinti baldai vadinami bendru pavadinimu „Balio baldai“.

 

Rotango populiarumo bangos

Baldų istorijos tyrinėtojai teigia, kad pinti baldai gyvuoja nuo pat pirmųjų žmonijos istorijos dienų ir atsirado net pirmiau nei mediniai. Tačiau dokumentinio šio fakto patvirtinimo nėra. Už tai yra įrodymų, kad egiptiečiai dar prieš mūsų erą, darydami tvirtus savo baldus, nevengdavo gražių ir elegantiškų pinto dekoro elementų iš rotango ar kitų vytelių, mat taip dekoruotų baldų randama kapavietėse.

Per porą pastarųjų amžių Vakarų Europoje šios stilistikos baldai piką buvo pasiekę bent kelis kartus. Senajame žemyne pirmaisiai rotango baldais prekiavo Olandijos ir Anglijos pirkliai, mat šios šalys turėjo daug kolonijų Pietryčių Azijoje. Dažniausiai jie buvo pagaminti Malaizijoje, Indonezijoje ir Singapūre. Nepaisant to, kad rotangas pergalingai judėjo per Europos baldų rinką ir ypač juda dabar, pačios šalys nesiėmė gaminti didelių baldų kiekių, o pasitenkino ir pasitenkina ekportuojamais baldais.

Pirmą kartą Europoje rotango  populiarumas akivaizdžiai išaugo XIX a., Viktorijos epochoje, 1837–1901 m.  Pavyzdžiui, XIXa.  pabaigoje Anglija dievino visų formų pintus baldus – gyvenamosiose patalpose karaliavo lengvos lentynos, etažerės, elegantiškos lovos, kušetės, kanapos, foteliai, staliukai ir kiti baldai be kita ko išpinti ir augalų ornamentika, kad tik viskas atrodyti lengviau ir natūraliau.Praktiškiems anglams patiko, kad šie baldai kitaip nei gobeleniniai nekaupia dulkių, o  ir arbatos dėmių žymės nuo jų labai sėkmingai nusiplauna.

Vėliau rotango ir pinti baldai sužibėjo nuo 1930 iki 1940- ųjų, kai žmonės ir vėl pasiilgo kitos stilistikos, natūralumo ir paprastumo. Trečią kartą jie sugrįžo apie 1960- 1970- uosius, kai tapo svarbia hipių interjerų dalimi. Dabar rotango baldų reputacija pasaulyje vėl aukštumoje ir mėgaujasi dar vienu populiarumu.  Taip yra todėl, kad į dažnus namus Vakarų Europoje sugrįžta ir natūralumas, ir senieji stiliai, o drauge su jais ir jiems būdingi baldai. Kita vertus, lengvi ir šviesūs rotango ar iš kitų žalaivų pinti baldai labai dera ir dabar populiariame minimalistiniame ar skandinaviškame interjere. Ir, žinoma, kad tai jauku. Dalelė gamtos namuose – visada jauku.

 

Tikrieji rotango foteliai ir kėdės dažnai būna be didesnių pagražinimų, išskyrus šį puošnųjį "povo" krėslą.

Karas už rotangą JAV: Heivudas prieš Veikfildą

Beveik lygiagrečiai vėlyvajam Viktorijos laikmečiui (1850–1930 m.) JAV vyko karas tarp dviejų rotango gamintojų dinastijų – brolių Heivudų ir Veikfildų šeimų. Abi gamyklos XIX a. viduryje pradėjo tiekti į Amerikos namų ūkius pagal užsakymą pagamintas pintas kėdes ir širmas, ir nors tų užsakymų abiems netrūko, kovojo jie vienas su kitu iki išsekimo. Vieni mažino kainas, kiti reklamavosi laikraščiuose, vieni katalogus siuntė į pirkėjų namus, kiti baldus pardavinėjo išsimokėtinai. Varžybos baigėsi tik amžiaus pabaigoje, kai abiejų dinastijų palikuonys nusprendė susivienyti ir tapo bendrove pasivadinusia „Haywood-Wakefield Company“. Ši bendrovė karaliavo iki 30-ųjų vidurio, bet ir po šiai dienai daugelis dizainerių nedvejodami kartoja to meto baldininkų sukurtą kūrybišką pintų baldų stilių.

Bendrovės „Haywood-Wakefield Company“ gaminami baldai buvo išskirtinio dizaino.

Perversmą šio stiliaus baldų evoliucijoje būtų galima priskirti išradėjui Marshallui Burnsui Lloydui, kuris ne tik išrado dirbtinį rotango ir kitų pynimų žaliavų pakaitalą, bet ir pradėjo jį pinti specialiomis staklėmis. Pakaitalas buvo iš kraft popieriaus tampriai susukto aplink vielutę. Tokius popieriaus „siūlus“ įdėjęs į stakles išradėjas ir gavo savo firminį pynimą „Lloyd Loom“, vadinamą kompanijos vardu,  kurį užpatentavo 1917m. Tai, kas anksčiau užtrukdavo mėnesius ir kainavo gana brangiai, dabar buvo pagaminama per kelias valandas ir įgyti tai galėjo bet kuri namų šeimininkė. Žinoma, ypatingomis formomis ar pynimo vingrybėmis, tokie baldai nepasižymėjo, už tai buvo labai patraukliai pigūs. Nenuostabu, kad B. Lloydas , apie kurį mažai kas žino, tapo pintų kėdžių, sofų … ir kūdikių lopšių imperatoriumi. O jo išrastas pynimo būdas iki šių dienų niekur nedingo ir beveik nepakeitė pradinio vaizdo. Vėliau išradėjas pardavė savo išradimą anglų kompanijai „Lusty & Sons“ ir jau apie 1930- uosius „Lusty Lloyd Loom“ baldų buvo galima rasti viešbučiuose, restoranuose, kruiziniuose laivuose ir vandenynuose plaukiojančiuose laineriuose. „Lusty“ šeima sukūrė per tūkstantį baldų dizainų, o Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje iki 1940 metų buvo pagaminta daugiau nei dešimt milijonų „Lusty Lloyd Loom“ baldų vienetų. Dar vėliau belgų koorporacija “Vincent Sheppard” popierių pakeitė sintetinėmis žalavomis, atsirado daug dirbtinių pakaitalų,  bet ir natūralūs, ir sintetiniai niekada nepritrūko gerbėjų. Laimei, dabartinė baldų mada yra universali. Maišosi stiliai, drauge su jais ir medžiagos: vynmedžiai, lianos, karklai  ir nendrės sėkmingai derinami su aliuminiu, plastiku, stiklu ir medžiu. Tiesa, mados keičiasi, kartais madingiau viena, o kartais kitka, bet mums visiems tebereikia šių lengvų ir visai kitokių baldų.

 

Rotangą pakeitus popieriaus vytelėmis, pintų baldų istorijoje prasidėjo nauja era.

Lietuviai pintus baldus renkasi saikingai

Lietuvoje ir šiandien rotango ir pinti baldai naudojami atsargiai – dažniausiai terasose, verandose, balkonuose ar kitose lauko erdvėse, viduje – geriausiu atveju virtuvėse, prieškambariuose ir kartais valgomuosiuose. Miegamuosiuose galima pamatyti vieną kitą detalę, o į svetainę jų iš viso mes nelinkę įsileisti. Be reikalo – turime daug talentingų baldų pynėjų. Kitose šalyse, kur interjerai kuriami lengvesne ranka, dažniau keičiami ir kurioms dar lemta mėgautis šiltu klimatu, pinti baldai gana populiarūs bet kurioje namų erdvėje. Taip yra turbūt dėl to, kad šie baldai mūsuose laikomi tarsi lengvais poilsio baldais. Mūsų akimis jie greičiausiai dar neturi ir solidumo, be to, netinka prie bendro mūsų kolorito ir stilistikos. Atrodo, kad šiems baldams tiesiog per šalta. Tiesa, mes juos kultivuojame savaip – pintus baldus labai pamėgę švenčių ir ypač vestuvių dekoratoriai, patinka jie fotografams, boho stiliaus mylėtojai irgi paieško pintų baldų. Tuo tarpu su pintais baldais – nesvarbu rotango ar kitų žaliavų-  žmonės savo namuose galėtų sukurti natūralią, organišką ir estetišką aplinką. Dar daugiau: tai puiki priemonė kurti lengvam ir meniškam namų interjerui, kuris sakyte sako, kad taip, mums irgi norisi gyventi šviesiai, netradiciškai, meniškai ir bohemiškai. Mums norisi boho, retro ir vintažo!

Priežiūros niuansai

*Pinti ir rotango baldai turėtų būti laikomi atokiau nuo židinių, radiatorių ir atviros liepsnos. Dėl jų ilgaamžiškumo nekyla abejonių, tačiau tokių gaminių neturėtumėte laikyti dideliame šaltyje ar karštyje. Bet kokie baldai netoleruoja kraštutinių temperatūrų.

*Dulkes nuo jų reikia valyti drėgna ar sausa šluoste, galite naudoti dulkių siurblį. Norėdami nuvalyti geriau, naudokite muiluotą tirpalą. Sultis ir arbatas galima pašalinti 20% alkoholio tirpalu, o alaus dėmes – vandeniu praskiestu actu. Nenaudokite agresyvių cheminių ploviklių ir skysčių.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

charset=Ascii

Romantiškos istorijos iš ULONŲ GYVENIMO

Šiais laikinų asmenukių ir skaitmeninės fotografijos laikais, kai tiek daug fotografuojamės, o tiek mažai nuotraukų išsaugome, dažnų namų storuose albumuose saugiai priklijuotos guli šimtametės nuotraukos iš praeities ir saugo pačias gražiausias tų žmonių gyvenimo istorijas. Mes karts nuo karto nuo pamirštų albumų nupučiame dulkes, prisimename jų „gyventojus ir dabar perkeliame jų atminimą į interneto erdvę. Norite ir Jūs papasakaoti savo albumų istorijas? Atsiųskite jas drauge su senutėlio albumo nuotraukomis ir jos atsidurs www.vintazozenklai.lt.

Apie ištikimąjį žirgą....

Patys gražiausi puslapiai senuose albumuose man buvo su nuotraukomis, kuriose puikavosi uniformuoti vyriškiai. Na, moteriškos prigimties nepaslėpsi… Viena buvo tiesiog nuostabi: stotingas uniformuotas vyriškis ant žirgo. Žinojau, kas tose nuotraukose nuo mažiausių savo gyvenimo dienų. Tai buvo mamos tėvelis Juozas Kunca, kurį aš vadinau ne seneliu, o tėtuku, ir mamytės dėdė, mano močiutės Martos brolis Stasys Žvirblis. Jie abu tarnavo ulonų pulkuose, tad tos nuotraukos – iš trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio. Mamytė visada pabrėždavo, kad į ulonus kviesdavo tik gražius vyrus. Tas tiesa, vyrai tikrai buvo gražūs. Tėtukui teko tarnauti jau į Alytų perkeltame pulke, mamos dėdei – dar Kaune. Turbūt daug istorijų nutiko per jų tarnybą, bet du epizodai, pasakojami metai iš metų vos pasitaikius progai, man buvo patys įsimintiniausi.  Mano tėtukas Juozas tarnavo Alytuje, maždaug 30 kilometrų nuo savo gimtojo kaimo Premezio. Už gerą tarnybą gavo atostogų ir namo kelioms dienoms parjojo ant arklio, su kuriuo buvo tapęs gerais draugais. Tarsi ir nieko ypatingo, jei ne įvykis po gerų dvejų metų, kai tarnyba buvo seniai baigta. Vieną dieną visa šeima išgirdo kažką žvengiant kieme po langais. Visi strimgalviais išlėkė pažiūrėti, kas čia kelia triukšmą, ir pamatė mano tėtuko tarnybos draugą. Kažkaip ištrūkęs iš tos arkliui beveik amžinos tarnybos jis po dvejų metų atsekė kelią į savo – turbūt vertėtų teigti – mylimiausio šeimininko namus. Gal ne tik pasimatyti, bet ir pasilikti amžinai. Žinoma, kad toks arklio prieraišumas virto nemažu rūpesčiu. Maža, kaip ir kam visa tai galėjo pasirodyti. Tėtukui teko skubiai joti į Alytų ir su skaudama širdimi „priduoti“ atgal tokį ištikimą draugą. Buvo ko gailėti ir dėl ko nubraukti vyrišką ašarą.

Mano tėtukas, mamytės tėvelis Juozas KUNCA (antras iš dešinės), su tarnybos draugais Alytuje.

...ir eikliąją močiutę, mano prosenelę

Kita istorija, susijusi jau su mamos dėdės Stasio tarnyba Kauno ulonuose, buvo visai kitokia, bet irgi įspūdinga. Mamos močiutė, taigi Stasio mama, buvo, anų laikų žodžiais tariant, labai mikli ir pasiutusi moteriškė. Savo jaunėlį Stasiuką ji pagimdė būdama 50 metų, tad kai jis tarnavo ulonų pulke, jai buvo per septyniasdešimt.

Vieną rytą visai netikėtai ji atsikėlė saulei dar tik tekant ir garsiai visai šeimai pareiškė, kad labai pasiilgusi savo Stasiuko ir keliausianti jo aplankyti. Pėsčiomis, žinoma. Nuo Mackių kaimo (Prienų r.) iki Kauno buvo 50 kilometrų. Kol mamutė į drobeles vyniojo sūneliui varškę, sūrį, dešras ir duoną, dvi dukros, Stasiuko seserys, negalėjo atsidžiaugti: griežtoji mamutė iš namų  – pagaliau laisvė. Tokių dienų juk beveik nepasitaikydavo. Ir mamutė išėjo. Na negali sakyti, kad vien tik ėjo, pasitaikė dardančių vežimų ir ji buvo ne kartą pavežta, bet ir ėjimo dar užteko. Pasiekusi Kauno Aleksotą, mamutė sutiko kareivėlį, ilgai nesvarsčius pasakė sūnaus pavardę ir kaipmat buvo nuvesta pas sūnų. Išbučiavo jį visą taip pat abstulbusį, išglėbesčiavo, atidavė lauktuves, valandėlę pasėdėjo kažkur ant pievelės, po to dar nusimazgojo kojas ir susiruošė… atgal. Grįžo saulei leidžiantis, rado nuo laisvės galvas pametusias dukras, kurios dar buvo nepamelžusios karvių, davė visiems velnių ir nuėjo miegoti.

Per kiek dienų mano prosenelė įveiktų dabar taip populiarų šv. Jokūbo kelią Ispanijoje? Turbūt per kokias dešimt ir be jokios specialios avalynės J.

Mano mamytės dėdė iš mamos pusės Stasys ŽVIRBLIS, Ulonų pulke Kaune.

Istorijos skiltis

*Ulonai – lengvosios kavalerijos rūšis, atsiradusi XVIII amžiuje.

*Antrasis raitelių pulkas 1920 m. spalio 30 d. slaptu kariuomenės vado įsakymu iš Pirmojo raitelių pulko eskadrono pradėtas formuoti Kaune. Pulko vadu paskirtas buvęs Pirmojo raitelių pulko vadas karininkas Pranas Jackevičius.

*1920 m. pabaigoje pulke buvo 13 karininkų, 2 karo valdininkai, 486 kareiviai. Pulkas turėjo 484 arklius, 140 šautuvų, 5375 šovinius, 33 kardus, 8 telefono aparatus, 10 km telefono kabelio, 12 vežimų, 20 pakinktų, 216 balnų ir kt.

*Antrasis ulonų pulkas – Lietuvos kariuomenės karinis kavalerijos dalinys veikęs 19241940 m. ir dislokuotas Kaune. 1926 m. antrasis ulonų pulkas perkeltas į Alytų, jam suteiktas Lietuvos kunigaikštienės Birutės vardas.

*1935 m. gegužės mėn. atskyrus vieną pulko eskadroną, iš naujo suformuotas Trečiasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas.

*Ulonų pulko kariai išsiskyrė kepurėmis su baltu viršumi ir rožiniu lankeliu, baltais trikampiais antsiuvais ant apykaklės, paradinės uniformos etišketais su kutais. Žirgai buvo apdengti gūnia su kunigaikštienės Birutės monograma. Kelnės buvo su rožiniais ulonų 2,5 cm pločio lampasais. Karininkai, viršilos, vyresnieji ir jaunesnieji puskarininkiai antpečiuose turėjo balto metalo monogramas, o grandiniai ir eiliniai – dažytas baltais dažais.

Kauno ulonai - tarnybos draugų nuotrauka atminčiai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš šeimos albumo.

VŽ foto9

MAINŲ STOTELĖS: išgelbėsi daiktą – pagelbėsi žmogui

Kai manęs klausia, kodėl mums parūpo tvarumo temos, atsakau, kad visada rūpėjo. Kas jei ne žmonės, mylintys sendaikčius ir antikvariatą, gyvena tvariau, kas jei ne tie, kurių namuose nerasi naujo baldo ar indo, išsaugojo dalelytę naujų žaliavų ir gaivesnio planetos oro be jokių akcijų, projektų ir planų? Tačiau mums džiugu ir dėl to, kad pagaliau tvarumo tema įgauna pagreitį ir naudoti daiktai (ne tik antikvariatas ir vintažas) keliauja ne tik į konteinerius, bet ir ten, kur galbūt nugyvens dar ilgą gyvenimą. Dar daugiau – naujai propaguojamos daiktų dalijimosi akcijos gelbsti ne tik daiktus - gelbsti ir žmonėms, nes vyksta mainų ir dalijimosi principu – visiškai veltui.

Daiktų stotelės – visoje Lietuvoje

Mainų tema, ko gero, prasidėjo Dėk‘ui stotelėse Vilniuje, kai atsakingo vartojimo idėją Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) pavertė šešiolikos dalijimosi daiktais stotelių DĖK’ui tinklu. Stotelės įrengtos visose Vilniaus regiono savivaldybėse esančiose didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse ir jau atrastos gyventojų: nuo 2019-ųjų vasaros pradžios stotelėse išdalinta daugiau nei 11 tūkst. daiktų. Bendras jų svoris – 222 tonos. Veiklos principas labai paprastas: atveždami daiktus į aikšteles, žmonės kartu atveža ir daiktus, kurie yra tokios būklės, kad gali būti ir toliau naudojami. Kartais tokius daiktus tarp išmetamų daiktų pastebi ir aikštelių darbuotojai, tad jų iniciatyva jie irgi atsiduria mainų stotelėse.

Vykdant Valstybinio atliekų tvarkymo plano reikalavimus ir atsižvelgiant į žiedinės ekonomikos veiksmų planą, 2020 birželį analogišką veiklą  pradėjo ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras, šiuo metu įsteigęs aštuonis daiktų dalijimosi namelius visoje apskrityje. Šio krašto žmonių laukia mainų centrai pavadinimu „Daiktų kiemas“.

Per 20 daiktų priėmimo vietų, pavadinimu „Mainukai“ jau treti metai gyvuoja ir Alytaus apskrityje, o „Mainukų“ centras vadinasi „Tiko Tiks“. Priešingai nei Šiauliuose ir Vilniuje, „Mainukuose“ priimami drabužiai ir avalynė.

Utenos regione irgi jau veikia 5 dalijimosi daiktais stotelės „Dalinkimės“, o Panevėžio regione numatyta įrengti 10 punktų, kuriuose tinkami naudoti daiktai taip pat lauks naujų šeimininkų.
Neatsilieka ir Klaipėdos miestas, kurio trijose didžiųjų atliekų surinkimo aikštelėse pastatyti specialūs konteineriai, kuriuose laikinai sandėliuojami klaipėdiečių atvežti nebereikalingi baldai, buities reikmenys, kuriuos visi norinys gali pasiimti nemokamai.

Taigi ši gera daiktų išsaugojimo idėja, atrodo, per Lietuvą ritasi kaip kokia milžiniška banga, ir dar apauga pačiomis įvairiausiomis geromis idėjomis.

Vilniaus senamiesčio širdyje – butikas DĖK‘ui

Vieną iš jų radome pačiame Vilniaus centre, senamiestyje, kur džinsų panaudojimo studijoje, įsikūręs ir DĖK’ui butikas. Šios vietos atsiradimo iniciatorei Mildai PAUKŠTEI tvarumo temos visada buvo artimos, tad prieš porą metų ir pradėjo perdirbti vilniečių nešiotus džinsus.

„Įdėja pasirodė visai nebloga ir sulaukė turistų dėmesio. Vokiečiai, skandinavai labai motyvuoti pirkti perdirbtus daiktus. Juos domino ir prijuostės, rankinės, aksesuarai, švarkeliai. Lietuviai mieliau pasakodavo, kad patys yra bandę kurti arba kad nieku gyvu nenešiotų to, ką nešiojo jau kiti. Ir staiga prasidėjo karantinas. Teko pasukti galvą, kam be pirkėjų dar gali būti prasminga mano veikla?“ – pasakojo Milda. 

 

Mildai Paukštei tekstilės perdirbimo tema visada buvo įdomi.

Kūrybiškos moters veikla sudomino Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrą ir taip kilo mintis dar vieną DĖK’ui tašką, kad ir gerokai mažesnį nei kitur, įkurdinti pačioje senamiesčio širdyje. Juk aplinkui daug gyventojų ir atiduodamų daiktų čia neturėtų trūkti. Dar daugiau, tai būtų patogu ir gyventojams: eini pasivaikščioti ar išgerti kavos ir palieki butike krepšį nereikalingų drabužių. Palieki juos ne prie  konteinerio, bet pagarbiai daiktui – gražioje vietoje ir gražiu tikslu. Patalpėlė visai nedidelė, tad daiktai daugiausiai priimami ir atiduodami į kitas stoteles, vietoje pasiūloma tik nedidelė daiktų dalis: knygos, bižuterija, žurnalai ir šiek tiek drabužių.

„Nešami įvairūs daiktai – nuo indų servizų iki nė neišpakuotų suvenyrų, bet drabužiai sudaro didžiąją atiduodamų daiktų dalį. Juk jų perkama be proto daug – tiek naujų, madingų vieną sezoną, tiek dėvėtų. Jei anksčiau buvo galvojama, kad tekstilė nėra didelė problema kaip, pavyzdžiui, plastiko tarša, dabar nuomonė pasikeitusi. Poliesteris yra plastikas. Tai, ką iškraustome iš savo spintų, tampa kažkieno džiaugsmu arba rūpesčiu. Pastebiu, kad atiduodami drabužius, žmonės dažnai tikisi pagelbėti skurstantiems. Klausimas, tikrai turime atiduodame tai, ko jie stokoja? Verčiau keiskimės tarpusavy tuo, kas pabodo, užuot pirkę vis naujus ir naujus. Juk Maldyvuose viešbutyje niekas nepastato vis naujų lovų naujai atvykusiems svečiams, restorane valgome iš indų, kuriuos tik neseniai naudojo kiti žmonės, sėdime prie stalų, kur sėdėjo kitos kompanijos. Kodėl vis dar baisu kitus šeimininkus turėjusius daiktus įsileisti į savo namus? Dėvėtas megztinis – tiems, kas vargsta, o naudoti patalai Maldyvuose – tiems, kas nevargsta? Ar ne dvigubus standartus mes taikome? Džiugu, kad mada tapęs „tvarumas“ padrąsina apie tai kalbėti garsiau ir atviriau“, – sakė Milda, smalsiai tyrinėjanti vilniečių santykį su daiktais.

Moteris pastebėjo, kad nejausdami spaudimo pirkti praeiviai drąsiai praveria DĖK’ui butiko duris, laisvai ir atvirai bendrauja. Visgi drabužių gerokai daugiau atnešama nei pasiimama. Imti daiktus veltui ne visi drįsta, nenori jaustis remiami, kai gali nusipirkti. Retas pagalvoja, kad pratęsęs drabužių naudojimą prisidės prie vartojimo mažinimo ir mažiau apkraus atliekų tvarkymo sistemą.

Netrūksta ir smagių istorijų: kartą moteris tiesiog vietoje išsisegė savus auskarus ir pakeitė juos į esančius DĖK’ui lentynoje. Beveik jokio išrankumo žmonės nedemonstruoja knygų atžvilgiu. Ima ir visai suplyšusias, jei tik tinka autorius.

„Tikiuosi, Europos žaliasis kursas tik stiprės. Kiekvienas galime prie to prisidėti stabtelėję, apsidairę, kiek visko turime, ir mažiau pirkdami. Naudota tekstilė – tai didžiuliai nepanaudoti resursai. Stengiuosi kuo aiškiau suprasti esamą situaciją, rasti kuo veiksmingesnius komunikacijos ir edukacijos būdus ir, kiek pavyks, prisidėti, kad turimi resursai būtų išnaudoji kuo naudingiau“, – šypsojosi Milda, apibendrindama savo veiklą..

Jos butike esančios prekės – gaminiai iš pernaudotų džinsų, papuošalai iš indų šukių, įvairūs siuviniai iš šilko kaklaraiščių ir, pagaliau, atnešti daiktai – tik patvirtina, kad tai nėra tušti žodžiai. Tai – geras pavyzdys, kaip tokių tvarumo propagavimo salelių miestų centruose galėtų atsirasti ir daugiau.

Nameliuose „Daiktų kiemas“ – ir antikvariatas

Šiaulių apskrityje veikiančių „Daiktų kiemo“ namelių veiklos priežiūros ir organizavimo vyr. specialistė Jurgita UDRIENĖ džiaugėsi, kad ir „jų kieme“ vyksta veiksmas. Praeitų metų birželio mėnesį pradėję veikti nameliai, įkurdinti didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, jau spalio mėnesį galėjo pasigirti, kad priimtų ir atsiimtų daiktų kiekis patrigubėjo.

„Daiktų priėmimas ir atidavimas nemokamas, bet skatiname ir mainus. Žmonėms dar sunku patikėti, kad daiktai nemokami, tad mainai net jiems patiems kartais yra smagu. Tipiško vartotojo nėra, žmonės labai įvairūs: ir vyresni, ir jaunimas, ir studentai. Jaunos šeimos dažnai ir atneša, ir ieško daiktų savo vaikams, nes jų būna labai daug: vežimėliai, automobilinės kėdutės, vonelės, žaislai. Tiesa, daiktų per vieną kartą galima pasiimti iki penkių. O ir šiaip skatiname žmones pagalvoti, ar tikrai reikia to daikto, kad neimtų vien todėl, kad tai yra nemokamai“, – pastebėjimasi dalinosi Jurgita Udrienė.

Taip pat ji pritarė minčiai, kad mūsų visuomenė sąmoningėja, žmonės sąžiningi ir nors visų nesuseksi, norisi tikėti, kad daiktus žmonės ima sau. Iš atnešančiųjų tikimasi švarių, naudoti tinkamų daiktų – šie punktai nėra skirti tiesiog prastiems daiktams išmesti.

Jurgita Udrienė ateityje tikisi dar didesnio atiduodančiųjų aktyvumo ir džiaugiasi bet kokiu bendradarbiavimu.

Šiaulių kino meno muziejus papildytas senu juostiniu magnetofonu.

„Tiesa, norėtųsi didesnio atiduodančių aktyvumo, nes imančių yra dvigubai daugiau nei duodančių. Norėčiau skatinti ne prie konteinerių palikti nereikalingus daiktus, bet atvežti į mūsų DAIKTŲ KIEMUS. Juk prie konteinerio paliktas daiktas nepuošia aplinkos, o nepaimtas patenka  į sąvartyno srautą.  Nusprendus atsikratyti daikto, tai iš tiesų patogu: jei stotelė arti, visiškai nerieka sukti galvos kaip rasti jam naują šeimininką“, – sakė Jurgita.

Paklausta, ar tarp atiduodamų daiktų  pasitaiko antikvariato, moteris pirmiausiai prisiminė pianiną. Jį atvežė tiesiog išmesti. Su dramblio kaulo klavišais, žvakidėmis, puikios medienos su drožiniais dabar jis laukia, kuomet bus restauruotas ir galbūt ras vietą kokioje nors kultūros įstaigoje. Pasitaiko kėdžių, komodų, foteliukų. Žmonės mielai tai paima su mintimi, kad atnaujins ir naudos.

„Be to, mes bendraujame su labdaros fondu „Maisto bankas“ – atiduodame jiems 0,5 l stiklainius, gyvūnų prieglaudos namams „Šiaulių letenėlė“ atiduodame namų tekstilę tinkamą gyvūnų guoliams, Šiaulių kino meno muziejui kartais atitenka retesni magnetofonai, ar kitokia sena kino technika. Veiklų ir idėjų yra daug. Galbūt kažkada bus galima suorganizuoti žmonių su negalia dirbtuves ir pardavinėti jų pagamintus gaminius iš senų daiktų – tokios veiklos labai populiarios užsienyje“, – mintimis dalijosi Jurgita ir labai norisi tikėti, kad taip ir nutiks.

Į daiktų stoteles kartais patenka ir antikvarinių bei vintažinių daiktų.

„Mainukuose“ geri daiktai ilgai neužsibūna

Nesnaudžia ir Alytaus apskritis, kurioje daiktų laukia per 20 „Mainukų“ stotelių.   UAB “Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro”  Aplinkosauginio ugdymo ir pakartotinio naudojimo padalinio vadovė Agnė JUČIENĖ turėjo savo pastebėjimų, juolab, kad tiek „Mainukuose“, tiek jų centre „Tiko Tiks“ priimama ir taip gausiai visų nešama tekstilė bei avalynė.

„Deja, tik 25 proc. atneštų drabužių yra tinkami toliau naudoti ir pasilieka „Mainukuose“. Centre „Tiko Tiks“ atnešami ir iš tekstilės konteinerių suplaukiantys drabužiai iš viso yra kruopščiai rūšiuojami, tvarkomi, plaunami. Dalį jų atiduodame labdaros organizacijoms, dalį gali imti visi norintys veltui. „Mainukuose“ daiktai iš viso patys įvairiausi. Tačiau pastebėsiu, kad daiktų kokybė labai vidutinė, gerų daiktų patenka palyginus nedaug. Buvo daryta apklausa ir paaiškėjo, kad gyventojai baldus ir elektroniką vidutiniškai naudoja apie 15 metų, tad galima numanyti, kokios buklės šie daiktai lieka. Ateityje tikimės, kad kokybiškų daiktų daugės ir ši veikla plėsis“, – sakė Agnė.

 

Agnė Jučienė sakė, jog yra galvojama įvesti bent jau simbolinį mokestį už imamus daiktus ar jų dalį.

Asortimentas "Mainukuose" labai įvairus.

„Tiko Tiks“ centro vadovė atvirai kalba ir apie žmonių piktnaudžiavimą gauti daktus veltui. Jau pastebėta, kad yra žmonių, kurie atvažiuoja beveik kasdien, nelabai gilindamiesi išsirenka geresnius daiktus, susideda juos į bagažines ir išvažiuoja. Galima įtarti, kad tai  perpardavinėtojai. Tuo tarpu daiktus atvežantys žmonės labiausiai nori, kad jų daiktai pasiektų tuos, kam jų iš tiesų reikia. Todėl jau galvojama bent apie simbolinį mokestį, kuris galbūt drausmintų žmones, o ir dabar imamų daiktų kiekis ribojamas.

Agnė sakė nepastebėjusi tarp daiktų kiek vertingesnio antikvariato ar vintažo, bet pasitaiko tarybinių rusiškų baldų ir tarybinio laikmečio drabužių, taip pat šviestuvų ir neblogų paveikslų. Apskritai, išvardinti visą asortimentą sudėtinga – toks jis įvairus, bet šiandien norinčių gauti yra dar tikrai daugiau nei duodančių, tad geresni daiktai naujų savo šeimininkų ilgai nelaukia,  o iš daiktų stotelių, priešinga nei sąvartynas kryptimi išvyksta ženkli dalis kažkam nereikalingų daiktų.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir pašnekovių archyvo nuotraukos

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

BeFunky-collage (24)

KĖDĖS RESTAURAVIMAS – reveransas jos praeičiai

Profesionali meistrė, meninių baldų restauratorė Laima BIELSKĖ, kasdien savo darbe gelbsti senovinius daiktus ir yra beveik įsitikinusi, kad nėra nieko vertingesnio kaip seną antikvarinį daiktą ne atnaujinti, o preciziškai restauruoti. Ji sako, kad tik tuomet daiktas iš tiesų tęsia savo gyvenimą. Deja, ne visada jos norai ir įžvalgos sutampa su užsakovų pageidavimais. Todėl visus klientus galima būtų skirstyti į dvi kategorijas: siekiantys maksimalaus autento ir norinys daiktą matyti tokį, kokį įsivaizduoja jiems esant gražų. Šiandien mums pasisekė: mėlynos kėdės šeimininkas savo baldą norėjo atrestauruoti maksimaliai autentiškai. Taigi naujam gyvenimui drauge su restauratore bandysime prikelti XIX a. pabaigos nežinomo autoriaus sukurtą minkštą kėdę su porankiais. Jei ir Jūs turite seną kėdę, atnaujinkite ją žingsnis po žingsnio drauge su mumis.

Įsigiję  ar gavę palikimo senovinį daiktą, įvertinkite jo būklę ir paskaičiuokite, ar jį verta restauruoti patiems, ar nešti meistrui. O gal apskritai neverta pradėti, nes išlaidos bus per didelės. Mat iš pirmo žvilgsnio neretai atrodo, kad daiktas dar visai geras, kol nepradedamas restauruoti. Štai kodėl reikia stengtis įvertinti visų jo sudedamųjų dalių defektus ir susidaryti restauravimo darbų planą, padėsiantį įvertinti ir išlaidas.       

Mėlyna kėdė

Restauruojama  kėdė yra su porankiais, pasėdas  minkštas su spyruoklėmis, aptrauktas mėlynu  aksomu, pakraščiai puošti dekoratyvine juostele. Medinis karkasas ąžuolo medienos tamsios spalvos. Kėdės kojos keturkampės. Abiejų priekinių kojų kampai puošti drožybos elementais. Ilgosios (nugarinės) kojos pereina į atkaltės kraštus, kurios sujungtos atkaltės skersinėmis atramomis. Atkaltės viršutinis skersinis yra drožinėtas  ir atkartoja žemiau esančius keturis drožinėtus skersinius. Išlenkti porankiai  apjuosia pasėdą ir remiasi į išlenktas atramas, kurios atsiremia į pasėdo rėmą.  

 

Žingsnis po žingsnio 

Minkštųjų dalių išardymas

Pirmiausia nuo kėdės nuardoma pasėdo minkštoji dalis. Atliekant tokį kaip šis darbą, visada galima daug sužinoti apie daikto autentiškumą. Ir šį kartą ardant kėdę matoma, ar išlikę autentiški paminkštinimai, ar seni paklotai, kamšalai ir spyruoklės. Minkštų baldų gamyboje tik XIX a. pradėta plačiai naudoti metalines spyruokles, kurios apsaugant nuo korozijos, buvo padengdavo cinku, bronza ar variu.

Nuo kėdės minkštąją dalį reikėjo nuardyti ne tik dėl paminkštinimo išvalymo, bet ir dėl kėdės sėdimo rėmo pažeidimo. Baldų restauravime dažnai pasitaiko konstrukcinių detalių pažeidimų, o kai kada trūksta dekoratyvinių elementų. Šiai kėdei taip pat trūko drožybinių detalių, o nuardžius paminkštinimą pasirodė, kad sėdimos dalies rėmo pakraštys iš vidinės pusės išlūžęs, apdailos lako sluoksnis nutrintas ir pažeistas drėgmės.

Nuardžius pasėdo paminkštinimą, nuo senų austinių diržų ir paklotinių medžiagų bei kamšalų (pakulos ir ašutai) buvo atskirtos spyruoklės. Visada tinkamai įvertinkime senus paminkštinimui naudotus kamšalus. Jie dažnai būna nešvarūs ir susmegę, tad labai skubame juos keisti šiuolaikinėmis sintetinėmis medžiagomis. Iš tiesų, senuose balduose  naudojama jūros žolė ar arklio ašutai yra labai lengvai atnaujinami. Tai yra labai kokybiški kamšalai, kurių neverta niekuo keisti, tik būtina išplauti, gerai išdžiovinti ir vėl panaudoti formuojant minkštąsias dalis. Be to, natūralios medžiagos draugiškos mūsų aplinkai ir sveikatai, o ir kėdės autentiškumas išsaugomas labiau. 

Buitinių nešvarumų ir senų vinių šalinimas

Kėdei likus be sėdimosios dalies, iš pasėdo rėmo jungiamųjų detalių ištraukiamios visos vinys, kuriomis buvo prikalti paklotai. Paviršiuje esantys birūs nešvarumai pašalinami šluotele ir nusiurbiami.  Nešvarumų likučiai nuo kėdės paviršiaus dar kartą pašalinami medvilnine drobe, sudrėkinta švariu virintu, atvėsintu vandeniu. Nuo spyruoklių rūdys pašalinamos smulkaus rupumo šlifavimo popieriumi ir nuvalomos acetonu, po to paviršius padengiamas mašinine alyva, kurios perteklius nušluostomas medvilnine drobe. 

Trūkstamų detalių  atkūrimas

Medienos įskilimai ir vinių skylės užtaisomos derančios medienos gabalėliais, įklijuojant juos medienai skirtais klijais. Smulkūs plyšiai ir mažos skylutės užglaistomos tonuotu medžio dulkių glaistu.

Atkuriant trūkstamas detales būtina atkreipti dėmesį, iš kokios medienos pagamintas kėdės karkasas ir drožiniams pagal išlikusį analogą parinkti tinkamą medieną. Remiantis analogo modeliu, o dar svarbiau – atkartojant drožybos stilių, iš naujo išdrožiamos dekoratyvinės detalės iš ąžuolo medienos ruošinių. Drožėjo įgūdžiai restauravime itin svarbūs, mat reikia sugebėti atkartoti meistro, kuris pirmasis išdrožė papuošimą, stilistiką. Išdrožtų detalių paviršius nušlifuojamas smulkaus rupumo popieriumi ir nulyginamas džiutu. Atkurti drožiniai pritvirtinami prie kėdžių karkaso, įklijuojjant juos tarp sėdimo rėmo ir kojų kampų.

Kėdės apdailos atnaujinimas

Restauruojama kėdė kažkada buvo palikta lauke po lietumi, dėl to atkaltės srityje lako paviršių pažeidė vanduo ir atsirado dėmės. Gerai, kad vanduo prasiskverbė tik į lako paviršių  ir nepažeidė pačios medienos. Ant porankių lako sluoksnis taip pat nusitrynęs iki medienos pagrindo. Ši problema išsprendžiama nutrynimo vietas tonuojant tamsios spalvos dažyve, priderinant jos spalvą prie išlikusios kėdės paviršiaus spalvos. Ta pačia eiga tonuotos ir atkurtos išdrožtos detalės. Drėgmės pažeistas lako paviršius lyginamas smulkia plieno vilna ir šlifavimo popieriumi, kol paviršius pasidaro glotnus. Po to ant tonuoto paviršiaus plonu sluoksniu užtepama šelako politūra. Lako paviršius poliruojamas tol kol paviršius tampa tolygiai vienodas. Apdailos dangai išdžiūvus, smulkūs mechaniniai pažeidimai užglaistomi tonuotu vašku. Vaško perteklius nuvalomas terpentine sudrėkinta marle.

Sėdimosios dalies formavimas

Spyruoklių surišimas. Pasėdo rėme skersai ir išilgai po keturias juostas įtempiami ir prikalami nauji baldiniai diržai. Ant įtemptų diržų išdėliojamos ir prisiuvamos nuvalytos ir naujos spyruoklės. Sulūžusios spyruoklės visada keičiamos naujomis. Tarpusavyje jos perrišamos baldine kanapių pluošto virve. Įtempti virvių galai prikalami prie kojaryšių rėmo. Surištos spyruoklės  uždengiamos paklotine „maišine“ drobe. Drobės kraštai įtempiami ir prikalami prie kojaryšių rėmo, o po to viršuje drobė prisiuvama prie spyruoklių kontūrų. 

Kanto ir paminkštinimo  formavimas. Ant drobės viršaus ir kraštuose lygiu sluoksniu paklojami arklio ašutai, sudrėkinama ir paslegiama svoriu keletai valandų. Po to uždengiama paklotine drobe ir pasėdo vidurinėje dalyje persiuvama. Kamšalui naudojami tie patys seni išplauti arklio ašutai. Aplink rėmo kraštą iš ašutų formuojamas kantas, po drobe kemšant ašutus ir kartu įsukant į drobę, kuri rėmo kraštuose prikalama vinutėmis. Jeigu formuojant kantą trūksta senų ašutų, galima pridėti ir naujų. Suformuotas kantas persiuvamas vaškuotu lininiu siūlu. Kantas sudygsniuojamas vientisa linija, ypač atkreipiant dėmesį į kampus. Užbaigus dygsniavimą, sėdima dalis turi būti plokščia, o jos kampai turi būti tvirti ir išlaikyti kampą. Ant maišinio audinio  uždedamas dar vienas ašutų sluoksnis, tolygiai išpešiojamas pagal sėdynės matmenis, sudarant  pakilimo (išgaubimo) formą. Ašutai aptraukiami impiline drobe, ją tampriai įtempiant ir prikalant rėmo kraštuose. Suformuotas pasėdo paminkštinimas uždengiamas medvilnine vata, kad į paviršių nelįstų aštrūs ašutai. Dekoratyvinis apmušalas buvo parinktas analogiškas mėlynam aksomui. Aptraukus sėdimą dalį aksomu, jo pakraščiai apklijuojami dekoratyvine juostele. Naujai performuota sėdynė turi pabrėžti bendrą kėdės dizainą, būti patogi sėdėti, o svarbiausia – tarnauti daugelį metų.

PASTABA:  restauruojant kėdę naudotos tik natūralios medžiagos: spyruoklės, kanapinės virvės, lininiai siūlai, arklio ašutai, natūralaus pluošto paklotiniai audiniai, vinys, šelako politūra, kauliniai klijai.

Su antruoju gyvenimu, mūsų mėlyną kėdę, ir visas jūsiškes!

Užrašė Rasa ŽEMAITIENĖ Nuotraukos – Laimos BIELSKĖS

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

įžanga

Valdovų rūmuose -mecenato P. Kiznio paveikslų kolekcija

Kartu su kitais šalies muziejais iš karantino gniaužtų kovo 16 d. "išvaduotas" Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai vėl atveria duris savo lankytojams ir žada juos nustebinti ne viena staigmena. Didžiausia iš jų – dr. Prano Kiznio paveikslų galerija, kurią po bemaž dvejų metų derybų pavyko įsigyti šio mecenato pastangomis. Muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas ir VšĮ PK Fondo vadovas, žinomas pramonininkas bei kultūros rėmėjas dr. Pranas Kiznis pasirašė sutartį, pagal kurią muziejui neatlygintinai perduota saugoti ir eksponuoti ypač vertinga 23 paveikslų galerija, kurią sudaro garsių XIV–XVII a. Italijos dailininkų tapybos darbų rinkinys. Nenorintieji išeiti iš namų šiuo metu Valdovų rūmų muziejų gali lankyti ir virtualioje erdvėje. Į ją ir toliau keliasi gidų ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai, eksponatų duomenų bazės ir pasivaikščiojimai skaitmeninėse galerijose.

Į Lietuvą sugrįžta unikalios meno vertybės

Ši paveikslų galerija suformuota iš neseniai vienoje tarptautinėje parodoje eksponuotų kūrinių, kuriuos nutapė venecijiečiai, lombardiečiai, romiečiai, florentiečiai, sieniečiai, kalabriečiai, flamandai, taip pat graikų ir lenkų kilmės dailininkai. Valdovų rūmų muziejaus ir supratingo mecenato dr. Prano Kiznio sutarimu ši įspūdinga kolekcija nuo dabar bus eksponuojama tik jai skirtoje salėje, kuri ir istoriniais laikais buvo itin svarbi ir didžiausia rūmų erdvė, nes buvo greta barokinės Sosto menės, o joje vyko svarbiausios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių iškilmės, šventės. Dalį paveikslų pramonininkas dovanoja Valdovų rūmų muziejui, tokiu būdu norėdamas praturtinti Lietuvos nacionalinius kultūros bei meno rinkinius, kiti perduodami saugoti ir nuolat eksponuoti dvidešimčiai ir daugiau metų.

„Valdovų rūmų muziejaus ir visos Lietuvos muziejininkystės istorijoje tai itin retas gestas ir labai sektinas pavyzdys, gal lygintinas su Mykolo Žilinsko iniciatyva, kai vieno asmens pastangomis ir dosnumu muziejus turi galimybę papuošti savo erdves ne vienu ar keliais, o ištisa vertingų paveikslų galerija. Džiugu ir tai, kad į Lietuvą grįžta kūriniai, eksponuoti pandemijos įkaite tapusioje tarptautinėje parodoje – tai juk ir signalas, kad šiuo stagnacijos laikotarpiu kultūra ir menas nėra palikti likimo valiai, ir viltis mums visiems, kad greitai grįš įprastas gyvenimas. Taip pat labai svarbu pabrėžti, kad garbaus pramonininko ir mecenato, tačiau išties kuklaus žmogaus dr. Prano Kiznio dėka į Lietuvą sugrįžta unikalios senojo europinio meno vertybės, kurios buvo ilgus šimtmečius naikinamos ir grobstomos įvairių perėjūnų, niokojusių Lietuvos žemę.

Labai dėkui gerbiamam mecenatui už tokio kultūrinio žingsnio svarbos suvokimą, už patriotiškumą ir pilietiškumą, paliudytą konkrečiu tauriu tikros mecenatystės žingsniu. Ačiū ir dr. Prano Kiznio šeimos nariams, pritariusiems tokiai iniciatyvai, bei mecenato bičiuliams kolekcininkams Edmundui Armoškai ir Vilniui Kavaliauskui, palengvinusiems mecenato apsisprendimą“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas.

„Tokia kultūrinė kibirkštis, inspiracija manyje ruseno nuo prigimties. O kam gi tu gyveni? Nors augau negailestingoje aplinkoje ir rūsčiomis sąlygomis, visą laiką galvojau, ką galima padaryti, kas liktų ilgam laikui, tarnautų žmonėms ir man artimų išėjusiųjų atminimui. Tokie dalykai man teikia dvasinį pasitenkinimą ir energiją“, – teigia mecenatas dr. Pranas Kiznis, pabrėždamas, kad jam buvo svarbus ir šeimos pritarimas, ir tai, kad galerijos itin vertingi ir įspūdingi biblinės tematikos kūriniai, Kristaus, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų atvaizdai, portretai, architektūros objektus vaizduojantys darbai nenuguls į Valdovų rūmų muziejaus fondus, o bus nuolat rodomi visiems muziejaus lankytojams – Lietuvos gyventojams, mokiniams, jaunuomenei, užsienio turistams.

Paveikslai – Lietuvos valdovų Kęstučio ir Vytauto bendraamžiai

Valdovų rūmų muziejaus tarptautinių ryšių vadovė Daiva Mitrulevičiūtė, inicijavusi ir kuravusi tarptautinę parodą, iš kurios atkeliavo kūriniai, neabejoja, kad paroda taps įspūdingu estetiniu objektu Gotikos, Renesanso ir Baroko meno mylėtojams ir puikia edukacine erdve europiniam menui ir Lietuvos istorinėms kolekcijoms pažinti. 

„Italų dailės istorikų teigimu, seniausias dr. Prano Kiznio dovanojamas kūrinys buvo nutapytas XIV a. septintajame dešimtmetyje, t. y. jis mena mūsų valdovų Kęstučio ir Vytauto gyvenimo metus. Svarbius Lietuvos istorijos kontekstus primena Jakopino del Kontės (Jacopino del Conte, 1515–1598) sukurtas popiežiaus Leono X portretas, kūrybingai atkartojantis Rafaelio (Raffaello Sanzio, 1483–1520) kūrinį. Būtent šis popiežius, asmeniškai bendravęs su Vilniaus vyskupu Albertu Radvila, pradėjo karalaičio Kazimiero Jogailaičio paskelbimo šventuoju procesą. Kiti į Lietuvą sugrįžtantys paveikslai sukurti XV–XVII amžiuje. Verta paminėti Venecijos tapybos mokyklos pradininko genealiojo Džovanio Belinio (Giovanni Bellini) mokinio Nikolo Rondinelio (Nicoló Rondinelli, dok. nuo 1495 iki 1502) itin subtilų darbą, garsaus Florencijos XVI a. antros pusės tapytojo Sančio di Tito (Santi di Tito, 1536–1603), puikių kitų šio miesto XVII a. meistrų Domeniko Puljanio (Domenico Pugliani, 1589–1658) ir Jakopo Vinjalio (Jacopo Vignali, 1592–1664) drobes, pirmojo Karavadžo (Caravaggio) mokytojo Romoje – Džuzepės Čezario (Giuseppe Cezari, 1568–1640), praminto Arpino Kavalieriumi (Cavalier d’Arpino), kūrinį. Galerijoje yra tokių garsių italų dailininkų, kaip Federiko Dzukario (Federico Zuccari), Pjetro da Kortonos (Pietro da Cortona) ir jo mokinių (šių dirbtuvių kūrinių yra buvę Vazų rinkiniuose), Lorenco Lipio (Lorenzo Lippi), Frančesko Kairo (Francesco Cairo, 1607–1665) ar Matijos Prečio (Mattia Preti) bei kitų, darbų. Net šeši į Vilnių atkeliavę paveikslai nutapyti XVI a., kiti penkiolika – XVII amžiuje. Būtent tuo metu Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje buvo europinio lygio kultūros ir meno centras, o valdovai Žygimantas Vaza ir Vladislovas Vaza per tarpininkus meno kūrinius įsigydavo Romoje, Florencijoje, Venecijoje, Neapolyje, kituose Italijos miestuose“, – sako D. Mitrulevičiūtė.

Tai ne pirma VšĮ PK Fondo vadovo, pramonininko bei kultūros rėmėjo dr. Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui. Supratingas mecenatas yra parėmęs muziejų rengiant antrosios dalies atidarymą 2018 m. ir įgyvendinant ekspozicijų projektus, taip pat pernai, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto 500-ąsias gimimo metines, dovanojęs šio valdovo bronzinį biustą su pjedestalu. Dr. Pranas Kiznis, kaip mecenatas, rėmė ir kitus svarbius Lietuvos kultūros projektus, visada dėmesį atkreipdamas ir į regionų iniciatyvas.

 

Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotraukos (Autoriai Mindaugas Kaminskas ir Vytauto Abramauskas.)

įžanga

Rafal PIESLIAK: „Išsaugoti daiktą – išsaugoti istoriją ir emociją“

Šiuolaikinio meno galerijoje “AV 17”, beje, švenčiančioje savo veiklos dešimtmetį, pirmiausiai aš pamačiau senus, net antikvarinius indus ir tik po to išniro iš jų padaryti meno objektai. Kiekvienam sava žvilgsnio seka. Parodos ”Įžvalga” autorius, aktyviai kuriantis Lietuvos menininkas, skulptorius, kaip pats sakė, kartais dar dirbantis su scenografija bei su grafika, Rafal PIESLIAK prisipažino, kad ši jo paroda iš tiesų prasidėjo nuo “netekties” – namuose suskilo graži antikvarinė lėkštė.

"Žinoma, antenos gali būti ir jungtis tarp praeities ir ateities. Šio objekto simbolika labai plati ir dėl to dar įdomiau", - sakė skulptorius Rafal Piesliak.

Ką čia slėpti: paroda ”Įžvalga” pirmiausiai mus sudomino dėl “žaliavų”, iš kurių sukurti Jūsų  meno kūriniai – tai seni indai: vazos, lėkštės, dubenys, puodeliai. Jų atgimimas pasirodė labai prasmingas. Ar seniai savo kūryboje bičiuliaujatės su daiktais iš praeities?

Nebuvo specialiai galvota, kad štai dabar mano kūryboje atsiras seni daiktai, bet kai namuose sudužo graži antikvarinė lėkštė, aš supratau, kad ji jau nebus naudojama pagal paskirtį ir ėmiau galvoti, kaip jos gyvenimą pratęsti. Juk paimti ir išmesti tokį  gana ilgą gyvenimą ir seną istoriją, turėjusį daiktą, kurio jau niekas ir niekada nepakartos, pasidarė tiesiog gaila. Inspiruotas man žinomos japonų technikos kintsugi, kai sutrūkęs daiktas suklijuojamas laku, sumaišytu ar apibarstytu smulkiomis aukso, sidabro ar platinos dulkėmis, neslepiant suklijavimo, savo lėkštę pabandžiau gelbėti ir aš. Kintsugi technologija porceliano šalyje Japonijoje turbūt ir atsirado iš poreikio kažkaip išsaugoti dirbinius iš šios trapios medžiagos. Kad daiktų nereikėtų išmesti, ypač tų, su kuriais juntamas tam tikras emocinis ryšys, jie buvo pradėti taip klijuoti ir net naudojami toliau. Aš, priešingai, norėjau pakeisti daikto funkciją, todėl lėkštę atvirai sukabinau vielutėmis, kitą dubenį sutvirtinau alavo vitražu. Mano atveju seni antikvariniai indai pakeitė funkciją ir virto tiesiog meno objektais, kuriuose akivaizdžiai matosi tie vitražų įklijavimai arba vielutėmis netgi paryškinti daiktų „randai“, bylojantys dar vieną daikto gyvavimo etapą, jo istoriją. Tokia buvo pradžia.  O po to supratau, kad tokių objektų gali atsirasti ir daugiau.

Ar parodai senų indų ieškojote specialiai, ar jie patys Jus surado? Ar Jums patinka antikvariatas ir sendaikčiai apskritai? Kokio stiliaus Jūsų namai, aplinka?

Visi daiktai, kurie buvo panaudoti, kuriant mano meno objektus, nėra specialiai sudaužyti, jie sudužę atsitiktinai, natūraliai. Kai pažįstami sužinojo, kad aš darau tokius objektus, vieną kitą daiktą atnešė ir iš savo namų, bet dauguma yra iš antikvariato „Brocante Antiques“ Vilniuje. Natūralu, kad transportuojant tokius trapius daiktus, neišvengimi nuostoliai, o kartais jie ir šiaip per neatsargumą sudūžta, tai ir atitenka man. Esu už tai labai dėkingas.

Man asmeniškai antikvariatas mielas, daiktai su istorijomis visada įdomūs, bet namuose aplinka, sakyčiau, eklektiška, ir tokie pavieniai daiktai  yra tik kaip dekoro elemantai – jokių pretenzijų į temines kolekcijas.

Kiek praeitis, apskritai, įtakoja Jūsų šiandienos kūrybą? Prieš porą metų sukurta instaliacija “Sodas” irgi aprūdijusi, tarsi „su amžiumi“?

Instaliacijoje „Sodas“ naudojamas plienas, o rūdys yra natūrali plieno būsena ir tai man patiko. Beje, šiuo metu dirbu prie to, kad ji rastų savo vietą Vilniuje ir dar ilgai džiugintų vilniečius. Bet kituose savo darbuose nuo praeities nelabai atsispiriu, išskyrus „Įžvalgą“, apie kurią ir kalbame.

„Prikeldamas senus porcelianinius indus naujam gyvenimui bei suteikdamas jiems skulptūrinį kūną, autorius analizuoja ir performuoja istorinius artefaktus bei netekties ir atgimimo reikšmes“, – rašoma Jūsų parodos pristatyme galerijoje. Kodėl Jums tai svarbu?

Čia turbūt ir buvo mano pagrindinė mintis: suteikti naują gyvenimą tam, kas daugiau niekada nebus pagaminta ir tuo pačiu tai išsaugoti. Juk kažkada mano parodoje naudojamų indų buvo pagaminta labai daug, po to jie pasklido po pasaulį, servizai pasiekė šeimas, namus, ilgainiui išsidaužė, išsisklaidė, vienų liko mažiau kitų daugiau, bet tokių daiktų jau niekas ir niekada nepagamins. Todėl aš savo parodoje nieko šiuolaikinio, dar pakeičiamo ir gaminamo nenaudoju – tik antikvariatą ir tokiu būdu manau išsaugantis jo atsineštą istorinę mintį, vertę, emociją.

Žiūrovą galbūt nudžiugins ir tai, kad Jūsų parodoje menu virsta jam artimi daiktai iš buities, gal iš vaikystės, gal iš jaukių močiutės namų. Tai iš tiesų paveiku ir kelia emocijas…

Dar daugiau: kiekvienas šeimoje turime palikimą, kažkokį servizą, ar mėgstamą puodelį, žodžiu, daiktus teikiančius gerų emocijų. Bet vieną dieną tai sudūžta. Galima daiktą išmesti, bet galima jo gyvenimą pratęsti ir kitokiu būdu. Man asmeniškai gaila, kai tokie daiktai dūžta, tačiau jei visus juos išgelbėtume klijuodami, tai turėtume tiesiog daug suklijuotų daiktų.  Kaip tik todėl pradėjau duženas jungti taip, kad daiktas akivaizdžiai taptų meno objektu, o ne būtų toliau naudojamas. Naujoji jo funkcija jau kita – teikti grožį.

Parodoje matome visą eilę indais „išpuoštų“ antenų. „Perskaičiau“ jas kaip jungties simbolį tarp praeities ir šiandienos. Kodėl kaip meno abjektas Jūsų kūryboje atsirado būtent antena?

Tai nėra naujiena mano kūryboje. Vienu metu dariau seriją „Antenos“, kitu – keramikos seriją.  Dabar antenos jungiasi su indais, taigi ta pačia keramika. Man jos patinka kaip naujųjų technologijų simbolis,  kaip komunikacijos simbolis, kurio dėka galima daugiau sužinoti ir intensyviau komunikuoti. Žinoma, jos gali būti ir jungtis tarp praeities ir ateities. Šio objekto simbolika labai plati ir dėl to dar įdomiau.Prieš porą metų sukurta 

Šviesa - viena mėgstamiausių skulptoriaus kūrybos priemonių, galima sakyti, jo instaliacijų vizitinė kortelė.

Dažnoje Jūsų parodoje galima pamatyti  žaidimus šviesa, yra jų ir parodoje „Įžvalga“. Ar galima sakyti, kad šviesa mylimiausias Jūsų kūrybos elementas?

Šviesa tikrai labai svarbi mano kūryboje, seniai su ja dirbu. Tiesa, turbūt galima pasakyti, kad interjero šviestuvų aš nekuriu –  daugiau tai instaliacijos, kuriuose šviesą naudoju kaip skulptūros elementą, kaip labai paveikią manipuliacijos priemonę: jausmais, atmosfera, erdve. Galbūt tam įtakos turėjo ir darbas teatre – pamačiau, kokia galinga jėga ji gali būti. Todėl greičiausiai mano žaidimas su šviesa dar tęsis, nors konkrečių planų ir neturiu.

Ar manote, kad menas taip pat gali prisidėti prie tvaraus naudojimo kultūros propagavimo, o gal prisisideda net tiesiogiai?

Kalbėdami apie emociškai vertingo puodelio išgelbėjimą, suteikiant jam visai kitą funkciją, manau, kad kaip tik apie tai ir kalbėjome.

Ačiū.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Sveikiname „AV 17“ galeriją (Totorių 5, Vilnius) su veiklos dešimtmečiu ir primename, kad skulptoriaus Rafal PIESLIAK parodą „Įžvalga“ galite aplankyti iki balandžio 8d.

 

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

BeFunky-collage (22)

Tulpės ir Co: aistringos istorijos iš praeities

Gauti gėlių visada smagu, gauti Kovo 8- osios ar tiesiog pavasario proga tulpių - taip pat. Tačiau dar smagiau, kai ta pati tulpė įkvepia prisiminti - iš pradžių galvoji vieną temą - o po to paaiškėja, kad gal net tris. Ir visos su aistringu praeities prieskoniu. Taigi trys aistros: beveik pragaištinga olandų aistra tulpėms, Vakarų Europos aistra mėlynai baltai Delfto keramikai ir tuo pačiu tulpių vazoms ir jau mūsų amžininko, ispanų dailinko Chose Eskofeto (Jose Escofet), aistra piešti natiurmortus, tarp jų ir tulpes tose, sakykim, keistose vazose iš XVIIa.

Aistringa ir beveik pragaištinga tulpių istorija

Nyderlandai XVII a.  išgyveno Aukso amžių. Ši šalis buvo turto medžiotojų, prekybininkų, mokslininkų, menininkų ir laisvamanių iš visos Europos magnetas. Jaunos valstybės valdžia suteikė didelę religijos laisvę savo piliečiams, milžiniškas galimybes mokytis ir didžiulį lauką, kur galima užsidirbti pinigų. Net paprasti Nyderlandų piliečiai galėjo sau leisti prabangą: brangius papuošalus, prabangius drabužius, porceliano indus, ir net tokias egzotiškas gėles kaip… tulpės. O jos kaip tik neseniai buvo pasiekusios Nyderlandus iš Turkijos, tuometinio Konstantinopolio per Vieną. 1593 m. rudenį  žymus prancūzų botanikas Čarlesas de L’Ekliūzas jau pražydinęs tulpių svogūnėlius Vienoje, slaptai atsigabeno jų į Nyderlandus, į Leideno botanikos sodą ir 1594m. metais čia pražydo pirmoji jo pasodinta tulpė. Kaip vėliau paaiškės, olandų džiaugsmas ir vargas. Čarlesas de L’Ekliūzas Leideno botanikos sode dirbo daugiau nei 20 metų: kryžmino įvairias tulpių rūšis, stengėsi išvesti tokias, kurias būtų galima auginti atšiauresniame klimate nei Turkijos, ir kuo gražesnes. Netrukus olandiškas tulpes užpuolė kažkokia nežinoma liga (jau kur kas vėliau paaiškės, kad tai buvo virusas) – tulpių žiedai įgaudavo įmantrias, anksčiau nematytas formas, kai kurių žiedlapių kraštai tapo karpyti, atsirado naujų atspalvių. Paradoksalu, bet būtent ši anomalija ir tapo tulpių manijos Nyderlanduose priežastimi. Žavėjimasis šiomis gėlėmis pasidarė aistra. Jos buvo paklausios tarp daugybės menininkų, o visi turtingi miestiečiai norėjo jas matyti savo namuose.

Netrukus šios gėlės kainavo tiek, kad turtingos olandų moterys puošėsi ne auksu ir papuošalais, o tulpėmis. 1620—1637 m. laikomi tulpomanijos metais Olandijoje. 1636 m. vienas `Viceroy` veislės tulpių svogūnėlis buvo keičiamas į 8.000 svarus kviečių, 16.000 svarų ryžių, 4 nupenėtus jaučius, 8 kiaules ar 12 avių. Tulpėmis spekuliavo įvairiausi visuomenės sluoksniai. Amsterdame buvo įkurta tulpių birža, kurioje jomis buvo prekiaujama kaip akcijomis. Ekonominiam burbului pasiekus piką vienas svogūnėlis buvo parduotas už 40 kartų didesnę kainą nei vidutinis olando atlyginimas. Tačiau 1637m. vasarį pirmą kartą į tulpių svogūnėlių aukcioną susirinko tik pardavėjai. Gėlių nebebuvo kam pirkti ir jų kaina staiga ėmė kristi. Tulpių manija virto ekonominiu burbulu. Tais pačiais metais spekuliacija tulpėmis Nyderlanduose buvo uždrausta įstatymu.Per kelias savaites tulpių kaina stabilizavosi – už vieną floriną buvo galima nusipirkti kelis svogūnėlius. Namus dėl tulpių išsipardavę olandai, liko gatvėje, Europa dar kelis dešimtmečius jautė šio burbulo padarinius. Tarp kitko II pasaulinio karo metu, kai Olandiją apėmė badas, žmones išgelbėjo tulpių svogūnėliai, kuriuos buvo galima valgyti. Ir dar šiais laikais Didžiojoje Britanijoje, bei Afganistane yra valgomi tulpių svogūnėliai. O tulpės ir toliau puošia  pasaulį ir yra pagrindinė Nyderlandų eksporto gėlė.

 

Mėlynai baltų Delfto keramikos tulpių vazų istorija

Kai tulpė buvo prilyginta beveik stebuklui, sukruto ir indų meistrai – gražuolė turėjo būti ypatingai pamerkta. Taip tuose pačiose Nyderlanduose, pamišusiuose nuo tulpių karštinės, atsirado ir specialios tulpių vazos. Šios neįprastų formų vazos, kažkiek primenančios rytietiškas skulptūras, turtingiems piliečiams suteikė galimybę įgytas tulpes savo namuose maksimaliai matomai išeksponuoti, nes kiekvienai tulpei buvo skirtas atskiras vazos kaklelis. Pirmosios vazos buvo tokios puošnios ir taip išmaniai sukurtos, kad  ir be  gėlių tarnavo  kaip nuostabios interjero dekoracijos. Ypač brangios buvo piramidės formos vazos. Jos buvo sudedamos viena ant kitos iš atskirų nepriklausomų „aukštų“ mažėjimo tvarka ir kartais pasiekdavo tikrai įspūdingą aukštį. Tulpės visose šiose vazose atrodė irgi puikiai ir iš tiesų gerai matėsi.

Tiesa, nors šias vazas pirmieji išrado olandai, bet pirmiausiai jos  buvo pagamintos Kinijoje – porceliano tėvynėje ir Olandijoje kainavo labai daug. Tačiau ši situacija ilgai netruko. Keramikos meistrai iš Delfto miesto ėmėsi reikalo. Ir nors sprendimai nebuvo paprasti, reikalas pajudėjo. Aprašyti visus kinų porceliano gamybos niuansus būtų sudėtinga, bet olandai galiausiai suprato bent tiek, kad populiarūs ir trapūs kinų gaminiai buvo gaminami iš kaolino – specialaus baltojo molio, dar vadinamo „porceliano moliu“, kuris tuo metu buvo rastas tik atokiuose Kinijos kalnų regionuose.

Olandijos meistrams tekopasukti galvas, kad būtų sukurtų kažką panašaus. Bet galiausiai gimė mėlyna ir balta olandų keramika, kuri buvo labai panaši į kinišką porcelianą, tačiau skyrėsi savo gamybos technologija. Olandai sugalvojo padengti paprastą molį balta cinko glazūra, o mėlyną paveikslą paprasčiausiai nupiešdavo baltoje glazūroje. Delfto keramika buvo daug storesnė už kinišką, tačiau ji buvo patvari ir, be to, graži.  Ir tik tada, kai XVIII a. ir Europos teritorijoje buvo rasta kaolino – porceliano molio – bet kokie indai su mėlyna ir balta tapyba buvo pradėti vadinti „Delfto mėlyna“: ir moliniai, ir porcelianiniai, ir net jei jie nebegaminti Delfte.

Tačiau… verta žinoti, kad įprastas pavadinimas gamintojo kalba yra „Delfts blauw“ arba „Delfts blue“, arba, kraštutiniais atvejais, tai vadinkite „Delft“ keramika, bet ne porcelianu!

Po to mėlyną Delfto keramiką gamino daug Vakarų Europos šalių meistrų, klastojo tikrųjų “Delft” meistrų žymėjimus ir šiuos gaminius buvo tikrai sunku atskirti vieną nuo kito. Beje, pačiame Delfte irgi buvo net keletas keramikos dirbtuvių, o dabar likusi tik viena „Royal Delft“ ir joje iki šių laikų gaminamos tulpių vazos, kurių kainos svyruoja nuo 25 iki 5000 eurų. Delfto keramika iki šiol  laikoma nacionaliniu Nyderlandų lobiu ir neatsiejama nuo gražios šios šalies raidos istorijos.

Įvairių laikmečių mėlynai baltos Delfto keramikos tulpių vazos.

Tulpės pražydusios paveiksluose

Nors žvalgydamiesi po ispanų dailininko Chose Eskofeto (Jose Escofet) kūrybą negalėtume pasakyti, kad joje dominuoja tulpės, bet keletas įspūdingų paveikslų  su tulpėmis pamerktomis Delfto vazose vis dėlto yra. Dar daugiau – daugybėje šio dailininko natiurmortų galima pamatyti senovinius indus ir kitas antikvarines detalės.

Chose Eskofetas gimė 1930 m. nedideliame Ispanijos mieste, 1952 m. jis persikėlė į Barseloną, kur kitus 25 metus dirbo laisvai samdomu menininku savo namų dirbtuvėse. 1979 m. su žmona angle jis išvyko į Angliją. Nuo 1987 m. Menininkas surengė daug personalinių parodų Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose šalyse. Jau keli dešimtmečiai, kai mėgstamiausias dailininko žanras yra natiurmortas, o  jis sėkmingai plėtoja olandų ir ispanų mokyklų tradicijas. Mėgstamas menininko objektas yra gėlės, kurias jis piešia su didele meile ir beveik visada prideda mažų gyvūnų – sraigių, drugelių ar vabaliukų..

 „Praeityje eksperimentavęs su įvairiomis  medžiagomis, įskaitant pemzą, lateksą ir marmuro dulkes, išbandęs ekspresionizmą ir abstrakcijas, galiausiai grįžau prie realizmo. Susidomėjau natiurmortu, jo technika, ypač žavėjosi olandų ir ispanų natiurmorto mokyklomis“, – yra sakęs dailininkas ir tai įrodo didžioji dalis jo kūrybos.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

spalvos balduose

Tarp tvarios kultūros ženklų – ir antikvariato poreikis

Antikvariatas ir sendaikčiai interjeruose – amžina „Vintažo ženklų“ tema ir gal net jų atsiradimo priežastis. Šiandienos kontekste ši tema įgauna ir dar vieną aspektą, apie kurį iki šiol nei pernelyg kalbėta, nei galvota, bet taip yra: antikvarinių daiktų naudojimas - tai kiekvieno pardavėjo ir pirkėjo sąmoningas ar nesąmoningas prisidėjimas prie tvaraus naudojimo, kuris dabar tapo tokiu madingu, o antikvariato srityje vyksta taip seniai kaip egzistuoja pasaulis. Panaudosim kažką seno ar senoviško – nereiks gaminti naujo; restauruosim - išsaugosim; neišmesim – nebus dar vienos šiūkšlės. O jei tai kažkada taps svarbu vis didesniam skaičiui žmonių, planeta ims ir kokį kartą kitą lengviau įkvėps. Viskas paprasta ir be jokių pastangų. Tiesa su viena sąlyga: TAI TURI PATIKTI.

Antikvaras Gediminas AKELIS: “Iki ąžuolo išsaugojimo gal toli, o ne visada ir saugoti reikia, bet stalo ar kėdžių iš plastiko galėtume ir nepirkti”.

Antikvariato „Gaza Antiques“ Vilniuje  šeimininkas Gediminas Akelis pritaria, kad antikvariato ir sendaikčių naudojimas savo aplinkoje gali prisidėti prie tvaraus naudojimo, tačiau kol kas tikrai ne ši intencija pirkėjus atveda į antikvariatus. Pirmiausiai žmonės tokio tipo parduotuvėse ieško išskirtinio, unikalaus ir nematyto daikto.

„Grožiui ir unikalumui skiriamas didžiausias dėmesys, bet norai dar turi tilpti ir į pinigines. Tačiau, jei daiktas ypatingas, kaina  atsiduria kokioje trečioje vietose – žmonės tebenori išskirtinių daiktų. Aš, pavyzdžiui, parduodu daug daugiau brangiausių kilimų, negu pačių pigiausių. Ar žmonėms rūpi istorinė vertė, meistras, kilmės šalis? Daugumai rūpi, bet nėra priežastis pirkti. Daiktą išsirinkus tiesiog įdomu apie jį kažką sužinoti.  Tiesa, meistrų pasirašytų baldų beveik nėra, tik paveikslai ar sidabras, bet žmogui įdomu bent kokioje šalyje ir kokiu laiku tas baldas pagamintas. 

Kai 2000 – aisiais pradėjau dirbti šioje srityje pirmieji daiktai buvo – tai, kas  vadinta lietuvišku antikvariatu: verpimo rateliai, geldos, girnos, puodai ir kt. Tuomet buvo didelė jų paklausa, visi norėjo lietuviško daikto, jį pirko, puošė namus, sodybas. Po to atsivėrė durys į  Europos Sąjungą, litą pakeitė euras ir staiga skrynios ir geldos tapo nereikalingos ir pamirštos. Atsirado daug vežėjų, prasidėjo stiprus pakilimo laikotarpis. Ir tai ne šiaip paprasti daiktai – karų, grobstymų ir okupacijos laikotarpio praradimus atstatėme su kaupu, savo kraštą praturtinome begale vertingų Vakarų Europoje sukurtų meno kūrinių – baldų, paveikslų, skulptūrų ir kt.“, – grybšteli keletą prisiminimų iš savo verslo metų Gediminas Akelis.

O štai šiandien, kai pasiūla antikvariatuose labai gausi ir turtinga, jį labiausiai džiugina tai, kad į antikvariatą vis dažniau užsuka palyginus jauni žmonės. Keturiasdešitmečiai nori antikvariato, dar jaunesni nori galbūt vintažo, ar daikto, kurį galėtų pritaikyti šalia kitų turimų, galbūt labai modernių daiktų.

„Jeigu žmogus asmenybė, o nebėga su banda, jam tikrai nėra įdomu pirkti bet ką. Jis nepirks to, ką pirko draugai, jis ieškos kažko savo, jam nesvarbu mada, jam svarbu skonis. Bent jau įdomiomis smulkmenomis jis nori savo namus papuošti kitaip. Foteliai po 30 eurų jam neįdomūs, nebent į sodybą terasoje, nes pigu. Unikalus daiktas visada traukia,“- nuomonę turi Gediminas.

Dar jis sako, kad pirkdami, pavyzdžiui, baldus antikvariatuose, greičiausiai tikrai negalvosime apie ąžuolo išsaugojimą, bet galėtume galvoti, kad pirkti pigių plastiko baldų tikrai neverta. Jei jau rūpinamės plastikinių maišelių ar butelių rūšiavimu tai, anot jo, tikrai vertėtų susirūpinti, kada gamta sutirpdys plastikinę kėdę ar didžiulį stalą, kai dažnai net pramonė dar nesugalvojus kaip tai perdirbti.

Baldai ypač vertingi, jei po sėdima dalimi (kėdžių, fotelių, sofų) ant pagrindinio rėmo (karkaso ar šasi) yra išdegintas ar įrėžtas gamintojo parašas, vadinamas signatūta, arba (žal)vario plokštelė, popierinė etiketė (klijuota paskesniais laikais, bet retai išliekanti iki mūsų dienų). Šie įrašai, žymenys arba įspaudai, kuriuos ant savo dirbinių palikdavo sidabrakaliai, auksakaliai, alavakaliai, gamintojams tapo privalomi nuo 1743metų. Toks žymuo tapdavo prekės ženklu, užtikrindavo kokybę ir reikšdavo gerą meistro vardą, tapdavusį prestižo sinonimu. Būkite atsargūs - žymenys irgi gali būti klastojami!Iki XIXa.vidurio baldų gamybos technikos kito nedaug, todėl jei žymens nėra, nustatyti tikruosius pagaminimo metus labai sudėtinga. Net ir labai patyręs ekspertas juos gali supainioti su XVIIIa. gaminiu. Baldų gamintojų meistrų žymenys susisteminti tik 1919m.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Kristina Lukauskienė

Dizainerė Kristina LUKAUSKIENĖ: "Kaip senienų mylėtoja bandau kiekvieną savo užsakovą įtikinti, kad antikvariatas ar sendaikčiai – puikus dalykas".

Interjero dizainerė Kristina Lukauskienė neabejoja, kad jos,  dirbančios su antikvariatu ir kuriančios klasikinius   interjerus, paslaugų visada reikės, nes visada bus žmonių, kurių prioritetas klasika  ir senoviniai daiktai.

„Kaip senienų mylėtoja bandau kiekvieną savo užsakovą įtikinti, kad antikvariatas – puikus dalykas, bet dažniausiai yra taip, kad jeigu jau žmonės jį mėgsta, tai ir įtikinėti nereikia, o jei nemėgsta, tai perkalbėti sunku. Be to, dabar manęs jau ieško tie užsakovai, kurie žino mano stilių ir patys nori rasti seniems daiktams vietą savo namuose. Tačiau, kad žmonės pagalvotų, kad senų daiktų išsaugijimas, tai ir jų indėlis į ekologiją, taip tikrai nėra. Greičiausiai toks mano argumentas prajuokintų ir klientą, bet, aš manau, kad pamažu situacija gali keistis“, – svarsto Kristina.

Ji pastebi, kad žmonėms patinka interjerai, kurie yra ilgaamžiškesni, todėl dažnai jie renkasi klasiką, o jei modernų interjerą, tai bent jau su klasikos ženklais, kad jis taip greitai neišeitų iš mados.

„O juk nieko nėra amžiniau nei namai apsistatyti antikvariatu. Aš mėgstu ir propaguoju miksą, savo ruožtu bet kurią erdvę stengiuos sušildyti senoviniais baldais, labai nesunkiai juos integruoju ir šalia kitų naujų, kartais gana modernių baldų ir, apskritai, minimalistiniame interjere, nes jie daug kur tinka. Žinoma, mano klientai maždaug keturiasdešimečiai, jaunimas renkasi kitką. Juo labiau, kad antikvariatų ir sendaikčių baldų pasiūla šiandien tikrai pakankama. Problema yra rasti gerų restauracijos meistrų, nes dažnai daiktus tenka ir atnaujinti, ir visai perdaryti. Žinoma, vertingą daiktą norisi išsaugoti, bet pakanka ir tokių baldų, kuriuos leidžiame sau su klientais ir perdažyti, ir funkcijas keisti. Mano manymu, geriau daiktą pritaikyti šiandienos poreikiams ir prie kitų namų elementų, nei visai išmesti. Lygiai taip pat reiktų elgtis ir su paveldėtais daiktais: neskubėkime jų atsikratyti, pagalvokime, kaip galėtumėte juos pritaikyti savo namuose ir galbūt nereikės pirkti naujų. Štai ir tvaraus  nadojimo pamoka“, – sakė Kristina Lukauskienė.   

Keli fragmentai vieno iš paskutiniųjų Kristinos Lukauskienės kurtų interjerų.

Nuo pat XIXa. vidurio seni baldai dėl akivaizdžiai matomo nusidėvėjimo buvo gerokai pigesni už naujus. Baldžiai naudojosi jais kaip pavyzdžiai naujiems baldams ir kopijoms gaminti, tačiau XXa. padėtis pasikeitė, ir kopijų kainos aukcionuose pradėjo kristi, o originalų ir autentiškų gaminių – kilti. Dabar pirkdami brangų, retą (jeigu įrodyta) baldą, kurį tikitės išsaugoti ateinančiomos kartoms, įvertinkite jį maždaug pagal tokius kriterijus: amžius, būklė, gamintojas (karkaso ir audinio jeigu yra), kas buvo savininkai, kur jis buvo eksponuojamas. Dar svarbu medžio rūšis, dydis, paskirtis, puošybos sudėtingumas, pavyzdžiui, yra raižytų ornamentų, ar ne, ir kokios puošybai naudotos medžiagos (kitų rūšių medis, auksuota bronza, sidabras, alavas, perlamutras, gintaras ir kt.).

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Restauratorė Jurgita ŠPAKOVSKYTĖ: “Kad dirbu tausodama gamtą, susimąsčiau visai neseniai”

Restauratorė, dizainerė ir dailininkė Jurgita Špakovskytė sunkiai besuskaičiuotų, kiek baldų jos rankose prisikėlė naujam gyvenimui. O tai, kad jos veikla dar yra tausojanti gamtą bei prisidedanti prie tvaraus naudojimo, Jurgita prisipažino visai neseniai supratusi.

“Visada galvojau tik apie tai, kokį grožį sukursiu, baigusi darbą, man svarbiausia buvo galutinis rezultatas. Ir tik visai neseniai supratau, kad savo kaip restauratorės veikla, tikrai prisisidedu prie gamtos, kuri man pačiai yra be galo svarbi, išsaugojimo. Mane pačią ši mintis labai nudžiugino, juk ekologija – tikrai didžiulė šiandienos aktualija. O aš savo grožį kuriu, dalyvaudama tame gamtą saugojančiame rate”, – sakė Jurgita Špakovskytė ir čia pat prisipažino šiuo metu restaurauojanti jau trečią kartą atnaujinamą fotelį.

Iš tiesų, daugybė daiktų būtų tiesiog išmesti, jei ne galimybė juos atnaujinti, restauruoti, keisti ir visiškai perdaryti. Jurgita sako, kad istorinė baldų vertė jai visada yra svarbi, tačiau yra pakankamai daug baldų, kurie neturi ypatingos vertės ir tuomet ji juos dažnai paverčia beveik savo kūriniais.

 

Viename iš Kauno viešbučių Jurgita Špakovskytė kūrė ir kaip dizainerė, ir kaip restauratorė, ir kaip tapytoja.

Restauruoti senus daiktus ji mano, kad naudinga ir taupumo sumetimais. Anot Jurgitos, žmonės anksčiau atsakingiau žiūrėjo į gamybą, ir, pavyzdžiui, seni minkštųjų baldų karkasai šiandien yra daug patvaresni nei nauji, parvežti iš Lenkijos, o taip pat ir pigesni.

“Be to, restauruoti senus baldus ir turėti labai gražų rezultatą yra vis dėlto pigiau, nei pirkti naują itališką replika. O kas gražiau, geriau ir patvariau, dar klausimas. Dar galiu pasidžiaugti, kad jau turiu mokinių ir pastebiu, kad tiek ši veikla, tiek jos rezultatai pradeda dominti ir jaunus žmones. Jie galbūt irgi nori gyventi įdomiau”, – sakė Jurgita.

Šiandien ji yra žinoma ne tik kaip restauratorė, bet ir kaip interjero dizainerė, dirbanti su senoviniais baldais, pati tapanti ne tik paveikslus, bet užsiimanti ir sienine tapyba, kuri taip pat darosi vis populiaresnė. Pasidžiaugė, kad turi pastovių užsakovų ir net nesuabejojo, kad antikvarinių baldų kada nors gali nereikėti – tai amžina mada.

“Žmonės, ilgus metus gyvenę gana kukliai, šiandien nori prabangos, ir kai turi galimybių, ją renkasi. Ne vien minimalizmas šiandien vilioja užakovus. Pakanka ir tokių, kurie nori solidžių klasikinių interjerų ir su geru antikvariatu, ir su kokybiškais restauruotais baldais. Nori kartais auksinių detalių, gipso apdailos, baroko ir rokoko stiliaus. Visa tai žmonėms dar asocijuojasi ir su ilgaamžiškumu, o tas irgi yra patrauklu – kas gi mėgsta dažnus remontus? –  svarstė Jurgita.

Ji pati šiandien dažnai restauruoja, o kartais tiesiog visiškai perkuria minkštų baldų, ypač kėdžių ir fotelių, vaizdą. Mėgsta naudoti auksą, prabangius audinius, nors visada įsiklauso į užsakovo poreikius, jaučia jo nuotaikas ir net skonį.  Prisipažįsta, kad dažnai iš seno baldo lieka tik karkaso forma, daiktas pasikeičia neatpažįstamia, bet anot Jurgitos, jis gyvena toliau, ir galbūt sulauks dar vienos restauracijos.

Tuo pačiu ji sakė norinti skaitytojams priminti, kad seno antikvarinio daikto vertė dažnai metams bėgant tik kyla, ko niekada neatstiks su nauju daiktu, todėl daugeliui žmonių tai irgi galėtų būti rimtu motyvu, įsigyjant senovinius baldus ir kuriant savo namus su jais.

Taigi tvarumo tema kol kas antikvarininkų pasaulyje tik lengvai šmėkščioja tarp visų darbų, poreikių ir norų. Bet šioje strityje ji gyva savaime, todėl ne už ją agituojame. Agituojame neaplenkti parduotuvių, kurioje rasite sustojusio laiko ženklų. Pripažinkime: jei jau nutiko taip, kad daliai visuomenės parduotuvės  patinka labiau nei parodų salės, neignoruokime šiame vartotojiškame pasaulyje šio fakto. Tik tegul tarp parduotuvių savo vietą randa tos, kuriose pardavinėjama truputis istorinės atminties, šiek tiek kultūrinių žinių, supratimas apie paveldą, geras skonis bei unikalūs daiktai, ir žinia, kad čia irgi galima pradėti mokytis tvaraus naudojimo pamokų.

Sakoma, kad praeities baldų gamintojai galvojo rankomis. Rankomis padaryti dirbiniai priskiriami tikrosioms vertybėms, kurias puoselėdami galime tikėtis fizinės ir dvasinė gerovės. Tokiems dirbinimas dabar kilus kultūrinio paveldo saugojimo vajui suteikiame ypatingą vertę, nors seniau jie nebuvo tokie vertingi. Pramoninės masinės gamybos daiktai (pavyzdžiui, dėl jų formų tikslumo) buvo vertinami labiau už senuosius rankų darbo gaminius, turėjusius vos pastebimų „defektų“ (kurie dabar ypač vertingi kaip rankų darbo įrodymas). Maždaug nuo Restauracijos laikotarpio (1815- 1830) rankų darbas dėl nepaprstai greitos pramoninės, pigios gamybos raidos Prancūzijoje pradėjo nykti. Būtent tada imta aktyviai kopijuoti stiliaus baldus, plagijuoti originalus pagal senųjų baldų modelių pavyzdžus. Rankų darbą praktikuojantys baldininkai mėgsta kartoti, kad meną „sugriovė“ pramonės pažanga.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai " remia

baldų meistrai

Vardai virtę stiliumi: nuo „bulio“ iki „makintošo“

„Jums patinka toneto kėdės, česterfildo sofos, o gal ieškote kokio „buliuko“?“. Kai kurie baldų stiliai savo pavadinimus gavo nuo juos sukūrusių baldininkų, stalių ar tiesiog įžvalgių ir kūrybiškų aristokratų vardų. Ir taip jie vadinami iki šių dienų, dažnam antikvariato mylėtojui puikiai suprantant apie ką eina kalba. Prisiminkime iškiliausius.

André-Charles Boulle (1642–1732)

Andre Šarlio Bulio dirbtuvių tikraisiais gaminiais šiandien tegali pasigirti garsūs pasaulio muziejai ir kolekcininkai, kuriems itin pasisekė. Tai buvo reiškinys baldų istorijoje, tai buvo karalių baldų meistras, o jo baldai – meno kūriniai. Su šiandienos realybe – beveik nieko bendro. Šiuo metu tikrųjų šio menininko gaminių netgi neleidžiama išvežti iš Prancūzijos. O tai ką antikvarininkai meiliai vadinama “buliukais” tėra tik šio stiliaus dublikatai ar pasekėjų darbai. Todėl geriau niekada neklauskite “Ar tai tikras “bulis”, nes atsakymas, kad “taip, tikras” greičiausiai bus netiesa. Arba Jūs laimės kūdikis.

Dar A.Š.Buliui gyvam esant atsirado daugybė jo mėgdžiotojų bei išplito terminai „Bulio dekoras“, „Bulio interjeras“ – meistro vardas tapo pačiu tikriausiu prekės ženklu, su kuriuo sėkmingai prekiauta brangiausiais ir išskirtiniais baldais bei interjero detalėmis. Vėliau tai tapo bendriniu žodžiu, kuriuo nusakoma tam tikra stilistika, nebesiejama su A. Š. Bulio dirbtuvėmis ar kūrybos laikotarpiu.Jo baldai buvo gausai dekoruoti jo atrastomis medžiagomis, būdais ir drožiniais, jis atrado stalčius ir komodas, kūrė interjerus ir pats kolekcionavo meno kūrinius.

 

„Chesterfield“

Česterfildo pavadinimas turi savas šaknis. Iki šiol yra manoma, kad jos atsiradimą inspiravo garsus XVIII a. anglų rašytojas ir diplomatas Philipas Dormeris Stanhope’as , Česterfildo (Chesterfieldo) grafas, gyvenęs 1694–1773 m. Būtent jis ir nurodė savo baldų gamintojui sukurti odinę sofą, ant kurios sėdint turėjo nesusilamdyti ponų drabužiai ir kuri tuo pačiu turėjo būti labai patogi. Kad šis grafo pageidavimas būtų įvykdytas, sofa turėjo būti suprojektuota taip, kad nugaros ir porankių aukščiai būtų vienodi, o apvilkta ji būtų tam tikru specialiu būdu. Skiriamasis bruožas – baldo apvilkimas, dygsniuojant rombu ir sutvirtinant saga. Kai kurie šaltiniai teigia, kad pats grafas ir sukūrė šios sofos dizainą, išlikusį patraukliu iki šių dienų.

Beje, šiandien Česterfildu vadinamos jau ne tik sofos. Gaminami šio stiliaus foteliai, kėdės, pufai arba pilni svetainės komplektai.  Šiandien Česterfildo sofos gali būti aptraukiamos  jau ne tik oda, sofos nugaras pradėta daryti banguotas, porankius žeminti, kojytes aukštinti, pasikeitė parametrai, atsirado įvairesnės  apdailos – kartais su žalvariu ar kitais metalais. O kartais šiuolaikiniai gamintojai iš Česterfildo sofos pasiskolina tik kokią nors vieną idėją, visa kita padaro savaip.

 

Thomas Chippendale (1718-1779)

Anglų meistras T. Čipendeilas yra pirmasis baldų gamintojas dizaino istorijoje, kurio vardu buvo pavadintas stilius. Iki tol stiliai buvo vadinami monarchų vardais. „Chippendale“ prekės ženklas – persipynusios banguotos juostelės ir išlenktos baldų kojos, besibaigiančios paukščių ar gyvūnų letenų pavidalu. T. Čipendeilo kūriniai pasižymėjo beveik idealiomis proporcijomis, patvarumu, o nepaisant regimo lengvumo – ir ilgaamžiškumu. T. Čipendeilas laikomas vienu geriausių meistrų, gaminusių raudonmedžio baldus. Šis medis visai atsitiktinai Angliją pasiekė tik 1725 m. kaip laivo, plaukusio iš egzotiškų kraštų, balastas.

Pačiais geriausiais T. Čipendeilo rankų kūriniais laikomos kėdės, krėslai ir sofos. Kėdžių nugarėlių formos išsiskyrė didžiule dekoro įvairove, jų kontūruose dažnai galima pastebėti smuiko, aukštos elegantiškos vazos ar gotikinių langų arkų siluetus. Kojelės, kaip jau minėta, paprastai būdavo užbaigiamos rutilį laikančia  paukščio koja, o kartais – liūto letena.

1745 m. Čipendeilas išleido stalių vadovą su daugybe piešinių irbrėžinių, po kurių jo stilius greitai išplito Europoje ir Amerikoje. Jis leido save kopijuoti ir nepralošė, juolab, kad pats nemėga daryti tokių pačių baldų.

Michaelas Thonetas (1796-1871)

Odininko iš Vokietijos sūnus pradėjo savo karjerą kaip staliaus mokinys, o tapo  didžiausios baldų imperijos savininku. 1840-aisiais Michaelas Tonetas sugalvojo, kaip išlenkti medieną, prieš tai apdorotą garu arba išmirkytą vandenyje, tačiau dar viena jo idėja – vietoje medžio masyvo naudoti suklijuotą fanerą. Jis vienodo pločio juostelėmis supjaustytą fanerą klijuodavo, paskui virdavo ir sudėdavo į savo sugalvotus lenkimo šablonus, o paskui iš jos išpjaudavo vienodas detales. Kitaip tariant, jis pradėjo standartinių baldų serijinę gamybą ir jie gavo “Tonet” pavadinimą.

O tuomet teko sugalvoti ir patogesnę bei pigesnę logistiką – į kubo formos dėžę, kuri ant žemės teužimdavo vieną kvadratinį metrą, sugalvota sudėti net 36 kėdžių detales.Surinkti kėdes reikėjo jau vietoje, tad naudoti varžtai, nors anksčiau kėdes buvo priimta klijuoti. Visi išmatavimai buvo tokie tikslūs, kad prireikus buvo galima pakeisti bet kurią kėdės dalį nauja. Beje, Vienoje Tonetas gavo savo išradimo patentą, todėl pagal jo technologiją pagamintos kėdės dar vadinamos ir „Vienos“. Tėvo sukurtos baldų imperijos gyvenimą pratęsė jo vaikai – 1853 m. firma buvo pavadinta „Broliai Thonetai“.

 

George Hepplewhite (1727 –1786)

Anglų dailidė ir baldininkas Džordžas Heplvaitas išgarsėjo savo „Dailidžių ir baldų apmušėjų vadovu“, išleistu 1788 m. Šiame leidime buvo apie trys šimtai baldų gaminimo pavyzdžių. Žinoma, kad tokio vadovo be praktikos neišleisi,o jos šis meistras turėjo pakankamai. Šio baldininko kėdžių atlošai turi tik joms būdingą formą, vadinamą Heplvaito skydu, o  jo kėdžių ir komodų kojos yra tiesios ir siaurėjančios žemyn. Atrodo, kad Heplvaitas nesuko sau galvos dėl sofų: jos atrodo kaip eilė suklijuotų kėdžių su atlošais – „skydais“. Visa tai ir sudaro specifinį šio meistro stilių, o jį gretina su  tokiais XIXa. Anglijos baldininkais kaip Čipendeilas ir Šeratonas. Visi  jie tuo metu buvo svarbiausia trijulė baldų dizaine.

Thom Sheraton (1751–1806)

Šalia didžiojo Čipendeilo stovi kitas to meto anglų baldžius – savamokslis Tomas Šeratonas. Jis išgarsėjo išskirtiniais klasicizmo stiliaus baldais, kuriuos kūrė architekto Roberto Adomo projektams. Šeratono baldai pasižymėjo lengvomis, elegantiškomis formomis, nesudėtinga konstrukcija, tiesiomis profiliuotomis priekinėmis ir lenktomis užpakalinėmis kojomis, stačiakampėmis ažūrinėmis atkaltėmis. Dažniausiai jie buvo gaminami iš raudonmedžio arba faneruoti raudonmedžiu ir šviesia mediena, dekoruoti drožiniais, intarsija, lakuoti, tapyti, auksuoti. Dekore vyravo augaliniai ir geometriniai ornamentai, rozečių, girliandų, kriauklių motyvai. 1791 m. T. Šeratonas Londone išleido „Baldų apmušėjų ir baldininkų piešinių knygą“, kurioje buvo šimtai įvairių baldų piešinių. Išleidus knygą, jo įtaka dizaine tapo milžiniška: į madą atėjo griežtos struktūros tiesių linijų baldai iš meistriškai parinktų skirtingų tonų medienos rūšių – raudonos, atlasinės, rožinės. Atpažįstama detalė – tiesios, žemyn siaurėjančio baldų kojos.

 

Heinrich Gumbs (1765-1831)

Iš Vokietijos kilęs H. Gambsas, atvyko į Sankt Peterburgą kaip vienas iš talentingų garsaus baldų gamintojo Davido Riontgeno mokinių kartu su baldų siunta. Čia jis  nusprendė išlįsti iš po maestro šešėlio, suorganizavo dirbtuves ir tapo pagrindiniu imperijos rūmų ir turtingųjų užsakymų vykdytoju. Užsisakyti baldus pas Gamsą buvo prestižo reikalas, o jis saugojo savo reputaciją ir gamino nepriekaištingos kokybės baldus. Dauguma jų yra monumentalūs, pagaminti iš brangių medžio rūšių, dekoruoti piešiniais, dramblio kaulu, perlamutru ir paauksuoti. Puškino ir Turgenevo kūryboje minimos „kėdžių kėdės“, o mums Gambso kėdės geriausiai žinomos iš Ilfo ir Petrovo knygos “Dvylika kėdžių”, kur jos vaidina pagrindinį vaidmenį. Prie šio meistro mesdar būtinai grįšime: jo biografija turtinga, o darbai tikrai nuostabūs.

Charles Rennie Mackintosh (1868–1928)

Glazge gimusio britų Art Nouveau stiliaus pradininko žymaus architekto ir dailininko Čalzo Renė Makintošo baldų niekas nevadina kitaip kaip tik makintošas. Ir iš tiesų to įprastinio Art Nouveau dekoro su gėlių ornamentika čia nerasime. Jo kurtus baldus galima lengvai atpažinti iš griežtos geometrinės formos ir tiesių linijų. Daugumai dizainerio amžininkų jo kūrybos vaisiai netgi atrodė asketiški ir nuobodoki. Bet iki šių dienų makintošo kėdės su aukštu tarsi kopėčios atlošu tebėra populiarios. Tiesa, pasak antikvarinių, atlošas nebuvo niekada ir nėra labai tvirtas. Ir dar šiam kūrėjui labai nepatiko  medieną palikti neapdorotą. Todėl visi makintošai yra  beicuoti arba dažyti, dažniausiai baltais arba juodais matiniais dažais.

Šiandien šio menininko sukurti baldai yra retenybė: neseniai vykusiame „Sotheby‘s“ aukcione garsioji kėdė su aukštu, tarsi laiptai į dangų, atlošu kainavo 150 000 svarų. Rekordinė kaina! Kitaip ir būti negali, nes Č.R. Makintošo indėlis į pasaulio dizainą yra neįkainojamas, o jo XXa. pradžios baldai tikrai pralenkę laiką.

 

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Aidonas Valkiūnas

Lietuvos restauratorių asociacija – TIK RESTAURATORIAMS!

Praeitų metų vasaros pabaigoje buvo įkurta Lietuvos restauratorių asociacija, o jos pirmininku išrinktas Aidonas VALKIŪNAS. Laikas, kaip žinome, pasitaikė ne pats tinkamiausias intensyvioms veikloms, tačiau gana palankus kurti ateities planus, vizijas ir strategijas. Apie tai ir mūsų pašnekesys su naujos asociacijos pirmininku.

Pirmiausiai įdomu sužinoti, kodėl prireikė asociacijos, juk tris dešimtmečius žinome gyvuojant Restauratorių  sąjungą, ir kas jos įkūrimo iniciatoriai?

Pati acociacija atsirado bendraminčių draugų būryje, galvojant apie jos poreikį jau ne vienerius metus. Problemas žinome ne iš spaudos, dažniausiai patiriame savo kailiu, ir matyt ūgtelėjome tiek, kad norisi daryti visuomeninį darbą, formuoti restauravimo politiką ir kurti restauravimo mokyklą, apie kurią Lietuvoje iki šiandien niekas ir nešneka. Bet čia gal bendra švietimo problema, gal dar anksti kalbėti apie restauratorių mokytojus, kai trūksta fizikos ir matematikos – nežinau. O pagrindinis noras – konsoliduoti restauratorius, suburti juos į vieną būrį ir kartu spręsti iškylančias problemas. Taip, iš tiesų buvo (ir yra)  Restauratorių sąjunga, bet ji iš esmės yra tapusi paveldosaugininkų ir architektų sąjunga, restauratorių joje buvo mažuma ir joje profesiniai restauratorių klausimai nebuvo sprendžiami. Ten buvo  sprendžiami urbanistiniai reikalai, paveldo, visi kiti, bet tik ne restauratorių. Tuo pačiu noriu pasakyti, kad restauratoriaus profesija iki šių dienų yra labai archajiška.  Mes iki šiol naudojame priemones, kurios buvo naudojamos ir prieš šimtą ar du šimtus metų: mentelės, skalpeliai, teptukai, spaustukai, iš medžiagų: kazeinas, kalkės, smėlis, aliejus. Taigi ir mūsų profesijos problemos kitokios ir specifinės. Todėl ir atsirado poreikis spręsti mūsų profesijos reikalus, o į Lietuvos restauratorių asociaciją jungtis pirmiausiai profesiniu pagrindu. Mes nesiekiame kažkokių  konjuktūrinių tikslų, mes siekiame dalintis mums aktualia profesine informacija ir profesinėmis žiniomis savo rate.

Mūsų profesijos problemos kitokios ir specifinės. Todėl ir atsirado poreikis spręsti mūsų profesijos reikalus, o į Lietuvos restauratorių asociaciją jungtis pirmiausiai profesiniu pagrindu. Mes nesiekiame kažkokių konjuktūrinių tikslų, mes siekiame dalintis mums aktualia profesine informacija ir profesinėmis žiniomis savo rate.

Ar Lietuvos restauratorių asociacija vienys absoliučiai visų sričių restauratorius, ar yra kažkokių išimčių?

Trumpai tariant: taip, visų. Vienu metu mes buvome išskaidyti į kilnojamų kultūros vertybių restauratorius ir nekilnojamų kultūros vertybių restauratorius, bet tai yra grynai valdininkiškas skirstymas, nežinau kodėl pasirinktas.Gal pagal įstatymus, nes mes juos irgi turime du: kilnojamų ir nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymus. Bet tarpusavyje mes, restauratoriai, neturime jokio susiskirstymo, apart mūsų specializacijų. Vieni restauruoja molbertinę tapybą, kiti – sieninę; vieni – koklius, kiti – keramikos figūrėles; vieni – metalinius vartus, kiti – monetas. Bet restauracijos objektas  ir forma neturi jokios esminės įtakos, jei esi restauratorius. O tai, kad yra specializacijos,natūralu ir neišvengiama, nes įsigilinti į visas sritis vienam žmogui būtų neįmanoma. Todėl restauratoriai ir specializuojasi. Metalo, keramikos, tapybos, tekstilės, baldų, staliaus dirbinių, lipdinių, skulptūros, popieriaus, nuotraukų, auksuotės, fotografijos, knygų – yra begalė įdomių specializacijų.

Bet turbūt vieni restauratoriai dar turi ir mokslo baigimo diplomą, kiti galbūt yra savamoksliai, bet tikrai ne prasčiau išmanantys savo amatą. Ar išsilavinimas yra kriterijus tapti asociacijos nariu?

Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos valdžia nesprendė lietuviškos restauravimo mokyklos klausimo, o kažkuriuo momentu vietoje to išdalijo daugybę atestatų savamoksliams gabiems žmonėms, kurie formaliai tapo restauratorais. Dalis jų profesijos paslapčių buvo išmokę iš senesnės kartos, studijavusios Peterburge ar Maskvoje; mūsų kartos restauratoriai jau buvo gavę žinių Italijoje, Vokietijoje ir kitur. Žinoma, dalis žmonių turėjo ir diplomus – kai kurių sričių restauratoriai buvo ruošiami Dailės akademijoje, kaip kuriose meno mokyklose, beje, ruošiami ir dabar. Norėtųsi paminėti netgi vieną iš programų rengėjų, sakyčiau, restauravimo mokyklos Lietuvoje pradininką Juozą Algirdą Pilipavičių. Daug studentų yra mokęsi pas jį ir toliau tą vėliavą neša patys. Bet yra daugybė specializacijų, kurios iki šiol neturi jokių rengimo programų. Iki šiol  niekas neruošia, pavyzdžiui, popieriaus restauratorių. Jie mokosi vienas iš kito, iš užsienio kolegų patirties, važinėja į seminarus, konferencijas, atsiveža iš ten gerosios praktikos, pagrįstos moksliniais tyrimais ir sėkmingai taiko Lietuvoje. Taip turbūt  susiformavo ir žinomiausias Lietuvoje Prano Gudyno restauravimo centras prie Lietuvos Nacionalinio muziejaus, taip atsirado kitų muziejų restauravimo centrai, nes šiandien beveik kiekvienas stiprus muziejus turi savo restauratorius, gebančius prižiūrėti fondus ir juos saugoti. Mūsų koncepcija labai nesudėtinga ir remiasi tuo, kad restauratorius privalo laikytis restauratoriaus kanonų, kurių pagrindinis: NEPAKENKTI. Panašiai kaip gydytojai savo Hipokrato priesaikoje prisiekia pirmiausiai nepakenkti, taip pirmiausiai turi nepakenkti ir restauratorius. AUTENTAS YRA AUKŠČIAU VISKO.

Mūsų koncepcija labai nesudėtinga ir remiasi tuo, kad restauratorius privalo laikytis restauratoriaus kanonų, kurių pagrindinis: NEPAKENKTI. Panašiai kaip gydytojai savo Hipokrato priesaikoje prisiekia pirmiausiai nepakenkti, taip pirmiausiai turi nepakenkti ir restauratorius. AUTENTAS YRA AUKŠČIAU VISKO.

Kokia veikla žada užsiimti Jūsų asociacija, kuo ji galėtų būti patraukli naujam nariui?

Siekio tapti didele organizacija neturime, bet labai norėtume kiek įmanoma daugiau suvienyti ir konsoliduoti Lietuvos restauratorius, arba žmones, kurie prie šios veiklos prisideda. Esame numatę septynias veiklos sritis. Tai švietėjiška veikla, pirmiausiai skirta edukacijai ir tos pačios nacionalinės mokyklos kūrimui. Kita sritis – teisinio reglamentavimo tobulinimas ir darbas su institucijom, kurios dirba šioje srityje, tai Kultūros paveldo departamentas bei Kultūros ministerijoje sudarytos įvairios komisijos, prižiūrinčios paveldo reikalus. Dar viena sritis glaudus bendradarbiavimas su užsienio kolegomis, kurių yra tikrai daug, turimus ryšius norisi išlaikyti ir gilinti. Turime draugų Italijoje,Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje, kviečiamės vieni kitus į seminarus, konferencijas, organizuojame bendrus projektus, praktinius užsiėmimus ir pan.. Kita sritis įvairių metodikų rengimas ir technologinių konsultacijų teikimas tiek tarpusavyje sau, tiek užsienio kolegoms. Tai būtų jau daugiau ekspertinė veikla, mat žmonės ar įstaigos galėtų kreiptis dėl praktinių patarimų. Turime didžiausią skaičių eksperto kategoriją turinčių žmonių ir jie gali konsultuoti ir patarti įvairiais klausimais. Dar kita veikla – tai tarpusavio pagalba iškilus sunkumams, problemoms, reikalavimams daryti kažką neteisėtai ir pan.. Mūsų asociacijos nariai turės pakankamai tvirtą teisinį užnugarį, nes bendraujame su teisinėmis kompanijomis, kurios yra pasiruošusios mums padėti. Tai ilgalaikiai mūsų partnerai, su kuriais drauge mes esame pasiruošę savo narius ginti nuo visokių neteisėtų išpuolių, daromų spaudimų ir pan.

Lietuvos restauratorių asociacijos nariai turės pakankamai tvirtą teisinį užnugarį, nes bendraujame su teisinėmis kompanijomis, kurios yra pasiruošusios mums padėti. Tai ilgalaikiai mūsų partnerai, su kuriais drauge mes esame pasiruošę savo narius ginti nuo neteisėtų išpuolių, daromų spaudimų ir pan.

Kaip tapti Lietuvos restauratorių asociacijos nariu?

Žmogus turi pareikšti norą, pateikti motyvacinį raštą, kodėl nori tuo nariu būti, pateikti savo darbų pavyzdžių, gauti dviejų asociacijos narių rekomendacijos, taip vėliau užsitikrinant jų globą. Tas žmogus turi susipažinti su mūsų asociacijos vertybėmis ir joms pritarti. Vertybės yra ne tik mūsų, didžioji jų dalis yra perimta iš tarptautinės organizacijos ICOM – vienos garsiausių pasaulyje organizacijų, vienijančių kultūros paveldo žmones. Savo dydžiu ir įtaka ji beveik prilygsta JUNESCO. Taigi didžiąja dalimi mes vadovaujamės ICOM‘o chartijų nuostatomis, o viena kertinių iš jų Venecijos chartija, labai aiškiai nusakanti, kad restauravimas nėra rekonstrukcija, atnaujinimas, perstatymas, daikto pagražinimas ar pan. Restauracija –  visų pirma yra paveldo išsaugojimas be jokių išlygų.

Kiek šiuo metu yra Jūsų asociacijoje narių?

Kol kas per 50, o šiaip restauratorių Lietuvoje, skaičiuojant pagal išduotus atestatus, yra virš 200, irgi labai nedaug. Atskirų sričių turime vos 2-3.

Išgyvename laiką, kai žmonėms, ypač jauniems, pradėjo rūpėti ekologija, tvarus naudojimas, planetos ateitis. Ar  kinta žmonių požiūris į paveldą, ar keičiasi restauravimo sąvokos supratimas?

Manyčiau, kad šias tendencijas formuoja ir valstybė ir šiandien ji tai daro neblogai: sukurti departamentai, komisijos, dažniau kažko neleidžia nei leidžia, bet tai viena iš jos funkcijų ir to reikia. O visuomenė visais laikais ir visais amžiais nėra vienalytė. Viena jos dalis domisi menais, kita istorija, trečia pramogomis, o ketvirtoji – kasdienine duona. Priklausomai nuo poreikių, yra ir interesas. Tačiau jei kažkur apsilankęs žiūrovas sako, kad  jam yra gražu, to gana. Jei žmogus iš parodos, bažnyčios, muziejaus išeina pakylėtas, to irgi gana. Reikalauti iš jo suprasti subtilybes tikrai nereikia. O jei dar grįžęs namo, norės kažką gražaus ir pas save padaryti, tai bus ir visai puiku. Juk meno prasmė – pakylėti aukščiau. Juk kaip bebūtų, bet kažkur išvažiavę per atostogas, šalia pležo, dar einame ir į muziejų. Vadinasi, žmogui tebereikia autentiškų dalykų, kurie yra sukurti su meile, rankomis, žmogiška šiluma, turi savo istorijas ir legendas. Visa tai tą artefaktą daro patrauklų, įsijungia žmogaus vaizduotė, ir artefaktai padaro mūsų kelionę laiku daug įdomesnę ir lengvesnę. Blogai tai, kad  vienu metu buvo pradėta viską matuoti pinigais, taip pat ir kultūros teikiamą naudą. Kokią piniginę naudą duoda opera, simfonija ar paroda? Tai neįkainuojama. Todėl matuoti kultūros paveikumo pinigais neturėtume.

Visuomenė visais laikais ir visais amžiais nėra vienalytė. Viena jos dalis domisi menais, kita istorija, trečia pramogomis, o ketvirtoji – kasdienine duona. Priklausomai nuo poreikių, yra ir interesas. Tačiau, jei kažkur apsilankęs žiūrovas sako, kad jam yra gražu, to gana. Jei žmogus iš parodos, bažnyčios, muziejaus išeina pakylėtas, to irgi gana. Reikalauti iš kiekvieno suprasti subtilybes tikrai nereikia. O jei dar grįžęs namo, norės kažką gražaus ir pas save padaryti, tai bus ir visai puiku. Juk meno prasmė - pakylėti aukščiau.

Apibendrinkime pokalbį: kokią žinutę nauja Lietuvos restauratorių asociacija šiandien siunčia mūsų plačiajai visuomenei?

Visų pirma norėtume pasiųsti žinutę neabejingiems kultūros paveldui žmonėms. Visi jie tikrai nėra vieni, Lietuvos restauratorių bendruomenė „serga“ ne mažiau už juos visais paveldo klausimais. Kultūros paveldo valdytojams galime pasakyti, kad asociacija yra pasiruošusi padėti, konsultacijos ir patarimai nemokami. Na, o tiems institutams, kurie reguliuoja ir kuria įstatymus bei įvairius potvarkius, norėtume ir galime pasakyti, padėti numatyti, kaip visa tai veiks praktikoje. Iš savo patirties žinome, koks įstatymas veiks, o koks ne, kur likę vietos precedentui ar landa jį apeiti. O jūsų svetainės skaitytojams linkiu ir toliau norėti aplink save kurti grožį ir daryti tai remiantis ne populistinėmis, o mokslinėmis metodikomis. Jeigu kažkas kažko nežino, tai dabar yra pas ką paklausti. Asociacija – tai dar vienas šaltinis rasti atsakymus. Visi gali kreiptis ir patarimų, ir profesionalų žvilgsnio –  tam mes ir susijungėme.

Ačiū ir sėkmės veikloje.

Jūsų svetainės skaitytojams linkiu ir toliau norėti aplink save kurti grožį ir daryti tai remiantis ne populistinėmis, o mokslinėmis metodikomis. Jeigu kažkas kažko nežino, tai Lietuvos retauratorių asocaicija - dar vienas šaltinis rasti atsakymus. Mes susijungėme, kad patartume ir padėtume.

Aidonas Valkiūnas – Lietuvos resuratorių asociacijos pirmininkas. Restauravimo įmonės vadovas. Kaip sakė pats, įmonės specializacija – sieninė tapyba, tačiau miela dirbti visur, kur galima orientuotis į interjero dekorą. Kur daug grožio, tapybos, dekoro elementų, kur senos durys, grindys, langai, kur yra seno medžio ir metalo gaminių. Tai – bažnyčios, dvarai, didelės apimties apartamentai ir kiti statiniai.

Stabtelėjimas

Šito neturėjo čia būti, bet kaip nuostabu išgirsti ne tik teoriją, bet prisiliesti ir prie prakitikos. Portreto fotosesijos pasekmė – šios kelios nuotraukos. Galbūt daugelis skaitytojų atpažino, kad čia restauruojamos dailininko Antano Kmieliausko (1932-2019m.)  freskos Vilniaus universiteto (VU) knygyne „Littera“. Prisimenate jas? Po skrupulingo, ilgo ir kantraus restauratorių darbo, keliausime apžiūrėti jų atgijusių.

Kalbėjosi Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos Liudo MASIO

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia