natiur

Kaip šiandien gyvena „skanusis“ žanras – natiurmortas?

Natiurmortas (pranc. nature morte – negyvoji gamta) – dailės žanras; tapybos, kartais grafikos kūrinys, kuriame dažniausiai vaizduojami negyvi daiktai, nuskinti vaisiai, gėlės, medžioklės ar kitokios žmogaus veiklos atributai. Kartais vaizduojami ir gyvi vabzdžiai, paukščiai, žvėrys bei žmonės. Jie papildo pagrindinį motyvą. Natiurmortuose dailininkas specialiai komponuoja daiktus, ryškina jų struktūrą, erdvinius tarpusavio santykius, siekia spalvų, tonų bei šviesų šešėlių darnumo. Dauguma, ypač senųjų natiurmortų, iš tiesų atrodo labai „skaniai“, tačiau kiek šiandien jie „skanūs“ mūsų interjeruose ir kokia gi jų istorija?

Natiurmorto istorija

Patyrę meno žinovai puikiai žino ir kitą, anglišką žanro pavadinimą – Still Life, kas reikštų nejudrų gyvenimą. Vyrauja tvirta nuomonė, kad būtent natiurmortuose ir peizažuose geriausiai atsiskleidžia menininko vidinis pasaulis. Puikūs meistrai priverčia žiūrovą žavėtis visu tuo, į ką paprastai kasdieniame gyvenime žmonės netgi nekreipia dėmesio.

Natiurmortas kaip atskiras tapybos žanras susiformavo tik XVII a., tačiau žmonės nuo seno paveiksluose ir netgi jau ant sienų vaizdavo juos supančius objektus iš negyvosios gamtos. Senovės Egipto šventyklose ir kapuose tarp dovanų dievams aukojimo siužetų galima pamatyti  ir lengvai atpažįstamų negyvų objektų. Tiesa tuo metu nežinomi menininkai nesistengė jų pavaizduoti kuo tikroviškiau, o siekė aiškiai nurodyti kiekvieno tapyto objekto svarbą. Ant vėlesnių  iki šių dienų išlikusių senovės meistrų sienų tapybos ir mozaikų darbų negyvi daiktai jau piešiami kiek įmanoma tiksliau ir detaliau. Senovės Graikijos ir Romos menininkai savo kūryboje išmoko meistriškai demonstruoti įvairius daiktų atspalvius, tačiau siužetai su jais turėjo išskirtinai dekoratyvinę vertę. Gėlių, vaisių ar gyvūnų atvaizdais tuo metu buvo puošiami individualūs namų interjero fragmentai (nišos, gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų sienos).

XV-XVI a. natiurmortas menininkų dar nebuvo laikomas visaverčiu molbertinės tapybos žanru. Negyvi daiktai buvo tik dalis (be to, antraeilė) visose istorine ar religine tematika tapyto kūrinio kompozicijoje. O atskiri negyvų daiktų atvaizdai buvo naudojami tik dekoratyviniam namų apstatymo dekorui ar baldų dizainui.

Tačiau jau XVII a. natiurmortų tapyba tapo visaverčiu meno žanru. Tai atsitiko didžiausiame Šiaurės Europos prekybos centre – Nyderlanduose. O garsieji „mažieji olandai“ šiuo atveju suvaidino didžiulį vaidmenį. Dažniau nei kiti šį žanrą rinkosi šie molbertinės tapybos meistrai: P. KlasasV. HedaV. van AlstasJ. de HemasV. KalfasA. BoschartasB. van der AstasA. van Bejerenas). Gėlių natiurmortus XVIII a. pr. Olandijoje kūrė R. Reiš ir J. van Heisumas.

P. Klasas

B. van der Astas

Pagrindiniai natiurmorto porūšiai

Tuo metu Olandijos tapybos rinkoje vyko arši konkurencija. Menininkai stengėsi tobulinti savo įgūdžius iki idealo ir labai dažnai sąmoningai savo darbams rinkdavosi siauras temas. Tuo pačiu metu pasirodė pagrindiniai natiurmorto porūšiai.

Gėlės. Natiurmortai su jomis puikiai atspindėjo masinę olandų aistrą gėlininkystei.

Virtuvė. Daugelyje šio porūšio meistrų darbų, be negyvų objektų, buvo vaizduojamos žmonių kasdienio gyvenimo scenos. 

Žuvys. Jas piešiantys tarsi atidavinėjo duoklę drąsiems jūreiviams ir žvejams iš Olandijos.

Toninis. Dauguma paveikslų nutapyti prislopintomis spalvomis, vyraujant pilkai ir rudai spalvoms.

Prabangus. Atspindėjo naujosios buržuazijos klasės troškimas turtų ir prabangos.

Medžioklė. Paveikslai, vaizduojantys  žvėrieną ar tiesiog nušautus paukščius ir žvėris buvo populiarūs tarp vietinių turtingų burgerių medžiotojų.

Gėlių – vaisų. Šio porūšio populiarumo viršūnė – XVII a. antroji pusė. Drobėse buvo vaizduojami tradiciniai tautai skirti valgiai ir skanėstai.

Vanitas. Tai – simbolinis meno kūrinys, parodantis gyvenimo trumpalaikiškumą , malonumo beprasmiškumą ir mirties tikrumą. Tapant dažnai naudojami turtų ir trumpalaikiškumo bei mirties simboliai (kaukolės, žvakės, nuvytusios gėlės ar supuvę vaisiai).

Apgavystė. Dailininkai kūrė trimačio vaizdo  iliuziją, kur buvo itin sunku atskirti tapytus objektus nuo tikrų.

Žuvys.

Vanitas.

Gėlių-vaisių.

Medžioklė.

Virtuvė.

Įžymūs natiurmorto meistrai

Paprastas visų menininkų, reikšmingai prisidėjusių prie natiurmorto žanro formavimo ir plėtros, sąrašas užimtų kelis puslapius. Tik tarp „mažųjų olandų“ galima rasti 2-3 dešimtis meistrų, gerai žinomų įvairiausiems meno žinovams. Šį kartą vos kelios pavardės:

Janas Breigelis vyresnysis – tai vienas iš šio žanro pradininkų. Didysis meistras ne kartą leidosi į 45 km kelionę iš Antverpeno į Briuselį, kad vietiniame botanikos sode surastų ir nusipieštų įvairias gėles  savo būsimiems paveikslams.

Florisas van Dykas. Iki šių dienų išliko tik 4 autoriaus  serviruoto stalo požanrio kūriniai. Centrinę vietą visuose paveiksluose užima sūrio gabalėlių piramidė, o fonas meistriškai ištirpsta migloje.

Abraomas van Bejerenas. Meno kritikų pripažintas geriausiu žuvies natiurmorto požanrio menininku. Natūralistiniai meistro paveikslai stebina tobulu detaliu žuvų žvynų piešiniu sidabro pilkumo paletėje.

Vincentas van Gogas ir jo  paveikslai iš genialaus postimpresionistinio ciklo „Saulėgrąžos“ šiandien puošia geriausių pasaulio muziejų ekspozicijas.

Prie žanro plėtros prisidėjo ir didžiausias visų laikų siurrealistas Selvadoras Dali. Jo skulptūrinė kompozicija „Telefoninis omaras“ aiškiai simbolizuoja meistro protestą prieš žmonių susižavėjimą technologijomis, verčia susimąstyti apie paprastų žmonių santykių svarbą.

Pablas Pikasas – „brangiausias“ kubistas pasaulyje ne kartą įvairiuose etapuose lietė natiurmorto temą. 

Andy Varholas ir jo 1962 m. nutapyta pasaulinio garso susilaukusi  „Kampbello sriubos skardinė“ tapo ryškiu naujos meno krypties – popmeno – pristatymu visam pasauliui.

Abraomas van Bejerenas.

Janas Breigelis.

Florisas van Dykas.

Pablas Pikasas.

Per ilgus žmonijos istorijos metus natiurmortas ne kartą patyrė pakilimų ir nuosmukių. Šis žanras turi įspūdingą praeitį, šviesią dabartį ir vertą ateitį vaizduojamojo meno pasaulyje.Lietuvos dailėje natiurmorto elementų pasirodė XVIII a. pab.–XIX a. pr. figūrinėse kompozicijose (dailininkai P. SmuglevičiusK. RuseckasV. Neveravičius). XX a. I pusėje J. VienožinskisP. KalpokasV. VizgirdaA. GudaitisA. VarnasV. KairiūkštisV. Eidukevičius sukūrė natiurmortų, vaizduojančių gėles, indus, lietuvių liaudies skulptūrėles. Tarybiniais metais ryškaus kolorito, emocingų natiurmortų nutapė vyresniosios (E. JurkūnienėL. KatinasB. MingilaitėA. PetrulisA. Savickas) ir viduriniosios kartos (V. Bičiūnas, V. KisarauskasG. PetrovaL. Tuleikis).

Apie natiurmortą su Simona SKAISGIRYTE-MAKSELIENE, menotyrininke, meno kūrinių aukciono „Vilniaus aukcionas“ įkūrėja.

Ar natiurmortai dažnai būna pardavinėjami aukcionuose ir jei taip, tai kokių dailininkų, tarp jų gal pasitaikė ir lietuvių? Ar šio žanro paveikslai yra populiarūs tarp pirkėjų, ar jų kainos smarkiai išauga, ar pakankama pasiūla? Gal kas įdomaus nutikę su natiurmorto žanro paveikslais Jūsų darbo istorijoje?  

Natiurmorto žanras lietuviškoje dailėje yra ženkliai, labai ryškiai mažiau populiarus nei, tarkim, peizažas. Apskritai, peizažo žanras turbūt būtų dominuojantis iki-modernistinės dailės, kuomet labiau įsigali abstrakcija, kontekste. Galima būtų ieškoti giluminių šio reiškinio priežasčių ir atsakymas, ko gero, būtų toks: tai atspindi faktą, kad lietuviškas mentalitetas yra ne miesto,bet kaimo žmogaus. Didžioji jo laiko, gyvenimo dalis praeina lauke, gamtoje, o ne namuose, kas labiau būdinga miestietiškos kultūros žmonėms. Prisiminkim, kur ir kada suklesti natiurmortas? Ogi XVII a. vadinamųjų „mažųjų olandų” tarpe, kurie būtent ir kuria tenkindami tuo metu prakutusios klasės – miesto biurgerių – poreikius.

Jeigu pažiūrėtumėme Vilniaus aukciono brangiausiai parduotų darbų šimtuką (https://www.menorinka.lt/topai) tai pamatytumėme, kad grynųjų natiurmortų – vos vienas kitas, užtektų vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Tai liudija du dalykus: kad natiurmorto žanras nėra itin populiarus pirkėjų tarpe, ir kad apskritai natiurmortų santykinai sukuriama kur kas mažiau, nei kitų žanrų darbų. Nors turbūt kiekvienas dailininkas yra sukūręs ir natiurmortų, tačiau mes neturime tokio, vien tik natiurmorto žanrui atsidėjusio dailininko, kaip kad buvo, tarkim, Ivanas Chruckis. Natiurmorto žanrą mėgo Algirdas Petrulis, Vytautas Kasiulis, Augustinas Savickas, Marija Cvirkienė, Eugenijus Kulvietis, Adomas Galdikas. Vilniaus aukciono įrašai rodo, kad brangiausias parduotas natiurmortas yra Tymono Niesiolovskio “Natiurmortas su vaisiais”, parduotas už 11295 Eur

Keli klausimai Eglei MICKUTEI, Kaune įsikūrusios „Eglės galerijos“ šeimininkei. 

Ar Jūsų akimis natiurmorto žanras tebėra populiarus tarp dailininkų? Ar dažnai natiurmortus renkasi pirkėjai, kokius reikalavimus jie natiurmorto paveikslams kelia, kas yra populiariausia? Kokie dailininkai šiandien Jums „tiekia“ natiurmortus? 

Natiurmorto žanrą naudoja šiuolaikiniai menininkai, tačiau tai nėra populiaru klasikine nature morte ( pranc. negyva gamta ) prasme. Dailininkai ieško originalių, netipiškų sprendimų, tad šiandien šis žanras labai išplėtė savo ribas. Pirkėjai ieško originalumo, vis rečiau sutiksi olandiško natiurmorto mėgėjus. Gaila, bet populiari minimalizmo tendencija šiuolaikiniuose interjeruose dažnai ir visiškai „pamiršta” meno kūrinius arba geriausiu atveju traktuoja juos kaip spalvinę dėmę. Namuose, kuriuose menas užima svarbią vietą ir kuria ypatingą nuotaiką, net ir valgomuosiuose ar virtuvės zonoje surasite įvairiausių žanrų ir turinio paveikslų. O natiurmortas puikiai gali derėti ir miegamajame ar vonios kambaryje. Vis dėlto mūsų galerijoje galima rasti natiurmortų. Tapytojos Dalios Skridailaitės natiurmortuose karaliauja floristinis motyvas, šviesi spalvų gama ir lengva nuotaika. Aurimas Eidukaitis originaliai ir su jumoru žvelgia į natiurmorto žanrą: tapybos darbas „Pietūs” kviečia prisėsti prie balto stalo ir pasivaišinti valgomų gėrybių jūra, kuri primena abstrakciją. Virgis Ruseckas pasaulį mato spalvomis. Paveikslas, kurio ryškiai geltoname fone klega raibų vištų pulkelis taip pat gali būti vadinamas natiurmortu. Tik čia natūra gyva, pulsuojanti energija.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, ragauti, užuosti, matyti“ remia

BeFunky-collage - 2022-04-03T145615.317

Mason’s keramika: elegantiška kaip porcelianas, tvirta kaip akmuo

Maždaug 1970-ųjų ženklas.

Mintis parašyti apie Mason‘s porcelianą kilo taip pat kaip visada: radau pirkti šios firmos indų ir net pažadėjau tekstą parengti iki Velykų. Bet...pažadas sau neįvyko, už tai „įvyko“ visai gražus ir „žalias“ Velykų stalas (nėra to blogo, kas neišeitų į gerą), o aš vėl grįžtu prie temos. Atvelykiui tinka.

Uošvio verslą tęsiant
Mason‘s įkūrėjas Milesas Masonas (Miles Mason) gimė 1752 m. Dente, Vakarų Jorkšyre.  Su žmona jis turėjo keturis vaikus, ką būtinai dera paminėti, nes vėliau jie irgi gamins porcelianą. Tai dukrą Ann Ruth ir tris sūnus: Williamą, George’ą Milesą ir Charlesą Jamesą.Porceliano pardavėjo karjerą Milesas Masonas pradėjo tęsdamas savo velionio uošvio verslą. Tačiau jau bendraudamas su meistrais iš Stafordšyro, kurių gaminius pardavinėjo, Masonas pradėjo galvoti apie savo porceliano gamybą. Juo  labiau, kad tuo metu atsirado labai palankus laikas tuo užsiimti. „Rytų Indijos“ kompanija visada parduodavo importuotą porcelianą du kartus per metus aukcione Londone. Prekiautojų konsorciumas sukūrė bendrą strategiją, kaip sumažinti kainas. Nesiderėdami tarpusavyje, prekiautojai pigiai pirko porcelianą, o jau tada porcelianas būdavo parduodamas  daugiausiai pasiūliusiam pirkėjui.

Naujos partnerystės

1791 m. dėl Napoleono karų „Rytų Indijos“ kompanija nusprendė atsisakyti aukciono. Tai leido anglų porceliano gamintojams padidinti savo porceliano keramikos rytietiška tematika gamybą. 1796 m. Milesas užmezgė partnerystes su patyrusiu porceliano gamintoju Thomasu Wolfe’u iš Liverpulio ir su George’u Woolfu iš Lane Delph, Stoke-on-Trent – Stafordšyro „porceliano sostinės“. Georgo Woolfo firma „Victoria Works“  gamino puikius porcelianinius indus, o Milesas Masonas užtikrino nenutrūkstamą porceliano tiekimą į Londoną.

Tiesa, abi šios partnerystės nutrūko 1800 m., tačiau Milesas išsaugojo Viktorijos kūrinius ir pagal juos pradėjo gaminti savo porcelianą. Tai tęsėsi iki 1807 m. Masono verslas klestėjo, jis gamino porcelianą pagal labai aukštus standartus, padedamas trijų sūnų eksperimentavo su naujais moliais ir galiausiai pagamino keramiką, pavadintą „Ironstone China“. Iš verslo Milesas pasitraukė 1813 m., o jo darbą tęsė sūnūs. Milesas išvyko į Liverpulį ir ten mirė 1822 m. Tačiau jo įdirbis buvo toks svarus, kad  Masonų šeima tapo viena svarbiausių Anglijos keramikos istorijoje.

 

Jauniausiojo sūnaus veikla

Vėliau viena iš svarbiausių Stafordšyro keramikos pramonės figūrų tapo jauniausias brolis Charlesas Jamesas, gimęs 1791 m. Būtent jis, būdamas 21 metų, užpatentavo garsųjį „Ironstone China“ ir todėl iki dabar, kai kalbama apie „Ironstone China“, daugiausiai turimas galvoje Charleso Masono darbo laikotarpis. Nuo pat mažens Charlesas padėjo tėvui dirbti fabrike, eksperimentavo su naujais moliais ir labai jaunas tapo keramikos meistru.

 

Be savo verslo interesų, Charlesas užsiėmė labdara. Tai jis sumokėjo už laikrodį, naujus varpus ir vargonus Stoko prie Trento parapijos bažnyčiai, Fentone atidarė turgų su įprastais prekystaliais ir tapo vyriausiuoju Fentono antstoliu. Jis taip pat nagrinėjo geležinkelių ir darbuotojų teises, buvo Keramikos prekybos ir pramonės rūmų narys. 1815 m. Charlesas vedė Sarah Spode, pirmojo Josiah Spode, garsios keramikos šeimos įkūrėjo, anūkę. Sara buvo labai dalykiška moteris ir visapusiškai palaikė. Pora susilaukė dviejų vaikų, olaiminga santuoka truko 27 metus.

 

„Ironstone China“ sėkmė

 

Charleso nuopelnas buvo ne tik tai, kad jis kartu su savo broliais sugalvojo naują medžiagą, bet iš esmės sukūrė ir naują rinkodaros triuką, kurio dėka iš naujos medžiagos pagaminti produktai tapo tokie populiarūs.

Pavadinimas „Ironstone China“ iš tikrųjų nebuvo tikslus. Jame geležies buvo tik 0,5%,  o žodis Kinija, apskritai, buvo klaidinantis. Gaminiai nebuvo iš Rytų, o medžiaga, tiesą sakant, nebuvo porcelianas. Tačiau rinkodaros požiūriu pavadinimas „Ironstone China“ buvo idealus, nurodantis aukštą gaminio kokybę ir nemeluojantis: keramika buvo kieta ir tvirta kaip geležis. Sėkmė buvo didžiulė. Keramika buvo lengvai prieinama, atrodė kaip įprastas porcelianas – elegantiška ir grakšti, bet buvo labai patvari ir buvo tiksli Kinijos keramikos, kurią turtingi žmonės pirko XVIII a., kopija. Be to, iš jos buvo galima daryti  didelius indus. Gerai matomoje vietoje žmonių namuose buvo eksponuojami pietų servizai, interjero detalės, vazos su drakonais

„Masons Blue Mandalay“ ir kitos serijos

 Viena garsiausių „Ironstone China“ serijų yra „Masons Blue Mandalay“. Šie indai dekoruoti ryškiomis spalvomis ir raštais, paremtais ankstyvuoju imari (japoniškas porcelianas) su sodriomis mėlyno mazarino (drugelio sparnų) spalvomis, raudonų plytų atspalviais ir briliantiniu paauksavimu, kartais pereinančiu į žalią. „Blue Mandalay“ serijos gamyba prasidėjo vadovaujant Charlesui Masonui ir tam buvo pakviesti tik geriausi amatininkai ir menininkai. Serija „Masons Turner Willow“  buvo gaminama ne tik su mėlynos ir baltos spalvos raštu, bet ir raudonos bei baltos ir net žalios spalvos ornamentais.

Iš serijos „Masons Turner Willow“.

Iš serijos „Masons Blue Mandalay“.

Kita ikoniško dizaino serija yra „Mason‘s Denmark Blue“. Panašus dizainas Europoje egzistavo nuo 1700-ųjų pradžios. „Masons Denmark Blue“ sukurtas remiantis originaliu danų dizainu, kurį Kopenhagoje 1776–1779 m. sukūrė Franzas Heinrichas Mülleris. Jis išvyko į Vokietiją samdyti kvalifikuotų darbuotojų ir grįžo su vadinamuoju „danišku“ modeliu. Šis piešinių tipas iškart patraukė dėmesį ir tapo labai populiarus. Atidžiau pažvelgus, daniškas raštas susideda iš pasikartojančio midijų ir gėlių rašto, tradiciškai nudažytų mėlynai baltame fone. Nors pats raštas yra sudėtingas, jis labai lengvai telpa ant viso asortimento – nuo lėkščių iki arbatinukų.Tarp gyventojų buvo ypač populiarūs „Mason‘s Ironstone China“ ąsočiai.  Ryškūs, spalvingi, ties kičo riba, bet tokie šilti ir linksmi, kad jiems buvo sunku atsispirti. Be to, jie irgi nebuvo tokie trapūs kaip kaulinis porcelianas.

 

„Mason‘s Denmark Blue“.

Į Ameriką!

Stafordšyro vietovėje, kur buvo Masono gamykla, buvo daug anglių, kalkakmenio ir molio liekanų, taigi visos žaliavos buvo po ranka. Be to, čia buvo puiki kanalų sistema saugiam ir pigiam transportui visoje šalyje. Šie kanalai jungėsi su visais pagrindiniais jūrų uostais, įskaitant Liverpulį, turintį ilgą ir artimą prekybos su Amerika istoriją. Netrukus eksportas į Ameriką  sudarė didžiąją „Mason’s Ironstone China“ verslo dalį – kitoje Atlanto pusėje gaminiai akimirksniu sulaukė sėkmės. Amerikos vidurinioji klasė klestėjo ir nekantriai laukė, kol pasirodys šie spalvingi indai, taip primenantys Kinijos ir Japonijos patiekalus, kuriuos galėjo sau leisti tik turtingiausi.

 Netikėtas bankrotas ir nauji šeimininkai

Tačiau, kai 1844 m., mirė Samuelis Farraday, kompanijos rinkodaros smegenys ir firmai prasidėjo sunkūs laikai. „Mason’s Ironstone China“ negalėjo atsilikti nuo besikeičiančios mados ir rinkos, tad 1844 m. pristatė naują baltos keramikos seriją, tačiau tai padarė per vėlai – rinką jau užėmė kiti puodžiai, kurie užsiėmė „baltojo geležinio akmens“ gamyba ir intensyviai juo prekiavo.Amerikos rinka tebebuvo atvira anglų gamintojams, tačiau Charleso tai neišgelbėjo – jis jau turėjo skolų  ir 1848 m. jam buvo paskelbtas bankrotas. Gamykla ir visas jos turtas buvo bepatenką į aukcioną, tačiau prieš aukcioną Masonas privačiai viską pardavė Franciui Morley. Todėl šiandien Mason‘s keramiką ir galima rasti su „Mason & Morley“ ženklu.Ironiška, bet po to, kai Francis Morley perėmė Masono verslą, jis laimėjo pirmos vietos medalį pirmojoje Paryžiaus parodoje 1855 m.1856 m. Charlesas Jamesas Masonas mirė ir buvo palaidotas šalia savo pirmosios žmonos Sarah Spode. Tai buvo vienos eros pabaiga.Tačiau nebuvo Mason‘s dirbinių eros pabaiga. Įmonė ėjo iš rankų į rankas, keitė pavadinimus, bet ir toliau gamino gražaus dizaino dirbinius, kurį labai pamėgo klientai iš Kinijos. 1968 m. įmonė buvo pervadinta į „Mason’s Ironstone China Ltd“. O prieš keletą metų įmonę nusipirko „Wedgwood Group“.

 

Brango ir brangs
Šiandien Amerikoje, vertinant pagal rinkos vertę, didelių antikvarinių „Mason’s Ironstone China“ vakarienės rinkinių vertė smarkiai išaugo (nuo 600 000 USD 1985 m. iki 3 000 000 USD šiandien).

Dideli antikvariniai daiktai, tokie kaip fojė ar nišos vazos, duonos dėžės, ąsočiai bei kiti interjero dekoro elementai, dabar kainuoja nuo 10 000 iki 25 000 USD. Didžiojoje Britanijoje kainos mažesnės, nors dideliems komplektams ir grindų vazoms taip pat gana didelės. Gana daug Mason‘s indų nuolat atsiranda e-bay, matyt, anūkai gerai kapstosi močiučių indaujose ir palėpėse. 1800-ųjų pradžios masinės gamybos gaminiai, tokie kaip ąsočiai, puodeliai, indai ir lėkštės, per pastaruosius trejus metus nepabrango, nebent jie turi kokį nors neįprastą raštą ar neįprastą formą.

Šiais laikais labai populiarios kojų plovimo vonelės. Tiesa, dabar jos naudojamos sode vietoje vazonų gėlėms sodinti.  Arba statomos ant nedidelių staliukų su gėlių kompozicijomis namų interjere. Šiuo metu labai populiarios baltai mėlynos.

Tai, ką mes randame šiandien senturgiuose su Mason‘s spaudu, dažniausiai yra XX a. antros pusės gaminiai. Laikyti tai vertingu antikvariatu būtų klaidinga, tai jau kitas laikmetis, kitos technologijos ir kita vertė. Ir vis dėlto, tai yra labai gražūs, itin geros kokybės ir patvarūs indai, todėl įsigyti juos visada verta.

 

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Mindaugo Kaminsko nuotr.2

Intriguojanti Žygimanto Augusto vaikiškų šarvų istorija

Juvelyriškai nukalti valdovo šarvai, tapę Europos diplomatijos istorijos dalimi, – taip būtų galima trumpai apibūdinti į Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus iš Krokuvos Vavelio karališkosios pilies atvežtą šedevrą – Lenkijos ir Lietuvos kronprinco Žygimanto Augusto (1520–1572) vaikiškus šarvus. Prieš 500 metų sukurti kaip dviejų valdovų atžalų tuoktuvių dovana ir šiandien vertinami aštuonženkle suma, vaikiški Žygimanto Augusto šarvai yra unikali istorinė Lenkijos ir Lietuvos paveldo relikvija, kurios intriguojanti istorija tęsiasi iki pat šių dienų.

Žygimanto Augusto portretas, kuriame jis dėvi Maksimilijono tipo šarvus. Valdovas itin mėgo kolekcionuoti įvairias brangenybes, tarp jų ir šarvus. Portretą XVI a. vid. nutapė nežinomas italų dailininkas.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas brandoje. Luko Kranacho Jaunesniojo dirbtuvės, Lenkija.

„Iki šių dienų išliko labai nedaug rinkinių, atskirų vertybių, kurios būtų priklausiusios Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovams. Tikrai mūsų valdovams priskiriamus daiktus, meno kūrinius galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kitas dalykas, kad Europos muziejų istorijoje nėra tradicijos, jog vienas muziejus kitam padovanotų tokio lygio kūrinį. Tai absoliučiai išskirtinis atvejis“, – sako Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojas dr. Piotras Rabejus (Piotr Rabiej). Pasak jo, „po ilgų Lenkijos ir Vengrijos premjerų pokalbių 2020 m. Žygimanto Augusto vaikiškus šarvus Vengrija padovanojo Lenkijos valstybei ir jie atsidūrė Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje“.

„Paroda – neeilinis įvykis muziejaus istorijoje, turime absoliučiai unikalų kūrinį, kuris vertas pasigėrėjimo kaip auksakalystės pavyzdys, tačiau mes šiuos šarvus pirmiausia siejame ir su labai svarbia istorine asmenybe, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu. Jis užbaigė šių rūmų statybą, šiuose rūmuose laikė savo šarvų kolekciją, kurioje buvo net dvidešimt panašių šarvų komplektų“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius, parodos koordinatorius dr. Vydas Dolinskas. Parodos koordinatorius primena, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, tapęs Lenkijos karaliumi, didžiąją gyvenimo dalį praleido čia, Vilniuje, savo pamėgtoje rezidencijoje.

 

 

Žygimanto Augusto vaikiški šarvai – Europos valstybių istorija

XV–XVI a. lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastija buvo viena žymiausių Europoje. Šį statusą liudijo dažnos santuokos su įtakingų užsienio valdovų atžalomis. Viena tokių sąjungų – jau 1527 m. pradėtos planuoti vos gimusios Elžbietos Habsburgaitės (1526–1545) ir jos antros eilės dėdės iš motinos pusės, būsimojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) vedybos. Ruošdamasis šioms iškilmėms Elžbietos tėvas – Romos, Vokietijos, Vengrijos ir Čekijos karalius (nuo 1526), būsimasis Šventosios Romos imperatorius Ferdinandas I (1558–1564) trylikamečiam žentui užsakė vaikiškus reprezentacinius šarvus – prestižinę ir itin vertinamą dovaną Viduramžių bei ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje.

Šarvus sukūrė garsios ginklakalių dinastijos atstovas, Tirolio sostinėje Insbruke (Austrija) dirbęs Jorgas Zoizenhoferis (Jörg Seusenhofer, 1516–1580). Istorikai jį vertina kaip vieną žymiausių XVI a. vokiečių meistrų. J. Zoizenhoferis Ferdinando I prielankumą pelnė padirbdinęs vaikiškus šarvus būsimam Ispanijos ir Portugalijos karaliui Pilypui II, kuriam tuomet tebuvo vos ketveri. Ferdinandas I buvo itin patenkintas šiais sūnėnui skirtais šarvais, todėl užsakė šarvus ir Žygimantui Augustui.

XVI a. riteriški šarvai buvo gerokai daugiau nei konstrukcija, sauganti žmogaus kūną nuo sužeidimų. Riterių kultūra jau buvo beblėstanti, tačiau reprezentacinės ir su riteryste siejamos ceremonijos liko gyvybingos. Paradiniai riterių šarvai buvo tapę kone kostiumu, kurį veikė ne tiek karo technikos, kiek mados pokyčiai: kuriant šarvus imituotos rūbų klostės ir kirpimai, jie buvo praturtinti įvairiais raižiniais, auksuotomis ar sidabruotomis detalėmis, herbais, inicialais.

Žygimanto Augusto šarvai – išskirtinis paveldo reliktas ir pasaulio muziejų fonduose, nes vaikiški šarvai buvo rečiau kuriami nei suaugusiųjų. Greitai augantiems vaikams šarvai netrukus tapdavo per maži, tad jie dovanoti ne dėl praktinių sumetimų, o vien siekiant užmegzti politinius, dinastinius ryšius. Dažniausiai brangūs vaikiški šarvai net nebūdavo įteikiami. Pavyzdžiui, Žygimanto Augusto pusbrolis, Vengrijos ir Čekijos karalius Liudvikas II Jogailaitis šarvus išaugo jų net nepabaigus gaminti. Panašiai nutiko ir greitai išstypusiam būsimajam imperatoriui Karoliui V.

Žygimanto Augusto šarvai, 1533 m. sukurti trylikamečiam berniukui, po dešimtmečio, 1543-iaisiais, kai pagaliau Krokuvos katedroje įvyko vedybų ceremonija, dvidešimt trejų metų sulaukusiam Lenkijos ir Lietuvos kronprincui jau buvo per maži, tad imperatorius Ferdinandas I jų žentui taip ir neįteikė. Tačiau jie buvo sukurti pagal tikslius Žygimanto Augusto kūno matmenis. Manoma, kad trylikamečio kronprinco ūgis buvo 156,8 cm, o šie šarvai pagaminti 157 cm ūgio paaugliui.

Ant kiekvieno antpečio yra atskirai išraižyti Žygimanto Augusto ir jo žmonos Elžbietos inicialai, kurie antkrūtinyje susijungia į bendrą SE kompoziciją. Tai primena šarvų sukūrimo intenciją – Žygimanto Augusto (lot. Sigismundus) ir Elžbietos Habsburgaitės (lot. Elisabeth) jungtuves. Toks sprendimas įrašyti jaunavedžių vardų inicialus būdingas XVI–XVII a. dovanoms. Šarvų plokštelės sumodeliuotos lyg drabužis, pasiūtas iš minkšto audinio, paviršius padengtas rombų raštu. Plokštelių pakraščiai ir rombus skiriančios juostelės raižytos ir auksuotos, naudotas pasikartojantis keturlapio dobilo motyvas – sėkmės simbolis.

Elžbieta Habsburgaitė – pirmoji Žygimanto Augusto žmona, už jo ištekėjusi 1543 m. Jai taip ir neteko tapti Lenkijos karaliene (juo Žygimantas Augustas karūnuotas tik 1548 m), tačiau 1544 m. Žygimantui Senajam pavedus savo sūnui valdyti Lietuvą, Elžbieta tapo Lietuvos didžiąją kunigaikštiene. Jaunoji valdovė buvo labai ligota ir neilgai trukus po atvykimo į Vilnių mirė nuo epilepsijos.

Elžbietos Habsburgaitės portretas. Tapyta Vilniuje (?) 1556 m.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas brandoje. Luko Kranacho Jaunesniojo dirbtuvės, Lenkija.

Tiesa atskleista tik XX amžiuje

Paskutinius kelis šimtus metų šie Žygimanto Augusto šarvai klaidingai buvo siejami su jo pusbroliu Liudviku II Jogailaičiu (1506–1526), Vengrijos ir Čekijos karaliumi. Galbūt prisidėjo tai, kad 1784 m. Stefano Dorfmaisterio (Stephan Dorffmeister, 1729–1797) nutapytame Liudviko II Jogailaičio portrete pavaizduoti būtent šie šarvai. Portretas buvo dažnai kopijuojamas ir reprodukuojamas.

Viena iš su šarvais susijusių, bet faktais nepagrįstų legendų taip pat byloja, kad jie galėjo būti užsakyti Žygimanto Augusto tėvų ir skirti jo pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškilmėms Vilniuje 1529 metais.

Po Pirmojo pasaulinio karo dalijantis Austrijos ir Vengrijos imperijos paveldą, šarvai atsidūrė Vengrijos nacionaliniame muziejuje. Dar 1939 m. Brunas Tomas (Bruno Thomas) paskelbė šaltinius apie Žygimanto Augusto šarvų sukūrimą, tačiau vengrai dar ilgus dešimtmečius šiuos šarvus laikė Liudviko II Jogailaičio relikvija. Tik XX a. pabaigoje muziejus įvardijo tikrąjį šarvų savininką.

Vaikiški Žygimanto Augusto šarvai pateko ir į naujausios Europos diplomatijos istoriją – 2020 m. Vengrijos Vyriausybė nusprendė šarvus perduoti Lenkijai. Tai itin retas atvejis, kad tokia aštuonženkle suma vertinama istorinė relikvija iš vienos valstybės muziejaus fondų būtų perduota kitai. 2021 m. vasario 17 d. jie atiteko Krokuvos Vavelio karališkajai piliai. Čia vaikiški Žygimanto Augusto šarvai buvo eksponuojami ir restauruojami. Simboliška, kad iš Vavelio šie šarvai pirmiausia išvyko į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje, kuriuos Žygimantas Augustas taip mėgo, kuriuos jis statė, kur gyveno ir mirė jo pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė. Būtent jųdviejų tuoktuvių istoriją ir primena šie šarvai.

Valdovų rūmų muziejuje pristatoma išskirtinė istorinė vertybė primena ir Vilniaus, kuris Žygimanto Augusto valdymo metais buvo tapęs visam Europos regionui reikšmingu politikos, diplomatijos, ūkio, kultūros ir meno centru, istoriją. Renesanso epochoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo visoje Europoje garsių brangenybių, meno kūrinių kolekcijų, bibliotekos saugojimo vieta. Be kita ko, Vilniaus rūmuose Žygimantas Augustas buvo sukaupęs įspūdingą reprezentacinių šarvų bei ginklų rinkinį. Todėl ši vaikiškų Žygimanto Augusto šarvų paroda, padedanti atkurti Vilniaus aukso amžių ir primenanti čia saugotas istorines valdovų kolekcijas, yra skiriama Vilniaus miesto 700 metų sukakčiai.

 

Muziejai planuoja daugiau įspūdingų istorinių parodų

Valdovų rūmų muziejus ir Krokuvos Vavelio karališkoji pilis parodos proga tvirtina ir naują ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį. Vavelio karališkoji pilis yra svarbiausias strateginis Valdovų rūmų muziejaus užsienio partneris, daugelio bendrų projektų dalyvis. Būtent su Vavelio karališkąja pilimi Valdovų rūmų muziejus dar 2009 m. pasirašė pirmąją tarptautinio bendradarbiavimo sutartį.

Vavelio karališkosios pilies specialistai konsultavo atkuriant Valdovų rūmus, o vėliau kartu buvo rengiami didelio atgarsio sulaukę parodiniai, moksliniai, edukaciniai projektai. Neatsitiktinai šios parodos kuratorius yra Vavelio karališkosios pilies ginklų ir šarvų rinkinių saugotojas bei tyrinėtojas Kšyštofas Čyževskis (Krzysztof J. Czyżewski).

Tarptautinė vieno šedevro paroda pristatoma Valdovų rūmų muziejaus Atkurtų istorinių interjerų ekspozicijoje ir veiks iki birželio 5 d.

Valdovų rūmų muziejaus informacija Valdovų rūmų pateiktos fotografijos.

binary comment

Gramofonai dovanoja ne tik muziką

Mažeikiškis Gediminas Stasiūnas apie patefonus, gramofonus ir kitus įrenginius, mechaniniu būdu skleidžiančius muziką, galėtų kalbėti labai ilgai ir, rodos, be mažiausio stabtelėjimo. Jei tik šalia būtų žmogus, kuris, kaip ir jis, domėtųsi ir degtų noru bent kažką sužinoti apie juos. Tokių tautiečių sutinka nedaug, nors labai norėtų ilgos pašnekovų eilutės. Balandžio viduryje naftininkų mieste atidarius vienintelį šalyje gramofonų muziejų, tiki, išsipildys ne tik ši, bet ir kitos svajonės. Visiems galės rodyti unikalią, įdomią ir gana turtingą, kelis dešimtmečius rinktą kolekciją, seniai nebeišsitekusią bute, bei pasakoti ir pasakoti įvairiausias istorijas.

Svajonė pagaliau išsipildė

Gediminas džiaugiasi pagaliau atsiradusia galimybe išsinuomoti erdvias patalpas, kuriose vietą ras didžioji kolekcijos dalis. Gramofonų muziejus įsikūrė buvusiame Aviacijos muziejuje. Iškabos dar nepakeitė, nors viduje, savo lėšomis ir pastangomis suremontuotose trijose salėse, jau puikuojasi vienas už kitą įdomesni gramofonai. Namuose likę tik suvenyriniai, bet ir jie artimiausiu metu bus iškraustyti. Turėti savo muziejų – sena svajonė, įkvėpta ne noro pasipuikuoti, o tiesiog būtinybės. „Jau toks amžius, nebėra daug laiko dairytis į šonus. Norisi, kad turtas, kurį turiu, džiugintų ne tik mane ir mano artimuosius, draugus, bet ir kitus žmones. Be to, jau būtina surinktą kolekciją sutvarkyti, apipavidalinti, savotiškai inventorizuoti“, – kalbėjo Gedminas.

Dėl šios priežasties vis rečiau besidairoma naujų gramofonų – jų pakanka, o ir turimi sunkiai telpa. Iki įsikuriant Ventos gatvėje, kolekcijai teko nuomoti atskirą butą, po to administracines patalpas. Šioji vieta –  šeštoji, tačiau ir ji visų eksponatų nepajėgi priglausti. Kiek kolekcijoje yra pasididžiavimą ir nuostabą keliančių, melodijas skleidžiančių aparatų nei Gedminas, nei jo žmona Vitalija pasakyti negalėjo. Skaičiavo, bet skaičių, peržengus dviejų su puse šimto ribą, pametė. Tiksliai tik žino, jog pirmojoje salėje jų yra penkiasdešimt, tačiau dalis neišeksponuotų guli pagalbinėse patalpose, direktoriaus kabinete.

Kolekcionuoja nuo vaikystės

Gedminas kolekcionuoja nuo vaikystės. Pomėgį perėmė iš mamos, labai mėgusios antikvarinius baldus. Kiek ūgtelėjęs berniukas iš pradžių rinko monetas, etiketes, pašto ženklus, vėliau ėmė dairytis senovinių laikrodžių.

Gana didelės kolekcijos jau nebeturi: vienus prietaisus pardavė, kitus išmainė. Pasiliko tik kelis – išskirtinius. Svetainėje ant sienos tiksi du „paryžiukai“, taip Gedminas vadina firmos „Lero Paris“ laikrodžius. Šalia jų –  „giminaitis“ iš Klaipėdos krašto, Olandijos, Amerikos. Pastarasis labai garsiai muša valandas. Visą laiptinę nesunkiai iš miego prikeltų. „Laikrodžiai iki 2000-ųjų turėjo vertę. Atsivėrus Vakarų Europai, Lietuva jais buvo užversta, todėl tapo nebeįdomu ir juos kolekcionuoti nustojau“, – sakė pašnekovas.

Pradžia nuo rusiško patefono

Namams ištuštėjus vietoj laikrodžių pradėjo rinkti gramofonus, patefonus, fonografus. Tiksliau sakant, visus įrenginius, mechaniniu būdu skleidžiančius muziką. Juos pradėjo kolekcionuoti 1990 metais. Postūmį davė Mažeikių kolekcininkų susitikimas, į juos senovinių daiktų mėgėjai atsineša, kas ką turi įdomaus ir nematyto. Gedminas bičiuliams parodė savigynai skirtą amerikietišką brauningą su dramblio kaulo rankena. Sulaukęs pasiūlymo mainyti, sutiko vos pamatęs rusišką patefoną – taip patiko jo skleidžiama muzika. Kaip dabar prisimena, namo ne ėjo, o skrido. Savo brangenybę pakišo po lova ir žmonai nerodė, nes puikiai žinojo, jog  aptriušęs, jokio estetinio vaizdo neturintis daiktas tikrai nesužavės. Tačiau išdavė žybančios akys ir po šiai dienai  Gedmino sutuoktinei atskleidžiančios, ar vyras namo grįžo su „laimikiu“ ar be jo.

Tokia buvo muzikos aparatų kolekcijos pradžia. Vėliau draugas iš Anglijos atvežė patefoną „Columbia“, o įsigijęs Rygoje gamintą patefoną, G. Stasiūnas kolekciją pradėjo rikiuoti pagal miestus, kuriuose pagaminti muzikiniai aparatai.  Mažeikiuose atsidūrė reti Kionigsberge, Mėmelyje gimę patefonai.

Tiesa, vinilines plokšteles prakalbinantys prietaisai domino dar vidurinėje mokykloje. Fizikos mokytojas mokinių prašydavo atnešti senų radijo imtuvų, kad jų lempas galėtų panaudoti kitų aparatų remontui. „Su radijais vaikai atbogindavo ir patefonų, – prisimena G. Stasiūnas. – Stebėdavausi, kad žmonės išmeta tokius gerus daiktus. Nors buvau mažas, jų vertę supratau. Mama buvo įskiepijusi pajautą, kas yra antikvariniai daiktai ir kad juos reikia branginti“. 

Garsas dovanoja laimę

Kolekcionuoti gramofonus padeda ir draugai. Radę ką įdomaus tuoj skambina, siunčia nuotraukas ir teiraujasi, ar reikia tokio prietaiso. Gedminas perka neveikiančius ir restauravimo reikalaujančius gramofonus, kadangi veikiantys pernelyg brangūs. Daugumą savo pirkinių remontuoja pats – net padaro reikiamas detales. Prikelti gramofoną naujam gyvenimui nėra paprasta. Reikia ne tik didelio kruopštumo ir begalinės kantrybės šveičiant rūdis, lakuojant, bet ir labai daug laiko, nes tenka ieškoti specialios literatūros, surasti autentiškų nuotraukų, piešinių, kuriose aiškiai matytųsi restauruojamas gramofonas. Gerokai padidinus jų vaizdą, tampa aišku, kokio sraigtelio trūksta, kad gramofonas vėlei dovanotų muziką. Garsams pasklidus po namus, Gedminas džiaugiasi kaip vaikas. „Savo rankomis prisilietus prie gramofono, jis tampa kur kas mielesnis ir brangesnis. Tikrai neapsakomas malonumas, kai priklijuoji mažytę detalę ir netrukus išgirsti plokštelės garsą“, – pasakojo G. Stasiūnas.

Kai kada jį išgirsti užtrunka, nes pasitaiko kuriozų. Kartą parsivežė šimtametį gramofoną, berods, iš Tauragės. Pardavėjas buvo įspėjęs, kad kažkas su garsu negerai, pirkinys groja, tačiau girdisi silpnai. Nemelavo. Išardžius, išvalius, sutepus spyruokles, gramofonas vis tiek negrojo. Ir tik išardžius antrą kartą, viską peržiūrėjus nuo pradžios, pamatė giliai įkištą caro laikų cigarečių pakelį, kuris ir trukdė skambėti. Kolekcininkas spėliojo: kažkas įgrūdo gal iš pykčio, gal iš keršto ar norėdamas piktai pajuokauti.  Gramofonas nuo tų laikų blogai grojo ir jį , matyt, nelabai naudojo.

Vienas po kito gramofonai į Gedmino namus pradėjo keliauti Lietuvai tapus Europos Sąjungos dalimi. Atsivėrus keliams į užsienį, Švedijos, Belgijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos turguose bičiuliai, verslininkai aptikdavo pačių įvairiausių prietaisų. Lietuvoje jų sunku rasti, nes vyko du karai, be to, lietuviai nebuvo labai pasiturintys. Latvijoje senoviškų gramofonų likę kur kas daugiau. Kad šie prietaisai buvo brangūs, liudija faktas – Latvijos ministras pirmininkas iš algos galėjo nusipirkti tik vieną gramofoną. Jų kolekciją turintis Gedminas Stasiūnas patikslino: gramofonai tikrai buvo prabangos prekė, bet kada panorėjęs žmogus jo nenusipirkdavo. Nors būdavo dviejų „rūšių“ – skirti liaudžiai ir aukštuomenei, vis tiek pirkiniui reikėdavę bent kelis mėnesius pataupyti.

Įdomūs įdomiausi

G.Stasiūno kolekcijoje – įvairių gamintojų gramofonai. Firmų „Columbia“ ir „His master‘s voice“- geriausi ir mėgstamiausi. Seniausias kolekcijoje – bendrovės „Edison- Bell“ fonografas, pagamintas pačioje XIX a. pabaigoje, maždaug 1896 metais. Ypatingas formos „Polyphon“ gramofonas, kurio garsiakalbis su pritvirtinta adata, ir Kenigsberge pagamintas jo „giminaitis“. Pastarasis turi istorinę vertę, nes šio miesto seniai nebėra.

Kolekcininkui ypač patinka „HMY Lumiere 510“ spintelinis patefonas, pagamintas 1924 metais, retai sutinkamas gramofonas su „susukta“ ar net medine triūba. Didžiuotis verčia ir  Peterburge pagamintas drožinėtas gramofonas su šonuose, kad matytųsi mechanizmas, įmontuotais stiklais facetuotomis briaunomis, o taip pat amerikietiška 1905 metų  pionola. Veikiančių mechaninių fortepionų šalyje tėra tik du – vienas stovi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kitas – Mažeikiuose.

Naujame greitai duris atversiančiame muziejuje galima pamatyti muzikinį stalą su devyniomis melodijomis – pavargsti rašyti, atsiverti ir klausaisi muzikos, orkestrioną. Kolekcijoje vienas iš retesnių gramofonų, turintis diafragmą, kuri dedasi ant plokštelės – garsui sklisti nereikalinga triūba.

Ne mažiau branginamas ir pirmasis lietuviškas patefonas, ir gramofonai, besislepiantys didokose spintelėse. Tai tikrieji gramofonai. Jie turi didelius garsiakalbius, durelėmis, plačiau ar siauriau jas atvėrus, reguliuojamas sklindantis garsas.

Beje, kolekcininkas trumpai  paaiškina, kad gramofoną galima palyginti su triūba.  Jeigu ji, tarsi didelis petunijos žiedas, išsiskleidusi viršuje ir yra matoma, aparatas vadinamas gramofonu. Triūbą paslėpus viduje, gramofonas virto patefonu. Pavadinimas kilo nuo prancūzų firmos „Pathe“, gaminusios nešiojamus gramofonus. Pasak G. Stasiūno, šio skirstymo nelabai paisoma. Tiek prekybininkai, tiek pirkėjai dažnai tuos aparatus vadina vienu pavadinimu. Tikslumo dėlei reikia pasakyti: pirmąjį prietaisą, atkuriantį garsus, 1877 m. išrado amerikietis Tomas Edisonas. Šis prietaisas buvo pavadintas fonografu, jo garsas saugotas cilindruose. Po dešimties metų vokietis Emilis Berlineris išrado prietaisą, atkuriantį garsą iš plokštelių.

Pasakodamas apie gramofonus kolekcininkas atkreipia dėmesį į dar vieną įdomią detalę. Gramofonai iki 1892 metų buvo didelė retenybė. Po pasaulį pasklido ir masiškai pradėti gaminti, sugalvojus, dėl patogumo transportuojant, juos įdėti į lagaminus. Kokių tik jų nėra: aptrauktų oda, dermatinu, medinių ir net metalinių, skirtų neštis į paplūdimį. Tokia gausybė Gedminą labai nustebino. Pradėjęs rinkti manė, kad jų bus ne daugiau kaip trisdešimt. Vėliau įsitikino klydęs – kiekviena firma pagamino ir išleido daug gramofonų. G. Stasiūno žodžiais, nepaprastai pasiseka, kai kolekciją papildo vienos serijos skirtingais modeliais. Vienas atsitiktinis eksponatas tokios didelės vertės neturi.

Pomėgių nors su vežimu vežk

Įsigijęs naują „žaisliuką“, namiškiams nerodo, pakiša po lova, o naujieną praneša vėliau. Žmona retsykiais papriekaištaudavo dėl gyvenimo gramofonų apsuptyje ir dulkių, o kartą net pagrasė, kad ji irgi pradės kolekcionuoti, tik ne gramofonus, o fortepionus.  Bet vėliau suprato, kad vaistų nuo kolekcionavimo ligos nėra, susitaikė ir kiek įmanydama padeda sutuoktiniui. Jo turtas – ne tik gramofonai ir patefonai. Muziejuje galima pamatyti gana didelę, 2 tūkstančių, plokštelių kolekciją ir išgirsti pačių įvairiausių muzikos kūrinių, o taip pat pasakojimą apie jų „evoliuciją“. Yra plokštelių laikymo dėžių, laikiklių,  garso reguliatorių ir net adatų galąstuvų. Su viena plienine adatėle išklausomos dvi plokštelės. Adatos brangios, todėl, norėdamas kelis kartus pailginti jų amžių, Gedminas sukonstravo galąstuvą.  Jis renka ir muzikines dėžutes, suvenyrinius gramofonus, nuotraukas, kuriose užfiksuoti gramofonai. Fotografijas išdidina ir įrėmina. Ir tai dar ne visas pomėgių sąrašas. Prieš daugelį metų Telšių dailės technikume akmenskaldžio specialybės mokęsis vyras rankas miklina droždamas medį, nesibodi į rankas paimti teptuko. Nutapyti mamos, žmonos ir jos tėvo, buvusio savanorio, portretai, nemažai natiurmortų. Dar labai domisi Neringa, jau sukaupta daug knygų, įvairiausių daiktų, atspindinčių tą kraštą. Tačiau šiandien didžiausia duoklė atiduodama muzikiniams aparatams.

Gediminas STASIŪNAS turi ne vieną pomėgį, bet gramofonai ir patefononai jo pomėgių skalėje užima vieną pirmųjų vietų. Su tuo teko susitaikyti ir žmonai Vitalijai, kuri dabar vyrui tiesiog padeda tvarkyti kolekciją.

Jurga SAJENKIENĖ

Autorės nuotraukos

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

BeFunky-collage - 2022-03-23T194308.280

Muziejus, skambantis muzika ir kviečiantis šokti

Prisipažinsiu, kad į Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrių L. Zamenhofo gatvėje mus atvedė nuotraukos. Ir tikrai ne skudučių ar švilpynių, o labai antikvariškai atrodančių fisharmonijų. Na, pagalvojome, gal bus ten ir daugiau visko, kas padžiugintų vintažo ir antikvariato gerbėjų širdis ir praplėstų akiratį. Bet planas „tiesiog pasidairyti“ ir šį kartą buvo gerokai viršytas, kai pasižvalgę po ekspozicijas, vis dėlto nutarėme užduoti keletą klausimų Kauno muziejaus Tautinės muzikos skyriaus vedėjai dr. Gintarei Dusevičiūtei-Neimontienei, o tuomet dar kartą įsitikinome, kaip pasikeitęs muziejų gyvenimas, kiek daug juose gyvybės, veiklų, o šiame dar ir muzikos, šokių ir pačių įvairiausių pažinimo pamokų.

Muziejus Kauno, o čia toks dėmesys muzikos instrumentams. Kaip šis skyrius susiformavo?

Pati muziejaus pradžia skaičiuojama nuo 1985 m., kai čia buvo įkurtas ir atidarytas LTSR liaudies buities muziejaus skyrius – Lietuvos tautinės muzikos instrumentų muziejus. Tuo metu buvo galvota, kad liaudies kultūrą reikia parodyti ir miesto žmonėms. Muziejininko, ilgamečio direktoriaus Vaidoto Stulgos iniciatyva tai ir buvo padaryta. Vėliau, maždaug 1995 m. šis skyrius buvo pervadintas ir jam suteiktas Vaidoto tėvo, Povilo Stulgos vardas. Po to buvo dar ne vienas pasikeitimas, bet nuo  2013 m., kai įvyko visa Kauno muziejų reorganizacija, jis tapo sudėtine Kauno miesto muziejaus dalimi.

Pats muziejus, kaip teko pastebėti, irgi tarsi iš dviejų dalių?

Taip, ekspozicija sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmoji dalis yra sename, dar XVI a. pabaigos gotikiniame pastate, tai tarsi muziejus muziejuje. Joje eksponuojami bendratautiniai muzikos instrumentai, kurių kilmė ne lietuviška, bet jie buvo naudojami Lietuvoje, jais grota tradicinėse liaudies kapelose, todėl jie yra sudėtinė liaudies muzikos dalis. Daugiausia tai armonikos, bandonijos, smuikai, cimbolai,  būgnai ir kiti. Taip pat eksponuojamos ir bažnytinį muzikos paveldą pristatantys instrumentai – fisharmonijos, varpai ir varpeliai, atkeliavę iš bažnyčių, vienuolynų, kaimo mokyklų ar inteligentų namų. Ši muziejaus dalis yra pati seniausia ir iš esmės nepakitusi nuo pat įkūrimo. Žinoma, laikas nuo laiko atsiranda ir kažkas naujo, bet ji gana stabili. Kita ekspozicijos dalis įkurta L. Zamenhofo 12. Ji buvo atnaujinta 2016 m., todėl yra daug interaktyvesnė, žaismingesnė, geriau pritaikyta skirtingų poreikių lankytojams. Ekspozicijoje plačiau pristatomos dvi lietuvių liaudies muzikavimo temos: pučiamieji ir kanklės. Pučiamųjų ekspozicijos dalis apima dvi pagrindines temas: piemenų muzikavimą ir sutartines. Lankytojai supažindami ne tik su pučiamaisiais (birbynėmis, trimitais, lamzdeliais), bet ir su skambančiais vaikų žaislais. Pavyzdžiui, unikaliomis tošelėmis, švilpynėmis, žoline ir kitomis. Šią ekspoziciją irgi galima laikyti nuolatine, bet ji jau su papildoma informacija, su papildomomis veiklomis, su galimybe pasiklausyti daugelio intrumentų ir temą suvokti daug plačiau.

Kurioje erdvėje šiandien ilgiau užsibūna muziejaus lankytojai?

Daugiau laiko žmonės praleidžia atnaujintoje ekspozicijoje, kadangi ten daugiau veiklų, be to, jos skirtingos ir įdomios įvairaus amžiaus žmonėms. Šioje ekspozicijoje yra akcentuojama jungtis tarp tradicijos ir šiuolaikinio folkloro. Ja parodoma, kad tautinė muzika ir šiandien yra aktuali bei gyva. Muzikos transformacija  tebevyksta, todėl pristatome grupes ir kolektyvus, kurie semiasi įkvėpimo iš liaudies kūrybos, panaudoja vieną kitą jos motyvą. Natūralu, jog šiuolaikiniai žmonės tradicinę muziką supranta šiek tiek kitaip ir savaip ją interpretuoja. Mes stengiamės parodyti tą jungties ir tęstinumo vaizdą. Viktorinos, sutartinių karaoke, interaktyvūs žemėlapiai ar tiesiog prisilietimas prie tikro instrumento leidžia žmogui suprasti temą. Patekimas į ją taip pat labai įdomus – skambančiais laiptais. Na, o dumplinių intrumentų mėgėjai, žinoma, daugiau laiko praleidžia gotikiniame pastate, nes ten galima rasti tikrai įdomių, retų, senų eksponatų.

Ar būtų įmanoma įvardinti vertingiausius eksponatus istorine prasme?

Rinkdami muziejaus eksponatus, pirmiausiai mes ieškome istorinio ir emocinio unikalumo, t.y. daikto sąsajų su konkrečiu laikotarpiu ar konkrečiu to instrumento meistru. Taip pat atkreipiame dėmesį į istorinį to daikto ar objekto kontekstą. Instrumentų, kuriuos būtų galima priskirti muzikos atlikėjams „žvaigždžėms“ mes neturime, nes mūsų instrumentai yra susiję su liaudies muzikavimu. Ir nors tie muzikantai buvo svarbūs, bet dažniau žinomi lokaliniame lygmenyje. Visi eksponatai daugiau ar mažiau atskleidžia tautos dvasinį muzikinės kultūros palikimą, todėl sunku išskirti vieną reikšmingiausią. Bet galėčiau paminėti Kirdonėlių kankles, datuojamas XIX a. pabaiga. Dėl savo amžiaus bei formos, primenančios laivelį, jos tikrai ypatingas eksponatas. O štai Abromavičių šeimos kanklių didžiausia vertė – jų neeilinė istorija. Pokario metais, kuomet buvo vykdoma daug trėmimų, Abromavičiams patys stribai pasiūlė pasiimti kankles, nors daugiau šeima nelabai ką ir tepasiėmė. Taigi minėtos kanklės pasiekė Sibirą ir ne kartą jomis buvo skambinama. Šios kanklės tapo svarbiu lietuvybės simboliu ir ten ištremtų žmonių paguoda, suteikusia jėgų šeimai nepalūžti ir netgi grįžti į Lietuvą.

Kieno rūpesčiu muziejus šiandien turi šį unikalų eksponatą?

Kai mes sužinojome, kad yra kanklininkės Abromavičiūtės, kad jos dar gyvos, nuvykome į Abromavičių namus. 2015 m. vykusios ekspedicijos metu muziejininkams buvo papasakota ši istorija, o kanklės buvo padovanotos mūsų muziejui. Ekspedicijos metu taip pat įrašytas kankliavimas, muzikavimas. Muziejininkai iki šiol vykdo ekspedicijas, kuriose ieškoma liaudies muzikavimo tradicijų, ir kaip nekeista, vis dar atranda tai, kas nudžiugina bei nustebina. Ekspedicijos ne tik reikalingos, bet ir būtinos, siekiant kaupti fondus bei paįvairinti ekspozicijų turinį. Pavyzdžiui, 2017 m. muziejininkės vyko pas kanklininką Kęstutį Rudį, kurio tėvas Statys Rudis buvo žymus kanklių meistras bei kankliavimo tradicijos puoselėtojas tarpukariu. Radome ir eksponatų, ir užrašų, ir brėžinių – viskas labai vertinga. Kasmet randame to, kas praplečia akiratį, praturtina fondus, suteikia galimybę dalintis informacija su lankytojais. Šiemet, kovo 25-26 d.  jau septinti metai, kai vėl kviesime į Tarptautinį kanklių muzikos festivalį „Kanklės mano rankose“. Jo metu numatoma konferencija, ekskursija, kanklių meistrų pristatymai bei koncertai. Tarpukaris padarė didelę įtaka šio instrumento, kaip tautos simbolio, suvokimui ir svarbai.

Na, o be kanklių žmonės taip pat domisi  ir kitais instrumentai (skudučiais, molinukais, birbynėmis). Fiksuojame kaip muzikavimo tradicijas periimamos iš senelių, tėvų, kitų meistrų – toks natūralus ir nuoširdus tradicijos tąsos procesas mus itin džiugina.

Ar instrumentai iš gotikinio pastato ekspozicijos turi tokių gražių istorijų?

Vienas įdomesnių dumplinių instrumentų skamba tada, kai į jį paduodamas oras pedalu. Tikrai ne dažnai pamatysite tokį instrumentą. Esame daugiau dėmesio skyrę muzikanto, kuris žinomas kaip Pupų Dėdė, veiklai, turime armoniką, kuria jis grojo. Tai iš tiesų vienas žymiausių to laikmečio liaudies muzikantų, be galo charizmatiška ir išskirtinė asmenybė. Ekspozicijoje pristomos armonikos, bandonijos, smuikai ekspozicijoje gana panašūs, skiriasi jų gamintojai, dekoraciniai elementai. Esame pradėję nagrinėti  instrumentų tobulinimo klausimus. Muzikanto ir smuikų meistro Juozo Vytauto Ričkaus smuikas yra vienas iš mūsų tyrimų objektų. Tai netradicinis liaudies muzikos instrumentas, be įprasto rezonatorinio korpuso. Vietoj jo pritvirtintas piltuvo formos garsintuvas. Šiuo metu jau esame suprojektavę ir naują ekspoziciją, ieškome finansavimo šaltinių, todėl ateityje tikimės dar labiau pradžiuginti savo lankytojus.

Muziejuje sutikome vaikų, smalsiai kažko klausančių. Turbūt turite ne vieną edukacinę programą?

Su edukacinėmis programomis dirbame seniai. Muziejuje siūlomas platus spektras šių veiklų, pritaikytų skirtingoms auditorijoms. Vaikams skirtos dvi programos: „Mes – mažieji piemenukai“ bei „Kaip gimsta skudutis“. Be informacijos, kurią vaikai pas mus sužino, jie gali išbandyti įvairius instrumentus, o vieną iš jų – skudutį – pasigaminti. Ir juos tai labai džiugina. O kur dar viktorinos, garso takeliai – muziejuje galima praleisti ne vieną valandą. Suaugusiems siūlomos teminės ekskursijos, dažnai – su muzikos intarpais. Gerų emocijų čia netrūksta nei vienai grupei. Be to, visą  ekspoziciją esame pritaikę tiek judėjimo, tiek regėjimo negalią turintiems asmenims – norisi, kad kuo daugiau žmonių galėtų suvokti, kas yra liaudies muzika. Tokia muziejaus misija.

Kalbėdama apie veiklas, noriu priminti apie „Lietuviškų šokių vakarus“, kurie vyksta jau 10 metų. Kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį visi norintys ateina pas mus šokti. Nuo praeitų metų kviečiame šokti ir visoje gatvėje – į „Šokančią L. Zamenhofo gatvę“ – norisi, kad gyva muzika skambėtų visur.  Muziejus visada stengiasi ieškoti sąsajų tarp praeities ir šiandienos. Taip atsirado ir kitas labai daug dėmesio susilaukiantis objektas – „DJ Folk“ muzikinė dėžė. Kartu su grupe „Thundertale“ buvo įrašyta 40 skirtingų garso takelių. Jų dėka kiekvienam galima tapti didžėjumi ir susikurti savo žinomų liaudies dainų postfolkloro versiją. Kur instrumentai, ten ir muzika, o mūsų muziejuje – jų tikrai netrūksta.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

cirkas

Antrasis „Didžiojo Nebylio” gyvenimas

Kuo labiau nuo mūsų tolsta XIX a. pabaigoje atsiradę pirmieji filmai, tuo aiškiau darosi, kad šis „judančių fotografijų“ išradimas ateities kartoms tapo galingu menu, apjungusiu visus anksčiau buvusius į visiškai naujos kokybės reginį. Tiesa netruko ir skeptikų, gana ilgai netikėjusių kino galimybe tapti rimtu menu. Tuo, regis, netikėjo ir patys broliai Lumière‘ai, kurių pirmasis kino seansas, įvykęs 1895-ųjų metų gruodžio 28 dieną Paryžiuje, ženklino naujos eros pradžią. Deja, netrukus prasidėjusioje konkurencinėje veikloje prancūzų kino pionieriai dalyvauti nepanoro. Jie iš šio verslo pasitraukė, o tokio poelgio motyvus aiškiai suformulavo Louis Lumière‘as: „Mes manome, kad kinas kaip menas neturi ateities. Vienintelė sritis, kur mūsų išradimas pasitarnaus žmonėms – tai mokslas“.

.

Visai kitaip galvojo kitas prancūzas, dalyvavęs pirmajame Lumière‘ų seanse – George‘as Mélièsas (1861–1938), tapęs žanrinio kino tėvu, kino fantastikos pradininku ir pirmųjų filmavimo triukų išradėju.Tačiau Lumière‘ų vieta pasaulinio kino kontekste išlieka nepajudinamai tvirta. Apie tai liudija pastoviai stabilus mokslininkų bei istorikų dėmesys jų kūrybiniam paveldui.

Pakanka prisiminti unikalų originalų projektą „Lumière‘ai ir kompanija“ (Lumière et compagnie), kurį prancūzai realizavo 1995-aisiais, pasitinkant pirmąjį kino gyvavimo šimtmetį. Tada Kino muziejaus Lione darbuotojas Philippe‘as Poulet, atlikęs muziejuje saugomo prancūzų kino pionierių aparato apžiūrą, suprato, kad „kinermatografu“ užpatentuotas prietaisas puikiausiai funkcionavo. Įkvėptas sėkmės mokslininkas užsimojo atkartoti šimto meto senumo procesus, net pagal originalius receptus pasigamino juostos emulsiją. Bet Lumière‘ų naudotos medžiagos pasirodė esančios labai toksiškos, todėl teko panaudoti šiuolaikinę kino juostą.

Tada buvo kreiptasi į garsiausius pasaulyje kino režisierius su pasiūlymu išbandyti Lumière‘ų kamerą. Atsiliepė 40 kino kūrėjų, kurie prancūzų kino pionierių metodu (nedarant daugiau trijų dublių, nesinaudojant garso sinchronizacija ir papildomu apšvietimu) susuko po 52 sekundes (toks buvo Lumière‘ų kronikos formatas) trunkančius dokumentinius ir vaidybinius siužetus.  

Visai neseniai festivalis „Kino pavasaris“ mums parodė prancūzų dokumentinį filmą lakonišku pavadinimu „Lumière‘ai!“ (Lumière!, 2016 m.). jo autorius Kanų kino festivalio ir Lumière’ų instituto direktorius Thierry Frémaux atrinko per šimtą, jo manymu, geriausių brolių restauruotų filmų ir juos šmaikščiai pakomentavo. O į klausimą „Kodėl taip svarbu, kad žmonės tuos filmus pamatytų?“, atsakė: „Tai lygiai taip pat svarbu, kaip ir galimybė skaityti pirmųjų graikų filosofų kūrinius. Viskas kadaise vyko pirmą kartą. Literatūra, muzika, piešimas – mes nežinome, kur ir kada tai atsirado. O apie kiną žinome“.

https://www.youtube.com/watch?v=BVcRXIN_woc 

 

Kino festivaliai sugražina seno kino šedevrus

Garsiausi pasaulio kino festivaliai stengiasi žiūrovus supažindinti ne tik su kino naujienomis, bet ir ypatingą vietą skiria kino klasikos šedevrų populiarinimui. Filmai kruopščiai restauruojami naujam gyvenimui, neretai antroji tokių filmų (ypač nebylaus laikotarpio, kai dar nebuvo galimybės garsus įrašyti į fonogramą) premjera įvyksta su gyvu muzikos atlikimu tiesiog seanso metu. Tokie seansai dabar atrodo kaip vintažinė retro egzotika, bet iki 1926-ųjų metų Amerikoje (o Europoje net iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios) buvo visai įprastas dalykas. Štai ir šiemet kovo pabaigoje prasidėjęs seniausias Lietuvoje festivalis „Kino pavasaris“ tradicinėje „Meistrų“ programoje parodė restauruotą Charlie Chaplino šedevrą „Cirkas“ (The Circus, 1928 m.). Vienintelis šio filmo seansas įvyko net ne kino teatre (šiemet po pandeminių apribojimų festivalis grįžo prie įprastos filmų rodymo praktikos), bet… Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre: filmo originalų garso takelį, sukomponuotą paties Chaplino,  atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Tai ne vienintelis atvejis Lietuvoje. Panaši praktika kelis kartus senojo kino fanus džiugino ir anksčiau.

„Cirkas“ (The Circus, 1928 m.). Foto: imdb.com;

 

2005-aisiais septintojo Tarptautinio mažųjų kino formų festivalio „Tinklai“ programoje ypatingą vietą užėmė nebylus prancūziškas kriminalinis filmas „Fantomas giljotinos šešėlyje“ (jo premjera Paryžiuje įvyko 1913- ųjų gegužę), kurį keliose Lietuvos miestuose gyvai įgarsino Vilhelmo Čepinskio orkestras Camerata Klaipėda ir Andrius Mamontovas, atlikę specialiai šiam renginiui sukurtą Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muziką (Kaune atmintinas seansas įvyko VDU Didžiojoje salėje). O 2009 metais per festivalio „Scanorama“ atidarymą danų kino režisieriaus mistiko bei filosofo Karlo Theodoro Dreyerio nebylus šedevras „Žanos d‘Ark kančia“ (Vilniuje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir Kauno valstybinėje filharmonijoje) iliustravo originalus Broniaus Kutavičiaus muzikinis takelis (!), atliktas Šv. Kristoforo orkestro.Kuklesnį (muzikine prasme) renginį Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet kovo 20 d. pateikė seno kino ir geros muzikos gurmanams, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje žiūrovus pakvietęs į kino seansą, kuriame atgijo viena garsiausių visų laikų nebyliųjų komedijų – Busterio Keatono ir Clyde’o Bruckmano „Generolas“ („The General“, 1926 m.). Filmui akompanavo pianistė Simona Zajančauskaitė, violončelininkas Glebas Pyšniakas ir smuikininkė Dalia Dėdinskaitė.

Busterio Keatono ir Clyde’o Bruckmano „Generolas“ (1926 m.). Foto: imdb.com;

„Pirmoji banga“ kasmet atplukdo nuostabių atradimų

Išskirtinę vietą populiarinant senąjį kiną mūsų šalyje užima ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, savo švietėjišką misiją vykdantis nuo 2015 metų.

Kasmet organizuodami ankstyvojo kino festivalį, filmus programai medžiojame per visos Europos, o kartais ir dar tolimesnes kino paveldo organizacijas – sinematekas, archyvus. Matome, kiek daug spragų jose rusena, ir kiek daug vertingų kino archyvų kasmet prarandame. Tai ir paskatino festivalio metu ne tik žiūrėti išlikusius filmus, kol jie dar yra, bet ir burti profesionalų bendruomenę, keliant klausimą, kaip išsaugoti daugiau“ – pasakojo jaunasis archyvaras, vienas iš „Pirmosios bangos“ organizatorių Aleksas Gilaitis.

Įprastai tris-keturias dienas Vilniuje (o iki pandemijos ir Kauno „Romuvoje“) „Pirmoji banga“ parodo apie dešimtį nebylių filmų, keli seansai būtinai vyksta su gyvai atliekama muzika. Pastovūs šio festivalio gerbėjai jau gali į specialią savo retro kino mediateką įrašyti tokius nebylaus kino šedevrus, kaip legendinio britų kino režisieriaus Alfredo Hitchcocko „Nuomininką“ (1927 m.), švedų kino pradininko Victoro Sjöströmo „Nusikaltėlį ir jo žmoną“ (1918 m.), pagal Nobelio literatūros premijos laureato Yasunario Kawabatos apsakymą sukurtą „Beprotybės puslapį“ (1926 m.), laikomą  vienu originaliausių nebyliojo japonų kino filmų.

O pernai „Pirmoji banga“ pristatė (gaila, kad tik Vilniaus žiūrovams) Dantės Alighierio „Dieviškosios komedijos“ adaptaciją „Pragaras“ ( L’Inferno). Tai seniausias išlikęs (sukurtas 1911 m.) ilgametražis itališkas filmas, istorikų dažnai vadinamas pirmuoju „blokbasteriu“ (taip tituluojami brangiai kainuojantys istorinės tematikos vaidybiniai filmai). Tinkamai „nuskambėti“ šiam senojo kino raritetui padėjo Eglės Rudokaitės seanso metu skambinama vargonų ir Gabrielės Popovaitės fleitos muzika.

„Pragaro“ turinį sudaro dažniausiai bendrais planais nufilmuotos scenos, aprašytos Dantės: nusidėjėlių bausmės, kankinamieji ir demonai. Vaizdams akivaizdi XIX a. dalininko Gustavo Doré iliustracijų įtaka. Autoriai labiausiai rūpinasi, kad pasakojimas būtų išverstas į unikalią ženklų sistemą, o šis vertimas būtų suvokiamas visai ne kaip sudėtingas prasmių žaidimas, bet kaip paprasčiausias prikėlimas tų vaizdinių, kuriuos skaitytojų vaizduotėje sukelia literatūrinis tekstas.

Anuomet garsus JAV kino kritikas W. Stephenas Bushas rašė: „Jie [režisieriai] kaip paklusnūs mokytojai prisėdo prie meistro kojų, sąmoningai ir kiek tik pajėgdami, paklusdami kiekvienam genijaus žodžiui ir nepripažindami jokio įkvėpimo, kaip tik originalo šaltinis. Bet jų atpildas išties didis. Jie pavertė Dantę suvokiamu masėms. Anksčiau tik rinktinei mokslininkų grupei prieinamas nemirtingo kūrinio grožis pagaliau, po šešių amžių miego, tapo visos žmonijos nuosavybe.

Rež. Francesco Bertolini, Adolfo Padovano, Giuseppe de Liguoro filmo „Pragaras“ („L'Inferno“, 1911 m., Italijos Karalystė) kadras.

„Artistas“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija

Šiuolaikinius rafinuoto skonio kino gurmanus, atidžiai sekančius pasaulines kino madas, dabar sunku kuo nors nustebinti. Bet 2011-aisia tarptautiniame Kanų kino festivalyje toks stebuklas įvyko. Į įtakingiausio kino festivalio konkursinę programą paskutinę akimirką buvo įtrauktas filmas „Artistas“ (The Artist) tapo tikra „kate maiše“. Kadangi anksčiau režisierius Michelis Hazanavičius (beje, turintis tvirtų lietuviškų šaknų) kūrė pramogines komedijas, „Artisto“ premjeros kritikai laukė negailėdami skeptiškų komentarų ir piktdžiugiškos ironijos. Tačiau po premjeros visi neslėpė emocijų ir susižavėjimo. Nes pamatė retro stiliaus nespalvotą ir nebylią komediją, panardinančią žiūrovus į garsinio kino pradžios epochą.

 

Autoriai gražiai stilizuoja tuos laikus, kai „didžiojo nebylio“ klasikai Charlie Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas, jau nekalbant apie mažesnio rango artistus, buvo sutrikę dėl visiškai naujos kino specifikos. Viskas, ko filmų kūrėjai buvo pasiekę per tris dešimtmečius, tapo niekam nereikalingais reliktais. Visai kitos pasidarė ir karjeros kine galimybės.

Visa tai savo kailiu pajuto ir „Artisto“ herojus Džordžas Valentainas, kuris ilgai mėgavosi ekrano žvaigždės statusu, bet kine atsiradęs garsas negailestingai ėmė žlugdyti jo karjerą. Virtuoziškai Valentainą suvaidinęs Jeanas Dujardinas Kanuose pelnytai gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą, o vėliau laimėjo ir „Oskarą“.

Džordžas Valentainas yra idealus senojo kino įsikūnijimas – jis gražus, elegantiškas, užsispyręs, arogantiškas ir talentingas. Visuomet geros nuotaikos nepriekaištingai pasirėdęs dabita moka įtikti publikai ir vaidindamas, ir bendraudamas su gerbėjais. Nenuostabu, kad jo švytintis veidas mirga žurnalų viršeliuose.

 

Jeanas Dujardinas virtuoziškai suvaidino nebyliojo kino žvaigždę Džordžą Valentainą. Foto: imdb.com;

Gera būti garsia Holivudo žvaigžde – tokia kaip Džordžas Valentainas! Vyrukas taip priprato prie savo statuso, kad net negalvojo, jog vieną dieną viskas neatpažįstamai… „Artristo“ autoriai maksimaliai išnaudoja nebylaus kino galimybes ne tik gausiai cituodami ano laikmečio kino šedevrus. Jiems pavyko perteikti pačią nebylaus kino esmę – išlaisvintas nuo žodžių kinas įgauna pirmapradį gyvenimo tiesos pavidalą. Nes aktoriaus veidas stambiu planu ir akių išraiška gali pasakyti kur kas daugiau, nei šimtai gražių žodžių. Šią labai svarbią tiesą dabartiniai kino filmų kūrėjai seniai pamiršo. Todėl tariame gražų grand merci lietuvių kilmės prancūzui Micheliui Hazanavichiui (jo senelis buvo lietuvis ir emigravo į Prancūziją) už tai, kad sugražino kinui tai, kas svarbiausia. O paprasčiausią lietuvišką „ačiū“ visiems, kas domisi nebyliuoju kinu.

Kino kritikas Gediminas JANKAUSKAS

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

charset=Ascii

Keptuvių kolekcijoje – laikmečių ir šalių ženklai

Kaip paaiškėjo, pas Vitą ZYKUTĘ, galėtume važiuoti kas pusę metų ir vis atrastume temų. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas, galėtume pasigrožėti jos kalėdinių žaisliukų kolekcija, sutalpinta į 20 lagaminų, prieš Mamos dieną patyrinėtume vaikiškų vežimėlių rinkinį, vasaros įkarštyje, sirpstant vyšnioms, būtų pats laikas ištraukti į dienos šviesą raudonų indų su baltais taškeliais kolekciją ir padaryti gražią fotosesiją. O kur dar krūvos senovinių lagaminų, keli manekenai, o kur dar vyro Tomo senovinių automobilių kolekcija? Ir tai dar ne viskas. Šį kartą mes tikrai neeilinėje parodoje. Mikalavo kaimo bendruomenės namuose (Alytaus r.) vyksta bene didžiausios Vitos kolekcijos – suvožiamų keptuvių ir kepimo formų paroda „99 - ios keptuvės“ . Tik – dėmesio – pavadinimas gerokai kuklesnis už realybę. Mat iškrausčiusi tris senovinius kuparus, Vita pagaliau pati suskaičiavo turtus ir paaiškėjo, kad sukaupta per 180 įvairiausių keptuvių ir kepimo formų.

Kaip nepirkti keptuvės, ant kurios tavo gimimo metai?

Skaičius pranoko spėliones

Vitos draugystė su aktyvia ir draugiška Mikalavo bendruomene „Šilaičiai“ , kurios pirmininkė Danutė Kazakavičienė, prasidėjo jai auginant dukrą, kai vidinė mūza taip atkakliai reikalavo kažkokios veiklos, jog Vita ėmė ir susirado bendraminčių moterų būrelį. Neprašovė:  kiek visko drauge per tuos šešerius metus nuveikta, sunku ir beišvardinti, todėl, kai Vita pagaliau nutarė į dienos šviesą ištraukti savo keptuves ir surengti parodą, moterys tik apsidžiaugė ir ėmė planuoti kur čia tuos porą papildomų stalelių keptuvėms pastačius. O kad jos būtų žinoję, kiek tų stalų reikės iš tiesų. Bet to negalėjo suplanuoti net pati Vita. Ji keptuves tiesiog kaupė ir dėjo vieną  prie kitos į senovinius kuparus, tad buvo sunku ir numanyti, kad paroda užims visus didokos salytės pasienius. O prasidėjo viskas tuomet, kai Vita laukėsi dukrytės ir iš mamos gavo pirmą grybukų keptuvę – juk greitai bus ką džiuginti. Matant dabar smagiai straksinčią jos šešiametę Beatą, nesunku paskaičiuoti, prieš kiek metu pradėjo rastis pirmieji eksponatai.  Ir, žinoma, tada niekas net neįtarė, kad „prasideda kolekcija“.

Kolekcija – dukrytės Beatos bendraamžė.

Keptuvių spąstuose – be plano

„Gauni tą pirmą keptuvę, prisimeni vaikystės namų skanėstus ir imi galvoti, kad būtų gerai turėti čirvinių blynų ar gaidelių keptuves. Bet mama jų turi tik po vieną, o mes esame trys, tai paimsi – brolį sesę nuskriausi. Tačiau sėdint namuose, laiko yra, atrandi FB, pradedi dairytis, o ten grupės, o ten – visko… Yra ir eglutės žaisliukų iš tavo vaikystės, yra ir keptuvių. Nusiperki vieną, po to antrą, netikėtai – trečią ir staiga supranti, kad negali sustoti ir nors pati net neįtari  kolekcionuojanti keptuves, bet jau turi jų kolekciją. Viskas prasideda net ne dėl to, kad  „oi, noriu“, o dėl to, kad tave pasiglemžia pirmiau, nei tu suvoki, kad jau esi kolekcininkė. Kolekcionavimas yra paklaikimas ir mes su draugais bendraminčiais  juokaujame, kad gulėsime visi ateityje ne tik vienoje ligoninėje, bet ir vienoje palatoje“, – juokiasi Vita ir priduria, kad jų namuose meilė seniems daiktams sklando seniai.

 

Vienos seniausių žirklinės keptuvės yra iš Norvegijos ir Lietuvos.

Reta keptuvė turi pagaminimo datą.

Data – retenybė

Taigi taip diena po dienos ir metai po metų du kuparai prisipildė 140 keptuvių pagamintų buvusioje SSSR iki 1991 m., o trečias – įdomesnių suvožiamų keptuvių iš tolimesnių kraštų ir kepimo formų. Šiandien Vitos kolekcijoje keptuvės iš Vokietijos, Amerikos, Norvegijos, Švedijos, Danijos, Meksikos, Italijos, Prancūzijos, Belgijos ir t.t.  Tiesa, gaila, bet tik pora keptuvių turi įspaustas datas. Ant vienos iš jų yra data 1917 m., o kita  pažymėta 1976 m.  Pastarąją Vita nusipirko net negalvodama, nes tai jos gimimo metai.  Tačiau bendrai sprendžiant, seniausios yra žirklinės keptuvės, jų kolekcijoje nėra daug ir jos iš Norvegijos bei Lietuvos. Kai kurios keptuvės yra su receptais, pagal kuriuos irgi galima numanyti keptuvės amžių. Jeigu recepte nurodyta daug sviesto, keptuvė, galima įtarti, dar prieškarinė, jeigu jo nėra – jau tarpukaris arba pokaris. Kai bado blynai buvo kepami dažniau nei prašmatnūs su sviestu.

Užrašai kaip istorijos ženklai

Visas kitas asortimentas jau pats savaime gerokai praplėtęs kolekcininkės keptuvių pažinimo akiratį. Vita sako, jog yra pastebėjusi, kad blynų keptuvės buvo labai populiarios Norvegijoje ir kiek mažiau kitose Skandinavijos šalyse. Matyt dėl to, jog Norvegijoje šalta, krosnys buvo dažnai kūrenamos, o ant jų kepami blynai. Tarp kurių ir šventiniai goro blyneliai kepami gausiai ornamentuotose keptuvėse. Tačiau jų tešla turi būti tikrai ypatinga, kitaip jokie ornamentai nesimatys. O štai, pavyzdžiui, keptuvės iš Italijos ir Prancūzijos akivaizdžiai jaunesnės ir jau kitokios ornamentikos. Kolekcijoje yra keptuvė ir su herbo įspaudu: gal iš turtingų namų, o gal gaminta specialiai vestuvių proga, nes keptuves buvo priimta dovanoti per vestuves ir perduoti iš kartos į kartą – juk brangus daiktas. Keletas keptuvių yra su užrašu „Druskininkai“, bet Vitai taip ir nepavyko išsiaiškinti, kur tiksliai tarybiniais laikais buvo gaminamos tokios keptuvės Lietuvoje. Tik teko girdėti, kad kas gamino karnavalines kaukes, tas gamino ir keptuves – sąsaja įdomi ir kol kas neįrodyta. Skiriasi ir keptuvių išorės dekoras. Vienų viršus visiškai paprastas, o kitų, žiūrėk, dailiai dekoruotas. Beveik visiškai dekoras dingo po 1991-ųjų. Tiesa, kol tą dekorą atrandi, tenka gerokai paplušėti. Todėl vos įgijusi naują eksponatą, Vita pirmiausiai jį deda į indaplovę, o jau šveisti baigia rankomis. Dažnai buvę tiesiog juodos keptuvės, Vitos atkaklumo dėka tampa tikrais parodos eksponatais.

Šventinių blynų goro keptuvė iš Norvegijos su itin puošnia ornamentika.

Ir plotkelės,  ir ostijos

Dėliodama parodą, Vita galvojo apie išrūšiavimo kriterijus ir galiausiai keptuves pradėjo dėlioti pagal kepinius: voverytės, grybukai, paukšteliai, meškiukai, riešutai ir t.t. Tarp šių minkštų kepinių keptuvių yra suvožiama trijų dalių keptuvė. Joje vidurinės formos dėka galima išsikepti tuščiavidurių grybukų ir pridėti į juos įdaro. Kolekcijoje nemažai čirvinių blynų keptuvių ir tik viena Vita žino, kuo kai kurios iš jų skiriasi tarpusavyje. Itin žavingos kepimo ir ledinukų gaminimo formos. Avinėlis, žąsys, žuvys, kiškiai, kareivėliai…Vienose kažkada kepė pyragai, kitose stingo ledinukai ar šokoladas, o trečios galbūt skirtos Velykų sviesto avinėliams. Oho, kiek šeimų istorijų jos papasakotų, jei tik prakalbėtų…

Tarp parodos eksponatų atskirą stalą užima elektrinės keptuvės, bet irgi toli gražu ne naujos – tikras vintažas. O tarp jų ir plotkelių keptuvė, ir net – ostijų. Pastaroji Vitai atsiėjo 80 eurų, bet buvo verta – kasdien tokios keptuvės nesimėto. Savo šią aistrą Vita apskritai vadina nepigia, nes dažniausiai keptuvės kainuoja apie 20 eurų. Pasitaiko pigesnių, bet nemaža dalis ir gerokai brangesnės. Ar ji turi piniginę ribą, kurios neperžengia? Sako, jeigu keptuvė labai reta, tai ta riba ištirpsta, o jeigu žino, kad ji dar ne kartą pasirodys rinkoje, didelių pinigų mokėti neskuba – išlauks ir ras pigiau. Keptuvės dažnai ir pačios randa Vitą. Sendaiktininkai pažįsta vieni kitus, žino pomėgius, todėl dažnai ir pasiūlo. Draugai, pasitaiko, kad ir padovanoja, nors Vita prisipažino, kad žmonių geraširdiškumu nėra linkusi naudotis – sumokėjai ir ramu.

Elektrinė ostijų keptuvė Vitai atsiėjo 80 eurų.

Kur dėsi – ten tiks

Tiems, kurie užduoda klausimą, kurio užduoti kolekcininkui tiesiog negalima: kam jai reikia tiek keptuvių, Vita juokaudama vardija keptuvių galimybes: galima daryti parodas ir pasiįvairinti gyvenimą;  galima kepti ir pardavinėti produkciją;  galima tiesiog parduoti, nes jos jau nepinga; galima  priduoti į metalo laužą, nes visos sunkios; galima atsimušinėti  kulkas. Tai juokais. O štai su paroda išėjo visai ne juokai. Pagalvojusi, kad nenori būti ta kaupike, kuri su kitais niekuo nesidalina savo atradimais, Vitą šią parodą ir surengė. O kad tai ne vien namų šeimininkėms įdomu – tikrai faktas, nes eksponatų daug ir įvairių. Tiek daug, kad šiandien Vitą jau vis sunkiau kažkuo nustebinti, o dar labiau nudžiuginti – viskas regėta. 

Todėl iki kovo 31 dienos  dar turite laiko ir skubėkite į Mikalavą, Pivašiūnų seniūnijoje – keptuvės, o šeštadieniais ir pati Vita, Jūsų laukia.

                                                                                                    

Rasa ŽEMAITIENĖ
Autorės nuotraukos

charset=Ascii

Pas restauratorių į Širvintas – pučiamieji iš viso pasaulio

Pas Joną ŠILEIKĄ į Širvintas važiavau kaip pas muzikos instrumentų restauratorių. Na tiesiog pasikalbėti, ar visi seni instrumentai turi teisę skambėti, ar ši profesija reikalinga, kaip tapti muzikos instrumentų restauratoriumi, ar daug darbo šioje srityje. O išgirdau nuostabiausią gyvenimo istoriją žmogaus, pas kurį šiandien pučiamieji instrumentai skrenda tiesiog iš viso pasaulio ir Lietuvos riba seniai peržengta.

Klausiu tradiciškai: ar esate iš nagingų vyrų giminės?

Sakyčiau, jog taip. Seneliai, tėvas – visi buvo meistraujantys vyrai, staliai. O man nuo vaikystės  labiausiai kvepėjo pas batsiuvius: batų tepalai, klijai – tai buvo mano kvapas. Dirbtuvę rūsyje turėjau jau prieš armiją ir šį tą vis meistravau. O kadangi grojau klarnetu, tai neišvengiamai teko pažindintis su muzikos instrumentų taisymu. Prisimenu, kai prieš kariuomenę nusipirkau iš baltarusio  klarnetą tikėdamasis, kad pakliuvęs į kariuomenę grosiu orkestre. Mane apgavo, klarnetas buvo suskilęs, teko jį remontuoti. Be to, jau tarnaudamas kariuomenėje buvau vedęs, reikėjo prasimanyti pinigų ir aš pradėjau daryti muzikos instrumentų liežuvėlius, keisti pagalvėles, spyruokles. Tokia buvo pradžia.

Taigi iš armijos grįžote jau mokėdamas daugiau nei ten patekote?

Taip, ten patobulėjau. O toliau – ir vėl bėda. Besimokydamas Muzikos akademijoje antrame kurse, laimėjau konkursą groti „Trimito“ orkestre. Aš niekada nebuvau grojęs orkestre ir staiga supratau, kad kai visi užgroja, aš groju ir savęs negirdžiu. Kažkaip  nekomfortiška, aš juk dar ir koncertmeisteris, o manęs negirdėti. Ir aš sugalvojau, kad man reikia pasitobulinti klarnetą, padaryti pagalvėles su rezonatoriais. Pasidariau, pradėjau save girdėti, o netrukus to prireikė ir visiems kitiems. Po kurio – darbas Muzikos akedemijoje, dėstau muzikos instrumentų pažinimą, priežiūrą, važinėju su „Trimitu“ į gastroles ir visur kur tik atrandu muzikos instrumentų meistrus, kaišioju nosį, žiūriu, domiuosi – visada buvau ir esu labai žingeidus. Tuo metu pučiamųjų instrumentų meistrų beveik nėra, mokytojų ar mokyklų – irgi, tad galima tik numanyti, kad darbo bus. Šiandien mano specializazija – mediniai pučiamieji ir Europoje aš esu ko gero labiausiai sertifikuotas jų meistras. Turiu prancūzų, vokiečių, japonų ir amerikiečių sertifikatus. Esu daugelio kompanijų garantinis meistras, konsultantas, esu sukūręs ir įdiegęs daug įvairių muzikos instrumentų patobulinimų.

Papasakokite, kaip tie sertifikatai atsirado. Juk buvo dar tarybiniai laikai, net su komandiruote išvykti į užsienį buvo sudėtinga.

Tai ilgos istorijos (juokiasi). Pirmiausiai buvo Vokietija, į kurią trijų mėnesių stažuotę man suorganizavo dėstytojas Leonardas Ulevičius. Ten nemažai visko išmokau, bet labiausiai aš svajojau atsidurti Paryžiuje ir pamatyti, kaip instrumentai gaminami. Geriausi medinių pučiamųjų meistrai tuo metu buvo irgi prancūzai. Mano gyvenimas Paryžiuje buvo įspūdingas. Išvažiavau į jį pusei metų su 50 dolerių. Stažuotės prašyme buvo parašyta, kad tai nemokama stažuotė. O aš galvojau, kad turėsiu kur gyventi ir gausiu stipendiją. Atvažiavau, oro uoste dar suplėšė  rankinę, tad susikišau mantą į maišą ir atskubu į „Selmerio“ kompanijos ofisą. Penktadienis, man sako pasimatysime pirmadienį… Kur dėtis? Tuometinis direktorius už savo pinigus man nuperka savaitgaliui viešbutį, į kurį aš nuvažiuoju su taksi už 25 dolerius per neapdairumą ir pinigai baigiasi galutinai. Skambinu į Lietuvą, dėstytojas L. Ulevičius suranda kunigą Joną Petrošių, tuo metu aktyviai globojantį lietuvius Paryžiuje. Aš turiu dalyvauti viename vakarėlyje ir papasakoti savo problemas. O tuo metu 1991 m., Lietuvoje važinėja tankai, galvoju, kad manęs visi visko klausinės, kažkaip net ir neramu, bet nuėjus – nieko panašaus, niekam tai nerūpi, visi užsiėmę savo reikalais, manęs niekas neklauso ir negirdi. Tik visai atsitiktinai vienuolės seserys iš Honolulu, kurių dar viena sesuo gyvena Suvalkijoje, pasisiūlo man padėti. Jos mane supažindina su turtinga madam Blachas ir ji man išnuomoja buvusį tarnaičių kambarį 7 aukšte pačiame Paryžiaus centre. Sukti mediniai laiptai, jei ką užmiršai – laikykis. Įdomu tai, kad po manęs tame pačiame kambarėlyje gyveno rašytojas vertėjas Valdas Papievis. Tuo metu mano maistas – trys bulvės per dieną ir taip visą mėnesį. Beje, vienuolės man duoda storą laišką perduoti seseriai Į Lietuvą, o jis, parvežus paaiškėja, kad pilnas dolerių. Taigi pinigų visada turėjau ir…neturėjau. Pagaliau gastrolių į Paryžių atvažiuoja Gintaro Rinkevičiaus orkestras, jo vyrai man atiduoda visus konservus, arielką ir  cigaretes. Kurį laiką galiu sau leisti šį tą daugiau, nors liesumu jau esu panašus į Eifelio bokštą.  Bet visas mano skurdas – tai begalinė paskata kuo daugiau sužinoti ir būti geresniu už kitus.

Tačiau esate jau po stažuotės Vokietijoje, turbūt daug ir mokate, nesate visiškas naujokas prancūzų akyse?

Prisimenu savo pirmą pamoką. Mesjė Žeraras parodė darbo vietą, guminiu plaktuku negailėdamas sudaužė sidabrinį alto saksofoną Mark VI ir pasakė: rodyk, ką moki. Ir aš parodžiau: padariau jį iki kitos dienos pietų tiesiog kapitaliai – detalės buvo, įrankių – irgi, dirbk ir norėk. Be to, aš dar gaminau ir įrankius instrumentams taisyti: tekinau, frezavau, dirbau su sidabru, žodžiu, tikrai nebuvau žalias. Netrukus aš jau dirbau kaip lygus su lygiais, tik valgis ėjo visai į pabaigą, o kava ofise kainavo po tris frankus. Aš sakiau, kad jos nemėgstu ir buvau gyvas vien jos kvapu. Paryžiuje aš išmokau daryti viską švariai ir estetiškai, daug „bla bla bla“ apie viską ir gerti raudoną vyną, jei vaišindavo.  Kai po kurio laiko į savo Europos centrą Hamburge mane pakvietė stažuotis japonai, vietoje trijų mėnesių, kad gaučiau „Yamaha“ sertifikatą, man užteko trijų dienų – jie nieko negalėjo manęs išmokyti, jau tik aš juos.

Bet turite papasakoti, kaip pasibaigė Paryžius?

Prieš Paryžių dar Lietuvoje aš buvau pradėjęs gaminti klarnetų ir saksofonų sopranų munštukus. Kiekvienam muzikantui reikia vis kažko savito, o jau grojant mediniais pučiamaisiais, tai ypač reikia munštukų. Keletą pusfabrikačių atsivežiau ir į Paryžių. Vienai klarnetininkei pasiūliau munštuką, pajuokavau, kad galiu atiduoti už  7 kg bulvių.  Vis dėlto, netrukus visiems jau reikėjo mano munštukų ir šiek tiek už daugiau nei 7 kg bulvių (juokiasi). Dar nepamiršiu vienos istorijos: jaunas meistras ir talentingas džiazo muzikantas Sebastijanas iš firmos mane pasikviečia išgerti kavos. Sau užsisako, o aš sakau, kad neturiu pinigų ir man jis užsako nemokamo vandens. Buvau tada žiauriai piktas. Aš jam dalinu savo paslapis, diskutuojam, analizuojam, o jam gaila pastatyti man kavos… Tą patį vakarą grįžtam į firmą ir jis man pasiūlo suremontuoti saksofoną sopraną namuose. Iš kompanijos išnešti nieko negalima, bet mes tai padarome ir pirmadienį aš atnešu saksofoną sutaisytą. Jis išima 3 kupiūras po 500 frankų, o tai maždaug 300 dolerių ir duoda man vieną kupiūrą.  Dabar aš jį kviečiu į restoraną alaus ir sakau, kad mokėsiu aš, nes nesu tas, kuris net kavos draugui nestato. O jis sako, kad taip turėjo būti, jis nenorėjo manęs žeminti, o dabar, kai aš turiu pinigų gali už viską mokėti ir moka. Na, čia ginčytina, vis tiek pykau už tą kavą – labai jau jos tuomet norėjau (juokiasi).

Beje, po stažuotės Paryžiuje buvau bepradedąs rašyti knygą apie meistrystę, tai kiti meistrai Lietuvoje mane pasmerkė: „Perduok paslaptis savo sūnui, mokiniui, bet tik ne visiems“. Knyga neišėjo. Skleisti mūsų darbo paslaptis viešai nepriimta. Gal todėl Lietuvoje tuomet buvo tik trys pučiamųjų meistrai. Po stažuotės Paryžiuje, beje, pasirašiau kontraktą su 17 000 frankų atlyginimu penkeriems metams, bet taip ir nesulaukiau Lietuvoje reikiamų dokumentų išvažiuoti ir ten dirbti. Vėliau išgirdau: „Jūs turite porą „gerų draugų“ ir mūsų prancūzų žvalgyba neleidžia, kad jūs atvažiuotumėte į Paryžių“. Kas buvo tie „geri draugai“ muzikos pasaulio žmonės žino. Su Sebastijanu mes tapome gerais draugais, o kadangi jis buvo džezmenas, tai suburdavo retsykiais internacionalinę grupę ir Lietuvoje su juo mes surengėme ne vieną džiazo koncertą. Beje, jo tėvas nacis, o visi penki vaikai vedė spalvotas antras puses. Sebastijano žmona iš Kamerūno – tikra gražuolė.

O kaip tapote „Yamaha“ garantiniu meistru Europoje?

Nesulaukęs kvietimo į Paryžių, gavau kvietimą iš „Yamaha“ stažuotei. Kai pamatė kaip dirbtu  ir ką moku, trijų mėnesių stažuotė virto trimis dienomis, mane aprengė smokingu, įteikė sertifikatą ir galėjau tuos tris mėnesius Europoje veikti ką noriu.  Ir čia apie mano munštukus sužinojo vienas olandų verslininkas ir panorėjo su manimi susimatyti. Tai buvo Janas fon Šlagerenas. Išvažiavau iš Hamburgo į Harlingeną traukiniu, pasitiko jis mane ir buvusiame garaže paprašė padėti įrengti medinių pučiamųjų ateljė dirbtuvę. Užsakiau įrankių už 20000 guldenų ir per mėnesį laiko viskas buvo padaryta. Pradėjau dirbti Olandijoje. Krašte, kuriame gyvena savotiški žmonės, jūrininkų palikuonys, kalbantys flamandų kalba. Šiandien aš irgi moku flamandų… Su Janu vėliau mes įkūrėmė kompanija „Jan&Jonas“ ir pardavinėjome instrumentus Lietuvoje. Daug orkestrų buvo mūsų pirkėjai. Tačiau mano kompanjonas žuvo, aš grįžau į Lietuvą ir po kurio laiko pardavimų biznį baigiau – likau su savo pašaukimu taisyti instrumentus. Dar po kurio laiko poroje vietų Olandijoje teko dirbti jaunų meistrų mokytoju ir, žinoma, pačiam tobulėti, taisant instrumentus. Septyneri mano gyvenimo metai buvo susieti su Olandija.

Turbūt esate nudžiuginęs ne vieną muzikantą antram gyvenimui prikeltu instrumentu?

Daugybę kartų, bet įsimintinesnės yra kelios istorijos. Į dirbtuvę Olandijoje atvažiuoja vienas 80 metų žmogelis. „Mercedes Cabriolet“ ir  apipelijęs futliaras  viduje su fogotu.  Sako, aš su juo visą gyvenimą grojau, dabar po 15 metų pertraukos noriu jį suremontuoti ir groti toliau. Darau savaitę po pusę dienos –  vien lako 36 sluoksniai. Kaina – 7 000 guldenų, tikrai nemažai, kai naujas kainuoja apie 17000-20000. Bet jis atvažiuoja, pasižiūri, susimoka ir išvažiuoja. Po 10 dienų grįžta, apsikabinęs susigraudina, pastato 5 litrų butelį žolelių gėrimo ir vokelyje paduoda 1000 guldenų. Sako, tu prailginai man gyvenimą, tai fantastika. Dar pasigiria, kad už šį fogotą jam siūlė 30000 guldenų, bet jis nepardavė.

Kita istorija. Iš visai kitos Olandijos pusės su skuteriu atskrenda jaunuolis, nusikirtęs du smiliaus sąnarius. Reikia klarnetą perdaryti taip, kad galėtų groti – talentingas klarnetininkas, orkestro koncertmeisteris, o groti negali. Mano šefas už šį darbą pažada mano sūnui nupirkti klarnetą, kokį tik aš išrinksiu. Jam mano darbas – begalinė jo verslo reklama nedideliame Olandijos miestelyje. Klarnetą tuomet perdarau per 4 dienas. Po savaitės gauname su šefu kvietimą į orkestrų čempionatą. Susėdus vienam iš orkestrų, išeina mūsų klientas pakelia prieš tai sėdėjusį klarnetininką ir atsisėdęs užgroja. Jo problemą, matyt, daug kas žino ir visi priblokšti. Atsistoja muzikantai, o po to ir visa salė ž plojimų plojimai. O jis ir sako: „Dievas yra Vunče“. Nekuklu, bet tai apie mane. Tada buvo didelė šventė, visi norėjo mane matyti. Beje, po kelių savaičių atvažiavo trambonistas nusikirtęs visus 4 pirštus, tai ir jam padėjau.

O muzikantai, su kuriais Jums teko bendrauti visame pasaulyje pagal tautybes savo reiklumu Jūsų darbui skiriasi?

Visi skirtingi, bet ne nuo tautybės priklauso. Muzikos instrumentas tarsi jų kūnas – jie taip su juo būna susigyvenę. Todėl, jei nori būti geru meistru apie instrumentus turi išmanyti viską. O be to, turi suprasti muzikantą, jo poreikius ir dar nustebinti savo darbu, turi pranokti jo lūkesčius, tada būsi geras meistras. Aš daug instrumentų esu patobulinęs, kai kurie mano išradimai jau 20 metų keliauja po visą pasaulį, man mano darbas be galo įdomus. Todėl kuo sudėtingesnis instrumentas ar jo gedimas, tuo man įdomiau. Man labai patinka, pavyzdžiui, obojai, o nepatinka tūbos, variniai apskritai nepatinka – daug darbo.  Dar nepatinka iš prigimties prasti instrumentai. Sakau kalkit prie sienos ir grožėkitės.  Yra ir dar vienas niuansas: kartais nepažįsti instrumento šeimininko, o prisiliesti prie jo nenori – atidedi. Po to pamatai žmogų ir supranti, kodėl taip darei – tas žmogus nelimpa ir per instrumentą kažkokiu būdu tai persiduoda.

Ar galima būtų teigti, kad šiandien į Širvintas skrenda instrumentai iš viso pasaulio, kad čia gyvena meistras netgi be FB ir visi, kam reikia jį randa?

Tikrai taip, kažkaip randa, kažkaip tie instrumentai pasiekia mano dirbtuvę ir iškeliauja atgal sutaisyti. Jau kuris laikas tik iš to ir gyvenu. Nors, žinoma, taisau ir lietuvių muzikantų instrumentus ir jų taip pat netrūksta. Mano darbo specifika tokia, kad darbo aš visada turėsiu. Šiandien net nežinau, kiek Lietuvoje yra pučiamųjų instrumentų meistrų, bet tikrai ne tiek, kad pritrūktume darbo.

Ačiū už pokalbį.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

271988487_413823910432684_1939884456840250814_n

„Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programoje – ir Ramunės Pigagaitės paroda

Šiandien, sausio 22d. Kaune prie “Žalgirio” arenos vyksiančiu šou „Sukilimas“ bus pranešta visam pasauliui, kad Kaunas tampa Europos kultūros sostine. Žadamas įspūdingas reginys ir tikėkimės fantastiškas Kauno kaip Europos kultūros sostinės startas. Per šiuos metus Kaunas pasiūlys per tūkstantį renginių. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, 50 iš kurių – premjeros, daugiau kaip 250 koncertų. Programoje dalyvaus per 4 tūkst. atlikėjų. O mums smagu pasigirti, kad tarp visų renginiuose dalyvaujančių menininkų ir „Vintažo ženklų“ skaitytojams gerai pažįstama fotomenininkė, m8s7 autorė Ramunė PIGAGAITĖ. Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ ir „Novi Sadas – Europos kultūros sostinė“ programų dalis.

Paroda – Serbijoje

Paroda „Suluv“ galerijoje Novi Sade mieste buvo atidaryta jau sausio 12d., dalyvaujant ir pačiai autorei.  Organizatoriai pasirinko jos fotografijų ciklą „Mano miesto žmonės“. Deja, šį kartą negalėsime pasidžiaugti Ramunės fotografuojamais sendaikčiais, į kurių paieškas ir fotografavimą ji taip pat panirusi ne pirmi metai, bet užuominų apie juos ir daikto svarbą Ramunei jau ir čia galime rasti – fotografuojami žmonės rankose laiko įvairiausius daiktus.  Mat 2000 m. pradėtoje fotografijų serijoje autorė keletą metų fiksavo gimtojo Varėnos miestelio žmones, pozuojančius su savo profesijos aksesuarais ir išnyrančius jo prisiminimuose dar iš vaikystės. Ši serija vėliau tapo labai sėkminga, su ja apkeliauta daugybė parodų salių, Vokietijoje išleistas albumas, patirta daug gražių įspūdžių. Tačiau šį sykį Ramunė prisipažino, kad laiko nuo darbų kūrimo praėjo tiek daug, kad ji į save žvelgė tarsi iš šalies ir jautėsi žengusi geroką žingsnį  atgal į praeitį. Prie tokių nuotaikų prisidėjo ir Novi Sade miesto atmosfera, daugiau bylojanti apie XX ir XXIa. sandūros laikmetį, nei dabartį. Tą įdomią nuotaiką parodos atidarymo metų skaidrino tik susirinkę žiūrovai, gebantys vertinti fotografijos meną. Juk menas turi savo kalbą ir puiku, kai ta kalba susikalba viso pasaulio žmonės.

Parodos Serbijoje atidarymo momentai.

Apie parodą „Mano miesto žmonės“ – menotyrininkė Agnė Narušytė

„Tie paprasti ir kartu nepaaiškinamai keisti žmonės, kuriuos tuojau pamatysite yra miškų apsuptos Varėnos gyventojai. Čia gimusi ir dabar Vokietijoje gyvenanti fotografė Ramunė Pigagaitė šia 2000 m. pradėta serija grįžta į vaikystę, kai suaugusiųjų pasaulis masino nesuprantamais ženklais, kai profesijų atributai buvo suaugę su juos „dėvinčiais“ žmonėmis, o vaizduotė piešė jų gyvenimus, kaip norėjo.

Ir dabar tie gyvenimai paliekami mūsų vaizduotei – žmonės pozuoja prie baltos sienos, kuri apie juos nesuteikia jokios informacijos. Tačiau tai – ne bet kokia siena, ji priklauso maisto prekių parduotuvei, kuri visais laikais buvo ir bus miestelio traukos centras. Čia, anot autorės, „jie visi susirenka, paplepa, apkalba, pasitaria“.

Bet fotografė žmones ištraukia iš kasdienio šurmulio kviesdama inscenizuoti jos pačios vaikystės prisiminimus. Žiūrovo akivaizdoje – tik žmogus ir jo vadinamas provincijos personažas, jo profesinis „aš“. Visi stovi – visu ūgiu, veidu į objektyvą, visi formaliai vienodi.

Vartant nuotraukas  netobulose žmonių figūrose įkūnytas miestelis ima judėti – kiekvienas savaip išgyvena akistatą su objektyvu. Kūnas ir atributai klusniai vykdo autorės prisiminimų nurodymus, bet žvilgsnis tebeklausia  (ko? – niekas nežino), tarsi šio žaidimo prasmė jiems taip ir liko neaiški. Įvaizdžiai iš praeities ir nepatiklus žvilgsnis dabar – šis derinys trikdo.

Fotografija negali visko pasakyti apie žmogų – tai seniai žinoma. Geriausiai jai sekasi apibūdinti socialinę padėtį – nudėvėti ir apsmukę jauno čigono drabužiai, jo purvini kojų pirštai ir prie krūtinės priglaustas kirvis priklauso visai kitam miesto sluoksniui nei lygutėlis, sterilus gamyklos direktoriaus kostiumas (bet jo „diplomatas“ irgi apšiuręs, o tai – socialinių nesklandumų ženklas).

Fotografija kalba užuominomis, nuo kurių galima pradėti kurti romanus. Pavyzdžiui, kodėl laisvai samdomas dažytojas išsiruošė į darbą apsiavęs geriausiais batais? Kokias paskalas slepia iš laikraščio išlankstyta jo kepurė? Ir kodėl iš pradžių lyg netašytas čiabuvis žvelgęs į fotografę, jis staiga gracingu judesiu pasitaisė rankovę? O Gamtos muziejaus direktorė – kas dar slypi jos galvoje, kurioje gimė šios medinės gyvatės idėja? Kodėl ji panoro įsiamžinti tokia trumpute (nedirektoriška) suknele ir dar grožėdamasi savo atspindžiu veidrodyje?

Ramunė Pigagaitė skuba fiksuoti žmones iš savo praeities, nes viskas nyksta – patys žmonės paseno, nusidėvėjo ir jų atributai: „Rusų-lietuvių kalbos žodynas“ – tikra iškasena, kaip ir pati rusų kalbos mokytojos profesija, kurios ir statusas pasikeitė (mokytojas priklausė intelektualiniam miestelio elitui, o dabar jo vertė matuojama tuo pačiu minimaliu atlyginimu). Arba tų atributų visai nebeliko, virėjai išėjus į pensiją (kai šilumą teikia vien malkos).

Varėnos miestelio žmonės – lyg tie mediniai, liaudies meistrų išdrožti šventieji, iš rankų nepaleidžiantys savo atributų, įsikibę jų kaip savasties. Nes jei ne atributai, niekas negalėtų pasakyti, kas jie. Jų darbų, džiaugsmų ir kančių istorijos liktų nežinomos amžiams.

Jei visi taptų anonimais, nepažįstamaisiais be praeities ar ateities, o fotografijose, kaip šventųjų statulėlėse, užfiksuoti jų žvilgsniai kažką neaiškiai bylotų iš „anapus“.

Vis dėlto kaip tik čia ir slypi šių fotografijų paradoksalumas. Tie atributai yra tokie kasdieniški, įprasti buities rakandai, kad atsidūrę kai kurių oriai pozuojančių miestelėnų rankose tampa juokingi. Bet juk tokių turėjo ir kai kurie šventieji – šv. Mortos samtis ir darbininkės peilis yra iš to paties namų šeimininkės arsenalo! O iš kirvio galima atpažinti šv. Bonifacą, iš gyvatės – šv. Benediktą Nursietį, iš duonos kepalo – šv. Agotą.

Šventųjų daiktai yra simboliški, pasakojantys jų dramatiško gyvenimo istorijas. Varėnos gyventojų atributai – tik tokių pat banalių profesijų nuorodos. Tačiau įdėmus ar paniręs savin, valiūkiški ar įtarūs jų savininkų žvilgsniai tarsi priešinasi tokiam buitiškam daiktų pasakojimui. Tame neatitikimo plyšyje ima vertis autentiška kiekvieno žmogaus patirtis, jo nugyventas laikas.

Tad fotografija šį tą gali pasakyti apie laiką. Iš pirmo žvilgsnio, tai – neįgyvendinamas sumanymas: fotografuoti vaikystę beveik po trisdešimties metų. Juk keičiasi visuomenės sankloda, išnyko kai kurios profesijos, uždaromos gamyklos, žmonės paseno ir mirė.

Bet Ramunei Pigagaitei pavyko nulipdyti praeitį iš dabarties. Tas keistas persislinkimas sukuria sustojusio laiko atmosferą – provincijos madų ir profesijų dialektas yra amžinas. Prisiminimų fragmentai užfiksavo nenykstančiuose daiktuose, jie šmėsteli dabartyje kaip šaltas žirklių žybsnis ant gėlėtos suknelės, kaip gyvatės durys į tuštumą, kaip geležinkelio stoties budėtojos uniforma – beveik iš pasakų“.

Nuotraukos iš Ramunės Pigagaitės serijos „Mano miesto žmonės".

Sausio 23 d. 11 val. Kauno fotografijos galerijoje atidaroma ir iki vasario 27d. veiks grupinė Serbijos avangardo ir neoavangardo menininkų paroda „Unstable Practices“ („Nestabilios praktikos“). Paroda taip pat yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Novi Sadas – Europos kultūros sostinė 2022“ programų dalis.

Parengė Rasa Žemaitienė

Nuotraukos iš Ramunės Pigagaitės archyvo.

Menotyrininkei Agnei Narušytei dėkojame už galimybę dalintis jos įžvalgomis.

DSCF9188

Stebuklingas kankorėžio virsmas kalėdiniu žaisliuku

Žaisliukai atsirado be plano

Paprašyta prisistatyti nieko apie ją nežinančiam žmogui, Erika labai lakoniška: dailininkė iliustratorė. Iš tiesų Erikos bagaže ne viena vaikams iliustruota knygutė, ne viena ir jos kaip dailininkės paroda. Dailės akademijoje monumentaliąją dailę baigusi Erika, prisipažįsta, kad šiandien jai įdomiau grafika, iliustravimas, mažesnies apimties kūriniai ar kiti meniški darbai, kurie ją lydi nuo vaikystės. Kaip, beje, ir piešimas. Kiek save pamena, žaisti su vaikais lauke jai patiko kur kas mažiau nei piešti. Ji piešė, piešė ir visada žinojo, kad bus dailininkė, kad iliustruos knygas.  Na, o meniški įvairių rūšių darbeliai, kurie yra dažnos kūrybiškos moters palydovas, visada buvo šalia tapymo, piešimo ir liko artimi. Taip atsirado ir kalėdiniai žaisliukai. Tikrai ne per vieną dieną ir ne kaip komercinis planas. Tiesiog bandant šį ir tą, kažkaip savaime ant atsitiktinio pušies kankorėžio gal prieš šešerius metus susidėliojo pirmas eglutės žaislas. Po to dar vienas sau, dar kitas dovanų, dar trečias kažkam patiko ir kankorėžinių žaisliukų ėmė rastis vis daugiau ir daugiau. Kad jie turi paklausą, Erika įsitikino sudalyvavusi vienoje kalėdinėje mugėje – žaisliukai buvo tiesiog šluote iššluoti ir, aišku, tai įkvėpė tolimesnei veiklai.

Tik rankų darbas ir gamtos dovana

Dabar šių eglutės žaisliukų gamyba prasideda dar gegužės mėnesį, kai Erika prisirenka naujų pušų kankorėžių. Manote tai labai paprasta? Tikrai – ne. Pasirodo, ir pušies rūšį reikia žinoti, ir tinkamą rinkimo laiką pasirinkti. Nes tik laiku surinkti kankorėžiai vėliau bus gražūs ir ilgai laikysis. O tai svarbu. Juk Erikos žaisliuko pagrindas ir galbūt net jos skiriamasis žaisliukų bruožas ir yra tas gamtos padovanotas kankorėžis. Visa kita – grynas jos fantazijos ir rankų darbas. Kiekvieno žaisliuko galvytė ir kūnelis lipinami be jokių formų, tiesiog rankomis iš modelino. Drabužėliai ir aksesuarai taip pat kuriami rankiniu būdu. Dabar jau visos Erikos draugės žino, kam gali praversti mažiausios puošnių audinių ar odos skiautelės – jos tinka žaisliukų drabužėliams ir kitam rekvizitui. Juo labiau, kad žaisliukai labai išpuošti, beveik paskendę tarp labai mielų, jaukių ir prabangių antikvariatu dvelkiančių drabužėlių – mezginukai, karoliukai, siuvinėjimai – galima rasti visko. Taigi ir dailių žaliavų reikia nemažai, juo labiau, kad žaisliukų kasmet daugėja, pirkėjų ratas plečiasi.

 

Nei vieno tokio paties

Šiandien Erika turi atradusi jau visą gamybos grandinę, viskas vyksta etapais. Vieną savaitę gali būti gaminamos, pavyzdžiui, tik knygos, kurias rankytėse laikys herojai, kitą – rankinės ir krepšeliai. Drabužėliai ir rekvizitas konkrečiam žaisliukui parenkami tik po to, kai jis yra nudažomas. Pagal jo nuotaiką, veidelio mimiką, judesį.  Erika tai vadina charakterio paryškinimu  – juk žaisliukai turi teikti kažkokią emociją, kažką pasakoti, kažkuo suvilioti. Sukurti lygiai tokį patį žaisliuką, koks buvo, anot pašnekovės, tiesiog neįmanoma. Juk veideliai lipinami rankomis, dažomi taip pat, todėl tikrai sunku numatyti, kokios nuotaikos juose atsiras. Pačiai dailininkei atkartoti tokius pačius žaisliukus būtų taip pat neprasminga – kurti kažką naujo visada įdomiau. Tuo tarpu pirkėjai kartais sako norintys lygiai tokio pačio žaisliuko, kokį kažkur matė. Kita vertus, gavę kitokį niekada nenusimena, nes visi žaisliukai be galo jaukūs ir mieli. Pirmu smuiku asortimente tebegroja įprastiniai gyvūnėliai – lapės, kiškiai, katinai. Tiesa, visi skirtingų nuotaikų, skirtingai išpuošti ir su skirtingais nešuliais. Taip pat yra įvairių pasakų herojų, pavyzdžiui, Buratino  ir Alisos kompanijos, o savo eilės laukia operų personažai. Kol kas jie tik dailininkės galvoje, bet būtinai kažkada atsiras.  

Apdairūs pirkėjai

Per šešerius kūrybos metus Erika jau užgyveno savo pirkėjų būrį. Kai kurie eglutę puošia tik jos sukurtais žaisliukais, kasmet laukia naujienų ir jas įsigyja. Kiekvienais metais Erika savo žaisliukų gerbėjoms tą naujieną pristato. Šiemet- tai zebrai, kurie pačiai dailininkei labai gražūs. Žaisliukų pirkėjos dažniausiai moterys, įvairaus amžiaus, dažnai meniškos sielos, perka juos sau ir dovanų. Labai dažnai žaisliukų ieško žmonės, gavę jų dovanų – nori turėti dar daugiau ir jau perka patys. Iš tiesų, toks žaisliukas yra tikras meno kūrinukas, kuris gali keliauti per kartų kartas – tai nėra vienmetė investicija. Eriką džiugina ir tai, kad siuntinėlyje žaislus gavę žmonės sako, kad jie gražesni nei nuotraukose. Daugiausiai žaisliukų, beje, nuperkama spalį. Kadangi  jų skaičius visada ribotas, pirkėjai juos įsigyja apdairiai anksti.

 

Žaisliukai – iš prisiminimų ir pasakų

Paklausta, kaip atsiranda visa skirtingų figūrėlių gausa, Erika sako, kad iš vaikystės, iš pasakų, iš radinių senose palėpėse. Gal net iš tų pačių Kalėdų, kurias mena kaip labai snieguotas, o save su kailinukais, kuriuos tuo metu nešiojo didžiuma vaikų. Tuose prisiminimuose dar rogutės ir stikliniai eglutės žaisliukai. Kartais užtenka nedidelės detalės, kuri įkvėptų naujai figūrytei atsirasti. Taigi Erikos gyvenime tarsi tęsiasi ta pasaka, kurią prieš miegą jai sekdavo tėtis be jokios knygos, o  būsimai menininkei tos tėčio kurtos istorijos labai patikdavo.  Ne vieną kitų autorių knygą iliustravusi dailininkė tikisi, kad kažkada ir pati parašys pasaką, juo labiau, kad vis dar gyvena tarp pasakų herojų, vaikystės nuotaikų ir ryškių praeities prisiminimų.

Antikvariški ir tvarūs

O mus Erikos žaisliukai suviliojo dėl savo antikvarinio ar vintažinio puošnumo, nuotaikos, kuriančios praeities įspūdį ir tvarios kultūros ženklų – juk jų drabužėliai, rekvizitas gaminami iš audinių skiautelių, kurios būtų tiesiog išmestos. O kiek pačiai pašnekovei mielas antikvariatas? Erika juokdamasi prisipažino, kad jos namuose tikrai galima rasti ir antikvarinių baldų ir interjero detalių, bet jų būtų kur kas daugiau, jei ne susitarimas su vyru, kuriam prie širdies labiau santūresnis stilius. Jai pačiai seni daiktai mielesni ir dėl jų istorijų, kartais emociškai labai pagavių, ir dėl grožio, ir dėl kokybės.  Dabartiniai interjerai, kaip ir dabartiniai eglutės žaisliukai, Erikos nežavi. Todėl, nors ir neturi žaisliukų nuo močiutės eglutės, bet vos pamačiusi tokį, kuris apdovanoja ją  de‘ žavu jausmu iš karto nusiperka ir sako, kad jau turi beveik visus žaisliukus iš vaikystės prisiminimų. Jais puošia ir dabartinę savo namų eglutę. O štai jos pačios kurtų žaisliukų namuose lieka vaikų dėka. Be jų ją būtų ištikusi batsiuvio dalia. Vaikai kasmet išsirenka po porą žaisliukų ir taip šeimoje lieka gyventi dalelė Erikos kūrybos. Be jokios abejonės jie dera ir prie senų žaisliukų, ir prie pačių Kalėdų. Ir savo žavinga prabanga, ir savo pasakojama istorija. Juk ten, kur rankų darbas, tai ne daugkartinė silikono forma, ten kur švelnus teptuko prisilietimas, tai ne fabrikinio lipduko blizgesys. Dar daugiau – tai ne kičas, kurio prieš Kalėdas puošmenų pasiūloje atsiranda tiek daug, kad norisi tiesiog bėgti.  

Tad būkime tikri, nuoširdūs ir nepamirškime, kad kartais mažiau yra daugiau: pirkime tikrus, meniškus, vertingus, savo darbą išmanančių žmonių, kūrinius. Šviesaus švenčių laukimo ir nepamirškite užsukti į Palėpės gyventojų erdvę, ten jūs galėsite prisiliesti prie vaikystės pasakos ir susikurti ją aplink save!

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš pašnekovės archyvo. Portretas - Justinos Ramanauskienės.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia