baldininkai Konai

Toneto konkurentai – baldininkai KONAI

Tarsi žirgų lenktynėse

Paradoksas, bet baldininkystės istorijoje gerokai menkiau už Tonetą žinomi tėvas ir sūnus Konai buko medienai sulenkti tesugaišdavo penkias minutes, kai Tonetų fabrikuose šis procesas užtrukdavo apie dvi valandas. Jei šių dviejų firmų konkurenciją įsivaizduotume kaip žirgų lenktynes, dažnai atrodytų, kad atotrūkis yra vos įžiūrimas, o abu lenktynių favoritai kartkartėmis pasikeičia vietomis.

Tonetai ir Konai konkuravo visur – technologijose ir rinkose: Europos, Amerikos, Afrikos ir net Indijos. 1878 m. pasaulinėje baldų parodoje Paryžiuje abi firmos laimėjo po aukso medalį.

Vis dėlto, Konų įmonės istorija ir jos darbai specialistų yra studijuoti bei aprašyti žymiau menkiau nei Tonetų. Veikiausiai todėl, kad Tonetų įmonė gyvuoja iki šiol, o Konų savo veiklą baigė prieš Antrąjį pasaulinį karą. Plačiau apie juos pavyktų pasiskaityti vokiečių kalba.

Praktiškumas prieš polėkį

Labai panašūs buvo ir abiejų firmų reklaminiai bei rinkodaros triukai. Konai savo kėdės tvirtumą demonstravo išmesdami iš antrojo pastato aukšto Kijeve, kas buvo panašu į buityje įmanomą situaciją. Tonetai metė ją iš Eifelio bokšto, nors daugiau tokių aukštų statinių nebuvo, tad aplinkybės, regis, visiškai neturėjo praktinės reikšmės.

Tai gana gerai iliustruoja šių dviejų gamintojų skirtumą – Konų vėlesnis technologinis pirmavimas ir praktiškumas prieš Tonetų polėkį ir gebėjimą prisišlieti prie to, apie ką kalba visas pasaulis. Žodžiu, jie abu kovojo už vietą po saule, nors, iš šalies žiūrint, jos tikrai pakako – palyginti pigūs ir dailūs baldai buvo geidžami visų.

Naujasis stilius
XIX a. pabaiga paskatino naujo stiliaus atsiradimą. Įvairiose šalyse jis vadintas skirtingai ir turėjo savų bruožų. Belgijoje ir Prancūzijoje tai buvo Art Nouveau, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose – modernas, Austrijoje – secesija, o Vokietijoje – jugendas. Naujasis stilius buvo prieš eklektiką architektūroje ir dailėje, prieš miesčionišką realizmą ir akademizmą. Secesijai didžiausią įtaką padarė Viena. Krypties gaires propagavo žurnalas „Ver Sacrum“, o stilius pavadintas pagal Vienos „Sezession“ grupę. Europoje naujasis stilius įsitvirtino 1880 m. Secesija reiškėsi architektūroje, interjeruose, tapyboje, stiklo dirbiniuose, papuošaluose. Menininkai pamėgo gėlių ir augalų formas imituojančius ornamentus, lanksčias linijas. Augaliniai motyvai buvo taip stilizuoti, kad net sunku pažinti augalą. Tarp jų dažnokai įsiterpia gracingos moterų figūros, sparnuotos fėjos ir paukščiai.

Baldininkai Konai

Laiku įvertinti

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad labai svarbu tinkamu metu suprasti savo laimėjimų bei atradimų vertę. M.Tonetas turėjo gebėjimą žvelgti toli į ateitį –dar 1840 m. panoro patentuoti lenktos medienos panaudojimą baldų gamyboje. Į patentą jis įtraukė ir visų savo sūnų vardus. Ir nesvarbu, kad vėliau kažkas išmoko tai daryti greičiau ar efektyviau, o 1867 m. Konas net mėgino nuginčyti jų patentą.

Konai laiku suvokė, kokios naudos galėtų turėti bendradarbiaudami su žymiais to meto architektais ir menininkais. Josefas Hoffmannas, Kolomanas Moseris, Adolfas Loosas, Gustavas Siegelis sukūrė baldininkams meninę vertę turinčių gaminių, kurie,  patekę į muziejus, padėjo išsaugoti ir gamintojų vardą. Tad Konų pavardė dabar įvairiuose šaltiniuose siejamas su secesija ar modernizmu.

Baldininkai Konai
Baldininkai Konai

Tėvai, sūnūs ir konkurentai

1849 m. Jakobas Konas įkūrė savo baldų gamybos įmonę tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Tuomet tai buvo didžiulė teritorija, nors kai kurie šaltiniai užsimena apie jo kilmę iš Moravijos.

1878 m. Konų akcinė bendrovė jau vadinama ir sūnaus vardu –„Jacob&Josef Kohn“. Pagrindinis Kono konkurentas M.Tonetas į verslą pritraukė savo sūnus anksčiau – jau 1853 m. pabaigoje jo firma vadinasi „Broliai Tonetai“ (Gebrüder Thonet).

Konai su Tonetais varžėsi ir asortimentu – yra išlikę duomenų, kad Konai į įvairias šalis eksportavo 1500 pavadinimų gaminius, o Tonetų katalogas turėjo 1200 pozicijų. Įdomu būtų atidžiau palyginti jų pasiūlymus konkrečiais laikotarpiais, nes sunku patikėti, kad kuri nors šeima kitai būtų nusileidusi bent kiek ilgesnį laiką.

Oficialiai žinoma, kad bent jau dešimtmetį – 1870–1880 m. – Konai kartojo sėkmingiausius Tonetų modelius ir net žymėjo juos tais pačiais numeriais. Taip pat žinoma, kad Konų fabrikuose kasdien būdavo pagaminama per 5 tūkstančius vienetų baldų.

1899 m. Konų įmonės dizaino departamentui pradėjo vadovauti Gustavas Siegelis ir tikėtina, kad būtent jis sukūrė daugelio baldų, pagamintų tarp 1899 ir 1914 m., dizainą. 1907 m. „J & J Kohn“ gamyklose dirbo apie 6000 darbuotojų.

Kad ir kaip ten būtų, abiejų šeimų baldai, kurie tuomet gaminti kaip gana„demokratiški“, dabar eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose. Konų gaminių tikrai galima pamatyti Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje ir Orsė muziejuje Paryžiuje. Žinoma, šių baldų galima rasti ir kitur, nes jų pagaminta iš tiesų daug. Galbūt net ir jūsų namuose. Lenktos formos ir ornamentuota mediena turėtų pažadinti jūsų smalsumą ir paskatinti ant turimų baldų paieškoti gamintojų ženklų. Tonetų ar Konų.

 

baldininkai Konai

Tarp kitko

*Straipsnyje minimi baldininkai gyveno tuo laikotarpiu, kai istorijoje reikšminga tapo Austrijos-Vengrijos imperija. Jos sostinė Viena, turėjusi 2 milijonus gyventojų, buvo didinga iki 1914-ųjų. Visa Europos aukštuomenė mėgdavo leisti laiką jos kavinėse su krištolo vitrinomis. Tas miestas buvo tikras rojus ir intelektualams, ir avangardo menininkams.

*Pati imperija buvo sudėtingas darinys. 50 mln. jos gyventojų kalbėjo net keliolika kalbų. Ji atsirado po Šventosios Romos imperijos panaikinimo 1806 m. Tuomet Habsburgų dinastijos valdytos žemės tapo Austrijos imperija, kuri 1867 m. buvo pervadinta į Austrijos-Vengrijos imperiją, egzistavusią iki 1918 m.

*Įdomu tai, kad per paskutinį imperijos gyventojų surašymą 1910 m., joje gyveno apie 12 mln. vokiečių, 10 mln. vengrų, 3 mln. rumunų, apie 6,44 mln. čekų, 5 mln. lenkų, o kur dar slovakai, slovėnai, kroatai, serbai. Neverta stebėtis, kad šalyje nuolat kildavo tautiniai neramumai.

Parengė Liucija SABĖ

namai Hamburge

Gerbiant praeitį, neignoruojant dabarties…

namai Hamburge

Architektas Audrius TAMULIONIS Vokietijoje, Hamburge, gyvena jau 27-erius metus. Išvažiavo dar studijų laikais atlikti praktikos ir pasiliko. Per tuos metus pakeitė ne vieną būstą ir nėra tikras, ar namas, kuriame dabar gyvena, tikrai paskutinis: remontai ir kraustymasis jo niekada nebaugino, greičiau – įkvėpė. Bet kol kas gyventi šiame 1903-aisiais statytame name patinka, jį pritaikė savo poreikiams ir sukūrė pagal savo skonį. Kaip, beje, ir visus namus, kuriuose gyveno. „Bet rašinys gi ne apie mane, o mano namus?“ – duoda suprasti prioritetus Audrius, vėliau pajuokavęs, kad turbūt jau persisėmė hamburgiečių santūrumu ir kuklumu.

Hamburgo žmonės nelinkę girtis turtais ir nedemonstruoja spindesio, gal todėl jų namai santūresni, nei, sakykime, kokiame Leipcige. Audriui patinka toks mentalitetas, toks gyvenimo būdas ir galbūt todėl jokie darbiniai pasiūlymai į kitus miestus, kurių būta ne vienas, jo taip ir nesuviliojo.

Šį namą, kuris tebuvo 104 kv. m, šeima pirko, kaip sakoma, iš pirmų rankų. Moteris pardavė savo tėvo statytą namą, kurio vertė praeito šimtmečio pradžioje buvo 3400 auksinių markių. Ir tada tai buvo didelė suma. Šimtamečio namo būklė buvo tokia, kad kitas būtų greičiau nugriovęs ir pastatęs naują. Bet ne architektas ir ne griauti jis buvo pirktas. Atstatyti, renovuoti, kurti, restauruoti namus – Audriaus kasdienybė. Taigi po kiek laiko prie jo atsirado priestatas ir namas padidėjo iki 220 kv. m. To užteko patenkinti šeimos poreikius, mat dėl priestato namuose atsirado didelė svetainė, sujungta su valgomuoju ir dar – virtuvės patalpa. Už namo pasislėpęs priestatas, kurio ir neįtarsi esant, žiūrint iš fasadinės namo pusės, baigiasi didžiuliais langais, žvelgiančiais į sodelį. Tobulos praeities ir dabarties jungtuvės, visai neskausmingos aplinkai.

namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge

Namo viduje, nepaisant didelių permainų ir kapitalinio remonto, buvo išsaugota viskas, ką reikliai įvertino ne tik architekto, bet ir patyrusio restauratoriaus akis. Taip viename kambaryje išliko originalūs ir, beje, labai gražūs gipso lipdiniai. Niekaip neatnaujinti, o tik nuplauti jie atrodo senoviškai ir labai dekoratyviai. Kitame, dabar darbo kambaryje, gipso lipdiniai buvo perdažyti, bet irgi tik originaliomis spalvomis. Išėjo kiek ryškesni, bet su šia paklaida susitvarkys laikas.

„Anksčiau apskritai gipsas dažniausia buvo dažomas, kaip, beje, ir visa kita. Baltos spalvos vengta ne dėl to, kad ji buvo negraži, o praktiniais sumetimais. Namai juk buvo kūrenami krosnimis, suodžių neišvengsi, tad balta spalva buvo tiesiog nepraktiška“, – aiškina Audrius.

Dabar ši problema neegzistuoja, todėl gipso dirbiniai interjere dažniausia būna balti. Kaip ir šiuose namuose. Jų, beje, gausu, jie tarsi sujungia namus į bendrą visumą, o ir namo stilistikos nedarko. Štai svetainėje lengvas augalinių motyvų gipso dekoras puošia beveik visas lubas, puikiai dera su krištolo sietynu, lengvais baldais ir vitrininiais langais. Tai sukuria nuostabų elegancijos pojūtį, gražią vidaus ir kiemo jungtį.

 

namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge

Parketui svetainėje irgi ne viena dešimtis metų. Jis parkeliavęs iš Leipcigo, nugriauti skirto namo. Naujai sudėtas, sugalvota ornamentika, bet mediena sena. Didžioji dauguma šių namų daiktų turi savo nepaprastas atsiradimo istorijas, visų jų nepapasakosi, o šeimininkas to ir nelinkęs sureikšminti, juolab kad tiesioginis architekto ir restauratoriaus darbas visada teikė galimybę prisiliesti prie pačių nuostabiausių ir rečiausių daiktų.

„Teks prisipažinti, kad jaunystėje pirkau kur kas daugiau, daiktai labiau viliojo, nebuvo reiklumo, žinojimo, ko reikia. Dabar daug ko esu ir atsisakęs, į šį namą atvažiavome gerokai mažiau apsikrovę, nors daugeliui galbūt taip ir neatrodys. Su antikvariatu taip jau yra – jis vilioja, visko reikia, viskas gražu“, – nusijuokia pašnekovas.

namai Hamburge

Kitas namų akcentas, traukte traukiantis akį – krosnys. Ar jos irgi buvo sename name? Pasirodo, ne, bet visos turi savas istorijas ir nė viena iš trijų nėra nauja. Baltoji krosnis yra iš seno Hamburgo pastato, maždaug XX a. pradžios, gana santūri, kaip ir būdinga Hamburgo stiliui; žalia gerokai senesnė – 1885–1890 m., atkeliavusi iš puošniojo Leipcigo, melsva yra iš Halės miesto, jos amžius maždaug 1910 m. Krosnys ir dar senoviniai ornamentuoti radiatoriai namams teikia ypatingo jaukumo, o drauge pabrėžia paties namo amžių.

Klausiu, kiek Audriui apskritai svarbi daikto vertė? Pašnekovas prisipažįsta, kad jam svarbi estetika, kurią galima su daiktais sukurti aplink save ir gyventi taip, kaip norisi; o kai daiktai gražūs, kurti estetiką lengviau; be to, gražūs daiktai paprastai ir vertingi. Tokia filosofiška grandinė. Bet prie daiktų, prisipažįsta, neprisiriša, o ypatingą vertę turi tik tie, kurie – senelių palikimas. Dėl to paties estetikos poreikio visi daiktai namuose naudojami pagal funkciją ir jau tikrai nepadėti bet kaip ir bet kur.

namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge

„Daug žmonių apskritai tiesiog nemoka pateikti to, ką turi, ir tuomet tie daiktai negali nei puošti, nei būti pastebėti. Kartais tinkamai pateikus visišką menkniekį jis gali visai kitaip suskambėti. Man netgi Karo muziejaus Kaune be galo gaila – kaip netinkamai ten viskas eksponuojama… Net draugai kartais iš manęs draugiškai pasišaipo: „Atvažiuok, sutvarkysi ir mūsų kolekcijas“, – juokiasi Audrius.

Jo paties kolekcija darbo kambaryje tiesiog preciziškai sudėliota. Nelaikantis savęs labai rimtu kolekcininku, Audrius vis dėlto pripažįsta turintis labai vertingų istorine prasme eksponatų, ką jau kalbėti apie jų pateikimą. Nedidelėje erdvėje tarpusavyje puikiai dera paveikslai, įrėminti medaliai, dokumentai, nuotraukos, skulptūros. Juos vienija bendra Lietuvos istorijos tema. Ši tema pašnekovui artima ir tai atsispindi jo administruojame FB grupėje Narsumo Atspindžiai.

namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge
namai Hamburge

Nedidelėje erdvėje, bet puikiai sutvarkytoje kolekcijoje, tarpusavyje dera paveikslai, įrėminti medaliai, dokumentai, nuotraukos, skulptūros. Juos vienija bendra Lietuvos istorijos tema.

Tačiau toks perfekcionizmas architektui netrukdo tiek savo namus, tiek ir kitus projektus kurti kaip tik visai neplaningai, o gana spontaniškai. Jis prisipažįsta, kad užsakovui jam gana sunku pateikti užbaigtą projektą, nes daugybė idėjų kyla akimirksniu, spontaniškai, jis daug ką gali sugalvoti tiesiog čia ir dabar. Kuriant savus namus, tos kūrybinės laisvės apskritai niekas neriboja – nebent žmona pataria –  todėl viskas atsiranda ar įvyksta be didesnio plano ir niekada nestovi vietoje.

Paprašytas pakomentuoti šiandienos interjerų tendencijas Vokietijoje, Audrius sako pastebėjęs, kad tiek senesnė karta, tiek jauni žmonės yra linkę išsaugoti senelių palikimą, o įsigiję senos statybos namus išsaugo tokius  architektūrinius elementus kaip langai ar durys. Visa kita tiesiog priklauso nuo žmonių norų – galimybių dabar begalės, tad ir pasirinkimai patys įvairiausi.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ Audriaus TAMULIONIO archyvo nuotraukos

centimetras

Prancūziška centimetro juostelės pradžia

Kiekvienas šiandien naudojamas daiktas kažkada pradėjo „rašyti“ savo istoriją ir visos tos istorijos, kaip jau pastebėjome, ne tokios ir jaunos. Siuvėjų simbolis - centimetras - ne išimtis. Jis baigia suskaičiuoti savo 200 metus ir turi savo gražią evoliuciją.

centimetro juostelė

Alexis Lavigne jis buvo ne tik genialus modeliuotojas, bet ir išradėjas. 1841m. jis atidarė pirmąją Mados mokyklą Guerre-Lavigne, po kelių metų pasivadinusią „Esmod“ vardu, o 1847m. išrado minkštą matavimo juostelę. Dar daugiau, 1849 m. jis drabužių kūrėjų pasauliui pristatė biustą - manekeną skirtą primatavimams ir sukūrė dydžių lentelę.

Prancūzų ir anglų ginčas

Kažkas panašaus į mums įprastą centimetro juostelę siauros odinės juostytės pavidalu buvo žinoma dar Senovės Romoje. Tačiau mums įprasto vaizdo centimetras palyginti nesenas išradimas. Jį, vienais duomenimis 1810 m, o kitais 1847 m., išrado prancūzų siuvėjas Alexis Lavigne, puošęs pačią Prancūzijos imperatorę Eugeniją, Napoleono III žmoną. Šiai moteriai jis siuvo originaliausias ir gražiausias to laikmečio sukneles.

Tiesa, anglai nežada nusileisti ir nurodo savą centimetro išradėją. Neva yra išlikę dokumentai, įrodantys, kad 1838 m. jaunas anglas Čarlzas Vaitas atsivežė į Australiją „matavimo juostelę“ susuktą metaliniame futliare ir ištraukimą už medinio žiedelio, pritvirtinto juostos gale. Dar daugiau –  Pietų Londone jau nuo 1830 m. gyvavo Edvardo Dino firma, gaminusi siuvėjų centimetrus ir sulankstomus metrus. 1864 m. gruodį Amerikoje Viljamsas X. Bangsas užpatentavo siuvėjų centimetrą ruletėje su „grąžinimo mechanizmu“, o 1868m. Avlina Dž. Felou irgi užpatentavo analogišką mechanizmą.

Muziejuose, kolekcininkų ir antikvarų svetainėse galima rasti centimetrų pavyzdžių, kurie datuoti netgi 1800-1830 metais. Todėl, kai kalba eina apie centimetro juostelės išradimą ar užpatentavimą, tai greičiau galbūt galima kalbėti apie medžiagų jo gamybai patentavimą. Ir, beje, kodėl centimetrai buvo gaminami futliaruose? Atsakymas paprastas. Jie dažnai buvo tekstliniai, kartais net šilkiniai, su užrašais, parašytais rašalu, labai dažnai netgi ranka, todėl futliaro ir reikėjo visam tam saugoti. O kad centimetrai visiems parūpo būtent XIXa. paaiškinti galima prisiminus mados istoriją. Taigi nors datų, susijusių su centimetro istorijos pradžia yra įvairių, tačiau kelias į jo atsiradimą buvo vienas ir bendras: mados istorijos kelias. Ekskursas į mados istoriją tiesiog neišvengiamas.

Mados traukinys įgauna pagreitį

Senovėje, Viduramžių Europoje drabužiai buvo siuvami kuo ekonomiškiau ir labai paprastai. Tai įtakojo tik du dalykai: žmogaus kūno matmenys  (kuriuos patogu matuoti po ranka esančiomis priemonėmis) ir, žinoma, turėto audinio dydis. Šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius, drabužiai beveik nekito. Japonų kimono – vienas iš ryškiausių to pavyzdžių, tačiau taip pat galima prisiminti romiečių togas ir tunikas, gyvavusias nuo Romos imperijos įsikūrimo iki žlugimo, o taip pat senovės egiptiečių kostiumus, kurių formos irgi nekito tūkstantmečius bei daug kitų pavyzdžių. Jei ir būdavo kokių pokyčių, tai dažniausiai jie buvo dekoratyvinio pobūdžio ir nelietė kostiumo sukirpimo subtilybių – nauji siluetai ir formos atsirasdavo labai retai.

Ilgą laiką drabužiai  buvo tokie paprasti, kad apie kokią nors madą ar jos pokyčius nebuvo prasmės ir kalbėti. Tačiau XIV a. Vakarų Europos teritorijoje atsiranda naujo tipo vyrų ir moterų kostiumai, kurie tarpusavyje kardinaliai skiriasi. Vyriškas kostiumas tampa siauras, apgludęs ir trumpas, o moteriškas išlieka ilgas ir krintantis iki žemės. Bet tai jau  ne viduaramžių „balachonas“, slepiantis kūną, o subtilaus silueto suknelė, pabrėžianti visas kūno formas. Nuo to laiko pokyčiai kostiume tampa neatsiejama  visuomenės gyvavimo dalimi. Tuo pradedama domėtis, tai vertinti ir visi su drabužiais susiję sprendimai, ilgainiui įgauna vis didesnį drąsos pagreitį. Tačiau svarbiausiai, jog baigiama išsivaduoti iš tradicijų ir praeities suvaržymų – pirmenybė teikiama naujienoms. Iš mados vis dar bandoma juoktis, šaipytis ir ją teisti, tačiau kartu ja žavimasi ir sustabdyti jos įsibėgėjančio traukinio jau neįmanoma. Viskas, kas senoviška tampa tiesiog neprestižiška.

centimetro juostelė

XIV a. Vakarų Europoje vyriškas kostiumas tampa siauras, apgludęs ir trumpas, o moteriškas išlieka ilgas ir krintantis iki žemės. Bet tai jau ne viduaramžių „balachonas“, slepiantis kūną, o subtilaus silueto suknelė, pabrėžianti visas kūno formas.

centimetro juostelė
centimetro juostelė

XIX a. mados proveržis ir centimetro poreikis

XIX a. mada susiformuoja galutinai kaip sistema ir socialinis institutas, kurį mes turime iki šiol. Prasidėjus masinei drabužių gamybai ji apima visus visuomenės sluoksnius ir tampa visiems prieinama. Į praeitį grimsta pasenusios amatų cechų taisyklės. Dar XVIII a. pabaigoje siuvėjai ir modistės iki šiol buvę tik bevardžiais kūrėjais, išsikovoja savo vietą po saule ir pradeda savarankiškai dirbti. XIXa. pradžioje modeliuotojo, siuvėjo ir modistės vaidmenys tampa dar svarbesni, nes šie žmonės tampa kūrėjais, išrandančiais naujas siluetų linijas ir formas.

Ir štai čia vėl metas grįžti prie Alexis Lavigne vardo. Taigi jis buvo ne tik genialus modeliuotojas, bet ir išradėjas. 1841m. jis atidarė pirmąją Mados mokyklą Guerre-Lavigne, po kelių metų pasivadinusią „Esmod“ vardu,  o 1847m. išrado minkštą matavimo juostelę. Dar daugiau, 1849 m. jis drabužių kūrėjų pasauliui pristatė biustą – manekeną skirtą primatavimams ir sukūrė dydžių lentelę. Taigi dar ir dėl to jo Mados mokykla sulaukė didelio įvertinimo ir pasaulinio populiarumo. Ir jeigu anksčiau siuvėjai savo amato subtilybes saugojo paslaptyje, o sugauti žinias apie naujausias madas buvo tikras iššūkis, tai XIXa, jos tapo pasiekiamos visiems. Tuo pat metu daugėjo mados žurnalų, atsirado pirmosios popierinės siuvimo iškarpos, žurnaluose mirgėjo daugybė patarimų kaip pasiūti vieną ar kitą drabužį ir kaip susidoroti su jo apdaila, siuvant namuose. Audiniai ir galanterinės prekės tapo visiems prieinamos, o mada ir jos naujienos – visų laukiamos.

Elegantiškas, dailiai įpakuotas centimetras tapo modeliuotojų ir siuvėjų profesijos simboliu ir nepakeičiamu pagalbininku tiek mėgėjams, tiek profesionalams. Gamintojai stengėi jį kurti kuo patrauklesnį. Ir jeigu su juostele nelabai ką sugalvosi, tai futliarai kaip reikalas įsiūbuodavo fantaziją. Jie buvo daromi įvairiausių formų, iš įvariausių medžiagų ir kartais tapdavo tikrais meno kūrinukais. Juk tai buvo tie laikai, kai visi vertino ne tik funkcionalumą, bet ir grožį. Net jeigu tai ir buvo tik centimetro juostelė.

P. S. Straipsnis skiriamas visiems dizaineriams, siuvėjoms ir mėgėjams siūti :).

Parengė Rasa KUNCAITĖ

Ramunės PIGAGAITĖS nuotrauka.

keraminiai kokliai

Kolekcionuoti galima viską.NET KOKLIUS

Taip jau nutiko, kad mažytis kokliukas ar plytelė (kaip pavadinsi – taip nepagadinsi), į mūsų puslapius atskrido tikrąja šio žodžio prasme net iš Amerikos. Tiesiog kaip privačios kalėdinės dovanos akcentas.Sužinoję, kad tai buvo ne atsitiktinis amerikiečio Marko Garšteino pirkinys, o jo keramikos kolekcijos eksponatas, nepraleidome progos užduoti jam ir vieną kitą klausimą. Kodėl gi ne? Visi mūsų svetainėje matomi daiktai ir jų šeimininkai turi savas istorijas ir visai nesvarbu, kokioje šalyje jos prasidėjo, ir kur gyvena jų herojai.

keraminiai kokliai

Kodėl Jus sudomino, be kita ko, ir toks įdomus kolekcionavimo objektas kaip kokliai ir plytelės?

Antikvariniais daiktais domėjausi visą gyvenimą, o mano draugė ypač domėjosi amerikietiška keramika, tad šiuo jos pomėgiu užsikrėčiau ir aš. Kartą antikvariate netikėtai pamačiau ir įsigijau kelias plyteles su portretais. Nuo jų ir prasidėjo mano kolekcija, o aš pradėjau dažniau lankytis tose vietose, kuriose jos buvo parduodamos, nevengdavau tokiose parduotuvėse apsilankyti ir keliaudamas. Taip pat pradėjau ieškoti jų „Ebay“ portale. Kadangi didžioji dalis senosios keramikos yra įkvėpta Japonijos, o populiariausios plytelės yra europietiškos, nusprendžiau, jog vis dėlto norėčiau išskirtinių kūrinių kolekcijos. Taip pasirinkau būtent retesnę amerikietišką keramiką – joje galima rasti ir itin prabangių kūrėjų darbų, ir paprastų, funkcionalių daiktų, pavyzdžiui, puodų ar vazų.  

Ar koklius ir plyteles visada renkatės tik su portretais?

Turiu nemažai ir be portretų, tačiau būtent su jais man patinka labiausiai. Ant kai kurių plytelių vaizduojami Šekspyro personažai, ant kitų – bibliniai veikėjai, yra ir namų, kuriuose kažkada tos plytelės buvo naudotos, savininkų vaikų veidelių.

 

Vis dėlto plytelių yra labai daug. Koks Jūsų atsirinkimo kriterijus? Dydis, grožis, senumas?

Pirmiausia atkreipiu dėmesį į grožį, tada renkuosi pagal gamintoją. Mano mėgstamiausia plytelių gamintoja – „J. & J.G. Low“. Gaminti plyteles jie pradėjo 1884 metais ir aš turiu dvi originalias būtent tais metais jų pagamintas plyteles. Jų dydis man nesvarbus, kai kurie mano kolekcijos kūriniai yra ovalūs, vos kelių centimetrų skersmens, kai kurių kraštinė siekia net 45 cm. Žinoma, visada svarbi ir plytelės būklė, kokybė bei kaina. Šioje srityje, kaip ir visur, yra daug pardavėjų, bandančių pardavinėti plyteles milžiniškomis kainomis, tačiau yra ir žmonių, norinčių tiesiog greičiau parduoti prekę. Visada buvau linkęs ieškoti gero sadėrio, derėtis, jeigu yra galimybė, kartais netgi mainytis. 

 

Kokia išliekamoji tokio daikto vertė?

Plytelės vertė priklauso nuo ją perkančio žmogaus. Kolekcininkas gali būti pasiryžęs mokėti daugiau už tai, ko jis nori, bet neturi. Vertingi ir geri mano kolekcijos vienetai yra verti apie 150–500 dolerių. Kai kurios plytelės dabar pardavinėjamos įrėmintos, nors buvo sukurtos kaip kokliai. Tokie daiktai visada bus vertingi ir juos verta išlaikyti kuo ilgiau. Su 20 iš jų tikrai nenorėčiau skirtis niekada.

keraminiai kokliai
koklius

Kolekcijoje yra apie 40–50 išties vertingų plytelių ir dar 50 kiek paprastesnių. Plytelės vertė (gerumas) priklauso nuo retumo, grožio ir būklės. Daugelis yra 1884–1920 metų, keletas – 1930.

Rasa KUNCAITĖ Pašnekovo archyvo nuotraukos

O štai kaip dar galima panaudoti seną gražų koklių

Visai kitokia sagė: kamėja iš kokliaus

BeFunky-collage (97)geras

Chiavari stiliaus kėdės lyg grakščiosios italės

Pažintis su chiavari stiliaus kėdėmis neįvyko be mūsų svetainės fotografės, o dažnai ir įdomių istorijų autorės Ramunės PIGAGAITĖS pagalbos, o tiksliau jos papasakotos istorijos, apie tai, kaip šios kėdės atsirado jos namuose. Taigi istorijos dvi: viena, Ramunės, o kita jau kėdžių. Ir iš karto pragmatiškas pastebėjimas: jei tokią žalvarinę kėdę įgysite turguje už 50 eurų, būsite laimėję, o jeigu už 120 eurų tiesiog įsigysite gerą daiktą.

Ramunė Pigagaitė: „Ačiū joms už tarnystę daugybėje fotosesijų“.

Su ponia Sommer, lietuviškai, beje, būtų ponia Vasara mes pažįstamos daugelį metų, nes dažnai tuo pat metu ir tuo pat keliu vedžiojame savo keturkojus augintinius. Tai labai elegantiška ir guvi šveicarė, turinti ypatingą ir mūsų rajone tikrai išskirtinį skonį. Kartas nuo karto ji savo namuose organizuoja blusturgius, kuriuos aš pavadinčiau iki vidurnakčio besitęsiančiomis šventėmis senienų mylėtojams. (Sektinas pavyzdys lietuviams. Red past.)
Taigi ji labai mėgsta žalvarį. Tai supratau iš karto, tik įėjusi į jos erdvią svetainę: apvalus marmurinis stalas, žalvarinėmis kojomis, o aplink jį išrikiuotos elegantiškos itališkos žalvarines Chiavari stiliaus kėdes. Iš viso keturios. Aksomas ne visų puikaus stovio, mat ant vienos prie lango ji pati labiausiai mėgdavo sėdėti, o kitas pasiūlydavo savo svečiams. Bet tą vakarą ponia Sommer jau buvo nutarusi su jomis atsisveikinti. Negalėjau atsispirti itališko dizaino grožiui ir pirmą valandą nakties, padedama įsilinksminusių pobūvio svečių, susikroviau visas keturias itales į savo džipuką.
Porą metų džiaugiausi jomis, išbarstytomis po savo namus: darbo kambaryje, virtuvėje ir net sodo namelyje. Ačiū joms už tarnystę daugybėje fotosesijų. Bet aš, kaip ir ponia Sommer, mėgstu pasikeitimus: taigi visos keturios kėdės, buvo parduotos Lietuvoje per internetinį aukcioną ir dabar puošia lietuvių namų interjerus.

chiavari kėdės

"VŽ" inf.

Įžangoje - Ramunės Pigagaitės nuotraukos

Chiavari kaimelyje, prieš 200 metų...

Nuo  Chiavari stiliaus kėdės atsiradimo praėjo per 200 metų, o ji vis dar tebežavi savo dizainu. Serijinė šių kėdžių gamyba Italijoje prasidėjo 1807m. o jų pirmtakė buvo sukurta Chiavari kaimelyje, netoli Genujos, kur 1767 m. ir gimė Giuseppe Gaetano Descalzi. Berniuko tėvas gamino vyno statines, tad nekeista, kad sūnui parūpo baldininkystė.1795 m. jaunasis meistras jau atidarė savo dirbtuves, o po metų Italijos ekonominės draugijos buvo įvertintas už baldų originalumą ir kokybę. Būtent ši draugija 1807m. kreipiasi į meistrą su prašymu sukurti pigią, patvarią ir tuo metu stilingą kėdę.  Descalzi pasistengė ir sukūrė maksimaliai lengvą, bet patvarią kėdę. Apdovanojimai įvairiose baldų parodose pasipylė kaip iš gausybės rago, visos Europos monarchai troško ją įsigyti ir visų norai buvo patenkinti. Kai 1855 m. Džiuzepė mirė, jo fabrike dirbo per 600 žmonių ir tai buvo didžiausias to laikmečio baldų fabrikas. Po karo medines kėdės konstrukcijas pakeitė žalvarinės ir kėdės vaizdas tapo dar elegantiškesnis ir prašmatnesnis. Kėdė atrodo kiek trapi, tiek nepatvari, tačiau jos konkstrukcija tokia tobula, kad ji tikrai daug atlaiko, o dizainas tebevilioja ir XXI a. gamintojus, šią kėdę dabar gaminančius jau iš pačių įvairiausių šiuolaikinių medžiagų.  Beje, tokio stiliaus kėdes savo svečiams per inauguraciją išrinko JAV prezidentas Barakas Obama ir ne be reikalo –  jos išlieka skoningo stiliaus ir statuso simboliu.

drezdeno porcelianas

Nuostabieji Drezdeno porceliano nėriniai

Porceliano dirbiniai mus žavi savo lengvumu, grakščiomis formomis, dažnai sudėtingu, puošniu dekoru. Tačiau dar nuostabiau atrodo nėrinių porcelianas. Jis sužavėjęs ir kaunietę Vidą Jakniūnienę todėl jos namuose jau daugelį metų vis „apsigyvena“ nauja porceliano nėriniuose paskendusi figūrėlė, atkeliavusi iš Vakarų Europos antikvariatų ar aukcionų. Apžiūrinėdami Vidos kolekciją, šiandien prisilieskime ir prie nėriniuotojo Drezdeno porceliano.

Drezdeno porcelianas

Nėrinių porcelianas – tai dažniausiai jaunų moterų, balerinų ar šokėjų, pasipuošusių ploniausių ažūrinių nėrinių drabužiais, figūrėlės. Rūbų puošnumą išryškina ir spalvos – ažūras dažniausiai dekoruotas rausvų ar melsvų spalvų tonais, suteikiančiais skulptūrėlėms lengvumo ir dekoratyvumo.

Šimtametė Drezdeno porceliano istorija

Kaip ir visi porceliano gaminiai, taip ir nėrinių porcelianas buvo išrastas Kinijoje. Europoje romantiškos nėrinių porceliano skulptūrėlės  pradedamos gaminti Vokietijoje, Drezdene, XVIII a. pabaigoje. 1760 m. Georgas Henrikas Mecheludas (Macheleidt) įsteigia porceliano manufaktūrą ir joje bando gaminti pirmuosius nesudėtingus, iš atskirų detalių susidedančius nėrinių porceliano gaminius.  1858 m. gamykla perstatoma, jai vadovauti ima broliai Vaitai, bet eksperimentai su pretenzinguoju porcelianu nesustoja. Tačiau tik nuo 1880 m., manufaktūrai patekus į apsukraus verslininko Antuano Miulerio  (Müller) rankas, nėrinių porcelianas  pradedamas gaminti kur kas didesniais kiekiais. Nuo tada Miulerio vardas imtas sieti su pasaulyje žinomu ir itin vertinamu nėrinių porcelianu. Miulerio porceliano dirbinai, dar vadinami Drezdeno porcelianu, buvo labai populiarūs ir  mėgstami to meto turtingųjų interjeruose, aukštai vertinami porceliano žinovų ir figūrinių kompozicijų mėgėjų. Iki XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigos tai buvo viena iš geriausių ir garsiausių porceliano gamyklų ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Jos produkcija eksportuojama į daugelį pasaulio šalių. Tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje gamykla buvo visiškai sugriauta. Kad ir kaip būtų gaila, atkurti gamybos nepavyko. Paskutiniai dirbiniai firmos ženklu buvo pažymėti 1949 m. 1907-1949 m. firmos ženklas – melsvos spalvos karūna, po ja ištęstas, kiek banguotas rėmelis, kuriame įkomponuotos stilizuotos raidės MV . (Muler Volkstedt).  Gali būti ir papildomi įrašai: Germany, Dresden dec.

Šiuo metu Vokietijoje veika 11 porceliano fabrikų, gaminančių pačią įvairiausią produkciją, dirbiniai daromi rankiniu būdu, dažai ruošiami pagal senovines instrukcijas, taip pat rankomis  išrašomi fabriko ženklai.

 

Drezdeno sekėjai Airijoje

Nėrinių porceliano gamybos sekėjų yra ir mūsų dienomis. 1962 m. Airijoje, Korko grafystėje, Dromcoliherio mieste  Oskaras ir Džoana Saar įsteigė porceliano fabriką, gaminantį tokias skulptūrėles. Po Oskaro mirties nuo 1968 m. fabrikui vadovauja Džoana su dukra Sabina. Jos sėkmingai tęsia šeimos tradiciją – aukštos meninės ir technologinės kokybės porceliano skulptūrėlių gamybą. Net ir mūsų dienomis tokių skulptūrėlių gamyba laikoma unikalia. Šios firmos dirbiniai iki šiol vadinami „Airiškuoju Drezdenu“ („Irish Dresden“). Firma naudoja Miulerio fabriko ženklą – banguotame,  po karūna kiek ištęstame rėmelyje įkomponuotą inicialą MV, ir įrašą Irish Dresden. Tačiau, kaip dažnai pasitaiko senesnių Vakarų Europos porceliano firmų meno dirbinių kopijuotojams, jie gerokai persistengia. Airiškasis Drezdeno porcelianas – ne išimtis. Jo skulptūrėlių damos  tiesiog skęsta nėriniuose, kurie daugybe sudėtingų klosčių dengia  merginų figūras.

Žinoma, taip išpopuliarėjus Drezdeno nėrinių porcelianui atsirado daugybė šios technologijos ir net pačios manufaktūros ženklų kopijuotojų, todėl ne visada lengva nustatyti, kur tikrasis Drezdeno porcelianas, o kur jo padirbinys. Tačiau bet kuri skulptūrėlė, pagaminta pagal senąsias nėrinių porceliano technologijas, šiandien itin vertingas, nes yra unikalus rankų darbo kūrinys.

Drezdeno porcelianas
Drezdeno porcelianas

Kodėl Drezdeno porcelianas toks brangus?

Nėrinių porceliano gamybos pradžioje buvo labai sudėtinga pasiekti tokiems dirbiniams būtiną aukštą degimo temperatūrą (maždaug 1300 C), tad jie buvo labai trapūs ir iš tų laikų – XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios  – jų išliko labai mažai. Štai kodėl jie yra labai  vertingi ir brangūs. Visame pasaulyje porceliano skulptūrėlės ypač vertinamos dar ir dėl ypatingos gaminimo technologijos. Pirmiausia ant figūrėlės rankomis formuojami medvilniniai nėriniai ar tiulis, po to merkiama į skystą porceliano masę ir išdegama. Audiniai sudega, o jų vietoje lieka panašus į audinį porcelianas.  Tai itin sudėtingas ir ilgas procesas,  prasidedantis dailininko ar skulptoriaus pirminiu eskizu ir pasibaigiantis nereikalingų medžiagų išdeginimu. Išdegtos figūrėlės tapomos rankomis, todėl jų vertė dar didesnė. 

 

Ką byloja ženklai?

1. Šis ženklas žymi, kad tai Vokietijoje, Šandyzelyje (Sandizell),  1951 m. įsteigtame  porceliano fabrike  „Hoffneris ir Co“, apie 1960 m. pagaminta balerinos skulptūrėlė. Gaminta pagal senesnį  XIX a. pabaigos pavyzdį, kas autorius, neaišku. Fabriko steigėjams rūpėjo pelnas, kurį garantavo tokių skulptūrėlių paklausa. Mažame miestelyje rasti kvalifikuotų darbuotojų nebuvo sunku, nes daugelis jų po 1949 m. Vokietijos demokratinės respublikos įkūrimo pasitraukė į Bavariją (VFR). Jie puikiai išmanė Drezdeno stilių, tiksliau, jo neorokoko atmainą – puošnių, prabangių skulptūrėlių gamybą. Firma stengėsi mėgdžioti antikvariatą, savo dirbinius signuodavo įvairiais ženklais, atrodančiais kaip senesnių firmų, ar suteikdavo senesnio ženklo įvaizdį, taigi dirbo ne visai sąžiningai. Daugelį savo gamybos skulptūrėlių jie žymėjo Italijos porceliano firmos „Kapo di Monte“  (Capodimonte), veikusios nuo 1771 metų, ženklu – karūna ir N raide po ja. Šią garsią Italijos porceliano manufaktūrą įsteigė karalius Karlas de Burbonas savo žmonai Marijai Amalijai iš Saksonijos.  Manufaktūra  veikė iki 1759-ųjų,  po dvylikos metų,  1771 – aisiais, jos veiklą atgaivino Karlo sūnus Ferdinandas VI. Jis valdė Neapolį, todėl po karūna ir yra raidė N. Taigi, Hofnerio porceliano dirbiniai turėjo atrodyti kaip senos, žymios manufaktūros kūriniai. Nors šios firmos gaminiai nėra unikalūs, o tik senesnių Vokietijos porceliano dirbtuvių gaminių kopijos, technologiškai jie atlikti puikiai. Palyginti su kitomis XX amžiaus 7-9 dešimtmečio VFR firmomis, gaminusiomis panašią produkciją (jos dažniausia būdavo nedidelės, nes taip lanksčiau ir greičiau galėjo reaguoti į gaminių paklausą), „Hoffner ir Co“ buvo viena iš sėkmingai veikiančių firmų gal ir dėl to, kad nesiėmė jokių dizaino naujovių, o pasikliovė senaisiais pavyzdžiais, nors ir ne visai sąžiningai juos pasisavindama. Vėliau tai sukėlė problemų, dėl kurių šis porceliano fabrikas 2008 metų pradžioje nustojo veikti. Bet likimo ironija – kadangi firma jau neveikia ir daugiau nieko nepagamins, jos skulptūrėlių vertė auga, be to, ją didina ir technologiškai teisinga gamyba.

Drezdeno porcelianas

2.Tai aprašyto nėrinių porceliano pradininko „Müller & Co“ fabriko 1909 – 1949 m.  ženklas.  Skulptūrėlė vertinga, nes originali.

3. Nėrinių porceliano skulptūrėlėmis  XX a. trečiame dešimtmetyje garsėjo ir Franco Ziberio (Franc Sieber) porceliano gamykla Rudolštate, Tiuringijoje. Po Antrojo pasaulinio karo, 1949 metais, gamyklą buvo numatyta nacionalizuoti (ši Vokietijos dalis tapo socialistine). Francas Ziberis pasitraukė į Federatyvinės Vokietijos respubliką ir ten Bavarijoje, Kiupse, su bendrasavininke Gizela Keilhauer vadovavo skulptūrėlių gamybai.  Nuo 1950 m. šią nedidelę gamyklą perėmė Karlas-Haincas Klettas, jo porceliano dirbiniai žymimi karūna su raide D.

Drezdeno porcelianas

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Indrės BAGDONĖS nuotraukos

sidabro įrankiai

Senovinių stalo įrankių pirkti – tik su lupa

Antikvariatuose, sendaikčių parduotuvėse ar turguose vis dar galima aptikti senovinių stalo įrankių. Ir tai ne tik įprasti akiai šakutės, peiliai, šaukštai, šaukšteliai, bet ir įvairūs kitokie stalo įrankiai bei reikmenys. Pastaruosius aptarsime kitą kartą. Parduodami po vieną, poromis ar komplektais stalo įrankiai kainuoja labai skirtingai. Bet ar kaina tikrai visada atspindi tikrąją šių daiktų vertę? Pardavėjai, argumentuodami sumos dydį, neretai teigia, kad įrankiai yra arba pasidabruoti, arba netgi sidabriniai, o jų įmantri forma savaime pirkėjui turėtų sufleruoti, jog tai ne vėlesnio nei XVIII a. gaminys. Tad ką iš tiesų vertėtų žinoti ir ką įmanoma pamatyti plika, o dar geriau - lupa ginkluota akimi, kad į namus parkeliautų jei ir ne tikras lobis, tai bent daiktas vertas pinigų, kuriuos sumokėjome?

sidabro įrankiai

Nuodėmingoji šakutė

„Dievo duotas maistas turi būti valgomas Dievo duotomis rankomis!“ – šis bažnyčios teiginys ilgokai stabdė europiečių norą valgyti šakute.  Todėl žmonės valgė naudodamiesi  šaukštu, peiliu ir sutvėrėjo duotais pirštais.

Vis dėlto, šakutės kaip ir visos nuodėmės, ėmė pamažėl plisti, tad kurį laiką buvo gaminamos tarsi juvelyriniai dirbiniai ir savininkų nešiojamos su savimi specialiuose futliaruose.Pirmą kartą rašytinuose šaltiniuose šakutė minima IX a.. Nedidelės tridantės šakutės atsirado Artimuosiuose Rytuose,  Bizantijoje, iš kur per dinastines monarchų vedybas kaip prabangaus kraičio dalis  pateko į Italiją. Tačiau Vakarų Europoje jos  ilgai negalėjo įsitvirtinti dėl jau minėto draudimo.Šakutės kaip valgymo įrankis plačiau minimos  XIV a. istorinėse kronikose. Šakučių naudojimo momentų  jau galima pamatyti ir  XV a. dailininkų darbuose.Viduramžiais šakutė buvo gana retai aptinkama  net ir žymiausių  to meto monarchų rūmuose, kuriuose prabangios naujovės paprastai plisdavo sparčiausiai. Tad  Prancūzijos karaliaus Liudviko X (1289-1316) žingsnis vienai iš dviejų savo sutuoktinių padovanoti šakutę tuo metu buvo tikras iššūkis.   

Į Lietuvą atkeliavo anksti

Vakarų Europoje šakutė tapo populiari Renesanso epochos įtakoje XVI a. antroje pusėje. Tuo metu draugiškas bendravimas prie stalo labai dažnai peraugdavo į ilgesnius intelektualius pokalbius. Didesnis dėmesys imamas kreipti ir į patiekalų  pateikimo bei valgymo estetiką. Tad praėjus maždaug šimtmečiui nuo pirmosios servetėlės pasirodymo, apie 1550 m.  pamažu pradėjo populiarėti  ir šakutė. Italijoje šakutės XVII a. tampa privalomu stalo įrankiu ne tik aukštuomenėje, bet ir tarp miestiečių. Tačiau kitur šiai „itališkai madai“ buvo priešinamasi. Ypač germanų gyvenamose žemėse, kur nuo seno buvo manoma, jog patogiau valgyti ranka ir buvo visiškai įprasta taip daryti.

Lietuvą šakutė pasiekė gan anksti, nes jas išpopuliarino už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1518 m. ištekėjusi italė Bona Sforca (1494 – 1557).Kilusi iš senos ir garsios giminės, ji buvo  renesanso kultūros, papročių, etiketo skleidėja ir globėja mūsų kraštuose.

 

Svarbiausia - senovinių įrankių grožis

Nežinia, kiek laiko nuodėmingoji šakutė dar būtų neišpopuliarėjusi, jei ne praktiškas dalykas. Į madą atėjus didelėms, baltoms gofruotoms apykaklėms, rankomis tapo tiesiog neįmanoma paimti maisto, nesutepant tokio prabangaus drabužio atributo. Todėl mėsai ir kitiems patiekalams valgyti reikėjo šakutės,  o sriuboms – šaukšto ilgesniu kotu.

Iš senovinių vaišių aprašymų akivaizdu,  kad dažnai ant prabangiai padengtų stalų šalia indų ir lėkščių būdavo dedami tik šaukštai. Svečiai turėdavo patys į vaišes atsinešti savo peilius ir šakutes. Lietuvos ir Lenkijos bajorai nešiojosi su savimi visus valgymo įrankius: šaukštus, peilius ir šakutes. Tam, kad įrankiai visuomet būtų šeimininkui po ranka,  juos laikydavo ir veždavosi specialiuose odiniuose futliaruose, išklotuose aksomu. Įrankiams draugiją sudarydavo ir taurelė bei druskinėlė.

Dažnai šie įrankiai buvo žymių auksakalių darbo, puošti raštais ar reljefiniu ornamentu, paauksuoti, su giminių herbais ar šeimininko monograma.

 

Šakučių metamorfozės

Senovėje šakutės labai skyrėsi savo forma nuo dabartinių – ją sudarė du ilgi, aštrūs plieniniai danteliai, o kotelis buvo trumpas, pagamintas iš  medžio, kaulo, rago, sidabro, koralo ar pusbrangių akmenų. Priklausomai nuo šakutes gaminusių meistrų nagingumo, koteliai galėjo būti raižyti ir prabangiai inkrustuoti.

XVII a. pabaigoje šakučių formą imta tobulinti. tad  XVIII a. pradžioje jos jau gamintos  su trimis trumpesniais, kiek išlenktais danteliais. Danteliai ir kotelis sudarė jau vientisą įrankį, dažniausiai pagamintą iš sidabro, nes tai dar tebebuvo prabangos atributas.

Net ir plonas sidabro sluoksnis apsaugo metalinį gaminį nuo rūdijimo, sumažina trintį, suteikia blizgesio, padidina jo savybę atspindėti šviesą nuo šviestuvų ar židinio ugnies. Todėl kuo daugiau reikėjo šakučių, tuo didesnė pagunda buvo jas gaminti tokias pat spindinčias, bet iš pigesnio metalo.

sidabro įrankiai

Pasigrožėkime XVI- XIX a. įrankių meistrų darbais.

sidabro įrankiai

Sidabro ir kitų lydinių PRABOS

Nuo pačių seniausių laikų žinota, kad vanduo ilgiau išsilaiko šviežias pasidabruotame inde. Vėliau pastebėta, kad galima gauti tą patį efektą įdėjus į paprastą ąsotį su vandeniu sidabrinį šaukštelį. Antikos laikais Europoje sidabras buvo išgaunamas Ispanijos ir Graikijos rūdynuose. Viduramžiais sidabro gamybos centrai buvo Vokietijoje – Saksonijoje ir Bohemijoje.Atradus Ameriką, svarbiausias sidabro gamybos regionais tapo Meksika ir Peru, o vėliau – JAV ir Kanada. Netgi mūsų laikais  daugiausia sidabro pasaulyje sunaudojama papuošalų bei indų ir stalo įrankių gamybai.

Tiek juvelyrinio, tiek stalo įrankio vertė priklauso nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje. Todėl nuo seniausių laikų, siekiant  išvengti apgavysčių gaminant ir pardavinėjant brangiųjų metalų dirbinius, buvo draudžiama jais prekiauti be specialių įspaudų – prabos ženklo (lot. probe – „bandau, įvertinu“).

Tauriųjų  metalų lydiniai visada turi kitų metalų priemaišų, vadinamų ligatūra. Ligatūra dažniausi būna grynas varis,  o į aukso lydinius dedama vario, sidabro, nikelio, cinko. Taurieji metalai sidabras ir auksas  yra minkšti, o ligatūra suteikia jiems tvirtumo. Prabos ženklai buvo ir yra labai įvairūs. Juose paprastai įštampuojami šalies, miesto herbai ar emblemos, prabuotojo (valstybės atstovo, kontroliuojančio ir atsakančio už gaminio kokybę) bei meistro – auksakalio ar juvelyro inicialai ar visa pavardė su pirmąja vardo raide. 

 

sidabro įrankiai
sidabro įrankiai

Dirbiniams iš sidabro lydinių – stalo įrankiams ir indams naudojamos tokios prabos: metrinėje sistemoje - 750, 800, 875, 916, 925, 960; zolotnikinėje sistemoje – 875 – 84, 916 – 88; karatinėje sistemoje – 875 – 21; 916 – 88. Ant įrankių radus tokius skaičius, galima manyti, kad jie iš tiesų vertingi.

Kam reikia LUPOS?

Prabos ženklai paprastai būna miniatiūriniai, dažniausia įžiūrimi tik su padidinamuoju stiklu. Yra ir tam tikri reikalavimai, kur gaminyje dėti prabą: indo dugne, ar kraštelyje, stalo įrankiuose  – dažniausiai kotelio siaurojoje dalyje ar galelyje.Dar su lupa galima įžiūrėti gaminį sukūrusio meistro inicialus arba monogramą. Tai papildoma informacija, padedanti nustatyti daikto vertę apskritai arba jo vertę konkrečiai kolekcijai.Tad šįkart pateikiame daug konkrečios informacijos ir rekomenduojame apsiginkluoti didinamuoju stiklu. Praba garantuoja tauriojo metalo kiekį ligatūroje. Prabos ženklais nežymimi tik ordinai, medaliai ir monetos, tačiau jų lydinių praba taip pat griežtai reglamentuota ir kontroliuojama.  Taip pat nežymimi labai vertingi senovės meno kūriniai, laboratoriniai indai ir prietaisai. Daugelio pasaulio šalių brangiųjų metalų gaminių prabos skaičius nurodo, kiek  dalių (promilių) brangiojo metalo yra 1000 – yje  lydinio dalių. Tai – vadinamoji metrinė sistema.

Carinėje Rusijoje veikė zolotnikinė prabų sistema, kurios pagrindu buvo 96 zolotnikai (zolotnikas – senas Rusijos svorio vienetas – 4.266 g) viename rusiškame svare ligatūros.  Prabos skaičius reiškė tauriojo metalo zolotnikų kiekį, esantį viename lydinio svare.

JAV, Anglijoje ir Šveicarijoje naudojama karatinė prabų sistema, kurioje tūkstantinė metrinė praba prilygsta 24 sąlyginiams vienetams – karatams. (Nereikia supainioti su karatu – brangakmenių svorio vienetu, kuris  lygus 0,2 g.). Brangiojo metalo kiekis ligatūriniame lydinyje nustatomas cheminiais ir pirometalurginiais metodais. Jie yra gana tikslūs.

Dirbiniams iš sidabro lydinių  – stalo įrankiams ir indams naudojamos tokios prabos:  metrinėje sistemoje – 750, 800, 875, 916, 925, 960; zolotnikinėje sistemoje – 875 – 84, 916 – 88; karatinėje sistemoje – 875 – 21; 916 – 88. Ant įrankių radus tokius skaičius, galima manyti, kad jie iš tiesų vertingi.

Tarpukario Lietuvos žymėjimai

Lietuvos antikvariatuose dar galima aptikti unikalių dirbinių – tarpukario Lietuvos sidabro meistrų pagamintų stalo įrankių. Dažniausiai tai šaukštai ar šaukšteliai, bet galima rasti ir šakučių bei peilių.

1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis 1922 m. kovo 15 d. pasirašė  Steigiamojo seimo priimtą „Prabavimo rūmų “ įstatymą. Dokumentas buvo labai trumpas ir neišsamus. Be to,  veiklai plėtoti trūko lėšų, specialistų, įrengimų, patirties. Vėliau buvo stengtasi įstatymą papildyti, buvo pradėtas ruošti naujo įstatymo projektas, tačiau jo taip ir nesuskubta priimti.

Labai svarbus buvo 1922 m. birželio mėn. 8 d. priimtas kitas įstatymas, kuriuo remiantis įvesti  lietuviški  prabavimo ženklai: aukso dirbiniams – 980, 960, 855, 750, 585; sidabro – 990, 950, 925, 900, 875, 800.

Dokumente taip pat nurodoma, kad auksinių ir sidabrinių dirbinių gamintojai ir pirkliai, kurie turi teisę nustatyti dirbinio prabą, turi įspausti  savo inicialus ar monogramą, įregistruotą Prabavimo rūmuose ir paskelbti juos gamintojo  ar prekiautojo lėšomis “Vyriausybės žiniose” ir “Lietuvos Aide”.Gamintojams ar prekeiviams likvidavus savo įmonę, jų monogramos buvo naikinamos.Įstatyme nurodomi ir valstybiniai Lietuvos prabos ženklai: auksui – saulutė, trumpais banguotais spinduliais, sidabrui – žvaigždutė ilgais tiesiais spinduliais.Už neteisingą ar nesąžiningą prabavimą buvo numatytos piniginės baudos.Vis dėlto  tikslus grafinis žymės vaizdas nebuvo paskelbtas ir patvirtintas (ne taip, kaip Vakarų Europos šalyse ar SSSR), todėl ant brangiųjų metalų dirbinių  jis buvo įvairiai ir vaizduojamas: pradžioje – žvaigždutės galėjo būti su skirtingu spindulių skaičiumi, vėliau nusistovi šešių spindulių ženklas, sidabro praba žymima tai 0800, tai 800, meistrų monogramos ne visuomet aiškios ir tikslios, kartais kelių meistrų jos yra tokios pačios.

Maždaug nuo 1938 m. monogramos jau nekinta, nusistovi vienodesnis jų vaizdavimas. Šiuos reikalus buvo stengiamasi sugriežtinti, reglamentuoti. Tuo metu laikinoji sostinė Kaunas sparčiai plėtėsi, didėjo gyventojų skaičius bei  jų poreikiai. Todėl auksakaliai stengėsi specializuotis tam tikros rūšies dirbinių gamyboje.

Kauno auksakaliai

M G  Grinšteinas Mozė. Sidabrinių daiktų dirbtuvė Kaune, Jonavos g. 13. Gamino sidabrinius stalo įrankius (šaukštus, šaukštelius, peilius, indus).

K F Kenigsbergas Faivušas ir jo brolis Kenigsbergas Borisas. Nuo 1933 m. akcinė bendrovė „Šalina“ (Šveicarijos laikrodžių namai) Kaune, Ukmergės pl. 1. Veikti pradėjo dar iki 1922 m. Turėjo dirbtuvę, gamino šaukštus, šakutes, peilius. Prekiavo aukso, sidabro, nikelio dirbiniais, laikrodžiais bei kitų Kauno auksakalių pagamintais stalo įrankiais.

S L  Leibovičius Sijelis. Juvelyrinė dirbtuvė Kaune, Seimo g. 7.  Veikė 1934 – 1940 metais. Gamino šaukštus, šaukštelius, peilius, šakutes. 1939 m. gamybai sunaudojo 120 kg sidabro.

 H L Lipkovičius Hercas.  Auksakalio dirbtuvė Kaune, Nemuno g. 19 (ten ir gyveno). Gamino šaukštus, šaukštelius, šakutes. Veikė 1934 – 1940 metais.

V S  Skiras Vulfas Sidabro dirbinių ir galvanotechnikos dirbtuvė Kaune, Miško g. 8.Gamino šaukštus, šaukštelius, peilius ir kt. Veikė 1937 04 26 – 1941 05 12.  Dirbinius pardavinėjo firmai  „Šalina“.

J Z  Zaičikas Jokūbas. Juvelyrinė dirbtuvė Kaune, užregistruota 1923 02 23. Veikė iki 1938 m. Gamino šaukštus, šaukštelius, šakutes.

Z Z  Zrelmanas Zimelis . Sidabro dirbinių ir juvelyrinė dirbtuvė  ir parduotuvė Kaune, Laisvės al. 15. Veikė 1922  – 1940 metais. Gamino sidabro šaukštus, portsigarus, cukrines, aukso žiedus, auskarus.

 

sidabro įrankiai

Vienintelis sidabro gaminių fabrikas Klaipėdoje

Klaipėdoje nuo 1922 m. veikė vienintelis Lietuvoje sidabro dirbinių fabrikas, garsėjęs ne tik produkcijos kiekiais, bet ir aukšta dirbinių menine kokybe. Jo savininkas Samuelis (Zelmanas) Edelšteinas drauge su kompanionu Maksu Schhatzu, 1939 m. kovą vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, persikėlė į Kauną. Vilijampolėje, Tilžės g., įsigijo buvusio dešrų fabriko patalpas ir su jam būdingu užmoju ėmėsi gamybos.

Fabriko produkcija labai įvairi: stalo įrankių komplektai, įvairūs kitokie  stalo reikmenys (peiliai sūriui, samčiai, šakutes konservams, žnyplės gabaliniam cukrui, taurelės kiaušiniams, žiedai servetėlėms, peilių kotai ir kt.). Taip pat didelės, puošnios vazos vaisiams ir saldumynams, sporto prizai, žvakidės, pudrinės, bloknotų viršeliai, originalaus dizaino rankinukai.   Juos štampuodavo ir liedavo.  Formose ir dekore vyravo akivaizdus vokiškojo sidabro neorokoko ir istorizmo stilių pamėgdžiojimas.

Turėdamas stiprią techninę bazę –  22 įvairius metalo apdirbimo įrenginius, stakles, samdydamas  18 nuolatinių darbininkų, galėjo gaminti kur kas aukštesnio meninio lygio, sudėtingesnių plastinių sprendimų sidabro dirbinius nei dauguma šios srities smulkiųjų amatininkų. Be to, buvo ir daugiau smulkesnių dirbtuvių, kurių savininkai specializavosi stalo įrankių gamyboje.

 

sidabro įrankiai

Žymiausi Europos fabrikų gaminiai

Su sidabro dirbiniais jau nuo XIX a. pirmos pusės ima sėkmingai konkuruoti Vakarų Europoje steigiamos metalo dirbinių įmonės. Jos  pradėjo gaminti kur kas pigesnę, tuo pačiu ir paklausesnę produkciją – indus ir stalo įrankius iš vario, žalvario. Gaminius galvanaoplastikos būdu sidabruodavo – paviršių padengdavo sidabro sluoksniu, taip suteikdami jiems tauresnę ir prabangesnę išvaizdą. Į Lietuvą patekdavo dažniausiai kaimyninių šalių – Lenkijos ir Vokietjos  garsiausių firmų dirbiniai.

Ir dabar galima matyti antikvariatuose metalo dirbinius ir stalo įrankius su įštampuotais ženklais – FRAGET ar Br. Hanneberg, Vokietijos –WMF, WELLNER. FRAGET (visas  pavadinimas Jozef Fraget) – sidabruotų dirbinių fabrikas, įsteigtas 1824 m. Varšuvoje Alfonso ir Jozefo Fraže.  Iki 1939 m. gamino stalo įrankius ir indus. Firmos klestėjimo laikai prasideda, kai jai vadovauti imasi Jozefas Frageras (1797 – 1867).  Gimęs Prancūzijoje, jis mokėsi Paryžiaus Politechnikos mokykloje, vėliau Vokietijoje. Steigdamas naują fabriką, siekė dirbinių gamyboje pritaikyti naujausias technologijas, mokslo išradimus. Tokių tikslų vedinas 1847 m. keliavo po Europą, aplankydamas naujausias įmones. Paryžiuje jis susipažino su naujausiais Roulto ir Elkingtono galvanoplastikos išradimais ir jų pritaikymu metalinių dirbinių gamyboje, Christoph ir Comp firmoje. J. Fraže nusipirko patentą, kurį pritaikė savo fabrike Varšuvoje. Pradžioje naująjį išradimą pritaikė tik stalo įrankių gamyboje, o vėliau jau ir gaminant indus.

Vienas žymiausių metalo dirbinių fabrikų Lenkijoje – Volės mieste nuo 1857 m. brolių HANNEBERGŲ įsteigta įmonė. Po II Pasaulinio karo žinoma jau Hefra – pavadinimu, kilusiu iš dviejų naujųjų savininkų – Liudviko Hannebergo ir Julijono Frageto. Firmos pavadinimas, kilęs iš  jos steigėjų pavardžių, tapo aukšto lygio dirbinių, skirtų iš pradžių vietinei, o paskui ir pasaulinei rinkoms, standartu.

 

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

ar deco Kaune

Džiazuojanti ART DECO geometrija KAUNE

Prieš dvidešimt vienerius metus Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kartu su kolegomis iš dabartinio Lietuvos kultūros tyrimų instituto ėmėsi didelio darbo ir svarbios misijos – pristatyti ir įtvirtinti Lietuvos dailės istorijos puslapiuose Art Deco stilių. Parodą lydėjo didžiulė susidomėjimo banga tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Prieš kelerius metus kiek kiti europiniai vėjai atpūtė ir dar vieną pasididžiavimo tarpukario architektūra, domėjimosi tuo laikotarpiu ir to meto gyvensena, bangą. Ir visa tai - Kaune.

ar deco Kaune

Žinia apie ketinimą Kauno modernizmo architektūrą įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą tik dar stipriau pagyvino Art Deco stiliaus ir pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio mylėtojų dėmesį ir entuziazmą. O viena kitą sekančios Art Deco parodos Kaune tik įrodo, kad entuziazmą lydi ir darbai – parodų rengėjai rimtai imasi šį stilių priminti visuomenei ir tokiu būdu galbūt net agituoja grąžinti į kauniečių būstus, ypač tuos, kurie įsikūrę Art Deco architektūros namuose. Tokią agitacijos giją buvo galima apčiuopti pirmojoje parodoje „Kaunas. Art Deco nostalgija ir spindesys“, vykusioje „Lapėno name“, tokia pati plevena ir parodoje  „Kasdienybės geometrija“, surengtoje M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pirmojo direktoriaus Pauliaus Galaunės ir jo žmonos operos solistės Adelės Galaunienės gyvenamajame name, kurį modernizmo estetikos dvasia suprojektavo inžinierius architektas Arnas Funkas. Namas, pastatytas prieš 86-erius metus, išgyvenęs nepalankią nacionalizaciją, vis dėlto, išsaugojo veik nepakitusią eksterjero ir vidaus erdvių autentiką, tad geresnės vietos taip vaizdingai pademonstruoti Art Deco interjerą ir nesurasi. Paroda vyksta iki šiol.

ar deco Kaune
ar deco Kaune
ar deco Kaune

Antano Tamošaičio rištas kilimas. Antanas Tamošaitis ( 1906 – 2005) ir jo žmona Anastazija (1910-1991) buvo vieninteliai profesionalūs nepriklausomos Lietuvos tekstilininkai, kūrę kilimus bei dekoratyvinius audinius ir Kaune surengę vieninteles kilimų parodas (1935, 1937, 1938). Aukščiausiais apdovanojimais A. Tamošaičio kilimai ir A. Tamošaitienės sukurti tautiniai drabužiai įvertinti pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939), tarptautinėje amatų parodoje Berlyne (1938). Su šios iškilios šeimos veikla ir darbais Jūs galite išsamiau susipažinti galerijoje „Židinys“ (Dominikonų g. 15, Vilnius). Ją ir įkūrė Antanas Tamošaitis - Lietuvos tekstilės patriarchas, tautodailės rinkėjas ir propaguotojas. Galerijoje saugomi A. Tamošaičio XX a. 3–4 deš. surinkti XIX–XX a. I p. lietuvių liaudies audinių, juostų ir drabužių rinkiniai, pačių dailininkų sukurti kilimai, gobelenai, tapybos ir grafikos darbai.

ar deco Kaune
ar deco Kaune

Parodoje demonstruojami išskirtinai kauniečių interjeruose naudoti baldai, puošybos detalės ir reikmenys, charakteringi Art Deco stilistikai ir bylojantys apie tarpukario interjerų madas. Parodos lankytojai gali išvysti ir restauruotą baldų komplektą, priklausiusį skulptoriams ir grafikams Jadvygai Mozūraitei-Klemkienei ir jos vyrui Vytautui Klemkai, pasigrožėti Antano Tamošaičio XX a. 4 deš. austu rištiniu kilimu, įvertinti charakteringų formų baldų komplektus, tarpukariu gamintus Kauno baldininkų. Tiesiog neįtikėtina, kad iki mūsų dienų yra puikiai išsilaikę tuo metu mėgti sodrių spalvų baldų pliušo gobelenai ar austi gobelenai su tam laikotarpiui būdinga liaudies ornamentika. Beje, sodriai mėlynas, žalias ir jūros bangų spalvas, kurias matome parodoje, interjero dizaineriai kaip tik šiemet skelbia kaip pačiomis madingiausias, jau nekalbant apie tai, kad neperkrautos Art Deco stiliaus baldų formos turėtų patraukti minimalistinio interjero gerbėjų akį.

Parodoje gausiai pristatomi ir taikomosios dailės dirbiniai, bei indai naudoti miestiečių buityje. Dauguma jų kažkada buvo importuoti iš Čekoslovakijos, Vokietijos, Latvijos bei Lenkijos. Kartu su šiais iš Europos valstybių į Lietuvą įvežtais daiktais atkeliavo ir laužytų, kampuotų, stipriai geometrizuotų formų mados.

 

ar deco Kaune

Restauruotas baldų komplektas, priklausęs skulptoriams ir grafikams Jadvygai Mozūraitei-Klemkienei ir jos vyrui Vytautui Klemkai manoma, kad buvo pagamintas žymaus baldininko Jono Prapuolenio (1900 m. – 1980 m.), tačiau problema, ta, kad Lietuvos meistrai, kaip pasebėjo antikvaras Gintatas Mekionis, labai retai pažymėdavo savo kūrinius, o jiems nesant, visada lieka daug vietos prielaidoms ir spėlionėms.

ar deco Kaune

Viktoras Palys. Sėdinti moteris. 1939 m. Molis, glazūra. Privati nuosavybė. Viktoras Palys (1907–1987) buvo vienintelis tarpukario Lietuvos skulptorius, profesionaliai mokęsis granito kalybos. Jis sukūrė daug įvairios tematikos kūrinių, tačiau itin mėgo sėdinčių nuogalių atvaizdus. Ketvirtajame dešimtmetyje iškalė jų iš granito, marmuro ir medžio; po karo, dirbdamas „Dailės“ kombinate, lipdė iš molio ir degė, padengdamas blizgiomis glazūromis.

ART DECO išskirtinumai

Art deco stilius atpažįstamas dėl savo raštų bei spalvų įvairovės, jų derinių ir gana subtilių kontrastų. Šios interjero krypties pagrindą sudaro gausūs geometriniai bei augaliniai motyvai, kuriems sukurti įkvėpimo semtasi net iš Senovės Graikijos ar Egipto piešinių. Interjere naudojami įvairūs medžiagų deriniai, atrandamos neįprastos formos, originalus paviršiaus dekoras. Sienų dekorui buvo pasirenkamos arba itin ryškios (kas dabar ir vėl madinga), arba atvirkščiai – pastelinės spalvos. Baldžiai naudojo rečiausią ir prabangiausią medieną. Blizgesio baldams teikė ir lakuoti paviršiai. Plito inkrustacija, baldų raižymas, dekoravimas. Baldų spalvų deriniai gana kontrastingi – nuo juodos ar metalo spalvos iki tamsių jūros spalvų – žalios bei mėlynos. Taip pat buvo madingi natūralūs egzotiškų gyvūnų kailio ar odos raštai, dramblio kaulo spalva, aukso bei sidabro blizgesys.Lietuviški art deco baldai, lyginanat su kurtais Vakarų Europoje, reikia pripažinti, atrodo kukliai, tačiau vis tik yra vertingi ir išskirtiniai.

ar deco Kaune
ar deco Kaune

Rasa ŽEMAITIENĖ Giedros BARTAS nuotraukos

Planuojama, kad paroda „Kasdienybės geometrija“ veiks iki šių metų pabaigos. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namai Vydūno al.2, Kaunas.

Olga-maža gera

Daiktų pasaulyje su menotyrininke OLGA PROKOFEVA

Gerbiamoji Olga, jau vos iš kelių Jūsų biografijos štrichų galima numanyti, kad mūsų žurnalas (o dabar ir svetainė) apie tai, kas domina ir Jus. Vadinasi, Jūsų asmenybė įdomi visiems mūsų skaitytojams. Gimėte Rusijoje, trylika metų praleidote Londone, dabar gyvenate Lietuvoje. Kodėl Lietuvoje, juk čia tiek mažai antikvariatų ?

Šeima, darbas, savirealizacija ir tiesiog mėgavimasis pačiu gyvenimu – štai iš ko susideda mano kasdienybė. O kolekcijas galima papildyti internetu arba keliaujant. Beje, ir Lietuvoje esu radusi įdomių bei retų daiktų, nors turiu sutikti, kad čia „blusų turgeliai“ ne tokie įdomūs kaip didelėse Europos šalyse. 

Kokį pastebėjote šalių, kuriose teko gyventi, gyventojų santykį su antikvariatu, senoviniais, vintažiniais daiktais apskritai? Kokie „nacionaliniai“ ypatumai šiais klausimais?

Blusų turgeliai, senienų krautuvėlės, antikvariato parduotuvės išoriškai gana panašūs, bet tuo pat metu įvairiose šalyse turi savo veidą, unikalumą. Juos, mano manymu, diktuoja vietinė kultūra, mentalitetas, buities ypatybės ir, žinoma, šalies ekonomika bei istorija. Esu pastebėjusi, kad būtent pagal „blusų turgelius“ galima įvertinti ekonominę šalies situaciją. Pavyzdžiui, stabilumo laikotarpiu galima dažniau pamatyti senovinių vertingų dalykų ir net juvelyrinių dirbinių, o infliacijos laikotarpiais, ar kai aiškiai krenta gyventojų ekonominė gerovė, dažniau aptikti dėvėtų drabužių, senų vaikiškų daiktų, viso to, ko neįmanoma užstatyti lombarde ar nunešti į aukcioną.

Jei kalbame apie Didžiosios Britanijos „car boot sale“ ar antikvariato „blusų turgelius“, tai visų pirma turime vertinti kaip bendravimo ir laisvalaikio formą bei galimybę atsikratyti nebereikalingų, metų metais kauptų ar paveldėtų daiktų. Didelis pelnas šiuo atveju nėra pagrindinis tikslas, nors ekonominis aspektas visada išlieka – žmonės nori parduoti kuo daugiau ir išvažiuoti namo su kuo mažiau daiktų. Pirkėjai ateina ieškoti savų „brangenybių“ ir perka jas už priimtiną tiek sau, tiek pardavėjui kainą. Tad pirkiniai dažniausiai spontaniški, niekada nežinai, ką ten pardavinės ir ką galiausiai nusipirksi. Į akis krenta kad tuose „blusturgiuose“ dalyvauja vaikai – vieni parduoda, kiti perka. Sandėrių sumos nedidelės, bet taip vaikai gauna naudingos ekonominės patirties.

Pastebėjome, kad antikvarininkai gana paslaptingi žmonės. Ar tokie jie visame pasaulyje? Kur dideli pinigai, ten didelės paslaptys?

Aš to nepastebėjau, nors ir girdėjau, kad yra „tylenių“ ir ganėtinai uždarų žmonių. Man asmeniškai įvairiose šalyse – Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Italijoje, JAV ir Lietuvoje – sekasi sutikti kitokio tipo kolekcininkus ir muziejų darbuotojus. Tai labai atviri ir daug žinantys žmonės, kurie pasirengę savo žiniomis dalytis ir pasakoti apie savo kolekcijas. Manyčiau, kad rimti kolekcininkai ir muziejai suinteresuoti moksliniu darbu ir informacijos sklaida. Jie supranta, kad maža turėti kolekciją, labai svarbu, kad ji būtų kam nors įdomi bei naudinga. Būtent dėl to reikalingi informacijos mainai.

Antikvariatas bei vintažas – tai ne tik patys daiktai,  tai nuolatinė savišvieta, naujos žinios ir atradimai. Būtent žinioms tenka pagrindinis vaidmuo. Juk žinoti viską apie viską tiesiog neįmanoma, todėl tarpusavio mainai yra neišvengiami, jie svarbūs ir vertingi. Svarbu, kad tai suprastų ir vertintų visi tokio bendravimo dalyviai. Asmeniškai aš labai dėkinga tokiems žmonėms už pastabas ir profesinę kritiką.

Nesistengiu ką nors idealizuoti, yra ir pavyduolių, ir nesąžiningų, tačiau juos greitai pajunti ir nustoji bendrauti. Yra žmonių, kurių akyse tik piniginiai ženklai ir dėl jų jie pasirengę daug kam, nuo apgaulės iki nusikaltimo. Deja, taip buvo, yra ir bus. Laimė, yra ir kitokių žmonių. Pastariesiems svarbi ne tik rinkos vertė, todėl jie daiktus tyrinėja, restauruoja, ir išsaugo savo kolekcijose ateities kartoms.

Esate ne tik teoretikė, bet ir kolekcininkė. Papasakokite apie savo kolekcijas. Kodėl būtent šie daiktai Jus suviliojo? Pavyzdžiui, lėlių  nameliai… 

Bet kuri kolekcija prasideda nuo susidomėjimo ir tyrinėjimo, asmeninio skonio bei turimų žinių. Man kolekcionavimas tai visų pirma kūryba ir galimybė panaudoti savo gebėjimus. Yra keletas man ypač įdomių krypčių. Nors stengiausi savo interesų ratą susiaurinti, man nepavyko. Mėgstu visa, kas miniatiūriška, grakštu, meniška, patinka porcelianas ir senovės buities reikmenys. Taip mano gyvenime atsirado lėlių nameliai, senovinis porcelianas ir, žinoma, pamiršti buities reikmenys – mįslės.

Vakarų Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, lėlių nameliai yra gan populiarus kolekcionavimo objektas. Neatsilieka ir JAV bei Kanada. Ten rengiamos parodos, parodos-pardavimai, leidžiamos knygos bei katalogai. Lėlių namelių tema – labai įdomi ir plati, o jų istorija net kelių tūkstančių metų senumo. Patys seniausi –  pastatų modeliai iš Senovės Egipto laikų.

Europoje lėlių nameliai atsirado  XVI a. kaip interjero puošmenos, padedančios kurti pramogą svečiams. Tai buvo statuso objektai. Miniatiūrinius baldus, indus, interjero detales užsakinėdavo meistrams, dirbusiems su raudonmedžiu, stiklu, sidabru, o porcelianą – meistrams iš Kinijos ir Japonijos. Viskas turėjo būti kaip tikra, tik mažučių matmenų. Tie daiktai kainavo brangiai ir laikyti tikrais meno kūriniais. Nameliai, beje, nebuvo skirti žaisti vaikams, kaip dažnai manoma dabar. Tik XIX a. pradėti gaminti specialūs vaikams skirti lėlių nameliai. Tačiau ir su jais dėl didelės kainos ir medžiagų trapumo būdavo leidžiama žaisti tik suaugusiesiems prižiūrint. Dabar yra nameliai tiek vaikams, tiek suaugusiems kolekcininkams.

Olga Prokofieva

Europoje lėlių nameliai atsirado XVI a. kaip interjero puošmenos, padedančios kurti pramogą svečiams. Tai buvo statuso objektai. Miniatiūrinius baldus, indus, interjero detales užsakinėdavo meistrams, dirbusiems su raudonmedžiu, stiklu, sidabru, o porcelianą - meistrams iš Kinijos ir Japonijos. Viskas turėjo būti kaip tikra, tik mažučių matmenų.

Olga Prokofieva

Puodelis karštam šokoladui su medžioklės scenomis. Berlyno karališkoji manufaktūra. 1790-1800m., porcelianas, rankų darbo dekoras, auksavimas.

Olga Prokofieva
Olga Prokofieva

Puodelis ūsuotam vyrui. Vokietija, XIX a. pabaiga - XXa. pradžia. Porcelianas dekoruotas dekolio technika, paauksuotas.

Kaip atsitiko, kad kolekcija paskatino parašyti knygą?

Senovinės buities reikmenimis ėmiau domėtis dar vaikystėje. Man buvo labai įdomu, kaip žmonės gyveno, ką valgė, kaip rengėsi, kokius daiktus naudojo buityje. Šis smalsumas vėliau peraugo į profesinį interesą. Antikvariato prekyvietėse ir aukcionuose vis dažniau pradėjau pastebėti tokių daiktų. Pirmieji pirkiniai suaugus ir neužgesęs vaikystės smalsumas suaktyvino tyrinėtojos instinktą. Tai tokia įdomi „chemija“, kuri užverda galvoje, kai ką nors randi, tau beprotiškai įdomu ir kyla klausimai – „o kas tai?“, „o kam tai?“, „o kodėl tai kažkas sugalvojo?“. Informacija kaupėsi, kilo idėja ja pasidalyti. Iš pradžių internete, paskui specializuotame jo forume, o paskui straipsniuose rusų kalba leidžiamame, bet Didžiojoje Britanijoje ypač populiariame laikraštyje. Tuo pat metu rašiau knygą, kurią pradėjau 2010 m., ir štai pagaliau šių metų liepą ji išleista.

O kuris knygoje aprašytas daikčiukas Jums buvo tapęs didžiausia mįsle, nors joje beveik vienos mįslės?

Tikriausiai tai būtų „cтавец“ ( Deja, neradome šio senovinio rusų kalbos žodžio „stavec“ lietuviško vertimo. Red. past.). Jis iki šiol yra bene mįslingiausias Senovės Rusios indas. Metraščiuose jis nuolat minimas, yra likusių patarlių, bet iki šiol nežinoma, kam konkrečiai jį naudojo.

 Kur papildote savo asmenines kolekcijas ir kaip suradote knygos „herojus“ – neatpažintus daiktus? Juk tai ilgas darbas…

Kolekcijoms daiktų randu aukcionuose ir sendaikčių turguose. Pasitaiko, kad gaunu dovanų, kas labai malonu ir itin džiugina.

Koks Jūsų požiūris į  sendaikčių turgelius? Ar mėgstate juose lankytis? Ar juose dar galima rasti kažką tikrai vertingo?

Blusų turgelius kur kas labiau  mėgstu kituose Europos miestuose, negu Vilniuje. Lietuviškuose blusų turgeliuose ir senienų parduotuvėlėse dažnai labai nusiviliu ir išeinu tuščiomis. Dažniausiai pardavėjai mažai ką žino apie daiktą, tačiau vien dėl to, kad jis senovinis, taip pakelia kainą, kad jį pigiau įsigyti Europos aukcionuose, sumokėjus visus jų mokesčius. Vietiniai pardavėjai geriau sudaužys daiktus, juos daugybę kartų vežiodami iš turgaus į turgų, negu parduos už realią adekvačią kainą tam, kuris išsaugos juos ateities kartoms. Be to, Lietuvos sendaiktynuose daug daiktų, kuriems reikia rimtos brangios restauracijos, arba tiesiog padirbinių. Tad dar toloka iki europinių turgų ir antikvariato prekyviečių, nors pagal kainas pastarąsias net pralenkia. Už tokią sumą, kuri prašoma už abejotinos vertės daiktą, kitur galima įsigyti išties įdomių dalykų. Galbūt tai klaidingas įspūdis, nes neturėjau pakankamai laiko pasinerti į lietuviškų sendaikčių pasaulį.

 

„Stavcy“

Šie indai Senovės Rusioje buvo gana paplitę ir minimi keliais vardais – „stavcy“, „stavčiki“, „stavy“. Pirmieji du buvo individualūs pietų indai, o trečiasis pavadinimas naudotas įvardyti didesniam indui, kuriame, tikėtina, buvo laikoma duona. „Stavcy“ – nedidelės taurės su dangteliu arba dvi vienodo dydžio taurės, kurių viena tapdavo dangteliu antrajai. Šie indai buvo gaminami iš medienos, metalo, sidabro ir aukso. Žinoma, patys prabangiausi indai būdavo skirti aukštuomenei – pagaminti iš aukso ar sidabro, puošiami pajuodinimais, raižiniais, graviūromis. Medinius indus naudojo paprasti žmonės ir vienuoliai. Patikimų žinių apie tai, koks maistas buvo dedamas į būtent šiuos indus, nėra, tačiau minimi įvairiausi – vaisiai, medus, ikrai, barščiai, žuvienė, kompoto senovinis atitikmuo („vzvar“). Aprašant 1610-1613 m. caro stalo valgius, prie indo pavadinimo buvo minima grietinėlė, grybai ir kiti valgiai. Šiais indais nustota naudotis XVIII a. pirmajame ketvirtyje.

Olga Prokofieva

1686 m. Meistro Ivano Jakovlevo 15 cm aukščio gaminys iš sidabro, aukso, smaragdo, puoštas raižiniais, graviūra, auksinimu, pajuodinimu. Iš parodos „Romanovai. Dinastijos pradžia“ Maskvos valstybiniame istorijos muziejuje.

Olga Prokofieva

Caro Petro I „stavec“, iš Kremliaus muziejaus rinkinių, datuojamas 1691-1670 m. , pagamintas iš sidabro, puoštas juodinimu, raižiniais ir „čekanka“.

Gal esate radusi daiktą, gerokai vertingesnį nei sumokėjote? Kitaip sakant, ar pasisekė kada nors sendaikčių turgaus loterijoje? 

Šie turgūs tikrai lyg loterija. Išsirengusi į jį, nežinai, ką aptiksi. Jei kalbame apie Lietuvą, galiu pasakyti, kad taip, bet ne tiek kainos, kiek retumo prasme. Prieš kelerius metus Klaipėdos blusturgyje pirkau XVIII a. blakių gaudyklę. Pardavėjas nežinojo daikto paskirties, bet  susidomėjęs išklausė jo istoriją ir net nuleido kainą, suprasdamas, kad man šis daiktas įdomus tyrinėti ir publikuoti. Iš jo sužinojau, kad tas daiktas į Lietuvą pateko iš Švedijos. Būna ir stebėtinų įvykių: Vilniuje senutėlę įdomią šakutę pardavėjas man padovanojo nors iki tol buvome visai nepažįstami. Iki šiol tą žmogų prisimenu su dėkingumu. Šiuos du įvykius tikriausiai prisiminsiu visą gyvenimą, nes Lietuvoje jie nedažni. Kitur tokių įdomių daiktų atsiradimo istorijų mano kolekcijoje yra pasitaikę daug dažniau.

Ne už kalnų Kalėdos – taigi dovanų pirkimo metas. Ar antikvariatiuose, sendaikčių parduotuvėlėse etiketas leidžia pirkti dovanas? Kokiu atveju tai daryti galima, kokiu geriau nereikėtų?

Etiketo taisyklėse nerasite nieko apie dovanas iš antikvariatų ar sendaikčių turgelių. Vertėtų vadovautis visuotinai žinomomis dovanų parinkimo taisyklėmis. Pirmiausia reikia žinoti, ar senovinis daiktas yra apskritai pageidaujamas ir koks konkrečiai pradžiugintų tą žmogų. Jei asmuo, kuriam norite dovanoti, mėgsta vintažinius ar antikvarinius daiktus, o jūs turite pakankamai žinių ir sugebėsite tokį parinkti, galite drąsiai žygiuoti į blusturgį ieškoti dovanos. Damoms puikiai tinka vazos, puodeliai arbatai ir kavai, vintažiniai papuošalai, ypač sagės. Vyrams – senovinės lazdos, jei, žinoma, tokias tas vyras naudoja gyvenime, vyriški papuošalai, senoviniai rūkymo ir rašymo reikmenys. Be abejonės, daiktai turi būti idealiai išsaugoti, neapdaužyti, nesulūžę ir kiek tik įmanoma mažiau nukentėję nuo laiko.

Jeigu Kalėdų Senelis Jums leistų išsirinkti kokį nors antikvarinį daiktą dovanų, kur važiuotumėte jo ieškoti, o gal jis kažkur jau stovi kaip svajonė?

О! Tokiu atveju aš leisčiausi į ilgą neskubrią kelionę, aplankyčiau visus man žinomus ir nežinomus blusų turgelius ir antikvariato aukcionus. Svarbiausia, kad Senelis padovanotų man užtektinai laiko, sėkmės ir lėšų J

Ačiū už pokalbį.

Liucija SABĖ Interviu rengtas 2017 gruodį

Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės archyvo

maltos belstukai

Apie Maltos duris, belstukus, balkonus ir smėlio pasteles

Norėti grįžti į Maltą galima dėl daugelio dalykų. Aš noriu dėl jos balkonų, durų, belstukų ir to smėlio kolorito, kuris yra visur išskyrus vandenį ir dangų. Ir būtinai su fotoaparatu ir, žinoma, su draugėmis. Jos kantriai ištvėrė mano susižavėjimą belstukais įkaitintose Sliemos gatvelėse, nors buvo momentas, kai galvojau suks savo keliais, o aš fotografuosiu tą belstukų gausybę kol sutems, arba kol paklysiu ir suprasiu, kad draugystė svarbiau nei senos durys:).

maltos uostai

Tarp architektūros ir gamtos

Bet pradžioje vis tiek būtini keli sakiniai apie Maltos grožį. Mane ji pribloškė savo turtinga architektūra, vaizdingomis įlankų panoramomis su besisūpuojančiais spalvingais laiveliais ir didingomis jachtomis, romatiškais miestelių senamiesčiais ir kažkokia iš praeities užsilikusia didybe su dangun šaunančiais bažnyčių bokštais ir tvirtovių gausybe. Tiesa, kai kuriuose miesteliuose susidarė įspūdis, kad jie tuoj sprogs nuo statybų, nuo vienas ant kito lipinamų namų, kurie atrodo taip chaotiškai ir jau tikrai perdėm sugrūstai. Bet Malta pajutusi turizmo naudą, atrodo, žada nepraleisti progos iš to uždirbti ir stato stato stato. Todėl…Todėl Maltoje tikrai reikėtų padalinti atostogas į dvi dalis: saloje, kur yra sostinė Valeta, besigrūdant turistų šurmulyje, pasisemti kultūros žinių  ir architektūros grožio, o Gozo saloje pasigrožėti gamta ir pagulinėti paplūdimiuose. Nors yra tvirtinančių, kad Goze nėra ką veikti, būtent ten aš įkvėpiau  gaivaus Maltos jūrų oro ir pasijutau atostogaujanti. Tam labai tinka prie mažutės įlankos įsikūrės Kslendi miesčiukas – rojaus pėdutė žemėje. Tarp šių didesnių Maltos salų dar pūpso ir mažylė Komino salelė, kurioje laivai stabteli dėl nuostabaus Žydrosios lagūnos grožio. Balto smėlio paplūdimys ir turkio spalvos vanduo tikrai palieka neišdildomą įspūdį.

Maltos įžymybės
Maltos balkonai
maltos balkonai
Malta
Maltos Malūnai

Maltos sala - tarsi didelis miestas

Na, o didžioji sala – tai tarsi ištisas didelis miestas – taip arti vienas kito yra visi miesteliai pajūryje. Nors man vis tiek gražiausia buvo pati Valeta. Apjuosta įtvirtinimais pastatytais dar XVI a., su didinga aikšte, fontanu ir ilga pėščiųjų gatve ne veltui ji buvo viena pirmųjų įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Joje daugybė bažnyčių ir keli puikūs parkai. O nuo vieno pagrindinės gatvės krašto, besibaigiančio didele atvira terasa, tarsi ant delno atsiveria Maltos įlankos ir  kiti miesteliai, visi kaip vienas tos pačios spalvos – pilkai geltono kalkakmenio, iš kurio ten viskas ir statoma. Todėl nors Maltoje ir daug pastatų, jie harmoningai dera tarpusavyję, o naujiesiems visai nesunku apsimesti senais, nes jie net ir tik ką pastatyti atrodo stovi visą amžinybę.

Mažyčius Maltos miestelius įdomu aplankyti atplaukus laiveliais ar tiesiog atvažiavus autobusu, kurių Maltoje zuja devynios galybės. Užtenka nusipirkti 21 eurą kainuojančią pravažiavimo kortelę ir gali važinėtis visą savaitę visoje Maltoje. O štai važiuoti automobiliu gali būti keblu. Eismas labai intensyvus, tad didelė tikimybė patekti į miestų kamščius ir dar kaire kelio puse.

Be Valetos būtinai verta aplankyti Mdiną, – senąją Maltos sostinę, kurią ilgainiui pasišauta paversti miestu – muziejumi po atviru dangumi, nes ten gyventojų butai, šiems mirus, jau niekam neparduodami, juos įsigyja valstybė. Juokaujama, kad ir dabar ten gyvena vos 400 gyventojų, įskaitant kates. Ten iš tiesų yra kur atsigauti akiai, ir sielai – tikri viduramžiai su caksinčiomis arklių, traukiančių pilnas turistų karietas, pasagomis į senut senutėlį grindinį. Smėlio spalvos pastelės nudažiusios visą miestą – saulėje jis švyti kaip senas gelsvas perlas. Visai netoli Mdinos – Rabatas. Ten verda gyvenimas ir verslas, bet svetur įdomu ir tai. Archeologijos mėgėjams: urvai, katakombos ir megalito šventyklų griuvėsiai. Maltoje to gausu kaip ir gausų gražios gamtos vietelių: įlankų, įlankėlių ir visokiausio lygio paplūdimių. Ne, ten tikrai reikės grįžti.

O štai į Marsašloko miestelį verta keliauti dėl jo sekmadieninio žuvų turgaus ir aplink išsidėsčiusių žuvies restoranėlių, o taip pat dėl pakrantės vaizdo jūroje, kur sūpuojasi dešimtys spalvingų laivelių – luzzu, išsiskiriančių tuo, jog ant jų pirmagalio nupiešta Ozyrio akis. Tikima, kad ši akis žvejus  apsaugo nuo pavojų. Ramu, romantiška ir gražu. Važiuojant į salos gilumą tos ramybės galima rasti ne tiek jau mažai, tačiau mus traukia jūra ir jos pakrantė. Todėl vieną dieną atsiduriame žavingoje kurortinėje Sliemoje, kur mane ir pasiglemžia jos senamiestis su visais balkonais, durimis ir belstukais.

Malta

Iš gynybine siena apsuptos Valetos nesunku laiveliais ir keltais pasiekti kitus miestelius, kurių nedidelius uostus puošia jachtos.

Malta

Maltoje gausu miestelių su vaizdingomis įlankomis. Vienas iš jų Kslendi Gozo saloje. O štai Marsašlokas vilioja turistus spalvingų laivelių egzotika.

Belstukų simbolika

Eini senamiesčiu, kiekvienos durys kitokios, ant kiekvienų pritvirtintas skirtingas belstukas, o virš galvų kabo nerealiausiai išdrožinėti ir nudažyti arba jau nenudažyti balkonėliai. Ne, tikrai visko neįmanoma nufotografuoti, bet bandai net jei turi tik telefoną. Belstukai atrodo tarsi iš viduramžių, nors tikrai nėra taip. Dauguma jų ir dabar gaminami tokio vintažinio, ar net antikvarinio stiliaus. Na, žodžiu, jie tik  apsimeta senukais, bet yra šių dienų gaminiai. Tai įrodo belstukų skyriai statybinių prekių parduotuvėse, kur dauguma belstukų a la „senoviniai“. Tačiau…Kuo senesnės durys, tuo senesnis ir belstukas, tad pasitaiko ir tikrai su amžiumi. O kas įdomiausia, kad dauguma belstukų – tikri meno kūriniai, arba meno kūrinių iš praeities kopijos – žavingi, įspūdingi ir kūrybiški meistrų darbai.

Kada atsirado belstukai sunku pasakyti, tačiau tai nutiko seniai ir Graikijoje. Graikai paisė etiketo ir ateiti į namus nepasibeldus buvo didelis nemandagumas. Žiedo formos belstukai ilgą laiką dominavo dėl to, jog kartu atstojo ir rankeną. Renesanso laikais kalviai suprato, kad paprastas žiedas gali tapti meno kūriniu ir iš to galima gerai uždirbti, jei tik nepaves fantazija ir belstukai pradėjo virsti menais.

Maltos belstkai
maltos belstukai

Dar vėliau atsirado belstukų simbolika ir pirkėjas turėjo gerai pagalvoti, ką jam verta kabinti ant savo durų ir ko ne. Štai vienas populiariausių belstukų motyvų buvo liūtas. Jis simbolizavo drąsą, jėgą ir kilnumą.Vėliau atsirado bilstukai su ranka. Jie namus, neva, turėjo saugoti nuo viso pikto. Dauguma Maltos belstukų puošti Maltos kryžiumi – pagrindiniu valstybės simboliu, juk Maltos ordinas tebegyvas iki šių dienų, riteriai tiesiog „persirengė“; o taip pat su žuvimis ar delfinais – salos ženklai. Įdomiausia tai, kad dauguma senovinių belstukų formų kopijuojama iki šių dienų, todėl jie ir atrodo tarsi senoviniai.

Atsiradus elektrai ir elektriniams skambučiams belstukai buvo beveik išnykę. Už tai pastaruoju metu jie išgyvena renesansą ir jų vėl gausu. Tiesa, Maltoje, belstukų elektra turbūt nebuvo išstūmusi, todėl jie ir liko gražiu šios salos simboliu iki šių dienų. Belstukų grožis ir patvarumas anksčiau labai atspindėjo ir šeimininkų piniginę padėtį, sufleravo apie jų pomėgius, dabar greičiausiai rodytų estetinį skonį. Tačiau belstukai iš tiesų tebėra žavinga ir pakankami senovinė durų detalė, kuri vilioja ją tyrinėti, grožėtis ir galbūt…įsigyti savo durims. Maltiečiai belstuko kultūrą tikrai linkę puoselėti.

Balkonai, balkonėliai...

Juokaujama, kad jeigu maltiečiai tik galėtų, tai namą pradėtų statyti nuo balkono ir juo užbaigtų – štai koks jis jiems svarbus, nors tai tėra mažytėlaitis plotelis dažnai dar ir įstiklintas. Taigi nėra Maltoje namų be balkono. Nėra ir nesvarbu kokio amžiaus jie būtų. Todėl net moderniausi viešbučiai Maltoje išsiskiria savo balkonais. Jie įdomiau suprojektuoti, išskirti, pabrėžti. Ką jau kalbėti apie senus namus, kurie nutūpti įvairiausių spalvų balkonų tarsi tai būtų kokie kregždučių lizdai. Jei ne  laidų raizgalynė Maltos senamiesčiai su balkonais atrodytų dar fantastiškiau, nors ir dabar jiems netrūksta egzotiško vaizdo. sakoma, kad balkonų miestas yra Valeta, aš juos fotografavau išskirtinai Sliemoje, kur jų taip pat nestinga. Spalvos, ornamentika, amžius – žaidžia viskas ir kuria begalinį romantikos įspūdį. O štai Mdinoje pirmu smuiku groja ne balkonai, o durų rankenos ir belstukai. Kartais jos tokios didelės kaip keptuvės ir tokios meniškos, kad sunku ir pavadinti rankenomis. Atskirai būtų galima kalbėti ir apie Maltos duris, ir apie durų rankenas. Bet tai reikia tiesiog pamatyti. Vienas namas ir dešimtys skirtingų durų. Sakytum, begalinis chaosas, jei nematytum jų harmonijos, praeities ženklų ir galbūt Maltos išskirtinumo. Dar ir tuo.

Maltos balkonai
Maltos balkonai
Maltos balkonai
Maltos balkonai
Maltos durys
Maltos durys
Maltos durys
Maltos durys
Maltos durys
Maltos durys
Maltos durys

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos