lempų įzanga

Žibalinės lempos kelionė: nuo riebios žuvies iki lemputės

Tarp daugybės mano silpnybių yra ir...žibalinės lempos. Pripažinkime, dauguma jų po šiai dienai atrodo labai dekoratyviai net jeigu yra tik paprastos spingsulės iš lietuviško kaimo. Ką jau kalbėti apie tas prašmatnias, spalvotais gaubtais XIXa. lempas iš Vakarų Europos miestiečių namų ar kokių dvarų, kurios ir dabar gali papuošti bet kurių namų interjerą. Šiandien – apie žibalinių lempų istoriją.

Vietoje aliejaus – riebi žuvis

Dar Antikos laikais žmonės išmoko derva impregnuoti dagčius ir gaminti primityvaus dizaino aliejines lempas. Pavyzdžiui, Pompėjos gyventojai molinį dubenį užpildydavo aliejumi, įmerkdavo į jį knatą ir tokiu būdu turėjo šviesos. Kad knatas nenuskęstų aliejuje, jis buvo prilaikomas specialaus žiedo. Tačiau, net palyginus pigus augalinis aliejus, buvo prieinamas ne visiems. Todėl Šiaurės Europoje buvo įprasta įsriegti dagtį į riebią žuvį, ją išdžiovinti ir tada uždegti: tegyvuoja šviesa!

Tokį ilgai gyvavusį ir pasenusį alyvos lempos dizainą – jei dizainu iš viso galima vadinti – iš esmės pakeitė italų mokslininkas Jeronimas Kardanas 1550m..Jo sugalvotame šviestuve alyvos rezervuaras buvo pastatytas virš degančio knato, todėl liepsna tapo ryškesnė, o lempa jau įgavo kažkokias apibrėžtas formas. Beje, tai nėra vienintelis talentingo italo išradimas. Jis išrado ir automobilių veleninę pakabą, dar vadinamą kardanu. Iki šiol kardano svirtis naudojama įvairioje technikoje, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti teisingą kompasų ir lempų padėtį siūbuojant laivui. Negaliu nenukrypti ir prie dar vieno jo biografijos fakto. Būdamas puikus matematikas, mechanikas, labai domėjosi ir astronomij bei astrologija. Dar jaunystėje sudarė sau horoskopą ir išsipranašavo, kad mirs 45 metų. Taigi laukė mirties ir„nieko rimto nedarė. Ir tik kai horoskopas nepasitvirtino, mokslininkas pakeitė savo gyvenimo būdą ir ėmėsi mokslo. Negana to, sudarė sau antrą horoskopą, kuris mirtį išpranašavo 75 metų ir netgi konkrečią dieną. Atėjo mirties diena, o J.Kardanas vis dar žvalus senukas. Ir štai tada, kad įrodytų, jog astrologijos pranašystės išsipildo, jis paėmė durklą ir įsismeigė sau į širdį. Kita versija byloja, kad jis išgėręs nuodų taurę ir kad ruošęsis mirčiai badaudamas. Bet, čia tiesiog įdomumo dėlei.

 

Dujinis apšvietimas Anglijoje

Kitas svarbus namų apšvietimo žingsnis – dujų panaudojimas. Nenuostabu, kad pirmoji dujinių žibintų gamykla XVIII a. viduryje buvo atidaryta pažangios metalurgijos šalyje Anglijoje. Būtent Anglija pirma  metalų lydymą anglimi pakeitė koksu. Šviečiančios dujos, susidedančios iš metano ir vandenilio, susidaro būtent koksuojant anglį. Tiesa, ilgą laiką dujų degikliai švytėjo labai silpnai ir tik kai 1892 m. vokiečių mokslininkas Karlas Aueris von Velsbachas išrado vamzdžius, padengtus torio ir cezio oksidų mišiniu, degikliai sušvito stipriau. Tačiau pagrindinis dujų apšvietimo trūkumas buvo jo didelė kaina, o vamzdžius montuoti buvo tikra prabanga ir apsimokėjo tik miestuose. Kaip tuomet atnešti šviesą į kaimą?

Naftos nebuvo daug

Atrodytų, kad žibalinė lempa artimas alyvos lempos giminaitis, bet kodėl jis atsirado tik XIX a. viduryje, beveik šimtu metų vėliau nei dujinės lempos? Faktas tas, kad tuo metu paviršinės naftos telkiniai buvo rasti tik Europos pakraščiuose – Vakarų Ukrainoje ir Rumunijoje. Todėl niekam nekilo mintis augalinį aliejų pakeisti žibalu lempose. Be to, augalinės alyvos lempos konstrukcija keičiant ją žemės alyva, reikalavo radikalių pakeitimų, o jų kol kas niekas nesiėmė.

Tiesa, toliariagiškų bandymų naudoti naftą apšvietimui būta. 1816 m. druskos kasyklų prie Drohobyčo vadovas Jozefas Gekeris pasiūlė gatvėms ir pastatams apšviesti naudoti rafinuotą žemės aliejų. Gekeriui netgi pavyko susitarti su Prahos magistratu dėl šio miesto gatvių apšvietimo žemės aliejumi. Tačiau atšiauri žiema ir blogi keliai sugriovė naftos transportavimo planus, Gekeris turėjo sumokėti netęsybas ir bankrutavo. Praha liko be žemės alyvos lempų, o žibalinės lempos istorija užstrigo keliems dešimtmečiams.

Šreinerio pageidavimas: spirito!

Pasidairykime jos kitur ir vėliau. Taigi, maždaug XIXa. vidurio istorijoje buvo toks trumpas laikotarpis, kai Galicija staiga tapo pasaulio naftos sostine. Ir nors netrukus ją pradėjo vytis Teksaso, Kaukazo ir Rumunijos naftos telkiniai, vis dėlto, būtent šio Europos pakraščio gyventojams teko garbė išrasti žibalinę lempą, taip mielą daugelio žmonių širdims. Priminsime, kad Galicija – tai istorinis regionas Rytų Europoje, skirtingais laikotarpiais priklausęs Kijevo Rusiai, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Lenkijai, Austrijai-Vengrijai, Ukrainos TSR. Šiuo metu regionas padalintas tarp Ukrainos ir Lenkijos. Pagrindinis miestas – Lvovas.

Taigi ši istorija prasidėjo 1852 m. Vieną gražią dieną į Lvovo vaistinę „Po žvaigžde“ atėjo prekybininkas iš Boryslavo Ibragamas Šreineris. Pasisveikinęs jis priešais vaistinės savininką Piotrą Mikolašą padėjo buteliukus su tamsiai aliejingu skysčiu. Svečias pažadėjo tokio skysčio pristatyti daugiau, nes, anot jo, iš jo lengvai galima gauti alkoholio! Tačiau patyręs vaistininkas puikiai žinojo, kad iš šio nemalonaus kvapo skysčio, išgauti geriamo spirito nepavyks.

Bet jam kilo kita mintis: ar iš Boryslavo aliejaus (o prekybininkas atvežė tik žalios naftos pavyzdžių) nepagaminus „rafinuoto akmens aliejaus“ – brangaus medicininio preparato, naudojamo gydyti nuo reumato? Pats vaistininkas ilgą laiką kentėjo nuo šio negalavimo, nepadėjo nei namuose užaugintos žolės, nei burtininkų ir gydytojų sąmokslai. Vaistininkas nurodė savo darbuotojams Janui Zechui ir Ignacui Lukaševičiui perdirbti ir distiliuoti atneštą naftą.

 

Žibalinės lempos gimimas Galicijoje

Dieną šie vaistininko padėjėjai dirbo vaistinėje, o naktį darbavosi si Šreinerio atvežtu klampiu skysčiu. Netrukus jie pastebėjo, kad susidaręs skystis gerai dega. Gal galima juo užpildyti lempas? Iš pradžių lempos smarkiai aprūko, įkaisdavo ir net sprogdavo, bet vaistininko mokinių nuo eksperimentų tai nesustabdė. Netrukus jie padarė išvadą, kad sprogimų bus galima išvengti iš skysčio pašalinus labai degų naftos produktą – benziną, o stiklines lempų talpos pakeitus alavinėmis.

Baigiamąjį žibintų dizainą vaistininkams padėjo sukurti meistras skardininkas Adomas Bratkivskis. Anksčiau ištisas dienas taisęs raukšlėtus puodus ir lopęs senus virdulius, meistras pajuto išradimo džiaugsmą ir su pavydėtina kantrybe ėmėsi tobulinti lempos dizainą.

Ant apvalios skardos talpos su žibalu, alavo rėme atsidūrė stiklas. Iš pradžių stiklas buvo pusapvalis arba plokščias, bet paskui jį pakeitė vientisas stiklo cilindras su išsiplėtimu toje vietoje, kur degė dagtis. Dagtis buvo užfiksuotas specialiu įtaisu, kuris leido pamažu jį pakelti degant. Aukščiau ir žemiau išradėjai padarė skyles, kad sukurtų degimui reikalingą trauką. Vėlesnėse konstrukcijose stiklo cilindras viršuje buvo tiesiog paliktas atviras, o jau išorinis lempų dizainas keitėsi kaip tik kas išmanė jį pagražinti.

 

Skirtingi išradėjų likimai

Vos tik pirmoji žibalo lempa apšvietė vaistinę „Po žvaigžde“, netruko apie tai pasklisti žinia. 1853 m. liepos 31 d. regioninėje Lvovo ligoninėje tokios lempos šviesoje buvo atlikta pirmoji chirurginė operacija. Netrukus nauju apšvietimu susidomėjo Austrijos geležinkelių direkcija, norinčių gyventi šviesiau daugėjo kasdien. Deja, Zechas ir Lukaševičius neužpatentavo lempos išradimo, todėl jų lempas netrukus pradėjo gaminti garsioji Vienos įmonė R. Ditmar.

Nepaisant to, įkvėptas savo išradimo sėkmės, J. Zechas metė darbą vaistinėje ir Borislave įkūrė nedidelę aliejaus distiliavimo gamyklą. Jis tiekė savo žibalą į Lvovą, kad apšviestų miesto gatves. Tačiau 1858 m. tylųjį Borislavą sukrėtė siaubingas įvykis. Naftos perdirbimo gamyklos sandėlyje įvyko sprogimas. Nors visa miesto ugniagesių komanda nedelsdama atvyko į įvykio vietą, Zecho žmona ir sesuo žuvo liepsnose. Sielvarto ištiktas išradėjas paliko nesėkmingą verslą ir grįžo prie seno, laiko patikrinto užsiėmimo – darbo vaistinėje.

Antrojo išradėjo I. Lukaševičiaus likimas buvo kitoks. 1856 m. jis organizavo naftos gavybą miškuose netoli Jaslo miesto ir pastatė kelis naftos distiliavimo įrenginius. Likimas buvo jam palankus, o jis pats buvo tipiškas tuomet mišrios Ukrainos, Lenkijos ir Vokietijos Galicijos visuomenės atstovas. Iniciatyvus, išsilavinęs, šiek tiek idealistas, bet kartu ir gabus verslininkas. Verslininkavo jis pažangiai, rūpinosi savo darbuotojais, darbo veteranams steigė pensijas, kas buvo labai retas dalykas, dalyvavo kuriant naftos pramonę ir 1877 m. netgi sukūrė Galicijos naftos draugiją

Antikvarinės XIXa. lempos šiandien yra aukcionų objektas ir dažno jų antikvaro gerbėjo ar kolekcininko taikinys.

O kaip su žibaline lempa?

Žibalinė lempa netruko užkariauti visą pasaulį – ir miestus, ir atokius kaimus. Vien R. Ditmar fabrike jų buvo pagaminta nesuskaičiuojami kiekiai ir įvairiausio dizaino. Ankstyvosios, mažo tiražo ir išskirtinio dizaino šio fabriko lempos šiandien turi didelę paklausą tarp kolekcininkų ir yra tikrai nepigios. Vėliau žibalines lempas, derančias prie laikmečio interjero madų, gamino daug įvairių įmonių visame pasaulyje ir, aišku, Vakarų Europoje.  Kai kurias galima laikyti tikrais meno kūriniais, pagamintais iš brangių medžiagų, su daug rankų darbo. Prastesnės ar puošnesnės jos sušvito kiekvienuose namuose. Nors, žinoma, turėjo savo trūkumų. Teigiama, kad didelis gaisras Čikagoje XIX a. pabaigoje, kilo dėl žibalinio žibinto, kurį tvarte sutriuškino karvė. Bet kas dėl to kaltas: žibintas ar karvė? Aišku, kad neatsakingas žmogus.

Šiandien didelės ir puošnios žibalinės lempos matomos tik muziejuose ar pas kolekcininkus, o mažos…mažos galbūt dar laukia kokiose nors nuošalesnėse vietose atkeliaujančios elektros. Pasaulyje dar tebėra visko. Bet jų išradėjai, nepaisant neapdairumo dėl patentų, į žibalinės lempos istoriją įrašyti visiems laikams ir niekas neišbrauks jų vardų.

Saugokime senas žibalinukes ir mes. Prastesnėmis puoškime sodybas, puošnesnėmis – namus. Dairykimės jų sendaiktynuose ir antikvariatuose, paverskime elektrinėmis, o gal tiesiog imkime ir pamerkime į jas gėlių. Kartais jų spalvoto stiklo gaubtai tikrai nepakartojami. Nauji laikai – naujos funkcijos, bet istorija visada amžina.

 

 

Romantiška praktika

“Vintažo ženklų” skaitytojams jau pažįstama fotomenininkė Ramunė Pigagaitė iš Frankfurto taip pat neabejinga žibalinėms lempoms ir jos namuose jų ne viena. galima sakyti, kad pildosi dar viena kolekcija. Specialiai lempų Ramunė neieško, bet sendaikčių mugėse ar antikvariatuose radusi gražesnę ir įdomesnę visada nusiperka. Ramunei visada patinka keisti daiktų funkciją, ne išimtis ir jos žvilgsnis į lempas. Lempose su metalinėmis aliejaus talpomis merkia gėlių arba komponuoja sudžiovintų augalų puokštes. O lempas su spalvoto stiklo gaubtais dažniausiai stato ant palangių. Spalvotame stikle žaidžia saulės zuikiai, o  interjere atsiranda daug gyvybės. Nuotraukoje su puokšte Ramunės lempa “amerikonė”. Sena, reta ir graži – tkra interjero pažiba.

Straipsnio autorei senovinė lempa tarnauja kaip žvakidė. Deja, jos kilmė visiškai neaiški – jokio ženklo, bet geros medžiagos ir dizainas byloja ją esant seną ir vertingą.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Įžangoje Ramunės PIGAGAITĖS nuotrauka

kirvarpai

KIRVARPAI KREBŽDANT: TELEGRAMOS DIENA

Vos išeinu pro vartus, pakilęs vėjas sviedžia po kojom lapą, tarsi norėdamas kažką pasakyti. Tokį per pus žalią, perpus geltoną, su juodu ėduonies ornamentu. Žvaliai žygiuodama pagalvojau, kad gavau besibaigiančios vasaros telegramą…

„Kai nuvažiuosi, būtinai duok telegramą“ – sakydavo babcė  mamai,  kai ši rengdavosi keliauti po Tarybinės tėvynės platumas. Tuomet paprastai po dienos ar kelių, į duris pratisai paskambindavo. Mes jau žinodavom, kad tai paštininkas, nes kas dar gali taip pratisai skambinti, neatitraukdamas rankos nuo skambučio, vidury baltos dienos? Man leisdavo ją paimti, bet pasirašyti į paštininko knygą – ne. Tuomet močiutė imdavo ieškoti akinių, mes abi jų ieškodavom, nes per pačius svarbiausius gyvenimo įvykius jie tiesiog prapuldavo. Radusi, ji ilgai balnodavo jais nosį, tarsi norėtų ištęsti vieno sakinio malonumą ir perskaitydavo: „Atvažiavom laimingai. Tšk. Oras geras. Tšk. Visus bučiuoju. Tšk.“ Apžiūrinėti ją būdavo labai įdomu: ant viršelio su rožėmis ar kitomis gėlėmis, telegrama buvo ypatingas dokumentas, nes šiaip sau jos niekas neduodavo – jos žymėdavo tik ypač svarbius gyvenimo momentus: „Mirė dėdė Juozas. Tšk. Laidotuvės pirmadienį. Tšk.“ Arba gimė. Arba tuokiasi. Niekas nesiųsdavo telegramos bele,  kad paklaustų: „Ką tu?“ ir net nesitikėdavo greito atsakymo: „Ai, nieko, o tu?“

Kodėl telegrafistai tiesiog nepadėdavo taško ar kablelio, o rašydavo: „Tšk.“? Kas šiandien beprisimena? Jei ant televizoriaus – mažo, kaip kokia aulinių batų dėžė nestovėdavo nei viena telegrama, vadinasi esi niekam nereikalingas, tiesiog pamirštas žmogus. Nes gimtadienio telegramos su kardeliais ar našlaitėm buvo kaip koks kokybės ženklas: myli ir prisimena. Nuo televizoriaus jos persikeldavo už sustumiamų sekcijos stiklų ir stovėdavo iki kitų švenčių, o paskui užleisdavo vietą Kalėdiniams sveikinimams, kurie gudriai būdavo rašomi tarsi pasveikinimai su Naujaisiais metais, bet ateidavo būtent prieš Kalėdas…

Telegrama buvo vertingesnė už dovaną, nes tas, kuris pasiuntė – atsikėlė nuo sofos, apsirengė, nuvažiavo iki pašto, ilgai pildė blanką, būtent blanką, o ne formą, mirkydamas plunksną į rašalinę, drėskė ja popierių, nes visos jos blogai rašė, išsitepdavo rankas, būtinai ir visuomet. O tada rinkdavo gėles. Aš neprisimenu kitokių telegramų, tik su gėlėmis. Ir viduje suklijuotomis juostelėmis su tekstu. Kartais net įsivaizduodavau, kaip pasilenkęs prie sukarpytų juostelių krūvos sėdi žmogus, apsimovęs rankoves ant švarko, kad nesudiltų alkūnės ir visą dieną klijuoja. Ir nesumaišo vestuvių su laidotuvėm. Kiekvienas žodis kainavo pinigus. Tikriausiai kapeikas, bet kas sau leido rašyti telegramoje nereikalingą informaciją? Net išsiplūsti negalėjai telegramoje, paštininkė nebūtų priėmusi su keiksmažodžiais…

Kokia laimė, kad šiandien kur nors atvažiavęs, neturi skubiai ieškoti pašto, kad informuotum laukiančiuosius, kaip pavyko skrydis ar kelionė traukiniu. Juk net jei ir liepia lėktuve išsijungti telefonus, visi slapta rašo žinutes: „Sėdžiu prie tokio asilo, platus, kaip trijų durų spinta. O ką tu?“ Tuoj pat gauni atsakymą: „Zuikuti, aš jau tavęs pasiilgau. Bučiukas. Ikiukas“. Ir taip visuose šešiuose šimtuose nemokamų sms-ų. Nes geri tie telefonų planai, jei gali parašyti tiek žodžių, kurių nereikia pasverti, apgalvoti ir už juos sumokėti.

Internete randu: „1854 m. per Kauno miestą pravestais dviem elektrinio telegrafo laidais pradėtos siusti pirmosios telegramos tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos.

1891 m. Kauno miesto garbės piliečiui Grigorijui Frumkinui priklausiusiame sklype, šalia miesto sienos (dabar Laisvės alėjos ir I.Kanto gatvių kampas) pastatyta naujoji Pašto ir telegrafo kontora”.

O kai kažkada paskambinau į Lietuvos paštą, kad pasiklausčiau ar šiandien dar galima „duoti telegramą“ išgirdau, kad ši paslauga mirė natūralia mirtimi prieš dvejus ar trejus metus.

Todėl sugalvoju, kad rudenį būtinai švęsiu Telegramos dieną. Ji visuomet bus tuo laiku, kai medžiai pradeda mesti lapus. Ruoškitės.  Ikiuuukas, bučiuuuukas.

Skruzdėliukų mišios

Vos įtikinau savo draugę išmesti visas laidotuvių nuotraukas. Tų, kurie mirę, patiesti karstuose, aplink gėlės ir liūdintys giminės… Būreliais ir po vieną, pagal giminystės artumą. Vaikai ir besibaiminantys „miegančio dieduko“ vaikaičiai. Pusbroliai ir pusseserės iš žmonos pusės, giminaičiai iš kaimo. Tik nesakykit, kad tokių nuotraukų niekuomet neturėjote, nematėte ir net neatsimenate.

Aš iki šiol prisimenu fotografą nekrofilą, kuris lakstė apie mano mirusios tetos karstą kaip koks bitinas, taisė ir kilnojo gėles, tampė jos įkapes ir net pataisė šaltas kaip marmuras rankas. O kaip jis komandavo?

„Palinkit, palinkit arčiau mirusiosios ir nepamirškit veido išraiškos, liūdniau, dar liudniau…“. Aš taip niekuomet ir neatsiėmiau tų nuotraukų, apskritai nežinau, kaip sutikau, kad jas darytų? Gal man protas buvo pasimaišęs?

Taigi mano draugė, nesena moteris, kraustosi į kitus namus. Galvojau, kad pats laikas atsikratyti viso nereikalingo šlamšto, kuris tūno apkėtęs visas lentynas ir stalčius. Tačiau ji neleido išmesti nė vienos ružavai violetinės anų laikų nuotraukos. Ir sakė, kad tuomet, kai jai bus devyniasdešimt – optimistė! – ji sėdės ir jas žiūrės. Pirmiausiai  – garantuoju – ji pamirš, kur jos sudėtos. Antra, ji bus pusaklė, nes jau dabar skaito žinutes telefone per ištiestos rankos atstumą. Trečia, ji neprisimins, kas tose nuotraukose, nes jau dabar niekada neprisimena, kur pasidėjo mobiliaką ir mašinos raktus. O jai tik per keturiasdešimt.

Tai va, tikras ir suvaidintas liūdesio išraiškas išmetėm, o visas užstales, kur ji su tetute Bronyte iš Patumsių, Maryte iš Užubalių, Verute iš Kauno, Pranute, kuri paskutinįkart palinkėjo ilgai gyventi prieš dešimt metų, o pati iškeliavo kitan pasaulin su dėde Benediktu ir visais kitais, pinančiais vainikus Dievo soduose, palikom.

O kas tose nuotraukose ant stalų dedasi – dailininko teptuko verti natiurmortai! Šlapiankė ir ikrai, palendricos ir vinigretai, šampanas, konjakas (kirčiuoti „kon“, nes tais laikais taip sakė lapių apykaklėmis pasipuošusios ponios), silkė pataluose… Koks balius be tarybmečio alkio deficitų. Štai visi pakėlę krištolines čerkas (mano teta sakydavo kristalines), apsikabinę, išsirikiavę už stalo palei kambario sieną – aiškiai sėdi ant marška uždengtų suolų, nes toookiam baliui tiek kėdžių gyvenime niekas neturėjo, kaip ir laidotuvėms anuomet, kai nabašniką patiesdavo vidury svetainės, apstatydavo vainikais, su gailyvais užrašais: “Dzūkijos smėlis tavo amžinieji namai – liūdi bendradarbiai…” Galėdavai nugaišti nuo gaižaus aromato, dirginančio visas jusles.

Ji neleido išmesti ir tokių nuotraukų, kurios, kaip mano viena redaktorė sakydavo, skruzdėliukų mišios, nes objektai jose stovi ar ką veikia toli, nuotrauka juodai balta, pablukusi ir iš tikrųjų nieko joje nesimato.  Pripakavom tų nuotraukų dvi didžiules kartonines dėžes…

Ji neleido išmesti ir visų savo buvusių kavalierių atvaizdų – numirtų tie kavalieriai, jei pamatytų šiandien, kaip jie atrodė… Kaip atrodėm mes visi – kaip marsiečai – apsivilkę kažkokius per dideliais pečiais drabužius, sugarbanotais plaukais… Jei tik prieš dvidešimt metų buvom tarsi iš kito pasaulio, ar galima manyti, kad po tiek pat metų mes taip pat baisiai atrodysim savo vaikams? Savo selfiuose prie pasaulio katedrų, jūrų, kalnų, paplūdimiuose, su draugėmis ir draugais, per savo baliukus, prie šiuolaikiškai apstatytų stalų?

Mano draugė sakė labiausiai bijanti, kad jos nuotraukos, kuriose sudėtas visas jos gyvenimas, vieną dieną ims ir pradings iš tų šiuolaikinių laikmenų – aifonų, aipadų, usbų, nešiojamųjų kietųjų diskų. Kelis kartus taip jai jau nutikę. Arba dings elektra visame pasaulyje ir niekuomet negalėsi pasižiūrėti į tai, kas išmaniųjų prietaisų viduje. Todėl ji laikys savo atmintį dėžėse.

Mano nuotraukų krūvelė po visų gyvenimo peripetijų labai nedidelė. Dabar jau nepasakysiu, kokiais kriterijais remdamasi aš jas atrinkau. Visas prisimenu. Kaip ir tris savo mirusias moteris. Aš net žinau, kaip kurioje nuotraukoje jos atrodė. Kaip atrodė mama, kai iš plaukų sukosi kuodą. Kaip atrodė teta Irka nuotraukoje su ilgiausiais perlų karoliais. Kaip atrodė babcė toje nuotraukoje, kur su žiedais ant abiejų rankų, o vienoje laiko žirnelių puokštę. Kaip aš atrodžiau per tarybines savo vestuves. Kaip atrodė mano vyresniosios dukters vežimėlis, kaip žydėjo amarilis Vilijampolės bute ant palangės, kur stačia tilpo jaunesnioji. Kartais galvoju, kad atminimus geriausia laikyti širdyje, na, blogiausiu atveju – galvoje. O jei išsitrins, vadinasi, taip ir turėjo būti.

Daiva BUDRIENĖ

c30e64ce0700e3fc8fdf6b9aa2eb7cc4

Reveransas nostalgijai: ZARUBINO ATVIRUKAI

Šiemet kaip niekada didelis susidomėjimas senoviniais vintažiniais eglutės žaisliukais, kurių dauguma dar yra tarybinių laikų. Bet prieš Naujuosius puiki proga prisiminti ir savo ar savo tėvų vaikystės atvirukus. Pamenat tuos linksmus žvėriukus – voveres, zuikius, meškučius ir net ežiukus bei dainuojančias zyles? Dabartiniai leidėjai galėtų mirti iš pavydo – linksmųjų žvėrelių pasaulio kūrėjo Vladimiro Zarubino darbų tiražas buvo 1 588 270 000 atvirukų ir vokų su piešiniais. Deja, pats menininkas mirė beveik nepritekliuje.

Menininko ateitis pranašauta jau vaikystėje

Įdomi šio žmogaus, gimusio 1925 m., gyvenimo istorija. Jis, beje, nuo vaikystės pats kolekcionavo atvirukus ir surinko jų per gyvenimą net 5 tūkstančius. Volodia gimė mažame Andrianovkos kaime Oriolo srityje. Šeimoje buvo trys vaikai: vyresnįjį sūnų traukė technika, vidurinysis rašė poeziją, o jaunėlis nuo vaikystės mėgo piešti. Tėvai turėjo didelę atvirukų ir knygų su paveikslų reprodukcijomis kolekciją.

Būsimo dailininko tėvas dirbo inžinieriumi gamykloje ir pirko įvairias iliustruotas knygas, kurias vaikai labai mėgo. Volodia mėgo jas vartyti, klausėsi suaugusiųjų paaiškinimų ir pats bandė ką nors nupiešti. Vienas pirmųjų jo piešinių taip nustebino kaimo gyventojus, kad jie tą piešinį tiesiog leido iš rankų į rankas ir nepaliovė žavėtis. Berniukui tuomet buvo tik 5 metai, tačiau kaimo gyventojai jam jau tada pranašavo menininko ateitį.

Sunkus karo laikas Vokietjoje

Vėliau šeima tėvo rūpesčiu dėl vaikų persikėlė į Ukrainą, į  Lisičansko miestą, kur gyvenimas lyg ir žadėjo dideles perspektyvas jau paaugusiems gabiems sūnams, tačiau tada prasidėjo karas. Vyresnieji Volodios broliai išėjo į frontą kovoti su agresoriumi, o vos 16 metų Volodia pateko į vokiečių rankas ir atsidūrė „darbo stovykloje“ vienoje iš Rūro miesto gamyklų. Žiaurumas, patyčios, prastas maistas, baimė būti nušautam – taip baigėsi būsimo menininko vaikystė. Kelerius metus Volodia vergavo svetimoje šalyje, kol  1945 m. jį kartu su kitais kaliniais išlaisvino amerikiečių kariai. Vladimiras grįžo namo ir išvyko tarnauti į sovietų armiją. Po demobilizacijos 1949m.  jis persikėlė į nuolatinę gyvenamąją vietą Maskvoje, ir įsidarbino vienoje iš gamyklų kaip menininkas.

1956 m. jis įstojo į Maskvos vakarinę vidurinę mokyklą, kurią baigė 1958 m., o  lygiagrečiai dar lankė ir animatorių kursus studijoje „Sojuzmultfilm“ bei studijavo Marksizmo-leninizmo universitete.

Vienas iš „Mauglio“ ir „Na, palauk!“ kūrėjų

1957–1982 m. dirbo animatoriumi „Sojuzmultfilme“, tad ne be jo teptuko pasirodė maždaug 100 animacinių filmų herojų atvaizdų, tarp kurių tokie mėgstami kaip „Mauglis“, „Na, palauk!“, „Brėmeno muzikantai“, „Trečiosios planetos paslaptis“ ir daugelis kitų.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo priimtas į SSRS kinematografininkų sąjungą ir iš karto po to prasidėjo jo sėkmės ir būsimos šlovės istorija.

Pirmoji jo atvirutė su linksmu kosmonautu buvo išleista 1962 m. Epocha buvo tokia, kad kiekvieną naują atviruką turėjo patvirtinti meno taryba. Ir reikia pripažinti, kad pirmieji ežių ir zuikių atvaizdai glumino komisijos narius: ar tai  naujas žodis sovietiniame mene, ar kapitalistinio dekadanso pavyzdys? Bet galiausiai Vladimiro Zarubino atvirukai tapo neatsiejama sovietinio gyvenimo dalimi. Paštuose ir parduotuvėse prie jų rikiavosi eilės, o vaikai, žinoma, rinko šiuos atvirukus ir rašė laiškus menininkui. Keista, bet jis rasdavo laiko atsakyti. Sentimentaliausius atvirukus piešianties menininkas buvo labai malonus žmogus. Paklaustas, kas yra svarbiausia jo kūryboje, jis visada atsakydavo: „Gal tikėjimas, kad mano atvirukai padės žmonėms tapti šiek tiek geresniais“.

Kolekcininkų taikinys

Gyvenimo pokyčiai jį užklupo nepasirengusį ir jau įžengusį į septintąją dešimtį. Paskutiniajame praeito šimtmečio dešimtmetyje  atvirukai beveik akimirksniu prarado savo aktualumą, atrodė, kad paštas apskritai greitai nustos egzistuoti. Dailininkas mėgino uždarbiauti mažose leidyklose, o sužinojęs apie vienos jų bankrotą, patyrė širdies smūgį, nuo kurio ir mirė 1996m.

Šiandien atvirukus su Vladimiro Zarubino piešiniais vertina kolekcininkai. Kai kurie iš jų laikomi retenybėmis ir yra labai brangūs. Filokartijoje yra net savarankiška kryptis – rinkti Vladimiro Zarubino atvirukus, o 2007m. buvo išleistas jo atvirukų katalogas. Zarubino atvirukų  galima rasti ir lietuviškuose skelbimų portaluose, greičiausiai ir Lietuvoje yra jų kolekcininkų, o jau gerbėjų tai tikrai ne vienas – nostalgija juk stiprus jausmas. O gal būt jų dar yra užsilikę ir mūsų palėpėse, tad radę neišmeskite lengva ranka, galbūt Jums pateko kaip tik brangi retenybė – tikrinkite, ieškokite, domėkitės ir rašykite sveikinumo atvirukus.

Jų galite rasti ir rasti ir ČIA.

""VŽ" inf.

BeFunky Collage

Iš dvarų – į mūsų namų kasdienybę

Paskutinė šių metų tema iš dvarų, turėjo būti kalėdiniai renginiai dvaruose. Kai jų dėl pandemijos apribojimų neliko, suskubome rašyti tekstą apie pasipuošusius dvarų kiemus ir pasivaikščiojimus. Deja, ir tai tapo beveik tabu. Nesinori ir mums agituoti palikti namus. Todėl neliko nieko kito, kaip siūlyti savo namus - dabar pagrindininę tvirtovę ir prieglobstį - daryti tiesiog gražesniais. O kad aplankytų įkvėpimas, sugrįškime į dvarų interjerus, kurie, tikime, gali ir Jus paskatinti naujiems savo namų pokyčiams. Juolab, kad daug antikvariatų dabar dirba nuotoliniu būdu, mielai siunčia pasirinktas prekes pačiais įvairiausiais būdais ir namų atnaujinimas tikrai įmanomas.

Babtyno dvaras: gyva restauravimo pamoka virtuvėje

Visai neseniai pokalbyje apie medinius dvarus  architektė – architektūrologė dr. Dalė Puodžiukienė pastebėjo, kad dažnai restauruotose dvaruose pradingsta ta stebuklinga dvariška dvasia – ji paskęsta euroremontuose, mes tiesiog nemokame jos iš saugoti. Man atrodo, jog taip neatsitiko Babtyno dvare, kuriame šeimininkauja Mindaugas Šventoraitis. O to pasiekti jam padėjo jo puoselėjama filosofija ir supratimas.

 „Esu apvažiavęs daug dvarų, yra dvarų, kuriuos lankau kasmet: žiūriu kaip griūva vieni, domiuosi kaip restauruojasi kiti – man ši tema labai įdomi. Kartais užeinu vidun ir nusiviliu: keli barokiniai baldeliai ir blizgios sienos – nėra nei ką žiūrėti, objekto neliko. Geriau jis būtų be langų ir durų, bet bylotų istoriją. Todėl visada klausiu: kam gadinti gražius senus daiktus juos  blizginant iki naujumo, kai yra prigaminta tiek daug  naujų daiktų ir mes juos galime pirkti kada tik norime. O aš pats visada buvau tos nuomonės, jog istoriniame objekte turi matytis istorija, o jeigu jos nesimato, tai objektas tampa tiesiog nieko vertas. Išblizginta istorija – sugadinta istorija. Taip mąstantys žmonės geriau nusipirktų sklypą, pastatytų gražų namą ir pradėtų kurti savo istoriją. Taip va atsirastų kokio Antano istorijos pradžia, ja džiaugtųsi vaikai ir anūkai. Žinoma, dar geriau būtų, jei tas namas nesugadintų kokio miesto architektūros, kaip kad nutiko per pastaruosius dešimtmečius, kai buvo pristatyta daugybė neskoningų namų.  Tik visai neseniai turtingesniuose kvartaluose daugiausiai prie Vilniaus, pradėjo atsirasti skoningi namai. Beje, nors mano dvare dirbo puiki specialistų komanda:  du architektai, dizaineris, dailininkas, konstruktorius, pats taip pat žiūrėjau viską nuo rūsių iki kaminų, tad galiu daba visus norinčius pakonsultuoti ir nemokamai – tapau tikru dvarų restauracijos ekspertu“, – paveldo išsaugojimo filosofija pasidalino Mindaugas Šventoraitis.

Šiandien, norėdami  prisiminti įkvepiančius interjerus, siūlome stabtelti tik Mindaugo dvaro – namų virtuvėje, kurioje labiausiai stebina šiuolaikinių ir senovinių baldų dermė maksimaliai laiko ženklus išsaugojusioje erdvėje. Tai geras pavyzdys, kad nebūtina daryti tobulo remonto ten, kur patrupėjusi praeitis vertesnė už blizgiausią šiandieną.

Silvijos Žemaitytės nuotraukos.

Rokiškio dvaro pasididžiavimas – atkurtas valgomojo interjeras

Rokiškio krašto muziejaus pasididžiavimas – atkurtas dvaro valgomojo interjeras. Ne, greičiausiai mes tokio neturėsime, bet ir nereikia. Už tai galima pasigrožėti tipišku Zakopanės stiliaus pavyzdžiu, o į savo valgomąjį “pasikviesti” seną bufetą, didelį stąla, senas tvirtas kėdes, gražių senovinių virtuvinių rykų. Antikvariatuose šiandien dar daug baldų, kuriuos išraidingai panaudojus namai gali suskambėti tiesiog stulbinanačiai.

O štai šį Rokiškio dvaro interjerą suprojektavo žymūs lenkų architektai K. Jankovskis ir P. Lilpopas, pagal kurių brėžinius perstatyta rūmų didžioji menė.

Per II pasaulinį dvarą nukentėjo rūmai, taip pat ir šis valgomasis. Kai kas buvo išgrobstyta, tačiau bufetas ir medinė sienų apdaila išliko palyginti gerai. Vazas, laikrodžius, lėkštes, padėklus išsaugojo buvę dvaro tarnai. Maždaug nuo 1970-ųjų jie pradėjo traukti dvaro turtus iš slėptuvių ir rodyti Rokiškio krašto muziejui. Kai ką padovanojo, kai ką pardavė už simbolinį mokestį. Pasisekė ir dar vienu požiūriu – dvaro liokajus Petras Petrulis, sulaukęs beveik 100 metų amžiaus, 1993 m. iš atminties atkūrė, kur buvo sudėti kai kurie daiktai, stalo įrankiai. Taip beveik autentiškai pavyko atkurti dvaro valgomąjį. Toks jis išlikęs ir dvaro nuotraukose, kurių autorius grafas Aleksandras Pšezdeckis.

Liudo Masio nuotraukos.

Burbiškio dvare – skoninga antikvarinių baldų ekspozicija

Kalbėdami apie interjerus, negalime pamiršti savo apsilankymo Tulpių dvare – Burbiškyje (Radviliškio r.), kuomet tulpės jau buvo nužydėjusios. O jis tuomet ėmė ir atvėrė savo gražiąsias vidaus ekspozicijas. Tai pavyzdys, kad jaukiai viską tvarkant, dvarišką dvasią galima “pagauti” nebūtinai su išsaugotu palikimu. Šiame dvare antikvariato mėgėjai iš tiesų gali rasti išskirtinių ir gana retų baldų, pasigrožėti XX a. pradžios apdailos detalėmis, nes viską, ką buvo galima išsaugoti, yra išsaugota ir restauruota, ko ne – maksimaliai autentiškai ir protingai atkurta. Baltoji rūmų salė mena pokylių laiką, Žalioji – kasdienybę, įdomus ir visas rūmų išplanavimas, jo jungtys su visais kitais pastatais. Norėtume atkreiptį dėmesį į kambarių sienų apmušalus, kurie buvo parinkti pagal gausią dvaro nuotraukų kolekciją. Su spalvomis paklaidos įmanomos, o štai ornamentika ir raštai bandyti atkurti identiškai. Šiandien, kai dažytos sienos vis labiau išstumia iš mūsų interjerų tapetus, turėtume gerai pagalvoti, ar verta jų atsisakyti.  Kokybiški sienų apmušalai teikia daug jaukumo, atveria didesnes kūrybines erdves ir, žinoma, kad labai tinka prie antikvarinių baldų.

Lauros Prascevičiūtės nuotraukos.

Jei susigundysite paieškoti naujų – senų baldų savo interjerui, užsukite ČIA, gal rasite tai, ko reikia.

Burbiškio (Anykščių r.) dvaro miegamųjų jaukumas

Burbiškio dvaras Anykščių rajone  – tai neoklasicizmo epochos architektūros paminklas ir toks, koks yra dabar, pastatytas, tiksliau, naujai, perstatytas ir pašventintas 1853 m. liepos 4 d., ką ir byloja užrašas ant jo fasado. Jame mes radome gražią istoriją, nuostabų  interjerą ir daug jaukumo, lydimo spargsinčio židinio. Tačiau šį kartą lipkime į antra jo aukštą, kuriame įkurti dvaro svečių kambariai ir įkvėpkime save miegamojo permainoms. Senovinė lova? Kodėl gi ne. Tiesa, antikvarinės lovos turi savo minusų – dažnai jos gana trumpos, o dvigulės – gana siauros, tačiau čia radome viską idealiai sutvarkyta, o istorija atskleidė atsakymus į kai kuriuos klausimus.

XIX a. moterų talija turėjo neviršyti 55 centimetrų, o storomis laikytos tos, kurių liemuo siekė vos 65 centimetrus. Vidutinis moterų ūgis buvo 1,50–1,60 m, o moterys iki 1,70 m, buvo laikomos nenormaliai aukštomis. Lygiai taip pat moterys, kurios avėdavo 37 dydžio batus buvo laikomos milžinėmis. Panašiai vertinti ir vyrai – retas jų užaugdavo aukštesnis nei 1,75 m. Todėl, norint apstatyti miegamuosius kambarius originaliais to meto baldais, atsiranda šiokių tokių keblumų. Ne, ne dėl kainos ar sunkumų jų rasti, nors tai irgi nėra labai lengva. Tiesiog, jei ketinama tuos baldus naudoti pagal paskirtį, tenka ieškoti meistrų ir juos perdaryti, nes XIX a. lovos tesiekė 180 centimetrų, o dvigulės lovos plotis tebuvo 105 centimetrai. Drabužių spintas taip pat tenka perdaryti, nes iki XIX a. vidurio drabužiai buvo tik lankstomi ir dedami ant lentynų. Kabinti pradėta vėliau, tad ir vieta tam nebuvo numatyta.

Vis dėlto, antikvarianiais baldais apstatytas miegamasis gali atrodyti labai romantiškai, elegantiškai ir jaukiai. Tad jeigu jums pasiseks rasti gražią lovą (kas darosi jau retenybė) pirmyn į permainas.

 

 

Giedros Bartas nuotraukos.

Paliesiaus dvare: pagarba praeičiai ir reveransas kokybei

Išsamiai pasižvalgę po Paliesiaus dvarą, stabtelėjome ir jo viešbučio vonios kambariuose. Juk jie taip pat gali “užvesti ant kelio” ne vieną, beplanuojantį savo vonios remontą – gerų idėjų čia netrūksta. Ir nors dauguma daiktų šiuo atveju yra visiškai nauji, tačiau apgalvotai priderinti prie bendro dvaro interjero.

Įsiklausykime  į dvaro šeimininko Juliaus Ptašeko filosofiją: „Lovas viešbutyje užsakėmė labai tvirtas, čužinius patogius – svečias turi gerai pailsėti. O štai su visa kita aplinka leidžiame sau žaisti ir šviesti, todėl visuose kambariuose yra sendaikčių, antikvarinių ar vintažinių daiktų: spintos, kėdės, staliukai, šviestuvai, sakyčiau, džiugina akį ir galbūt skleidžia tą mano jau minėtą vintažinę emociją: „O, gražu, gal reiktų ir namuose tai turėti?“ Kai mes savo restorane pradėjome svečius vaišinti iš vintažinių puodelių, Ilgnalinos sendaikčių parduotuvėje neliko gražesnių daiktų – žmonės viską išperka. Bet dėl to tik džiugu, reiškia jie pastebi ir vertina grožį. Arba atvažiuoja pas mus jaunimas, glosto seną medinį stalą ir galbūt kažkada supras, kad su tokiais daikais galima sukurti individualius namus. Tą pažinimo grūdą reikia sėti, nes jei žmogus su tuo nesusidurs, tai to niekada nesupras. O daiktai iš praeities man dar labai imponuoja ir todėl, kad jie visada turi idėją, žmogaus rankų šilumą ir – jokio štampavimo. Aš pats labai mėgstu antikvariatus, lankau juos užsienyje, kai randu kažką išskirtinio, perku ir vežu į dvarą: puošti, propaguoti, šviesti“.

Geresnės pabaigos, agituojant dvarų interjerų idėjas, įsileisti į savo namus, ir būti negali. Gyvenkime originaliai, savitai, saugokime palikimą, ieškokime praeities ir kurkime ne vienadienę ateitį.

Liudo Masio nuotraukos.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Iš dvarų VAKAR – į mūsų ŠIANDIEN  remia“

izanga

Medinių dvarų likimas: daug turėjome – mažai turime

Aplankę šią vasarą daugybę Lietuvos dvarų, medinių dvarų temą pasilikome pabaigai, mat medinukų istorijos dažnai kiek kitokios nei mūrinių. Apžvelgti medinių dvarų likimus sutiko architektė – architektūrologė dr. Dalė Puodžiukienė.

Ar šiandien suskaičiuota, kiek Lietuvoje buvo medinių dvarų, kiek iš jų šiandien išlikusių ir restauruotų?

Deja, ne, mediniai dvarai nėra suskaičiuoti. Apie 90-uosius, kai aš juos pradėjau tyrinėti ir per 5 metus apvažiavau maždaug 700 dvarų ir jų fragmentų, paaiškėjo, kad praktiškai gerai išlikusių medinukų sodybų  mes ir neturime. Bet tai buvo prieš 30 metų, o situacija labai greitai keičiasi, tad  dabar padėtis su mediniais dvarais žymiai prastesnė.  O buvo jų labai daug: 1923 m. surašymo duomenimis be Klaipėdos ir Vilniaus krašto, kuriame dvarų buvo ypač gausu, buvo surašyta 3508 mūrinių ir medinių dvarų ir palivarkų. Galime daryti prielaidą, kad su Klaipėdos ir Vilniaus kraštu   Lietuvoje buvo apie 5000 dvarų. Ypač dvarais vadinamų  sodybų padaugėjo XIXa., kai prasidėjo kapitalizmas, dvarininkams reikėjo pinigų, jie skaidė žemes ir mažiau vertingas parduodavo. Jas pirkdavo pirkliai, pasiturintys miestiečiai ir statydavo sodybas, kurios irgi buvo pradėtos vadinti palivarkais ar dvarais. Nes anksčiau dvaras pirmiausiai buvo suprantamas kaip kilmingojo sodyba, o po baudžiavos panaikinimo, dvarais jau vadino ir nekilmingųjų sodybas.  Kalbant apie medinius dvarus, tai jie sudarė daugiau nei 80 proc. visų dvarų. Paradoksalu: mūrinių nebuvo labai daug, bet šiandien jų žinome daug daugiau nei medinukų.

 

O kodėl taip stipriai sunyko medininių dvarų paveldas?

Pirmiausiai dėl to, kad jo ilgai niekam nereikėjo. Medinis nugyventas pastatas atrodo labai kraupiai, o mediniai dvarai atrodė vos ne kaip didelės samanotos bakūžės. O nugyventi medinuką nesunku. Įsivazduokime kaip buvusiame dvare apgyvendinama 17 šeimų, visi pasistato po viryklę. Pastato niekas neprižiūri, stogas kiauras, pamatais drėgmė kyla į viršų, problemų daugybė. Iš kitos pusės, tai paveldas, jį atstatant reikia laikytis senų technologijų, kitų taisyklių. Drąsu to imtis, ne dažnas ir imasi. Antras dalykas – požiūris. Mūsų įsivaizdavime dvaras tai Tiškevičių rūmai Palangoje, o medinis tai koks čia dvaras? Taigi nebuvo jie nei labai saugomi, nei atnaujinami, nors mes jų turėjome labai daug. Juk visi senieji  dvarai buvo mediniai, mūras tapo „madingas“ nuo XVIIIa. paskutinio ketvirčio. Tiesa, XVIIa. pirmoje pusėje lyg ir buvo kilusi pirmoji mūrinių banga, atsirado jų gal 20, tarp jų pilys palei Nemuną, Siesikai, Biržai dar anksčiau, bet XVIIIa. dauguma iš mūro vėl sukrįžo į medinius rūmelius. Juose buvo patogiau, šilčiau, jaukiau, medžio žaliava pigesnė, daugiau meistrų.  Net Radvilų, turėjusių Biržus ir Nesvyžių,  XVII a. pirmoje pusėje kaimiškųjų dvarų namai buvo mediniai. Antrą kartą mūras prisimenamas XVIIIa. pabaigoje, bet vidutiniai ir smulkieji dvarininkai dar stato medinukus  iki XXa. vidurio. Didžioji dalis išlikusių medinių mūsų dvarų yra iš XIX a.. Nors… norėčiau atkreipti dėmesį į medinį seniausią  XVIIa.  labai nugyventą Staškūniškio dvarą Širvintų r. Jo atstatymas tikrai turėtų būti valstybės garbės reikalas.

 

Ypač unikalus, net archajiškas, žinomas kaip seniausias Lietuvoje, yra XVII a. pab. medinis Staškūniškio dvaro ponų namas (rūmai) Širvintų r. tikrai nusipelno dėmesio ir būti restauruotas vien dėl savo istorinės vertės.

Kiek mediniai dvarai šiandien rūpi valstybei ir kiek jie domina privačius investuotujus? Apskritai, nuo ko priklauso dvaro likimas?

Valstybę galėtų dominti labiau – su paveldosauga ir paminklotvasrka pas mus vis dar  netvarka, o savivaldybės turi daugybę kitų rūpesčių,daug socialinių problemų. Nors kalbnat apie dvarus, tai dažnas jų turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė – jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Kai atrasime tą kultūrinį sluoksnį, galbūt taps svarbu ir patys dvarai, bijau tik, bus gerokai per vėlu.

Privačius investuotojus mediniai dvarai kažkiek domina, juolab, kad atsatant dvarą pagal visus paveldo reikalavimus galima pasinaudoti paramomis ir kompensacijomis. Tačiau visi mato ir jų problemas, apie kurias jau užsiminiau.  Vis dėlto, reikia žinoti, kad įsigijus tokį dvarą, jam teks pašvęsti gyvenimą. Vargu, ar pavyks dvare tik gyventi, dažniausiai jam išlaikyti reikia  sugalvoti ir pritaikyti kažkokią programą, reikia skirti daug savo laiko ir lėšų – tai iš tiesų yra pasiaukojimas. 

Anot pašnekovės dažnas dvaras dar turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė – jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Atminimo lenta kabo ir ant Ilguvos dvaro rūmų, pastatytų XVIIIa. pabaigoje.

Galbūt žmones atbaido ir restauravimo reikalavimai?

Mes, lietuviai, apskritai, labai mėgstame naujoves. Savo laiku patys dvarininkai daug ką sunaikino, nes tas naujoves mėgo, o dabar mes pabaigiame. Pasaulyje viskas, kas surišta su paveldu turi pridėtinę vertę, o pas mus tai viskas atvirkščiai. Amerikiečiai dėl paveldo eina iš proto, stengiasi viską išsaugoti ir to paveldo neturėję, greitai turės daugiau nei mes. Jiems bet koks autentiškumo ženklas yra vertybė. Jei parduodamas namas, o jo sode likęs dujinis apšvietimas, tai bus įrašyta pirmoje eilutėje, nes tai didžiausia vertybė, kelianti viso objekto kainą. Mums didžiausia vertybė euroremontas, nes mums jis gražiausias, mums nelygi siena problema. Todėl, jei medinį dvarą įsigijęs savininkas, grožį supras kaip tik taip, jokios komisijos jo nesustabdys – jis jį taip ir atstatys. Gal postsovietiniai žmonės vis dar nenori to „skurdo“? Kita vertus, užaugo kita karta, jau ne sovietinė, kuri iš viso nenori nieko seno. Todėl vertinti turbūt pradėsime, tik kai nieko neliks, bet bus gerokai per vėlu. Nors jeigu medį prižiūrėtume, jis gali labai ilgai tarnauti. labai ilgai gyventi.   

Tačiau turbūt turime ir išsaugotų medinių dvarų? 

Restauruotų medinių yra. Tai Biržuvėnai prie Telšių, Pavirvyčio ir Pavirvytės prie Telšių ir Mažeikių, dabar tvarkomi Čiulai Molėtų r. ir kt. Dar tarybiniais laikais buvo tvarkyta Adomynė Panevėžio r.. Kažkas lyg įgijo mano mylimą Drobiškių dvarelį Jonavos r., kuriame galima tiesiog gyventi, mat visai nedidelis  Dar prieš dešimtmetį jis buvo labai unikalus savo autentiškumu: durys, krosnys, rankenos, kabliukai.Man labai patinka ir nedidelis Linkavičių dvarelis Panevėžio r. , o stovi netvarkomas, plėšiamas – gaila. Teko girdėti ir apie labai gražiai sutvarkytą Gačionių Rokiškio r.  dvarą, į kurį atvažinėja šeimininkas iš Lenkijos, bet po sutvarkymo nesu ten buvusi.

Paveldosaugininkai sako, kad XIX a. statyti Drobiškių dvaro rūmai – vienas vertingiausių medinės architektūros pastatų Kauno regione.

Išlikę neoklasicistiniai mediniai Gačionių dvaro rūmai buvo pastatyti 1870 metais pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą, o šiandien jų šeimininkas Piotras Rozenas juos prikėlęs naujam gyvenimui.

O kaip mes su savo mediniais dvarais atrodome šalia Latvijos ir Estijos palikimo ir išsaugojimo prasme?

Estai ir latviai savo bajorijos neturėjo, jų bajorija tai vokiečių ir danų kilmės dvarininkai, tai stambi žemėvalda ir mūriniai pastatai, medinių visai nedaug. Bet paradoksas: jei norėtusi pamatyti tikrą barokinį medinį dvarą, tai reikėtų važiuoti į Latviją, į Ungurmuižą, kur stovi XVIIIa. pirmos pusės puikiai restauruotas su interjeru dvaras. O mes jų turėjome begalę ir nei vieno neliko. Ko neišsaugojo dvarininkai, dar labiau neišsaugojome mes ir laikas. Lygiai taip pat gaila ir daug nugriautų medinukių bažnyčių, kurios buvo puikios, bet madų ir garbės besivaikančios bendruomenės ir  dvarininkai XIX a. pab. – XX a. pradžioje  jas griovė ir statė mūrines.

Tikrą barokinį medinį dvarą galime pamatyti Latvijoje, Ungurmuiže, kur stovi XVIIIa. pirmos pusės puikiai restauruotas su interjeru dvaras.

Koks pats aktualiausias klausimas yra šiandien, kalbant medinių dvarų tema?

Galbūt labiausiai norėtųsi supratimo, kad medinis paveldas, apskritai, nėra atgyvena, ir išprusimo, kad dvarai – tai mūsų kultūra, o ne lenkų. Tai, kad ponas buvo blogas, taip pat ne priežastis neišsaugoti paveldo. Taip, kažkada mes paaukojome savo aristokratiją, dvarus ir likome ne tik be jų, bet ir be supratimo, kas ta dvaro dvasia ir kaip ją užčiuopti. Todėl, man labai norėtųsi, kad visi, kurie imsis atstatyti dvarą, net jei ir nesugebės laikytis visų paveldo taisyklių, suprastų, kad svarbiausiai euroremonte nepaskandinti jo dvasios, nes tik su ja jis bus vertingas. Sunki užduotis, bet stengiantis įveikiama.

AČIŪ.

 

Rasa Žemaitienė

Projektą "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

lakrodžio koliažas

Į Valdovų rūmus atkeliavo unikalus stalinis laikrodis

Nors Lietuvoje prasidėjo sugriežtintas karantinas, jo išvakarėse į Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus dar spėjo atkeliauti ypatingas eksponatas – 1590 m. Augsburge (Vokietija) sukurtas stalinis bokšto formos laikrodis, į kurį panašių tikrai turėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovai. Jį muziejaus specialistams pavyko įsigyti Vokietijoje veikiančioje senojo meno galerijoje.

Vienintelis toks eksponatas šalyje

Ši unikali vertybė bus rodoma muziejaus antrojo maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ ekspozicijoje ir greičiausiai papildys Barokinio olandiškojo valdovo kabineto interjerą, o lankytojai ją galės apžiūrėti, kai tik pasibaigs karantinas ir muziejai vėl taps laisvi. „Nors Lietuva šiuo metu išgyvena sugriežtintą karantiną, o gerų žinių dėl jo tikimasi kitų metų sausio pabaigoje, ir šiuo metu gyvenimas stabtelėjo ne tik muziejuose, vis dėlto norime pasidžiaugti, kad šis, ko gero, pirmasis ir vienintelis toks eksponatas mūsų šalyje – įspūdingas, itin meistriškai sukurtas, bemaž pusės metro aukščio manieristinių bruožų turintis, bokšto formos laikrodis – dar spėjo atvykti. Šiuo metu raginame savo lankytojus su juo susipažinti virtualiai, nes tuomet, kai galėsime vėl susitikti, bus gerokai įdomiau jį pamatyti iš arti ir detaliai apžiūrėti tokioje aplinkoje, kokioje jį laikė ir saugojo valdovai. Pasistengsime po karantino lankytojams pateikti ir daugiau įdomių naujovių, atnaujinsime ir papildysime nuolatines ekspozicijas, planuojame pratęsti įkalintų parodų laiką“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Auksakalystės šedevras

Lygiai prieš 430 metų viename iš to meto Europoje svarbiausių juvelyrikos centrų, kurio įtaką patyrė ir su kuriuo savo meistryste konkuravo Vilnius, – Augsburge (Vokietija) – nežinomų meistrų pagamintas bokšto pavidalo laikrodis atrodo kaip auksakalystės meno kūrinys, o jam sukurti panaudotas vario lydinys, padengtas auksu. Gerai išlikę dekoro elementai liudija apie ypač aukštą to meto laikrodininkų meninio ir techninio meistriškumo lygį: laikrodžio apatinė dalis papuošta išraižytais augaliniais bei vadinamojo apkaustų ornamento motyvais, kurie buvo itin būdingi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės to meto architektūrai bei dailei. Vidurinę dalį su trimis ciferblatais įrėmina romėniškos kolonos, tarp kurių galima įžvelgti išraižytas erelių, kiškių ir šunų figūras. Laikrodžio pakopomis smailėjanti viršūnė užbaigiama grakščia skulptūrėle. Itin įdomūs 45 cm aukščio bei 25,5 cm ilgio ir pločio laikrodžio dėžutės ciferblatai: pagrindinis – su romėniškais ir arabiškais skaitmenimis bei dviem (veikiausiai valandas ir minutes rodžiusiomis) rodyklėmis. Žemiau jo esantys du mažesni ciferblatai, turintys po vieną rodyklę, greičiausiai rodė mėnesius ir ketvirčius. Beje, 1590 m., kai laikrodis buvo pagamintas, tai turėjo būti visiška naujovė, nes yra žinoma, kad pirmieji XVI a. gaminti nešiojamieji staliniai laikrodžiai turėjo tik vieną – valandinę – rodyklę, o minutinė rodyklė atsirado ir paplito tik XVII amžiuje.

„Yra žinoma, kad kai tik XVI a. buvo pradėti gaminti laikrodžiai, jie iškart papildė ir mūsų valdovų kolekcijas. Pavyzdžiui, Milano, Neapolio, Bario ir Rosano kunigaikštytės Bonos Sforcos (Sforza), tapusios Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene, inventoriuje minimi du laikrodžiai, iš kurių, deja, nė vienas nėra išlikęs. Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Žygimanto Augusto dvaro sąskaitų įrašai byloja apie tai, kad valdovas ne tik pirko ir gavo dovanų, bet ir įdarbino laikrodininkus. O štai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Vaza bandė ir pats kurti laikrodžius“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis.

 

Ketvirtasis eksponatas laikrodžių kolekcijoje

Beje, ši įsigyta retenybė yra jau ketvirtasis laikrodis iš Valdovų rūmų muziejuje saugomų laikrodžių kolekcijos – ją papildo ir kartu išplečia jos chronologines ribas bei tipologiją. Iki šiol šioje kolekcijoje ankstyviausiu laikytas žinomo ir nagingo laikrodžių meistro Johaneso (Hanso) Klaseno (Johannes (Hans) Klassen) 1638 m. Vilniuje sukurtas stalinis laikrodis, kurį muziejui dovanojo Kalifornijoje (JAV) gyvenantis lietuvių išeivijos teisininkas, visuomenininkas ir dosnus mecenatas Donatas Januta. Dar viena kolekcijos pažiba – XVII a. pirmoje pusėje Vilniuje sukurtas Johano Šairerio (Johan Scheirer; Scherer, Scheur, Scheurer) laikrodis, kuris yra vienintelis išlikęs šio meistro dirbinys Lietuvoje. Trečioji kolekcijos vertybė – XVII a. laikrodis, kurį pagamino garsiojo Augsburgo meistras Kristofas Miuleris (Christoph Müller). Visos šios vertybės iki šiol buvo ir toliau bus eksponuojamos atnaujintoje antrojo maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ erdvėje – Valdovų lobyno ekspozicijoje. Ją, kaip ir kitas ekspozicijas, lankytojai galės aplankyti pasibaigus karantinui.

 

 

Valdovų rūmų muziejaus inf.

Valdovų rūmų muziejaus (Daliaus Avižinio) nuotr.

IMG_3014

Oranžerija – egzotiškiausioji dvaro dalis

Oranžerijų mada Lietuvos dvarus pasiekė XVIIIa. pabaigoje – XIXa. , kai visoje Vakarų Europoje tapo madinga auginti įvairius egzotinius vaisius. Be to, kaip tik tuo metu buvo pradėta medinius dvarus perstatinėti į mūrinius, o aplinkui veisti parkus, taigi ir atsirado to šilto ir saulėto pastato poreikis. Tiesa, nedaug dvarų turėjo dideles ir moderniai įrengtas oranžerijas – kartais jas atstodavo tiesiog stiklinis saulėtas kambarys, kuriame buvo daug augalų ir patogios vietos prisėsti ir jais pasigrožėti. Vis dėlto, ir Lietuvoje buvo keletas didesnių ir gana įspūdingų oranžerijų. Išsamiau norėtųsi pakalbėti apie įdomesnius oranžerijų projektus.

Žodis “oranžerija” kilęs nuo prancūziško žodžio “orangerie “, kas reiškia apelsinas. Tai atskiras šildomas pastatas arba pastato dalis su stikliniu stogu ir dideliais langais, kuris buvo skirtas auginti šilumamėgiams ir egzotiškiems šiltųjų kraštų augalams.

Istorijos takais

Pirmosios oranžerijos Vakarų Europoje pasirodė antroje XVI a. pusėje Prancūzijoje, kuri buvo daugelio naujienų pionierė. Šie šildomi pastatai  turėjo per žiemą saugoti egzotinius ir ypač vaisius vedančius  augalus. Pirmoji stiklinė oranžerija su krosniniu apšildymu, leidusiu ištisus metus auginti egzotinius augalus buvo pastatyta 1599 m. Leideno botanikos sode. 1646 m. toks sodas atsidarė Amsterdame, 1714 m. – ParyžiujeXVIIXIX a. tokie šiltnamiai jau buvo populiarūs turtinguose Europos dvaruose, kuriuose buvo auginami apelsinai ir kiti egzotiniai augalai. Pavyzdžiui, 1805 m. į Vieną atvykęs prancūzų gamtininkas B. de Saint-Vincent rašė apie įspūdį, kurį jam padarė vietinių aristokratų namai: „Man naujas įprotis pasirodė žavus: beveik visos aukštuomenės damos savo namus puošė oranžerijomis, kuriose net žiemą sklandė pačių rečiausių ir nuostabiausių augalų kvapai“.

Pamažu oranžerijos ėmė puošti ir turtingesnių  miestiečių namus, svetainių-oranžerijų mada plito sparčiai: visi norėjo turėti kuo retesnių augalų, o tarp jų netgi skraidė egzotiški paukščiai, ar gyveno kiti gyvūnai. Tai buvo dar vienas būdas parodyti savo turtus, statusą, ryšius ir galimybes. Lietuvos dvarininkai taip pat nenorėjo atsilikti nuo Vakarų Europos madų ir perstatydami savo dvarus, ėmė rūpintis ir oranžerijų įrengimų. Norėta padžiuginti save, pasipuikuoti prieš svečius ir sekti Vakarų Europos madas.

Liubavo malūnas

Liubavo dvare ne tik malūnas – ir oranžerija

Lankydamiesi Liubavo dvaro sodybos atrestauruotame malūne, neaplenkėme ir atrestauruotos oranžerijos, kuri, kiek kitokia nei galima įsivaizduoti –architektūra ji labiau panašį į oficiną, tiesa, kiek didesniais langais. Į šią oranžeriją prieš žiemą buvo sunešami šalčiui neatsparūs augalai iš sodo, kad joje saugiai peržiemotų. Pastate būdavo užtikrinama pageidaujama temperatūra ir vėdinimas. Nustatyta , kad XVIIIa. pastatyta oranžerija galbūt pati seniausiai Lietuvoje. Joje buvo kelios skirtingos patalpos, turinčios savo paskirtį,  su skirtinga apšildymo sistema. Egzotinių augalų šiandien šioje oranžerijoje nėra, o istoriniai šaltiniai byloja, kad kažkada čia galbūt stovėjo apie 150 augalų vazonų. Įdomu pamatyti ir tai, kaip čia buvo suplanuotos ir sujungtos įvairios vidaus patalpos – skirtos augalams auginti, laisvalaikiui leisti, sodininkui gyventi, šildymo krosnims aptarnauti, sodo inventoriui laikyti. Pati didžiausia patalpa buvo skirta augalams laikyti ir įkurdinta išilgai pastato vidinės sienos. Bet įdomiausia šioje oranžerijoje, anot Gintaro Karoso, Liubavo dvaro pastatų ir malūno atstatytojo, joje įrengta sudėtinga  šildymo sistema. Augalų laikymo patalpos grindyse ir išilginėje sienoje buvo įrengtas dūmtakių tinklas šildymui, kitas patalpas dar šildė ir krosnys. Jose augo dūmų nebijantys augalai. Viskas buvo kruopčiaii apgalvota ir suplanuota, o dūmtakių kanalai rasti netgi šalia oranžerijos likusiuose šiltnamio pamatuose. Šiandien  restauruotame pastate taip pat yra išsaugota šildoma siena, eksponuojami ir grindinio šildymo fragmentai, atkurta XVIII amžiaus krosnis. Ir nors čia nėra augalų, bet galima pažiūrėti, kaip gi funkcionavo pats statinys.

Po Plungės dvaro oranžeriją – virtualiai

Tačiau bene “oranžeriškiausias”, labai išskirtinis ir įdomus projektas šiuo metu vykdomas Plungės dvaro sodybos laikrodinėje – oranžerijoje, kur nuo 2012 m. yra įsikūrusi biblioteka. Be priešistorės neapsieisime. 

Taigi sename Plungės dvaro parke, maždaug 300 metrų į pietus nuo Mykolo  Oginskio dvaro rūmų, stovi graži romantizmo neogotikos stiliaus pilaitė laikrodinė – seniausias statinys šioje dvarvietėje. Pastatas yra su restauruotu XIX amžiaus vidurio laikrodžiu, turinčiu labai retą mechanizmą bei išlikusią XIX amžiaus oranžerijos sodinukų auginimo liniją. Pilaitė turi 12 m aukščio bokštelį, kuriame yra laikrodis, matomas iš visų keturių pusių. Šis laikrodis turi tik vieną rodyklę bei labai retą ir unikalų Paryžiaus laikrodininko Ž. L. Amanto 1741 m. sukurtą inkaro mechanizmą. Pilaitė su laikrodžiu bokšte yra labai panaši į Florencijoje (Italija) esančius Palazzo Vecchio rūmus. Tai lyg maža šių rūmų kopija. Ant laikrodinės pamatų pietinėje pusėje įrašyta data – 1846 m. Tai pats seniausias išlikęs Plungės dvaro statinys ir seniausias žinomas mūrinis pastatas visoje Plungėje. Grafų Zubovų pastatytas kaip neogotikinio stiliaus vasaros vila, pagal paskirtį turėjusi būti oranžerija.1873 metais Plungės dvaro sodybą, kartu su jame esančia laikrodine-oranžerija nupirko grafas M. M. Oginskis. Parke stovėjusią Zubovų pilaitę M. Oginskis naudojo, kaip sodininko buveinę ir oranžeriją. Pirmame aukšte gyveno daržininkas, antrajame –laikrodininkas, kuris prižiūrėjo laikrodį ir kas keletą dienų turėjo užtraukti akmeninius laikrodžio svarsčius. Laikrodinė balkonu sujungta su kitu, mažesniu, pastatu, prie kurio buvo priestatas – vasaros oranžerija – didelė patalpa, atskirta stikline siena. Čia buvo auginami ir egzotiniai augalai: palmės, vynuogės, ananasai. Pilaitė Oginskių valdymo laikais kartais buvo vadinama sodininko namu arba oranžerija, bet dažniausiai – „dziegorine“, o vėliau – laikrodine. Atlikus pastate archeologinius kasinėjimus buvo atkastos šildymo įrenginių liekanos, kurios iki šiol atvirai matomos ir pristatomos bibliotekos lankytojams. Tačiau turistai, atvykstantys lankyti Plungės dvaro, iki šiol oranžerijos patalpoje tikisi pamatyti ir augalus, kurių…jau seniai nebėra.

“Tai ir buvo priežastis sukurti virtualią ekspoziciją – oranžeriją.  2019 m. žiemą Lietuvos kultūros tarybai buvo pateikta paraiška „Atgyjanti XIX a. M.M. Oginskio oranžerija“. Projektu siekiama virtualios realybės pagalba atkurti XIX a. laikrodinėje gyvavusią M.M.  Oginskio oranžeriją ir sukurti edukacinę programą. Pirmajame darbų etape buvo sukurta oranžerijos aplinka, įgyvendinti architektūriniai sprendimai ir „pasodintas“ vienas augalas – bananas. Antrojo darbų etapo metu padaryti visi likuseji darbai, viskas baigta įgyventi kaip tik visai neseniai ir pristatoma jau  galutinė virtuali ekspozicija, kurioje oranžerija yra pilnai „apsodinta“. Dėl to, kokie augalai augo XIX a. oranžerijose mes konsultavomes su Kretingos muziejaus Žiemos sodo ir KU Botanikos sodo specialistais. Ekspozicijoje informacija apie augalus bus pateikta lietuvių ir anglų kalbomis”, – džiugiai pasakojo Uršulė Padagienė, Plungės r. savivaldybės viešosios  bibliotekos Kultūrinės veiklos vadybininkė.

Virtuali ekspozicija iš tiesų įdomi, informatyvi, savaip egzotiška, augalus galima čia galima ne tik pamatyti, bet ir – o stebukle – paklausyti augalų skleidžiamos muzikos. Tai tikrai puikus sprendimas bent tokiu būdu prisiliesti prie praeities. Reikia manyti, kad tai džiugins ir bibliotekos lankytojus, juolab, kad apsilankius bibliotekoje tai bus galima žiūrėti virtualios realybės akinių pagalba. Džiaugiamės dėl tokio puikaus sumanymo ir sveikiname tiek jo sumanytojus, tiek ir kūrėjus – puiku.

Pasižiūrėti virtualią oranžeriją galite ČIA.

Plungės bibliotekos lankytojai gali matyti atkastas šildymo įrenginių liekanas.

Oranžerijos vizualizacijos fragmentas.

Kretingos žiemos sode – amžina vasara

Tačiau tikros ir žalios realybės reiktų važiuoti ieškoti į kitą vietą ir tai turbūt būtų pati žinomiausia ir lankomiausia Lietuvoje oranžerija – tai Kretingos muziejaus žiemos sodas, įkurtas grafo Tiškevičiaus dvaro rūmuose.Pastaruoju metu būtent šis žiemos sodas, kuriame dabar dar įkurta ir kavinė, yra tas traukos centras, dėl kurio vėliau susidomima ir visu muziejumi.

Oranžeriją prie rūmų pristatė grafas Juozapas Tiškevičius, kai 1875 m. nupirko dvarą ir juos rekonstravo. Jau to meto žiemos sode puikavosi vėduoklinės palmės, augo bananmedžiai, kaktusai, apelsinmedžiai, laurai, citrinmedžiai, didžiulė araukarija, o koralais išpuoštomis sienomis raizgėsi vijokliai. Uolomis žemyn krito krioklys, kurio vanduo upeliukais tekėjo į nedidelius tvenkinius. Vandenyje nardė dekoratyvinės žuvys, o iš vieno tvenkinio tryško aukštas fontanas. 1912 m. grafas Aleksandras Tiškevičius oranžeriją sumažino, bet buvo prisodinta dar retesnių augalų. Kretingos dvaro Žiemos sodas buvo didžiausias tarp to meto Europos privačiose valdose pastatų oranžerijų.

Deja, nelaimės neaplenkė šio unikalaus grožio kampelio. 1915 m. žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o 1940 m. rūmuose įsikūrę raudonarmiečiai sunaikino visus augalus. Pokario metais  sodo patalpos buvo paverstos ūkio arklidėmis, sandėliu, mokyklos sporto sale ir šiltnamiu.

Sodo atgimimas prasidėjo1987 m. Kretingos žemės ūkio technikumo vadovų rūpesčiu, o grafų Tiškevičių rūmuose 1991m. pradėjus kurtis muziejui, darbai pajudėjo dar sparčiau ir dabar viešnagė sode tiesiog pribloškia. Beveik 700 m2 plote auga daugiau kaip 170 rūšių apie 5000  augalų, baseinėliuose nardo žuvys, reziduoja vėžliukų šeimyna ir smalsiai dairosi papūga Barbora. Augalus vardinti beprasmiška – būtina pamatyti. Šis sodas – pats gyviausias įrodymas, koks puikus statinys yra oranžerija ir kiek daug gyvybės ji gali teikti aplinkai. O kiek reikia darbo, išmanumo ir lėšų jį prižiūrėti jau būtų kita tema – šiek tiek ne dvariška.

Žiemos sodo interjeras 1890m. (Paulinos Mongirdaitės nuotrauka)

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO ir Plungės bibliotekos archyvo nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

BeFunky Collage+++

Židinys VAKAR dvaruose ir ŠIANDIEN namuose

Turbūt nėra jaukesnės temos prieš Kalėdos kaip ugnies tema. O namuose ji neįmanoma be židinio, na, bent didžiojoje dalyje namų. Be židinių neapsiėjo ir mūsų lankytieji Lietuvos dvarai. Tiesa, ne visuose dabar spragsi ugnis, bet daugumą jų židiniai ar koklinės krosnys dar tebepuošia. Taip nutiko todėl, kad iš neprižiūrėtų dvarų buvo galima išnešti beveik viską, bet sunkiausiai - gražiuosius jų koklius, todėl pradėjus dvarus atstatinėti autentiškų krosnių ir židinių galima rasti dar pakankamai.

Židinio istorija

Židinio istorija prasidėjo akmens amžiuje, kai pasirodė pirmieji jų prototipai. Tai buvo židiniai iš sausų šakų. Civilizuotų akmeninių židinių, kurie dažniausiai buvo įkurdinami būsto centre, išvaizda turėtų būti siejama su mūsų eros 1–3 a. ir jų funkcija buvo sušildyti.  VIII a. viduramžių pradžioje, židinys jau buvo neatsiejama feodalų, dvasininkų ir riterių būsto dalis. Jis buvo statomas centre, o pro lubose padarytą skylę išeidavo dūmai. Paprastų mirtingųjų būstuose židinys atsirado X-XVI amžiuje ir jau pradėjo įgyti labiau mums visiems pažįstamą išvaizdą, mat išradus kaminą, židinys buvo pastatytas prie sienos.

XVII a. pabaigoje amerikiečių mokslininkas Bendžaminas Franklinas sukūrė ketaus krosnį ir jos vėl buvo pradėtos montuoti kambario centre, todėl skleisdavo ir daugiau šilumos. Be to, Franklinas sumanė pailginti kaminą, dėl ko šiluma buvo naudojama taip pat efektyviau.

XVIII a. pabaigoje amerikiečių mokslininkas ir išradėjas E. Ramfordas išrado naują židinio dizainą. Jo pasiūlyta židinio krosnis buvo aukštesnė ir siauresnė, todėl ilgiau laikė šilumą, o per supaprastintą kaminą geriau šalinosi dūmai. Dėl tokios konstrukcijos židinys dabar galėjo būti įmūrijamas tiesiai į sieną.

Carinėje Rusijoje židinių mada atsirado valdant pirmajam šalies imperatoriui Petrui I – ajam, XVIII a. pradžioje. Jis netgi išleido dekretą, pagal kurį kiekvienas namo bajoras turėjo turėti židinį. Jis buvo laikomas prabangos preke ir pabrėžė socialinę padėtį. Nenorėdami atsilikti nuo pažangiosios Europos, didikai uoliai statė židinius, tačiau namuose nebuvo pakankamai šilumos, ypač šiaurinėje sostinėje Sankt Peterburge. Taigi krosnių namams šildyti irgi neskubėta atsisakyti. Kiek vėliau prašmatniuose namuose vėl buvo grįžtama prie židinių, kurių dauguma dėl įspūdingos koklių apdailos atrodė kaip tikri meno kūriniai.

Lietuvos dvaruose dauguma židinių pastatyti XIXa., kai dvarininkai masiškai perstatinėjo dvarų rūmus ir dauguma jų iš medinių virto mūriniais. Tuomet buvo pastatyti židiniai, krosnys ir po visus rūmus išvedžiotos gudrios ortakių sistemos.

Židiniai Lietuvos dvaruose

Jeigu dvare yra likusių senų krosnių ar židinių, žinoma, šiandien jau daugiau ar mažiau restauruotų, tai galima teigti kad juose ir kur kas daugiau jaukumo. Mat reta krosnis ar židinys senais laikais buvo prastos apdailos – dauguma jų dekoruoti įspūdingais, dažnai specialiai tam dvarui pagamintais kokliais. Židinių istorijų per vasaros keliones po dvarus, o ir anksčiau, teko išgirsti ne vieną.

Tačiau ugnį mes užkūrėme tik viename dvare. Ir tikrai ne dėl šilumos, o dėl grožio ir jaukesnės nuotraukos. Tai buvo Anykščių rajone įsikūrusiame Burbiškio dvare, į kurį verta užsukti, be kita ko, ir dėl jo krosnių bei židinių. Juk dekoruoti priesieniniai židiniai yra išskirtinis šio dvaro elementas, nes  tokius židinius galima pamatyti tik šiame dvare ir Lietuvos Prezidentūros rūmuose.

Ugnis mūsų prašymu buvo užkurta gražiajame ketaus lydinio židinyje, kuris yra vyriškoje pusėje, vadinamajame cigarų kambaryje (nuotrauka prie įžangos). Be galo jauki patalpa, dar ir su biblioteka. Darbo kambaryje taip pat yra autentiškas marmurinis židinys su įdomia istorija. Mat, tarybiniais laikais jis buvo storai užtepliotas geltonos  spalvos dažais, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip medinis ir bevertis, tačiau  pabandžius pagrandyti, pasimatė baltas prabangus marmuras ir šiandien šis židinys taip pat dvaro puošmena.

Dvare sukurta įspūdinga ir sėkmingai išlikusi aukšto lygio šildymo sistema – sienose sumaniai išraizgytas oro vamzdžių tinklas, kuris krosnių sušildytą orą išnešiodavo po visą pastatą, taigi kambarių krosnys šildydavo ne tik tą kambarį, kur ji stovėdavusi, bet ir kitas patalpas. Dūmtraukių durelės – autentiškos, išsilaikiusios iki šių dienų ir savotiškai netgi puošia sienas.

Restauruojant dvarą židinių gamintojai liko neišaiškinti, tačiau žinoma, kad ypatingos interjero puošmenos – krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis, pagamintos tuometiniame Derpte, t. y. šiandieniniame Tartu. Kaip jau minėta, lygiai tokios pat krosnys, kaip ir šiame dvare, stovi Lietuvos Prezidentūroje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai, o čia visi dvaro svečiai. Tad visiems, kurie ieško gražių idėjų savo namams įkurti ir židiniams įrengti čia tikrai verta apsilankyti.

Išskirtiniai Burbiškio dvaro židiniai.

Visai kitokią istoriją būtų galima papasakoti apie Gelgaudiškio dvaro krosnis, tačiau šį kartą ją priminsime tik trumpai, nes apie tai jau rašėme. Įdomu, o ir liūdna tai, kad visos dešimt iš trylikos buvusių dvaro krosnių šiandien, deja, nekūrenamos. Norint restauruoti visą šildymo sistemą, rūmus turbūt būtų reikėję nugriauti ir vėl pastatyti. Nors sistema iš tiesų unikali, ypatinga ir sudėtinga: sienose iš centrinio židinio ėjo ortakiai, tarpusavyje jungiantys visas krosnis ir puikiai šildė visus rūmus. Be to, krosnys turėjo konvekcines angas, kuriose oras cirkuliuodavo iš apačios į viršų. Jos būdavo pakuriamos trečią nakties, ponai pabusdavo šiltuose rūmuose, ryte malkos prie krosnių jau nesimėtydavo, o šilta išlikdavo iki vėlyvo vakaro. Žinoma, kaip ir visuose dvaruose krosnims buvo patikėta ne tik misija šildyti, bet ir puošti. Šiam dvarui kokliai buvo gaminti specialiai pagal užsakymą, derinant prie kitos interjero apdailos: šilko ar aksomo apmušalų, gipso lipdinių ant lubų ir virš durų. Tai buvo milžiniška investicija, nes ir tais laikais kokliai buvo brangūs, jau nekalbant apie tai, kad šiuo atveju jie buvo gaminti pagal specialų užsakymą. Rūmai turėjo dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Moteriškoje dominavo šviesios spalvos, tad ir krosnys buvo šviesios, vyriška pusė buvo tamsi, su tamesesnėmis krosnimis.  Kiekviena iš krosnių – tikras meno kūrinys. Jas puošė ne tik ornamentuoti kokliai, kai kurie jų dar turėjo ir savo simboliką.

Gelgaudiškio dvaro krosnys
Gelgaudiškio dvaro krosnys
Gelgaudiškio dvaro krosnys

Gelgaudiškio dvarą puošia dešimt restauruotų krosnių.

Senovinės krosnys su gražia koklių apdaila akį traukia ir Zyplių dvare. Jų nedaug –atstatytos tik trys iš buvusių 18, bet visos puikiai restauruotos ir esant reikalui gali būti pakūrenamos. Jos atrodo ypač dekoratyviai ir autentiškai. Įdomu tai, kad šios krosnys yra dvipusės – stovi tarsi nišose, taigi ir šildo dvi patalpas.  Židinių ir krosnių, kaip jau minėta, galima rasti vos ne kiekviename dvare, tiesa, ne visur jie tokie svarbūs ir akcentuotini kaip čia minėti, tačiau visi savo laiku ir šildė, ir puošė. Lygiai to paties, statydami šiandien židinį savo namuose, siekiame ir mes. Kodėl jis toks svarbus ir į ką turėtume atkreipti dėmesį, planuodami jį statyti ar atstatyti, jeigu tenka laimė gyventi istoriniame name?

Zyplių dvaras

Zyplių dvaro krosnys.

Židiniai istoriniuose namuose

Čia nekalbėsime apie naujų namų ir naujų židinių įrengimą, tai atskira ir plati tema, tačiau į ką reikėtų atkreipti dėmesį, įsigijus istorinį pastatą su senu židiniu? Pabrėžti keletą momentų nepavyktų niekam labiau nei mums visada maloniai padedančiam dr. Eugenijui Skerstonui:

 “Šviesą, šilumą ir degančių malkų kvapa skleidžianti ugnis – neišsenkamas namų džiaugsmo šaltinis. Manyčiau, kad nėra neįspūdingo židinio – mėgautis galima jau vien jo buvimu kambaryje. Vis dėlto išorinės židinio dalies (vadinamos kaktos, arba frizo, bei kojų) išvaizda svarbi, gal net svarbiausia sudėtinė interjero visumos dalis. Būtent todėl dekoratorius turi būti itin atidus tokio išskirtinio pobūdžio objekto puošybai. Židinio vieta gyvenamajame kambaryje jokiu būdu negali būti parinkta atsitiktinai – nei seniau, nei kai ją renkatės naujam židiniui statyti. Ypač didelė reikšmė jam teikiama svetainėje, kur maloniai pabendrauti susirenka namų svečiai, arba vakarodami šeimininkai mėgsta pasvajoti, tiesiog pasėdėti. Židinys – išskirtinis gerovės objektas, su kuriuo reikia mokėti elgtis ir tinkamai prižiūrėti.

Vertingiausi židiniai – autentiški, t.y. išlikę tokie patys kaip kadaise sumūryti. Jų stiliai – visiškai atitinka pagrindinius architektūrinius ir netgi baldų stilius. Įkvėpti prancūziškų stilių, ypač Liudviko XV ir Liudviko XVI stiliaus židinių, galime atkurti gražias, sumažintų proporcijų jų kopijas iš marmuro, tačiau lygiai taip pat gražiai atrodo mažesni angliški karalienės Viktorijos laikų židiniai, kurių malkų laikikliai primena krepšelius.

Prieš ketindami statyti židinį, istoriniame  ar sename pastate, būtinai pasidomėkite jo (ypač dumtraukio) būkle. Dažniausiai pasitaikantis ir ypač didelį pavojų keliantis pažeidimas – nematomi dūmtraukio įtrūkimai. Atstatymo darbus privalu patikėti tik profesionalui, nes židiniui įrengti būtinas specialus pasirengimas, išsamios žinios ir gerį įgūdžiai. Žinotina, kad statant naują židinį, kurį numatoma eksploatuoti, privalu laikytis visų atitinkamų šalyje galiojančių reglamentų, taisyklių ir gaisrininkų keliamų reikalavimų. Nors patalpoms apšildyti maga pasinaudoti ir židiniu, manyčiau, kad židinys skirtas malonumui ir grožiui, o ne funkcijai, yra saugenis. Daugeliui nepatinka židiniai su ugniakuro ertmę dengenčiais stiklais, nors tokie židiniai neginčijamai saugesni”.

Židinio priedai, kurių galima ieškoti ir antikvariatuose

Židinio skydas

Malkų laikikliai

Židinio įrankiai

Anglių ar pelenų dėžė

Malkų dėtuvė

Židinio dumplės

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos Žemaitytės ir Giedros Bartas nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN"

vz-3761

Ar nudžiugins dovana iš ANTIKVARIATO?

Ne visus, bet tuos, ką jau nudžiugins tai labai. Juk mes žinome, kas iš mūsų artimųjų daiktus su praeities ženklais mėgsta, o kas ne. Tai, ko gero, ir būtų tas kriterijus, kuriuo remiantis galima pirkti dovanų seną daiktą arba ne. Na, o mes praeities nebijome, tad ir dovanos iš senų laikų mums mielos. Ieškojome jų šį kartą ne tviskančių prabanga, bet derančių bet kuriuose namuose, arba tiesiog džiuginanačių savo retumu ir tematika.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS: “Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie - retų knygų mėgėjai”

Dovana iš antikvariato šiandien galėtų būti pavadinta ne tik antikvarine, bet ir vintažine. Dovanojant visuomet tikimasi, kad adresatas  bus pradžiugintas, ypač toks, kurio interesai ir laisvalaikio pomėgiai dovanojančiajam puikiai žinomi. Viskas priklauso nuo mėgstamų sveikinamojo užsiėmimų, jo meninės nuovokos ir išsilavinimo, tiesa, tai pat ir amžiaus. Dovaną gausiančiojo asmens požiūris į antikvarinius arba vintažinius istorinės ir meninės vertės objektus gali nesutapti su dovanojančiojo požiūriu ir meniškumo savybių supratimu, todėl dovanoti daiktą vien todėl, kad jis antikvarinis arba vintažinis – neatsargus ir, gal būt, dovanojančiojo lūkesčių nepateisinsiantis poelgis. Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie – retų knygų mėgėjai. Užsienio šalyse, kuriose prekyba antikvaru išvystyta, antikvarininkai ir verslininkai kasmet, Šv.Kalėdų išvakarėse, sudaro viešoje erdvėje (periodinėje spaudoje, internete)  skelbiamus galimų dovanų sąrašus, siūlo dovanas individualizuoti, sakykime, prie dovanojamo meno kūrinio prisegti etiketę su dedikaciniu įrašu, linkėjimais arba tinkama lotyniška sentencija. Dovanojamą daiktą galima išgraviruoti jį gausiančiojo vardo inicialais (monograma). Jeigu būtų nuspręsta tokią unikalią dovaną skirti vaikams ar paaugliams, tai nereikėtų pamiršti, kad įprastai jiems patinka pramogai skirtos naujovės, atitinkančios jų bendraamžių, o ne ankstesniųjų kartų atstovų, pomėgius. Visgi, antikvarinė (vintažinė) dovana gali būti vertintina kaip labai naudingas edukacinis „žingsnis“, meninio lavinimo „instrumentas“ praturtinsiantis vaizduotę, žinias, kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Tegul šventės spindi sidabru

Kalėdos ir Naujieji – tai šventės, kada norisi spindesio, tad nuspalvinę jas sidabro spalva tikrai neprasilenksite su geru skoniu. Sidabro spalvos paieška antikvariatuose gali būti ypač sėkminga,nes senovinių sidabro, pasidabruotų ar melchioro indų pasiūla juose dar gana nemaža. O kur dar stalo įrankiai, žvakidės, įvairios statulėlės, figūrėlės ir visi kiti mažmomiai, kurie gali suteikti elegancijos ir savituumo visiems namams. Visi šie gaminiai gali tapti ir labai išskirtine dovana tiems, kas neignoruoja antikvariatų apskritai ir nebijo daiktų su amžiumi.

Tačiau, dėmesio, kalbant apie sidabrą reikia žinoti, kad tiek juvelyrinio, tiek stalo įrankio vertė priklauso nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje. Todėl nuo seniausių laikų, siekiant  išvengti apgavysčių gaminant ir pardavinėjant brangiųjų metalų dirbinius, buvo draudžiama jais prekiauti be specialių įspaudų – prabos ženklo (lot. probe – „bandau, įvertinu“).

Tauriųjų  metalų lydiniai visada turi kitų metalų priemaišų, vadinamų ligatūra. Ligatūra dažniausi būna grynas varis,  o į aukso lydinius dedama vario, sidabro, nikelio, cinko. Taurieji metalai sidabras ir auksas  yra minkšti, o ligatūra suteikia jiems tvirtumo. Praba garantuoja tauriojo metalo kiekį ligatūroje. Prabos ženklai buvo ir yra labai įvairūs. Juose paprastai įštampuojami šalies, miesto herbai ar emblemos, prabuotojo (valstybės atstovo, kontroliuojančio ir atsakančio už gaminio kokybę) bei meistro – auksakalio ar juvelyro inicialai ar visa pavardė su pirmąja vardo raide. Prabos ženklai paprastai būna miniatiūriniai, dažniausia įžiūrimi tik su padidinamuoju stiklu. Yra ir tam tikri reikalavimai, kur gaminyje dėti prabą: indo dugne, ar kraštelyje, stalo įrankiuose  – dažniausiai kotelio siaurojoje dalyje ar galelyje. Dar su lupa galima įžiūrėti gaminį sukūrusio meistro inicialus arba monogramą. Tai papildoma informacija, padedanti nustatyti daikto vertę apskritai arba jo vertę konkrečiai kolekcijai. Prabos ženklais nežymimi tik ordinai, medaliai ir monetos, tačiau jų lydinių praba taip pat griežtai reglamentuota ir kontroliuojama.  Taip pat nežymimi labai vertingi senovės meno kūriniai, laboratoriniai indai ir prietaisai.

Laikas skambėti KRIŠTOLUI

Didelė stiklo gaminių pasiūla, pastaruoju metu į šalį pastumėjo krištolą. Tačiau jeigu sugalvotumėte išgerti vyno ar šampano ne iš stiklo, o iš krištolinės taurės, Jums iš tiesų tai gali patikti.  Antikvariatuose galima rasti ypač kokybiško ir gero krištolo gaminių, o kaip dovana jis patrauklus tuo, kad priešingai nei kiti daiktus, lieka laiko nepalytėtas ir visada atrodo tarsi naujas. Kuo krištolas skiriasi nuo stiklo? Pirmiausia – išvaizda. Krištoliniai indai su švinu pasižymi savybe gražiai švytėti ir kaip tik dėl to yra tokie populiarūs. Žinoma, šie indai itin trapūs ir greitai dūžta, tad jau todėl laikomi prabangos preke. Beje, čekiškas krištolas yra be švino, o su kalio ir kalcio oksidais. Bario krištolas vietoje švino sudėtyje turi iki 19 proc. bario oksido, kitaip jis lengvai dužtų.

Europos Sąjungos direktyvose įvardijama, kad tikru krištolu vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 10 proc. švino. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. O štai JAV krištole gali būti tik 1proc.švino. Čekijoje krištolu vadinami tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio krištolo standartas – 24 proc. švino. Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40 proc. švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, išsiskiria nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksidas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą – staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti blizgesį bei skaidrumą.

Įsigiję krištolo indų, nepamirškite, kad jie turi nepriekaištingai blizgėti. Tad prieš pat serviruojant krištolas būdavo plaunamas šiltame muilo tirpale, skalaujamas šaltu arba šiek tiek šiltu vandeniu ir blizginamas lino servetėle. Jau pastačius ant stalo dar kartą blizginta sausa šilko servetėle, kad nebūtų net užuominos į pirštų pėdsakus. Krištolo induose patariama netiekti karštų patiekalų ar gėrimų, kadangi nuo karščio šie indai paranda savo žėrėjimą. 

Džentelmenai laukia kitokių dovanų

Įdomių, nekasdieniškų, kitokių. Nudžiuginkite juos netikėta dovana. Ne praktiška, ne kasdieniška, ne pasikartojančia. Žiūronais ar binokliu. Kompasu ar termometru. Katiliuku ar cilindru. Porcigaru ar cigarų laikikliu. Kardu ar peiliu. Senu žemėlapiu ar reta knyga. Kažkuo dar nematytu arba labai netikėtu. Tiesiog pribloškiančiu ir grąžinančių į praeitį, Jūrininko, keliautojo, pypkoriaus ar medžiotojo. Nuostabiausia antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse yra atrasti kažką savito ir savo, o gal net lobį, jeigu „pigiau“ nei tikėtasi. Todėl čia reikia ieškoti dovanų keistuoliams ir intelektualams, svajotojams ir romantikams, kolekcininkams ir retenybių žvejams.

Gal Jūsų atradimas yra ČIA? 

Damos renkasi vintažą

Kada jei ne per Naujuosius pasipuošti vintažiniais drabužiais? Jų gerbėjai pasakys, kad visada. Ir tai tiesa, bet ne tokie drąsuoliai vintažo ieško teminiams vakarams ar tiesiog prašmatnioms šventėms. Vintažinių drabužių parduotuvės visad pasiruošusios padėti, tačiau šio to galima rasti beveik visuose antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse.  Todėl ten galima nupirkti ir puikią vintažinę dovaną jo gerbėjai ir jau jokios rizikos, kad nepatiks, nes „sena“. Tik, dėmesio, ne viskas, kas sena yra vintažas.

O šią savoką labai gražiai apibūdina dr. Eugenijus Skerstonas:“ Būdvardis vintažinis – beje, skolinys iš vynų gamybos pasaulio – pradėtas vartoti XX a. paskutiniais dešimtmečiais, kai buvo aptarinėjami garsių aukštosios mados kūrėjų darbai, rasti naudotų drabužių rinkoje. Būtent todėl daiktus ar meniškumo požymių turinčius kūrinius, kurių kilmė ar autentiškumas neįrodytas, vintažiniais vadinti nederėtų. Tiesa, mūsų laikais šis terminas vartojamas nesigilinant į esmę, jam suteikiama platesnė reikšmė, tai yra siekiama akcentuoti senyvą, tam tikram praeitam laikmečiui priskiriamo daikto, ypač drabužių ir su išvaizdos kultūra siejamų aksesuarų, amžių.Vintažinė mada artimai susijusi ir su įvaizdžiu, ir su tam tikru stiliumi, tad nuovoka apie juos būtina. Išvaizdos kultūros sričiai, ypač madai, būdingas groteskas – perteklinis ekstravagantiškumas, siekis šokiruoti nenatūralumu, komiška išvaizda. Tad „vintažišką“ atrodymą nuo karikatūros gali skirti vienas žingsnis. Tai reikštų, kad visi išvaizdos privalumai sąmoningai arba to nesuvokiant paverčiami ryškiais, juoką keliančiais trūkumais“.

Vaikų kambario pasaka

Vintažinių žaislų antikvariatuose dažniausiai ieško ne vaikai ir ne vaikams. Vintažiniai žaislai – suaugusiųjų žmonių žaidimai, nes ir jie kaip bet kas kitas yra kolekcionuojami, pagal temas, gamintojus, šalis, medžiagas, laikotarpius – tų kriterijų gali būti įvairiausių. Žmogus visu tuo nesidomintis gali nustebti, kas šiandien kolekcionuojama ir kiek tai gali kainuoti. 

Tačiau antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse žaislų galima rasti pačių įvairiausių ir – o paradokse – visai tinkamų žaisti. Lėlės, mašinos, minkšti žaislai, įvairios dėžutės gali nudžiuginti ir mažuosius, jeigu tik tai kaip dovana priimtina jų „Kalėdų seneliams“. Dar daugiau –  tie žaislai gali būti labai gražūs jaukūs, visiškai gero stovio  ir palyginus nebrangūs. 

Kitas pirkinys galėtų būti vintažiniai kalėdų eglutės žaisliukai, kurių taip pat netrūksta sendaikčių parduotuvėse. Vieniems tai vėlgi – nostalgijos prekė, prisiminimas iš vaikystės, kitiems – kolekcinis taikinys, atčiau kai randi tai kas miela – visada džiaugsmas.

Kolekcininkai visada turi viltį

Gauti dovanų dar vieną egzempliorių savo kolekcijai. Ir nieko nėra lengviau kaip pirkti dovaną kolekcininkui. Ir nėra geresnės vietos tam daryti negu antikvariatai ar sendaikčių paduotuvės. Senos knygos, vinilinės plokštelės ar tiesiog bet kas, ką kolekcionuoja draugas. Nes iš tiesų kolekcionuoti galima viską ir nudžiuginti galima viskuo. Tačiau šį kartą paagituosime už muziką ir prisiminsime mūsų autoriaus ir vinilų kolekcininko Igorio Riabovo citatą: „Yra ypatinga „melomanų“ rūšis, kurie perka brangią aparatūrą, kad „pagautų“ idealų garsą. Bet, man regis, jie klausosi ne muzikos, o savo brangios aparatūros. Netgi nebūtina klausytis – svarbu turėti. Manęs kalbos apie „šiltą lempinį garsą“ nejaudina ir diskusijose šia tema aš nedalyvauju. Taip, vinilas skamba tikrai geriau nei kompaktas ar parsiųstas iš Interneto platybių MP3, bet aš tikrai žinau, kad perku vinilą ne tik dėl garso. Kaip ir knygų pirkimas ne visada susijęs su skaitymu, taip ir plokštelių pirkimas nebūtinai susijęs su klausymusi. Mano lentynose stovi diskai, kurių aš klausausi gal tik kartą per metus, ir vinilai, kuriuos aš „užjoju“ iki skylių. Man malonu, kad jie yra, ir mano senukas grotuvas „Akai“ klausosi jų kartu su manim“. Pradžiuginkime?

Antikvariatų mįslės

Ten jos gyvena ir gyvens amžinai. Daiktai, kurių funkcijų taip niekas ir neatspės, pamiršti dailininkai, kurių parašų ant senų paveikslų jau niekas neidentifikuos, nesuprantami mechanizmai, kurie atrodys kaip meno kūriniai, nenuspėjamos medžiagos iš kurių kažkada kažkas kažką pagamino… Šį karta tuo atradimu tapo ši gal 50 cm aukščio figūra iš…NE, to tikrai nebuvo galima atspėti, nes tai tiesiog neįmanoma. Bet galima sužinoti patekus ČIA. O jau tada nupirkti dovanų vienos profesijos žmonėms. Tegul ji puoš ir saugos.

Gražaus švenčių laukimo ir dovanų džiuginančių širdis!

Tekstą parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos Monikos POCIŪTĖS