Salų dvaras

Šlovinga SALŲ DVARO praeitis ir stabtelėjusi šiandiena

Pats rugpjūčio vidurys. Laukuose, nuglostytos saulės spindulių, švyti šiaudų ritės, kur ne kur pro miškelių proskynas sublizga ežerų vanduo. Kelias į Salų miestelį (Rokiškio r.), įsikūrusį Dviragio ežero glėbyje, ypač vaizdingas, aplink išsimėčiusios sodybėlės jaukios ir sutvarkytos. Bet dar ypatingesnės pačios Salos, o tiksliau 74 hektarų sala - juk jos kontūrai labai primena visos Lietuvos kontūrą. Į šį nuostabų gamtos kampelį galima patekti tiltu, arba specialiai supiltu pylimu, o iki Salų dvaro, kurio šiandiena ir istorija čia mus ir atvilioja, galima atplaukti ir plaustais iš poros turizmo sodybų. O kad būtent čia dar buvo filmuotas ir vienas mano pačios mylimiausių lietuviškų filmų „Širdys“, aš sužinosiu jau vėliau. Iš vaizdingo ir įdomaus VšĮ „Savas Rokiškis“ vadovės Audronės BALTUŠKAITĖS pasakojimo, kuris prasideda, nuo senos Salų istorijos.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

Didingi ir kilmingi šeimininkai

Salos Strijkovskio „Kronikoje“ paminėtos jau 1450 m., kai dar priklausė didikams  Kęsgailoms. Greičiausiai šie Žemaitijos bajorai jas gavo dovanų iš Vytauto Didžiojo. Kiek vėliau, bet sunku pasakyti, kuriuo tiksliai metu, jos atiteko Radviloms, kurie čia ir pastatė pirmuosius medinius dvaro rūmus. Tiesa, patys čia nerezidavo, atvažiuodavo tik medžioti, mat aplinkiniuose miškuose buvo daug žvėrių ir netgi gyveno meškos, kurios, anot pasakojimų, dar saugojo ir dvarą. Dabar meškų nėra, bet salą pamėgę žalčiai, o jos tylą kartas nuo karto sutrikdo ypatingai baubiantis paukštis baublys. Kas jį girdėjo, žino, kad giesme ar čiulbėjimu tai pavadinti būtų tikrai sunku.

„Kaip dvaras atitenka Marikoniams yra dvi istorijos, – pasakojimą tęsia Audronė, –  Viena siejama su Bonos Sforcos, kunigaikštytės iš Milano, santuoka su  Žygimantu Senuoju, kuriam tuo metu buvo jau 51- eri. Taigi, kai Bona Sforca Lenkiją nusprendė pasiekti laivais, o ne karietomis, sakydama, kad tai stipraus midaus ir miškų kraštas, į jos renkamą palydos svitą pateko ir Marikoniai. Nieko keisto: į Milaną atvykę Marikoniai labai susidraugavo su Sforcų gimine ir netgi gavo grafų titulus. O štai  Bonai atvykus į Lietuvą, prie jos jau gretinasi Radvilos. Jie įvertina, kad tai moteris gimusi valdyti vyrus ir dar turinti didelę įtaką Lenkijoje, kurioje Radvilų įtaka menka. Taigi visi draugauja tarsi turėdami interesų,  o drauge atvykusiems Marikoniams, čia neturėjusiems jokių turtų, irgi reikia kažką daryti. Vienas jų veda Barborą Radvilaitę ir gauna šį dvarą dovanų. Kita istorija kitokia ir ji  byloja tai, kad 1661m. Fredianas Marikonis šį dvarą tiesiog nusiperka, o vėliau jis atitenka Kristupui Marikoniui. Po to šeimininkai keičiasi, bet Marikoniai tarp šeimininkų būna tris  kartus. Paskutinis Marikonis Marcijonas su savo žmona Aleksandra Tyzenhauzaite turi du sūnus Benediktą ir Ignotą. Benediktas išeina užkuriais į Taujėnų dvarą, veda Radvilų dukrą M. Radvilaitę,  o Ignotas lieka Salose. 1806m. medinis dvaras griaunamas, ir įdomu tai, kad  abu broliai pasikviečia tą patį architektą iš Italijos Piero de Rosso, kuris jiems ir suprojektuoja naujus dvaro rūmus. Todėl šie rūmai yra gana panašūs, tik Salų mažesni“.

Ignotas Marikonis, Salose gyvenančių žmonių pasakojimuose, prisimenamas kaip labai geras savo valstiečiams ponas, kuris netgi krikštijo jų vaikus. Salose jis atidarė pirmąją muzikos mokyklą, buvo įsteigęs felčerinį punktą, vaistinę ir mokyklėlę vaikams. Aleksandravėlėje jis pastatė šv. Serapino bažnyčią, o prieš mirtį nurašė valstiečiams visas skolas.

„Keista, bet sau ir žmonai jis buvo labai skūpus, kostiumus sunešiodavo iki skylių, o žmoną apsipirkti į Vilnių leisdavo kartą metuose. Kai bevaikis Ignotas mirė, dvaras atiteko kažkokiam Peterburgo komitetui, vėliau jį paveldėjo 1863m. sukilime dalyvavęs  Liucijonas Marikonis. Bet dvaro jau niekas neprižiūrėjo ir jis buvo parduotas Reinoldui Tyzenhauzui“, – pasakoja Audronė.

Ir štai tuomet čia prasideda tikras dvaro atgimimas. Rengiami baliai, vyksta dvariškas gyvenimas, vieši dvarininkai iš visos Lietuvos. Salos skamba garsiai ir linksmai, deja, palyginus trumpai. Kai dvaras atitenka Reinoldo seserei Marijai Tyzenhauzaitei Pšezdzieckienei,  ji nerodo menkiausio susidomėjimo šiuo turtu ir dvaro gyvenimas vėl apmiršta. Tačiau Marija padaro kitą gerą darbą Saloms – gavusi leidimą iš  Vyskūpo Antano Baranausko, 1888m. visai šalia dvaro rūmų ji pastato bažnyčią. Medinis  gotikos perlas, suprojektuotas austrų architekto Georgo Vernerio iki šiol džiugina tikinčiuosius. Tęsiant kilmingųjų savininkų sarašą, reikia paminėti jos anūką Reinoldą, kuris taip pat paveldi dvarą. Bet yra  keistokas, nesidomi nei moterimis, nei dvaru ir miršta nuo Salų toli – Paryžiuje.

XX amžius dvarui nėra mielaširdingas. Tarpukaryje dvarą nacionalizavus čia įkuriama mergaičių ūkio mokykla, vėliau agronomijos čia mokosi ir berniukai, Salų dvaras šiuo metu dar garsėja ir pienine. Per Antrąjį pasaulinį karą čia įkuriama ligoninė, po jo ir iki 1979m. – Žemės ūkio technikumas. Paskutinė įstaiga – mokykla, kuri užsidaro 2003 metais, nelikus vaikų.  Atrodo, kad gyvybė dvare tiesiog nyksta, bet ne viskas taip blogai.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

Po 1977 m. Herbų salės restauracijos herbuose neliko Vyčio. Atidengtas jau Nepriklausomybės laikais.

Salų dvaras
Salų dvaras

Salų dvaro rūmuose - autentikos ženklai

Šiandien aplinkui dvarą išsidėstę 7 ūkio pastatai yra privatizuoti skirtingų šeimininkų, iš kurių vieni bando kažką daryti, o kiti net nesirodo. Tai ne pati geriausia žinia, nes atstatyti vieningą dvaro sodybą būtų jau neįmanoma. Dvaro rūmai priklauso Rokiškio savivaldybei, juos prižiūri Kamajų seniūnija.

Prie veiklų, teikiančių rūmams gyvybės mes dar grįšime, o dabar einame vidun, į rūmus, kurie nuo ežero pusės yra dviaukščiai, o iš priešingos – vieno aukšto. Neoklasicistinius rūmus puošia dorėninės kolonos, bet, keista, be rievių. Portikas kažkada puoštas keistuoju Marikonių herbu, dabar likęs jau be jo.

Audronė veda iš salės į salę, iš kambario į kambarį. Rūmai suprojektuoti ant senųjų rūsių, kurie išlikę iki šių dienų.  Vienoje pusėje koridorinė sistema, o kitoje -kambariai pereinami. Nežinia, ar iš Marikonių laikų čia išlikę keli šviestuvai, bet jie iš tiesų prašmatnūs ir panašu, kad kažkada juose degė ne lemputės, o žvakės. Po šiai dienai gana įspūdingai atrodo Herbų salė, kuri galbūt buvo didikų valgomasis. Ji buvo restauruota 1977 m., kai čia dar veikė Žemė ūkio technikumas ir buvo kiti laikai, todėl Vyčių neliko niekur ir tik vėliau paaiškėjo, kad čia būta ir jų.  Vienoje iš patalpų galima pasigrožėti išlikusiais lipdiniais  ir barokinėmis nišomis, kurios šiandien kol kas tuščios. Čia maišosi daug architektūrinių stilių ir jų detalių. Durys išlikusios senos, nors ir dažytos, ir tvarkytos. Vienoje iš patalpų buvo dvaro biblioteka, ta paskiris buvo išsaugota ir technikume. Visus laikus išgyvenusios koklių krosnies niekas nekūreno jau ir tarpukaryje, šalta ji ir dabar – juk sunku numatyti, kiek patikima būtų senų ortakių sistema.

Buvusi dvaro koplyčia, su be galo gera akustika, kuri nežinia kiek pravertė vėliau čia įsikūrusiam technikumo direktoriui, dar toliau – patalpos, kuriose dar nuo lituanistų stovyklų stovi lovos, o kas buvo dvaro laikmečiu, galima tik spėlioti.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

„O čia kambarys, kur buvo pralošiami dvarai – ovalinis kortavimo kambarys. Man šis kambarys yra pats gražiausiais, – sako Audronė, mums besižvalgant į kolonomis išpuoštą dailią menytę“.

Salietės iniciatyva - tarptautinės kalbininkų stovyklos

Atsiradus rimtoms investicijoms, šie rūmai galėtų suspindėti gražiausiomis praeities spalvomis, juolab, kad ir autentikos ženklų čia dar galima rasti. Tačiau lėšų nėra, aiškios rūmų likimo konsepcijos nėra, pasitvarkyti seniūnijai ar bendruomenei tiesiog taip kaip būtų pajėgu, negalima – paveldas. Laimėjus kokį nors atsitiktinį projektą, kažkas padaroma, o po to ir vėl – stop. Keista, bet šie rūmai niekada nebuvo siūlyti privatiems investuotojams, o juk gerai pagalvojus, čia būtų galima sukurti nuostabų kultūrinį gyvenimą. Pastatas palyginus nėra didelis, aplinkui parkas, šalia tyvuliuoja ežaras – visos sąlygoms pačioms įdomiausioms veikloms.

Tą, atrodo, įžvelgė ir Salose gimusi bei užaugusi kalbininkė Gina Kavaliūnaitė-Holvoet. Su savo belgu vyru, lingvistikos profesoriumi Akseliu Holvoet, dar 2004m. ji pradėjo rengti tarptautines kalbotyros vasaros mokyklas ir kviesti į jas  mokslininkus iš daugybės.  

Liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje vietos gyventojau jau laukia ypatingų svečių: kalbininkų, meno kūrėjų, žymių muzikų ir net dvasininkų. Tuo pat metu vyksta ir Salų muzikos festivalis, džiuginantis ir svečius, ir vietinius. Sunku būtų išvardinti visus čia koncertavusius atlikėjus, beje, visada atrandančius laiko pabendrauti ir su vietos gyventojais. Miestelis tuo metu gauna dozę aukščiausios prabos kultūros. Tiesa, šiemet dėl pandemijos, svečių sulaukta mažiau, muzika pritilo, tačiau tradicija nenutrūko. Atrodo, kad kultūros žmonėms patinka autentiškas dvaro grožis ir ypatinga aura, kuri galbūt  kurti filmą „Širdys“ čia atviliojo ir režisierių rokiškėną Justiną Krisiūną. Žiūrėdama tą filmą, visada norėjau sužinoti, kur jis buvo nufilmuotas – keista atrodė vieta, pasiklydusi laikmečiuose. Nenuglaistytas dvaro grožis čia traukia ir pavienius turistus, ir net jaunavedžių poras fotosesijoms. Nors kalbat apie tarptautines kalbininkų stovyklas, tai Rokiškio savivaldybės vadovams jau turėtų pradėti darytis gėda, kad turint tokią puikią inicaityvą, gyvenimo sąlygos dvare, švelniai tariant, baigia prasilenkti su elemantariais civilizuoto gyvenimo poreikiais.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

Edukacijose netrūksta vaikų

Nuo XVIa. išlikusiuose rūsiuose kažkada buvo valgykla ir virtuvė, vėliau aludė, dar vėliau vienos salietės iniciatyva įrengtas Žvelybos muziejus, o dabar dalis patalpų yra išnuomuotos Rokiškio turizmo informacijos centrui ir jose įrengtas Salų amatų dirbtuvės, kuriose vyksta įvairios edukacijos. Palinkę prie medinių figūrėlių uoliai jas spalvino vaikučiai ir mums lankantis. Augenija Ruželienė vaikų grupių laukia su keramikos, vėlimo, piešimo ir kitomis edukacijomis, jos vyras Sigitas Ruželė yra vienintelis dvaro darbuotojas ir praveda medžio dirbinių edukacijas.

„O vienais metais kaimo bendruomenė, vadovaujama jos pirmininkės Irinos Kalnietienės su  režisiere Neringa Daniene pastatė spektaklį „Katės namai“.  Vaidino vietiniai žmonės, buvo išnautota visa dvaro aplinka, apjungtos kartos, tai buvo kažkas nuostabaus. Gaila, kad tik vieną kartą“, – prisiminė pašnekovė.

Visa tokia veikla ir šiandien teikia dvarui gyvybės ir prasmės, tačiau jo galimybės tikrai kur kas didesnės. Juo labiau, kad ir aplinka yra puiki. Laimėti projektai pasitarnavo tvarkant dvaro parką, mat iš 74 salos hektarų visa dvaro teritorija užima 12, o salos perimetras – 3,5 km. Salų dvarą labai romantiška pasiekti plaustais, kas labai patinka vaikų grupėms. Gaila tik, kad užtvenkus Ilgio upelį, buvo apsemta parko dalis ir supuvo baltosios 200 metų senumo tuopos. Jų nykstantys 6 metrų skersmens kamienai dar ir dabar stebina parko lankytojus. Begalinio žavesio aplinkai teikia ir antras pagal dydį Dviragio ežeras, pagal formą primenantis ragus ir turintis savo legendą. Ten, kur dvarai, visada legendos, bet dar nuostabiau, jei juose jos sugebamos kurti ir šiandien. Salų dvarui norisi palinkėti naujų legendų ir gražaus pilnaverčio gyvenimo.

Salų dvaras
Salų dvaras

Pagal legendą Dviragio ežeras atsirado tuomet, kai jautuką ganiusi ir lietaus nesulaukusi mergaitė ištarė: „Einam, Dviragėli, namo“. Prasidėjo lietus ir aplink pasidarė ežeras.

Salų dvaras
Salų dvaras

Kažkada čia buvo kurta graži aplinka, nors sunkaus gyvenimo netrūko. Kumetynas ir tas papuoštas kolonomis.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

filigranijos gaminiai

Metaliniai ažūro nėriniai – tai filigranija

Antikvariato pasaulis kaip vandenynas. Galvoje tema prasidėjo nuo rusiškų stiklinių laikiklių, o nuplukdė iki Kremliaus lobių ir atvėrė naujus pažinimo horizontus beveik iki Egipto. Taigi jau penkis tūkstančius metų meistrai visame pasaulyje kuria filigraną - nuostabiausius ažūro nėrinius iš metalinės - daugiausiai sidabro, melchioro, o kartais ir aukso - vielutės. Rusijos teritorijoje, apie kurią šiandien daugiausiai ir kalbėsime, ši senovinė juvelyrikos technika populiari iki šiol, o per visą savo istoriją išgyveno daug pakilimų ir ne vieną nuosmukį. Tiesa, reikia pridurti, kad ir Vakarų Europos šalyse filigrano meistrų niekada netrūko, yra ir dabar.

filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai

Nors filigranijos gaminių asortimentas labai įvairus, daugelis labiausiai įsidėmėjęs rusišką stiklinės laikiklį.

Siūlai+grūdai

Nuo senų senovės žmones traukė taurieji metalai: sidabro ir aukso dirbinių blizgesys jų savininkams teikė ypatingą statusą kitų akyse. Juolab, kad minkštieji metalai buvo gana lengvai apdorojami ir jau trečiajame tūkstantmetyje pr. m.e. juvelyrikos meistrai išmoko kurti papuošalus iš aukso bei sidabro ir puošė juos graviruodami arba filigranu – piešiniu ar ornamentu, sukurtu  iš ploniausios metalinės vielutės, kurią prilydydavo ant gaminio paviršiaus. Ši technika buvo populiari Senovės Egipte ir Mesopotamijoje, o itin sudėtingus filigranijos darbus yra sukūrę senovės graikai, skitai ir etruskai. Juvelyrai Indijoje ir Amerikoje taip pat buvo susipažinę su filigranu. Viduriniuose Rytuose ši technika vadinama „telkari“, Indijoje – „tarakaši“, o Rusijoje – „skan“. Tačiau dažniausiai metaliniai nėriniai vadinami lotynišku žodžiu „filigree“ (iš „filum“ – siūlai ir „granum“ – grūdai). Šiandien žodis „filigraninis“ apibūdina ir itin kruopštų, precizišką, daug kantrybės reikalaujantį darbą.

Viduramžių Rusijos filigranija

Rusijoje filigranija buvo žinoma nuo IX amžiaus. Pavadinimas „skan“ kilęs iš senosios rusų kalbos veiksmažodžio „skat“, reiškiančio „susisukti“. Norėdami sukurti kokį nors gaminį, juvelyrai supindavo du metalinius siūlus, kurie jų kūriniui suteikdavo itin įspūdingą vaizdą. Keliuose to laikmečio lobiuose, atrastuose Senovės Rusijos teritorijoje,  buvo rasta šia technika pagamintų papuošalų ir  indų. Ypač vertingi daiktai buvo rasti Senosios Riazanės teritorijos lobyje 1822 m.. Moterų galvos apdangalų papuošimai, vyriška mantija ir kiti daiktai buvo dekoruoti tiesiog permatomais, filigraniniais kelių sluoksnių nėriniais. Auksinės vielutės siūlų ornamentai buvo nusagstyti mažyčiais metaliniais rutuliukais ir teikė dar didesnį įspūdį. Šių daiktų grožis bylooa apie aukščiausius Rusijos juvelyrų įgūdžius iki Mongolų epochos.

Filigranijos gaminių skiriamasis bruožas visais laikais - ornamentas iš vielutės.

filigranijos dirbiniai

Kaip senovėje buvo kuriama filigranija

Pirmiausia juvelyrai pasiruošdavo reikalingą ornamentui metalinį ruošinį ir jį perleisdavo per specialiai paruoštas skylutes lentose.Skylutės buvo skirtingo skersmens, todėl meistras gaudavo norimo ir skirtingo storio vielutę. Norėdami, kad metaliniai siūlai būtų ploni ir lankstūs, jie naudojo minkštuosius metalus – auksą ir aukšto lygio sidabrą. Iš gatavos vielutės buvo kuriamos būsimo ornamento detalės, tada  klojamos ant metalinio pagrindo, jungiant į bendrą piešinį ir lituojamos, apibarsčius jas smulkiausiomis sidabro ar aukso drožlių dulkėmis, dažnai sumaišytomis ir su variu.  Taip buvo puošiami ikonų rėmai, brangūs indai, auskarai, karoliai ir moteriškų galvos apdangalų detalės. Garsiąją karališkąją Monomacho karūną taip pat  dengia ploni filigraniniai aukso nėriniai.

Filigrano ir emalio sąjunga

Rūsčiojo Ivano  laikais filigranijos ornamentai buvo pradėti puošti dar ir emale. Iš vielutės sukurto piešinio ar ornamento detalės buvo užpildomos įvairių spalvų stiklo mase, o po to viskas lydoma. Ryški įvairiaspalvė emalė modeliams suteikdavo ypatingos elegancijos ir grožio, pabrėždavo filigranijos grožį ir ornamentų sudėtingumą. Dažnai tokie spalvingi darbai atrodydavo tarsi pribarstyti laukinių gėlių. Maskvos Kremliaus Ginklų rūmuose galima pamatyti auksinius ikonų rėmus, papuoštus filigranijos gėlių raštais ir brangakmeniais, indus, o taip pat XVI – XVII a. papuošalus. Senovėje šie daiktai buvo laikomi karaliaus ižde ir keldavo begalinę svečių iš užsienio nuostabą dėl savo išskirtinio ir neregėto grožio.

filigranijos dirbiniai

Ažūrinis filigranas

XVIII a. pradžioje dėl susižavėjimo Vakarų Europos kultūra filigranas prarado savo populiarumą. Į madą atėjo kiti juvelyrikos būdai, tarp kurių tarsi ir neliko vietos ploniems filigraniškiems nėriniams. Net bažnyčios dirbiniai buvo puošiami jau kitaip, prislaikant naujų madų.Tačiau amžiaus pabaigoje juvelyrai rado naują būdą, kaip panaudoti filigranijos nėrinius be fono. Metalinis ornamentas buvo pradėtas klijuoti ant plono popieriaus, kuris litavimo metu sudegdavo, o plūduriuoti ore likdavo tik lengvas, permatomas, ažūriškas ornamentas. Taigi filigranija atgimė ir šiuo būdu buvo pradėti gaminti netgi tūriniai daiktai: dekoratyvinės dėžutės, indai, vazos, be abejo, papuošalai ir net ažūrinės sagos.

Rusijos filigranija užkariauja Vakarų Europą

Pergalė 1812 m. Tėvynės kare ir XI–XII a. lobių su filigrano darbais  atradimai prisidėjo prie to, kad XIX a. Rusijos visuomenėje vėl atgijo  susidomėjimas savo istorija ir viduramžių menu. Nuostabūs Senosios Rusijos juvelyrų sugebėjimai nustebino industrinės revoliucijos amžininkus, senovės meistrų filigranijos darbai buvo tyrinėjami, kopijuojami ir tapo nauju įkvėpimo šaltiniu.

Didelės „Sazikovo“, „Ovčinikovo“, „Postnikovo“ ir „Faberge“ kompanijos sutelkė savo rankose juvelyrinių dirbinių gamybą, filigranijos būdu gamino tūkstančius produktų, skirtų kiekvienam skoniui ir piniginei. Meistrai naudojo visus jau išrastus  būdus: paprastą filigraniją su pagrindu kaip ant Senovės Rusijos meistrų darbai, filigraniją su emale –  kaip Ivano Rūsčiojo laikais, ažūrinę filigraniją – XVIII amžiaus juvelyrų išradimą ir naują būdą – emalę ant ažūrinio filigrano, tarsi būtų kuriamas vitražas. Šia technika pagaminti gaminiai atrodė labai įspūdingai ir iš tiesų priminė vitražo langą: tarpeliai tarp vielutės ornamentų buvo užpildomu stiklo mase. Rusijos juvelyrų darbai keliavo po pasaulines parodas ir pelnė ne vieną apdovanojimą.

filigranijos dirbiniai

Stiklinių laikikliai Rusijoje, turinčioje stiprias arbatos gėrimo tradicijas, kuriami ir po šiai dienai, todėl jų įvairovė labai didelė. Dabar jie dažniausiai gaminami iš vario ir sidabruojami, o anksčiau - iš sidabro ir melchioro.

Sovietmečiu - juvelyrika į kaimus

Po Spalio revoliucijos papuošalams atėjo sunkūs laikai. Stambios pramonės šakos buvo uždarytos, auksakalystės tradicijos buvo išsaugotos tik tarp provincijos meistrų – tuo užsiėmė kaimo amatininkai. Įdomu tai, kad juvelyrinių dirbinių gamyba tarp valstiečių nekėlė naujosios vyriausybės nepasitienkinimo, priešingai, ji buvo palaikoma ir skatinama visais įmanomais būdais. Tad viena po kitos radosi ir šių meistrų artelės, iš kurių reikų paminėti 1920-ųjų pabaigoje pasirodžiusią metalo amatų artelę Kazakovo kaime Nižnij Novgorodo srityje. Ji ir šiandien žinoma kaip vieno iš sovietinio gyvenimo simbolių – filigraninio stiklinės laikiklio – gamintoja.

Dabar Kazakovo meno dirbinių įmonėje dirba apie 100 darbuotojų, jos produktai žinomi toli už regiono ribų. Kaip ir senais laikais, juvelyrai dirba rankomis: susuka filigranijos vielutes, uždeda jas ant piešinio, lituoja ir surenka gaminį iš dalių. Kadangi darbas labai kruopštus, per dieną meistras gali  sukurti ne daugiau kaip šešis puodelių laikiklius, o didelių ir sudėtingų gaminių surinkimas užtrunka net keletą mėnesių.

Kazakovo meistrai iki šiol nepamiršta šimtmetės filigranijos gamybos patirties ir panaudoja ją kurdami šiandienos gaminius. Produkcijos asortimentas apima daugiau nei 100 daiktų pavadinimų. Be garsiųjų stiklinių laikiklių, čia galima įsigyti dekoratyvinių stalo įrankių, indų, papuošalų, laikrodžių, bažnytinių indų. Tačiau šiandien Kazakovo dirbiniai dažniausiai yra tik pasidabruoti, gaminami iš vario ir didesnės išliekamosios vertės neturi.

Sendaikčių mugėse ar antikvariatuose dažniausiai mes ir matome šia technika pagamintus rusiškus stiklinių laikiklius. Dažnai už juos prašoma visai nemaža suma, tačiau gundytis nevertėtų: tai nei antikvariatas, nei vintažas, nei taurieji metalai.  Tai tiesiog dabar gaminami daiktai, kurie Rusijoje parduodami gana nebrangiai. Visai kas kita, jei esate šios technikos gerbėjas, o kaina yra adekvati –  juk ir šiuolaikiniai darbai gražūs. Žinoma, kas kita rasti XVIII ar XIX a. filigranijos darbą, kad ir su ta pačia emale: papuošalą ar indą. Tai būtų ir vertingas, ir nepigus daiktas, bet to vertas. Ir, aišku, kad tai būtų lobis, nes tokie daiktai reti, jie domina kolekcininkus ir parduodami arba prabangiuose antikvariatuose, arba aukcionuose.

Perkantiems filigrano gaminius menotyrininkė ir antikvariato žinovė Olga PROKOFEVA pataria, kas turi rūpėti:

*Išorinis gaminio vaizdas. Stilius, technika, forma ir kiti išorės požymiai turi atitikti šio daikto pagaminimo laikmetį.

*Žymėjimas. Sidabro ir aukso dirbiniai visada turi būti žymimi praba. Įdėmiau apžiūrėkite skaičius ir kitus žymėjimus. Jie turi būti aiškūs, lygūs, be kažkokių papildomų litavimo žymių  ir atitikti gaminio pagaminimo laikmečio taisykles. Jeigu perkate papuošalą, įsitikinkite, kad daiktas yra iš brangiųjų metalų. Atminkite, kad filigraniniai gaminiai būna ne tik iš aukso ir sidabro, bet ir, pavyzdžiui, iš pasidabruoto vario.

*Gaminio kokybė. Anksčiau filigrano meistrai ypatingą dėmesį skirdavo daikto kokybei, todėl dažnai gaminiai buvo kuriami labai preciziškai, kruopščiai, kiekviena detalė kuriama atsakingai ir atidžiai pritaikoma. Klastotėse ir suvenyruose nedidelių elementų dažniausiai nėra arba jie padidinti ir labai supaprastinti. Labai svarbi ir elementų sujungimo kokybė juos lituojant. Senuosiuose darbuose sulitavimo ženklų visiškai nematyti – tai vienas svarbiausių filigrano antikvariato skyrimo požymių.

*Gaminio išsilaikymas. Gerai apžiūrėkite perkamą dirbinį. Ar jis nesusilankstęs, ar neiškritusios vielutės, ar nenubyrėję metalo grūdeliai ir kitos smulkios detalės.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Taujėnų dvaras

Taujėnų dvaras – Ukmergės krašto pasididžiavimas

Taujėnų dvaras

Dvarais turtingame Ukmergės krašte pirmu smuiku vis dėlto groja nuostabusis Taujėnų dvaras, pastaraisiais metais išgyvenantis tikrą savo renesansą. Vieni gražiausių ir gana išskirtiniai rūmai, iki šiol laikomi ilgiausiais Lietuvoje, nes yra beveik 100 metrų ilgio, šviečia iš tolo, o nuostabiai sutvarkytas parkas ir visa aplinka visam miesteliui užduoda toną pasitempti. Mus pasitikusi viena iš dvaro šeimininkių Vida STACKEVIČIENĖ sodina ant 200 metų sofutės, stebuklingai su visu komplektu sugrįžusios atgal į dvarą, ir prasideda dar viena dvaro atgimimo arba tiesiog žmonių darbštumo ir entuziazmo istorija. Be to nebūtų jokio renesanso.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Konkurentų nebuvo

Juk, kai trys broliai Stackevičiai 1993m. įgijo šį dvarą, jo vaizdas nei iš tolo nepanašėjo į tai, ką matome dabar, o visa iškili istorija buvo giliai po griuvėsiais ir dilgėlynais. Daugumai turbūt atrodė, kad čia tiesiog neįmanoma kažką nuveikti, todėl kai buvo paskelbtas dvaro pardavimas aukcione,  norinčių rizikuoti įgyti tokį „turtą“ neatsirado.

„Vienas iš brolių tuo metu dirbo ūkyje ir išgirdęs apie pastato aukcioną, susidomėjo. Iki tol niekas lyg ir nebuvo girdėjęs, kad valstybė pardavinėtų dvarus, todėl ta idėja, ta naujiena ir mums visiems pasirodė be galo įdomi. Broliai turbūt turėjo ir šiek tiek avantiūrizmo, nes be jo būtų sunku ryžtis tokiam žingsniui. O ir galvoti nebuvo laiko – reikėjo skubėti. Taip įgijome dvarą, įsipareigojome jį prižiūrėti, kad negriūtų labiau nei buvo sugriuvęs, ėmėme kurti koncepciją ir viskas užsisuko“, – pačią pradžią prisiminė Vida Stackevičienė.

Senieji šeimininkai - iškilios asmenybės

Stengtis buvo dėl ko ir ne vien dėl rizikingai investuotų pinigų. Juk nuosavybe tapo dvaras su sena ir gražia istorija, ir su visa plejeda iškilių dvaro pirmtakų, čia kūrusių ir gyvenimą, ir kultūrą. Istoriniuose šaltiniuose Taujėnų dvaras minimas nuo XVI a. antros pusės, tačiau dabartiniai dvaro rūmai XIXa. pačios pradžios statinys. Mat XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris 1785 m. vedė M. Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Piero de Rosso projektą 1802 m. pastatė klasicistinio stiliaus rūmus ir įveisė angliško stiliaus parką. Tarpukario laikais šiame parke buvo didžiausi Lietuvoje gėlynai. B. Marikonis Taujėnų dvarą statė panašų į savo rūmus Snove, todėl buvo ištiestos linijos formos, nors tuo laikotarpiu Lietuvoje dvarai dažniausiai buvo statomi pasagos formos. Rūmų korpusas vidurinėje dalyje dviaukštis, o fligeliai vienaaukščiai. Priešakinis rūmų fasadas atgręžtas į pietų pusę. Portikas susideda iš šešių vienodu atstumu viena nuo kitos pastatytų toskaniškų kolonų su kvadratiniu pagrindu. Jos remia sijų perdangas, papuoštas frizu. Būtinai pakelkite į jį akis, kai būsite dvare -frizą puošia labai dailūs heraldiniai ir  amatus vaizduojantys bareljefai.

Po B. Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms ir tebegarsėjo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Jį valdė Karolis Radvila ir jo sūnus Konstantinas Radvila (g. 1873 m.), kuris 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė.

Taujėnų dvaras

200 metų Radvilienės svetainės komplektas į dvarą grįžo iš kolekcininko.

Taujėnų dvaras

Senos fotografijos pasakoja ilgą ir įdomią dvaro istoriją.

Taujėnų dvaras

Antikvarinės medinės XIXa. židinio grotelės labai gražios, retos, naudojamos pakūrenus židinį ir dabar, tad jų garbei erdvė pavadinta Medinio židinio mene.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Iki šiol neapsisprendžiama, kaip tiksliai vadinti šio tipo tekstilės gaminius: įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai. Lietuvoje paplitusi bendrinė „gobeleno“ sąvoka man atrodo netinkama, nes siejama tik su vienintele audinių gamybps vieta - Gobelenų (pranc. Gobelins) manufaktūra (įsteigta 1601m. palaikant karaliui Herikui IV (Henri). Jeigu pavadinimas siejams su paskirtimi ir gamybos būdu, tai visiškai teisėta šiuos audinius vadinti sieniniais rankų darbo kilimais, o atsižvelgiant į vaizduojamąją funkciją dar jie galėtų būti vadinami austiniais paveikslais. Meninio audinio terminas atrodytų tinkamiausiais, nes šis pavadinimas siejamas su puošybine paskirtimi ir išskirtine menine verte.
Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Nauji laikai - nauji šeimininkai

Negali sakyti, kad sovietmečiui dvarui labai nesisekė. Čia buvo ūkio kontora, vaikų darželis, kultūros namai, valgykla. 

„Žodžiu, kaip dabar priimta sakyti toks daugiafunkcis miestelio centras“, – tarsteli Vida. Blogiausia įvyko po to, kai ūkis ir visa kita išsikėlė, tai buvo Nepriklausomybės priešaušris ir pradžia. Pastatais ir teritorija niekam nešovė mintis pasirūpinti, čia galėjo eiti visi ir imti ką nori. Taip ir atsitiko. Brūzgynai ir dilgėlynai augo, o tai, ką buvo galima išsinešti dalijosi visi, kas netingėjo.

„Tą vandalizmą buvo sudėtinga sustabdyti netgi tada, kaip mes įsigijome dvarą. Visiems dar tebeatrodė, kad tai niekeno. Tai buvo problema ir ją kažkaip sprendėme. Kitas dalykas, ypatinga pastato paskirtis – reikėjo  nusiteikti įvairiems ap ribojimams, laimei, gavome ir laisvės. Nes vidus buvo taip suniokotas, kad atkūrinėti nebuvo ko ir mes galėjome dirbti ūkio pagrindais. Surasti banką, kuris patikėtų mūsų vizijų išsipildymu, žvelgiant į krūvą laužo, irgi buvo sudėtinga, bet pasirodo įmanoma – ES lėšų čia nėra. Apsaugoję dvarą nuo tolesnio niokojimo, savo mintis, ką čia darysime išskristalizavome tik per 10 metų ir tada darbai pajudėjo visu intesnsyvumu. Sugalvojus planą,  viską atkūrinėti nebuvo sunku, dirbome greitai su dideliu entuziazmu ir užsidegimu. Žinoma, vizijos ne kartą keitėsi, dvaras teikė savo staigmenų ir paslapčių, bet dėl to buvo tik įdomiau“, – pasakoja Vida.

 Darbus padėjo vykdyti architektas ir dizainerė, ervių išdėstymas nesikeitė, o interjeras buvo sukurtas naujas, nes senasis archyvas yra iškeliavęs į Varšuvą ir pirminės medžiagos, kaip atrodė dvaro vidus gauti nepavyko. Vida ypatingai šiltai prisiminė dizainerę Editą Keliuotytę, su kuria iki šiol palaikomi draugiški santykiai. Taigi dvaras iš pelenų kėlėsi tarsi koks Feniksas. Buvusios valgyklos vietoje – dabar kavinė, kultūros namų erdvėje – komercinių renginių salės, nedidukuose kontoros kambarėliuose – dvaro rūmų eksponatai, kurių daugumą surinko naujieji šeimininkai.

Turėti dvarą - jausti atsakomybę

„Ką reiškia turėti tokį objektą?“, – klausiu pašnekovės.

„Pirmiausia tai reiškia didelę atsakomybę ir tikslų, kuriuos užsibrėži įgyvendinimą. Mes visada siekėme dviejų tikslų. Kad  dvaras būtų žinomas, populiarus ir kad pavyktų dirbti ne tik komerciniais  tikslais, o ir savo malonumui. Šiandien, galima sakyti, kad šie tikslai beveik pasiekti: dvaras ir parkas sutvarkyti ir nedaug liko iki „dirbti savo malonumui“, nors to buvo visada, bet štai – renginiai atšaukti, pandemija koreguoja planus ir nežinia kaip bus“, – tarsi pasvarsto viena iš dvaro šeimininkių. 

Kaip bus iš tiesų neaišku, nes Taujėnų dvaras puiki iškilmių vieta, renginių erdvė ir, žinoma, muziejus. Šios sritys šiandien pakibusios po dideliu klaustuku. Ir nors vasarą dvare dėl jo didžiulių galimybių galima rengti renginius po atviru dangumi, koncertinė veikla įsisiūbuoja, nemažai renginių, asmeninių žmonių švenčių buvo atidėta. Tiesa, dvaro rūmų lankytojai sugrįžta, parke irgi klega žmonės – ne viskas beviltiška.

Po dvaro rūmus pasivaikštome ir mes. Autentiškų dvaro baldų ar interjero detalių beveik neišlikę. Tačiau į dvarą sugrįžo jau minėtas žalias minkštas virš 200 metų komplektėlis, priklausęs senajai kunigaikštienei Radvilienei. Taip pat yra knygų spinta, rašomasis stalas, pora komodėlių. Kai ką atnešė taujėniškiai, kai ką pavyko nupirkti iš kolekcininkų.  Visa kita naujieji dvaro šeimininkai pirko įvairiose vietose, vežė iš Vakarų Europos, ypač iš Pietų Prancūzijos antikvariatų ir sendaiktynų, derino ir kūrė jaukumą. Rūmuose nemažai austų ir siuvinėtų meninių audinių. Vida sakė, kad juos lengviau suderinti tarpusavyje tematiškai nei paveikslus, o jaukumo jie teikia daug. Šiandien visas 100 ilgio pastatas tikrai ne tuščias ir ne nuobodus. Juolab, kad kai kuriose jo erdvėse rengiamos ir šiuolaikinės su dvaro tematika susijusios parodos, eksponuojami pačių įvairiausių sričių menininkų darbai. Renginiams ir šventėms taip pat galima nuomoti pageidaujamas erdves, antrame dvaro aukšte netgi įrengti dvariški miegamieji.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Medžioklės trofėjų kolekcija ir augalai - padovanoti

Beje, kažkur buvau skaičiusi, kad Taujėnų dvaras garsėja medžioklės trofėjų ir ginklų kolekcija. Iš tiesų tai buvo svarbus Radvilų laisvalaikio leidimo būdas, bet šiandien dvaro rūsius su išgelbėtais skliautais puošia ne autentiški ginklai ir trofėjai, o gana įvairi ir gausi ūkininko ir prisiekusio medžiotojo Stasio Blockaus medžioklės trofėjų kolekcija. Žinoma, kad ji labai pritinka dvarui – retas dvaras nesipuikavo šeimininkų mežioklės turtais.

Jauku stabtelėti ir augalų pilnoje saulėtoje oranžerijoje, įkurdintoje buvusiame dvaro žiemos sode. „Smagu tai, kad visi augalai dovanoti ir čia puikiai jaučiasi. Taujėnų gyventojos užaugina namams per didelį augalą ir dovanoja mums, taip ši oranžerija ir užsipildė“, – pasakoja Vida ir skuba vesti į svirną. Sako, kad tai nauja visų meilė.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Svirnas - nauja visų meilė

Svirnas iš tiesų įspūdingas ir jau pats savaime diktuoja dar vieną veiklos sritį – etnografiją. Tai vienintelis Lietuvoje trijų aukštų medinis svirnas, paveldo saugomas objektas, kuriam  daugiau nei 250 metų. Jis nebuvo suniokotas, išgrobstytas ar išsidalintas, o dabar dar išvalytas, paremontuotas ir padailintas atrodo puikiai, jau nekalbant apie tai, kad yra vertingas dėl savo autentikos. Trijuose aukštuose – įvairiausios veiklos, nuo koncertų erdvių iki etnografinių rykų kolekcijų, kurios sistemingai formuojasi į puikią muziejinę ekpoziciją.

„Dabar mes visi jį įsimylėjome ir dedame daug pastangų, kad ir lankytojui būtų įdomu“, – tarsteli Vida, lipant iš aukšto į aukštą. Čia pat išsivysto tema ir apie tai, kad dvaras šeimos nariams padėjo atrasti ir save.

„Vienas iš brolių, pasirodo, sugeba puikiai restauruoti senovinius daiktus, jam tai sekasi ir patinka, o mes dėl to labai džiaugiamės. Kitas daro gražias akmens ir metalo skulptūras, kurias galite pamatyti parke, trečias pagal išsilaivinimą miškininkas, užsiima parko priežiūra augalais. Mes, žmonos, bendraujame su lankytojais, skleidžiame apie dvarą žinią“, – šypsodamasi pasakoja Vida.

Tačiau apsigyventi dvare nei vienai brolių šeimai niekada nesinorėjo. Tai laikoma tiesiog darbo vieta, nors visi jaučia, kad čia gera ir energetika, ir aura. „Gūdžią naktį galiu pereiti visą dvarą. Pas mus arba nesivaidena, arba vaiduokliai yra savi“, – juokauja pašnekovė. 

Taujėnų dvaras

Etnografiniai daiktai svirne rūšiuojami pagal tematiką ir pamažu pildosi jų kolekcijos. Vida sako, kad šis procesas jau turbūt niekada nenutrūks, nes etnografija visiems tampa vis labiau įdomi. Štai ši čirvinių blynų keptuvė, pavyzdžiui, turi ir joje iškaltą blynų receptą.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Ilgai manyta, kad iš Prancūzijos atvežtas baldas yra tiesiog spintelė, kol vieną dieną ja buvo susidomėta labiau ir paaiškėjo, kad čia išskleidžiama lova.

Dvaro parkas - didžiausia puošmena

Bloga vieta čia tiesiog negalėtų būti dėl pačios gamtos.  Dvaro parkas minimas nuo 1698 m. buvo sukurtas laisvo išplanavimo, ramaus reljefo su trijų tvenkinių sistema. Parko teritoriją pagyvina rytuose tekantis Mūšios upelis. Manoma, kad jį įkūrė Mykolas Masalkis ar Bonifacas Pacas, vėliau parką gražino B. Marikonis. Radvilos parke laikė stirnas, danielius, įvairių paukščių, o didžiajame tvekinyje, priešais dvarą – gulbes. Šiandien parko vaizdas taip pat įspūdingas ir vykti  į Taujėnus aš, ko gero, pirmiausiai agituočiau dėl aplinkos – ji iš tiesų nepakartojama. Taujėnų miestelio gyventojai po parką gali vaikščioti nemokamai, kitiems svečiams bilietas kainuoja  4 eurus.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Dvaro žvėrynėlį artimiausiu metu ketinama plėsti.

Parko prieigose, prie svirno, mus pasitinka povai. Oriai laisvai vaikščiojantys ir saviškai spygaujantys jie nei neketina skeisti savo gražuolių uodegų ir pozuoti, bet tai nutinka kitą rytą (ačiū p. Vidai už galimybę dvare pernakvoti), kai savo uodegų vieduoklėmis mėgaujasi kitų paukščių ir gyvūnėlių aptvare. Gyvybės ten daug, rytas dvare gražus dar kitaip. Straksi ožiukai, burbuliuoija kalakutai ir savo svitą gano gaidžiai. Tvenkiniuose snūduriuoja pasipūtusios žąsys. Paėjus kiek tolėliau, aikteli nuo būrelio jaukių, tik ką apkirptų alpakų, uoliai rupšnojančių žolytę. Kažkur girdisi kriokliuko srovenimas. Akmens ir metalo harmonija  žaidžia skulptūrose, riedulių kolekcija, ne be žmonių dovanų parkui, taip pat teikia įvairovės. Kalvotas reljefas, tilteliai, suoliukai – viskas lankytojo patogumui. Gėlynuose žydi gėlės, tvenkiniuose atsispindi įspūdingi rūmai. Ryte dar tylu, atrodo, kad tyliai meldžiasi  ir Marija. Mat koplytėlė su Marijos statula jau dabartinių šeimininkų pastatyta toje vietoje, kur pagal istorinius šaltinius Radvilų laikais taip pat stovėjusi Lurdo Dievo Motinos koplytėlė.

Istorija ir praeitis čia gerbiama ir atkurdinėjama po menkiausią dalelytę, dabartis kuriama apgalvotai ir atsakingai. Vietinė bendruomenė turi puikią kultūros vietą, deja, ja labiau mėgaujasi svečiai atvykėliai. Savo krašto pranašo sindromas tebegalioja. Tačiau bet kokiu atveju dvaras kuria miestelio ir aplinkinių vietovių gražiąją kultūrinio gyvenimo pusę, teikia erdves pačioms įvairiausioms šventėms ir visus įkvepia gyventi  gražiau.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

„Peklužė“ – rūsys dvaro parke su didelėmis medinėmis durimis. Sovietmečiu rūsyje buvo įrengta aludė. Pasak kai kurių šaltinių, iš šio rūsio ėjo požemiai į dvarą ir Taujėnų bažnyčią.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

XXa. siuvinėta tekstilė

XX amžiaus interjere – siuvinėta tekstilė

„Labas rytas”, „Labos nakties”, „Gero apetito“... Tokie siuvinėti pasveikinimai, linkėjimai ir kiti įvairios paskirties užrašai kabinti ant sienų XX a., jau tapę praėjusio amžiaus interjero ženklais. Bet daug kas iš vyresniosios kartos moterų dar atsimena, kad mamos, močiutės, tetos daug siuvinėjo ir puošė kambarius kilimėliais, staltiesėlėmis, maišeliais. Ypač buvo pamėgti balti kilimėliai, siuvinėti kontūriniu piešiniu vienspalviu siūlu - mėlynu, raudonu ar vyšniniu. Juos puošdavo minimalus siužetas ir lakoniškas informacinis užrašas. Dažniausiai šie darbeliai buvo siuvinėjami pagal platinamus pavyzdžius. Lietuvoje, o ir kitose Europos šalyse toks siuvinėjimas buvo labai paplitęs XX a. 3-6 dešimtmečiuose, o Lietuvos buityje dar pastebimas ir 7-10 dešimtmečiuose. Amerikoje raudono kontūro siuvinėjimas buvo populiarus XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje. Taigi taip moterys tiesiog puošė savo buitį, kol neatsirado įdomesnių interjero detalių.

XXa. siuvinėta tekstilė

Iš Magdelenos Mališauskienės giminės moterų rankdarbių palikimo (Balbieriškis).

XXa. siuvinėta tekstilė

Iš Danutės Burlėgienės mamytės randkarbių palikimo (Marijampolė).

Kalkės, uzorai, desinėliai

Šie šablonų tipo piešiniai, liaudiškai vadinti kalkėmis, uzorais, desinėliais buvo platinami prekyvietėse, turguose ar tiesiog keliaujančių prekeivių. Tad jie plito dažnai ir iš kaimyninių tautų (lenkų, latvių, rusų, vokiečių) ir juose buvo galima pastebėti bendraeuropinės mados bruožus. Moterys ir mergaitės pirkdavo arba skolindavosi, o dažnai tiesiog nusikopijuodavo viena nuo kitos piešinių pavyzdžius. Todėl daug kopijuojant jie nutoldavo nuo pirminio vaizdo, juolab, kad  kūrybingesnės siuvinėtojos pagražindavo ar netgi panašiu stiliumi sukurdavo naujus piešinius. Kai kurios siuvinėtojos sukaupdavo piešinių rinkinius, juos numeruodavo ir pažymėdavo savo inicialais. Deja, tokie piešiniai retai išlikdavo. Žanrinės, figūrinės temos, paprastai būdavo pasiskolintos iš kaimynų šalių, pvz. nykštukinė tema – iš vokiečių. Menotyrininkas V. Rimkus XX a. 8 deš. rinko ir tyrinėjo tokius piešinius, o Šiaulių r. rado ir vietinę moterį, gaminusią desinėlius ir iš to daug metų pragyvenusią. Menotyrininkas siūlė tokius desinėlius laikyti liaudies taikomojo meno žanru, o užrašus juose – folkloro nešėjais, tačiau iš etnografų ir menotyrininkų didesnio dėmesio šie siuvinėjimai nesulaukė, mat buvo laikomi kičo žanro kūriniais, daugiau mados, o ne tradicijos reiškiniu. Dažnos šeimos palikimo skryniose jų galima rasti ir dabar, šiek tiek kūrinių yra muziejų rinkiniuose.

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Straipsnį maloniai papildėme mūsų skaitytojos Audronės Miežetienės atsiųstu jos mamytės Juzės Šakėnienės (Panevėžio r.) darbu.

Siužetai - paprasti, užrašai - linkintys

Raudono ir mėlyno siūlo siuvinėjimai pamėgti matyt dėl piešinio paprastumo ir dirbinio praktiškumo. Ypač populiarūs buvo sienų kilimėliai. Juos kabino virtuvėse, kambariuose, miegamuosiuose. Kilimėliams buvo būdingas koks nors lakoniškas siužetas: pelenė virtuvėje, mergina ir vaikinas prie krosnies, mergaitė ir berniukas prie vandens pompos arba nešantys kibirus ir pilantys iš ąsočio vandenį, vaisių kekių kompozicijos, paserviruoti ąsotis, stiklinė, duona ir peilis, nykštukai atliekantys buities darbus, nešantys patiekalus, produktus, vandenį, gaminantys valgį, pjaunantys malkas. Populiariausi buvo tokie užrašai: „Labas rytas“, „Labanakt!“, „Labanakt, saldžių sapnų“, „Tu miegok – o tau balandėliai burkuos“, „Miegok saldžiai“, „Kelk linksmutis, būk gerutis“, „Linksmai pabusk kiekvieną rytą“, „Šviežias vanduo gerti“, „Tyras vanduo gerti“, „Skanaus apetito“, „Gero apetito“, „Sotink Dieve duona ir druska“, „Sotindamiesi iš Dievo davimo, nepamirškime ir velnio išradimo“, „Prauskis tankiai – vandens nevenki“, „Švarus vanduo kaip krištolas“, „Darbštumas garbė“, „Kur šiluma glamonėja, ten gyvenimas malonus“.

XXa. siuvinėta tekstilė

Vidos Čižinauskaitės darbelis 6-oje klasėje (Kauno r.)

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Mortos Kuncienės (mano močiutės, Rasos Žemaitienės pastaba) siuvinėti darbeliai. Gyveno Balbieriškyje ir Dambravos k. (Prienų r.).

XXa. siuvinėta tekstilė

Mūsų skaitytoja Laima Mačiūnienė atsiuntė savo mamos Elzbietos Navickaitės-Šemetienės siuvinėjimo darbus (Joniškio r., Žagarė). Kitas - teksto apačioje.

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Danutės Burlėgienės mamytės palikimas (Marijampolė).

Etnologė Inga NĖNIENĖ

Rasos ŽEMAITIENĖS nuotraukos

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Elzbietos Navickaitės-Šemetienės darbas.

naujas7+

Prezidento A. SMETONOS dvaro-muziejaus šiandiena

Pakeliui į Smetonos dvarą - stabtelėjimai mokykloje ir tėviškėje

Pirmiausiai stabtelime Užulėnio kaime prie Antano Smetonos vaikystės namų vietos. Dabar čia likęs tik svirtinis šulinys ir senos obelys. Šalia jų sodelyje pastatytas A. Smetonos tėvonijos namo maketas. Visai šalia, tik per keliuką, buvusi Antano Smetonos vardo pradinė Užugirio mokykla, kurioje dabar yra ir Užugirio krašto muziejus. Jame daug dėmesio skiriama Prezidendo asmenybei, vykdomis įvairios švietėjiškos edukacijos. Pernai prieš gimnaziją  pastatytas paminklas pirmajam Lietuvos prezidentui, o 1932m. Prezidento iniciatyva pradėta statyti mokykla buvo jo  dovana kaimui, kuriame jis gimė. Pradinė mokykla iškilo moderni, graži ir net prašmatni. Iki šių dienų pasitaiko, kad būtent jos pastatas laikomas Smetonos dvaru, mat atrodo net „dvariškiau“ už patį dvarą. O pastarojo istorija taip pat susijusi su gimtadieniais ir dovanomis.

Smetonos dvaras

Dvaras - žmonių dovana Prezidentui

Nuo to savo pasakojimą ir pradeda mus pasitikusi ir kaip priklauso salionėlyje pasodinusi muziejininkė Jurga Gleiznytė. Pasirodo, savo šešiasdešimtmečio proga (1934) pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona gavo tris vertingas dovanas. Tai Trakėnų veislės žirgą, nes labai mėgo ir žirgus, ir jodinėti; sklypą Kaune namui statyti, nes iki šiol šeima gyveno vadiškame būste;  sklypą savo gimtajame Užugirio kaime. Paskutiniąja dovana Prezidentas ypač džiaugėsi, nes tai buvo dovana nuo visų Lietuvos žmonių. Tautininkų sąjunga organizvo kuponų po 5 litus platinimą, visi kas norėjo juos pirko, o už susidariusią sumą buvo nupirktas 80 hektarų žemės sklypas prie Lėno ežero ir padovanotas Prezidentui. Prezidentui netgi teko imti paskolą, kad pasistatytų šiuos šeimos namus.

„Sovietmečiu buvo sakoma, kad buržujus Smetona dovanų gavo dvarą ir buvo pateikiamas Užugirio mokyklos piešinys ar fotografija. Šis pastatas kaip dvaras buvo per prastas“, – priduria Jurga, pabaigusi pasakoti apie dvaro atsiradimo pradžią.

Smetonos dvaras
Smetonos dvaras

Kauno modernas - provincijoje

Pastatas iš tiesų nebuvo prastas, o buvo tiesiog kitoks – jis buvo Kauno moderno architektūros pirmoji kregždė (ir paskutinė) periferijoje. Jo projektas buvo užsakytas Kaune tuo metu garsėjančiam architektui Feliksui Vizbarui, tad niekas ir nesitikėjo čia išvysti klasikinių dvaro rūmų. Iš pradžių pastatas buvo projektuojamas tik Smetonų porai, bet vėliau, jiems pageidaujant, antras aukštas buvo padalintas mažesnėmis erdvėmis ir faktas tas, kad 1937 metais čia tikrai atostogavo visa Smetonų šeimyna. Tam laikmečiui pastatas buvo įrengtas labai moderniai: buvo vonios, tualetai ir net telefono ryšys. Tiesa, elektros pastate nebuvo, įsivesti ją nuo tuo metu jau elektrifikuotos Ukmergės buvo brangu. Lyg ir  buvo ketinta statyti vėjo malūnus elektrai gaminti, bet tie planai nebuvo įgyvendinti.

Nežiūrint to, čia buvo sėkmingai kuriamas pavyzdinis to meto ūkis. Aplinkui buvo pasodintas sodas, pastatyti modernūs ūkiniai pastatai, veisiami selekciniai gyvuliai. Įdomu tai, kad  dabar į dvarą – muziejų mes, visi svečiai, atvykstame per buvusį ūkio kiemą, todėl ir pastatą pirmiausiai pamatome iš galinės jo pusės. Tuo tarpu Smetonos laikais, svečiai atvykdavo ąžuolų parku ir paežere, tikrai gražiu ir vaizdingu keliu, kuris dabar tiesiog nenaudojamas – per drėgna.

„Taigi, šiandien mes čia turime tris svarbius dalykus. Tai vienintelius Antano Smetonos šeimos namus; Kauno moderno architektūros pastatą periferijoje; vienintelį Lietuvoje išlikusį modernų tarpukario ūkį, kitokį ne daugumoje tuomečių dvarų. Labai tikimės, kad po kurio laiko bus viskas galutinai sutvarkyta ir atgaivinta“, – sako Jurga, apibendrindama pasakojimą apie dvaro atsiradimą.

Tuberkuliozės sanatorija išsaugojo dvarą

Tačiau jau ir dabar yra kuo džiaugtis. Dvaro – muziejaus juostelė perkirpta 2014m., įsisiūbuoja jo veikla, pernai baigtas tvarkyti puikus ąžuolų parkas, supantis dvarą, viename iš buvusių ūkio pastatų įsikūręs viešbutis ir kavinė, sutvarkyti kiti ūkiniai pastatai, gražiai gyvenimą tęsia išlikusi ledainė ir akmeninis garažas, kuriam nebaisios nei kerpės, nei pelėsiai – akmenys atrodo kaip nauji. Pats dvaro pastatas sovietmečiu nebuvo labai suniokotas, mat čia buvo įsikūrusi senatorija, sergantiems tuberkulioze, vėliau – kitos gydymo įstaigos. Pastatai buvo šildomi, aplinka tvarkoma, stogai uždengti. Po 1990m. buvo atvykęs vienas Smetonų anūkų Julius, kuris šį savo palikimą perdavė Ukmergės rajono savivaldybei su sąlyga, kad bus įamžintas senelio atminimas. Netrukus po to buvo rašytas projektas, gautos ES lėšos ir renovuoti du pastatai: pagrindinis ir vienas ūkinis. Šiandien čia vedamos ekskursijos, vyksta įvairios edukcijos, derinant veiklą su Užugirio krašto muziejumi, eksponuojamos kintančios parodos.

Ekskursijose - dėmesys Antano Smetonos asmenybei

Žinoma, daugiausiai dėmesio ekskursijų metų skiriama Prezidento Antano Smetonos asmenybei, ant kurios sovietmečiu buvo išpilta begalė purvo. „Kad pažintume šį žmogų plačiau ir objektyviau visiems ir visada siūlau skaityti Alfonso Eidinto knygą „Antanas SMETONA ir jo aplinka“, išėjusią po 2000-ųjų. Kiek žinau, buvo du leidimai, tiražai išpirkti, bet visada galima rasti bibliotekoje“, – tarsteli Jurga, mums lipant autentiškais laiptais. O jų, pasirodo, galėjo ir nelikti, nes vieniems sovietmečiu jie pernelyg girgždėjo, o kitiems lyg ir vaidenosi, bet naujiems laiptams nupirktą cementą kažkas pavogė ir tokios nuodėmės dėka laiptai liko seni.

Namų erdvėse - parodų ekspozicijos

Autentiškų baldų muziejuje nėra daug, o gražių istorijų – ne viena. Štai darbo erdvėje stovintis stalas galbūt netgi autentiškas, nes yra lygiai toks, koks ilgus metus stovėjo sanatorijoje, po to kažkur dingo, o dar po kurio laiko paskambino gyventojas ir pranešė, kad turi to laikmečio stalą.

 „Tikrai negalime teigti, kad tai Smetonos stalas, bet 99 proc. yra toks įtarimas“,- sako Jurga ir paleidžia Smetonos sakomą kalbą per radiją. Žodžiai sunkiai girdimi, bet tembrą galima girdėti. 

Valgomojo kambaryje irgi „gyvena“ graži krosnies istorija. Rekonstruojant dvarą, jos jau nebuvo ir restauratoriai atsatė ją tokią, kokią galima buvo įsivaizduoti buvus dvare. Tačiau vėliau muziejų pasiekė Smetonos šeimos pietų nuotrauka iš šio kambario ir visi pamatė, kad jame stovėjo tiesiog paprastas „pečius“. „Šiandien buvusį šeimos valgomąjį nutarta paversti ekspozicine erdve, nes turėtume tik kokį nors didelį stalą ir porą etažerių, o dabar čia eksponuojamos parodos tematika susijusios su tarpukariu. Šiuo metu yra pristatoma privataus kolekcininko Romano Senapėdžio kolekcijos dalis. pasakojanti apie dviratį tarpukario Lietuvoje. Labai graži ir vertinga joje nuotraukų kolekcija.  Šiuo metu jau planuojama matininko įrankių paroda, kuriais jis matavo, inventorizavo bei tvarkė ūkį“, – pasakojo muziejininkė.

Namai buvo apstatyti kukliai

Namai buvo apstatyti skoningai, bet kukliai. Smetona ne itin mėgo prabangą, o savo tuo metu jau suaugusiems vaikams priekaištavo, kad jie tapo miesčionimis ir visai nemėgsta kaimo. Jis grasinosi ūkį užrašyti valstybei, kad šioji čia galėtų įkurti Žemės ūkio mokyklą, bet oficialiai to nepadarė. Vaikų kambariukai viršutinėje namo ervėje būdavo beveik tušti. Antras aukštas, apskritai, buvo labai jau privati Smetonų šeimos erdvė. Čia galėjo užeiti tik pono adjutantas ir ponios kambarinė, todėl neišliko iš šių kambarių ir fotografijų, galėjusių padėti kurti muziejų. Svečių kambaryje dažniausiai apsistodavo Smetoną lydėjusi medikė – gailestingoji sesuo Marija Ilgauskienė.  

Ponia Sofija, 11 metų jaunesnė už savo vyrą, garsėjo kaip azartiška lošėja, todėl muziejuje yra kortų kambarys. 

„Tai buvo to laikmečio žmogus, moderni, komunikabili, bendraujanti, jie puikiai papildė vienas kitą“, – sako Jurga, mums apžiūrinėjant ponios batelius, kurie apkeliavo pusę Užugirio moterų. Beje, čia gal metas pasakyti, kad muziejininkės labai ieško metalinės tarpukario lovos, kurią apklojusios šilko patalais, labai praturtintų Smetonos žmonos Sofijos kambarį, o taip pat to meto telefono aparato su vokišku ar lotynišku (ti ne su slavišku) raidynu Prezidento darbo erdvei paįvairinti.

Pirmyn į Smetonines

„Ekskursijos dabar iš tiesų pas mus labai populiarios, ypač tarp mokinių ir sinjorų. Daug kam įdomu pamatyti Smetonos dvarą, kuri, pabrėžiu, taip buvo pradėta vadinti tik sovietmečiu. Iš tiesų, tai yra pirmojo Lietuvos Prezideno Antano Smetonos, daug davusio Lietuvai, vieninteliai šeimos namai. Jais Prezidentas labai džiaugėsi, tačiau, gaila,  labai neilgai – vos trejus metus“, – abibendrino Jurga Gleiznytė, o jos kolegė Daiva Misiukienė suskubo kviesti į tradicines, ir šiemet tikrai įvyksiančias Smetonines dvaro teritorijoje.

„Pirmiausiai mūsų krašto žmonės pamėgo švęsti Prezidento gimtadienį, o dabar sulaukiame svečių jau iš visos Lietuvos. Džiugu, kad žmonės paiso aprangos kodo – apsirengia tarpukario stiliaus rūbais, renkama gražiausia ponia, klausomasi to meto muzikos, vyksta turgeliai, žaidžiami įvairiausi žaidimai ir tai būna tikrai nuostabi į tarpukarį nukelianti diena“, – pasakojo muziejininkė Daiva ir visus  kvietė į šventę rugpjūčio 8-ąją.

Kodėl gi ne? Juk dvarai gyvi tik tuomet, kai juose verda gyvenimas, o gyvenimą gali „virti“ tik žmonės. Nepamirštantys istorijos, norintys žinoti daugiau ir gyventi įdomiau.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR- į mūsų ŠIANDIEN" remia

industrinis stilius

Industrinio stiliaus interjere – pramoninis vintažas

Pastaruoju metu Lietuvoje netrūksta sendaikčių mugių, o jose ir įvairiausio asortimento prekių, tarp kurių ir tokie daiktai, kurie nesunkiai galėtų rasti vietą industrinio stiliaus, dažniausiai įsivaizduojamo loftų tipo namuose, interjere. Tačiau tokius daiktus reikia mokėti matyti, įsivaizduoti kaip jie atrodys atnaujinti ir mokėti priderinti savo erdvėje.

industrinis stilius

Visas šias pamokas, atrodo, yra puikiai išmokęs mūsų svetainėje jau viešėjęs fotografas iš Norfolko (Anglija) Rimantas Paškevičius. Žiūrėdama jo nuotraukas, aš visada imu galvoti, ką galima būtų parašyti, kad jas pamatytų ir daugiau žmonių Lietuvoje, o taip pat mokausi matyti tokio tipo daiktų grožį ir vertę pati. Šį kartą Rimanto nuotraukų objektai ir siužetai padiktavo kaip tik industrinio stiliaus temą, kurios išpildymas neįmanomas be vintažinių daiktų iš praeities.

industrinis stilius

Kas gi yra industrinis stilius? Pirmiausiai tai stlius, neigiantis įprastus namų kūrimo stereotipus ir pramoninių pastatų dvasią perkeliantis į namų aplinką. Betonas, metalas, stiklas, medis – būtent šio medžiagos karaliauja industriniame interjere. Dar daugiau: jos dažnai grubios, neapdirbtos, todėl faktūriškos ir natūralios. Betono grindys nedažytos, metalo vamzdžiai nedengti, metalo šviestuvai lakoniškų formų. Atrodytų, kad visa tai turėtų sunkiai derėti su vintažu. Bet juk vintažiniai daiktai irgi nevienodi. Jie gali būti iš gamyklų, iš žemės ūkio srities, iš pramoninių pastatų.

industrinis industrinis stilius
industrinis stilius

Dažniausiai tokios detalės būna metalinės, medinės ar iš stiklo, savo pirmąjį gyvenimą nugyvenusios pramonėje ar kokioje nors žemės ūkio mašinoje. Turguose jos dažnai pirkėjų laukia apdulkėjusios, surūdijusios, apsilupusios, išteptos ir namų aplinkoje sunkiai įsivaizduojamos. Jas tikrai reikia sugebėti pamatyti.

Tačiau tik ne įgudusiai Rimanto akiai, ieškančiai ir interjero detalių, ir fotografavimo objektų. Ir viena, ir kita Rimantą jau seniai domina, todėl tarp jo pirkinių – senos detalės, senovinė technika, industrinės lempos, pramoniniai baldai, seni buteliai, dėžės, indai, spauda ir t.t. Kuo daugiau aprūdijęs, atrodo, tuo geriau, kuo daugiau nudėvėtas tuo gražiau. Laiko ženklų estetika šiuo atveju groja pirmu smuiku, o po to jau galima sugalvoti, kokią naują funciją daiktui suteikti, kur jį naujoje erdvėje pritaikyti, šalia ko derinti.

Industrinio stiliaus gerbėjų pastaruoju metu pasaulyje, ir toje pačioje Anglijoje yra nemažai. Rimantas sako, kad tokie daiktai anksčiau ar vėliau sulaukia savo pirkėjo, mat įdomios detalės labai vertinamos šio stiliaus gerbėjų. O tokio stiliaus interjeras tarsi suteikia galimybę gyventi industrinėje miesto aplinkoje, kartu neatsisakant nei natūralumo, nei istorijos – tikros medžiagos teikia viena, seni daiktai – antra. Todėl tvarkydami rūsius ir palėpes, būkime akyli ir „junkime vaizduotę“: viskas, kas buvo reikalinga praeityje, gali praversti ir dabartyje

Rasa ŽEMAITIENĖ

Lyduokių dvaras

Romantiškas pasivaikščiojimas LYDUOKIŲ DVARE

Lyduokių dvaras

Į Lyduokių dvaro sodybą (Ukmergės r.) mane atveda meilė... raudonų plytų pastatams. Ir aš neapsirinku: kaime išlikęs ne vienas tokių plytų pastatas, o gražiausias iš jų buvusios Lyduokių dvaro arklidės. Dabartinis jų savininkas Audrius Vareikis jų erdvėse norėtų matyti suklestėjusius menus ir besidarbuojančius menininkus, mus pasitikusi jo žmona Julija sako, kad jai labiausiai patiktų, jei čia ir vėl žvengtų žirgai. Kaip bus iš tiesų niekas kol kas negali pasakyti, bet faktas lieka faktu: Audrius Vareikis nuo mažens norėjo dvaro ir dabar jį turi. Julijos Vareikienės svajonėse tai nefigūravo, bet dabar turi ir ji, kaip ir prievolę, o gal malonumą laikas nuo laiko priimti žinių ištroškusius ir į Lyduokius užsukusius turistus. Panašius į mus.

Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras

Išlikusiame rūmų bokštelio skliaute tarp senų balkių šiandien gyvena pelėda.

Lyduokių dvaras

Dvaras vienas - šeimininkai keli

„Taip, galima skambinti, tartis ir aš pravesiu ekskursiją. Atvažiavus ekspromtu, galima viską apžiūrėti ir patiems, nes viduje kol kas nėra kuo puikuotis“, – tarsteli Julija, prieš pradėdama savo vaizdingą ir žaviai lengvą pasakojimą. Lyduokių dvaras iš tiesų prabanga nepasitinka, o dvaro pastatai, išsibarstę po visą kaimą, priklauso net keliems šeimininkams. Buvusių rūmų bokštelis, senoji dvaro virtuvė, prie kurios tarybiniais laikais buvo pristatyta kontora, ir tos įspūdingosios arklidės – Vareikių šeimos nuosavybė, taigi tai ir bus mūsų pokalbio objektas. Visi kiti pastatai: oficina, kalvė, o tarp jų ir gana gražus svirnas, prie kurio taip pat stabtelsime su viena istorija, turi kitus šeimininkus.

 

Beprasmiškiausia dvaro žūtis

Iš gražuolio dvaro liko vienut vienas bokštelis, su besisūpuojančia ant jo vėjarode ir paskutine dvaro rūmų atsatymo data – 1881m.  Bokštelio viršuje iki šių dienų išlikę balkiai tarp kurių dabar reziduoja pelėda net neketinanti apsigyventi jai įrengtame inkile medyje. Pasitiko ji ir mus, tik smarkiai sunerimo, o paskui ją besiblaškančią bokšto skliaute, sunerimome ir mes – sprukę iš pelėdos rezidencijos kuo greičiau ir juokaudami, kad gal tai persikūnijęs grafas Kosakovskis? Nežinia ko galima iš jo laukti – juk buvo didžiausias dvaro ekcentrikas ir šių rūmų siela, bokštelio taip vadinamame prabangos kambaryje priiminėjęs savo svečius bajorus ir net kitų šalių didikus. Pasitarti, o kartais gal ir palėbauti. Beje, į tą prabangos kambarį, nepateko net tie, kurie ilgą laiką gyveno dvare – toks jis buvo paslaptingas.

 

Lyduokių dvaras

Prie senos virtuvės buvo pristatytas priestatas ir čia įkurdinta kolūkio kontora.

Lyduokių dvaras

Nauji laikai - nauji statiniai

Bet Julija jau veda mus prie laiptų, atkastų tiesiog iš po metro žemių ir vedančių iš pagrindinių rūmų į dvaro parką. Anot Julijos, laiptai yra tokių patogių pakopėlių, kad tik jomis galima damoms „leistis“, o ne lipti „lop-lop- lop“  kaip vėlesnių laikų laiptais. Senesni gyventojai pasakoja, kad po rūmais buvę ir rūsiai. Ir iš tiesų, pakasus žemę, ima rastis raudonos plytos – taigi uoliau pasidarbavus galbūt atsivertų ir kokie daug bylojantys požemiai, bet tai ateityje. Visą dvarą juosė plati akmenų tvora, vėrėsi didžiuliai vartai. Tvora sugriuvo, o vartai kaip koks praeities ir dabarties simbolis dar tebestovi. Taigi iš rūmų ir liko tik bokštelis, kuriame tarybiniais laikais buvo lyg ir kokia kolūkio salytė, o po to dar ir malūnas. Klausimas: kas toliau, kol kas be atsakymo. Bet net vienas bokštelis, apsuptas žalumos atrodo gražiai. Prieš jį stovi kitas pastatas, kurį iš pirmo žvilgsnio galėtum laikyti rūmais, bet tai būtų didelė klaida. Iš tiesų tai išlikusi dvaro virtuvė, kurios pirmame aukšte buvo gaminami valgiai, o antrame gyveno virėjas ir sodininkas.  Su rūmais ji  buvo sujungta netgi uždaru koridoriumi, kad nešiojami patiekalai neatvėstų. Tarybiniais laikais visai neaišku kam šovė į galvą prie jos prijungti priestatą ir jame įkurdinti kolūkio kontorą.  Dar daugiau – pastatas buvo papuoštas „beveidėmis“ kolonomis ir turėjo viduje židinį. Kaip ten bebūtų Lyduokiuose vyko atvirkštinis prosesas nei didumoje Lietuvos. Jei kitur dvarai buvo griaunami, tai čia iškilo pastatas su pretenzija į rūmų vaizdą. „Tiesiog kosmosas koks nesusipratimas, – gūžteli pačiais Julija ir priduria, – bet kadangi čia jokios autentikos, tai suremontavus bus galima kelti vestuves. Autentiškame dvare aš to nenorėčiau“.

 

Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras

Sako, kad šioje ledainėje ledai išsilaikydavo nuo žiemos iki liepos mėnesio.

Lyduokių dvaras

Nuo sodų iki žvaigždžių

Už tai šalia tarybinių „rūmų“ visai autentiška ledainė. „Pastatėlis dviejų aukštų, apatiniame – rūsys gilesnis už mane rankas iškėlusią. Ten žiemomis priveždavo ledų iš aplinkinių tvenkinių, apdėdavo juos pjuvenomis ir laikydavo produktus. Sako, kad ledai išsilaikydavo iki liepos“, – pasakoja Julija, o prieš mus jau veriasi liepų alėja.

Alėja tiesi, o liepos kreivos. Pasirodo, toks buvo užmanymas – liepos buvo formuojamos tarsi kokie bonsai ir augo kreivos. Alėjos pabaigoje liepos buvo susodintos ratu ir ponios po jomis eidavo gerti arbatos.  XIX a. prancūziško stiliaus parką kūrė sodininkas iš Prancūzijos Olivje, buvo iškasti keturi tvenkiniai, kuriuos jungė tilteliai, kanalai ir puošė krioklai, parke buvo žvėrinčius – ponai laikė stirnas. Įdomu ir tai, kad dvare – ūkyje buvo ir sodas su 4000 vaismedžių, besipuikuojantis veislių įvairove. Grafui Stanislovui Mykolui Kosakovskiui rūpėjo naujovės ir pažanga, į ūkį buvo vežama to meto moderni žemės ūkio technika.

„Sklando dar ir tokios žinios, kad ponai turėjo šildomą šiltnamį, kuriame augino ananasus ir figas. Kad ir nuostabu, bet įmanoma – tuo laiku ne vienas dvarininkas norėjo puikuotis egzotiškais augalais, o jau dvarininkas Kosakovskis, kuriam ir taip netrūko keistumo, tikrai galėjo auginti šiuos vaisius“, – sako Julija.

Dar daugiau – jis norėjo pažinti ir žvaigždes, todėl svirno pastate buvo įrengtas iki šiol besisukantis medinis bokštelis, kuris grafui atstojo observatoriją ir kuriame jis per teleskopą dairėsi į žvaigždynus. Kaip ten bebūtų, jis buvo ir apsišvietęs žmogus: dvaras garsėjo įspūdinga biblioteka, jam rūpėjo menai, pats fotografavo ir dėjo pastangas, kad kaimo vaikai mokytųsi rašto

Lyduokių dvaras

Lyduokių dvaro savininkas Mykolas Stanislovas Kosakovskis (kairėje) su tėvu ir vyresniuoju broliu XIXa. pabaigoje.
Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka.

Lyduokių dvaras

Seno svirno medinis bokštelis iki šių dienų sukasi nors ir labai nenoriai. Jame ekcentriškas, bet daug kuo besidomintis grafas mėgo stebėti žvaigždes pro teleskopą.

Lyduokių dvaro arklidės - plytų stiliaus architektūra

Na, o gražiosios, jau minėtos raudonų plytų arklidės, buvo pastatytos 1882m. ir sakoma, kad analogiškas statinys yra  tik Žagarės žirgynas. Tai iš tiesų unikalus architektūros statinys, su vidiniu kiemu ir savita puošyba,  atstovaujantis  taip vadinamam plytų stiliui*. Į arklides be dviejų šoninių įėjimų vedė pagrindinis įėjimas su labai gražiais bromo skliautais, kurių  dešinėje gyveno arklininkas. Pas save jis galėjo patekti tik pro vidurinį bromą. Arklidės  puoštos arklių galvų bareljefais, puikiai išsilaikiusiais iki šių dienų. Labai panašios architektūros buvo ir  karvidės, puoštos karvių galvomis, bet kolūkiečiai jas išardė ir išsinešiojo po plytą. Apskritai raudoni statiniai Lyduokių bažnytkaimiui teikia ir žavesio, ir išskirtinumo, ir romantikos. Būtų tikrai prasminga, jei juose kažkada atgytų gyvenimas ir didžiulių pastatų savininkai atrastų jiems naujas XXIa. funkcijas.

Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras

Arklių galvų bareljefai iki šiol tebepuošia Lyduokių dvaro arklides.

Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras

*Plytų stilius - tai XIX a. pabaigos - XXa . pradžios architektūros pakraipa, plėtota Rusijoje ir gretimuose regionuose; Vakarų Europos šalyse ši pakraipa vadinama medžiagų stiliumi (Materialstil) ir priskiriama eklektikai.Skiriamasis bruožas – netinkuoti, atviro plytų mūro, kartais dengti patvariomis plytelėmis, glazūruota keramika fasadai. Derinama kelių spalvų paprastos ir profilinės plytos, akmens intarpai. Dekore modifikuojama rusų stiliaus, gotikos, romanikos, renesanso motyvai. Fasadai dažniausia būdavo dengiami gausiais ir sudėtingais plytų ornamentais, o kartais paliekami visai paprasti. Plytų stiliaus architektūra laikyta racionalesne ir ekonomiškesne už tinkuotą (fasadų nereikėdavo perdažyti). Taikyta pramoninėje, masinėje gyvenamojoje statyboje, statyta geležinkelio stotys, ligoninės, mokyklos. 20 a. pradžioje plytų stilius susiliejo su racionalistine moderno srove. Lietuvoje yra suprojektuota daug plytų stiliaus pastatų, iš kurių galėtume paminėti buvusią Chemijos technikos mokyklą Vilniuje, turgaus halę Vilniuje, Saulės gimnaziją Kaune, arklides Trakų Vokėje, sinagogą Krekenavoje, geležinkelio stoties rūmus, karalienės Luizės gimnaziją ir pašto rūmus Klaipėdoje.

Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras

Ekcentriškoji Kosakovskių pora

Tiesa, verta prisiminti, kad paskutiniuosius rūmus pastatė karo inžinerijos generolas Henrikas Voinickis, kurį žmonės vadino tiesiog generolu ir kuris prieš tai vedė Karolio Bistrampo  dukterį, o šis jam užrašė dvarą. Julija juokiasi, kad jis mažai kam įdomus, mat buvo protingas ir tvarkingas,  statė mokyklą, senelių prieglaudą, perstatė bažnyčią ir rūpinosi gyventojų raštingumu. Tuo tarpu pasiutėlio Kosakovskio ekcentriška asmenybė iki šiol kelia smalsumą. Visiems tebėra įdomu, ar jis tikrai viename iš arklidžių kambarių laikė mešką, kuri pririšta ant grandinės tris kampus pasiekti galėjo, o ketvirto ne. Taigi tame ketvirtame kampe ir buvo įmetamas koks nors prasižengėlis grafui. Istorija šiurpoka, bet įmanoma, juolab, kad sklando legendos, jog grafas buvo taip visiems įsipykęs, jog jo karieta net 4 kartus buvo apšaudyta.  Kurgi ne? Grafas pasikviečia svečių, o kai šie nori važiuoti namo, supjausto jų karietų ratus ir pralaiko juos dvi savaites savo viešnagėje. Tiesiog dėl savo linksmumo.  Grafienė verta sutuoktinio. Susilaužo koją, negali eiti į bažnyčią, tai sėdėdama antrame rūmų aukšte liepia iškirsti dalį medžių, kad matytų bažnyčią. Arba įsigiję mašiną, grafai ja niekam nesigiria, o vieną vakarą tiesiog išdumia  pasivažinėti po apylinkes. Piemenukai sukritę į griovį meldžiasi, mat neseniai kunigas pranašavo pasaulio pabaigą ir velnio Matijošiaus atvykimą ant krosnies. Visi mano, kad velnias jau atvyko, o grafui tai didžiausias smagumas ir juokas. 1934 m. dvarą įsigyja Reisonas, o pabaiga kaip ir visų – jis nacionalizuojamas ir ateina pasakotoji era: kareiviai ir kolūkis.

Ar kvepės čia erškėčiai?

Toks tad mūsų šiandien prisilietimas prie Lyduokių dvaro istorijos. Julija apsižvalgo ir priduria, kad užrašas „Piktas šuo“ prie keliuko tiesiog dėl tvarkos ir sudrausminimo – jis nepiktas, snaudžia savo aptvare ir tiek. Dar sykį paklausta apie ateities vizijas,  nusišypso. Sako, kad jai čia norėtųsi daug erškėčių, tokio pusiau laukinio apželdinimo ir žirgų, norėtųsi tikrumo ir autentikos, istorijos ženklų ir praeities išsaugojimo. Ar kvepės kažkada dvaras erškėčiais pasakyti sunku, bet viskas juk prasideda nuo vizijų. Net tuomet kai jos atrodo tokios tolimos nuo tikrovės. Juk Lyduokiuose ir toliau stovi raudonų plytų pastatai, byloja šio krašto didingą praeitį, kuria istorinę dvasią ir galbūt tikisi tokios pat didingos ateities.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Hugo ŠOJAUS dvaras šviečia žinių ir kultūros šviesa

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Šilutės Hugo Šojaus dvaras - muziejus priešingai nei daugybė dvarų Lietuvoje, įsikūrusių užmiesčiuose, stovi Šilutės miesto pradžioje ir, žinoma, kad puošia miestą. Tai irgi galima laikyti jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus nuopelnu, nes vos tik besiplečiantis miestas pradėjo trauktis nuo tuometinio dvaro, jis suskubo imtis priemonių, kad taip nenutiktų, mat buvo sumanus, toliaregiškas ir savo miesto patriotas. Hugo Šojus savo išpuoselėtame dvare turėtų kuo pasidžiaugti ir šiandien: čia vystoma didžiulė pažintinė veikla, čia klesti kultūra, žinios ir menai. Visa tai dar XIXa. pabaigoje labai rūpėjo ir H. Šojui, čia sukūrusiam stiprų dvarą bei klestintį ūkį ir įkurusiam pirmąjį Klaipėdos krašte muziejų. Tačiau apie viską iš pradžių, keliaujant iš salės į sale su mus lydėjusia, puikia dvaro istorijos pasakotoja, muziejaus bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Roma ŠUKIENE.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos - šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Dvaras gali didžiuotis autentiškais laiptais, kai kur išlikusiomis grindų plytelėmis, bandytas atkurti ir sienų dekoras.

Iš dvaro istorijos

Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą – buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą. Tačiau kuomet  atvažiuodavo į senąją Šilutės turgaus aikštę, visuomet grožėdavosi dvaru ir vėliau savo prisiminimuose jis parašys: „Aš niekada netikėjau, kad tapsiu šio dvaro savininku,  norėjau tapti bent jo prievaizdu“.

Tuo tarpu dvaro istorija siejama su 1721 m., kuomet Rytų Prūsijoje buvo vykdomos reformos ir jų metu įsteigiami valstybiniai dvarai. Vėliau būdavo skelbiami konkursai ir skiriami tokių dvarų generaliniai nuomininkai. Jei nuomininkas pareigas eidavo prastai, valstybė jį nuimdavo ir skirdavo kitą valdytoją. Dvaras turėjo bent penkis valdytojus, o paskutinis iš jų buvo Vilhelmas Radkė, kuris, panaikinus baudžiavą, tą dvarą ir įsigijo. Vėliau jį paveldėjo jo sūnus Eduardas Radkė, bet dvaru beveik nesipūpino. Jam rūpėjo jo sveikata ir su ja susijusios kelionės. O jos buvo tokios prašmatnios ir brangios, kad dvaras netruko visiškai nuskursti. Taigi, kai Hugo Šojus įsigijo dvarą, jo skolos sudarė tiek, kiek tuometinis Šilutės ir Klaipėdos dviejų metų biudžetas kartu paėmus.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą - buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Permainos atnešė Hugo Šojaus dvaro klestėjimą

Tačiau Hugo Šojus, matyt, žinojo ką daro, skolos jo neišgasdino ir jis ėmėsi permainų. Dvaras turėjo 1500 hektarų žemės, kurių – jis supranta –  vienas apdirbti negalės, nes darbininkai noriau eina į pramonę, todėl  dalį žemės jis pasilieka savo reikmėms; 8 geriausius sklypus atiduoda valstybiniams pastatams statyti, nes mato, kad miestas kuriasi tolėliau nuo dvaro; trečią dalį žemės jis suskirsto nedideliais sklypais po 15-20 morgenų  ir lengvatinėmis sąlygomis parduoda naujakuriams. Būdamas sumanus,  numato, kad statydama pastatus ant jo sklypų, valdžia pirks iš jo plytinės plytas ir jis gaus pajamų. Šitaip per metus Hugo Šojus atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu ūkiu. Ūkiu dar ir todėl, kad Mažojoje Lietuvoje dvarai tuo metu buvo ne tiek prabangaus gyvenimo ir pasipuikavimo vietos kaip kad Didžiojoje Lietuvoje, bet ir ūkiai, keliantis savo krašto ekonominį gerbūvį. Beje,  XX a. pradžioje po kilusio gaisro kai kuriuos pastatus tenka perstatyti, netrukus įrengiamas ir parkas su trimis tvenkiniais, o prie Šyšos upės vadinamame Varnamiškyje pasodinama beržų promenada.  Savo 80 – ojo jubiliejaus proga, parką jis padovanoja miestui.

Dvare netrūksta garbių svečių: ne kartą lankosi Vokietijos kronprincas Johimas, Lietuvos prezidentai, kultūros ir politikos elitas. O nuostabiausiai tai, kad dvare įkuriamas privatus muziejus, mat dvarininką domina ir tautosaka, ir entografija, ir botanika, ir kelionės, ir dar daugybė kitų dalykų. Dvaro muziejuje kaupiama etnografinių baldų, rūbų, spaudinių, žemėlapių kolekcija. Tai buvo pirmasis muziejus Klaipėdos krašte ir, džiugu, kad gana daug jo eksponatų išliko iki šių dienų. Be to, Hugo – ne vienos draugijos narys, netgi  apskrities valdytojas, jam rūpi miesto ekonominė plėtra ir kultūrinis gyvenimas. Užbėgdami pasakojimui už akių pasakysime, kad retai kuriame dvare buvo taip, kad dvarininkui mirus, žmonės verkė. Šilutėje visi gailėjo gero ir protingo pono, pagrįstai laikomo šio  miesto mecenatu.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Hugo Šojaus archeolologinėje kolekcijoje ir jo paties surinkti vabzdžiai, bei drugeliai, o taip pat augalų herbariumai. Jis buvo sukaupęs apie1500 herbariumų. Martyno Toleikio dukra pasakojo įvykį, kai į dvarą po karo padirbėti su herbariumas atvyko Tadas Ivanauskas. Staiga jis išbėga iš dvaro ir šoka su drabužiais į tvenkinį. Pasirodo herbariumuose pilna blusų, kurios ir užpuolė mokslininką.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Dvarininko kelionių ekspozicijoje egiptietiška lova, nors manoma, kad ji nėra iš Egipto, mat tuo metu tokios lovos buvo populiarios visoje Vakarų Europoje ir gaminamos ne vienoje iš Europos šalių. Kaljano staliukas, puoštas iš vienos kupros kupranugario kaulų, o ne dramblio kaip kad buvo manyta anksčiau.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Anksčiau žmonės miegojo beveik atsisėdę, neva, grabe tiesus gulėsi, todėl lovos ir buvo trumpos.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Etnografijai dvarininkas skiria ypač daug dėmesio ir surenka turtingą buities daiktų kolekciją.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Mergvakario sietynai buvo ypatingi ir skolinami kaimo kaimui, giminės giminei. Padarius skersvėjį, jų skambaliukai turėdavo skambėti kuo garsiau, nes buvo manoma, kad kuo daugiau triukšmo, tuo daugiau gyvenime laimės.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Iki šių laikų išlikę dalmonai- lietuvių moterų puošni kišenė tik Mažojoje Lietuvoje, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Tuometinės merginų "SMS žinutės" draugams buvo išaudžiamos.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Muziejaus pasididžiavimas - perdrobuliai. Tai - puošni šalio dalis. Lietuvoje jų išlikę tik 7 ir 4 iš jų šiame muziejuje.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Hugo Šojaus šeimos likimas

Šeimyninis Hugo gyvenimas, deja, nesiklosto taip sėkmingai,  nors pradžia nepranašauja jokių nelaimių. Grįžęs iš Berlyno į Klaipėdą, Hugo susipažįsta su kitos Klaipėdos laivininkystės kontoros savinko dukra Meri Džein Šulc, ją pamilsta  ir veda. Už pasogą jauna šeima nusiperka Lėbartų dvarą ir ten gimsta  jų trys vaikai: vyriausias sūnus Erikas, dukra Elen ir jauniasias sūnus Hugo. Tačiau praėjus vos keletui parų po trečio gimdymo, žmona miršta ir Hugo lieka vienas su trimis vaikais. Pats patyręs našlaičio dalią, antrą sykį jis vesti nesirįžta ir vaikus augina vienas. Palikuonių susilaukia tik iš pirmojo sūnaus, kuris turi tris sūnus: Vernerį, Giunterį ir Hugo.

Įdomu tai, kad  2001m. į dvarą tiesiog su ekskursija atvyko Hugo Šojaus proanūkis Ralfas Šojus. Lyg ir buvome sunerimę, kas bus su dvaru, bet jis tiesiog norėjo aplankyti protėvių gimtinę ir vėliau muziejų dar praturtino kai kurais eksponatais. Jokių pretenzijų atsiimti turtą nepareiškė. Daugiau dvaro paveldėjų neatsirado“, – savo pirmąja pasakojimo dalį baigia Roma Šukienė.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

XIXa. termosas kaip patogi rankinė.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Hugo Šojaus dvaro griūtis

Tačiau dvaro aukso amžiaus pabaiga neišvengiama. Ir didžiausias dvaro naikinimas prasidėjo 1944m., kai čia apsistojo Radonosios armijos kareiviai.  Dvaras turėjo labai daug pūkinių pagalvių ir antklodžių, tad kareiviai jas plėšė, darėsi iš impilų autkojus, o dvare esančias knygas kūreno, kad būtų tiesiog šilčiau. Tai pamatęs garsus bibliotekininkas Levas Vladimirovas, mokęsis su Šojaus anūkais, atvyko su sunkvežimiu ir dalį knygų išgelbėjo: išvežė į Mokslų akademijos bei Mažvydo bibliotkas, kur knygų archyvas ir saugomas iki dabar. Po karo dvaro rūmuose įsteigiamas žemės ūkio technikumas, ruošiami agronomai ir zootechnikai, vėliau tik zootecnikai. Kai kas išsaugoma, kai kas sugriaunama. Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos – šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena. Tokių atradimų dvaras dovanoja ne vieną ir su istorija dirbama atsakingai iki šių dienų.

Dvaro renesansas

Po Nepriklausomybės atkūrimo dvaras perduodamas savivaldybei ir čia nuspręsta įkurti muziejų. Įkurtuvių juostelė perkerpama 2015m. gegužės 30d. Šiandien yra išlikę 11 pastatų iš buvusių 17, muziejui priklauso 4. Buvusioje karvidėje dabar įsikūręs amatų centras, ten dirba restauratoriai ir vedamos edukacinės pamokos, kaip, beje, ir nedideliame tarnų namelyje. Kitame pastate yra įsikūrusi ūkinė dvaro dalis. Buvusiose arklidės išnuomotos privačiam verslui. Šiame pastate įsikūręs  konferencijų centras. Dvaras gyvas ir atviras žmonėms kaip niekada. Prie čia vykdomų edukacijų dar grįšime, nes jų tikrai ne viena ir visos be galo įdomios.

Tačiau labiausiai stebina tai, kad dvare gausu autentiškų eksponatų. Kai dauguma Lietuvos dvarų tegali pasigirti vos vienu kitu išsaugotu baldelių ar interjero detale, Hugo Šojaus dvare – muziejuje jų išlikę stebėtinai daug.

„Po karo dvarui prižiūrėti buvo paskirtas preparatorius Martynas Toleikis. Jam ir buvo pavesta išsaugoti tai, kas liko dvare. Būdamas istorijos mylėtojas ir kraštotyrininkas, šis žmogus dirbo nuoširdžiai.  Jo dukra pasakojo, kad  tėtis viską buvo sukėlęs į trečią aukštą, į palėpę ir ten buvo griežtai uždrausta bet kam eiti. Palėpėje išgyveno daug autentiškų šio meto muziejaus eksponatų. Nors, pavyzdžiui, trys rokoko stiliaus spintelės buvo atsidūrusios partijos komiteto raudonajame kampelyje, o po to grąžintos. Minkštas komplektas buvo atsidūręs Naumiestyje, ir dabar pakeistas tik jo gobelenas – ieškota su  paukščiukais kaip ir buvo. Paveikslai išliko autentiški ir nors portretų akys tų pačių kareivių buvo išbadytos, o paveikslai supjaustyti, visus pavyko restauruoti, ir dabar turime gražią salę“, – pasakoja Roma Šukienė stabtelėjusi ir prie konkrečių paveikslų istorijų, kurias dar prisiminsime kituose straipsniuose.

Dvaro eksponatų kolekcija turtinga ir dėl to, kad pats dvarininkas buvo kolekcinikas ir, kaip jau buvo minėta, daug kuo domėjosi. Jis rinko savo krašto dainas, pasakas ir jas užrašinėdavo, o 1912 Heidelberge išeina jo pasakos apie paukščius ir už tai jam suteikiamas Karaliaučiaus universiteto filosofijos mokslų daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.

„Tarp kitko, kalbėti lietuviškai jis išmoksta per tris mėnesius rinkdamas su kitais lietuvininkais (kaip vadina savo samdinius)  akmenis. O kai 1890 m. į Tauralaukį atvyksta kaizeris Vilhelemas II, Šojus susodina su juo tautiškai papuoštas merginas ant žirgų ir daro nuotrauką. Jam labai patinka šio krašto merginos: jis sako, kad jos labai energingos ir dar dainuoja graudžiai virpulingas dainas. Viską mato, pastebi ir turi labai daug idėjų. „Aš miegu per parą 4 valandas, nes galvoju, kaip viską reikia suspėti padaryti“, – sako Šojus“ ,- šypteli Roma Šukienė ir veda vis  į kitą salę ir kitą salę.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Šiandien muziejuje eksponuojama A. Vasiljevo kolekcijos drabužių paroda „Gamta ir mada“, kuri veiks iki rugsėjo 6d. Drabužių ir kitų garderobo detalių dekoravimas floristiniais motyvais prasidėjo nuo Žozefinos, kuriai vis trūko vaisių ir daržovių. Taigi Napoleonas liepė visko prikurti su vaisiais ir daržovėmis, kad tik mylimoji būtų patenkinta. Netruko atsirasti sekėjų visoje Europoje.

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Edukacijos įvairiausiomis temomis

Tačiau šiandien žmones čia vilioja ne tik turtinga muziejaus ekspozicija, bet ir daugybė įdomių edukacijų, teikiančių dvarui ypatingos gyvybės ir reikšmės. Rinktis tikrai yra iš ko. Galima domėtis dvaro etiketu ir vaišintis palaunagės patiekalais – tantės pyragu ir kafija. Galima domėtis knygos istorija, pasigaminti popieriaus ar rašyti ant įvairių lentelių. Galima sužinoti senovinių žaislų gamybos paslaptis, užsisakyti senovinius žaidimus. Edukacija „Rytų Prūsijos muitinė“ apskritai nukels į praeitį, o orientacinis žaidimas „Pažink senąjį Šilutės dvarą“ galbūt paskatins domėtis istorija, kaip ir žaidmas „Paslaptingoji Šilokarčema“. „Rytų Prūsijos pašto kelio“ edukacija kviečia rašyti atvirlaiškį, spaudžia senovinį antspaudą ir dalina istorines žinias apie paštą… Labai įdomi edukacija „Arbatos gėrimo tradicijos Azijoje ir Europoje“. Jos metu ir paaiškės, kuo skiriasi arbatos gėrimo ceremonija Kinijoje, Japonijoje, Turkijoje, Rusijoje ir Anglijoje… Ir tai dar ne pabaiga. https://www.silutesmuziejus.lt/home/edukacijos/

Žodžiu, šiandien dvaras laukia smalsių, žingeidžių ir norinčių dar daugiau žinoti lankytojų, o jo erdvės kvepia ne tik Mažosios Lietuvos praeitim ir istorija, bet ir kafija bei tantės pyragu. Ak, irgi istorija. Tik šiandienos kontekste.

 

Hugo Šojaus dvaras Šilutėje

Medicinos ekspozicija pradėta eksponuoti 2013m. Iš dvaro laikų eksponatų labai mažai, visa kita sunešta žmonių, surinkta muziejaus darbuotojų ir nuolatos pildoma.

Tarybinių laikų buities eksponatai jau beveik vintažas ir labai domina muziejaus lankytojus. Matyt žmonėms smagu atrasti dalelę savo praeities, o gal net dabarties.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų vakar - į mūsų šiandien" remia

19

Vėjuota Neringos vėtrungių istorija

Nida pasitinka saule, kopomis, mariomis ir jūra. Kol ji atvira, ne taip liūdna dėl priverto pasaulio. O ji ir atvira, ir išsipuošusi. Gėlynais, savo architektūra ir...vėtrungėmis. Čia galima atrasti daug istorinių temų, bet šį kartą suvilioja vėtrungės. Spalvotos, grakščios, pilnos užkoduotų simbolių jos stiebiasi į dangų ir šnabžda vėjui istorijas iš praeities.

Kurėnai su vėtrungėmis iki II pasaulinio karo

Žvejyba Baltijos jūroje buvo laisva ir niekaip nereglamentuojama beveik iki pat XX amžiaus. Tačiau žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, gana anksti imtasi žvejybos priežiūros. Jau XIV a. pabaigoje minimi žvejybos prižiūrėtojai, galiojo draudimai žvejoti neršto metu ir ypač žuvis naikinančiais padargais. Tačiau, kai netoliese nesimatydavo žvejybos prižiūrėtojo, taisyklių reikalavimų dažnai būdavo nepaisoma 1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Šią datą galima laikyti Kuršių marių burvalčių vėtrungių gimimo diena. Kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso. Kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodytas žvejybos plotas. Kiekvienas žvejys ant savo laivo stiebo privalėjo iškelti 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio minimalaus dydžio ženklą. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei, o ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė, kurios ilgis ir plotis turėjo būti toks pat kaip ir skardinio ženklo. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juodą ir baltą spalvas gavo vakarinis marių krantas, Klaipėda, geltoną ir mėlyną – pietinis (dabartinė Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą – rytinis žemyno krantas (dabartinis Šilutės rajonas).

Kurėnai su vėtrungėm Pilkopoje

Žvejams labai nepatiko ši naujovė, nes liko vis mažiau galimybių nesąžiningam verslui. Ilgainiui žvejai ėmėsi ant stiebų iškeltų „herbų“ tobulinimo. Plokščia lentele ar skarda viršuje atrodė tuščia ir negraži. Ilgai plaukiojant mariomis mėgstamiausias žvejų užsiėmimas laikui sutrumpinti buvo medžių drožinėjimas. Taip ir atsirado ant „herbo“ rėmelio puošnios ažūrinės kompozicijos – unikalios Kuršmarių vėtrungės, būdingos tik šiam regionui. Jas drožinėdavo iš liepos ar alksnio lentelių, išmirkusių valtyje prisisunkusiame vandenyje. Kiaurymes išdegindavo valties ugniakure įkaitintu geležies strypu. Ypač puošnias, net kutais padabintas vėtrunges naudojo rytinio Kuršmarių kranto žvejai. Kartais apatinė uodegėlės dalis būdavo apsiuvama ir mediniais rutuliukais. Įsigalėjus naujai susikūrusius Vokietijos imperijos valdžiai, būdavo naudojami atskiri valdžios ženklai religiniams atstovams, karaliaus pavaldiniams. Vėliau pradėta kitaip ženklinti ir brigadininkų, miesto merų, gamtos apsaugos laivus. Galų gale ir kiekvienas miestas įgijo savitą ženklą.

Vėtrungių simbolių paslaptys

Tiksliai paaiškinti kiekvieną vėtrungės simbolio reikšmę labai sunku. Tai buvo žvejo fantazijos kūrinys ir dažnai tik jam vienam buvo žinoma jo reikšmė, todėl galima išskirti tik bendrus jų dėsningumus. Kiekviena vėtrungė būdavo suskirstoma į keletą dalių, kuriose vaizduojami tikėjimo, šeimos, turto, darbo simboliai. Apačioje esanti siaurų lentelių eilutė kalba apie pasisekimą žūklėje ir didelius laimikius. Kuo daugiau tokių lentelių – tuo didesnis laimikis. Vėlesnėse vėtrungėse simboliką keičia romantika. Atsiranda mažiau stilizuotų elementų, konkretesnių namų, bažnyčių, žvėrių, laivų, žmonių siluetų. Vėtrungės viršūnė – kreipimasis į aukštesnes gamtos jėgas, prašymas geresnio laimikio, palankaus vėjo. Kartais buvo drožiamas savotiškas šeimos herbas su šeimos nariais, paukščiais, laivais. Priešvėjinėje vėtrungės dalyje vaizduojama metų, paros kaita, taip pat žemiškų svajonių, pasididžiavimo išraiška. Jei žvejys turėjo gerą ir didelį laivą ar namą, tai būtinai juos vaizduodavo vėtrungės priekyje. Jei namas buvo vaizduojamas labai puošnus ir didelis, su daugybe langų ir kambarių, tai dar nereiškia, kad žvejys tokiame ir gyveno. Greičiausiai jis tik svajojo tokį turėti. Pavėjinėje dalyje – kaimo vaizdai. Drožinių siluetuose žmonės norėjo regėti gimtojo kaimo vaizdus. Tad bažnyčia ir malūnas puošdavo laivus tik tų kaimų, kuriuose tie pastatai iš tikrųjų buvo. Briedis reiškė miškingą vietovę, todėl jų tiek daug Nerijos vėtrungėse. Trimituojantis raitelis – pašto kelias. Manoma, kad pagal šių ženklų išdėstymo tvarką buvo galima tiksliai pasakyti, kur gyveno laivo savininkas. Sunkiau, jei žvejys nesutardavo su kaimynu ir neišdroždavo jo namo.

Neringos gyvenviečių vėtrungės Nidoje

Per vasarą saulė beveik visai išblukindavo spalvas, todėl vėtrunges reikėdavo nuolat perdažyti ir taisyti. Pačios pirmosios vėtrungės nebuvo spalvinamos, o tik nutepamos dervos sluoksniu, kad būtų atsparesnės lietui ir šalčiui. Jau nuo XIX a. pabaigos, žvejai, pajutę žmonių antplūdį į Kuršių neriją, netruko tuo pasinaudoti – ėmė gabenti keleivius. Tuomet vėtrungės ir buvo pradėtos spalvinti. Kadangi vėtrungės buvo savitas, individualus žvejo kūrinys, spalvos būdavo parenkamos pagal galimybes, skonį ir supratimą. Pamario žmonės patys mokėdavo pasigaminti ryškiai mėlynus aliejinius dažus, naudotus buityje. Šiuos dažus gamindavosi iš mariose išplaunamo mėlyno dumblo. Jį išdžiovindavo, sutrindavo, maišydavo su žuvų taukais ir taip gaudavo dažus, kuriais dažydavo vėjalentes ir vėtrunges. Individualus spalvinis sprendimas ypač buvo būdingas Pervalkos irPreilos žvejams. Kartą pasirinkto ir išdailinto spalvų derinio ankstyvieji vėtrungių gamintojai nekeisdavo – vėtrungės buvo tarsi jų herbas. Žvejybos sezono pradžioje, nuleidžiant burvaltę į marias, ant stiebų būdavo iškeliamos naujos arba naujai nudažytos vėtrungės. Tai tapo savotiškomis lenktynėmis – kuri vėtrungė gražesnė. XIX a. pabaigoje žvejybos prižiūrėtojai bandė uždrausti tokią vėtrungių puošybą, nes būdavo sunku įžiūrėti vietovės ženklą. Tačiau žvejai nepakluso. Naujoji tradicija tvirtai įsišaknijo. Vis dėlto nuo 1877 m. Kuršmarėse buvo įvestas papildomas žvejų burvalčių žymėjimas. Ant kiekvienos burvaltės bortų privalėjo būti užrašytos trys pirmosios laivo savininko gyvenamosios vietos pavadinimo raidės ir žvejybos leidimo numeris. Negana to, taip turėjo būti ženklinamos ir valčių burės. Ilgainiui naujasis ženklinimas tapo pagrindiniu, o ženklai stiebų vėtrungėse praranda savo reikšmę žvejybos priežiūrai, jie kurį laiką išliko tik dėl žvejybos tradicijos.>Panašiausios į lietuvių vėtrunges valčių ženklinimui buvo naudojamos Venecijoje. Tačiau ten jos buvo vertikalios ir žymėjo krantinę, prie kurios laivelis švartuodavosi. Jas naudoti pradėta, kai buvo nutarta, kad visos valtys turi būti juodos. Anot jo, laivus ženklino ir kinai, tik šie simboliai nurodydavo, kuriame ežere tas laivas galėdavo plaukioti.
Lietuvos dvarų maršrutai

Vasara veda DVARŲ MARŠRUTAIS

Niekas negalėjo net įtarti, kad šiemet mūsų gyvenimus taip stipriai pakoreguos pandemija. Nenumatėme to ir mes, kai suplanavome savo šiemetines keliones po Lietuvos dvarus. Tačiau nutiko taip, kad kelionės po Lietuvą šią vasarą ir - labai tikimės gražų rudenį - tapo aktualesnės nei bet kada. Tad ir mums dalintis savo atradimais ir agituoti planuoti savo maršrutus po Lietuvos dvarus tapo prasmingiau. „Vintažo ženklų“ - dvarų dešimtukas Jūsų dėmesiui ir patogumui.

1. AUTENTIKA: Babtyno dvaras (Kauno r.).

Maždaug 35 kilometrus nuo Kauno nutolęs Babtyno dvaras seniai garsėja įvairiais kultūros renginiais ir dailininkų plenerais, tačiau mus jis sužavėjo savo autentiškumu ir restauracijos ypatumais: išsaugota tai, kas geriausia ir dirbtinai neatkurta tai, kas kažkada visai sugriuvo. Visai tai ir kuria romantišką dvaro atmosferą ir harmoniją.

Dvaro šeimininkas Mindaugas Šventoraitis visa tam turi paaiškinimą:  „Esu apvažiavęs daug dvarų: žiūriu kaip griūva vieni, domiuosi kaip restauruojasi kiti – man ši tema labai įdomi. Kartais užeinu vidun ir nusiviliu: keli barokiniai baldeliai ir blizgios sienos – nėra ką žiūrėti, objekto neliko. Išblizginta istorija – sugadinta istorija. Geriau jis būtų be langų ir durų, bet bylotų praeitį. Beje, nors mano dvare dirbo puiki specialistų komanda:  du architektai, dizaineris, dailininkas, konstruktorius, pats taip pat žiūrėjau viską nuo rūsių iki kaminų, tad galiu dabar visus norinčius pakonsultuoti ir nemokamai – tapau tikru dvarų restauracijos ekspertu ir galėčiau pakonsultuoti visus norinčius“.  

Vyrus šiame dvare dar gali nudžiuginti mašinų ir 97 motociklų kolekcija – yra kur pasmalsauti, eksponatai įspūdingi. Po dvaro teritoriją ir ekspozicijas galima pasivaikščioti nemokamai. O užeiti į dvaro rūmų vidų, kur gyvena pats šeimininkas, galbūt pasiseks tuomet, jei jis bus namuose ir užsimegs abiems pusėms įdomus dialogas. Lietuvos dvarų šeimininkai, priešingai nei dažnai galvojama, yra bendraujantys ir noriai patirtimi besidalijantys žmonės. Jų tikslas dvarų kultūrą skleisti, o ne užsidaryti.

Babtyno dvaras

2. ROMANTIKA: Burbiškio dvaras (Radviliškio r.).

Šiemet Burbiškio dvaro tulpės, išgarsinusios šį dvarą visoje Lietuvoje nužydėjo tyliai – šventė dėl karantino neįvyko. Gal nėra tai labai ir blogai: tulpės pailsėjo J. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad be tulpių daugiau šiame dvare nėra ko veikti. Priešingai: mes jį vasarai įpusėjus kaip tik atradome visiškai kitokį ir dar nuostabesnį. Paskendusį žydėjime, parko žalumoje ir tyloje. Be to, buvo atverti rūmai su visomis ekspozicijomis, kurios tikrai labai įdomios. Tačiau bene žavingiausia Burbiškio dvaro teritorijoje tiesiog pasivaikščioti. Dvarą supa 28 ha ploto peizažinis parkas, raižo darni tvenkinių ir kanalų sistema su penkiolika salų, daugybe pusiasalių ir sąsiaurių sujungtų 22 tiltais ir tilteliais, remantikos teikia retauruotos skulptūros. Parkas bei romantiškų pastatų kompozicija ir jos akcentai sukuria ypatingą šios vietovės nuotaiką ir atspindi dvaro kūrėjų pasaulėjautą. O pasivaikščiojus ir viską apžiūrėjus, galima ir namo neskubėti, dvare yra kur pernakvoti. Suplanuokite romantišką savaitgalio išvyką į Burbiškio dvare ir tikrai nesigailėsite: gamtos ir istorijos dozė garantuota.

3. ISTORIJA. Liubavo dvaro malūnas (Vilniaus r.).

Negalime į savo dešimtuką neįtraukti Liubavo dvaro malūno ir garsiai visiems sakome: imkite savo vaikus, tarkitės su malūno šeiminiku Gintaru Karosu dėl vizito ir pamatysite, kaip anksčiau Lietuvoje veikė tikri malūnai. Vargu ar Lietuvoje dar kur yra taip skrupulingai atgaivinti malūno mechanizmai. Gintaras paspaudžia kelis mygtukus ir viskas ten ima gausti ir suktis. Taigi apsilankymas Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje – unikali galimybė pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Taigi Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai (100 proc.) restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojama keliolika technologinių procesų: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo ir elektros gamybos. Prikelta gyvenimui čia veikia net šimtametė hidroturbina, kuri šiandien mala…ne ne, miltus, o šimtamečio dvaro ir malūno istoriją. Kad visi ja džiaugtųsi ir ją puoselėtų. Malūnas ne vienintelis šiuo metu atkurtas dvaro objektas, bet mūsų akimis pats įdomiausias. Tiesa,ir pasivaikščioti čia atvykus yra kur – gamta aplinkui tiesiog nuostabi.

Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas

4. ESTETIKA. Paliesiaus dvaras (Ignalinos r.).

Negalime pasakyti, kad nieko nebuvome girdėję apie Paliesiaus dvarą jau kurį laiką aplinkinę bendruomenę džiuginantį kultūrine veikla, tačiau ten nuvykę reginiu buvome tiesiog priblokšti: dvaras nuostabiai sutvarkytas. Pirmiausiai siūlytume šiame dvare susirasti sau patinkantį koncertą, o po to bus proga aplankyti ir dvarą, kuriam apibūdinti labiausiai tiktų trys žodžiai: estetika, istorija, muzika.

Šio dvaro pasididžiavimas ir išskirtinumas –  unikali ir ypatinga koncertų salė – didelis stiklo kubas, gaubiantis seną pasago formos pastatą iš plytų ir akmenų. Restauratoriams tas pastatas pasirodė toks ypatingas, kad jį teliko išvalytiir konservuoti.

„Tai – du pastatai viename. Čia buvo pasagos formos ratinė, vienintelė Lietuvoje, turėjusi  7 vartus. Pastatas buvo gerokai apgriuvęs, bet geresnės buklės nei kiti.  Pasagos sienos buvo kapitaliai sutvirtintos armatūromis ir betonu iš vidaus, kruopščiai išvalytos, o projektas tapo ne tik gražus pats iš savęs, bet ir pagimdė labai specialią akustinę erdvę –  taip tiesiog atsitiko, mes tiesiog gavome labai netikėtų dovanų. Netrukus ta puiki akustinė erdvė ir pagimdė visą kultūrinį muzikinį veiksmą dvare, apie kurį nebuvo ir svajota“, – tokią koncertų salės „Pasaga“ atsiradimo istoriją papasakojo dvaro atstatytojas Julius Ptašekas, beje, čia įkuręs ir holistinės medicinos centrą. Gamta tam irgi tiesiog įkvepianti, sveikatingumo takai puikus, yra kur nakvoti. Kiek čia radome vintažo ženklų, sunku būtų išvardinti. Paieškokite jų ir Jūs, įsikvėpkite panašiai kurti savo namus.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

5. PRAMOGOS. Pakruojo dvaras.

Lietuvoje turbūt garsiausiai skamba Pakruojo dvaras. Paskendęs daugybėje idėjų, edukacijų, kultūrinių programų, jis yra vienas gausiausiai lankomų dvarų Lietuvoje. Apsilankę jame pernai, žadame vykti ir šiemet, nes neabejojame, kad jame ir vėl bus, ką pamatyti. Ir pirmiausiai jus pasitiks daug žydėjimo.  Šią vasarą dvaras verčia naują V. Šekspyro pjesės „Vasarvidžio nakties sapnas“ puslapį, kuris ir vėljus nukels į gėlėtą ir magišką pasaulį – šekspyriškos fantazijos kupiną sapną. Jame dvaras pražysta milijonais gėlių žiedų ir iš jų sukurtų kompozicijų. Žydėjimą šiemet dar žada papildyti ir Šiaulių bei Penevėžio teatrų aktoriai, įkūnijantys spalvingus V. Šekspyro pjesės personažus, o lankytojai patys galės nuotaikingai išgyventi komedijos situacijas. Tačiau mums šis dvaras dar labai patrauklus ir dėl dvaro rūmų ekspozicijų ir amatų propagavimo. Čia galima  apsilankyti pas vėlėją vilnos manufaktūroje, užsukti į dvaro siuvėjos dirbtuves ir pasigrožėti kuriamais ir jau sukurtais dvariškais kostiumais; užeiti į „curiosity“ (neįprastybių) kambarį, kur išvysite, tai, ko dar nebuvote regėję; pasimėgauti desertu Aptiekoje; pajusti šiurpuliukus vieninteliame Lietuvoje Bausmių rūsyje; O kur dar dvaro ūkio gyvūnai, žirgai, nuostabus parkas, pasiplaukiojimas, traktierius, nakvynė dvaro kambariuose  ir t.t. Pirmyn į Pakruojį pirmiau mūsų.

6. ELEGANCIJA. Paežerių dvaras (Vilkaviškio r.).

Paežerių dvaras vadinams Suvalkijos perlu ir Mažiuoju Paryžiumi. Ir jis tikrai to nusipelno. Mes negalėjome atsigrožėti kruopčiai ir estetiškai restauruotais dvaro rūmais. O kur dar šalia tyvuliuojantsi ežeras, dvarą supantis parkas, šimtamečiai ąžuolai, dailus raudonų plytų belvederio bokštas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir renginių čia netrūksta. Mes negalėjome atsigrožėti kruopčiai ir estetiškai restauruotais dvaro rūmais. O kur dar šalia tyvuliuojantis ežeras, dvarą supantis parkas, šimtamečiai ąžuolai, dailus raudonų plytų belvederio bokštas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir veiksmo čia netrūksta, todėl sekite šio dvaro renginių kalendorių.

O mes grįžkime į rūmus. Rūmų puošmena dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštas grakščiomis šokėjų figūromis ir vešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Išskirtinis ir šios salės parketas: dalis jo yra netgi sena, kita dalis išklota pagal išlikusį pavyzdį. Ir tai tikrai dar ne viskas, kas džiugina akį, širdį ir kelia pasididžiavimą, kad tai turime.

7. VALGOMASIS. Rokiškio dvaras.

Rokiškio dvare šiandien yra įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, tad kaip ir kiekviename muziejuje pirmenybė teikima istorijai. Rokiškio dvaro istorija iš tiesų nuostabi, o dvare gausu įdomių eksponatų. Norėtųsi išskirti šio dvaro valgomąjį ir vien dėl jo kviečiame atvyktį į nuostabų Rokiškio miestą ir dvarą. Jo interjeras – tai tipiškas Zakopanės stiliaus pavyzdys. Interjerą suprojektavo žymūs lenkų architektai K. Jankovskis ir P. Lilpopas, pagal kurių brėžinius perstatyta rūmų didžioji menė. Per II pasaulinį dvarą nukentėjo rūmai, taip pat ir šis valgomasis. Kai kas buvo išgrobstyta, tačiau bufetas ir medinė sienų apdaila išliko palyginti gerai. Vazas, laikrodžius, lėkštes, padėklus išsaugojo buvę dvaro tarnai. Maždaug nuo 1970-ųjų jie pradėjo traukti dvaro turtus iš slėptuvių ir rodyti Rokiškio krašto muziejui. Kai ką padovanojo, kai ką pardavė už simbolinį mokestį. Pasisekė ir dar vienu požiūriu – dvaro liokajus Petras Petrulis, sulaukęs beveik 100 metų amžiaus, 1993 m. iš atminties atkūrė, kur buvo sudėti kai kurie daiktai, stalo įrankiai. Taip beveik autentiškai pavyko atkurti dvaro valgomąjį. Toks jis išlikęs ir dvaro nuotraukose.  Valgomasis – tikrai ne vienintelis šio dvaro išskirtinumas, bet visus kitus atraskite ten apsilankę patys. Mes – kviečiame. 

Rokiškio dvaras

8. KULTŪRA. Zyplių dvaras (Šakių r.).

Negalime į savo dešimtuką neįtraukti Zyplių dvaro, kurio atgimimas prasidėjo nuo skulptoriaus ir menininko, dabar Lukšių seninūno Vido Cikanos iniciatyvos jį išsaugoti ir atgaivinti dar tada, kai apie tai niekas ir nekalbėjo. Šiandien tai klestinti kultūros vieta visame Šakių rajone. Būtų sudėtinga įvardinti visus čia vykstančius renginius ir edukacijas, todėl priminsime tik vykstančias vasarą, kad suplanuotumėt savo vasarinį savaitgalį į Zyplių dvarą. Zyplių dvare kasmet vyksta muzikos festivalio „Beatričės vasaros“ koncertai, tradicinė kapelų šventė „Vasarą palydint“, profesionalių atlikėjų koncertai, tradicinis tautodailininkų pleneras „Zyplių žiogai“, įvairūs tapytojų, akvarelistų, kalvių, keramikų plenerai, keramikų šventė-mugė „Pirksiu molio puodynėlę“, teatro šventės, folkloro ansamblių festivaliai, filmų kūrėjų, tradicinių šokių, katalikško jaunimo, įvairios vaikų ir jaunimo stovyklos. Žmones čia traukia gamta, rūmai, dvaro romantika.

„Taip pat rengiame įvairias stovyklas, priimame iniciatyvų jaunimą, savo profesines šventes pas mus švenčia įvairios įstaigos, organizacijos. Jau ne vienerius metus bendraujame su Šakių r. diabetų sergančiųjų klubu „Linelis“, kurio nariams taip pat labai smagu padirbėti su moliu. Veiklų daug, jos įvairios, ko nedarome mes, padaro mūsų kaimynai. Todėl nepamirštame pakviesti aplankyti Zanavykų krašto muziejaus, ar sudalyvauti Zanavykų ragaučiaus edukacijose, kurias rengia „Kuchmistrų“ restoranas. Juk istoriją galima pažinti ir per istorinius eksponatus, ir per maistą“, – pasakojo dvare įsikūrusio Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė ir kvietė visus atvykti.

Zyplių dvaras
Zyplių dvaras
Zyplių dvaras

9. SUBTILUMAS. Gelgaudiškio dvaras (Šakių r.)

Gal ir sunku patikėti, bet į Gelgaudiškio dvarą kviečiame neabejingus krosnims ir kokliams. Na, nuostabios jos tame dvare ir viskas. „Iš trylikos krosnių restauruota dešimt, kai kurios buvo likę beveik visiškai autentiškos, prie kai kurių teko padirbėti ilgiau, trys buvo visai sugriautos, – krosnių išlikimo  istoriją pradeda dvaro direktorė Diana Šležienė, – Šiandien krosnys nekūrenamos, nes norint restauruoti visą šildymo sistemą, rūmus būtų reikėję sugriauti. Ta sistema iš tiesų unikali, ypatinga ir sudėtinga, sienose iš centrinio židinio ėjo ortakiai, tarpusavyje jungiantys visas krosnis ir puikiai šildę visus rūmus. Be to, krosnys turėjo konvekcines angas, kuriose oras cirkuliuodavo iš apačios į viršų. Jos būdavo pakuriamos trečią nakties, ponai pabusdavo šiltuose rūmuose, ryte malkos prie krosnių jau nesimėtydavo, o šilta išlikdavo iki vėlyvo vakaro“.

Tačiau krosnims buvo patikėta ne tik misija šildyti, bet ir puošti. Pradėjus 1990- ųjų metų dvaro renovaciją kokliai buvo gaminti specialiai pagal užsakymą, derinant prie kitos interjero apdailos: šilko ar aksomo apmušalų, gipso lipdinių ant lubų, drožinių virš durų. Patikėkite, grįžę iš Gelgaudiškio Jūs norėsite krosnies su kokliais. Subtilu, skoninga, stilinga, romantiška.

Gelgaudiškio dvaro krosnys
Gelgaudiškio dvaro krosnys
Gelgaudiškio dvaro krosnys

10. ŽYDĖJIMAS. Vilniaus ir Kauno botanikos sodai.

Neįmanoma vasarą aplenkti dvarų, kuriuose yra įsikūrę botanikos sodai. Tačiau į juos kviečiame ne dėl rūmų, o dėl žydėjimo.Kauno botanikos sodas yra įsikūręs Aukštosios Fredos dvaro sodyboje, o Vilniaus botanikos sodas buvusiame Kairėnų dvare. Aukštosios Fredos dvaro sodyba yra raiškus ir vertingas klasicizmo ir istorizmo laikotarpio sodybinis ansamblis, išlaikęs sodybos kompozicijos centrą, reprezentacinę ir gyvenamąją – ūkinę zonas, bei turintis nepaprasto grožio peizažinį parką su tvenkinių sistemomis ir pirmykščiais želdiniais. O  dabar jį dar puošia ir botanikos sodo augalų kolekcijos, žydėjimas keičia žydėjimą. Šiuo metu grožėkimės rožėmis, o rudeniop jurginais, viso kito – nesakysime, atvažiuokite ir pamatykite – visas ansamblis puikus.

Kairėnų dvaras taip pat gali didžiuotis savi ilgaamže istorija, tačiau dabar su ja sėkmingai konkuruoja žydintys botanikos sodo plotai. Kolekcijos įspūdingos, aplinka puiki, išlikę daug dvaro pastatų. Liepos 3 -iąją sodas visus kviečia į Rožių dieną, o šiaip į labai labai daug naudingų ir įdomių reginių ir renginių. Pripažinkime, dvarams tinka žydėti. Ir nebūtinai rožėmis.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS, Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia