Parodoje eksponuojama per 60 įvairių laikmečių ir rūšių laikrodžių.
Žvilgsnis atgal
Pirmasis mechaninis laikrodis buvo pagamintas Kinijoje 725 m. Dabartinę apvalią formą laikrodis įgavo XIV a. o terminą „laikrodis“ sukūrė Simonas Daukantas. Vakarų Europoje pirmieji mechaninai laikrodžiai buvo montuojami bokštuose, kur buvo galima nesunkiai pastatyti jų mechanizmo svarmenų keltuvą. 1658 m. olandų mokslininkas Christian Huygens sukūrė pirmąjį praktišką laikrodį su minutine rodykle, varomą švytuoklės. Gerus tris šimtus metų tai buvo tiksliausias laiko matavimo prietaisas. Vėliau mechanizmo atradimai ir tobulinimai, jau nekalbant apie laikrodžių korpusų puošnumą, pylėsi kaip iš gausybės rago. Laikrodžiai valandas rodė vis tiksliau, o patys buvo kuriami kaip meno šedeverai. 1630 m. laikrodžio ciferblatas pirmą kartą uždengtas stiklu. XVII- XVIII šimtmečiai – tikras laikrodžių aukso amžius. Į kovą dėl laikrodžių gamybos pirmavimo tuo metu stojo Prancūzija ir Vokietija. Besivaržant gimė tikri meno šedevrai, kurių korpusai buvo gaminami iš tauriųjų metalų ir jų lydinių, puošiami brangakmeniais ir porceliano lipdiniais, ciferblatai dengiami šlifuotu stiklu. Prie laikrodžių dirbo ne tik tuo metu labai gerbiamos profesijos laikrodininkai, bet ir porceliano, stiklo, bronzos, aukso, emalio geriausi meistrai. Maždaug apie 1750 m. laikrodžių gamintojai vis dažniau pradėjo emaliuoti laikrodžių ciferblatus, kad jie būtų lengviau įskaitomi. O puošybos siužetų įkvėpimo šaltiniais tapo nuostabiausios senovės Graikijos, Egipto ir Romėnų istorijos.
Puošnūs laikrodžiai su dviem žvakidėmis iš šonų iki šių laikų statomi ant židinių, bet dera ir ant neaukštų baldų.
Skulptūriniai puošnūs laikrodžiai – klasikinio stiliaus detalė.
Laikrodžių rūšių įvairovė
Laikrodžiai kaip ir baldai visada turėjo savo stilistiką ir labai išreikštai atliepė laikmetį. Ypač puošnūs ir reti vienetiniai rokoko, klasicizmo ar ampyro stiliaus laikrodžių korpusai dabar jau yra tik muziejų ar privačių kolekcininkų rinkiniuose. XIX a. antros pusės laikrodžiai, pasižymėję eklektine stilistika ir taip pat gausiai išpuošti, jau gali pasiekti ir mūsų namus – jų vis dar yra ir antikvariatuose, ir aukcionuose. Šio amžiaus viduryje labai paplito ir gana puošnūs židinio laikrodžiai su dviem žvakidėm iš šonų, kurių formos, ilgainiui, kaip ir viso kitko namų interjero, paprastėjo ir lakoniškėjo. Parodoje – didelė židinių laikrodžių kolekcija iš marmuro, keli – labai puošnūs iš bronzos. Ar Nouveau arba modernas vėlgi turėjo savas madas,. Ryškiausiu moderno bruožu tapo griežtų linijų ir kampų atsisakymas, pirmenybę teikiant švelnioms lenktoms linijoms ir augalų motyvų ornamentikai – tokie buvo ir laikrodžiai. XX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose suskambėjo dabar iš naujo atrasta Art Deco stilistika. Laikrodžių formos tapo dekoratyvios, geometrizuotos, konstruktyvios, ornamentiškai stilizuotos, jei su skulptūromis, tai labai dinamiškomis, taip pat aiškiai apibrėžtų formų.
Atskirai reikėtų kalbėti apie namų laikrodžių rūšis: muzikaliai tiksintys ir skambantys sieniniai, beveik baldą atstojantys – ant grindų pastatomi švytuokliniai, labai įvairios stilistikos staliniai: nuo didžiulio skulptūriško rokokinio iki mažyčio žadintuvo, marmuriniai lakoniškų formų židinių laikrodžiai ir t.t..
Art Deco stilius išgyvena atgimimą, todėl ir šio stiliaus laikrodžiai greitai randa naujus namus.
Nutiksėję porą šimtmečių
Jau užsiminėme apie medžiagas iš kurių buvo gaminami laikrodžiai ir, taip, parodoje nėra auksinių laikrodžių puoštų brangakmeniai iš XVII a. – palikime juos muziejams ir privatiems pasaulio kolekcininkams. Tačiau korpusų medžiagų įvairovė, apžiūrint per 60 parodoje eksponuojamų laikrodžių, matoma puikiai: mediniai, bronziniai, žalvariniai, emalio, stikliniai, marmuriniai, porcelianiniai, akmeniniai ar net plastiko. Seniausiam iš jų – pastatomam švytuokliniam laikrodžiui su išpieštu ciferblatu iš Belgijos jau geri 200 metų, kiti kiek jaunesni, bet 100 metų nutiksėję daugelis. Beje, 90 procentų laikrodžių, eksponuojamų parodoje, yra veikiantys.
Ant grindų pastatomas švytuoklinis laikrodis iš Belgijos - vienas seniausių parodos eksponatų, jam per 200 metų.
Senovinių laikrodžių švytuoklės dažnai buvo tikri meno kūriniai.
Vakarų Europa myli laikrodžius
Kaip sakė „Senovės prabangos“ direktorius Raimundas Pocius, Lietuvą dauguma šių laikrodžių pasiekė iš Vakarų Europos: Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos, kur jie tebėra gana populiari interjero detalė. Domina laikrodžiai ir lietuvius, tačiau visi ieško kažko išskirtinio, reto, originalaus. Paklausą turi Art Deco stiliaus laikrodžiai, lakoniškų formų moderno stiliaus laikrodžiai, klasikos mėgėjai renkasi skulptūriškus ir labai puošnius bronzos ar žalvario laikrodžius, vis dar mėgstama laikrodžiais puošti židinius. Pakabinami laikrodžiai dėžutėse domina sodybų pirkėjus, ieškančius jaukumo ir praeities stilistikos savo šiandienos namuose.
„Įrengiant interjerą, jeigu jame numatoma vieta ir didesniam laikrodžiui, būtina pagalvoti apie stilių, kuris neturėtų skirtis nuo baldų stiliaus. Paprastai svetainėje gražiai atrodo ant grindų statomi dideli švytuokilniai laikrodžiai“, – pataria klasikinio interjero specialistas Dr. Eugenijus Skerstonas.
O mes galime tik paantrinti: laikrodžių skambesys namams teikia jaukumo, gyvybės, kuria interjero pilnatvę, tad turėti namuose gražų, interjero stilistiką atitinkantį laikrodį – visada privalumas.
Indaujoje - įvairių laikmečių pastatomi staliniai lakrodžiai, puikiai demonstruojantys medžiagų, iš kurių gaminami korpusai įvairovę.
Visas laikas – mūsų
Šiandien, kai vis dažniau laiko žvalgomės į mobiliuosius telefonus, kai namuose kur kas mažiau tiksėjimo, senovinių laikrodžių paroda visomis prasmėmis suskamba dar įvairesniais ,,garsais“: istorijos, kultūros, akiračio plėtimo, grožio ir meistrystės supratimo. O atsisėdus į parodos prisiminimų kėdę galima tiesiog paklausyti laikrodžių rodyklių šnarėjimo ir prisiminti pačią gražiausią savo gyvenimo akimirką. Laikas daug ką atima, bet dar daugiau – dovanoja, o sugrįžtantis laikas visada dosnus prisiminimų. Ir, beje, grįžkime prie parodos įkvėpimo šaltinio – vasaros ir žiemos laiko dvikovos. Šiuo metu Europos Komisijai pasiūlius ES šalims pačioms apsispręsti, kuriuo laiku – vasaros ar žiemos – jos nori gyventi, diskusijos tęsiasi ir toliau ir nors žadama, kad greitu laiku laikrodžių nesuksime, kol kas niekas nesikeičia. Lieka būti filosofais: bet koks sprendimas mums laiko nei pridės, nei atims, o dar geriau – aplankyti parodą ir prisiliesti prie amžinos laiko tėkmės per nuostabią laikrodžių istoriją.
Kolekcininkams
„Laikrodžių mėgėjams ir antikvarinių laikrodžių kolekcininkams, ketinantiems įsigyti istorinių šedevrų, patarčiau prisiminti, kad mechanizmas ir korpusas galėjo būti (dažniausiai būdavo) pagaminti skirtingų meistrų. Ypač brangūs būdavo parduodami įdėti į specialius futliarus su įspaustais ar išgraviruotais gaminusių meistrų ir užsakovų – perpardavinėtojų arba tiesioginių naudotojų – vardais. Šios aplinkybės kartais apsunkina, o kartais palengvina teisingą dirbinio įvertinimą.
Laikrodžių pasaulyje beveik tobulų padirbinių ypač daug. Net ir patiems geriausiems specialistams, patyrusiems ekspertams dažnai kyla abejonių dėl autentiškumo. Neretai labai klaidina dviraidės vardų monogramos, iš kurių nustatoma daug netikėtų sutapimų, taip pat iš naujo sumontuoti, nors ir buvę seni, vertingi laikrodžiai – net pačios mažiausios prarastos detalės pakeitimas laikomas didele žala antikvarinei vertybei, o praradimų ir pakeitimų būta nemažai“.
Eugenijus SKERSTONAS, „Domiciulium elegans. Elegantiški namai“
Marmuriniai laikrodžių komplektai, skirti židiniui puošti.
Senovinių laikrodžių paroda „Sugrįžtantis laikas“ veiks iki lapkričio 30 d..
Antikvariatas „Senovės prabanga“, Pievų 4, Alytus, tel. pasiteirauti +370 604 18688
