Iš praeities žvelgiantis Gelgaudiškio dvaras Šakių rajone tyliai pasakoja savo istoriją – modernią, prašmatnią, nepelnytai apleistą, užmirštą, suniokotą ir vėl atgimusią. Vietos bendruomenės ir restauratorių pastangos davė stulbinančių rezultatų – sudegęs, kiauru stogu kelis dešimtmečius lietaus merktas dvaras neatpažįstamai pasikeitė.
Galgaudiškio dvaras, prikeltas iš griuvėsių ir pelenų
Nubraukus amžių dulkes, pašalinus gaisro pėdsakus, nugrandžius pelėsius, atkūrus aptrupėjusias koklines krosnis, po dešimtimis sienų dažų sluoksnių atidengus unikalią tapybą išvydome tikrą Suvalkijos perlą – Gelgaudiškio dvarą.
Restauravimo darbai vienoje rūmų pusėje dar nebaigti, bet jau šiandien galime džiaugtis, kad dvaras suspindo visu savo grožiu. Pakviesti dirbti restauratoriai prisimena, kad pirmas įspūdis išgąsdino – taip viskas atrodė negailestingai suniokota ir apleista. Sovietmečiu kilus gaisrui, 30 metų pastatas stovėjo apsemtas vandens: pro kiaurą stogą nuo lietaus mirko parketas, medinės vidinės langinės, durys. Vietomis viskas buvo suirę iki perdangų, liko tik sienų tinko, grindų parketo fragmentai. Tik 2009 m. uždėtas naujas stogas, o po kelerių metų pradėtas tvarkyti ir vidus. Pastangos davė puikių rezultatų – daug kas subtiliai atkurta, surinkta iš menkiausių detalių, sulipinta po mažą gabalėlį.
Tai vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, susiliejęs su šimtamečiais parko medžiais ir šlaito apačioje tekančiu Nemunu. Ansamblį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas.
Gelgaudiškio dvarą gaubia ypatinga aura – senieji jo šeimininkai mėgo muziką, poeziją, dailę. Visa tai simbolizuoja sienų tapyba ir ypatingo grožio koklinių krosnių dekoras, kuriuo šis dvaras ir skiriasi nuo kitų. Unikali dvaro puošyba atspindi XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Europoje gyvavusią secesiją*.
Iš architektūros žinyno
*Secesinė architektūra – tai architektūros kryptis, gyvavusi 1895–1914 m. Secesija bandyta sukurti naują stilių, remiantis išimtinai estetika ir kūrėjų įkvėpimu. Šis stilius pasižymi abstrakčiomis formomis ir turtingais ornamentais, ypač augaliniais. Secesijos periodas architektūroje skirtingose valstybėse yra apibrėžiamas skirtingai. Austrijoje toks stilius vadinamas Sezession ir kilęs iš dailininkų grupių pavadinimų: Vienos secesija ir Monako secesija. Vokietijoje ir skandinavų valstybėse naudojamas Jugendstil (jaunimo stiliaus) pavadinimas, Prancūzijojeji vadinama Art nouveau (naujasis menas), Ispanijoje kalbama apie modernisme (nepainioti su modernizmo architektūra), Italijoje žinomas Stile Lyberty pavadinimu. Jungtinėje Karalystėje jį atitinka Arts and Crafts judėjimas, o JAV–Čikagos mokykla. Rusijoje šis stilius vadinamas Модерн, Lietuva tuomet priklausė Rusijos imperijai ir stiliui taip pat prigijo moderno pavadinimas.Visi šie pavadinimai jungia vieną, XX a. kilusią architektūros kryptį, dažniausiai vis dėlto įvardijamą Art nouveau stiliumi.
Gelgaudiškio dvaras už milijoną aukso rublių
Gelgaudiškio dvaro istorija siekia XVI a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Dvaro rūmai pastatyti 1842–1844 m., juose šeimininkaujant prūsų kilmės dvarininkui Gustavui Koideliui. Jam valdant ūkis itin sustiprėjo: įsteigti nauji palivarkai, veikė šveicariškų ir limburgiškų sūrių įmonė, buvo garsus žirgynas. Dvare pragyveno keturios Koidelių giminės kartos, bet XIX a. pabaigoje, Užnemunę prijungus prie carinės Rusijos, užsieniečiams uždrausta turėti privačią nuosavybę. Koideliai išvažiavo į Vokietiją, o dvarą pardavė dvarininkei Anai Komarienei už vieną milijoną carinės Rusijos aukso rublių. Tai buvo milžiniška, tiesiog pasakiška suma. Po jos mirties dvarą kartu su 18 tūkst. ha žemės paveldėjo sūnus Medardas Komaras. Tuo metu dvaro ribos siekė Šakius ir Plokščius. „Anuomet ne Šakiai, o Gelgaudiškis buvo rajono centras“, – pabrėžia Gelgaudiškio kultūros centro direktorė Diana Šležienė.
Po kurio laiko M. Komaras vedė tolimą giminaitę Maryną Ritą Komaraitę ir pakvietė nuotaką gyventi į Gelgaudiškį. Jaunoji ponia apžiūrėjo dvarą ir kirste nukirto: tokiame tvarte ji negyvens. „Ponios pageidavimu, 1900 m. Gelgaudiškio dvaras rekonstruotas ir atvežta viskas, kas tik buvo madingiausia ir prašmatniausia Europoje. Iš šiaurinės rūmų pusės pastatyta terasa, ant stogo įrengtas apžvalgos bokštelis, į kurį ir dabar veda originalūs sraigtiniai laipteliai, XX amžiaus pradžioje dvare įgyvendintos visos europietiškos naujovės: įrengtas liftas, vandentiekis, kanalizacija, elektra ir telefonas“,– pasakoja D. Šležienė. Komarų laikais atskirame pastate įrengta dvaro virtuvė, nes, pagal europietišką madą, ruošiamo maisto kvapai neturėjo sklisti rūmuose.
Iš Gelgaudiškio dvaro terasos - vaizdas į Nemuną
Gelgaudiškio dvaras stebina tuo, kad yra išlikę labai daug autentiškų detalių, kurioms neabejingi besižavintys istorija ir architektūra lankytojai. Taigi dabar į dvarą ekskursijos iš visos Lietuvosplūsta viena po kitos.
„Komarų laikais buvo išpuoštas ne tik dvaro vidus, bet ir fasadas – į Nemuno pusę pastatyta dvylikos antikinio stiliaus kolonų terasa. Kolonos išlikusios iki šiol ir nors kažkas bandė vieną nugriauti, laimė, to padaryti nepavyko“, – pasakoja D. Šležienė.
Išlikę autentiški laiptai, terasos stogelio karkasas, tik jo danga pakeista. Nors pastatas nebuvo remontuotas nuo tų laikų, kol čia veikė vaikų namai, terasos stogo karkasas puikiai išsilaikė, nes sutvirtintas tvirtomis metalo kniedėmis.
Terasos turėklai dekoruoti žvaigždžių ornamentais. Unikalu ir tai, kad jos motyvas kartojasi parko išplanavime – nuo aikštelės į aštuonias puses taisyklingomis kryptimis nutiesti takai.
Net ir žiemos metu terasoje nėra šalta, nes ji apsaugota nuo vėjų, o vasarą vėsu – šiaurinė pastato pusė neprikaista nuo saulės. Anuomet čia ateidavo pasivaikščioti jaunoji Komarienė: iš terasos atsiverdavo vaizdas į parką. Viena kryptimi pro medžių proskyną nuo vieno storiausio ąžuolo iki kito buvo matyti Nemunas, kuriame kursuodavo laivai, virė gyvenimas. Upės link žemyn nuo pastato vedė 11 pakopų, apsodintų rožių krūmais kas 1,5 metro. Kiekviena pakopa turėjo savo rožių spalvą – Komarienė nepaprastai mėgo gėles.
Nuo terasos vakarų kryptimi per parką ėjo kitas takas. Pro jį buvo matyti raudonų plytų Gelgaudiškio bažnyčia, miestelis, o kitoje pusėje Nemuno – Skirsnemunė. Rytų kryptimi kitoje pusėje Nemuno atsivėrė Panemunės pilies vaizdas.
Meandro juosta ir gėlių ornamentai
XIX a. pabaigoje Europoje buvo madinga puošti dvarus elegantiškais ornamentų, dažniausia augalinių, motyvais. Tai secesinis stilius, kuris tuo metu atsispindėjo ir moterų papuošaluose, suknelėse – atsirado gėlėti audiniai, grakščios ir lengvos skrybėlaitės, pirštinaitės, net stalo įrankiai buvo dekoruoti augalų motyvais. „Šis stilius Europoje klestėjo 15–20 metų, o Lietuvoje net nespėjo įsigalėti, tad Gelgaudiškio dvaras – vienintelis Lietuvoje, kuris visas buvo išpuoštas secesiniu stiliumi. Ir viskas dėl moters įgeidžio“, – šypsosi D. Šležienė.
Pro pagrindinį portalą patenkama į rūmų vestibiulį, kurį puošia žalios spalvos majolikinis* židinys su krosnimis bei kesoninės* lubos, kurios anksčiau buvo dar ir ištapytos. Ant sienų kabėjo dideli veidrodžiai, kurie optiškai praplėtė vestibiulio erdvę. Rūmų fojė sienos puoštos antikiniu ornamentu,vadinamąja meandro juosta*, kuris simbolizuoja apsaugą nuo piktųjų jėgų. Tokia pačia nenutrūkstančia ornamento juosta apjuostas visas rūmų fasadas.
Interjere vyrauja istorizmo stilius su moderno – secesijos bruožais. Fojė išlikusios originalios grindų plytelės. „Stebina meistrų, kurie įrenginėjo rūmus,kruopštumas. Buvo supirktos visos geriausios statybinės medžiagos, kokios tik tuo metu buvo Europoje. Dabar išlikusios interjero detalės rekonstruotos, o ten, kur nieko neliko, atkurta minimalizmo principu“, – sako D. Šležienė.
Gelgaudiškio dvaras - elegancija ir subtilumas
Rūmai turėjo dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Moteriškojoje pusėje restauruota muzikinė menė. Sienos dekoruotos ilgomis, elegantiškomis linijomis. Kambario sienų ir lubų sujungimo kampai užapvalinti, puošti gėlėmis, instrumentų stygomis. Sienos buvo išmuštos pilku aksomu, rankomis siuvinėtu tamsiai mėlynomis lyromis.
Menėje išlikęs originalus parketas, kuriam – daugiau kaip 100 metų. Tris dešimtmečius parketas stovėjo užlietas vandeniu, bet nebuvo sugadintas ir atrodo puikiai. Šis parketas padarytas iš brangiausio pasaulyje medžio –Karelijos ąžuolo – mediena specialiai paruošta, 25 metus laikoma specialioje terpėje, todėl tampa atspari temperatūros pokyčiams ir drėgmei.
Kai kuriose patalpose išliko tik parketo fragmentai, be to, kiekviename kambaryje – skirtingas parketo išdėstymas. Trūkstamos dalys atkurtos taip preciziškai, kad visiškai nesiskiria nuo autentiško.
Lankytojams atvertas ir ypatingo grožio, elegantiško ir lengvo stiliaus ponios salonas, puoštas japoniškomis chrizantemomis, kurios simbolizuoja amžinąją meilę. Virš chrizantemos žiedo – dvi puokštelės alpinių žibuoklių. Kokia romantika!
Restauratorė Ramunė Valančiūnienė dirbo itin kruopščiai su smulkiomis detalėmis – kiekvienai turėjo būti padaryta atskira liejimo forma.
Ypatingo grožio visterijų motyvais dekoruotas ponų miegamasis. Toje pačioje rūmų pusėje šiuo metu restauruojamas vonios kambarys, kuriame išlikusios plytelės, o sienos irgi dekoruotos meandro ornamentu.
Atkuriant kitus kambarius R. Valančiūnienė paliko nedidelį sienos fragmentą, kuriame matyti, kiek buvo užtepta dažų– iš viso teko nuvalyti trylika sluoksnių.
Iš architektūros žinyno
*Majolika–tai fajansui artima keramikos rūšis. Iš degto molio gaminami indai, vazos, skulptūrėlės, apdailos plytelės, kokliai. Vieni dengti skaidria pusiau majolika arba neskaidria alavoglazūra ir traktuojama kaip tikroji majolika.Pavadinimas kilęs nuo Maljorkos salos lotyniško pavadinimo.Lietuvoje majolika, daugiausia rūmų krosnių koklių pavidalu, atsirado XV a. XVII a., o XIX–XX a. pradžioje Lietuvą jau pasiekė tokie majolikos dirbiniai kaip indai, dekoratyvinės vazos, architektūrinės apdailos plytelės. Daugiausia jie gaminti Lenkijoje, Neborovomajolikos fabrike bei privačiose dirbtuvėse.
*Medinės kesoninės lubos – tai lubos su kvadratinės arba daugiakampės formos įdubimais.Dažnai tokios lubos buvo naudojamos ypatingais atvejais ir derinamos su sudėtingo rašto parketu.
*Meandro ornamentas – tai daugeliui pažįstamas senovinis graikų ornamentas. Šį pavadinimą ornamentas gavo nuo labai vingiuotos upės Mažojoje Azijoje Meandro pavadinimo (gr. Μαίανδρος). Anot Senekos „Meandras –tai visų poetų įkvėpimo šaltinis. Ši upė nuolatos vinguriuoja, savo kilpomis dažnai priartėdama prie nuosavos vagos, tačiau ir vėl nusisuka, taip ir nespėjusi įtekėti į save pačią“ (Seneka. Laiškai Liucijui CIV:15). Meandro tipo ornamentas seniesiems graikams simbolizavo gilią ir vinguriuotą žmogaus gyvenimo tėkmės prasmę.
Logika ir matematika
Vyriškojoje rūmų pusėje vyrauja kitokia puošyba. Ornamentai tiksliai apskaičiuoti – atsispindi logika ir matematika. Augalų linijos trumpos ir storos, lubos puoštos svastikos motyvais.
Raudonasis Gelgaudiškio dvaro kambarys buvo skirtas lošti kortomis. Šioje patalpoje išlikusi ypatinga polichrominė secesija – pereinamos spalvos. „Restauratoriai dirbo daug laiko, kol atkūrė autentiškas spalvas. Vienas sluoksnis tepamas ant kito, kol išgaunami pereinami atspalviai“, – pasakoja D. Šležienė.
Visuose rūmuose išlikusios originalios medinės vidinės langinės, kurios susilanksto ir įsistumia į angokraščio nišą. Tai buvo XX a. pradžios naujiena. Langinės padarytos nepaprastai preciziškai tiksliai, mechanizmai iki šiol veikia, nors ilgą laiką buvo merkiami lietaus. „Tokių langinių nepamatysite niekur kitur Lietuvoje, panašios yra tik Klaipėdos centriniame pašte“, – sako direktorė.
Atkuriant sienų ir lubų dekorą teko ieškoti nuotraukų, kuriose būtų galima įžiūrėti trūkstamus fragmentus. Tokių nuotraukų, nors ir prastos kokybės, restauratoriams pavyko rasti archyvuose. Lipdinių, piešinių dekoras atkurtas po dalelytę – sulipintas kaip mozaika. Dvare dirbusi restauratorė Ramunė Balandžiūnienė net ir menkiausioms detalėms – durų staktoms, rankenoms, krosnių durelėms – skyrė ypatingą dėmesį ir jį nesunku dabar pastebėti bei įvertinti.
Kokliai kaip meno kūriniai
Tačiau bene labiausiai Geldaugiškio dvare į akis krinta išlikusios originalios krosnys. Jų kokliai skirtingi, bet visi tarsi meno kūriniai. Moteriškojoje rūmų pusėje krosnys dekoruotos šviesios spalvos kokliais su subtiliais gėlių ornamentais, kitoje pusėje – solidi vyriškosios sececijos koklių ornamentika.
Pasak D. Šležienės, kai po gaisro dvaras buvo apleistas, žmonės koklius bandė lupti ir išsinešioti. Bet jie iš vidaus sutvirtinti kabėmis ir prikepę prie šamotinio pamušalo, tadišardyti po vieną buvo tiesiog neįmanoma. Po kurio laiko gerokai apniokotas ir apdaužytas krosnis bandyta apsaugoti – jos buvo užmūrytos ir taip sulaukė šių dienų – atidengtos 2011 m. Pagal išlikusius sveikus koklius restauratoriai atkūrė trūkstamas dalis.
Koklines krosnis atkūrė aukščiausios kategorijos keramikos restauratorė, dailininkė Aelita Bielinytė. Prisilietimas prie dvaro istorijos restauratorei buvo itin reikšmingas, nes pati dailininkė kilusi iš bajorų giminės.
Gelgaudiškio dvaras prisikėlė naujam gyvenimui: restauruotas fasadas, perdengtas stogas, atnaujintos kolonos, oranžerija, kumetynas. Naujos gyvybės dvarui įpūtė ir Gelgaudiškio kultūros centro, bendruomenės vykdoma veikla. Kasmet tradiciškai organizuojamos dvaro dienos, puikios akustikos salėje rengiami kameriniai koncertai, pristatomos meno parodos, vedamos teatralizuotos ekskursijos, mokoma dvaro šokių. Rūmuose įrengtas amatų centras – siuvamos senovinės suknelės, rišamos knygos, o puošniomis ponių skrybėlaitėmis gali pasipuošti kiekviena lankytoja.
