Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijos vinjetės kopija.
Kada jei ne ne Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse, aš galėčiau prisiminti savo močiutę ir vieną epizodą iš jos gyvenimo…Geresnės progos nerasi.
Mano mamos Danutės mama – močiutė Ona Gustienė buvo pradinių klasių mokytoja, Kauno „Saulės“ mokytojų seminariją baigusi 1928 m. Už senelio Vinco Gusto, vėliau ilgai dirbusio banko valdytoju Prienuose ji ištekėjo dar po metų. Taigi gražiausias jų laikas buvo iki karo, o po jo buvo galima džiaugtis bent tuo, kad gyvenimas nenubloškė kur į Sibiro platybes – abu seneliai liko savo darbuose.
Apie laisvą Lietuvą šeimoje garsiai kalbama nebuvo, bet, matyt, niekas naujais laikais mūsų šeimoje labai nesidžiaugė, ir maždaug apie 1974 – uosius močiutė ėmėsi vieno didžiulio darbo. Man buvo šešeri, tad aš visą šią istoriją sužinojau jau kur kas vėliau.
Motyvų nežinau ir jau neturiu pas ką paklausti, bet greičiausiai mano močiutė nusprendė, kad jos dukrai ir anūkei tiesiog privalu turėti SAVO Šapokos istoriją.
Kaip žinome, draudžiamą knygą, kurios nenueisi ir nenusipirksi, maža to, ir paskaityti nelabai kur gausi. Ji, matyt, norėjo, kad mes žinotume daugiau nei žinome, ypač aš, nes nebuvo galima nė įtarti, kad kažkada viskas pasikeis ir Lietuva taps laisva.
Knygą turėjo močiutės kitos dukros, nutekėjusios į Vilnių, mano tetos Onytės Mikšienės, uošvis Jonas Mikšys, palikęs vėliau ją savo sūnui Vytautui. Kaip sužinojau irgi vėliau, tai toji knyga dar buvo ir su paties Aleksandro Stulginskio autografu. Taigi dvigubai vertinga.
Močiutės laukė didelis darbas – juk knyga beveik 700 puslapių, bet ji labai mėgo rašyti. Dalį jos ji perrašė savo dukros namuose Vilniuje, po to gavo leidimą išsivežti ir į Prienus – knyga buvo branginama ir saugoma kaip akies vyzdis. Šiandien niekas jau neprisimena, kiek laiko močiutė ją perrašinėjo, bet visa Šapokos istorija sugulė į keturis storus mokyklinius sąsiuvinius langeliais, eilutė į eilutę smulkiausiu ir labai dailiu močiutės braižu. Kad mes tai turime, aš sužinojau tik vyresnėse klasėse ir ne kartą tuos sąsiuvinius sklaidžiau ir skaičiau.
Močiutė mirė tiesiog naujo knygos leidimo išvakarėse 1989m. rudenį, o gal mes tiesiog nesusekėme jos išleidimo. Nesulaukė ji ir Kovo – 11 – osios, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo dienos. Būtų labai džiaugusis.
Šianden aš turiu ir Šapokos istorijos knygą, išleistą 1990 m., kurią man padovanojo mama, ir keturis močiutės ranka prirašytus sąsiuvinius, ir šią gražią istoriją širdyje. Turiu daug ir paliksiu tai savo vaikams. Šiandien jiems tai nėra didelė vertybė, kaip kažkada ir man, bet metai bėga ir mes anksčiau ar vėliau suvokiame, kokiais turtingais mus kartais padaro prosenelių kartos.
Ona Benderytė ir Vincas Gustas susituokė 1929m. liepos 6d. (Prasmingas sutapimas? red. past.) Vytauto bažnyčioje Kaune.
Močiutė Ona Gustienė su kolegėmis išėjimo į pensiją dieną 1968 m. Prienų I-oje vidurinėje mokykloje.
Rasa KAVALIAUSKAITĖ – LAURINAVIČIENĖ. Kaunas Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Iš istorijos žinyno
*„Lietuvos istorijos“, kur kas plačiau žmonių žinomos kaip A.Šapokos istorija, pirmasis leidimas 1936 m. išėjo 17500 egzempliorių tiražu.
* 13 500 buvo atspausdinti ant prastesnio popieriaus ir atiteko kaip priedas žurnalo „Trimitas“ prenumeratoriams, o 3 500 buvo atspausti ant geresnio ir platinami kitais būdais. 50 numeruotų, atspausdintų ant kreidinio popieriaus egzempliorių jau iš karto tapo kolekcine vertybe.
*Tiražas tiems laikams buvo didžiulis – tokiu leisdavo tik maldaknyges. Verta žinoti, kad knyga buvo parengta kaip vadovėlis ir tuo pačiu kaip knyga plačiam skaitytojų ratui. Gana sudėtinga sukurti tokį dvigubos paskirties leidinį, bet šalies istorijos žinių labai reikėjo ir tuomet tikėta, kad tai tėra darbų pradžia. Nežinota, kad kitos Lietuvos istorijos knygos nebus dar labai ilgai.
*Tik 1989 m. net po 53 metų (ir kelių leidimų išeivijoje) Lietuvoje vėl išleista A.Šapokos „Lietuvos istorija“. Tąsyk 100 000 egzempliorių tiražu, o po metų 155 000 tiražu išėjo pakartotinis leidimas.
*Adolfas Šapoka buvo vienas iš kelių istorikų, parašiusių straipsnius apie įvairius Lietuvos gyvenimo laikotarpius, tačiau būtent jis juos redagavo ir sudėliojo į nuoseklią knygą bei prisiėmė atsakomybę už galutinį rezultatą. Jį, beje, gausiai kritikuoti pradėta dar spausdinimo laikotarpiu, teko net įklijuoti papildomą lapą.
*Jei ne okupacija ir knygos draudimas, trukęs kelis dešimtmečius, tai jos reikšmė istorijos mokslui ir visuomenei tikriausiai būtų buvusi ne tokia didelė. Tačiau likusiems tėvynės žemėje ji buvo tikras laisvės ir nepriklausomybės simbolis.
*Adolfas Šapoka, studijavo istoriją Lietuvoje (studijas baigė 1929 metais), tarnavo kariuomenėje, o vėliau stažavosi Prahoje bei Stokholme. 1932–1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete Istorijos katedros dėstytoju.
*Sovietai ir karas A.Šapokos karjerą pasuko visai kita linkme, universitete jis dirbti negalėjo, šeimą teko išlaikyti žmonai, kuri turėjo privatų stomatologijos kabinetą Kaune. Karui baigiantis, visa šeima pasitraukė į Vakarus. Augsburgo stovykloje Vokietijoje Šapokai teko mokytojauti, paskui dirbti pieštukų fabrike, o 1948 m. šeima atvyko į Kanadą. Ten istorikas dirbo vielos ir kailių fabrikuose, o laisvalaikį skyrė švietėjiškai veiklai, 1949–1961 m. redagavo katalikų savaitraštį „Tėviškės žiburiai“. Taip pat jis bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“. Pasirašinėjo Stanio, Mikulėno, Grybo ir kitais slapyvardžiais.
*Mirė 1961 m., tebūdamas 55 m. amžiaus, o išeivijos spauda su pasididžiavimu rašė kaip iškilmingai jis buvo išlydėtas. Per pamaldas Prisikėlimo bažnyčioje Toronte dalyvavo apie 800 asmenų, į kapines lydėjo 104 automobiliai, o karstą pridengė daugiau kaip šimtas vainikų.