Meiseno manufaktūros gaminiai XIXa. Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje.
Rubrika „Indai“, manome, tikrai yra nusipelniusi temos apie porcelianą, ypač dabar - prieš Kalėdas. Ir netgi ne vieno rašinio. Juk jau kelis šimtmečius gražiausi stalo indai gaminami būtent iš jo, o kur dar pačios subtiliausios interjero dekoro detalės... Ne veltui ši ypatinga medžiaga yra praminta baltuoju auksu ir net šiais laikais neturi sau lygių. Porcelianas - tai plona, lengva, grakšti, bet tvirta medžiaga, savo išvaizda primenanti jūros kriauklę. Itališkai „porcella“ ir reiškia „kriauklė“.
Porceliano gimtinė - Kinija
Pirmąjį porcelianinį indą – vazelę – į Europą iš porceliano tėvynės Kinijos 1295 m. Šilko keliu atgabeno Venecijos pirklys ir keliautojas Markas Polas. Šiuo metu ji saugoma Šv. Morkaus katedros lobyne Venecijoje.
Per ilgus šimtmečius iš Kinijos porcelianas paplito po visą pasaulį, bet ši kelionė nebuvo labai greita ir lengva – visi saugojo porceliano gamybos technologiją. Šalis, išradusi popierių, šilką, paraką, suklestėjo valdant Mingų dinastijai (1368-1644), o porcelianas tapo svarbiausia jos eksporto preke. Dėl tikslios porceliano išradimo datos nėra sutarta, bet manoma, jog tai įvyko valdant Šangų dinastijai 1600-1045 m. pr. Kr. arba netgi IV mūsų eros amžiuje.
Už porceliano gamybos technologiją ar šios medžiagos sudėties išdavystę, kai kurių istorinių šaltinių teigimu, grėsė žiauri mirties bausmė. Mat jei tik kildavo menkiausias įtarimas, kad meistras gali ją išduoti, jis būdavo gyvas sudeginamas degimo krosnyje.
Vis dėlto XV a. kietasis porcelianas jau pradėtas gaminti Korėjoje, o XVII a. – ir Japonijoje tų pačių korėjiečių. Į Europą iš Kinijos bei Japonijos gabentas porcelianas turėjo didžiulę paklausą, europiečiams darė neišdildomą įspūdį, taigi buvo ir labai brangus. Todėl to meto aristokratų šeimos, įdarbinusios gabiausius alchemikus,atkakliai bandė įminti baltojo aukso paslaptį. Deja, iki pat 1708 m. tai niekam nepavyko. Nei italams, pirmiesiems į Europą atsigabenusiems porceliano dirbinių, nei prancūzams, slapčia siuntusiems į Kiniją vienuolius jėzuitus sužinoti jo gamybos paslapčių, nei nagingiesiems Anglijos meistrams. Pavyzdžiui, itališkas porcelianas, gamintas XVI a. Florencijoje ir pavadintas „Mediči“, vis dėlto buvo labiau panašus į matinį stiklą nei į geidžiamą baltą medžiagą.
Augusto II Stipriojo indėlis į porceliano išradimą
Turbūt mažai kas žino, kad didžiausių nuopelnų Europos porceliano istorijoje yra pelnęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II, pramintas Stipriuoju (1670-1733). Pasirodo, kunigaikštis buvo tikras porceliano gerbėjas, už 151 porcelianinę vazą Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui nepagailėjęs 600 dragūnų pulko. Tačiau šiuo atveju nieko labai keisto nėra: tuo metu už vieną vazą buvo galima gauti arklį ir keturis vyrus.
Kalbant apie Augusto II Stipriojo indėlį į porceliano gamybos istoriją nutiko štai kas. Nežinia, iš kur, bet Augusto II Stipriojo ausis pasiekė žinia apie aštuoniolikmetį vaikiną Johaną Fridrichą Betgerį (Johan Friedrich Böttger) (1682 – 1719) , kuris esą labai gabus alchemikas, bandantis iš paprastųjų metalų išgauti auksą. Karalius sumetė, kad jis galėtų pasidarbuoti ir prie porceliano technologijos kūrimo, tad be jokių skrupulų niekuo nenusikaltusį vaikiną suėmė. Laikomas belaisviu Meiseno Albrechtsburgo pilyje, viskuo aprūpintas J. F. Betgeris buvo verčiamas ieškoti baltojo aukso formulės. Alchemikas dirbo kartu su garsiu matematiku bei fiziku Erenfrydu Valteriu vonTširnhausu (Ehrenfried Waltervon Tchirnhaus) (1651-1708). Pastarasis jau 20 metų bandė įminti porceliano paslaptį, sukūrė ne vieną jo receptą, tačiau mirė, likus vos metams iki tikrosios formulės atradimo. Bandant surasti porceliano formulę, meistrams ir jų pagalbininkams buvo leidžiama dalyvauti tik viename ieškojimo etape, siekiant visą darbo eigą išlaikyti paslaptyje. Po daugybės bandymų J. F. Betgeriui pavyko pirmiausia sukurti raudoną, kietą medžiagą, kurią jis pavadino raudonuoju porcelianu. Iš šios medžiagos pagamintų indų dizainas atrodė kaip kinų metalinių indų.
Pirmuosius J. F. Böttger raudonojo porceliano kūrinius galite išvysti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje.
Meiseno porceliano manufaktūra veikia iki šiol
Tačiau neilgai trukus J. F. Betgeriui pavyko išgauti ir baltąjį porcelianą. 1710 m. Albrechtsburgo pilyje atsidarė pirmoji Europoje porceliano manufaktūra, pasaulyje žinoma Meiseno pavadinimu ir veikianti iki šiol. Joje pagaliau buvo pradėti gaminti puodeliai su ąsele, nes europiečiams atrodė nepatogu arbatą gerti iš kinams priimtos formos indų. Augustas II Stiprusis akylai saugojo porceliano paslaptį, todėl meistrams neleido niekur keliauti. Pasklidus gandams, jog J. F. Betgeris norįs išvykti į Prūsiją, jį netgi pasodino į kalėjimą. Ten garsusis alchemikas bei porceliano išradėjas susirgo ir mirė. Tačiau savo išrastos technologijos meistras į kapus nenusinešė, o jo padėjėjams, tikėtina, vis dėlto pavyko pasprukti, nes netrukus visoje Europoje pradėjo plisti porceliano gamyba.
Senųjų Meiseno porceliano darbų ženklai nuo 1720 m. iki 1934 m.
Meiseno porceliano gamykla pradėjo Europos porceliano istoriją ir jos senieji gaminiai šiandien turi didelę vertę.
Pasklidusi porceliano gamybos paslaptis
Porceliano gamybos manufaktūros buvo steigiamos bene visur: Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Rusijoje, Anglijoje, Danijoje. 1770 m. Europoje jų jau veikė daugiau kaip 20. Meiseno gamykla gamino tuo metu kokybiškiausią Europoje porcelianą. Šios manufaktūros ženklas – du mėlynos spalvos sukryžiuoti kardai. Pamažu įvairiose vietovėse išsikristalizavo savitos porceliano gaminimo tradicijos, dekoro bei formų ypatumai. Porceliano gaminiai atspindėjo Vakarų Europos meno stilius: baroką, klasicizmą, ampyrą, secesiją. Prabangiems, puošniems, elegantiškiems indams abejingų praktiškai nebuvo. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje irgi buvo bandyta gaminti porcelianinius dirbinius, tačiau jie buvo storų sienelių, netvirti, todėl neprilygo Vakarų Europoje sukurtiems gaminiams. Šiais laikais Lietuvoje pirmasis tikrasis porcelianas pradėtas gaminti palyginti labai vėlai. Kaune įsikūrusi gamykla „Jiesia“ tik 1974 m. pasirašė sutartį su Sank Peterburgo M. Lomonosovo porceliano fabriku dėl porceliano technologijos perdavimo, o1981 m. pradėta masinė kaulinio porceliano gamyba.
Prancūzai didžiuojasi savo Sevro porcelianu.
Firminis Sankt Peterburgo M. Lomonosovo porceliano fabriko servizo dekoras.
Devintajame dešimtmetyje gamintas "Jiesios" fabriko servizas žmonių buvo vadinams "madonomis" ir buvo didžiausias deficitas.
Prieš perkant porceliano indus
Šiuo metu visi galime leisti sau prabangą gerti rytinę kavą ar arbatą iš porcelianinio puodelio. Galima įsigyti įvairaus dizaino porcelianinių indų, gaminamos puikios senovinių porceliano indų kopijos, o šiuolaikiniai dailininkai nepaliauja eksperimentuoti, kurdami naujas formas bei dekorą.
Tad į ką reikėtų atkreipti dėmesį, renkantis porceliano indus? Pirmiausia reikėtų žinoti, jog porcelianas yra skirstomas į minkštąjį, kietąjį bei kaulinį.
Kietasis porcelianas – tai XVIII a. Europoje pradėta gaminti medžiaga, kurios sudėtyje yra 50 proc. kaolino, 25 proc. kvarco ir 25 proc. lauko špato. Šis porcelianas yra stiprus, atsparus temperatūrų pokyčiams bei skambus.
Minkštasis porcelianas mažiau permatomas, blizgus. Degamas žemesnėje temperatūroje. Labiau tinkamas dekoratyvinių kūrinių gamybai.
Kaulinį porcelianą, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 25 proc. gyvūnų kaulų pelenų, Anglijoje 1748 m. išrado Tomas Fraje (Thomas Frye). Ši porceliano rūšis yra pati brangiausia.
Renkantis porcelianą pravartu pasidomėti skirtingų gamintojų siūloma produkcija. Visada pravartu indą kilstelėti ir pažvelgi, ką byloja jo dugnas. Mat ten turi būti atitinkamas logotipas, nes kiekviena firma ar menininkas turi savo vardo ženklą. Ant dugno taip pat yra ir kitokios informacijos. Europoje kaulinis porcelianas paprastai žymimas žodžiais „Porcellae” arba „Fine Bone China“ ar „Bone China“. Tai jokiais būdais nereiškia, jog porcelianas pagamintas Kinijoje. Tai – tarptautinis pavadinimas, bylojantis, kad pirmoji porceliano gimtinė yra Kinija. Šis žymėjimas reiškia „plonasis kaulinis porcelianas“ arba „kaulinis porcelianas“. Šio porceliano išskirtinė savybė – plonumas, tad iškėlus tokį indą prieš šviesą, jis persišviečia ir galima pamatyti savo pirštų šešėlį. Tačiau nors ir labai plonas, jis vis tiek nepraranda savo tvirtumo. Žinoma,perkant porcelianą, reikia būti pasirengus sumokėti nemažus pinigus, mat kokybiškas porcelianas ir šiais laikais yra vertinamas bei brangus. Be to, jis turi išliekamąją vertę ir yra perduodamas iš kartos į kartą.
Įdomu
*Porcelianas turi atmintį, dar neišdegtą dirbinį netgi labai mažai sugadinus, neverta taisyti, retušuoti, kadangi menkiausias brokas išryškėtų degimo metu.
*Degant porcelianas susitraukia apie 17 proc. ir yra linkęs deformuotis. Todėl darbas su juo reikalauja ypatingo meistro dėmesio, kompetencijos bei meistriškumo.
*Išdegus porcelianą pirmuoju degimu, gaunamas vadinamasis biskvitas. Tuomet jis dekoruojamas ir glazūruojamas.
*Ant porcelianinio gaminio dugnelioyra ženklas, rodantis gaminio kokybę bei gamintoją. Ši informacija ypač aktuali, perkant antikvarinius gaminius.
Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA
Kituose straipsniuose skaitykite apie žymiausius Europos porceliano fabrikus, jų stilistiką, logotipus, autentiškumą.
