Važiuodama pro Uteną, dažnai užsuku į Stoties gatvelę. Jaukus geltonai dažytas namukas su ūkiniu pastatu, kažkodėl vadintu „sarajumi”, ir išpuoselėtu sodu – mano vaikystės rojus.
Senelio Jono Tidikio, anot muziejininkų, stambaus Utenos pramonininko, 1933 m. pastatytame name valandas skambiai mušė prancūziškas laikrodis “Gustav Becker”. Valgomąjį puošė filodendras, puikus riešutmedžio bufetas ir austriškais vadinti baldai – šešiakampis staliukas bei kėdės lenktais atlošais su reljefinėmis rožėmis puošta sėdimąja dalimi. Labai panašūs į “VŽ” žurnale aprašytus Vienos dizainerio Michaelio Thoneto baldus.
Spintoje dvelkė pudra, šiugždėjo suknelės iš šilko, taftos, krepdešino, „biseriukais” žiburiavo smetoniškos skrybėlaitės. Elegantiškoji mano močiutė Elžbieta Tidikienė buvo Utenos siuvėja – modistė. Skrybėlaitės, tiulio pirštinaitės, zomšos aukštakulniai, kailiai, “ridikiuliai” – baisiai tiko žaisti su draugėmis „ponias”. Kiek „nužaista” karolių, segių, sidabrinių litų, net prabangus kryžius su granato akmenukais, – verčiau neprisiminti.
Atgavus Nepriklausomybę aptikau senelio archyvą: firminius vokus, atvirlaiškius, katalogus, žemės dokumentus. Auksinių rankų J.Tidikis 1937 m. buvo Lietuvių verslininkų sąjungos Utenos skyriaus valdybos pirmininkas. Turėjo medienos įmonę „Medžių prekyba, lentpjūvė ir dėžių D-vė „Giria“ bei „Mechanišką mašinų dirbtuvę“ šalia Utenos malūno. Gamino vandens turbinas, remontavo žemės ūkio techniką. Vertintas kaip malūnų inžinierius.
Karo metų kortelės su svastika įsigyti metalui.
Mechaninės dirbtuvės firminis vokas ir atvirlaiškiai.
Jono Tidikio išradimas – automatinė kruopų skaldytuvė. (1936 m.)
Utenos pramonininkai Elžbieta ir Jonas Tidikiai sužadėtuvių dieną. (1925 m.) (antroje nuotraukoje prie įžangos).
Mano močiutė Elžbieta Vaškelytė - Tidikienė ir mamytė danutė Tidikytė - Žigienė (1943, Utena) (pirmoje nuotraukoje prie įžangos).
Senelis padarė ir respublikinės reikšmės atradimą: sukonstravo automatinę kruopų skaldytuvę. Per valandą 65 kg svėręs automatas, naudojęs 1,8 kw elektros, pagamindavo 250 kg smulkių kruopų. Ir dabar miežinės kruopos skaldomos J.Tidikio išrastu principu. Kruopinė 1936 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune pelnė sidabro medalį ir premiją. Tačiau net paties Prezidento A.Smetonos pasveikintam išradėjui medalio neįteikė. Dėl valstybės taupymo politikos jį siūlyta nusipirkti už 30 Lt. Senelis įsižeidė ir nutarė tuos pinigus verčiau išleisti „Metropolyje“.
Į laikinąją sostinę Kauną senelis traukdavo su kolegomis verslininkais. Išliko valstybės teatro repertuaro programėlės, išmargintos reklamomis: „Kipro Petrausko muilas“, radijo aparatas „Telefunken“, kojinės „Coty“, balinantis kremas „Metamorfoza“… Močiutė nemėgo senelio „gastrolių“, nes Kaune prieškariu veikė ne tik teatrai, bet ir linksmybės namai. Bus ką nugirdusi vyrams lošiant preferansą, nes piktokai patraukdavo senelį per dantį.
Apie Kauną ir „ponišką virtuvę“ E.Tidikienė atsiliepdavo skeptiškai. Restorane namų šeimininkę iš provincijos apstulbino kainos, tad ji ryžosi užsisakyti pigesnį „musą“. Kelneriui atnešus patiekalą, močiutė sunkiai slėpė pasipiktinimą: „musas“, jos žodžiais, buvę šaltos manų košės putėsiai, užpilti mėlynių sunka.
Sovietams okupavus Lietuvą, senelio įmonės nacionalizuotos. Prasidėjus karui – grąžintos. Dirbtuvėje teko taisyti vokišką karinę techniką, motociklus. Metalą įsigydavo su specialiomis, svastika ženklintomis kortelėmis. Po karo grėsė tremtis. Išgelbėjo J.Tidikio autoritetas, o gal pomėgis „žmonėtis“. Prietemoje per sodą paslapčia atslinkęs pažįstamas paragino tučtuojau dingti, – šeima pirmuoju numeriu įrašyta ištremti. Senelį ištiko šokas – naujai valdžiai nenusidėjęs, dusyk nacionalizuotas, kokio bieso bėgti, už ką? Bet energingoji močiutė „užstruzdino“, ir jie paliko Uteną. Tik po Stalino mirties grįžo namo. Įmonių įranga pražuvo.
Prie tarybinės valdžios senelis ne kartą pasižymėjo kaip racionalizatorius. Jų dukra Danutė Tidikytė – Žigienė, mano mamytė, baigė prestižinę Vilniaus akušerių mokyklą ir padėjo ateiti į pasaulį ne vienai gyvybei. Sūnus Rimantas Tidikis tapo pedagogikos mokslų profesoriumi, etikos vadovėlių autoriumi.
Vesdama anūkes Birutės gatve maudytis į Vyžuonaičio ežerą, močiutė Elžbieta mostelėdavo į „Mechaniškos dirbtuvės“ liekanas ir tardavo: „Jei ne tie prakeikti sovietai, būč važinėjus limuzinu…“