Šiandien čipendeilas (angl. chippendale) – tam tikro stiliaus pavadinimas. Viena jo ypatybių yra tai, kad pirmąsyk istorijoje stiliaus pavadinimu įprasminta meistro pavardė, o ne, kaip iki tol buvo įprasta, monarcho vardas. Žymiosios liūto letenėlės, laikomos vienu lengvesnių būdų atpažinti šį stilių, beje, nebuvo itin mėgstamos jo pradininko Tomo Čipendeilo (Thomas Chippendale). Paties meistro kurtuose balduose dažniau vaizduota sugniaužta paukščio koja, tarsi šis tupėtų įsikibęs į rutulį.
Tikroji čipendeilo epocha – trumpa
Ištarus žodį čipendeilas tam tikri vaizdai neabejotinai iškyla plačiam žmonių ratui – praktiškai visiems, kas yra bent kiek domėjęsis vintažiniais ar naujai pagamintais čipendeilo stiliaus baldais. Kodėl taip atsitiko, jei pats stiliaus kūrėjas baldus tegamino vos kelis dešimtmečius?
T.Čipendeilas gimė 1718 m. medžio drožėjo šeimoje, mažame Jorkšyro miestelyje Anglijoje. Niekam nė mintis nekilo, kad berniukas ateityje išgarsins giminės pavardę visame pasaulyje. Mažasis Tomas vaikystėje mokėsi rašto, stebėjo tėvo darbą ir padėjo jam itin dailiai drožinėdamas medieną, mat kiti šeimos vaikai tam visiškai neturėjo polinkio ir gabumų.
Sulaukęs 21 – erių ieškoti drožėjo darbo jaunas vyras iškeliavo į Londoną. Ten 1748 m. jis vedė ir būdamas trisdešimties pradėjo savo verslą. T. Čipendeilui sekėsi ne tik versle. Jis susilaukė ir gausios šeimos – net 11 vaikų. Pirmagimis Tomas pratęsė tėvo šlovę bei verslą dar 40 metų, todėl istorikams dėl to kyla nemažai painiavos.
Viso labo apie 30 metų (1749 -1779) anglų baldų dizaine karaliavo jo vardu pavadinto stiliaus kūrėjas vyresnysis Tomas Čipendeilas. Jis ištobulino daugelio baldų formas, sukūrė naujus jų tipus, gamino baldus ne tik aristokratų pilims, bet ir besiformuojančios buržua klasės atstovų namams.
Pradiniame verslo etape, sekdamas tuometine mada bei stiliumi, kuris vadintas karalienės Anos vardu, baldus ir kuriamus interjerus meistras perkraudavo detalėmis. Vėliau kuriamų baldų linijos tapo tiesesnės, o dekoras lakoniškesnis.
Pavydėtina Čipendeilo verslininko gyslelė
Gerų baldų meistrų tuometiniame Londone buvo keli šimtai. Kai kurie jų sukūrė savo dirbtuves ir samdėsi pagalbininkų. Tomas buvo vienas tokių. Nedidelę dirbtuvėlę jis atsidarė pasinaudodamas žmonos kraičiu. Didelės sėkmės pirmasis verslas neatnešė, todėl meistras priėmė strateginį sprendimą – persikėlė ten, kur koncentravosi meninės amatininkų pajėgos ir projektuotojai bei architektai. Kitaip tariant, ten, kur pirmiausia traukdavo turtingi klientai. 1753 m. T.Čipendeilas savo dirbtuves atidarė žymiojoje St. Martin’s Lane gatvėje, tuometiniame menininkų susibūrimo centre, visai netoli dabartinės garsiosios Trafalgaro aikštės.
Antrasis ir komerciškai dar sėkmingesnis jo žingsnis buvo leidinys – katalogas ir gamybos vadovas. Pirmąjį šį savo leidinį T.Čipendeilas išleido 1754 m. Sutrumpintai jis vadinosi „Gentleman and Cabinet-Makers Director“, tačiau visas pavadinimas gerokai ilgesnis: „The Gentlemanand Cabinet-maker’s Director. Being a large Collectionof the Most Elegantand Useful Designsof Houshold Furniturein Gothic, Chineese and Modern Taste“. Keliuose šimtuose graviūrų buvo demonstruojami įvairios paskirties ir labai skirtingos stilistikos baldai, kai kuriuose jų keistai derėjo klasikinis prancūziškas, rytietiškas ir gotiškas stiliai.
Leidinyje buvo pateikta ne tik baldų, bet ir įvairių karnizų lovoms bei langams, apvadų židiniams, laiptų turėklų, veidrodžių rėmų, padėklų ir net arbatos dėžučių pavyzdžių pačiam įvairiausiam skoniui.
Galima sakyti, kad būtent T.Čipendeilas „išrado“ eklektiką. Tačiau išties eklektiškas buvo jo užsakovas – dar tik begimstanti buržua klasė, spėjusi pakeliauti ne tik po Europą, bet ir po egzotiškas kolonijines šalis.
Pasaulinė Čipendeilo sėkmė
Leidinys sukėlė furorą, buvo išgraibstytas ir jau kitais metais išleistas vėl – iš 161 ankstesniojo leidinio puslapių pakartoti 95 ir sukurti 105 nauji. Atsirado tokių naujų baldų, kaip staliukas skutimuisi ar apdaila naminiams vargonams. Iš viso kataloge pademonstruoti 46 skirtingų pavadinimų gaminiai. Trečią kartą pasaulinės sėkmės sulaukęs katalogas vėl išleistas 1762 m.
Paminėtina, kad T. Čipendeilas leidinio įžangoje skelbia ambicingą siekį ugdyti ne tik baldų meistrų, bet ir užsakovų skonį, siūlo nesivaržyti ir jo projektus kopijuoti. Atrodytų, kad meistras tik gerokai palengvino darbą savo konkurentams, tačiau išties jis taip išpopuliarino savo vardą ir užsiėmė vietą dizaino istorijoje. Be to, pats T. Čipendeilas ir jo pagalbininkai fiziškai nebūtų pajėgę pagaminti tokios daugybės baldų. Katalogas buvo populiarus ne tik Didžiojoje Britanijoje, visose Europos šalyse, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jo leidimas irgi buvo pakartotas. Tiesa, pikti liežuviai skelbė, kad leidinį parengė ne tik oficialusis jo autorius, bet ir dar keletas „šešėlinių“ projektuotojų, tačiau tai nebuvo įrodyta.
Projektų nekartodavo
T. Čipendeilo kūriniai pasižymėjo beveik idealiomis proporcijomis, patvarumu, nepaisant regimo lengvumo, ir ilgaamžiškumu. Tad estetika puikiai derėjo su praktiškumu ir funkcionalumu. T. Čipendeilas laikomas vienu geriausių meistrų, gaminusių raudonmedžio baldus. Šis medis visai atsitiktinai Angliją pasiekė tik 1725 m. kaip laivo, plaukusio iš egzotiškų kraštų, balastas.
Pačiais geriausiais T. Čipendeilo rankų kūriniais laikomos kėdės, krėslai ir sofos. Kėdžių nugarėlių formos išsiskyrė didžiule dekoro įvairove, jų kontūruose dažnai galima pastebėti smuiko, aukštos elegantiškos vazos ar gotikinių langų arkų siluetus. Kojelės paprastai būdavo užbaigiamos suspausta paukščio kojele, o kartais – liūto letena.
Meistras gamino ir baldus, skirtus praustuvui, knygoms, pietų ir kavos stalus, lovų rėmus su kolonomis, laikrodžių korpusus, veidrodžių apdailą. Dekoro motyvų buvo tiek daug ir tokių įvairių, kad specialistai ir dabar sunkiai geba juo suklasifikuoti. Juolab kad T. Čipendeilosavo projektų nekartodavo, ir jo užsakovai galėjo būti tikri, kad įsigyja visiškai unikalų gaminį.
Originalai sunkiai nustatomi
Unikalius šio meistro ar jo dirbtuvių darbus atskirti nuo baldų, kitų meistrų pagamintų pagal T. Čipendeilo išleistą katalogą, beveik neįmanoma, mat jie nebuvo kaip nors žymimi. Tad identifikuoti juos galima tik pagal tuometinius pirkimo-pardavimo dokumentus ir tiksliai dokumentuotą vėlesnę jų judėjimo istoriją. Tad, ko gero, šiandien tik Anglijoje galima identifikuoti originalius T. Čipendeilo gaminius, mat neretai jie tebėra toje pačioje vietoje, kuriai kadaise buvo pagaminti. Bet ir tokiu atveju ne visuomet įmanoma surasti kelių šimtmečių senumo dokumentus. Todėl įrodytos kilmės originalūs T.Čipendeilo dirbtuvių baldai kainuoja pasakiškus pinigus. Pavyzdžiui, vienut viena kėdė viename iš garsių Anglijos aukcione parduota už beveik pusę milijono, o komoda – už 1,5 mln. dolerių. Kita vertus, viso pasaulio kolekcininkams lieka viltis visai netikėtai įsigyti tegu ir nedokumentuotą, bet „tikrą čipendeilą“.
Originaliais T.Čipendeilo baldais šiandien galima pasigėrėti muziejuose – Victoria and Albert Londone, Harewood House Jorkšyre, Paxton House Škotijoje. Visai gali būti, kad Jorkšyro muziejuje baldai stovi nuo pat pagaminimo, mat pats garsusis meistras vadovavo įrenginat šį interjerą.
Šiuos rūmus britai neretai pasirenka kurdami istorinius filmus. Pavyzdžiui, ten nufilmuota didžioji dalis draminio serialo „Victoria”, kurį užgniaužę kvapą žiūrėjo milijonai žmonių.
Iki durų plaktuko
T.Čipendeilo įmonė garsėjo dar ir tuo, kad imdavosi gaminti ne tik baldus, bet ir kurti visą interjerą. Meistrai, jam pačiam prižiūrint, įrenginėjamuose dvaruose sukurdavo viską, pradedant durims skirtu plaktuku. Prireikus samdydavo kitų dekoro sričių meistrus, kad šie pagamintų laikrodžius, veidrodžius, užuolaidų audinius. Bet raštus tekstilės užsakymams dažnai nupiešdavo pats meistras.
T.Čipendeilo dirbtuvėse dirbo apie pusšimtis baldų meistrų, o šeimininkas dažniausiai darbuodavosi kaip jų meno vadovas, buvo įmonės veidas ir jos populiarintojas. Jis turėjo ir du finansininkus, kurie nuolat rūpinosi, kad užsakovai, kurių įnoringiausi užsakymai jau atlikti, susimokėtų. Ir tais senais laikais skirtis su pinigais žmonės, deja, neskubėdavo. Matyt, dėl to žymiajam baldininkui, turinčiam verslininko gyslelę, ir kilo mintis teikti dar ir patalpų remonto, daiktų pervežimo ir baldų nuomos paslaugas. Kaip įprasta aniems laikams, T.Čipendeilas turėjo ir įtakingą užsakovą – globėją. Tai buvo žymios aristokratų giminės atstovas lordas Džilbertas Hetkotas (Sir Gilbert Heathcote). Jis meistro gyvenime buvo toks svarbus, kad prireikus kėdžių šio lordo motinos laidotuvėms, jos beregint buvo pagamintos. Taip T. Čipendeilas į istoriją įėjo ir kaip pirmasis baldininkas, gaminantis laidotuvinius atributus. Tikėtina, kad jis gamino ir karstus, mat senuose dokumentuose yra išlikę ir tokių gaminių sąskaitų.
Tad drąsiai galime teigti, kad T. Čipendeilas buvo išskirtinis meistras savo novatoriškumu, kūrybingumu bei lankstumu. Kiti jo amžininkai baldininkai ne be priežasties pykdavo ant didžiojo meistro už tai, kad jam užsakovai noriai mokėdavo daugiau nei kitiems už lygiai tokius pačius baldus.
