Ramunė Damijonaitienė savo namų be gaublio neprisimena – jis visad drauge, o dabar dar ir prikeltas naujam gyvenimui.
Vaikiškų išdaigų auka
Gediminas Damijonaitis gaublį prisimena dar iš vaikystės: kur kraustydavosi šeima, ten keliaudavo gaublys. Ilgainiui jo spalvą nublukino laikas, tačiau labiausiai gaublys kentėdavo per vaikiškas išdaigas. Mat vieną kartą Gediminas su broliu sugalvojo gaubliu pasimėtyti lyg kamuoliu ir jis keliose vietose suskilo. Gediminas neprisimena, ar buvo už tai labai išbartas, ar ne. Prireikė trijų dešimčių metų, kol visai atsitiktinai jis sužinojo, kad ir gaublius galima restauruoti, ir ilgai negalvodamas tuo užsiėmė. Po profesionalios restauracijos gaublys namo grįžo kaip naujas ir dabar yra ne tik dekoratyvi namų puošmena, bet ir daiktas, kuris ir toliau keliaus iš kartos į kartą.
Gedimino mama Ramunė Damijonaitienė juokavo, kad sūnus, matyt, jautėsi gerokai kaltas dėl gaublio žaizdų, todėl labiausiai rūpinosi, kad jų neliktų. Ji gaublį prisimena nuo kokių dešimties metų, kai pradėjo skaityti Žiulio Verno knygas ir reikėjo būtinai išsiaiškinti, kur keliauja bebaimiai romanų herojai. Štai tada gaublys ir pravertė. „O šiaip jis tiesiog stovėjo ir tiek. Mažiausiai nukentėjusi jo vieta buvo Australija, taigi toji Australija nuo lentynos į mus dažniausiai ir žvelgė“, – juokiasi pašnekovė.
Antanas RUCEVIČIUS (1880–1949) buvo to meto visuomenės šviesulys, aktyvus, pilietiškas ir iniciatyvus žmogus.
Pirmasis gaublio šeimininkas buvo Ramunės senelis ir Gedimino prosenelis Antanas Rucevičius. Žmogus nepaprastas – knygnešys, leidėjas, spaudos darbuotojas, žodžiu, kultūros ir šviesuomenės atstovas. 1918 m. jis įkūrė knygų leidimo bendrovę „Švyturys“ ir jai vadovavo ne vienus metus. O štai Vlado Žuko knygoje „Švyturio” bendrovė knygoms leisti ir platinti 1918-1931“ galima rasti žinią, kad bendrovė išleido Antano Vireliūno parengtą gaublį su lietuviškais užrašais. Taigi lyg ir nekyla abejonių, kad šio Leipcige daktaro H. Fisherio parengto ir gaminto „Žemės Globo” rengėjas yra Antanas Vireliūnas ir kad greičiausiai vieną iš tų metų gaublių prosenelis įsigijo. Kelintais metais buvo pagamintas būtent šis gaublys, tiksliai nėra žinoma, matyt, apie 1927-1930 – uosius. Sunku pasakyti, koks iš viso buvo šios bendrovės užsakymu pagamintų gaublių lietuvių kalba kiekis. 1930 m. „Švyturio“ sandėlyje kilęs gaisras sunaikino šios bendrovės archyvą ir daugybės vertingų duomenų neliko.Tačiau to tiražo gaublių, išlikusių iki šių dienų, tikrai yra ne vienas.
Gaublys parengiamas ir pagaminamas ne tuo pačiu metu, nes jų rengėjas ir leidėjai dažniausiai yra ne tie patys asmenys. Gaublio rengėjas kaupia ir sistemina geografinę, istorinę, geopolitinę medžiagą, o gamintojas atlieka užsakymą – pagamina gaublį. Geografinė informacija (kalnų, jūrų, lygumų ir kitų gamtos objektų) padėtis lieka beveik nepakitusi, o istorinė – geopolitinė situacija (karai, valstybių dalybos, nauji vietovardžiai) kinta labai greitai ir būtent pagal šią informaciją paprastai nustatomas gaublių amžius.
Ši neilga istorija galėtų turėti du moralus: niekada neskubėkime išmesti senų daiktų, o esant galimybei juos dar ir atnaujinkime. Smagu, kai prosenelius menančios relikvijos gyvena tarp mūsų, o ne sandėliukų dėžėse, smagu, kai daiktai šalia mūsų yra gyvi praeities liudininkai.
Restauratorės žvilgsnis į gaublį
Pas restauratores Laimą Statkienę ir Daivą Snitkutę šis gaublys atkeliavo prastos būklės. Rutulys buvo gerokai deformuotas ir skilęs horizontaliai ir vertikaliai, gaublio stovelio konstrukcija klibanti, nefunkcionali, rutulys nesisuko. Įvertinę gaublio būklę, restauratorės pasirinko konservatyvų restauravimo metodą, labiau išsaugantį objekto autentiškumą. Teko sutvirtinti gaublio konstrukciją, atkurti jo funkcionalumą ir estetinį vaizdą. Atrodo, kad viskas puikiai pasisekė.
„Jei namuose turite seną gaublį ar kitų daiktų, pagamintų iš papjė mašė – popieriaus masės, ir juos reikia atnaujinti, būtų pravartu pasidomėti, pasikonsultuoti ir išklausyti kvalifikuoto restauratoriaus patarimų, nes patiems restauruoti senus ir vertingus daiktus neatsakinga. Vien paklijavus popieriaus lopinėlį netinkamais klijais, daiktą galima sugadinti nepataisomai ir tuomet jis praras tiek estetinę, tiek istorinę vertę. Pradedant restauruoti senus istorinius daiktus, pirmiausia reikia išsamiai juos išanalizuoti, o dirbant turėti daug žinių ir supratimo. Šiuo atveju taip pat reikėjo elgtis labai atsakingai, juk tai senas gaublys lietuvių kalba, jis turi didelę istorinę bei meninę vertę. Šiandien galiu pasakyti, kad jo restauravimas buvo labai sudėtingas, nes norėjosi išsaugoti ir laiko žymes, ir gaublio autentiškumą. Džiaugiamės, kad pavyko“, – patarimais dalijosi profesionali restauratorė Laima Statkienė.