Porceliano dirbiniai mus žavi savo lengvumu, grakščiomis formomis, dažnai sudėtingu, puošniu dekoru. Tačiau dar nuostabiau atrodo nėrinių porcelianas. Jis sužavėjęs ir kaunietę Vidą Jakniūnienę todėl jos namuose jau daugelį metų vis „apsigyvena“ nauja porceliano nėriniuose paskendusi figūrėlė, atkeliavusi iš Vakarų Europos antikvariatų ar aukcionų. Apžiūrinėdami Vidos kolekciją, šiandien prisilieskime ir prie nėriniuotojo Drezdeno porceliano.
Nėrinių porcelianas – tai dažniausiai jaunų moterų, balerinų ar šokėjų, pasipuošusių ploniausių ažūrinių nėrinių drabužiais, figūrėlės. Rūbų puošnumą išryškina ir spalvos – ažūras dažniausiai dekoruotas rausvų ar melsvų spalvų tonais, suteikiančiais skulptūrėlėms lengvumo ir dekoratyvumo.
Šimtametė Drezdeno porceliano istorija
Kaip ir visi porceliano gaminiai, taip ir nėrinių porcelianas buvo išrastas Kinijoje. Europoje romantiškos nėrinių porceliano skulptūrėlės pradedamos gaminti Vokietijoje, Drezdene, XVIII a. pabaigoje. 1760 m. Georgas Henrikas Mecheludas (Macheleidt) įsteigia porceliano manufaktūrą ir joje bando gaminti pirmuosius nesudėtingus, iš atskirų detalių susidedančius nėrinių porceliano gaminius. 1858 m. gamykla perstatoma, jai vadovauti ima broliai Vaitai, bet eksperimentai su pretenzinguoju porcelianu nesustoja. Tačiau tik nuo 1880 m., manufaktūrai patekus į apsukraus verslininko Antuano Miulerio (Müller) rankas, nėrinių porcelianas pradedamas gaminti kur kas didesniais kiekiais. Nuo tada Miulerio vardas imtas sieti su pasaulyje žinomu ir itin vertinamu nėrinių porcelianu. Miulerio porceliano dirbinai, dar vadinami Drezdeno porcelianu, buvo labai populiarūs ir mėgstami to meto turtingųjų interjeruose, aukštai vertinami porceliano žinovų ir figūrinių kompozicijų mėgėjų. Iki XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigos tai buvo viena iš geriausių ir garsiausių porceliano gamyklų ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Jos produkcija eksportuojama į daugelį pasaulio šalių. Tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje gamykla buvo visiškai sugriauta. Kad ir kaip būtų gaila, atkurti gamybos nepavyko. Paskutiniai dirbiniai firmos ženklu buvo pažymėti 1949 m. 1907-1949 m. firmos ženklas – melsvos spalvos karūna, po ja ištęstas, kiek banguotas rėmelis, kuriame įkomponuotos stilizuotos raidės MV . (Muler Volkstedt). Gali būti ir papildomi įrašai: Germany, Dresden dec.
Šiuo metu Vokietijoje veika 11 porceliano fabrikų, gaminančių pačią įvairiausią produkciją, dirbiniai daromi rankiniu būdu, dažai ruošiami pagal senovines instrukcijas, taip pat rankomis išrašomi fabriko ženklai.
Drezdeno sekėjai Airijoje
Nėrinių porceliano gamybos sekėjų yra ir mūsų dienomis. 1962 m. Airijoje, Korko grafystėje, Dromcoliherio mieste Oskaras ir Džoana Saar įsteigė porceliano fabriką, gaminantį tokias skulptūrėles. Po Oskaro mirties nuo 1968 m. fabrikui vadovauja Džoana su dukra Sabina. Jos sėkmingai tęsia šeimos tradiciją – aukštos meninės ir technologinės kokybės porceliano skulptūrėlių gamybą. Net ir mūsų dienomis tokių skulptūrėlių gamyba laikoma unikalia. Šios firmos dirbiniai iki šiol vadinami „Airiškuoju Drezdenu“ („Irish Dresden“). Firma naudoja Miulerio fabriko ženklą – banguotame, po karūna kiek ištęstame rėmelyje įkomponuotą inicialą MV, ir įrašą Irish Dresden. Tačiau, kaip dažnai pasitaiko senesnių Vakarų Europos porceliano firmų meno dirbinių kopijuotojams, jie gerokai persistengia. Airiškasis Drezdeno porcelianas – ne išimtis. Jo skulptūrėlių damos tiesiog skęsta nėriniuose, kurie daugybe sudėtingų klosčių dengia merginų figūras.
Žinoma, taip išpopuliarėjus Drezdeno nėrinių porcelianui atsirado daugybė šios technologijos ir net pačios manufaktūros ženklų kopijuotojų, todėl ne visada lengva nustatyti, kur tikrasis Drezdeno porcelianas, o kur jo padirbinys. Tačiau bet kuri skulptūrėlė, pagaminta pagal senąsias nėrinių porceliano technologijas, šiandien itin vertingas, nes yra unikalus rankų darbo kūrinys.
Kodėl Drezdeno porcelianas toks brangus?
Nėrinių porceliano gamybos pradžioje buvo labai sudėtinga pasiekti tokiems dirbiniams būtiną aukštą degimo temperatūrą (maždaug 1300 C), tad jie buvo labai trapūs ir iš tų laikų – XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios – jų išliko labai mažai. Štai kodėl jie yra labai vertingi ir brangūs. Visame pasaulyje porceliano skulptūrėlės ypač vertinamos dar ir dėl ypatingos gaminimo technologijos. Pirmiausia ant figūrėlės rankomis formuojami medvilniniai nėriniai ar tiulis, po to merkiama į skystą porceliano masę ir išdegama. Audiniai sudega, o jų vietoje lieka panašus į audinį porcelianas. Tai itin sudėtingas ir ilgas procesas, prasidedantis dailininko ar skulptoriaus pirminiu eskizu ir pasibaigiantis nereikalingų medžiagų išdeginimu. Išdegtos figūrėlės tapomos rankomis, todėl jų vertė dar didesnė.
Ką byloja ženklai?
1. Šis ženklas žymi, kad tai Vokietijoje, Šandyzelyje (Sandizell), 1951 m. įsteigtame porceliano fabrike „Hoffneris ir Co“, apie 1960 m. pagaminta balerinos skulptūrėlė. Gaminta pagal senesnį XIX a. pabaigos pavyzdį, kas autorius, neaišku. Fabriko steigėjams rūpėjo pelnas, kurį garantavo tokių skulptūrėlių paklausa. Mažame miestelyje rasti kvalifikuotų darbuotojų nebuvo sunku, nes daugelis jų po 1949 m. Vokietijos demokratinės respublikos įkūrimo pasitraukė į Bavariją (VFR). Jie puikiai išmanė Drezdeno stilių, tiksliau, jo neorokoko atmainą – puošnių, prabangių skulptūrėlių gamybą. Firma stengėsi mėgdžioti antikvariatą, savo dirbinius signuodavo įvairiais ženklais, atrodančiais kaip senesnių firmų, ar suteikdavo senesnio ženklo įvaizdį, taigi dirbo ne visai sąžiningai. Daugelį savo gamybos skulptūrėlių jie žymėjo Italijos porceliano firmos „Kapo di Monte“ (Capodimonte), veikusios nuo 1771 metų, ženklu – karūna ir N raide po ja. Šią garsią Italijos porceliano manufaktūrą įsteigė karalius Karlas de Burbonas savo žmonai Marijai Amalijai iš Saksonijos. Manufaktūra veikė iki 1759-ųjų, po dvylikos metų, 1771 – aisiais, jos veiklą atgaivino Karlo sūnus Ferdinandas VI. Jis valdė Neapolį, todėl po karūna ir yra raidė N. Taigi, Hofnerio porceliano dirbiniai turėjo atrodyti kaip senos, žymios manufaktūros kūriniai. Nors šios firmos gaminiai nėra unikalūs, o tik senesnių Vokietijos porceliano dirbtuvių gaminių kopijos, technologiškai jie atlikti puikiai. Palyginti su kitomis XX amžiaus 7-9 dešimtmečio VFR firmomis, gaminusiomis panašią produkciją (jos dažniausia būdavo nedidelės, nes taip lanksčiau ir greičiau galėjo reaguoti į gaminių paklausą), „Hoffner ir Co“ buvo viena iš sėkmingai veikiančių firmų gal ir dėl to, kad nesiėmė jokių dizaino naujovių, o pasikliovė senaisiais pavyzdžiais, nors ir ne visai sąžiningai juos pasisavindama. Vėliau tai sukėlė problemų, dėl kurių šis porceliano fabrikas 2008 metų pradžioje nustojo veikti. Bet likimo ironija – kadangi firma jau neveikia ir daugiau nieko nepagamins, jos skulptūrėlių vertė auga, be to, ją didina ir technologiškai teisinga gamyba.
2.Tai aprašyto nėrinių porceliano pradininko „Müller & Co“ fabriko 1909 – 1949 m. ženklas. Skulptūrėlė vertinga, nes originali.
3. Nėrinių porceliano skulptūrėlėmis XX a. trečiame dešimtmetyje garsėjo ir Franco Ziberio (Franc Sieber) porceliano gamykla Rudolštate, Tiuringijoje. Po Antrojo pasaulinio karo, 1949 metais, gamyklą buvo numatyta nacionalizuoti (ši Vokietijos dalis tapo socialistine). Francas Ziberis pasitraukė į Federatyvinės Vokietijos respubliką ir ten Bavarijoje, Kiupse, su bendrasavininke Gizela Keilhauer vadovavo skulptūrėlių gamybai. Nuo 1950 m. šią nedidelę gamyklą perėmė Karlas-Haincas Klettas, jo porceliano dirbiniai žymimi karūna su raide D.
