Kai Burbiškio dvare (Pakalniškių seniūnijoje, Radviliškio r.) įvyksta tulpių žydėjimo šventė, o galiausiai jos ir visai nužydi, toliau ramiai srovena dvaro kasdienybė. O joje jau be šventinio ir žydinčio šurmulio atsiveria šios nuostabios vietos istorija, interjero autentika, parkas, pilnas žydinčių saulučių ir paukščių ir gausybė romantiškų tiltelių, bylojančių apie čia plevenusią ir plevenančią meilę. Žinoma, už dvaro išpopuliarinimą turbūt reikėtų dėkoti tulpėms – šios šventės idėjos autoriaus, dvaro direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus dar 1999 m. sugalvota šventės misija įvykdyta – Burbiškio dvaras jau vadinamas tulpių dvaru, o šventė – vienas gražiausių renginių Lietuvoje, beje, vykusių praeitą šeštadienį, bet mes i bandysime dvaru pasigrožėti kur kas plačiau, nes tai vieta, kur verta užsukti visais metų laikais.
Burbiškio dvaras - sodyba kito ir plėtėsi
Vaikštant po Burbiškio dvarą visą laiką kirbėjo mintis, kad jį sukūrė du vyrai. Vienas prieš gerą šimtą metų, kai paveldėtame dvare įgyvendino visas savo svajones, ir tai buvo dvarininkas Mykolas Baženskis. Antras – ilgametis dvaro direktorius Egidijus Prascevičius, sugebėjęs pamatyti tai, ko greičiausiai niekas nebūtų pamatęs ir 1981 m. pradėjęs organizuoti pirmąsias parko tvarkymo talkas, kryptingai ir atkakliai šį dvarą kėlė naujam gyvenimui, drauge juo gyvendamas ir pats. Tačiau apie viską iš pradžių. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Burbiškio dvarą siekia XVII a. – šio amžiaus pabaigoje Burbiškio dvaras atiteko Andriejui Drobišui, o 1692 m. iš jo dvarą nupirko Konstantas Drobišas. Tuo metu Burbiškio dvaras buvo smulki bajoriškos žemės valda. XVIII a. pirmoje pusėje dvarą valdė dvarininkai Tovianskiai, bet atsigavo jis tik XVIII a. viduryje, kai jį įsigijo dvarininkai Straševičiai. Būtent jie suremontavo ir išplėtė gyvenamąjį rūmą, pastatė naujų pastatų, pradėjo kasti tvenkinius.
Burbiškio dvaras – romantizmo, istorizmo ir neogotikos paveldo vertybė, jame stengiamasi aktualizuoti ne tik architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas.
Pagaliau – Baženskiai
1819 m. Burbiškio dvaras tapo Baženskių nuosavybe ir valdant šiai šeimai dvaras dar labiau išaugo: buvo išplėsta dvaro sodyba, pastatyta naujų pastatų, pradėtas formuoti dvaro parkas. 1903 m. po tėvo Ignoto Baženskio mirties dvarą paveldėjo Mykolas Baženskis, pradėjęs vėl kitokį dvaro gyvenimo etapą. Naujasis dvaro valdytojas jaunystėje mokėsi Rygoje, studijavo agronomijos mokslus Leipcige, pasižymėjo romantiškomis aspiracijomis, dievino kompozitoriaus Štrauso muziką ir labai mėgo skaityti poeto Adomo Mickevičiaus poemas. Garsaus ir mylimo poeto kūryba skatino domėtis istorija, Lietuvos praeitimi, senove. Dar mokydamasis M. Baženskis svajojo papuošti Burbiškio dvaro parką gražiais meno kūriniais, sukurti ypatingą vietą, tad, baigęs mokslus Vokietijoje, jis sugrįžo į Burbiškį ir pats ėmėsi aktyviai ir išmoningai tvarkyti ūkį.
Parko suklestėjimas
Mykolas Baženskis įkūrė didelį, puošnų parką, iškasė tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė gausybe tiltelių – fantazijos netrūko. Tarp salų su romantiškais pavadinimas – kaštonų sala, eglių, orkestro – vingiavo Meilės alėja, prisėsti kvietė žavingi suoleliai, jauki altana. Gulbių namelyje, žinoma, rezidavo gulbės, o tuo metu tai buvo didelė retenybė. Šis parkas, galima sakyti, buvo viena iš vizitinių dvaro kortelių, bet ne vienintelė – dvarininkui netrūko ir daugiau originalių sumanymų. Pavyzdžiui, jis pastatė pelėdinę, nes norėjo, kad dvare būtų pelėdų, sodino daug augalų, patinkančių lakštingaloms, kad jos čiulbėtų, ir ta intencija turėjo keistą darbininkų priėmimo į darbą kriterijų: laikai katę – darbo dvare negausi. Pirmenybė čia buvo teikiama sparnuočiams ir jų koncertams.
Jau XX a. pirmoje pusėje Burbiškio dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomas ir lankomas. Čia lankydavosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basanavičius, lenkų rašytojas ir poetas Kornelijus Makušinskis, kuris buvo vedęs M. Baženskio seserį Emiliją Baženskytę, Petras Vileišis. Dvaro svečiai ypač mėgo plaukioti valtelėmis parko tvenkiniais, pasivaikščioti po parką, skaityti. Čia nuolat vykdavo poezijos skaitymo vakarai, kameriniai koncertai, vaikų ekskursijos. Gamtos prieglobstyje pleveno meno dvasia ir intelektualūs pašnekesiai.
Burbiškio dvaras ir jauno skulptoriaus užduotys
Atskiro dėmesio nusipelno parko skulptūros. Gyvendamas Burbiškio dvare, Mykolas Baženskis neatsisakė savo sumanymo skulptūromis išpuošti dvaro parką ir ieškojo menininko, galinčio jo idėjas įgyvendinti. Toks jam pasirodė jaunas ir gabus skulptorius Kazimieras Ulianskis, mokęsis skulptūros Lenkijoje. 1910 m. dvarininkas su juo susipažino, o jau 1912 m. parko centrinę dalį papuošė K. Ulianskio kūrinys – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Tai, beje, pirmasis LDK Vytauto paminklas Lietuvoje. Skulptorius sukūrė ir kitus paminklus bei skulptūras: poeto Adomo Mickevičiaus paminklą, skulptūrą „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, liūtų skulptūras Liūtų tiltui, Fauno skulptūrą – „velniuką“, Nimfos skulptūrą, Baženskių šeimos biustus ir herbus. Iki šių dienų ne visos skulptūros išliko, bet tai, ką buvo galima išsaugoti ir restauruoti, ir dabar puošia dvaro teritoriją ir byloja gražias jų išgyvenimo istorijas.
Po Burbiškio dvaro gaisro
Burbiškio dvaro sodybos istorija liūdnesnė nei parko, mat XX a. pr. dvaro sodybos medinis rūmas sudegė. Nauji rūmai nebuvo pradėti statyti, tad buvo rekonstruota ir pritaikyta gyventi akmenų mūro oficina, prie jos pristatyti priestatai, kurie ir suformavo didelį uždarą kiemą. Dvaro rūmai tapo panašūs į mažytę tvirtovę, o jų neogotikinė architektūra, palyginti su kitais dvarais Lietuvoje, buvo visiškai kitokia. XX a. pirmoje pusėje Burbiškio dvaro pastatų kompleksą sudarė rūmai, ledainė, pirtis, vaikų namas, guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas ir ūkinis pastatas, arklidės, svirnas, karietinė, balandinė, daržinė, klojimas, motorinis malūnas, bravoras, karvidė ir kalvė. Beje, agronomas Mykolas Baženskis pasirinko auginti raudonuosius sėklinius dobilus. Dabar dauguma šių pastatų atstatyti, o pagrindinio rūmų pastato interjeras vertas atskiro dėmesio ir prie jo dar grįšime.
Nauja valdžia – nauja tvarka
1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, Baženskių šeima buvo priversta pasitraukti į Lenkiją. Koks absurdas: pokario metais dvare buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Praeities kultūros genocidas… Rūmų salių koklinės krosnys buvo išgriautos, salės performuotos į butus. Nugriauta dalis dvaro sodybos pastatų: pirtis, svečių korpusas, keturių aukštų bokštas, karietinė, gulbių namelis, oranžerija, guvernantės namas, sunaikintos Fauno ir Nimfos skulptūros, Liūtų tiltas. Naujos ideologijos kūrėjams grožio buvo per daug. Ilgainiui užžėlė ir nuostabusis parkas, be priežiūros palikti želdiniai sulaukėjo, sunyko neprižiūrimi takai, apgriuvo tilteliai ir altanos. Tačiau parkas išlaikė pagrindinę planinę struktūrą, išliko nepažeista sudėtinga tvenkinių sistema. Per stebuklą liko stovėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklai, skulptūra „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, parko vartai, mūrinis arkinis tiltelis, liūtų figūros. Gyvenamosios dvaro sodybos sektoriuje išliko centrinė buvusių rūmų dalis, vaikų namas, ledainė, virtuvė. Ūkiniame sektoriuje – akmenų mūro karietinė, arklidės, svirnas, sodininko namas, mūrinė oranžerijos dalis, balandinė. Vis dėlto po kelių dešimtmečių dvaro vaizdas buvo tiesiog tragiškas, jo elegantiškos praeities ženklų nebuvo galima rasti nė su žiburiu.
Altruistiškas palikuonis
Tačiau atrodytų, kad tuomečiam rajono paminklosaugos vadovui Egidijui Prascevičiui taip neatrodė. Parkas ir dvaro likučiai, jo manymu, galėjo įgauti visai kitą vaizdą. Tokios mintys 1981 m. buvo drąsios, bet viskas nuo minčių ir prasideda. Pradėjęs organizuoti talkas parkui tvarkyti, direktorius neketino sustoti. Pamažu, bet vietovė akivaizdžiai keitėsi, kol 1991 m. E. Prascevičiaus iniciatyva buvo įkurtas Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis ir Burbiškio dvaras tapo vienu iš šio muziejaus skyrių. Dvare imtasi didelių darbų. O direktorius susisiekė su Mykolo Baženskio sūnumi Adomu Baženskiu, gyvenančiu Lenkijoje – reikėjo spręsti dvaro nuosavybės klausimus. Išsisprendė viskas labai altruistiškai: 1992 m. A. Baženskis dvarą padovanojo Radviliškio r. savivaldybei su sąlyga, kad dvaro ansamblis bus naudojamas Lietuvos kultūros poreikiams, o pats ponas Adomas su šeima čia visada turės du kambarius ir galės paatostogauti, kai tik norės. Ponas Adomas dvarą paliko būdamas septyniolikos, jautė jam didelius sentimentus, jo pirmieji pasimatymai vyko tarp daugybės žavingų tiltelių, tad jo sąlyga buvo labai natūrali ir palyginti lengvai įvykdoma. Beje, dabar dvare yra įrengta keletas kambarių, kuriuos galima išsinuomoti ir dvare užsibūti kiek ilgiau nei porą valandų – parkas ir želdynai visada dovanoja savo spalvas, aplinka žavinga. Tarp kitko, paskutiniai gyventojai dvarą apleido irgi tik 2000-aisiais, kai buvo perkelti į kitus butus.
Muziejuje nėra labai gausu baldų, bet jie antikvariniai, parinkti labai atsakingai ir sėkmingai kuria praeities nuotaiką.
Restauracijos šuoliai
Išsprendus nuosavybės klausimus, darbai ėjo kur kas sparčiau ir linksmiau. Pagal senas nuotraukas, kurių, pasirodo, buvo labai daug ir kurias direktoriui pavyko surasti (kaip ir daugybę kitų eksponatų), dvaras kėlėsi naujam gyvenimui. Vienas po kito buvo atkurti tilteliai, restauruojama mažoji architektūra, sodinamos klombos ir želdynai. Iš Beinoravos ūkio 1995 m. muziejus įsigijo nedidelę Felikso Malčiausko surinktą ir puoselėtą tulpių kolekciją. Jos buvo susodintos į keletą lysvių Burbiškio dvaro parko gėlyne. Tulpės kasmet buvo dauginamos, kolekcija didėjo, plotas – irgi. Beje, dabar tulpių kolekcijoje yra jau per 460 rūšių ir veislių, o dvaro gėlininkė Vida Jonušienė su dideliu entuziazmu galėtų pasakoti apie žydinčius savo planus. Dvare iš tiesų puikūs želdynai, formuojamos naujų gėlių kolekcijos, vis daugiau žalių gyventojų sulaukia restauruota oranžerija. Šalia parko budo ir pastatai. Remiant Radviliškio r. savivaldybei ir Kultūros vertybių apsaugos departamentui buvo restauruotas centrinis dvaro rūmas, virtuvė, ledainė, galerija, vaikų namelis, atkurtas guvernantės namas, dvaro rūmų svečių korpusas. O 2007 –2008 m., gavus lėšų iš Europos Sąjungos fondų, buvo restauruoti likę dvaro pastatai: karietinė, svirnas, arklidės, virtuvė, balandinė, sodininko namas ir ūkinis pastatas, atkurti tilteliai, o 2010 m. – ir keturių aukštų bokštas, pirtis, oranžerija, altana.
Šiandien dvare nuostabu visais metų laikais. Jį puošia 28 ha ploto peizažinis parkas, raižo darni tvenkinių ir kanalų sistema su penkiolika salų, daugybe pusiasalių ir sąsiaurių, sujungtų 21 tiltu ir tilteliu. Parkas bei romantiškų pastatų kompozicija ir jos akcentai sukuria ypatingą šios vietovės nuotaiką ir atspindi dvaro kūrėjų pasaulėjautą.
Įsiklausanti į praeitį Burbiškio dvaro šiandiena
Skoningai restauruotas ir Burbiškio dvaro rūmų vidus, antikvariato mėgėjai čia gali rasti išskirtinių ir gana retų baldų, pasigrožėti XX a. pradžios apdailos detalėmis, nes viską, ką buvo galima išsaugoti, yra išsaugota ir restauruota, ko ne – maksimaliai autentiškai ir protingai atkurta. Baltoji rūmų salė mena pokylių laiką, Žalioji – kasdienybę, įdomus ir visas rūmų išplanavimas, jo jungtys su visais kitais pastatais. Ypač graži dvare eksponuojamų nuotraukų kolekcija, kurioje – daug praėjusio dvarininkų gyvenimo ženklų. Žiūrėk, visa šeima prie prašmatnaus „Biuiko“, kitur – prie „Fordo“, dar kitur – ant motociklo „Harley Davidson“. Arba teniso aikštelėje, arba su gulbėmis, arba altanoje… Karietinėje vertėtų aplankyti senovinių karietų ir vežimų kolekciją, svirne pasidomėti žemės ūkio mašinomis, arklidės – gera erdvė šventėms ir konferencijoms. Eksponatų netrūksta, o jie, beje, per tulpių žydėjimo šventę būna užrakinti.
Burbiškio dvare labai sėkmingai XX a. pradžios atmosfera susilieja su šiandienos kultūrinėmis misijomis ir kuria natūralų gražių tradicijų tęstinumą. Paveldas čia pateikiamas moksliškai korektiškai, bet kartu nepamirštant užkabinti lankytojų vaizduotės bei puoselėti dvarų kultūros. Čia nuolat rengiami poezijos pavasario renginiai, kameriniai koncertai, parodos, vyksta mokslinės konferencijos ir seminarai. Čia verda gyvenimas net ir tada,.. kai nežydi tulpės.