Pirmą kartą apsilankę Kretingos muziejuje, įsikūrusiame grafų Tiškevičių rūmuose, spalio pabaigoje (2017m.), mes iki sausio vidurio taip ir nesulaukėme tinkamo oro sugrįžti ir įamžinti dvarą paskendusį sniege – Lietuvoje tarsi amžinas ruduo. Bet pasigrožėti rūmų vidumi ir turtais, su direktore Vida Kanapkiene stabtelint prie įspūdingiausių eksponatų ir prisimenant svarbiausius faktus, niekas nesutrukdė ir per rudenišką vizitą. Juolab, kad išskirtinėje muziejaus vietoje žiemos sode – amžina vasara.
Prieš šešerius metus buvo naujai rekonstruotas ir pritaikytas Kretingos muziejaus etnografijos rinkinių ekspozicijai vandens malūno pastatas. Kretingos dvaro medinis vandens malūnas žinomas nuo XVI a., o akmenų mūro pastatytas 1770-1771 m. Grafas Juozapas Tiškevičius jį rekonstravo, pristatydamas fachverkinį antstatą, ir įrengė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę ir dvaro stalių dirbtuves. Tarpukariu čia veikė grafų aliejaus fabrikas „Oelit“, saldainių dirbtuvė, medaus ir sirupo dirbtuvė „Šatrija“.
Galutinė muziejaus stotelė - rūmai
Kretingos muziejus ne kartą keitė savo buvimo vietą, turtino (o kartais netekdavo) ekspozicijas, bet jo įkurtuvės Tiškevičių dvare 1992m. brėžia turbūt svarbiausią, įdomiausią ir turtingiausią gyvavimo etapą. Dar daugiau gyvybės ir naujovių įnešė nuo 2009 m. įgyvendinamas projektas „Kretingos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovacija ir pritaikymas turizmui”, finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų. Šiandieninis rezultatas: renovuoti 5 paminkliniai pastatai, atidarytos 6 naujos ekspozicijos, o dvaro istoriniame parke įrengtos 3 lauko ekspozicijos: dvaro parke – Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu, rūmų kieme – „Atminties takas” bei ūkvedžio namo kieme skulptoriaus Stasio Budrikio (Lenkimų k., Skuodo r.) iš akmens sukurtos skulptūros, įamžinusios muziejui nusipelniusius asmenis. Tad pasivaikščioti įspūdingame rūmų parke daugeliui galbūt net didesnis malonumas nei pačiuose rūmuose. Bet 23 ha plotą užimantis Kretingos dvaro parkas, dažnai pavadinamas Vasaros sodu, kuriam pradžią davė Vilniaus vyskupo Igno Jokūbo Masalskio įkurtas didžiulis vaismedžių sodas, būtų visai kita tema. Galbūt vasaros, kai objektyvą labiau norėsis nukreipti į gamtą.
Atgaivintas žiemos sodas
Šiandien, anot direktorės, daugiausiai turistų į muziejų suvilioja iš tiesų įspūdingas žiemos sodas, kuriame dabar dar įkurta ir kavinė, o tuo pačiu dažnai apžiūrimas ir visas muziejus. Verta žinoti, kad oranžeriją pristatė grafas Juozapas Tiškevičius, kai 1875 m. nupirko dvarą ir rekonstravo rūmus. Jau to meto žiemos sode puikavosi vėduoklinės palmės, augo bananmedžiai, kaktusai, apelsinmedžiai, laurai, citrinmedžiai, didžiulė araukarija, o koralais išpuoštomis sienomis raizgėsi vijokliai. Uolomis žemyn krito krioklys, kurio vanduo upeliukais tekėjo į nedidelius tvenkinius. Vandenyje nardė dekoratyvinės žuvys, o iš vieno tvenkinio tryško aukštas fontanas. 1912 m. grafas Aleksandras Tiškevičius oranžeriją sumažino, bet buvo prisodinta dar retesnių augalų. Kretingos dvaro Žiemos sodas buvo didžiausias tarp to meto Europos privačiose valdose pastatų oranžerijų.
Deja, nelaimės neaplenkė šio unikalaus grožio kampelio. 1915 m. žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o 1940 m. rūmuose įsikūrę raudonarmiečiai sunaikino visus augalus. Pokario metais sodo patalpos buvo paverstos ūkio arklidėmis, sandėliu, mokyklos sporto sale ir šiltnamiu.
Sodo atgimimas prasidėjo1987 m. Kretingos žemės ūkio technikumo vadovų rūpesčiu, o grafų Tiškevičių rūmuose 1991m. pradėjus kurtis muziejui, darbai pajudėjo dar sparčiau ir dabar viešnagė sode tiesiog pribloškia. Beveik 700 m2 plote auga daugiau kaip 170 rūšių apie 5000 augalų, baseinėliuose nardo žuvys, reziduoja vėžliukų šeimyna ir smalsiai dairosi papūga Barbora. Augalus vardinti beprasmiška – būtina pamatyti.
Centriniuose rūmuose - pažintinės ekspozicijos
Tačiau turistus į muziejų gali vilioti tikrai ne vien žiemos sodas. Centriniuose dvaro rūmuose kažkada puošnumu pasižymėjusios baltoji pokylių, žalioji ir raudonoji salės, trys valgomieji, pora kabinetų ir portretų salė, šiandien ir vėl naujai atgimusios, kiek galima autentiškiau restauruotos ir jose galima aplankyti dvaro istorijos, numizmatikos ir archeologijos ekspozicijas, džiuginančias istorijos mylėtojus.
XIXa. laikrodis - vienas iš įdomesnių eksponatų.
Dekoratyvinė vaza. Kinija, XIXa.
XIXa. altorėlis, galbūt buvęs Kretingos dvaro koplyčioje.
Skulptūra "Dainininkas". Medis, XIXa.
Dvaro istorija
Ypač pagarbiai muziejuje saugomas ir eksponuojamas Juozapo Tiškevičiaus šeimos kultūrinis palikimas, o jis nėra mažas. Kai jau minėta tai šis grafas 1878 m. atidarė ir pirmą Lietuvoje hidroelektrinę, o 1882 m. kartu su kunigaikščiu Bogdanu Oginskiu nutiesė pirmą Lietuvoje telefono liniją Kretinga−Plungė−Rietavas. Tiškevičių šeimos istoriją byloja portretai, fotografijos, asmeniniai dokumentai, laiškai, o kultūrinį palikimą mena valgomojo baldai su giminės herbu „Leliva“. Rūmuose galima pamatyti puikių meno kūrinių: vazų, skulptūrų, paveikslų.
Tiškevičių salėje esantis stalas su kėdėmis nėra komplektas, bet puikiai dera tarpusavyje, o žvilgsnis kliūva už kėdžių drožinių. Iš Palangos dvaro čia atkeliavusios XIXa. kėdės, pažymėtos Tiškevičių diminės herbu "Leliva".
Grafų Chodkevičių salės fragmentas. Chodkevičių giminės herbas - Grifas su kalaviju. Herbą nutapė kretingiškis dailininkas Andrius Miežis. Drobė, akrilas, 2012m.
Tiškevičių epocha Kretingoje
*Apie 1862 m. iš grafo Dmitrijaus Zubovo Kretingos dvarą išsinuomojo Juozapas Tiškevičius, kurį 1875 m. nusipirko ir į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją. Jis iš pagrindų pertvarkė Zubovų statytus Kretingos dvaro rūmus. Prie rūmų pristatė stiklinę oranžeriją – Žiemos sodą.
*1891 m. mirus Juozapui Tiškevičiui Kretingos dvarą paveldėjo jo sūnus Aleksandras Tiškevičius, kuris su šeima jame apsigyveno baigęs karinę tarnybą. Jis puoselėjo tėvo suformuotą dvaro sodybą; rekonstravo per gaisrą nukentėjusią vakarinę dvaro dalį.
*Visi Aleksandro sūnūs buvo apsigyvenę Lenkijoje, todėl jo sūnus Kazimieras Justinas Tiškevičius liko vienintelis teisėtas dvaro savininkas ir paveldėtojas. Įsigijęs agronomo išsilavinimą padėjo tėvui tvarkyti dvaro žemes, atstatė karo metu sunaikintus pastatus, atkūrė žiemos ir vasaros sodus.
*1940 m. liepos mėn. okupacinė Rusijos pasienio kariuomenė iškeldino grafų Tiškevičių šeimą iš dvaro. Pastate apgyvendinti kareiviai, dvaro žiemos sodas buvo sunaikintas, jo vietoje įkurta valgykla, meno vertybės taip pat nesaugotos. 1941 m. praėjus Antrojo pasaulinio karofrontui Aleksandras Tiškevičius grįžo į Kretingą, po kurio laiko jam pavyko atgauti savo dvarą.
Archeologija ir numizmatika
Archeologijos ekspozicijoje eksponuojama Vakarų Lietuvos pajūrio regione gyvenusių žmonių kultūra nuo seniausių laikų iki XIII a. Verta atkreipti dėmesį gintaro dirbinių komplektus iš Palangos ir Šventosios gyvenviečių, pasigrožėti ir kuršių diduomenės papuošalais išsiskiriančiais dydžiu, iš brangiojo metalo kalstytomis apkalomis, kai kurie pagaminti iš sidabro lydinių, o išskirtiniais atvejais – dekoruoti auksu. Aktyvius mainus liudija sudedamos svarstyklės, svareliai.
Muziejaus numizmatikos rinkinyje saugomi 9 sidabrinių monetų lobiai. Juose yra 2 862 monetos, kaldintos Vilniuje, Stokholme, Karaliaučiuje, Rygoje, Krokuvoje, Torunėje, Gdanske, Briuselyje ir kituose miestuose. Ekspozicijoje eksponuojama dalis lobiuose esančių skirtingų nominalų monetų, kurios chronologiškai nubrėžia XVI a. pirmojoje pusėje – XVIII a. pirmojoje pusėje Lietuvos teritorijoje buvusią pinigų rinką ir parodo Lietuvos, kaip valstybės, politinį bei ekonominį vystymąsi, jos vietą Europoje.
"Saulės ratu"
„Mūsų muziejus pagrįstai gali didžiuotis puikia etnografine ekspozicja „Saulės ratu“. Žmonės nuo seniausių laikų gyveno sąlytyje su gamta, paisė ritmo su saule, todėl ekspozicijoje „Saulės ratu“ ir norime parodyti žemę mylinčius ir garbinančius protėvius, jų darbus ir gyvenimą kalendorinių švenčių cikle,“ – sakė direktorė Vida Kanapkienė, dairantis po tikrai išmoningai ir nenuobodžiai pateiktą ekspozicją.
Keliaudami metų laikais, lankytojai gali susipažinti su protėvių svarbiausiais darbais, darbo įrankiais, inventoriumi, namų apyvokos reikmenimis, kalendorinėmis šventėmis bei tradicijomis. Ekspozicijos kulminacija itin meniškai pateikta „Gyvename šviesos ir užgimimo laukimu“ tema.
„Žiema, trumpos dienos, ilgiausios naktys… Pažvelgę į balanas žibinčiuose, susimąstykime, kaip tokiu tamsiu laiku jautėsi mūsų protėviai. Kodėl meistrai meistreliai drožė šventųjų skulptūras, o kalviai kalė meniškus kryžius? Gal ši vieta paskatins susikaupti, pagalvoti, kaip šiandien gyvename mes“, – klausė direktorė.
Ekspozicijos struktūrą sudaro 5 temos: „Budinam žemelę“, „Pavasario ir vasaros džiaugsmai ir rūpesčiai“, „Rudens gėrybės“, „Linelis dengia, linelis rengia, linelis vestuves kelia“, „Gyvename šviesos ir užgimimo laukimu“. Mūsų senolių darbus, šventes, papročius globoja ir gyvenimo keliu - „Saulės ratu“ - veda šventųj.ų skulptūros: Šv. Izidorius, Šv. Jurgis, Šv. Antanas, Šv. Ona, Šv. Mergelė Marija
Ūkvedžio namas – neįminta mįslė
Vienas įdomiausių statinių dvare – Ūkvedžio namas pastatytas XVIII a. paskutiniame ketvirtyje. Jis buvo skirtas aukštesnę padėtį užimantiems iš bajorų ir miestiečių luomo kilusiems tarnautojams apgyvendinti, o 1838 m. pastatas rekonstruotas ir pritaikytas laikinai dvaro savininkų rezidencijai. Spėjama, kad per šią rekonstrukciją, t.y. dar Zubovų laikais, name ir buvo įrengta nedidelė puošni salė su sienine tapyba, kurią dekoravo dailininkas profesionalas. Išties stebina tai, kad vadinamojo ūkvedžio namo interjero puošyba yra prabangesnė nei Tiškevičių dvaro. Specialistų teigimu, freskos sukurtos XIX a. 4 dešimtmetyje pagal brito Roberto Adamo išpopuliarintą stilistiką. Lubų ornamentikoje matomi antikos ir Pompėjos motyvai, piešiniu stengtasi sukurti lipdinių iluziją, sienų dekoras – trafaretinė tapyba. Tai tikrai namas su mįsle. Mat motyvai, kodėl ūkvedžio kambariai galėjo būti dekoruoti puošniomis freskomis, kai net rūmuose to nebuvo, matyt, taip ir liks spėlionių objektu: gal šiame pastate laikinai gyveno rūmų statybas tuomet dar tik planavę kilmingieji Tiškevičiai, o gal čia buvusi laikinoji jų koplyčia. Ne visų dvarų rūmuose rasi tokių puošybos elementų, o čia – tik ūkvedžio namas. Beje, sienų ornamentiką restauratoriai aptiko tik nugramdę penkis dažų sluoksnius, o atkūrė ją naudodami itališką technologiją: greta autentiškų piešinių trūkstami segmentai buvo ne perpiešiami, o ištaškuojami taškiukas prie taškiuko. Begalinė restauratorių kantrybė padarė stebuklą.
„Įdomu ir tai, jog ant lubų išpieštose rozetėse kadaise buvę ant pergamento ištapyti moterų veidai. Jie išsaugoti tiesiog neįtikėtinu būdu: supjaustant lubas, o tie fragmentai su dekoru buvo saugomi Kretingos muziejuje kelis dešimtmečius, kol dabar grįžo į ūkvedžio namą“, – džiaugėsi direktorė.
Ūkvedžio namo rūsyje, t. y. buvusiame pirmajame aukšte, trijose patalpose išlikusi XIX a. 4-ojo dešimtmečio augalinių ir geometrinių ornamentų sienų ir lubų tapyba. Autorius nežinomas, tačiau tai turėjo būti profesionalas, gerai susipažinęs su XVIII a. pab. – XIX a. vidurio Europos, ypač Anglijos, vėlyvojo klasicizmo interjerų dekoravimo principais. Manoma, kad ūkvedžio namo sienas tapė tas pats dailininkas, kuris dekoravo Tiškevičių rūmų koplyčią.
