Visus šiuos metus aktyviai keliausime po įvairius Lietuvos dvarus, domėsimės jų architektūros savitumu, rinksime medžiagą apie juose gyvenusių žmonių istorijas, paveldo vertybes, kalbėsime apie bendravimo su vietine bendruomene formas, tiesiog grožėsimės tuo, ką geriausio jie išlaikė ir visa tai perteiksime savo skaitytojams. Taigi šiuo interviu ir pradedame mūsų naują projektą „Iš dvarų VAKAR – į mūsų ŠIANDIEN“. Pašnekesys su Lietuvos pilių ir dvarų (LPDA) prezidentu Gintaru KAROSU turbūt pati geriausia įžanga šiai temai, bandant apskritai suvokti Lietuvos dvarų situaciją šiandien.
Galbūt pirmiausiai papasakokite, kaip tapote asociacijos prezidentu, kiek Jums pačiam artima ši tema?
Aš labai anksti pradėjau savarankišką kultūrinę veiklą, 19 metų pradėjau kurti ir įkūriau Europos parką, ten dabar stovi ne viena mano skulptūra. Beveik tuo metu netoliese Vilniaus apylinkėse radau ir mane sužavėjusį Liubavo dvarą, bet jam atstatyti turbūt buvau gerokai per jaunas. Kurti ir atkurti du skirtingi dalykai ir atkurti yra daug sudėtingiau, reikia daugybės žinių, supratimo, matymo, žinojimo, todėl į jį grįžau tik po 12 metų, kai jau buvau sukaupęs reikiamą patirtį. Taip pat esu ir Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narys, būdamas 40 gavau visus kilmės įrodymo dokumentus, tad viskas, kas susiję su Lietuvos dvarų kultūra man nesvetima.
Kas liečia prezidento postą, tai juo kažkaip specialiai nesiekiau būti, tai visuomeninės pareigos, asociacija jau kurį laiką veikė, bet užšsiimti šia veikla man ir įdomu, ir prasminga. Pradėjus man vadovauti, sudėliojome veiklos prioritetus, išaugo asociacijos narių skaičius, dabar asociacijos veikloje dalyvauja per 60 narių. Man norėjosi, kad mūsų organizacija turėtų stuburą ir kryptingą veiklą. Užimdamas šias pareigas siekiu formuoti žmonių požiūrį, kad Lietuvos dvarai nėturėtų būti kažkokiu pasipuikavimo ar turtų demonstravimo objektu, o greičiau niša, kurioje galime realiai realizuoti mūsų rūpestį kultūros paveldu, ko pasekoje žmonės juose pajustų praeities dvasią ir jos svarbą šiandienai, o Lietuva taptų didingesnė.
Pradėjęs vadovauti asociacijai stengiausi, kad visa jos veikla taptų kuo atviresnė žmonėms, o dvarai – svarbia švietimo ir turizmo dalimi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ką mes nuveikiame, kas pilyse ir dvaruose vyksta ir kuo jie svarbūs bei įdomūs. Kviečiame keliauti, lankytis, pažinti, matyti įvairius dvarų pjūvius. Juk vieni dvarai šiandien vertingi kaip architektūros ansambliai, kiti kaip iškilių asmenybių gyvenimo vietos, dar kiti kaip kaimiškų vietovių vieninteliai kultūros skleidimosi centrai.
Lietuvos pilių ir dvaru asociacijos renginio Alantos dvare akimirkos.
Projekto „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“ pradžios renginys Alantos dvare ir „Keliaujančio rakto“ įteikimas pirmiesiems keliautojams.
Skulptūros skirtos A. Goštautui pristatymas Baltų vienybės dienos proga Liubavo dvare.
Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos sambūris Rokiškio dvare per Rokiškio miesto jubliejų.
Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos renginys Zyplių dvare.
Ar atstatomam dvarui labiau pasiseka, kai jis priklauso savivaldybei, ar kai yra privatus? Kokia Jūsų patirtis?
Man atrodo, kad pagal šį kriterijų takoskyros akcentuoti nereikėtų. Negalima teigti, kad dvaras priklausantis savivaldybei bus gerai prižiūrėtas, o dvaras priklausantis privačiam asmeniui – blogai, arba atvirkščiai. Tai ne taisyklė. Juolab, kad didžioji dauguma privačių dvarų yra tokie pat atviri ir turi ką parodyti, kaip ir savivaldybėms priklausantys dvarai. Lietuvos dvarai juk mūsų nacionalinė vertybė ir dauguma saugomi valstybės obejektai, tad net jeigu jie privatūs, tai vis tiek privalo įsileisti lankytojus. Žinoma, gyvenantys dvare šeimininkai neturi laukti svečių kiekvieną minutę, bet susitarus, visada galima dvarus apžiūrėti, netgi tuos kur tik gyvenama. Dar daugiau – šeimininkai to dažniausiai nori, nes sutvarkius dvarą, yra ką papasakoti, kuo pasidalinti ir kuo pasidžiaugti – grįžtamasi ryšys svarbus ir jiems. Mūsų asociacijoje nėra tokių dvarų savininkų, kurie užsidarė ir nieko neįsileidžia, nors kartais tenka paskaityti žiniasklaidoje, kad štai atstatė, užsitvėrė ir jau nebepateksi. Bet tai daugiau išimtys. Kam gi malonu būti tokiu šeimininku ir tai apie save skaityti? Neseniai, švenčiant valstybių atkūrimo šimtmečius, Latvijos, Estijos ir mūsų asociacijos vykdė projektą „Pažinkime Baltijo dvarus“, buvo galima apžiūrėti 131 objektą, sukurta kviečianti keliauti bendra interneto svetainė. Džiaugiuosi, kad net trys mūsų asociacijos nariai priėmė turistus dvaruose nevykdydami jokios veiklos, o tik gyvendami, kitaip tariant, įsileido į savo namus.
Kokia mūsų dvarų situacija Baltijos dvarų kontekste?
Situacija skirtinga. Latvių dvarų stovis geresnis nei mūsų, jų asociacija skaitlingenė, ji siekia beveik 100 narių, nors mūsų šalyse dvarų kiekis istoriškai panašus. Tai rodo, kad jie jau veikė kryptingiau ir į savo veiklą nuo ankščiau siekė įtraukti tiek valstybius, tiek privačius dvarus. Latvijoje tarsi daugiau sąmoningumo šia tema, jie jau daug metų kvietė lankytis savo šalies pilyse ir dvaruose. Dabar ir mes, manau, neatsiliekame, skleidžiame žinias apie Lietuvos pilis ir dvarus, kviečiame žmones pažinti šį svarbų kultūros paveldą. Estijoje situacija dar kitokia. Ten daugumoje dvarų buvo įkurtos mokyklos, tad jie labiau išsaugoti, apšiltinti, mažiau sunykę. Dvarai Estijoje visada buvo suvokiami kaip švietimo židiniai ir tokiais liko. Taigi estai turi dvi asociacijas. Viena jungia dvarus-mokyklas, nes jos iki šių dienų jos veikia, o kita asociacija – visus likusius dvarus. Nors dvarų estai turėjo dvigubai mažiau nei mes ir latviai.
Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad atsitiko keistas dalykas. Didžioji dalis ES lėšų per dalybas atiteko vis dėlto ne dvarų, o turizmo sodybų šeimininkams. Tuo metu turizmo sodybos buvo tarsi prioritetas, dabar dauguma jų visai nepopuliarios. Buvo pasirinktas, mano nuomone, lengviausias kelias, bet ne geriausias.
Kiek padėti atstatyti Lietuvos dvarus privatiems asmenims buvo ir yra šiandien suinteresuota valstybė, ar jai rūpi, kad atsirastų vis nauji kultūros židiniai, kad Lietuvą puoštų atgimstantys dvarai, o bendruomenių gyvenimą įvairintų juose vykdoma veikla?
Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad atsitiko keistas dalykas. Didžioji dalis ES lėšų per dalybas atiteko vis dėlto ne dvarų, o turizmo sodybų šeimininkams. Tuo metu turizmo sodybos buvo tarsi prioritetas, dabar dauguma jų visai nepopuliarios. Buvo pasirinktas, mano nuomone, lengviausias kelias, bet ne geriausias. Kitas klausimas: kodėl net ir turėdami galimybę privačių dvarų savininkai parama pasinaudojo mažiau nei valstybinių? Atsakymas čia labai pragmatiškas. Valstybinis sektorius turi kur kas didesnius intelektualinius gebėjimus rašyti projektus ir jis laimėjo prieš privatų. Be to, buvo numatytos ir skirtingos sąlygos, kurios atšiauresnės ne valstybiniam sektoriui, t. y. reikalaujama didesnio kofinansavimo. Dabar jau vėl galvojama apie paramos programas ateinančiam laikotarpiui, kurios dar turėtų būti ir diferencijuotos. Skirtingi objektai, skirtingi poreikiai turėtų būti įvertinti skirtingai, pavyzdžiui, pažengusiems ir pradedantiesiems. Parama galėtų būti ir kaip kompensacinis mechanizmas. Bet privatūs dvarai turi savo privalumų, kalbant apie atstatymą: darbai gali ilgiau vykti, valdytojas gali būti tas pats žmogus metų metus – nėra kadencijų, lengviau vykdyti tęstinę veiklą. Taip pat būtų naudinga sukurti būtiniausių gelbėjimo priemonių programą, kurią sąlyginai galima būtų pavadinti „stogų“ programa, kadangi daugumos paveldo pastatų irimą galima išgelbėti uždengus jų stogą. Taip sutvarkyti stogai išgelbės autentiškas sienas, o turėdami tai, kažkada galėsime tvarkyti objektus toliau.
Keliaukite ir domėkitės, nustebsite, kokie turtingi ir įdomūs Lietuvos dvarai.
O daug dar Lietuvoje dvarų, kurie neturi savo šeimininko, nors ir nėra galutinai sugriuvę, galėtų turėti perspektyvų papuošti Lietuvą, vykdyti kultūrinę misiją?
Vien Kultūros vertybių registre tokių objektų yra virš 500. Dauguma jų sunkiai pastebimi, nes yra kaimuose ir atokiose vietovėse, į kurias reikia važiuoti žvirkeliu, tad kartais susidaro įspūdis, kad viskuo, kas vertingiausia jau pasirūpinta. Iš tiesų tai sritis, kurioje galima ir reikia daug dirbti, o kad verta, tai nėra ko ir įrodinėti. Kaip atrodytų Lietuva, jei nebūtų pilių ir dvarų? Na, tiesiog nykiai. Jei bažnyčios kažkiek ir kompensuotų vaizdą, bet kraštovaizdis būtų neįdomus. Ir netgi jei dvaruose nieko nevyktų, tai jų egzistavimas vis tiek kelia pasidžiavimo jausmą, demonstruoja valstybės ir tautos stiprybę. Taigi, jei ši sritis žmogui yra įdomi, artima ir jis turi žinių ar nori gilintis, galima imtis tvarkyti dvarą. Tai be galo įdomus procesas, ir, paprastai, daug pasitenkinimo teikiantis, jei pavyksta, rezultatas. Prieš metus į asociaciją įstojo Čiulų dvaro prie Molėtų savininkas. Begriūvantį šveicariško tipo medinuką jis atstato be galo kruopščiai, preciziškai, daug dirba su tyrėjais, jokio atmestinumo. Tai milžiniškas darbas, bet kažkada, manau, bus pasiektas džiuginantis rezultatas ir atkurtas didelę vertę turintis objektas Lietuvai.
Ką daryti, kad Lietuvos dvarai ir jų kultūra skambėtų garsiau?
Informacijos gausa ir sklaida – svarbus faktorius. Kita vertus, kultūros paveldo pažinimas nėra paprastas dalykas, to reikia norėti, turėti kažkokį žinių pagrindą ir tuo žmogaus per prievartą sudominti negali. Bet skleisti žinią ir kelti visuomenės samoningumą, be kita ko, ir mūsų asociacijos pareiga. Beje, šiuo metu vykdome projektą „Pažinkime Lietuvos dvarus“. Rašome ir publikuojame straipsnius apie mūsų šalies pilis ir dvarus, jų svarbą valstybei.
Kodėl naudinga tapti asociacijos nariu?
Valdytojai ir savininkai jaučiasi stipresni, gali išsakyti savo pageidavimus – mes komunikacijos su valdžia ruporas ir kuo mūsų daugiau, tuo mes geriau girdimi. Be to, nariai gali komunikuoti tarpusavyje, keistis patirtimi, praktika, nes visų rūpesčiai panašūs. Darome ir įvairius renginius, kurie vyksta vis kitame dvare, o tai irgi plečia akiratį, skatina gražias intencijas, kviečia skleisti gėrį, formuoja bendrystės jausmą. Man pačiam visada labai skauda širdį dėl nykstančio kultūros paveldo. Juk kiek jo neišsaugosime – tiek didingos Lietuvos prarasime. O juk taip norisi, kad mūsų Lietuva būtų didinga.
Ačiū, to ir linkime.
Gintaras Karosas:
"Pradėjęs vadovauti asociacijai stengiausi, kad visa jos veikla taptų kuo atviresnė žmonėms, o Lietuvos dvarai – svarbia švietimo ir turizmo dalimi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ką mes nuveikiame, kas pilyse ir dvaruose vyksta ir kuo jie svarbūs bei įdomūs. Kviečiame keliauti, lankytis, pažinti, matyti įvairius dvarų pjūvius".
Apie pašnekovą trumpai
*Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narys (kilęs iš bajoriškos šeimos), herbas Uszacki.
*Skulptorius, pirmųjų Lietuvoje kraštovaizdžio dailės ir architektūros kūrinių autorius. Knygų ir fotografijų autorius.
* Europos parko muziejaus po atviru dangumi įkūrėjas ir Europos parko 55 ha kraštovaizdžio autorius. 1991 metais pastatė pirmąją skulptūrą Europos parke – „Europos parko simbolį“. Be šio kūrinio, Europos parke stovi šio kūrėjo „LNK infomedis“, „Europos centro monumentas“, „Jūsų patogumui“, „Vieta“, „Pamatai/Langas“, „Nuo svajonės iki dabar“, „Besikeičiantys“, „Ženklas“, „Siena“, „Kultūra“, „Kristijonui Donelaičiui“ ir kiti. 2001–2006 m. Europos parke sukūrė skulptūrinės architektūros Edukacijos centrą.
*Liubavo muziejaus įkūrėjas, Liubavo dvaro paveldo ir kraštotyros tyrėjas. 2012 m. Europos kultūros paveldo kongrese už Liubavo malūno restauravimą ir pritaikymą muziejui Gintarui Karosui įteiktas Europos Sąjungos kultūros paveldo prizas ir „Europa Nostra“ apdovanojimas, vadinamas kultūros paveldo „Oskaru“.
*Nacionalinės pažangos premijos laureatas.
Skulptūrinės architektūtos Edukacijos centras Europos parke.
Liubavo dvaro malūnui suteiktas „Europa Nostra“ medalis.
Gintaras Karosas pagal senelės liniją yra kilęs iš bajoriškos giminės, kuriai už nuopelnus kare suteiktas Ušackių (Uszacki) herbas, Avinėlio (Junosza) herbo atmaina. Heraldikoje avinėlis simbolizuoja kantrybę, ištvermę, drąsą. Bajorystė gauta XVII a. viduryje per karus su Maskvos valstybe.
Rubriką "Iš dvarų VAKAR- į mūsų ŠIANDIEN" remia
