Gauti gėlių visada smagu, gauti Kovo 8- osios ar tiesiog pavasario proga tulpių - taip pat. Tačiau dar smagiau, kai ta pati tulpė įkvepia prisiminti - iš pradžių galvoji vieną temą - o po to paaiškėja, kad gal net tris. Ir visos su aistringu praeities prieskoniu. Taigi trys aistros: beveik pragaištinga olandų aistra tulpėms, Vakarų Europos aistra mėlynai baltai Delfto keramikai ir tuo pačiu tulpių vazoms ir jau mūsų amžininko, ispanų dailinko Chose Eskofeto (Jose Escofet), aistra piešti natiurmortus, tarp jų ir tulpes tose, sakykim, keistose vazose iš XVIIa.
Aistringa ir beveik pragaištinga tulpių istorija
Nyderlandai XVII a. išgyveno Aukso amžių. Ši šalis buvo turto medžiotojų, prekybininkų, mokslininkų, menininkų ir laisvamanių iš visos Europos magnetas. Jaunos valstybės valdžia suteikė didelę religijos laisvę savo piliečiams, milžiniškas galimybes mokytis ir didžiulį lauką, kur galima užsidirbti pinigų. Net paprasti Nyderlandų piliečiai galėjo sau leisti prabangą: brangius papuošalus, prabangius drabužius, porceliano indus, ir net tokias egzotiškas gėles kaip… tulpės. O jos kaip tik neseniai buvo pasiekusios Nyderlandus iš Turkijos, tuometinio Konstantinopolio per Vieną. 1593 m. rudenį žymus prancūzų botanikas Čarlesas de L’Ekliūzas jau pražydinęs tulpių svogūnėlius Vienoje, slaptai atsigabeno jų į Nyderlandus, į Leideno botanikos sodą ir 1594m. metais čia pražydo pirmoji jo pasodinta tulpė. Kaip vėliau paaiškės, olandų džiaugsmas ir vargas. Čarlesas de L’Ekliūzas Leideno botanikos sode dirbo daugiau nei 20 metų: kryžmino įvairias tulpių rūšis, stengėsi išvesti tokias, kurias būtų galima auginti atšiauresniame klimate nei Turkijos, ir kuo gražesnes. Netrukus olandiškas tulpes užpuolė kažkokia nežinoma liga (jau kur kas vėliau paaiškės, kad tai buvo virusas) – tulpių žiedai įgaudavo įmantrias, anksčiau nematytas formas, kai kurių žiedlapių kraštai tapo karpyti, atsirado naujų atspalvių. Paradoksalu, bet būtent ši anomalija ir tapo tulpių manijos Nyderlanduose priežastimi. Žavėjimasis šiomis gėlėmis pasidarė aistra. Jos buvo paklausios tarp daugybės menininkų, o visi turtingi miestiečiai norėjo jas matyti savo namuose.
Netrukus šios gėlės kainavo tiek, kad turtingos olandų moterys puošėsi ne auksu ir papuošalais, o tulpėmis. 1620—1637 m. laikomi tulpomanijos metais Olandijoje. 1636 m. vienas `Viceroy` veislės tulpių svogūnėlis buvo keičiamas į 8.000 svarus kviečių, 16.000 svarų ryžių, 4 nupenėtus jaučius, 8 kiaules ar 12 avių. Tulpėmis spekuliavo įvairiausi visuomenės sluoksniai. Amsterdame buvo įkurta tulpių birža, kurioje jomis buvo prekiaujama kaip akcijomis. Ekonominiam burbului pasiekus piką vienas svogūnėlis buvo parduotas už 40 kartų didesnę kainą nei vidutinis olando atlyginimas. Tačiau 1637m. vasarį pirmą kartą į tulpių svogūnėlių aukcioną susirinko tik pardavėjai. Gėlių nebebuvo kam pirkti ir jų kaina staiga ėmė kristi. Tulpių manija virto ekonominiu burbulu. Tais pačiais metais spekuliacija tulpėmis Nyderlanduose buvo uždrausta įstatymu.Per kelias savaites tulpių kaina stabilizavosi – už vieną floriną buvo galima nusipirkti kelis svogūnėlius. Namus dėl tulpių išsipardavę olandai, liko gatvėje, Europa dar kelis dešimtmečius jautė šio burbulo padarinius. Tarp kitko II pasaulinio karo metu, kai Olandiją apėmė badas, žmones išgelbėjo tulpių svogūnėliai, kuriuos buvo galima valgyti. Ir dar šiais laikais Didžiojoje Britanijoje, bei Afganistane yra valgomi tulpių svogūnėliai. O tulpės ir toliau puošia pasaulį ir yra pagrindinė Nyderlandų eksporto gėlė.
Mėlynai baltų Delfto keramikos tulpių vazų istorija
Kai tulpė buvo prilyginta beveik stebuklui, sukruto ir indų meistrai – gražuolė turėjo būti ypatingai pamerkta. Taip tuose pačiose Nyderlanduose, pamišusiuose nuo tulpių karštinės, atsirado ir specialios tulpių vazos. Šios neįprastų formų vazos, kažkiek primenančios rytietiškas skulptūras, turtingiems piliečiams suteikė galimybę įgytas tulpes savo namuose maksimaliai matomai išeksponuoti, nes kiekvienai tulpei buvo skirtas atskiras vazos kaklelis. Pirmosios vazos buvo tokios puošnios ir taip išmaniai sukurtos, kad ir be gėlių tarnavo kaip nuostabios interjero dekoracijos. Ypač brangios buvo piramidės formos vazos. Jos buvo sudedamos viena ant kitos iš atskirų nepriklausomų „aukštų“ mažėjimo tvarka ir kartais pasiekdavo tikrai įspūdingą aukštį. Tulpės visose šiose vazose atrodė irgi puikiai ir iš tiesų gerai matėsi.
Tiesa, nors šias vazas pirmieji išrado olandai, bet pirmiausiai jos buvo pagamintos Kinijoje – porceliano tėvynėje ir Olandijoje kainavo labai daug. Tačiau ši situacija ilgai netruko. Keramikos meistrai iš Delfto miesto ėmėsi reikalo. Ir nors sprendimai nebuvo paprasti, reikalas pajudėjo. Aprašyti visus kinų porceliano gamybos niuansus būtų sudėtinga, bet olandai galiausiai suprato bent tiek, kad populiarūs ir trapūs kinų gaminiai buvo gaminami iš kaolino – specialaus baltojo molio, dar vadinamo „porceliano moliu“, kuris tuo metu buvo rastas tik atokiuose Kinijos kalnų regionuose.
Olandijos meistrams tekopasukti galvas, kad būtų sukurtų kažką panašaus. Bet galiausiai gimė mėlyna ir balta olandų keramika, kuri buvo labai panaši į kinišką porcelianą, tačiau skyrėsi savo gamybos technologija. Olandai sugalvojo padengti paprastą molį balta cinko glazūra, o mėlyną paveikslą paprasčiausiai nupiešdavo baltoje glazūroje. Delfto keramika buvo daug storesnė už kinišką, tačiau ji buvo patvari ir, be to, graži. Ir tik tada, kai XVIII a. ir Europos teritorijoje buvo rasta kaolino – porceliano molio – bet kokie indai su mėlyna ir balta tapyba buvo pradėti vadinti „Delfto mėlyna“: ir moliniai, ir porcelianiniai, ir net jei jie nebegaminti Delfte.
Tačiau… verta žinoti, kad įprastas pavadinimas gamintojo kalba yra „Delfts blauw“ arba „Delfts blue“, arba, kraštutiniais atvejais, tai vadinkite „Delft“ keramika, bet ne porcelianu!
Po to mėlyną Delfto keramiką gamino daug Vakarų Europos šalių meistrų, klastojo tikrųjų “Delft” meistrų žymėjimus ir šiuos gaminius buvo tikrai sunku atskirti vieną nuo kito. Beje, pačiame Delfte irgi buvo net keletas keramikos dirbtuvių, o dabar likusi tik viena „Royal Delft“ ir joje iki šių laikų gaminamos tulpių vazos, kurių kainos svyruoja nuo 25 iki 5000 eurų. Delfto keramika iki šiol laikoma nacionaliniu Nyderlandų lobiu ir neatsiejama nuo gražios šios šalies raidos istorijos.
Įvairių laikmečių mėlynai baltos Delfto keramikos tulpių vazos.
Tulpės pražydusios paveiksluose
Nors žvalgydamiesi po ispanų dailininko Chose Eskofeto (Jose Escofet) kūrybą negalėtume pasakyti, kad joje dominuoja tulpės, bet keletas įspūdingų paveikslų su tulpėmis pamerktomis Delfto vazose vis dėlto yra. Dar daugiau – daugybėje šio dailininko natiurmortų galima pamatyti senovinius indus ir kitas antikvarines detalės.
Chose Eskofetas gimė 1930 m. nedideliame Ispanijos mieste, 1952 m. jis persikėlė į Barseloną, kur kitus 25 metus dirbo laisvai samdomu menininku savo namų dirbtuvėse. 1979 m. su žmona angle jis išvyko į Angliją. Nuo 1987 m. Menininkas surengė daug personalinių parodų Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose šalyse. Jau keli dešimtmečiai, kai mėgstamiausias dailininko žanras yra natiurmortas, o jis sėkmingai plėtoja olandų ir ispanų mokyklų tradicijas. Mėgstamas menininko objektas yra gėlės, kurias jis piešia su didele meile ir beveik visada prideda mažų gyvūnų – sraigių, drugelių ar vabaliukų..
„Praeityje eksperimentavęs su įvairiomis medžiagomis, įskaitant pemzą, lateksą ir marmuro dulkes, išbandęs ekspresionizmą ir abstrakcijas, galiausiai grįžau prie realizmo. Susidomėjau natiurmortu, jo technika, ypač žavėjosi olandų ir ispanų natiurmorto mokyklomis“, – yra sakęs dailininkas ir tai įrodo didžioji dalis jo kūrybos.
