Imperatoriškosios šeimos nariai Imperatoriškosios porceliano gamyklos išskirtiniai globėjai buvo iki 1917 m. Po revoliucijos gamykla pervadinta didžiojo Rusijos mokslininko Michailo Vasiljevičiaus Lomonosovo garbei.
Naujas vardas - naujas stilius
Vadovaujant žymiam rusų avangardistui N. Suetinui gamyklos komanda kūrė naują sovietinio modernistinio porceliano stilių, o dirbiniai buvo skirti kasdieniam gyvenimui. Porcelianiniuose induose dominuodavo grynos formos ir abstraktus dekoras, derintas indo fono baltumas ir dekoro spalvų ryškumas. 1920-aisiais keramikos indų dekore atsiranda tokios frazės kaip „Kas nedirba, tas nevalgo” ir pan. Politinė šalies atmosfera ir kuriamų darbų filosofija taip pat atsispindi ir tuometiniuose darbų logotipuose. Dėl minėto dekoro ir indų specifikos XX a. sovietmečio pradžios rusiškas porcelianas tapo unikaliu ne tik Rusijos, bet ir pasaulio istorijoje. O šios gamyklos porceliano dekoro vaizdiniai tapo kitokie jau tik po Antrojo pasaulinio karo, kai ypač išsiskyrė arbatos gėrimo indai su siužetais iš rusų pasakų ir literatūros kūrinių. 1960-aisiais Leningrado gamykloje buvo pagaminti plonasieniai puodeliai iš kaulinio porceliano. Dirbiniai pasižymėjo ypatingu baltumu ir lengvumu, todėl labai priminė įžymųjį senoviškąjį kinų porcelianą, kurio dirbinių sienelių plonumas buvo lyg kiaušinio lukštas. Po keleto metų grupė gamyklos specialistų už šios technologijos išradimą buvo apdovanoti įvairiais Sovietų Sąjungos pažymėjimų ženklais.
Kobalto tinklelis - vizitinė kortelė
Originalus ir pirminis įmonės pavadinimas Imperatoriškasis buvo grąžintas jai 2005 m., po to, kai jos akcininkai balsavo už šį pakeitimą, nors neretai šis porcelianas vis dar vadinamas Lomonosovo porcelianu. Svarbu paminėti, jog Imperatoriškojo porceliano fabriko išskirtinis dekoro bruožas – „kobalto tinklelis” (nuotraukos prie įžangos). Juo indai pirmą kartą dekoruoti 1945 m. Kai kuriems dekoras priminė Jelizavetos Petrovnos servizą, kitiems atrodė, jog dekoro autorė Ana Jakinevič, išgyvenusi blokadą, tokiu būdu perteikė atsiminimus apie užklijuotus Sankt Peterburgo langus. Šis dekoras tapo Imperatoriškojo porceliano fabriko vizitine kortele ir iki šių dienų bandoma spėlioti, kas gi įkvėpė menininkę sukurti tokį unikalų ir sudėtingą dekorą. Beje, jis visuomet buvo dengiamas rankomis, teptuku. Šiomis dienomis pirkėjams siūloma produkcija dekoruota ir dekolio technika, o papildomos detalės dengiamos rankomis. Tokia produkcija apie 30 proc. pigesnė, nei vien tik rankomis dekoruoto kobalto tinklelio indai. Po daugiau nei 250 metų nuo gamyklos pradžios imperatoriškasis porcelianas tapo itin reikšminga Rusijos kultūros vertybe.
Imperatoriškojo porceliano fabriko muziejaus fragmentai.
Kuznecovo šlovė
Taip pat vienas žymiausių Rusijos porceliano indų gamintojų, vienu metu turėjęs 18 fabrikų ir gamyklų visoje Rusijos teritorijoje, yra T. Kuznecovas. Didžiausias iš šių fabrikų buvo Duliovo fabrikas, kuriame vienu metu dirbo net trys tūkstančiai žmonių. Duliovo fabriką netoli Maskvos 1832 metais T. Kuznecovas įkūrė pirmiausiai, nes jis žinojo porceliano gamybos paslaptis ir nusprendė pradėti savo nuosavą porceliano verslą. Duliovo porcelianas garsėjo išskirtiniu baltumu ir ryškiaspalviais piešiniais. Porcelianą dekoruodavo paprastos moterys – darbininkės. Verslas sekėsi išties neblogai, porceliano gamyba plito, viena Kuznecovų karta keitė kitą, kaip palikimą perimdamos porceliano verslą. Duliovo fabrikas buvo pats garsiausias iš Kuznecovo turimų 18-os fabrikų. Kartą šiame fabrike, gavus užsakymą pagaminti imperatoriaus rūmams servizą, gamybos procese dalyvavo net 7 000 žmonių. Indai dažnai buvo dekoruoti vaisių, augalų, gėlių motyvais.
Brolių Kornilovų fabrikas
1835 m. Sankt Peterburge broliai Kornilovai atidarė Kornilovų porceliano fabriką. Nuo 1870 m. ši manufaktūra jau gamino geresnės kokybės porcelianą negu Imperatoriškoji porceliano manufaktūra. 1886 m. broliai Kornilovai pradėjo masinį eksportą ne tik į Vakarų Europą, bet ir į Ameriką, Kanadą, Australiją, Indiją, Afganistaną. Jie pirmieji naudojo ženklą „Made in Russia“ („Pagaminta Rusijoje“). Šis porcelianas buvo be galo brangus, kokybiškas, iki šių dienų jo nedaug išlikę. Kornilovų porceliano fabrikas veikė iki 1918 m. Po nacionalizacijos jo vietoje buvo įsteigta elektrotechninio porceliano (izoliatorių) gamykla.
