Ko galima tikėtis baldų ir paveikslų restauratorės, dailės pedagogės, interjero dizainerės ir antikvariato gerbėjos namuose? Sutikite: antikvariate paskendusių namų. Tačiau Jurgita ŠPAKOVSKYTĖ ima ir labai netikėtai sugriauna šį išankstinį nusistatymą. Jos namai Kauno pakraštyje nustebina beveik minimalistiniu stiliumi ir juose dominuojančiais baltais atspalviais. Tačiau mums jie įdomūs dėl to, kad antikvariato ir vintažo žybsniai čia vis dėlto ryškūs ir mes matome tai, ką vadiname SUSITAIKYMU. Seno ir naujo, praeities ir dabarties.
Pokyčių laikas
Jurgita pasakoja augusi antikvariato kolekcininko šeimoje. Gražūs, senoviniai, vertingi daiktai ją supo nuo mažų dienų, formavo skonį, kūrė estetikos supratimą. Žinoma, kad ji mėgo antikvariato pilnus tėvų namus, gebėjo vertinti daiktus ir kažkada norėjo pati tai turėti. Visa tai dar labiau sustiprino baldų restauravimo, dailės, interjero dizaino studijos. Todėl pirmi du Jurgitos namai buvo savotiškas vaikystės namų atkartojimas – daug daiktų, daug spalvų ir mažai erdvės. „Kauno senamiestyje ar Perkūno alėjoje, kur teko gyventi, tai tiko ir pasiteisino. Bet kažkada kiekvienas žmogus ryžtasi permainoms. Tai nereiškia, kad tai, kas buvo, yra blogai, tiesiog užvaldo pokyčių poreikis. Taigi prieš trejus metus apsigyvenusi šiame name arčiau gamtos jau žinojau, kad dabar mano interjeras bus kitoks ir kad namuose bus palyginti nedaug daiktų ir dekoro detalių. O antikvariatas ar vintažas bus tik išskirtiniai interjero akcentai“, – savo pasirinkimą motyvuoja dizainerė ir vedžioja po savo šviesius namus.
Galima ir nudažyti
80 kv. m plote – svetainė sujungta su virtuve, laiptai į antrą aukštą, miegamasis, vaikų kambarys, vonios kambarys ir 15 kvadratų skirtų darbo studijai. Betoninės grindys išdažytos beveik baltai, sienos irgi beveik baltos, tačiau jas puošia gipso lipdiniai, lyg ir deklaruojantys, kad klasikos čia galutinai neatsisakyta. Moderniai įrengtoje minimalistinėje virtuvėje – ir baltai nudažyto bufeto kredenso apatinė dalis.
„Dabar kyla daug diskusijų apie baldų dažymą. Vieni dažo viską, kiti apskritai prieš bet kokį medinių baldų perdažymą. Aš šiuo klausimu nesu labai kategoriška. Tiesa, niekada baltai nedažyčiau riešuto ar raudonmedžio baldų, bet iš paprastesnės medienos ar didelės meninės vertės neturinčius baldus, manau, tikrai galima dažyti kaip tiktai norisi ir kaip dera Jūsų namuose. Man prireikė baltų baldų ir aš nudažiau dalį bufeto virtuvei ir dvi spinteles svetainei. Apskritai pastaruoju metu pati vaduojuosi iš daiktų kulto ir kitiems patariu. Daiktai turi tarnauti mums, o ne mes jiems“, – sako dizainerė, vis dėlto nepamirštanti pridurti, kad istoriniai ir labai meniški baldai visada turi būti tausojami.
Jurgita apskritai siūlytų visiems nesureikšminti remonto tiek, kiek jį dabar dažnas linkęs sureikšminti. „Aš manyčiau, kad vienoks ar kitoks namų atnajinimas turėtų vykti kas penkerius metus. Ir į tai būtų žvelgiama kūrybiškiau,individualiau ir paprasčiau. Dar be baimių, ką kiti pasakys ir ar viskas čia teisinga… Juk tai jūsų namai ir jūs turite teisę juos įsirengti kaip tik norite. Kartais užsakovui norisi palinkėti išlaisvėti, leisti sau daugiau fantazijos, originalumo. Juk „kaip pas visus“ ne visada reiškia gerai. Arba ieškokite nebrangių atsinaujinimo galimybių: nauji tapetai, naujas baldų gobelenas, vienas kitas naujas šviestuvas, paveikslas, gėlės ir namuose jau visai kitas pojūtis“, – sako interjero dizainerė ir prisipažįsta, kad ir savo namus laikas nuo laiko ji tiesiog nori keisti.
Daiktų iš praeities jau nebijoma
O ko šiandien nori jos klientai ir ar skinasi į jų namus kelią antikvariatas ar vintažas dabar dažniau nei anksčiau? Jurgita teigia pastebinti, kad pastaruoju metu žmonės tapo tikrai tolerantiškesni senoviniams ar tiesiog naudotiems daiktams ir atidžiau įsiklauso į jos siūlymus tokių daiktų įsigyti. „Kita vertus, negaliu daryti plačių apibendrinimų, nes į mane ir kreipiasi tie užsakovai, kurie nori klasikinio namų stiliaus. Esu žinoma kaip dizainerė, labiau kurianti klasikinio stiliaus namus su antikvarinėmis detalėmis. Turbūt kitaip ir man pačiai nebūtų įdomu. Vis dėlto daugiausia dėmesio, kurdama interjerą, aš teikiu net ne stiliui. Man įdomu sukurti emociją, kuri savo ruožtu padės žmogui savo namuose jaustis labai komfortiškai. Ko vertas gražiausias interjeras, jei šeimininkui nejauku? Štai ką reikia užčiuopti aptariant su užsakovu jo namų interjerą. Būti geru psichologu – pusė mūsų darbo sėkmės“, – sako Jurgita ir prisipažįsta, kad jai tai dažniausiai pavyksta.
Žinoma, ji neneigia ir interjero mados tendencijų, laikmečio stiliaus, domisi tuo, kas populiaru. Sakykime, šiemet jau garsiai deklaruojama, kad pastelines spalvas iš interjerų išstumia ryškesni tonai, o pernai buvusią labai populiarią mėlyną šiemet keičia violetinės banga. Į antrą planą eina balta su auksu, nors vis dar daug žmonių tai tapatina su prabanga bei elegancija ir renkasi savo namams dekoruoti.
Tapymas ant sienų vilioja
Jurgita pasidžiaugė ir tuo, kad šiandien savo klientams ji gali pasiūlyti ne tik savo kaip restauratorės paslaugas, bet ir kaip tapytojos. Ir nors klasikinę sienų tapybą šiandien klientai dar renkasi atsargiai, nepasitikėjimo ledai irgi pamažu juda. „Vis dėlto originalus piešinys dažnu atveju yra geriau nei fototapetas ir vis daugiau žmonių tai supranta. Jei nedrąsu taip dekoruoti pagrindinius kambarius, visada galima pabandyti vaikų kambariuose, nes vaikams tai labai patinka. Tapau ir ant baldų. Tapytas baldas jau gana stiprus interjero akcentas, tad dažnai kaip tik jis ir būna tarsi paskutinis visumos taškas“, – pastebi dizainerė ir netrunka paliesti dar vieną temą.
Jos pastebėjimu, dar ir šiandien lietuviai dažnai vengia prabangos. Galbūt dažnam ji asocijuojasi su kiču, o kitas, žiūrėk, mano, kad prabangiai gyventi yra tiesiog „ne jam“. „Čia aš įžvelgiu netgi su saviverte susijusius dalykus. Juk gražiai gyventi tikrai nusipelnome visi ir tai nėra taip jau labai brangu ar neįmanoma, turint skonį, šiektiek žinių ir, svarbiausia, norų. Tačiau dažnas mūsų neturi tos estetikos pojūčio, kokį sakykime, turi tarp gražių daiktų gyvenę prancūzai. Ir tai nekeista, nes gražių daiktų dažnuose namuose tiesiog nebuvo. Tačiau dabar savo vaikus mes jau galėtume auginti šalia vieno kito gražaus vertingo daikto, nuo mažens lavinti jų estetinį skonį ir įdiegti jiems grožio poreikį. Tai labai svarbu ir nėra jokia tuštybė“, – sako Jurgita, savo užsakovus visada viliojanti įdomiomis idėjomis ir savitu požiūriu į namų remontą.