Ar norėtumėte sužinoti, kokias paslaptis slepia kelių šimtmečių senumo paveikslai? Pavyzdžiui, pamatyti nematomą Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios didįjį altorių puošiančio Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslo „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“ pusę? Ar žinote, kaip prakalbinti meno kūrinius, kuriuos gaubia istorinės paslaptys? Tai jau bene dvidešimt metų daro fizikinių kultūros vertybių tyrimų srityje dirbantis aukščiausios kvalifikacijos kategorijos restauravimo technologijų specialistas Rapolas VEDRICKAS, kuriam teko prisiliesti ne tik prie pačių įspūdingiausių paveikslų Lietuvoje, bet ir prie tikrų meno šedevrų, kuriuos nutapė Leonardo da Vinci, Rafaello ar Caravaggio ir kurio paskaitų jau nuo šios savaitės visi norintys gali klausytis Meno istorijos mokykloje.
Kaip atsitiko, kad Jūs gyvenimą susiejote su paveikslų tyrimais, restauravimu? Kuo Jus patraukė ši magiška sritis?
Kai kurie dalykai gyvenime susiklosto nededant didelių pastangų: mano mama dirbo ir tebedirba Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, tad visą laiką supo tokia aplinka. Vėliau, dar studijų laikais, aš ir pats atėjau į tą centrą dirbti kaip laborantas ir taip sutapo, kad tuo metu mokslinių tyrimų laboratorijoje dirbęs ekspertas Arūnas Bėkšta išėjo kitur, o aš staiga turėjau viską labai greitai išmokti ir pradėti dirbti savarankiškai. Šiais laikais aukštosios mokyklos ruošia vertybių tyrėjus ir restauratorius, o anksčiau to nebuvo: paprastai tapybos restauratoriai baigdavo tapybą, tekstilės restauratoriai – tekstilės meną, technologai – chemiją ar fiziką ir pan. Specializacija vyko jau patekus į restauratorių pasaulį, pritaikant savo turimas žinias ir besimokant iš darbų vadovų.
Ko reikia norint tapti paveikslų tyrėju, restauratoriumi? Kiek tokią profesiją pasirinkęs žmogus turi būti „prie dailės“?
Tai labiau mokslininkų, negu menininkų profesija, kuriai reikalingas kruopštumas. Kūrybiniai gebėjimai ne visada reikalingi, nes tai nėra kūryba tiesiogine prasme – čia nuo savęs daug nepridėsi. Nors darbas susijęs su meno kūriniais, būtina vadovautis moksliniais sprendimais.Tai yra multidisciplininis laukas, kuriame susitinka istorija, meno istorija, biologija, gamtos mokslai, tokie kaip chemija ir fizika. Visas procesas dažniausiai yra komandos darbas, kuriame skirtingi specialistai atlieka savo darbą.
Ar profesionalių restauratorių, paveikslų tyrėjų Lietuvoje daug?
Žiūrint, su kuo palyginsi. Restauratorių yra daugiau ir dėl labai paprastos priežasties – jie turi skirtingas specializacijas ir jų atliekamas darbas užtrunka gerokai ilgiau nei tyrėjų, kurių kartais ir pritrūksta. Kadangi tyrimai susiję su įranga ir investicijomis, tai savarankiškai dirba vienetai, o ir ne visos restauracinės dirbtuvės turi nuosavus tyrėjus.
Per savo karjerą žengėte rimtą profesinį žingsnį: stažavotės viename iš pasaulyje lyderiaujančių Prancūzijos muziejų tyrimų ir restauravimo centre (C2RMF), įsikūrusiame Luvre, Paryžiuje. Kaip tai pavyko?
Tai buvo tam tikra sėkmės istorija. Kartą važiuodamas į Paryžių, pasiprašiau į ekskursiją po šio centro tyrimų laboratoriją, kuri garsėjo naujausiomis technologijomis, įranga, įvairiausiais metodais. Šio centro mokslininkai sutiko mane įsileisti, o sužinoję, kuo užsiimu, po šio susitikimo pasiūlė stažuotę. Žinoma, teko pačiam ieškotis stipendijos, gyvenamosios vietos ir susitvarkyti kitus dalykus, bet visos pastangos atsipirko. Tai buvo neįkainojama patirtis ir galimybė dirbti su pasaulinio garso meistrų darbais, išmokti paties darbo proceso. Ten įgijau labai vertingos patirties, kurią galėjau pritaikyti grįžęs į Lietuvą.
Ar galėtumėte palyginti įgytas patirtis Lietuvoje ir Prancūzijoje?
Tai sunkiai palyginama, esminiai skirtumai galbūt labiau organizaciniai, taip pat techninės įrangos galimybės ir ištekliai, finansiniai resursai. Tačiau iš esmės Lietuvos restauratoriai tarptautinėje plotmėje niekuo neatsilieka nuo užsienio kolegų. Galbūt kartais skiriasi tam tikros taikomos restauravimo metodikos, naudojamos skirtingos medžiagos, laikomasi kiek kitokių etinių ir estetinių normų. Tačiau šiais laikais informacija yra labai lengvai prieinama, ja nuolat dalijamasi, diskutuojama, išbandoma vis daugiau naujų priemonių ir ta praktika tampa vis globalesnė. Man pačiam, neslėpsiu, tikrai patinka susiklosčiusi Lietuvos restauravimo tradicija ir aukšti kokybės standartai.
Kas paskatino Jus įkurti savo mobiliąją laboratoriją ir kuo ji ypatinga?
Idėja užsimezgė, matyt, dar būnant Paryžiuje, nors tuomet aš jos nesureikšminau. Ten teko kartu su kuratoriumi važiuoti atlikti tyrimų į Chantilly pilį, kurioje pagal paveldėjimo sąlygas saugomi ir eksponuojami Rafaell‘o darbai negali būti jokiu atveju išgabenti iš pilies. Tada atėjo suvokimas, kad nėra būtina gabenti kūrinį į laboratoriją – kartais paprasčiau laboratoriją atvežti pas kūrinį.
Mobili laboratorija išsprendžia labai daug problemų, nes paprastai gabenti jautrius, prastos būklės kūrinius yra labai sudėtinga ir daug kainuoja, savininkui neramu, yra grėsmė juos pažeisti. Be to, tokia prisitaikanti laboratorija sudaro galimybes tyrinėti ir tuos kūrinius, kurių neįmanoma kilnoti – jie yra labai didelio formato arba išvis fiziškai neįmanoma jų kažkur perkelti, kaip pavyzdžiui, sienų tapybos atveju.
Tai kaip gydytojas pas ligonius ir važinėjate?
Taip, iš tiesų ta paralelė tarp tyrimų, restauravimo ir medicinos yra labai iliustratyvi, nes principas yra labai panašus, tik pacientas – kitas (juokiasi – red.). Vienu atveju kalbama apie žmogaus sveikatą ir gyvybę, kitu – apie vertybės būklę ir išlikimą.
Kaip žinoti, kad paveikslui reikia tų tyrimų?
Bendrai tariant, – kai kyla klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, kuomet vien tik vizualaus menotyrinio vertinimo nepakanka. Dažniausiai jais siekiama patikslinti atribuciją, patikrinti įvairias hipotezes, įvertinti kūrinio būklę. Tai praverčia sudarant pirkimo-pardavimo sandorius ir, žinoma, visada, kai kūrinys yra restauruojamas.
Ar dažnai tenka susidurti su iššūkiais?
Iššūkių – didesnių ar mažesnių – pasitaiko nuolat, nes šioje srityje nėra vieno algoritmo, kuris padėtų viską padaryti vienodai gerai ir teisingai. Kiekvienas atvejis labai individualus ir tai yra pagrindinis iššūkis. Neretai procesą apsunkina ir techniniai dalykai, tam tikras iššūkis gali būti ir neįprastai didelis paveikslo formatas ar nepatogi lokacija, pavyzdžiui, sienų tapyba penkių metrų aukštyje. Tuomet reikia didesnio išankstinio pasiruošimo.Bet būna ir visokių kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, gauni tirti jau ištirtą tą patį kūrinį: paveikslas – tas pats, bet savininkas – kitas (šypsosi – red.). Tada tenka įsitikinti, ar tai tikrai tas pats darbas ir ar jame niekas nuo prieš tai buvusio tyrinėjimo nepasikeitė.
Kokius vertingiausius kūrinius tekę tirti?
Stažuojantis Paryžiuje tokių buvo daug – nuo Caravaggio, Rafaell‘o kūrinių iki Leonardo da Vinci „Mona Lizos“, kuri kaip tik tuo metu buvo tyrinėjama. Buvo ir tokių, kurie sulaukia daug dėmesio ir Lietuvoje: tai – Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, Pranciškaus Smuglevičiaus (1745 –1807) paveikslas „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“, tarnaujantis kaip didysis altorius Vilniaus apaštalų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Beje, dėl šio paveikslo gabaritų ir buvimo vietos, jo tyrimas tapo ne tik iššūkiu, bet ir labai įsimintinu įvykiu: viską teko atlikti bažnyčios viduje, o kadangi reikėjo tamsos, tai vyko dar ir naktį.
Ar yra skirtumas tirti sakralų, vertingą paveikslą ir paprastą?
Skirtumas toks, kad kuo garsesnis, žymesnis kūrinys, tuo didesnė atsakomybės našta: juk tuomet tenka dirbti tarsi po padidinamuoju stiklu, jaučiamas visuomenės susidomėjimas, kartais ir žiniasklaidos dėmesys. Sakralių kūrinių atveju dar prisideda ir tikinčiųjų lūkesčiai, tačiau visa tai ir daro šį darbą tokiu įdomiu. O išskirtinių prietarų aš neturiu. Be to, kad neimti atlygio, kol darbas neatliktas iki galo, nes tada gali nesisekti (šypsosi – red.). Bet tai – labiau darbo principas, ne prietaras.
Ką apskritai gali ir ko dar negali šiuolaikiniai tyrimai?
Tai, ką gali šiuolaikiniai tyrimai, keičiasi kasdien, todėl labai svarbu domėtis ir stebėti informaciją apie naujus metodus ir technologijas. Pasaulyje jau yra sukurta ir nemažai vienetinių aparatų paveikslų tyrimams ir prie jų rikiuojasi ilga eilė. Tik reikia suprasti ir tai, kad ne kiekvienas meno kūrinys reikalauja vienodo dėmesio ir labai išsamių bei tikslių tyrimų – kiekvienas atvejis yra individualus, be to, yra su tuo susiję kaštai, kuriuos taip pat reikia įvertinti. Bet kuriuo atveju, technologinis progresas jaučiamas ir meno kūrinių tyrimų srityje. Kažkada galbūt išskirtinai tik karo pramonei ar medicinai kurta įranga šiandien puikiai tarnauja ir kultūros srityje, o tokie tyrimai jau nėra neprieinami.Kita vertus, tokių tyrimų metodų, kuriuos atlikę, pavyzdžiui, galėtume iškart pasakyti autoriaus pavardę, nėra ir kažin, ar bus. Bet šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia labai daug informacijos apie sukūrimo laikotarpį, būklę ir pažeidimus, medžiagiškumą, autentiškumą, skirtingus sluoksnius ir pan. Apie tai išsamiai ir pasakosiu Meno istorijos mokyklos paskaitų cikle.
Pats restauravimo procesas šiandien vykdomas taip, kad tai, kas dabar padaryta, prireikus galėtų būti nesunkiai pašalinama – nenaudojamos medžiagos ir procesai, kurie pakeistų kūrinį negrįžtamai.
Kaip gali pasikeisti ištirto, restauruoto paveikslo vertė?
Tyrimai visada susiję su tam tikros tiesos paieškomis. Akivaizdu, kad jei atlikus tyrimus paaiškėja, kad kūrinys – falsifikatas, be abejo, jo vertė kris, o jeigu patvirtinama, kad tai originalus kūrinys – jo vertė kyla. Tačiau bet kuriuo atveju, objektyviai moksliniais tyrimais patvirtinta kūrinio tapatybė turėtų kurti ir tam tikrą pridėtinę vertę. Be abejo, reikia įvertinti ir tokio galimo kūrinio vertės pokyčio ir tyrimų kainos santykį, juk gali pasitaikyti atvejų, kad tyrimų kaštai bus didesni nei paties kūrinio vertė.
O dėl restauruotų kūrinių vienareikšmiško atsakymo nėra: viena vertus, restauruotas kūrinys, be abejo, turėtų kainuoti daugiau nei iki restauravimo. Jis nebereikalauja papildomų investicijų, jo būklė stabili ir nebereikia tuo rūpintis. Kita vertus, kai kurie savininkai labiau linkę patys nuspręsti, kiek ir kaip restauruoti turimą darbą, todėl mieliau renkasi dar nerestauruotus kūrinius ir mėgsta patys rūpintis jo pridėtinės vertės kūrimu ar susitvarkyti nuosavybėn patekusius daiktus pagal savo poreikius ir skonį.
Ar restauratoriui gresia kas nors už prastai atliktą darbą, tarkim, jei jis sugadina paveikslą?
Man nelabai patinka žodžių derinys „restauratorius sugadina“, nes paprastai restauratoriai nesugadina – tai padaro nemokšos. Restauratorius prisiima didelę atsakomybę, sudėtingus darbus gali atlikti tik aukštos kvalifikacijos restauratoriai, jie atsakingi už savo veiklą ir pirmiausia neša moralinę atsakomybę, netinkamai atlikus darbą rizikuoja savo profesine reputacija, kvalifikacijos netekimu, materialine atsakomybe.
Be to, kalbant apie paveldą ir ypač Kultūros vertybių registre esančius kūrinius, tai valstybė šią sritį reguliuoja ir prižiūri, kad jų nerestauruotų nekvalifikuoti specialistai, taip prevenciškai užtikrinama tinkama saugomų vertybių priežiūra. Pasaulyje plačiai nuskambėję netinkamo „restauravimo“ pavyzdžiai meta šešėlį ant garbingos bei sudėtingos restauratoriaus profesijos, tačiau tai išimtiniai atvejai ir jų tėra vienetai.
Kaip Jums atrodo, o kokius paveikslų tyrimus bus galima atlikti ateityje ir kaip keisis tyrimų, restauravimo kryptys? Apie ką dar prabils nematoma paveikslų pusė?
Prabils tiek, kiek mokslas sugebės prakalbinti. Tyrimų srityje nuolat kuriami ir testuojami nauji tyrimų metodai, skirti rasti atsakymus į konkrečius klausimus, pateikti kuo tikslesnius ar išsamesnius tyrimų rezultatus. Itin daug dėmesio skiriama neardantiems tyrimų metodams, įrangos mobilumui ir tikslumui; siekiama išgauti tą pačią informaciją iš kuo mažesnių mėginių, tobulinamos eksponatų priežiūros, saugojimo ir apskaitos sistemos muziejuose, skverbiasi išmaniosios technologijos.Restauravimo srityje diegiamos naujos restauravimo procesą palengvinančios technologijos, pavyzdžiui, išbandomos lazerinių technologijų teikiamos galimybės. Tikėtina, kad ir dirbtinio intelekto vis platesnis taikymas kitose srityse, tame tarpe ir medicinoje, ateis ir iki restauravimo laboratorijų. Esminiai pokyčiai meno rinkoje, ko gero, laukia skaitmeninėje erdvėje: atsiranda tokių meno kūrinių, kurie neturi fizinės išraiškos – tik skaitmeninį šifruotą failą. Atlikti jų ekspertizę ir juos „restauruoti“ jau galės tik informacinių technologijų specialistai. Galbūt tie patys skaitmeniniai technologinių tyrimų vaizdai kažkada taps virtualiais „meno kūriniais“ ir gyvens savo nepriklausomą gyvenimą.
To jiems ir palinkėkime. Ačiū už pokalbį.
Pokalbį ir nuotraukas pateikė Meno istorijos mokykla
Trumpai apie paskaitas
- Paskaitų ciklas „Nematomos paveikslų patirtys: iš restauratoriaus ir meno kūrinių tyrėjo laboratorijos“ – jau 40-asis MIM paskaitų ciklas ir trečiasis, kuris organizuojamas tik nuotoliniu būdu, daugiau nei penkerius metus.
- Rapolo VEDRICKO vedamą MIM paskaitų ciklą sudaro iš viso 8 paskaitos, kurios vyks iki gegužės 20 d. kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį 18.15 val. per „Zoom“ nuotolinio mokymo platformą.
- Prisijungti bus paprasta: tereikės užsukti į MIM paskaitų tvarkaraštį skelbiančią skiltį tinklapyje, kurį galite rasti čia: menorinka.lt/mim
- Išklausiusieji visą kursą gaus tai patvirtinančius pažymėjimus.