Mano žavingųjų drožtukų kolekcija prasidėjo be jokių planų juos kolekcionuoti. Ispanijoje, viename Alikantės antikvariate tiesiog pamačiau mažytes kavamalės ir krosnelės kopijas, kurios pasirodė dar besančios ir drožtukai. Kainavo juokingai, prieš septyniolika metų mūsų buvusiais pinigais 7 litus, taigi ir nusipirkau – mieli daikčiukai.
Neplanuota kolekcija
Paskui juos pradėjau pastebėti visur – tiek užsienio sendaikčių turguose, tiek ir pas mus. Kartais kainuodavo po eurą, tai kaip gali nepirkti, jei jau pradėjai…Šie drožtukai nėra antikvariniai, nėra ir labai vertingas vintažas, kaip kad dabar bando teigti kai kurie pardavėjai, jei vertybe nelaikysime visko, kas gražu ir pagaminta gana seniai, o kai kurie jų pagaminti tikrai senokai – XXa. viduryje. Žodžiu, mane suviliojo šių daikčiukų grožis, o ir namuose jie labai tiko – tokie jaukūs retro ženkliukai ir tiek. Manau, kad jų gamintojus įkvėpė antikvariniai XIXa. vidurio drožtukai, kurie irgi buvo įvairių buitinių rykų formų. Štai jie didelė vertybė, deja, ir didelė retenybė, dažniausiai jau tik muziejų ar rimtų kolekcininkų lobių eksponatai. Įdomu ir tai, kad nors šie drožtukai gaminami iki šiol, man juos teko rasti tik tose vietose, kur prekiaujama senais daiktais. O kur juos įsigyja pirmieji jų šeimininkai, man tebėra mįslė, nors internete mačiau juos supakuotus kartoninėse dėžutėse.
Gaminami serijomis
Mano drožtukai, kiek teko domėtis ir paskaityti užrašus ant jų, gaminami Ispanijoje ir Honkonge , bet visi dailesni bei subtilesni kažkodėl iš Ispanijos – gal ten jų pradžia. Nors reikia pripažinti, kad visi jie pagaminti labai preciziškai ir net su judančiais mechanizmais. Pavyzdžiui, kavamalė mala ir net išsitraukia stalčiukas, siuvamosios mašinos rankenėlę gali sukti, o varpeliu skambinti. Drožtukai metaliniai, padengti „antikinės bronzos“ spalvos patina, bet turi ir plastmasinių detalių, jeigu jų prireikė drožtuko meistrui. Daiktai gaminami serijomis, matyt, kad iš tiesų būtų patrauklūs kolekcininkams, nes kad ir kaip ten būtų su išliekamąja verte, tai mielas kolekcionuoti daiktelis. Taigi yra lempų serija, buities prietaisų, muzikos instrumentų, mašinų, lėktuvų ir pan. Sunku pasakyti, kiek iš tikro jų pagaminta, bet mano nedidelėje kolekcijoje specialiai nieko neieškant ilgainiui atsirado per 50 drožtukų, kurią papildė ir draugų dovanoti. Tiesa, po kurio laiko tai tapo gana rizikinga dovana, nes daugumą drožtukų, o kai kurių ir po du, aš jau turiu. Taigi, atsiliepkite, drožtukų kolekcininkai – galimi mainai.
Ir drožtukai brangsta
Ir dabar, radusi dar nematytą drožtuką, jį nusiperku, bet tik tuomet, kai kaina patraukli, t.y. iki 5 eurų. Kita vertus, už drožtukus antikvariatuose kartais drįstama prašyti iki 15 eurų, nors dažniausiai kaina sukasi tarp 8 ir 10. Taigi galima sakyti, kad mano investicija, kažkada prasidėjusi nuo 2 eurų, jau yra atsipirkusi ir kad drožtukų vertė kaip ir bet kurių kitų seniau pagamintų daiktų irgi kyla. Tai džiugina ir įkvepia paieškoti vis naujų egzempliorių. Juolab, kad sugalvojau ir kaip juos eksponuoti. Esu iš tų žmonių, kurie daiktų laikyti bet kaip ir bet kur, nemato prasmės. Taigi per visą virtuvės sieną „nutiesiau“ drožinėtą lentynėlę ir ten išsirikiavo mano gražuolių kolekcija. Retas svečias atspėja, kad tai drožtukai. Mano, kad tai tiesiog jaukios ir mielos miniatiūrinės figūrėlės. Pademonstruota drožimo funkcija sužavi visus, o aš jau žinau, kad galiu laukti naujo drožtuko. Vėl – dovanų J.
Nebūtų pieštukų - nereikėtų drožtukų
*Pieštuku galima būtų pavadinti ne vieną šio gaminio prototipą nuo pat senųjų civilizacijų. Tai tebuvo priemonė rašyti, o mums žinomo pieštuko su grafitu istorija prasidėjo tik 1564 m., kai Anglijoje buvo atrastas grafito telkinys. Grafitu pakeistas anksčiau naudotas švinas.
*Iš pradžių rašydavo ar piešdavo paprasčiausiais grafito gabalėliais, bet tai buvo nepatogu – tepdavo rankas ir greitai sutrupėdavo. Tuomet sugalvota grafito lazdeles apsukti siūlais, virvele arba juostele, o kiek vėliau pradėti gaminti ir mediniai futliarai.
*1761 m. Vokietijoje, Niurnberge, pradėta serijinė pieštukų gamyba. Įkurtos kompanijos „Faber-Castell“, „Lyra“, „Steadtler“, kurios karaliavo per visą XIX a. pramonės revoliuciją ir yra išlikusios iki šiol.
*Net 200 metų Anglijoje esantis grafito telkinys buvo praktiškai vienintelis, kurio produkcija tiko pieštukams gaminti, mat kitur grafitas buvo su žymiai didesniu priemaišų kiekiu. Tad Didžiajai Britanijai grafitas tapo strategine žaliava. 1792 m. atsisakyta jį tiekti revoliucinei Prancūzijai. Kelias dešimtmečiais anksčiau šalyje buvo priimtas įstatymas už pieštuko pavogimą ar pardavimą juodojoje rinkoje bausti kalėjimu ar tremtimi.
*1792 m. Austrijoje buvo įkurta pieštukus gaminanti kompanija KOH-I-NOOR, kurios gaminius tikrai esame laikę savo rankose. Joje pieštukai gaminti jau išmokus kurti dirbtinį grafitą.
*1840 m. iki tol apvalus medinis pieštukas įgijo briaunas, kurios suteikė daug patogumo, nes neberiedėdavo nuo kiek pasvirusio paviršiaus. Tuo metu sukurti ir kiti pieštuko standartai – ilgis ir skersmuo.
*1869 m. sukurtas pirmasis mechaninis pieštukas metaliniu korpusu. Tai galėjo tapti drožtukų mirtimi, nes, užuot drožus, tereikėjo spustelėti mygtuką. Atrodė, kad išspręsta didžioji problema, mat drožiant prarandama iki 60 proc. grafito, bet mediniai pieštukai išliko, tad ir drožtukai dar gyvens.
Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos
