Asambliažas gali būti menas, o gali būti tiesiog kiekvieno iš mūsų žaidimas. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, į asambliažus dažniausiai patenka seni ir labai seni daiktai, kurių dėka ir kuriama asambliažo istorija. Vintažinių daiktų gerbėjai kartkartėmis irgi susiduria su šiais specifiniais meno kūriniais, kuriuose įkomponuoti seni daiktai, spaudiniai ar kažkas panašaus net į šiukšles. Kartais tie darbai įspūdingi, kartais tik atstumiantys, o visų jų vertė bei prasmė nelabai aiški. Gali taip atsitikti, kad kokiame nors Europos ar Amerikos blusturgyje kam nors teks susidurti su tikru kolekcininkų vertinamu asambliažo šedevru ir būtų apmaudu neatkreipti į jį dėmesio.
Jau tie prancūzai...
Verčiant iš prancūzų kalbos, žodis assemblage reiškia sujungti ir turi dvi populiarias reikšmes. Viena jų, senesnioji, – sujungiant kelių rūšių vynuoges, sukurti geriausią putojantį vyną. Kalbant apie prastesnes vyno rūšis, naudojamas žodis kupažas.
Antroji, apie kurią ir kalbėsime plačiau, – sujungiant buities daiktus ar jų detales, sukurti erdvinį meno kūrinį. Būtent erdvinį ir tuo asambliažas skiriasi nuo koliažo. Stokojant meno istorijos žinių, tokie objektai dažnai atrodo kaip trumpalaikė mada, kičas, o pastaruoju metu ima atrodyti kaip madingos pastangos nešvaistyti resursų, kuriant kažką iš antrinių žaliavų ar net šiukšlių. Iš tiesų tai yra XX a. pradžioje gimusi kūrybos išraiška, prie kurios ištakų prisilietė žmonės, išlikę meno istorijoje. Be abejo, tai buvo maištaujantys menininkai, kurie idėjas vertino labiau nei jų meninę išraišką.
Apie pradžią ir ištakas
Dažnai teigiama, kad asambliažas, kaip meno rūšis, atsirado praėjusio amžiaus 6-jame dešimtmetyje, mat 1953 m. prancūzų menininkas Ž. Diubufė (Jean Philippe Arthur Dubuffet) sugalvojo (kitų šaltinių teigimu tik išpopuliarino) patį terminą. 1961 m. Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje (MoMA, Manhetenas, 53 gatvė tarp 5 ir 6 aveniu) įvyko pirmoji asambliažo paroda. Meno istorijoje žinomas faktas, kad dar 1936 m. žymusis Salvadoras Dali supeikė Džozefo Kornelio (Joseph Cornell) pastangas kurti avandardinį kiną, pasiūlydamas jam sugrįžti prie jo „dėžių“ dėl kurių jis buvo žinomas tarp menininkų.Beje, manoma, kad dar neatrasti net 6 šio menininko darbai, kurių rinkos vertė turėtų būti didelė. Tad į aptiktą seną dėžę su joje įmontuotais keistais daiktais vertėtų pasižiūrėti itin atidžiai.D.Kornelis savo asambliažus iš įvairiausių daiktų detalių 1920 -1930 metais kurdavo dėžių ertmėse-erdvėse, o priekinę jų pusę dažniausiai įstiklindavo. Dabar meno istorijoje jis žinomas kaip menininkas nuosekliausiai dirbęs asambliažo srityje, tačiau šlovė jį aplankė būtent po parodos Niujorke.
Asambliažo techniką dažnai naudojo dadaistai, siurealistai bei pop arto kūrėjai. Kasdieniniai daiktai, neturintys meninės vertės, avangardistų kūrėjų rankose tapdavo meno kūriniais, tuo pačiu išplėsdami meno ribas. Laikas priminti, kad būtent tuo laikotarpiu pirmąsyk meno istorijoje ėmė pakakti to, kad kūrėjas paskelbia meno kūriniu savo darbą. Anksčiau reikėjo autoritetų pripažinimo ir atitikti tam tikrus ilgainiui susiklosčiusius vertinimo kriterijus.
Manoma, kad Kornelį susidomėti asambliažu paskatino susidomėjimas Makso Ernst (Max Ernst) naujosios technikos, iš kurių viena buvo koliažas. Kuriant šia technika, nauji vaizdai sukuriami iš jau esančių paveikslėlių ir piešinių vienoje plokštumoje. M.Ernstas savo kūrinius dėliojo iš reklaminių katalogų, paleontologijos knygų, remonto darbų vadovėlių, dūmtraukių eksploatacijos instrukcijų paveikslėlių.
Netekusios savo konteksto, drauge sukomponuotos iliustracijos, prarasdavo savo pirminę prasmę ir įgydavo naują – visiškai nesuvokiamą. Dadaistams buvo labai smagu kurti tai, kas žiūrovams tapdavo prasmės aklaviete.
1921 m. pavasarį vokiečių menininkas, nors pagal išsilavinimą labiau meno istorikas ir menotyrininkas, M.Ernstas atvyko į Paryžių ir pristatė savo kūrinius, įskaitant koliažus. Tai vyko žvakių silpnai apšviestame rūsyje, kuriame kaip norėjo taip ir linksminosi kolegos, priskiriantys save dadaistams – kas keikėsi, kas miaukė, kas žaidė slėpynių. Vėliau dadaistai virto siurrealistais, o M.Ernstas liko drauge su jais.
Jau minėtas Ž.Diubufė irgi eksperimentavo asambliažo srityje, skelbdamas, kad „…civilizacijos atliekos tampa medžiaga meno kūriniams“. Tuo metu kuriamiems asambliažams visai buvo nesvarbi jų estetika, kur kas svarbiau buvo pabrėžti medžiagų šiukšliškumą, tad naudota, kas surūdiję, sulūžę.
Makso Ernsto koliažai kitus menininkus įkvėpė kurti asambliažus.
Asambliažas Lietuvoje
Lietuvoje 2012-aisiais metais dailėtyrininkas Viktoras Liutkus surengė vien asambliažams skirtą parodą „Asambliažas lietuviškai“. Šis faktas nurodytas Mariaus Armono baigiamajame menotyros magistro darbe. Darbas rašytas 2015 m. ir vadinasi „Medžiagų estetika ir entropija Lietuvos asambliaže (20 a. 7 – 9 deš.)“. Su malonumu pateiksime ne vieną faktą iš šio darbo, o panorusieji su juo susipažinti giliau gali tai padaryti – darbas prieinamas viešojoje erdvėje.
„Lietuvoje asambliažus kūrė menininkai – Marija Teresė Rožanskaitė, Igoris Piekuras, Vytautas Kalinauskas, Kostas Dereškevičius, Algirdas Šeškus, Linas Katinas, Mindaugas Skudutis, Ričardas Nemeikšis ir kiti“, – savo darbe rašo M.Armonas.
Jo paties tyrimui buvo pasirinkti keturi gerai žinomi ir asambliažo menui itin ištikimi menininkai. Jie atstovauja skirtingas kūrėjų kartas, todėl gerai reprezentuoja asambliažo meno raidą Lietuvoje. Visi keturi menininkai tvirtina vieni iš kitų mokęsi šio meno subtilybių, todėl jų juos galima vertinti kaip tam tikros Lietuvos asambliažo tradicijos atstovus.
„Kisarauskas (1934 – 1988) ir Antanavičius (g. 1936) yra laikomi šios meno rūšies pradininkais Lietuvoje, nors pats Antanavičius pirmenybę atiduoda Kisarauskui. Antanavičius yra pats produktyviausias asambliažų kūrėjas, kuris vėlyvajame savo kūrybiniame laikotarpyje atsisakęs tapybos kuria išimtinai asambliažus. Kitos kartos atstovas yra Kuras (g. 1940), asambliažo meno mokęsis iš Antanavičiaus ir iš jo perėmė tam tikrus raiškos būdus, tačiau juos pritaikė savaip. Galiausiai, Lukenskas (g. 1959) yra jaunesnės kartos menininkas, nuo likusių trijų menininkų išsiskiriantis kitokiu požiūriu į medžiagas ir kompoziciją. Jis yra laikomas vienu iš objekto ir instaliacijos meno pradininkų Lietuvoje“, – teigia M.Armonas.
Jo nuomone, peršasi išvada, kad asambliažuose naudojamus objektus galima įvertinti kaip tam tikrą kultūrinio klodo saugojimą, norėjimą išlaikyti ne tik save, savo kūną, bet ir supančią aplinką, nepaisant jos bjaurumo, funkcionalumo ar bet kokių kitų taikomų kategorijų. Tai paaiškina, kodėl menininkai nesistengia atnaujinti ar kaip nors pagražinti naudojamų medžiagų ir siekia išryškinti jų autentiškumą, parodyti ant jų likusius laiko pėdsakus.
Skirtingi menininkai rinkosi ir naudojo skirtingus daiktus, vieni etnografinius rakandus, kiti sovietinių laikų žaislines figūrėles. Taip darė Algimantas Jonas Kuras, nurodęs, kad „Naujai pagamintas daiktas manęs, kaip dailinininko, nedomina. Tačiau tie daiktai, kurie paskui gyvena tarp žmonių, įgauna prasmę, tampa lyg simboliai. Galima tapyboje vaizduoti vien tik daiktus, ir jie kalbės apie žmones (neblogiau nei patys žmonės).“ Citata iš M.Armono darbo.
Ar asambliažas domina meno mylėtojus? Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė – Makselienė sakė, kad aukcione pasitaiko asambliažų, bet lietuviai gan konservatyvūs ir mieliau vis dėlto renkasi tapybą.
„Šiuo metu turime galerijoje įdomų Antanavičiaus asambliažą, juo domėjosi vienas Lietuvos muziejų, bet jis vis dėlto dar nesuradęs pirkėjo”, – sakė meno žinovė.
Tačiau asambliažus galime kurti kiekvienas iš mūsų ir nors jie galbūt ir netaps aukcionų “dalyviais”, gali tiesiog išplėsti mūsų kūrybos erdves, padėti panaudoti nereikalingus daiktus ir papuošti namus. Pabandome? Laiko vis dar turime daugiau nei norėtųsi, o ir daiktų galbūt atrasime.
XXa. viduryje kuriamiems asambliažams buvo visai nesvarbi jų estetika, kur kas svarbiau buvo pabrėžti medžiagų šiukšliškumą, tad naudota, kas surūdiję, sulūžę, sukužę, sena ir visiškai nepataisoma.
V. Antanavičiaus asambliažas. Nuotrauka iš "Vilniaus aukciono" archyvo.
Liucija SABĖ
Teksto įžangoje Marijos RUBAVIČIŪTĖS asambliažai - miniatiūros.
Nuotraukos Rasos ŽEMAITIENĖS
