Mažeikiškis Gediminas Stasiūnas apie patefonus, gramofonus ir kitus įrenginius, mechaniniu būdu skleidžiančius muziką, galėtų kalbėti labai ilgai ir, rodos, be mažiausio stabtelėjimo. Jei tik šalia būtų žmogus, kuris, kaip ir jis, domėtųsi ir degtų noru bent kažką sužinoti apie juos. Tokių tautiečių sutinka nedaug, nors labai norėtų ilgos pašnekovų eilutės. Balandžio viduryje naftininkų mieste atidarius vienintelį šalyje gramofonų muziejų, tiki, išsipildys ne tik ši, bet ir kitos svajonės. Visiems galės rodyti unikalią, įdomią ir gana turtingą, kelis dešimtmečius rinktą kolekciją, seniai nebeišsitekusią bute, bei pasakoti ir pasakoti įvairiausias istorijas.
Svajonė pagaliau išsipildė
Gediminas džiaugiasi pagaliau atsiradusia galimybe išsinuomoti erdvias patalpas, kuriose vietą ras didžioji kolekcijos dalis. Gramofonų muziejus įsikūrė buvusiame Aviacijos muziejuje. Iškabos dar nepakeitė, nors viduje, savo lėšomis ir pastangomis suremontuotose trijose salėse, jau puikuojasi vienas už kitą įdomesni gramofonai. Namuose likę tik suvenyriniai, bet ir jie artimiausiu metu bus iškraustyti. Turėti savo muziejų – sena svajonė, įkvėpta ne noro pasipuikuoti, o tiesiog būtinybės. „Jau toks amžius, nebėra daug laiko dairytis į šonus. Norisi, kad turtas, kurį turiu, džiugintų ne tik mane ir mano artimuosius, draugus, bet ir kitus žmones. Be to, jau būtina surinktą kolekciją sutvarkyti, apipavidalinti, savotiškai inventorizuoti“, – kalbėjo Gedminas.
Dėl šios priežasties vis rečiau besidairoma naujų gramofonų – jų pakanka, o ir turimi sunkiai telpa. Iki įsikuriant Ventos gatvėje, kolekcijai teko nuomoti atskirą butą, po to administracines patalpas. Šioji vieta – šeštoji, tačiau ir ji visų eksponatų nepajėgi priglausti. Kiek kolekcijoje yra pasididžiavimą ir nuostabą keliančių, melodijas skleidžiančių aparatų nei Gedminas, nei jo žmona Vitalija pasakyti negalėjo. Skaičiavo, bet skaičių, peržengus dviejų su puse šimto ribą, pametė. Tiksliai tik žino, jog pirmojoje salėje jų yra penkiasdešimt, tačiau dalis neišeksponuotų guli pagalbinėse patalpose, direktoriaus kabinete.
Kolekcionuoja nuo vaikystės
Gedminas kolekcionuoja nuo vaikystės. Pomėgį perėmė iš mamos, labai mėgusios antikvarinius baldus. Kiek ūgtelėjęs berniukas iš pradžių rinko monetas, etiketes, pašto ženklus, vėliau ėmė dairytis senovinių laikrodžių.
Gana didelės kolekcijos jau nebeturi: vienus prietaisus pardavė, kitus išmainė. Pasiliko tik kelis – išskirtinius. Svetainėje ant sienos tiksi du „paryžiukai“, taip Gedminas vadina firmos „Lero Paris“ laikrodžius. Šalia jų – „giminaitis“ iš Klaipėdos krašto, Olandijos, Amerikos. Pastarasis labai garsiai muša valandas. Visą laiptinę nesunkiai iš miego prikeltų. „Laikrodžiai iki 2000-ųjų turėjo vertę. Atsivėrus Vakarų Europai, Lietuva jais buvo užversta, todėl tapo nebeįdomu ir juos kolekcionuoti nustojau“, – sakė pašnekovas.
Pradžia nuo rusiško patefono
Namams ištuštėjus vietoj laikrodžių pradėjo rinkti gramofonus, patefonus, fonografus. Tiksliau sakant, visus įrenginius, mechaniniu būdu skleidžiančius muziką. Juos pradėjo kolekcionuoti 1990 metais. Postūmį davė Mažeikių kolekcininkų susitikimas, į juos senovinių daiktų mėgėjai atsineša, kas ką turi įdomaus ir nematyto. Gedminas bičiuliams parodė savigynai skirtą amerikietišką brauningą su dramblio kaulo rankena. Sulaukęs pasiūlymo mainyti, sutiko vos pamatęs rusišką patefoną – taip patiko jo skleidžiama muzika. Kaip dabar prisimena, namo ne ėjo, o skrido. Savo brangenybę pakišo po lova ir žmonai nerodė, nes puikiai žinojo, jog aptriušęs, jokio estetinio vaizdo neturintis daiktas tikrai nesužavės. Tačiau išdavė žybančios akys ir po šiai dienai Gedmino sutuoktinei atskleidžiančios, ar vyras namo grįžo su „laimikiu“ ar be jo.
Tokia buvo muzikos aparatų kolekcijos pradžia. Vėliau draugas iš Anglijos atvežė patefoną „Columbia“, o įsigijęs Rygoje gamintą patefoną, G. Stasiūnas kolekciją pradėjo rikiuoti pagal miestus, kuriuose pagaminti muzikiniai aparatai. Mažeikiuose atsidūrė reti Kionigsberge, Mėmelyje gimę patefonai.
Tiesa, vinilines plokšteles prakalbinantys prietaisai domino dar vidurinėje mokykloje. Fizikos mokytojas mokinių prašydavo atnešti senų radijo imtuvų, kad jų lempas galėtų panaudoti kitų aparatų remontui. „Su radijais vaikai atbogindavo ir patefonų, – prisimena G. Stasiūnas. – Stebėdavausi, kad žmonės išmeta tokius gerus daiktus. Nors buvau mažas, jų vertę supratau. Mama buvo įskiepijusi pajautą, kas yra antikvariniai daiktai ir kad juos reikia branginti“.
Garsas dovanoja laimę
Kolekcionuoti gramofonus padeda ir draugai. Radę ką įdomaus tuoj skambina, siunčia nuotraukas ir teiraujasi, ar reikia tokio prietaiso. Gedminas perka neveikiančius ir restauravimo reikalaujančius gramofonus, kadangi veikiantys pernelyg brangūs. Daugumą savo pirkinių remontuoja pats – net padaro reikiamas detales. Prikelti gramofoną naujam gyvenimui nėra paprasta. Reikia ne tik didelio kruopštumo ir begalinės kantrybės šveičiant rūdis, lakuojant, bet ir labai daug laiko, nes tenka ieškoti specialios literatūros, surasti autentiškų nuotraukų, piešinių, kuriose aiškiai matytųsi restauruojamas gramofonas. Gerokai padidinus jų vaizdą, tampa aišku, kokio sraigtelio trūksta, kad gramofonas vėlei dovanotų muziką. Garsams pasklidus po namus, Gedminas džiaugiasi kaip vaikas. „Savo rankomis prisilietus prie gramofono, jis tampa kur kas mielesnis ir brangesnis. Tikrai neapsakomas malonumas, kai priklijuoji mažytę detalę ir netrukus išgirsti plokštelės garsą“, – pasakojo G. Stasiūnas.
Kai kada jį išgirsti užtrunka, nes pasitaiko kuriozų. Kartą parsivežė šimtametį gramofoną, berods, iš Tauragės. Pardavėjas buvo įspėjęs, kad kažkas su garsu negerai, pirkinys groja, tačiau girdisi silpnai. Nemelavo. Išardžius, išvalius, sutepus spyruokles, gramofonas vis tiek negrojo. Ir tik išardžius antrą kartą, viską peržiūrėjus nuo pradžios, pamatė giliai įkištą caro laikų cigarečių pakelį, kuris ir trukdė skambėti. Kolekcininkas spėliojo: kažkas įgrūdo gal iš pykčio, gal iš keršto ar norėdamas piktai pajuokauti. Gramofonas nuo tų laikų blogai grojo ir jį , matyt, nelabai naudojo.
Vienas po kito gramofonai į Gedmino namus pradėjo keliauti Lietuvai tapus Europos Sąjungos dalimi. Atsivėrus keliams į užsienį, Švedijos, Belgijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos turguose bičiuliai, verslininkai aptikdavo pačių įvairiausių prietaisų. Lietuvoje jų sunku rasti, nes vyko du karai, be to, lietuviai nebuvo labai pasiturintys. Latvijoje senoviškų gramofonų likę kur kas daugiau. Kad šie prietaisai buvo brangūs, liudija faktas – Latvijos ministras pirmininkas iš algos galėjo nusipirkti tik vieną gramofoną. Jų kolekciją turintis Gedminas Stasiūnas patikslino: gramofonai tikrai buvo prabangos prekė, bet kada panorėjęs žmogus jo nenusipirkdavo. Nors būdavo dviejų „rūšių“ – skirti liaudžiai ir aukštuomenei, vis tiek pirkiniui reikėdavę bent kelis mėnesius pataupyti.
Įdomūs įdomiausi
G.Stasiūno kolekcijoje – įvairių gamintojų gramofonai. Firmų „Columbia“ ir „His master‘s voice“- geriausi ir mėgstamiausi. Seniausias kolekcijoje – bendrovės „Edison- Bell“ fonografas, pagamintas pačioje XIX a. pabaigoje, maždaug 1896 metais. Ypatingas formos „Polyphon“ gramofonas, kurio garsiakalbis su pritvirtinta adata, ir Kenigsberge pagamintas jo „giminaitis“. Pastarasis turi istorinę vertę, nes šio miesto seniai nebėra.
Kolekcininkui ypač patinka „HMY Lumiere 510“ spintelinis patefonas, pagamintas 1924 metais, retai sutinkamas gramofonas su „susukta“ ar net medine triūba. Didžiuotis verčia ir Peterburge pagamintas drožinėtas gramofonas su šonuose, kad matytųsi mechanizmas, įmontuotais stiklais facetuotomis briaunomis, o taip pat amerikietiška 1905 metų pionola. Veikiančių mechaninių fortepionų šalyje tėra tik du – vienas stovi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kitas – Mažeikiuose.
Naujame greitai duris atversiančiame muziejuje galima pamatyti muzikinį stalą su devyniomis melodijomis – pavargsti rašyti, atsiverti ir klausaisi muzikos, orkestrioną. Kolekcijoje vienas iš retesnių gramofonų, turintis diafragmą, kuri dedasi ant plokštelės – garsui sklisti nereikalinga triūba.
Ne mažiau branginamas ir pirmasis lietuviškas patefonas, ir gramofonai, besislepiantys didokose spintelėse. Tai tikrieji gramofonai. Jie turi didelius garsiakalbius, durelėmis, plačiau ar siauriau jas atvėrus, reguliuojamas sklindantis garsas.
Beje, kolekcininkas trumpai paaiškina, kad gramofoną galima palyginti su triūba. Jeigu ji, tarsi didelis petunijos žiedas, išsiskleidusi viršuje ir yra matoma, aparatas vadinamas gramofonu. Triūbą paslėpus viduje, gramofonas virto patefonu. Pavadinimas kilo nuo prancūzų firmos „Pathe“, gaminusios nešiojamus gramofonus. Pasak G. Stasiūno, šio skirstymo nelabai paisoma. Tiek prekybininkai, tiek pirkėjai dažnai tuos aparatus vadina vienu pavadinimu. Tikslumo dėlei reikia pasakyti: pirmąjį prietaisą, atkuriantį garsus, 1877 m. išrado amerikietis Tomas Edisonas. Šis prietaisas buvo pavadintas fonografu, jo garsas saugotas cilindruose. Po dešimties metų vokietis Emilis Berlineris išrado prietaisą, atkuriantį garsą iš plokštelių.
Pasakodamas apie gramofonus kolekcininkas atkreipia dėmesį į dar vieną įdomią detalę. Gramofonai iki 1892 metų buvo didelė retenybė. Po pasaulį pasklido ir masiškai pradėti gaminti, sugalvojus, dėl patogumo transportuojant, juos įdėti į lagaminus. Kokių tik jų nėra: aptrauktų oda, dermatinu, medinių ir net metalinių, skirtų neštis į paplūdimį. Tokia gausybė Gedminą labai nustebino. Pradėjęs rinkti manė, kad jų bus ne daugiau kaip trisdešimt. Vėliau įsitikino klydęs – kiekviena firma pagamino ir išleido daug gramofonų. G. Stasiūno žodžiais, nepaprastai pasiseka, kai kolekciją papildo vienos serijos skirtingais modeliais. Vienas atsitiktinis eksponatas tokios didelės vertės neturi.
Pomėgių nors su vežimu vežk
Įsigijęs naują „žaisliuką“, namiškiams nerodo, pakiša po lova, o naujieną praneša vėliau. Žmona retsykiais papriekaištaudavo dėl gyvenimo gramofonų apsuptyje ir dulkių, o kartą net pagrasė, kad ji irgi pradės kolekcionuoti, tik ne gramofonus, o fortepionus. Bet vėliau suprato, kad vaistų nuo kolekcionavimo ligos nėra, susitaikė ir kiek įmanydama padeda sutuoktiniui. Jo turtas – ne tik gramofonai ir patefonai. Muziejuje galima pamatyti gana didelę, 2 tūkstančių, plokštelių kolekciją ir išgirsti pačių įvairiausių muzikos kūrinių, o taip pat pasakojimą apie jų „evoliuciją“. Yra plokštelių laikymo dėžių, laikiklių, garso reguliatorių ir net adatų galąstuvų. Su viena plienine adatėle išklausomos dvi plokštelės. Adatos brangios, todėl, norėdamas kelis kartus pailginti jų amžių, Gedminas sukonstravo galąstuvą. Jis renka ir muzikines dėžutes, suvenyrinius gramofonus, nuotraukas, kuriose užfiksuoti gramofonai. Fotografijas išdidina ir įrėmina. Ir tai dar ne visas pomėgių sąrašas. Prieš daugelį metų Telšių dailės technikume akmenskaldžio specialybės mokęsis vyras rankas miklina droždamas medį, nesibodi į rankas paimti teptuko. Nutapyti mamos, žmonos ir jos tėvo, buvusio savanorio, portretai, nemažai natiurmortų. Dar labai domisi Neringa, jau sukaupta daug knygų, įvairiausių daiktų, atspindinčių tą kraštą. Tačiau šiandien didžiausia duoklė atiduodama muzikiniams aparatams.
Gediminas STASIŪNAS turi ne vieną pomėgį, bet gramofonai ir patefononai jo pomėgių skalėje užima vieną pirmųjų vietų. Su tuo teko susitaikyti ir žmonai Vitalijai, kuri dabar vyrui tiesiog padeda tvarkyti kolekciją.
Jurga SAJENKIENĖ
Autorės nuotraukos
Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia
