Pernai startavusi tarptautinė kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų paroda „Heritas“, praėjusį savaitgalį (gegužės 3 – 4d.) ir vėl užpildė visas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios ir Europos humanitarinio universiteto erdves (Vilnius), pasiūlydama be galo platų žinių, praktinių pamokų bei reginių meniu paveldo gurmanams. O ir kaip kitaip, juk parodos pavadinimas „Heritas“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia paveldėtojas, tad ir paroda orientuota į paveldėtojus – mus visus. Organizatorių misija – priartinti paveldo temas prie visuomenės, sugriauti stereotipus, kad tai kažkas tolimo, o kartais net blogo. Idėjos autorė ir parodos iniciatorė, renginių organizatorė ir Kultūros paveldo centro projektų vadovė Erika KIELĖ, pokalbio metu ne kartą dėkojusi visiems savanoriams, bendraminčiams ir rėmėjams, džiaugėsi nauja šiemetinės parodos kokybe, dar didesne renginių ir veiklų gausa ir sakė neabejojanti dėl šio puikaus renginio tęstinumo.
Erika Kielė (sėdi viduryje) su kūrybiška, išradinga ir paveldą mylinčia komanda.
Erika, kuo šiemetinis „Heritas“ skyrėsi nuo praeitų metų?
Per metus mes paaugome, pasimokėme iš klaidų ir daug galvojome, kaip viską padaryti dar įdomiau. Šiemet buvo daugiau ir įvairesnių temų seminarų, įvairiapusiškesnių, lankytojų taip mėgstamų, kūrybinių dirbtuvių, įdomių ir modernių, bet vienaip ar kitaip su paveldu susijusių instaliacijų ir pan. Viena iš populiaresnių, tik šiemet atsiradusių erdvių – konsultacijų erdvė paveldo savininkams. Apie 10 specialistų, dirbančių paveldo apsaugos srityje ir praktiškai susiduriančių su kultūros paveldu, konsultavo gyventojus, kurie registravosi iš anksto ir siuntė klausimus su savo problemomis. Manau, kad žmonės sulaukė konsultantų atsakymų, arba bent jau tolimesnių nurodymų, kur kreiptis dėl jų problemų. Konsultacijos vyko ir Polocko g. 52 numeriu pažymėtame name, kuriame įsikurs medinio paveldo muziejus. Ten buvo konsultuojami medinių statinių savininkai. Taipogi, renginys pasipildė naujais dalyviais ir veiklomis. Štai priešgaisrinė tarnyba pasakojo, kaip apsaugoti savo turtą nuo gaisro, rūsyje buvo įrengtas restauruotų filmų kino teatras, vyko elektroninių sutartinių interaktyvi instaliacija, kur kiekvienas lankytojas – instaliacijos dalis ir kūrėjas, išsiplėtė vaikų bei jaunimo edukacijos erdvė, siūlanti gausybę užsiėmimų visai šeimai, naujos ekskursijos ir gausybė kitų dalykų, kurie vos tilpo programoje! Bendrai, tai „Heritas“ tiesiog paaugo, nes visa komanda daug dirbo visus metus, kad visos veiklos taptų kuo įdomesnės ir kuo patrauklesnės. Žmonės juk dar labai dažnai nežino, kaip atrodo paveldo išsaugojimo procesai, nes viskas vyksta už uždarų durų, tad mes bandome praverti kuo daugiau pažinimo durų ir tai padaryti per kūrybines dirbtuves, specialiai į parodą pakviestus meistrus ir jų pamokas. Be to, šiemet mes sumaišėme kūrybines dirbtuves su dalyviais, pristatančiais savo veiklą tiesiog stenduose. Tikimės, kad kuo toliau, tuo daugiau dalyvių savo veiklą pristatys interaktyviai, įdomiai, patraukiai. Tuomet ir įstaigos, dirbančios su paveldu, ir meistrai, ir savinikai po vienu stogu galės kolegoms ir visuomenei pristatyti savo darbą per patirtį. Tokiu būdu ir žinosime daugiau, ir suprasime, kaip gi iš tiesų atrodo paveldo išsaugojimas. Tad ateityje labai tikimės dar daugiau dalyvių, dirbančių su paveldo išsaugojimu plačiąja prasme: muziejų, laisvai samdomų specialistų, viešųjų, biudžetinių įstaigų ir visų visų, kuriems rūpi paveldo išsaugojimas. Šiemet džiaugiamės ir puikiu „Heritas“ leidiniu – stora informacine knyga, kurios leidybos projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba – lankytojai žinią apie „Heritas“ namo parsineš ilgam ir informaciją visuomet turės po ranka.
Koks „Heritas“ parodos lankytojas?
Lankytojų segmentas labai platus. Visų pirma – tai paveldo srityje dirbančių profesionalų susiburimas, nes „Heritas“ – tai šventė, į kurią mes susirenkame kartą per metus pabendrauti, pasidalinti patirtimi ir padiskutuoti kaip gi sekasi šioje srityje dirbti, kas naujo nutiko per metus. Tokių didelių ir atvirų paveldo išsaugojimo tematikos renginių daugiau kaip ir nėra. Juolab, kad „Heritas“ nėra formalus renginys, o greičiau erdvė, kurioje atmosfera draugiška ir atvira, kurioje daug dialogo tarp specialistų ir visuomenės. O vaikus, žinoma, vilioja kūrybinės dirbtuvės, tad ir jų parodoje labai daug. Žinoma, mūsų lankytojus jungia domėjimosi paveldu tema. Ir nebūtinai tai žmonės, turintys nekilnojamo turto – ateina norintys išsaugoti knygas, nuotraukas ar tiesiog daugiau sužinoti.
Ar pastebite besikeičiantį žmonių požiūrį į paveldą? Koks jis, apskritai, yra?
Kartais atrodo, kad žmonėms, praeiviams, paveldas – nė motais. Kad tai lyg kažkoks baubas, kuris jų neliečia, yra neapčiuopamas. Tačiau praėjusiais metais savo apklausoje teiravomės žmonių, kaip jie reaguotų, jei vietoje bažnyčios pastatytume prekybos centrą? Ir, pasirodo, kad kiekvienam žmogui tai rūpi: „Ne, ką jūs kalbat?!“ Iš tiesų, tai paveldas yra visur ir visas jis mūsų. Tai kalba, papročiai, tradicijos, gatvės, kurios mus supa, namai. „Heritas“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia paveldėtojas. Taigi kiekvienas iš mūsų esame tam tikrų dalykų paveldėtojai ir tik nuo mūsų visų priklauso, ką mes perduosime ateities kartoms. Reikia tiesiog žinoti, kaip elgtis su paveldo objektais, nes kai nežinome – bijome ir tai natūralu. O juk kartais tereikia labai nedidelių veiksmų, kad jį išsaugotume. Pavyzdžiui, nusipirkome butą senamiestyje ir atradome sieninę tapybą. Pagalvokime ne kaip ją uždažyti, o kaip palikti, nebijokime su paveldu susijusių dalykų, o prisijaukinkime juos ir palikime ateities kartoms – juk tai mūsų visų istorija!
O kodėl vis dar tokia komplikuota žmonių nuomonė apie paveldą?
Manyčiau, jog labai prastą nuomonę apie paveldą formuoja ir pati žiniasklaida. Jei jau rašome apie paveldą, tai tik minėdami kažkokį skandalą, konfliktą, nepagrįstus reikalavimus ir žmonėms pradeda atrodyti, kad tai labai komplikuota, su jų interesais nesuderinama sritis. „Heritas“ misija paveldą pateikti per kitą prizmę: supraskime, pažinkime ir nebijokime to, ką turime ir ką galime išsaugoti. Juk jei viešintume daugiau gerų patirčių, tai ir nuomonė formuotųsi visai kitokia. Bijome to, ko nepažįstame, o pažinsime – ir nebijosime. Toks ir vienas iš „Heritas“ uždavinių.
Ačiū ir sėkmės!
Kūrybinių „Herito“ dirbtuvių idėjos
Parodoje buvo galima mokytis surinkti tradicinį rąstinį namą, galąsti įrankius, retušuoti paveikslus, paklausyti ką „kalba“ senasis popierius, išgirsti senų knygų SOS, domėtis japoniškojo knygų įrišimo ypatumais ar aplankyti knygų restauravimo dirbtuves, apsilankyti gipso liejimo dirbtuvėse, mokytis rišti tradicinius šiaudų sodus, aplankyti sieninės tapybos ir polichromijos konservavimo dirbtuves, domėtis kalkių galimybėmis ir kazeininių dažų gamyba, o taip pat tradicinių tinkų ir dažų ypatumais, bandyti išspręsti senųjų durų detektyvą, domėtis krosnių, židinių ir dūmtraukių įrengimo subtilybėmis, pasižiūrėti, kaip atgimsta restauruojami baldai ir netgi keraminis puodelis, nusifotografuoti senosios fotografijos dirbtuvėse, pasidaryti mėlyną saulės atviruką ir pasidairyti virtualaus paveldo dirbtuvėse 3D.
Seminarų temų įvairovė Herite
Šalia reginių, šurmuliavo žinių auditorija, kurioje keitėsi mokslininkai ir specialistai, skaitantys paskaitas ir vedantys diskusijas įvairiausiomis temomis.„Nuo amato prie restauravimo: dokumentų ir jų įrIšų išsaugojimo problemos“, „Tradicinis rankų darbo stiklo pūtimas – vis dar gyvas“, „Senųjų fotografinių procesų klasifikacija ir identifikavimas“, „Naujas žvilgsnis į paveldo teoriją: nuo daikto link bendruomenės“, „Gedimino kalno tyrinėjimaI; 10 radinių – 10 istorijų“, „ XIX – XXa. dekoratyvinių grindų mados“, „Aukcionai kaip kultūros paveldo apsaugos premonė“, „Sietynai su žalčio/gyvatės formos šakomis nuo Nyderlandų iki Lietuvos“, „Kultūra, pilietinė visuomenė ir paveldo“, „Bendruomenės tarp betono: nuo genties iki miesto“, “ Gyvenimas nesuvoktame pavelde: Lazdynų ir Žirmūnų atvejis“. Tai tik dalis temų, kuriomis buvo dalijamasi parodoje ir kurios sulaukė nemažo lankytojų susidomėjimo.
Pas archeologus
Archeologija – viena romantiškiausių ir paslaptingiausių mokslo šakų. Lietuvos archeologijos draugija parodoje kvietė kuo įvairiapusiškiau pažinti šį mokslą. Čia buvo įsikūrusi archeologinių radinių pažinimo erdvė, vyko edukaciniai užsiėmimai, kurių metu visi norintieji galėjo atlikti laboratorines užduotis, mokytis senovėje gyvavusių amatų ar archeologų klausti visko, kas tiktai rūpi. Šioje ardvėje abi parodos dienas netrūko šurmulio.
