Ar kada susimąstėte, kiek daug netektume, jei mūsų pasaulyje neliktų muziejų. Neliktų praeities, sukauptų kolekcijų, įdomių pomėgių įprasminimo ir t. t. Reikia manyti, kad taip niekada neatsitiks, o štai gegužės 18–20 dienomis Lietuvoje bus proga muziejuose apsilankyti ir tiems, kurie ne itin pratę taip daryti. Tarptautinės muziejų dienos proga daug muziejų kvies nemokamai aplankyti ekspozicijas ir parodas, tai bus galima padaryti ir „Muziejų nakties“ renginiuose. Norėdami į Lietuvos muziejus pažvelgti šiuolaikinio žmogaus akimis ir platesniame kontekste, kalbiname Neringą STOŠKUTĘ, parodų kuratorę, baigusią magistrantūros studijas Kingstono universitete, bakalauro – Glazgou dailės mokykloje. Dabar ji Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Menotyros katedros doktorantė, kurios disertacijos tema „Muziejininkystės koncepcijos ir jų taikymas meno muziejuose Lietuvoje XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje“.
Kodėl Jus asmeniškai sudomino muziejai kaip tyrinėjimų objektas?
Muziejai labai įprastas mūsų gyvenimo reiškinys, bet kodėl jie atsirado, kam jų prireikė ir svarbiausia – kodėl jie gyvuoja iki šiol?
Galima sakyti, kad pirma atsirado ne muziejai, o kolekcijos. Viena pirmųjų kolekcijų istorijoje, III a. prieš mūsų erą, buvo sukaupta Ptolemajo I Sotero, kuri buvo saugoma Aleksandrijos bibliotekoje. Pirmieji oficialūs muziejai susikūrė XVII a. universitetuose ir dvaruose. Muziejų populiarumas išaugo kartu su Apšvietos amžiumi, kuomet atsirado poreikis modernizuoti ir šviesti visuomenę. Lietuvoje pirmųjų muziejų pagrindai susiformavo XVIII a., paskatinti Vakarų Europos švietėjų filosofijos ir kultūrinio judėjimo. Pirmieji muziejai buvo įsteigti Lietuvos švietimo centre – Vilniaus universitete ir vadinami mokslo kabinetais-muziejais. Jų pagrindinė funkcija buvo universitetų auditorijose dėstomą teoriją papildyti moksliniais eksponatais, tobulinti mokslo darbuotojų žinias. Taip pat didelė dalis pirmųjų Lietuvos muziejų susikūrė privačių kolekcijų pagrindu. Lietuvos inteligentijos atstovai, tokie kaip rašytojas ir kultūros veikėjas Dionizas Poška arba grafas ir kolekcininkas Vladislovas Tiškevičius, tyrinėjo šalies kultūrą bei istoriją kaupdami įvairius istorinės, kultūrinės ar meninės vertės objektus savo dvaruose. Šios kultūrinio paveldo kolekcijos buvo sudarytos iš retų ar neįprastų objektų, senienų, kultūros ir meno kūrinių, atspindinčių individualų kolekcininko pasaulio suvokimą. Toliau, kaip ir su kiekviena kolekcija, atsirado poreikis ją rodyti, vėliau atsirado tikslai – auklėti, šviesti, informuoti visuomenę ir lavinti jos skonį. Tuomet susikūrė pirmieji vieši muziejai, kurių funkcija ir vaidmuo bėgant laikui keitėsi.
O šiandien muziejai nėra pasenę taip pat, kaip ir vinilo plokštelės ar laidiniai telefonai? Ir jų lemtis tebūti praeities liudininkais, kurie įdomūs keistuoliams, gurmanams, siauram specialistų sluoksniui ir net negali konkuruoti dėl platesnio dėmesio?
Negalėčiau su tuo sutikti. Juk vinilo plokštelės pavirto audiokasetėmis, pastarosios – kompaktinėmis plokštelėmis, o šie perėjo į skaitmeninę erdvę. Panašiai ir laidiniai telefonai tapo mobilūs, o dabar jau ir išmanūs. Muziejai taip pat keičiasi, tik galbūt šiek tiek lėčiau negu technologijos. Žinoma, egzistuoja ir tokių muziejų, kurie yra įdomūs tik keistuoliams arba specialistams, bet juk tai nėra blogai. Mano nuomone, muziejai niekuomet nepasens ir neišnyks, jeigu jie mokės ir sugebės atrasti ryšį su savo lankytojų auditorija. Ji neturi būti labai didelė ar plati. Kai kuriems muziejams užsienyje užtenka pagrindo veikti, jeigu jie įtraukia vietos bendruomenę į įvairias muziejų veiklas, kaip, pavyzdžiui, parodų kūrimą, edukacinių užsiėmimų vedimą, įvairius kitus muziejinius projektus, ir mato savo darbo rezultatus pokyčiuose, kurie vyksta toje bendruomenėje. Tyrinėdama muziejus, jų funkciją ir vaidmenį visuomenėje supratau, kad kartu su įvairiais pokyčiais visuomenėje turi keistis ir pats muziejus. Muziejai turi ieškoti kaip pritraukti lankytojus, pasiūlyti jiems įdomias ir patrauklias paslaugas, ieškoti inovatyvių, originalių pasiūlymų laisvalaikiui praleisti.
Kada galima pasakyti – geras muziejus? O kada – skeptiškai numykti – žmonės stengėsi, bet…?
Nėra gerų muziejų, kaip ir nėra blogų muziejų. Visi muziejai turi sukaupę kolekcijas, parengę informacinį turinį, tik galbūt nemoka tinkamai ir patraukliai pateikti lankytojams, pasiūlyti užsiėmimus, kurie būtų įdomūs ir naudingi. Dažniausia gausiausiai lankomi muziejai yra traktuojami kaip geri muziejai. Pasaulyje jų yra labai daug, įskaitant Britų muziejų arba Tate Modern galeriją Londone, Luvrą Paryžiuje, Modernaus meno muziejų arba Metropoliteno muziejų Niujorke. Tačiau egzistuoja ir mažiau žinomų muziejų, kuriuos tikrai verta aplankyti, kaip, pavyzdžiui, Soane muziejus Londone arba Tenement muziejus Niujorke. Soane muziejus Londone yra išskirtinis tuo, kad iki šiol muziejaus lankytojų skaičius vienu metu yra ribojamas iki 90-ies asmenų, o kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį muziejų galima apžiūrėti žvakių šviesoje. Seras Johnas Soane’as buvo žymus britų architektas, o jo sukaupta įvairių senienų ir meno vertybių kolekcija tapo pagrindu įkurti muziejų jo namuose. Lietuvoje mes turime panašų muziejų Vilniuje. Tai –XX a. pab. išeivijos dailininko Kazio Varnelio namai-muziejus, kurį galima lankyti pagal individualiai sutartą laiką, o muziejaus ekspoziciją padėjo sukurti pats dailininkas. Kazio Varnelio namuose-muziejuje yra eksponuojamas dailininko sukauptas grafikos, skulptūros, įvairių dirbinių, renesansinių ir barokinių baldų, interjero detalių rinkinys bei paties Varnelio optinio meno kūrybos darbai.
Kitas mano minėtas Tenemenet muziejus Niujorke yra lankomas ekskursijomis. Šiame muziejuje galima pasirinkti iš kelių skirtingų ekskursijų ir visos jos vyksta skirtinguose pastato aukštuose, tad į šį muziejų galima sugrįžti ne vieną kartą! Tenemenet muziejuje yra išlikę keli autentiški interjerai, po kuriuos vaikščiojant ekskursijos gidas pasakoja imigrantų istorijas. Šiame muziejuje yra akcentuojami ne objektai, o socialinė istorija perteikiama per šiame pastate gyvenusių šeimų ir individų istorijas. Man teko klausytis pasakojimo apie jauną žydų šeimą, kuri atvyko iš Vokietijos į Niujorką XIX a. viduryje ir apie žmonos vargus stengiantis išlaikyti šeimą, be žinios dingus jos vyrui. Kita dalis pasakojimo buvo apie italų šeimą, kuri gyveno viename iš pastate esančių butų XX a. 4-ajame dešimtmetyje, Didžiosios ekonominės krizės metu. Šio buto interjeras liko nepakitęs, tačiau jis buvo be baldų, o kambario viduryje už stiklo buvo eksponuojami keli daiktai, kurie priklausė čia gyvenusiai šeimai. Nors interjere neliko baldų, tačiau to meto vaizdas iškilo prieš akis klausantis gido pasakojimo. Tai parodo, kad ne muziejaus objektuose, o jo santykyje su lankytojais yra kuriama jo vertė ir reikšmė.
Koks pats keisčiausias Jūsų aptiktas muziejus? Pats mieliausias? Įdomiausias?
Ar galima įvardyti kelis objektyvius aspektus, nuo kurių priklauso muziejaus vertė? Ar daugiau subjektyvumo, pvz., vertė padidėja dėl talentingo ekspozicijos autoriaus, charizmatiškų ekskursijų vadovų?
Norėčiau pabrėžti, kad muziejaus vertė, reikšmė ir aktualumas priklauso nuo institucijos santykio su lankytojais. Mano nuomone, muziejus turi užsiimti savirefleksija – ar tai, ką daro muziejus, yra aktualu ir naudinga, daugiau bendrauti su savo auditorija – ko ji reikalauja, kokie jos poreikiai? Tarnavimas visuomenei turėtų būti pagrindinis bet kokios kultūros institucijos tikslas. Pavyzdžiui, tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nuostatuose muziejus yra apibrėžiamas kaip nesiekianti pelno, nuolat tarnaujanti visuomenei ir jos tobulėjimui, atvira publikai institucija, kuri įsigyja, konservuoja, tyrinėja, komunikuoja ir eksponuoja žmonijos ir ją supančios aplinkos materialųjį ir nematerialųjį paveldą švietimo, studijų ir malonumo tikslais. Labai gaila, tačiau Lietuvos muziejų įstatyme apie institucijos atvirumą, prieinamumą ar tarnavimą visuomenei nėra net užsimenama. Jame svarbiausia šios institucijos veikla – kaupti, saugoti, restauruoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti materialines ir dvasines kultūros vertybes bei gamtos objektus. Užsienyje jau kelis dešimtmečius muziejus yra vertinamas dėl sąveikos su lankytojais, o ne objektais. Deja, bet Lietuvoje dar taip nėra.
Net Lietuvoje muziejų sąrašas gana ilgas ar taip tik atrodo, kai nelyginame su kitomis šalimis? Kokių muziejų mūsų šalyje nėra, nors kitur jie populiarūs? Apskritai, kaip keičiasi vaizdas, kai atsiranda platesnis kontekstas?
Lietuvoje muziejų eksponatai vis dar labai akylai saugomi nuo lankytojų – dažnai už stiklo, o jei ne, tai šiukštu – neliesti. Žinoma, dailės šedevrą ar istorinį dokumentą saugoti reikia, bet juk ekspozicijose dažnai būna iš atsparių medžiagų pagamintų daiktų, į kuriuos panašių daugybė dar yra fonduose ir gal niekuomet neišvys dienos šviesos. Ar teisinga iš muziejaus lankytojų atimti pojūčio galimybę? Ar visur taip yra?
Teisinga nuomonė, kad dauguma muziejų Lietuvoje yra orientuoti į objektų saugojimą. Galima teigti, kad Lietuvoje dauguma žmonių suvokia muziejų kaip vertybių kaupimo ir saugojimo instituciją. Sutinku, kad vienetinius ir unikalius meno kūrinius, istorinius dokumentus, originalus būtina saugoti, juos tinkamai prižiūrėti ir eksponuoti. Tačiau yra atvejų, kuomet eksponatus leidžiama liesti ir lankytojams. Užsienyje jau seniai veikia hands-on galerijos, kuriose visus eksponatus galima liesti. Dažniausiai tokiuose muziejuose yra naudojami originalių eksponatų antrininkai, objektai, kurie yra atkurti meistrų, atrodo kaip originalai, bet tokie nėra. Pastaruoju metu populiarėja tendencija leisti lankytojams prisiliesti prie originalių eksponatų. Pavyzdžiui, Britų muziejuje Londone kiekvieną dieną keliose galerijose savanoriams padedant galima apžiūrėti ir rankose palaikyti originalius objektus iš muziejaus kolekcijos, kurie, žinoma, yra mažiau vertingi nei už stiklo eksponuojamos vertybės. Dar vienas atvejis, kuomet muziejai skolina objektus iš savo rinkinio tam tikroms bendruomenėms ar ceremonijoms. Labai gerą pavyzdį turime čia, Lietuvoje, kai Bažnytinio paveldo muziejus ekspozicijoje esančius liturginius indus skolina šv. Mišioms, vykstančioms Vilniaus arkikatedroje. Ar leisti lankytojams liesti originalius eksponatus, manau, priklauso nuo muziejaus pobūdžio. Man asmeniškai būtų labai keista, jeigu, pavyzdžiui, žaislų muziejuje nebūtų galima žaisti su žaislais. Tai reiškia ne tik juos liesti, bet ir naudoti pagal paskirtį.
Ar gali būti, kad skaitmeninėje epochoje pojūčiai tapo nesvarbūs – tėra svarbus vaizdas? Gal ateities muziejai – tik virtualioje erdvėje?
Neabejoju, kad ateityje muziejai atras savo vietą ir virtualioje erdvėje, tačiau manau, kad skaitmeninėje epochoje pojūčiai, tarpusavio santykiai įgyja dar didesnę vertę. Kadangi gyvename greitos informacijos, besikeičiančių vaizdų, virtualios realybės amžiuje, prarandame žmogiškųjų ryšių teikiamą emocinį pasitenkinimą. Tokių emocijų kaip liūdesys, užuojauta, laimė ar džiaugsmas negali pakeisti virtualūs simboliai. Mano nuomone, skaitmeninių technologijų plėtra sukūrė dar didesnį muziejų ir jų teikiamų paslaugų poreikį, kad galėtume gyvai, o ne virtualioje erdvėje patirti ir pamatyti tikrus objektus. Juk šių laikų turistai dažnai sukuria nemažą kelią ne tam, kad pamatytų pirmą kartą, o tam, kad pamatytų tikrą objektą, jiems taip gerai pažįstamą iš skaitmeninių vaizdų pasaulio. Pamenu, kai Luvre gyvai pamačiau Leonardo da Vinčio „Mona Lizą“. Iš anksčiau matytų vaizdų maniau, kad paveikslas bus didelio formato, tačiau realybėje jis buvo gana mažo formato, kuris dar labiau išryškino tą intymią ir žavingą šypseną. Noriu pabrėžti, kad turbūt dauguma Luvro lankytojų būtent ir eina į šį muziejų, kad pasižiūrėtų, kaip atrodo ta paslaptinga „Monos Lizos“ šypsena.