Sendaikčių turguose ar antikvariatuose dažnai akį traukia įvairių spalvų indai - raudoni, mėlyni, žali ar rudi. Gausiai, įvairiais motyvais (floros, faunos ar netgi siužetais) dekoruoti indai dvelkia prabanga, juolab kad ženklai kitoje jų pusėje atrodo irgi labai senoviški ir paslaptingi. Tačiau kaina – ką čia slėpti – palyginti nedidelė ir prieinama kiekvienam norinčiajam savo stalo serviruotę pakeisti kiek spalvingesne nei įprasta. Jei imsime tyrinėti šių spalvingų indų ženklus, rasime jų pačių įvairiausių ir iš skirtingų praeito ar netgi užpraeito amžiaus dešimtmečių. Tačiau galime beveik guldyti galvą, kad ant daugelio šių indų išskaitysime žodį „Stafordšyras“. Taigi tai „svečiai“ iš Anglijos. Bet įdomių žinių yra ir daugiau.
Į namus – po vieną, du ar tris
„Šiais indais susidomėjau gal prieš 15 m. ir pirkau juos po truputį labai nedidelėmis kainomis sendaikčių turgeliuose užsienyje ar vietoje. Orientavausi į rausvo atspalvio indus (nors turiu ir keletą žalių bei dailų mėlyną, bet, deja, nepilną arbatos servizą) ir pamažu mano kolekcija pildėsi. Anksčiau lėkštė kainavo apie 3 -5 litus. Ir dabar galima rasti lėkščių po 1eurą, bet jau rečiau. Užsienyje šie indai pigesni nei Lietuvoje. Pavienės lėkštės ar puodeliai yra pigesni nei perkant, pavyzdžiui, po šešis. Tai jau laikoma nemaža servizėlio dalimi ir prašoma brangiau. Pigesnės yra sriubinės lėkštės, nes jos mažiau paklausios. Dubenėliai ir salotinės patys brangiausi. Sriubinių beveik nepasitaiko, grietinėlės indeliai ir cukrinės irgi prie brangesnių. Kai išseko kantrybė pirkti po porą daiktų, viename antikvariate nusipirkau servizą, kur visų dalių buvo po šešias: užkandinės lėkštės, didelės lėkštės, deserto lėkštelės ir puodeliai. Mokėjau 150 litų ir tai buvo palyginti nedaug, bet indai jau net neturi jokio ženklo, o tik įspaudą. Tai rodo, kad jie yra visai šių laikų gaminiai, tik pagaminti pagal senąsias tradicijas. Bet man jie labai tiko pagal atspalvį”, – savo raudonosios kolekcijos istoriją pradėjo kaunietė Vilija Gustaitienė.
Stafordšyro indai kainavo skirtingai
„Taigi savo „servizą“ susikomplektavau pati iš skirtingų gamybos laikotarpių indų – daugiausia XX a. vidurio ar pabaigos. Tai tikrai ne „senasis Stafordšyras“ gamintas rankiniu būdu manufaktūrose. Tokio, sako, sunku rasti net ir Lietuvos antikvariatuose. Mano indai geriausiu atveju pagaminti fabrikuose, kurių istorija galbūt prasidėjo senųjų manufaktūrų laikais ir jie tiesiog yra Stafordšyro stiliaus. Jų dekoro siužetai, ženklinimas (kurį labai smagu tyrinėti) skiriasi, bet juos jungia bendras koloritas, stilistika, forma ir jie puikiai dera vieni prie kitų. (Aišku, tuo atveju, jei neturima ypatingų pretenzijų rinktis būtinai vienodo gamybos laikotarpio indus). Be to, man patinka jų kokybė – neskilinėja ir neblunka. Mano svečiai visada atkreipia dėmesį, kai jais serviruoju stalą. Taip, aš suprantu, kad mes tik žaidžiame prabangą, kad indai jau fabrikinės gamybos, bet vis tiek labai smagu juos turėti ir laikas nuo laiko papildyti kokiu nauju egzemplioriumi. Tiesa, yra pasitaikę ir keletas savo amžiumi prie šimtmečio artėjančių egzempliorių. Kadangi jie pavieniai, tai ir kaina vis tiek nebuvo didelė. Yra ir keletas tokios pat stilistikos indų iš kitų šalių, bet jie irgi puikiai dera prie angliškų“, – sakė moteris.
Anglija, XX pab., firma „English Ironstone Tableware“. 1973 m. „English Ironstone Pottery Ltd“ tapo „English Ironstone Tableware“. Labai įdomus komerciškų įrašų derinys: „tinka mikro bangų krosnelei“ bei „ribota gamyba“.
Puikus stalo akcentas - puošni rausvai raudona lėkštė su užrašu „The Peacock“ (povas), vaizduojanti labai populiarią XIX a. I pusės užeigą Anglijoje. Anglija, XX a. vidurys, firma „Grindley“, įkurta 1880 m. Mėlynų lėkščių dekoras jau kito siužeto, o pagamintos jiosirgi XXa. viduryje.
Ant stilizuotos lėkštės vaizduojama užeiga „The Copperfeld“. Prancūzija, XX a. I pusė, Lorraine, Luneville fajanso gamykla.
Menotyrininkės komentaras
Paprastai kolekcininkai surenka daugiau informacijos apie savo rinkinius, nei kiti meno mėgėjai. Esamas rinkinys puošnus ir gražus, įdomus savo ženklų įvairove. Manyčiau, rinkinys yra teisingai bei kryptingai rinktas – apima „seno angliško stiliaus“ stalo indus, pagamintus įvairių gamintojų. Įdomu tai, kad kai kur gamintojas tas pats, bet šiek tiek skiriasi ženklas. Galima palyginti gaminio masę, dekoro spalvą. Jei glazūra šiek tiek sueižėjusi, tai tikriausiai fajansas. Porceliano masė yra vientisesnė. Internete galima rasti informacijos apie konkrečias firmas ar fabrikus, jų istorijas, bandyti atsekti, pagal kokio dailininko paveikslą buvo dekoruotas gaminys. Tokių lėkščių vertė einant laikui kils, bet labai pamažu, nes jų buvo gaminama daug.
Stafordšyro porcelianas vienas – gamintojų daug
„Pavadinimas „Stafordšyro keramika“ apima labai plačios kategorijos terminą. Stafordšyras – istorinė ir geografinė Anglijos vietovė, kurioje XVII a. pradžioje susikūrusios pavienės dirbtuvės vėliau tapo didelės industrinės bazės dalimi. Ši teritorija apėmė šešias šiaurės Stafordšyro vietoves – Burslemą, Fentoną, Hanley, Longtoną, Stoką ir Tunstalį. Visos jos XX a. pradžioje tapo Stoko prie Trento miestu.
XVIII a. šioje teritorijoje įsikūrė pirmieji stambesni gamybos centrai Vedžvude, Spode ir Mintone. Bene svarbiausias įvykis Stafordšyro keramikos istorijoje buvo XVIII a. pr. vietinių puodžių pastebėjimas, kad pridedant pašildytų grūsto titnago miltelių į vietinio molio masę, gaunamas baltesnis, gražesnis kreminio atspalvio gaminys. Vėliau, apie 1900 m., titnagas buvo pakeista grūstais kaulų milteliais.
XIX a. keramikos gamintojai aktyviai telkėsi Aynslyje, Burleigtone, Doultone, Dudsone, Mintone, Murcrofte, Tvyforde, Vedžvude. O atsiradęs geležinkelis, paskatino kurtis naujas gamyklas Londone.
Pats terminas „Stafordšyro keramika“ dažnai asocijuojasi su nuo pat pradžių pradėtais gaminti mėlynais indais. Vieni žymesnių tokios keramikos pavadinimų yra „Spode“, „Royal Doulton“, „Wedgwood“, „Royal Worcester“, „Ridgway“. Aptikus šių gamintojų pavadinimą ant indų, būtų tikrai tikslinga pasidomėti jų verte (red. past.)
Stafordšyro indų temos
Taigi buvo gaminama daugybė panašaus porceliano su skirtingų gamintojų ženklais. Dekoras galėjo atspindėti kokį nors metų įvykį, žymėjo datą, nors pats gaminys galėjo būti pagamintas ir vėliau. Taigi ant indo pamačius įspūdingai seną datą nereikėtų manyti, kad tiek metų ir jūsų pirkiniui. O štai nespausdintas, bet tapytas ranka ženklas gali sufleruoti, kad dirbinys galbūt ir senesnis. Beje, dauguma gamyklų, išaugusių iš senovinių manufaktūrų, veikia ir dabar. Be to, atsirado ir visai naujų gamintojų, kurių gaminiai kartais jau neturi jokių ženklų. Jei rinkoje rasite tokių indų, tai reikš, kad jie galbūt net ir šio šimtmečio gamybos.
Dažnai diskutuojama, kokiu būdu indai taip gausiai dekoruoti. Tai vadinamoji perkeliamosios spaudos arba kitaip dekalkomanijos technika. Vaizdai buvo sukurti dailininkų bei išraižyti graverių metalo plokštėse, vėliau dengiami dažų danga ir spaudžiami popieriuje. Galiausiai perkeliami ant keramikos dirbinių,“ – pasakoja Nacionalino M. K. Čiurlionio dailės muziejaus taikomosios dailės rinkinių saugotoja, muziejininkė Rita Kišonienė.
Kolekcionuojant Stafordšyro porcelianą, muziejininkė pataria susitelkti į tam tikrą porceliano stilių, arba konkrečius gaminius – vazas, statulėles, lėkštes, ar į tam tikrą konkrečią formą, kad kolekcija įgytų vientisumo. Angliškos keramikos rinkiniai gali būti tokie pat skirtingi kaip ir kiekvieno kolekcininko interesai, todėl rekomenduotina atkreipti dėmesį į gerą kokybę ir retumą konkrečiame Stafordšyro keramikos rinkinyje.
Kaip Stafordšyro indai buvo dekoruoti iš pradžių?
Dekalkomanijos technika buvo išrasta Anglijoje XVIII a. viduryje. O viskas prasidėjo nuo varinės plokštelės. Kažkada jos graviravimas trukdavo iki 6 savaičių. Graveris specialiu įrankiu išraižo ant plokštelės norimą vaizdą su grioveliais ir taškeliais, kuriuose vėliau ir lieka dangos pigmentas. Kai piešinukas baigiamas, plokštelė pašildoma, paruošti specialūs dažai (naudoti įvairūs oksidai, suteikiantys norimus atspalvius – chromo oksidas žaliam atspalviui, kobalto – mėlynam, vario – rausvam) gerai į ją įtrinami. Ant plokštelės labai lygiai dedamas plonas drėgnas popierius ir ji pervoluojama presu, kad piešinukas gerai atsispaustų. Po to jis apkarpomas pagal gaminio formą, dedamas ant keramikinio indo ir kietu šepetėliu prispaudžiamas ir išlyginamas. Indas dedamas į šaltą vandenį, popierius nuimamas, o dažai lieka. Po to gaminį reikia išdegti žemoje temperatūroje. Tai atliekama prieš glazūravimą arba po jo. Degimas po glazūravimo indus ir paverčia ilgaamžiais.Tokia technika leido indus dekoruoti itin plonomis linijomis, perteikti ant jų subtiliausius piešinius. Tai buvo labai ilgas rankų darbas, užėmęs daug laiko. Štai kodėl senieji stafordšyro gaminiai turi didelę vertę. Nuo 1776 m. iki 1828 m. kobaltas buvo pagrindinė tokių indų spalva. Vėliau, nuo 1830 m. piešiniai tapo žali ar rožiniai, nuo 1845 m. – juodi ir šviesiai melsvi, o nuo 1852 m. rudi. Nuo 1848 m. technika ištobulėjo ir viename gaminyje jau buvo galima naudoti tris spalvas.