Pačiame Biržų centre įsikūrusi „Biržų arbatinė“ – išskirtinė miesto vieta. Vietiniai čia užsuka prireikus originalios dovanos, arbatos, prieskonių ir kitų sveikų produktų, pravažiuojantieji pirmąkart duris praveria smalsumo genami – akims užkliuvus už namo skliautuose sukabintų ir saulės spinduliais besimėgaujančių arbatinių. Visi atkakusieji randa keliskart daugiau nei tikėjosi. Betarpiškai bendraujanti šeimininkė Irena KORSAKIENĖ negaili istorijų, kurios, sakytum žemuogės veriasi ant smilgos, vaikščiojant po šimtametį namą. Kiti pasakojimai eilėn rikiuojasi, apžiūrinėjant unikalią kone du dešimtmečius renkamą senovinių arbatinių kolekciją, užsukus į nediduką viešbutį antrajame namo aukšte. Jų nestinga ir išėjus į kiemą.
Nauja istorija – šimtamečiame name
Dar pokalbiui neįsisiūbavus, Irena Korsakienė patikino: visuomet traukte traukė pastatai su praeitimi, daiktai, žmonės, turintys savo istoriją. Yra be galo laiminga visa tai dovanų gavusi iš likimo. „Nenorėčiau dirbti ir gyventi naujos statybos daugiabutyje. Jie tarsi be dvasios, tušti. Kita kalba, kai namas pastatytas savomis rankomis arba yra senas, dvelkiantis praėjusiu laiku. Apima žodžiais sunkiai nusakoma jausena“, – kalbėjo pašnekovė.
„Biržų arbatinė“ su apartamentais įsikūrusi jau daugiau nei 100 metų senumo name pačioje miesto širdyje, Vytauto gatvėje. Dauguma miestelėnų tiksliai nusako ir apibūdina šį pastatą, garantuodami, jog paklysti, net ir labai stengiantis, nepavyks. Dėmesį neabejotinai patrauks senoviniai arbatiniai, sutūpę languose, sukabinti namo pastogėse. Jie – subtili užuomina, kas kiekvieno laukia viduje. „Biržų arbatinėje“ galima pamatyti apie 800 arbatinukų, kone tiek pat, tik porcelianinių, yra ponios Irenos namuose. Tokia gausi kolekcija leido sukurti išskirtinį, jaukų parduotuvės interjerą bei dekoruoti restauruotą pastatą, pasitelkiat prigimtinę grožio jauseną ir saiko pojūtį. Šios savybės vertė gerai apgalvoti kiekvieną detalę, smulkmeną. Subtilumas, elegancija atsispindi ir dvelkia ne tik arbatinėje, bet ir nedideliame virš jos įrengtame viešbutėlyje. Antikvariniai baldai, veidrodžiai, paveikslai, indai dar kartą paliudija šeimininkės išlavintą skonį bei meilę daiktams, turintiems istoriją. Kiekvieną pirko jau žinodama jų vietą, įsivaizduodama ir jusdama, kaip papuoš interjerą ir nudžiugins svečių širdis.
Irenai patinka žmonės, kurie, kaip ir ji, kažkuo domisi, kolekcionuoja. Būtent tokie viešbutėlyje daugiausiai ir apsistoja: išgirdę gerų atsiliepimų iš draugų, bičiulių, giminaičių. Svečiai su rekomendacijomis – mieliausi, vos tik susitikus gimsta įdomiausios pažintys, mezgasi ilgiausi pokalbiai.
Gyvenimo užduotis padėti žmogui ir gyvūnui
O visa istorija prasidėjo nuo nedidelės parduotuvėlės, esančios netoliese, Rotušės gatvėje, kur prieš 20 metų Irena kvietė biržiškius užsukti įsigyti arbatos, kavos, saldainių. Praėjus penkeriems metams persikraustė į Vytauto gatvėje esančio namo pirmąjį aukštą, anksčiau buvusią valgyklą „Lietuva“. 1920 metų statybos namas – išskirtinis ir daug matęs. Perdengiant stogą, buvo atrasta, kad senajame tebelikę karo metais padarytos kulkų skylės.
Aštuoniuose namo butuose gyveno žmonės, su kuriais lengvai bendraujanti Irena netrukus rado bendrą kalbą. Viename jų dienas leido Jadvyga Šušytė. 104 metų sulaukusi senolė buvo ne eilinė asmenybė. Jos atmintyje gyveno senieji biržiškiai, jų gimimo, išėjimo datos, istoriniai įvykiai. Tačiau labiausiai buvusią anglų kalbos mokytoją, studijavusią dar ir teisę, išgarsino meilės rabino sūnui istorija. Tarpukario Biržuose užgimusi meilė sužavėjusi buvo net Joną Meką, jis planavo čia kurti filmą. Tačiau savo žemiečiui kukli moteris atsakė. „Esu laiminga pažinusi tokį žmogų. Net ir slaugos našta, tekusi keturiems metams, nebuvo sunki. Kai žmogus nuostabus, nieko nejauti. Tik gerumą ir pokytį, kuomet supranti, kad iki tol buvęs svetimas žmogus tapo savu“, – į prisiminimus nuklydo arbatinės šeimininkė, ne vienam ištiesusi ir tebetiesianti pagalbos ranką.Toks, sako, visas jos gyvenimas, paženklintas noru padėti nuskriaustam žmogui ir gyvūnui.
Patikėti šiais žodžiais nėra sunku. Kylant laiptais į viešbučio kambarius, kiekvienas pamato prieš kelerius metus priglausto katino Rudolfo žiemos „apartamentus“. Kalėdų senio elnio Rudolfo vardą gavęs katinas stipriai sužalota koja buvo išmestas į gatvę. Irena jį rado ir tuoj pat suteikė namus. Prieš pat Kalėdas laime apgaubtas katinas greitai tapo viešbučio „administratoriumi“, sutinkančiu ir palydinčiu svečius.
Rusvai baltas katinas vasarą dažniau sukiojasi kieme. Čia jam pastatytas namelis. Orams atvėsus, parsikrausto vidun – į būstą prie laiptų, vedančių į viešbutį. Arbatinės kieme gyvena priglaustas šuo. Voljere jo leidžiamos dienos nebe tokios baisios nei iki tol. Žmogaus kažkada skriaustas gyvūnas, kaip ir dera sendaikčius mėgstančioje šeimoje, ėda iš senų indų, prie jo būdos kabo veidrodis.
Namuose keturkojų gyvūnų irgi netrūksta: gyvena trys katinai ir šuo. Vienas jų senas, vos vos kruta, kitas po avarijos, tačiau visi nestokoja meilės ir rūpesčio. Beglobiais, benamiais ir sužeistais gyvūnais Irena nuolat rūpinasi – jiems procentą atideda nuo pelno. Be to, parduotuvėje turi aukų dėžutę, į kurią pinigėlius sumeta gyvūnus mylintys, tačiau savo augintinių neturintys pirkėjai ar šiaip užklydę smalsuoliai. Irena įsitikinusi – žmogus turtingas tiek, kiek gali padėti kitam. Visą savo uždarbį ir pajamas pasiimantis tik sau ir jokios dešimtinės neatiduodantis, yra vargšų vargšas.
Pasiekus brandą, kiekybė nebevilioja
Su didžiausiu užsidegimu „Biržų arbatinės“ šeimininkė kalba ne tik apie gyvūnus, bet ir apie garsiąją ir unikaliąją senovinių arbatinių kolekciją. Ją renka jau kone du dešimtmečius ir sustoti neketina. „Tikra liga“, – šelmiškai šypsodamasi tarsteli ir tiksliai įvardija pirmuosius jos požymius.
Atsidarius pirmąją arbatos parduotuvėlę Rotušės aikštėje prieš aštuoniolika metų, giminaičiai iš Anglijos parvežė ir padovanojo arbatinuką – simbolį pradėto verslo. Paskui nusipirko antrą, trečią, o dabar jau tuo gyvena. Nėra dienos, kai nepagalvotų, kur važiuoti ir kaip rasti naują arbatinuką. Aistros vedina jau iššniukštinėjo visą Lietuvą, šimtus parsivežė iš užsienio. Visiškai užvaldžius maloniam pomėgiui, vieną dieną vis tik save sustabdė. Pastebėjo, jog kiekybė nebelabai džiugina. Nuo tada visomis išgalėmis ieško vieno, bet išskirtinio. „Iš pradžių pirkdavau tik dėl skaičiaus: visokius visokiausius, kurių dabar pastogės prikabinėtos. Bet paskui padariau išvadą, jog geriau vienas, kuris yra vertingas, nei šimtas bet kokių. Žinoma, lengviau nusipirkti 100 eilinių, nei vieną gerą ir ypatingą“, – tęsė ankstesnę mintį.
Anksčiau įdomių egzempliorių rasdavo turguose ir sendaikčių parduotuvėse, tačiau ten paieškos jau retai būna sėkmingos, lobiai seniai išgraibstyti. Pravarčiau suka į antikvariatus, Estijoje, Latvijoje vykstančius kolekcininkų „susirinkimus“, seka aukcionus. Didelė dalis įsigyta Anglijoje, nieko keisto – ten labai stipri arbatos kultūra, o vertingų sendaikčių šioje karo nenuniokotoje šalyje yra likę daug. Skirtingu metu dairosi vis kitokio stiliaus arbatinių. Buvo metas, kai pro akis nepraslysdavo rytietiški, išsiskiriantys labai ilgu snapeliu – pro jį iš aukštai pilant arbatą, ji greitai pravėsta ir gardžiu gėrimu galima mėgautis iš karto.Pastaruoju metu labiausiai patinka carinės Rusijos arbatiniai, samovarai. Dar labai patinka porcelianiniai, kurių turi jau virš 600. Jų čia nėra nei vieno, dienas leidžia namuose, nes nenori perkrauti interjero ir pasiduoti chaosui. Arbatinių kolekcijos rinkimas nenutrūksta net ir atostogų metu. Vos nuvykus į svečią šalį mintyse kirba ta pati mintis – kur rasti naują arbatinuką. Tiesa, toli gražu ne visi patinka. Gali būti vertingas, įdomus, tačiau jei nelimpa prie dūšios, jo pusėn nebežiūri.
Dalis yra ir dovanoti, tačiau Irena pripažįsta, kad kitiems nelengva jai padovanoti arbatinį – nesidomintiems sunku tai padaryti. Du įsimintinus gavo iš viešbutėlio svečių. Vienas jų seną, nuskilusiu snapeliu arbatinuką, atvežė iš Mažeikių. Tik tokį rado apėjęs visas sendaikčių parduotuves. Kitas arbatinukas buvo atsiųstas paštu. Siuntėjo asmenybė atsiskleidė gavus laišką, kuriame paaiškinta, jog senas arbatinukas pagyvins ir papuoš Irenos parduotuvės interjerą, užuot stovėjas liūdnas ir niekam nereikalingas. „Šios dovanos man brangios, nors vertė jų nedidelė. Glosto širdį, kad žmonės apie mane galvojo, gaišo laiką“, – kalbėjo pašnekovė.
Arbatinukai su paslaptimis
Tarp kolekcijoje esančių arbatinukų yra ir tokių, kuriuose buvo rastas lobis ir rašteliai. Įdomiausios radybos įvyko su mažučiu arbatinuku, kurio atsiradimo kilmės Irena net nebepamena. Paradoksalu, jis labai ilgai, gal dešimtmetį stovėjo namuose. Nuo jo nuolat buvo valomos dulkės, tačiau visus tuos metus niekas nežinojo, jog jo viduje guli auksiniai moters papuošalai: žiedas, grandinėlė, auskarai. Lobį, sudėtą į maišelį, todėl nebarškėjusį, rado vyras, vieną dieną sugalvojęs šį arbatinuką nufotografuoti.
Radybų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, arbatinuke iš Tibeto buvo palikta žinutė ant pergamento. Įdomus sutapimas – kartą į arbatinę užsuko kinų pora, moteris studijavo kinų kalbą. Ji perskaitė ir galėjo išversti, kas buvo palikta arbatinuke. Tai buvo moters rašytas laiškas vyrui. Viename arbatinuke rastas raštelis, kuris atskleidžia jo amžių. Pasirodė, kad arbatinukas 1969 metais pirktas Irake, ir tuomet jam jau buvo 180 metų.
Kai Irenai nebūna nuotaikos, nueina prie savo arbatinukų, paima į rankas – ir iš karto gera pasidaro. Vėl sugrįžta noras daryti gerus darbus ir likimo jai skirtas užduotis. Nė vieno beveik du dešimtmečius rinktos kolekcijos arbatinuko, sako, niekuomet neparduosianti – visi pernelyg savi ir brangūs, tikra atgaiva širdžiai. Kai juos kilnoja ar prie jų liečiasi, visuomet pagalvoja ir bando įsivaizduoti, ant kokio stalo stovėjo, kokie žmonės iš jų gėrė arbatą, apie ką tarpusavyje kalbėjosi. Dauguma arbatinukų mena XIX a. pirmąją pusę, tad pro juos ne vienos kartos gyvenimas praėjęs…
Antai, gryno sidabro nedidelis arbatinis, prieš gerus pora amžių Anglijoje kažkam buvusi brangi dovana. Tai – seniausias kolekcijos egzempliorius, ant jo išgraviruota data – 1771 m. Galbūt yra ir senesnių, bet ant jų nėra datų.
Arbatinukai su dedikacija labai patinka, nes jų slypi istorija. Štai ant vieno išgraviruota, kad jis padovanotas tėčiui ir mamai sidabrinių vestuvių metinių proga. Tik kartu šios dedikacijos sukelia dvejopus jausmus. gaila, kad arbatinukas išėjo iš šeimos ir savų namų. O galėjo būti perduodamas iš kartos į kartą, kaip relikvija, prisiminimas.
Jau turi palaikymą
Irena niekuomet negailinti pinigų geram daiktui, o štai įsigijus menkavertį daiktą, būna, kad ir pasigaili. Arbatinukus pinigine prasme retai vertina. Kai kurie tikrai yra visai pigūs, kai kurie, priešingai – ir šimtus eurų kainuojantys. Pats brangiausias kolekcijoje yra maždaug tūkstantį eurų kainavęs samovaras. Carinės Rusijos samovarai yra brangūs, nes jų tiesiog nėra daug išlikusių geros būklės. Juk daugiausiai būdavo gaminami iš žalvario, bet metalas – minkštas, o juos anksčiau blizgindavo su plyta, tad greitai sudildavo. Irena negali atsidžiaugti, jog kolekcionavimo bacila persidavė jaunėliui sūnui. Jis jau ir pats turi keletą egzempliorių savo kolekcijoje. „Mes kartu važiuojame į antikvaro muges, nebeapsakomas jausmas, kai gali su bendraminčiu važiuojant aptarti, kas ką įdomaus rado, nusipirko. Vyras iki tol važiuodavo, bet be didesnio entuziazmo. Tai du skirtingi dalykai“, – šypsojosi Irena. Didelį sūnaus palaikymą pajunta ypač tuomet, kai dvejoja – pirkti ar ne – patikusį daiktą. Visuomet sulaukia paskatinimo, nes jis žino, kad vėliau mama gailėsis, neras sau vietos.
Viešbutis, įsimenantis ilgam
Irena šeimininkauja ne tik arbatinėje, suvenyrų parduotuvėlėje, bet ir nedideliame itin jaukiai įrengtame viešbutėlyje virš jų. Antrajame šimtamečio namo aukšte įrengti trys maži butai ir viena didelė 100 kv. m palėpė.Idėja įkurti viešbutuką vystėsi palengva. Iš pradžių šeima įsigijo vieną butą savo poreikiams – kad turėtų laisvą minutę kur pavalgyti, pailsėti. Kai nusipirko ir antrą, gimė mintis, apgyventi į miestą trumpam atvykusius turistus ir svečius. Dabar visi neatsidžiaugia antikvariška ramybe ir estetika. Kambariuose gausu originalių senovinių detalių, daiktų, suradusių ir atsidūrusių, rodos, tik jiems skirtoje vietoje. Daug kas Irenos klausia, kaip čia jie sukeliavo. Atsakymas būna tas pats – čia beveik viso gyvenimo triūsas, nes visuomet ir visur akys užkliūva už daiktų, turinčių praeitį. Juos, beje, ne tik kaupia, bet ir remontuoja, atnaujina. Viešbutėlio senovines lovas iš Prancūzijos patys restauravo: šveitė, dažė, tvarkė. Jos ne tik labai gražios – ir kiek trumpesnės nei dabartinės.Irena sutinka: tikrai pavyko sukurti sėkmingą šeimos verslą, apie kurį garsas sklinda ne vien Biržuose. Tačiau, kaip daugeliui atrodo, itin didelėmis pajamomis nežongliruoja, nes ne pinigai gyvenime svarbiausi. Vaikantis vien tik jų, kitų sumanymų, idėjų niekuomet nepavyks pas
