xr:d:DAFEP8I2yuY:4,j:29133561167,t:22062115

Suklijuotos šukės – tai suklijuota istorija ir atminimas

„Suskilusio puodo nesuklijuosi“, – sako liaudies išmintis. Tačiau keramikos restauratoriai su tuo nesutiktų. Suklijuoti galima viską ir net tuomet, kai šukių labai daug. Apie dužtančių daiktų gelbėjimą kalbėjomės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro keramikos restauravimo eksperte Rasa Bieliauskaite-Mikolaitiene.

Daugumai žmonių visiškai aišku, kad restauruojami baldai, tekstilė, popierius, bet sudužęs daiktas – tai jau visam laikui pražuvęs daiktas. O juk ir sudužusius daiktus turbūt nereikėtų suskubti išmesti, ypač jeigu jie kažkuo ypatingi, vertingi, brangūs?

Mane irgi stebina, kad daugybė žmonių buityje sudūžus daiktui jaučiasi visiškai beviltiškai ir net nebando kažko daryti. Žinoma, keramika yra taikomoji dailės rūšis ir sudužusi ji tarsi visiškai praranda savo funkciją. Suklijavus sudužusį puodelį, jį bus galima tiesiog pasidėti, jei buvo labai brangus, unikalus ar šeimos relikvija, bet tikrai ne gerti. Todėl dažniausiai sudužusio daikto žmogui net neateina į galvą kažkur nešti ir taisyti. Tiesa, yra mąstančių ir kitaip, jie imasi daiktą klijuoti patys, o tai irgi beviltiška situacija, nes pridaroma daug klaidų. Bent jau mums, restauratoriams, visada labiau patiktų gauti tiesiog sudužusį, o ne bandytą gelbėti daiktą. Nes tuomet jis būna sugadintas jau du kartus. Daiktą reikia ne tik suklijuoti, bet dar ir pašalinti senus klijus. Laikui bėgant paprastai jie būna labai pasikeitę, patamsėję ir pašalinti juos sunku. Kita vertus, kai  gauname suklijuotą daiktą, tai vis tiek yra kuo pasidžiaugti: kad ir tokiu būdu, bet daiktas išliko su visomis dalimis, o juk šukės galėjo būti tiesiog išmestos.

Dužių daiktų restauravimo procesą gana sunku įsivaizduoti, žinant, kad visi tokie daiktai vieną sykį jau buvo išdegti. O kas vyksta restauruojant?

Žmonės labai nustemba, kad keramika restauruojama ne su keramika, porcelianas ne su porcelianu, o su visiškai kitomis medžiagomis. Kai tuo tarpu tiek baldai, tiek tekstilė, tiek tapyba stengiamasi, kad būtų restauruojami maksimaliai tomis pačiomis ar bent jau panašiomis medžiagomis. Keramikoje mes naudojame visiškai kitas medžiagas, imituojančias tiek keramiką, tiek porcelianą. Juk restauruoti daiktą moliu, iš kurio jis pagamintas, neįmanoma labiausiai dėl to, kad jo niekaip neišeitų dar kartą išdegti. O prie išdegto indo priklijuoti, pavyzdžiui, naujai išdegtą rankenėlę ar trūkstamą šukę tiesiog neįmanoma. Degant molis traukiasi, todėl paskaičiuoti trūkstamos detalės sumažėjimą praktiškai irgi yra neįmanoma.

Vaza XIX a. Prancūcija. Žemaičių muziejus,,Alka“. Prieš restauravimą.

Išardyti seni suklijavimai.

Po restauravimo.

Kuo tuomet keičiamas tas kaprizingas molis, restaruojant keramiką?

Naudojamos pakaitinės medžiagos. Porėtai rudai, dažnai ir archeologinei keramikai, o taip pat fajansui atkurti naudojamas gipsas. Tai puiki medžiaga: lengvai formuojama, greitai stingsta, lengvai skutinėjama, iš jos galima padaryti įvairią faktūrą, išdrožinėti, išraižyti. Ir greičiausiai jį naudosime dar daug laiko. Tiesa, prieš suklijuojant šukes, irgi vyksta ne vienas paruošiamasis procesas. Juk archeologinė keramika paprastai būna ilgą laiką išgulėjusi žemėje, paveikta žemės, drėgmės, temperatūrų svyravimo, tad būna šiek tiek silpnesnė, o kartais tokia trapi kaip žemės grumstas. Todėl rastas šukes mes sustipriname, prisotindami jas tirpalais, t.y. tirpikliais su juose ištirpintu polimeru, kuris tirpikliui įsigėrus ir išgaravus, lieka šukėje ir sutvirtina ją tarsi klijai. Kai padaromos trūkstamos detalės iš gipso, jas irgi prisotiname tais pačiais tirpalais ir jos tampa tvirtos. Po to atkurtas vietas ir siūles, kurias irgi atkuriame gipsu, gruntuojame gruntu – dažu su talku, suteikiame reikiamą faktūrą ar lygumą, ir tik tuomet tonuojame tapybiniais reikiamos spalvos dažais: akvarele, tempera ar akriliniais. Tokia darbo eiga. Viską atlieka vienas restauratorius, išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėja, kad reikia ypatingų tyrimų senam archeologiniam daiktui geriau pažinti, arba medžiagoms, kuriomis jis buvo restauruotas anksčiau, identifikuoti.

Porceliano restauravimas gal dar sudėtingesnis, juk medžiaga dar įnoringesnė?

Porcelianas iš tiesų restauruojamas visiškai kitaip. Tai labai kieta, gerai sukepusi keramika ir atstatyti jai reikia kietos medžiagos. Ir tai yra polimerinės, arba kitaip sakant, epoksidinės dervos. Tiesa, mes naudojame ne tas  dervas, kurios yra prekybos centruose, o skirtas restauruoti. Jos išbandytos, jų stingimo laikas labai ilgas, o pagrindinis dalykas tas, kad metams bėgant jos neturi keistis ir nesikeičia. Šias medžiagas perkame Vokietijoje.

Servizo lėkštės šukės. Fajansas XIX a. II p. JK. Biržų krašto muziejus „Sėla“. Astravo dvaro radiniai.

Turbūt dažnai gaunate daiktus su trūkstamomis detalėmis. Kaip sužinoti tokių detalių vaizdą?

Mums iš tiesų labai svarbu analogija: jokių spėlionių būti negali, restauruojant daiktą labai svarbu atkurti jo autentišką vaizdą. Taigi mes neužsiimame kūryba ar interpretacijomis, o viską atkuriame tiksliai. Žinoma, pasitaiko, kad kartais daiktui trūkstant kokios detalės, nežinai kaip ji atrodė, tuomet ieškome analogijų internete ir tik radę tokį pats daiktą, imamės restauruoti savąjį. Kartais eksponatui tos analogijos tenka ir palaukti, bet galiausiai tai visada pasiteisina. O kai jau trūkstama detalė identifikuojama, tai iš pradžių ji nulipinama iš plastilino, po to liejama silikono formą ir tik tada joje yra išliejama tinkamai nuspalvintos epoksidinės dervos detalė, kuri vėliau priklijuojama ten, kur ir turi būti. Žinoma, ją reikia šlifuoti ir kruopščiai priderinti – porcelianas mėgsta tislumą. Detalę priklijavus, viskas gruntuojama, tonuojama jau minėtais dažais ir dengiama laku, nes porcelianas turi blizgėti, o lakas ir sudaro glazūros įspūdį.

Ar  pavyksta padaryti taip, jog nesimato, kad daiktas restauruotas?

Ne visada to reikia. Muziejinis reikalavimas yra toks, kad restauravimas matytųsi ir demonstruotų, kad daiktas nėra klastotė, kad lankytojas galbūt irgi galėtų pastebėti, kas su daiktu daryta. Bet tai turi būti padaryta su skoniu, gražiai parodant, kur autentiška daikto dalis, o kur restauruota. Paprastai dažant  yra nusistovėjusi taisyklė, kad įdėtos šukės atspalvis būtų vienu tonu šviesesnis nei, sakykim, viso daikto. Archeologai irgi pageidauja, kad matytųsi, kiek daiktas buvo paveiktas laiko. Todėl matant muziejuose sveikus puodus, reikėtų žinoti, kad jie greičiausiai tikrai nebuvo tokie rasti. O restauracijos ženklai ir rodo daikto buklę radybų metu. Juo labiau, jog niekada nebūna parašyta, kad daiktas yra restauruotas. Matosi siūlytės, tonai, ir pan. Taigi čia jau niuansai, kurie mums tiesiog įaugę ir mes jų laikomės. Privatūs kolekcininkai dažniausiai pageidauja daiktą restauruoti taip, kad neliktų jokių restauravimo žymių ir kartais to pasiekti lengviau nei pildant muziejinius reikalavimus.

Nors minėjote, kad neužsiimate kūryba, susidaro įspūdis, kad jos Jūsų darbe visgi netrūksta?

Tikrai taip, kaip ir skonio, daikto ar laikmečio pajautimo. Pagauti daikto charakteristiką iš tiesų sudėtinga. Juo labiau, kad mes darome labai daug skirtingų veiksmų. Man pačiai, beje, labai praverčia keramikos studijos, kurias esu baigusi Juk dažnai trūkstamas daiktų detales pirmiausiai reikia tiesiog nusilipinti iš plastilino. Po to tenka atkūrinėti daikto spalvą, dažnai pripiešti trūkstamų detalių dekorą, paisyti laikmečio stilistikos. Todėl kartais tenka atkurti liaudies meistro skulptūrėlės primityvumą, nes reikia grubių šrichų, o kitą kartą laukia kinietiška vaza ir tau reikia ją išdekoruoti piešiniais. Kinijoje tuos dekoro lapelius meistrai mokėsi piešti gal dešimtmečiais pas meistrus, o tu turi nupiešti čia ir dabar, tad iššūkių tikrai būna. O kur dar glazūra, nubėgimas, skaidrumas – gausybė niuansų, kuriuos reikia žinoti, dirbant su vienu daiktu. Mūsų darbas gana kūrybiškas dar ir dėl to, kad restauruojame daiktus daugeliui Lietuvos muziejų  ir objektai būna labai įvairūs – nėra monotonijos. Ir nors tas  kruopštus darbas kartais labai išvargina, bet gali vieną darbą atidėti ir imtis kito. Tai nereiškia, kad mažiau kruopštaus, bet jau kitokio.

Iš dužių medžiagų dar neaptarėme stiklo restauracijos?

Mes labai pagarbiai žiūrime į istorinius daiktus, bet su stiklu dažnai elgiamasi kitaip, nes jo dužimo vietos jau niekaip nepaslėpsi: nei tonuosi, nei nuspalvinsi… Todėl, jei šiuolaikinis stiklinis daiktas labai sudužęs, jo jau nerestauruojame. Jei vertingam objektui trūksta vienos kitos detalės, naudojame tą pačią epoksidinę dervą, kuri gali būti labai skaidri, mažai kinta ir mes iš jos galime išsilieti trūkstama detalę. Muziejai labai brangina archeologinį stiklą, nes jo yra mažai išlikusio. Be to, žemėje jis labai pakinta, tampa margas, dėmėtas, arba pabąla ir atrodo, kaip veidrodis. Dažniausiai stiklo radinius mes tiesiog konservuojame, o atkūrinėjame tik tada, jei šie eksponatai labai vertingi. Štai visai neseniai restauravau Biržų muziejui labai sudėtingą pūstą butelį, kur teko atkurti  trūkstamas sienelių šukes. Džiaugiuosi, kad  sumąsčiau, kaip visa tai išlieti ir labai puikiai pavyko. Taigi prie kūrybos kartais prisideda ir daug apmąstymų, kaip TAI padaryti, bet jie ir labai įdomūs, ir malonūs, ypač kai viskas pavyksta.

 

Stiklo butelio šukės, XVI-XVII a. Biržų krašto muziejus „Sėla“.

Restauravimo metu suklijuotos šukės.

Po restauravimo.

Kokią medžiagą labiausiai mėgstate restauruoti?

Tai priklauso nuo daikto. Jei ilgai restauruoju koklius, pasiilgstu porceliano preciziškumo, jei ilgiau dirbu su porcelianu, pradedu norėti kažkokio mažiau įtempto darbo – įvairovė visada gerai. Stiklas tarsi sudėtingiausia, bet esu įveikusi jo pasipriešinimą, tad dabar patinka ir stiklas. Pastaruoju metu ir keramika labai traukia, norisi grįžti į kūrybinį darbą, bet ir restauruoti labai įdomu ir prasminga, juo labiau, kad 30 metų nebloga patirtis. Beje, keramikos restauratorių Lietuvoje yra gal 10, tad esame draugiška nekonkurencinga bendruomenė, bet nelabai ją kas nori papildyti. Sulaukiame stažuotojų, bet naujais darbuotojais mūsų gretos kol kas neskuba pildytis.

Ar dažnai į jus pagalbos kreipiasi privatūs užsakovai? Kokius daiktus atneša ir koks motyvas juos skatna juos daiktą gelbėti?

Daiktai būna grynai asmeniniai, skirti ne komercijai ir dažniausiai labai brangūs ne materialine prasme, o dėl kitų dalykų. Šiuo metu atneša vazeles, skulptūrėles, puodelius. Žmonės tiesiog sužino, kad tai įmanoma ir nori išgelbėti savo daiktus.  Tiesa, kartais tenka juos nuo to atkalbinėti, nes kaina didelė ir restauruoti neapsimoka. Restauratorių darbas labai imlus laikui ir reikia gerai pasverti, ar verta tuo užsiimti. Labai dažnai žmonės mano, kad užteks priklijuoti nuskilusią vietą ir viskas baigta, o iš tiesų tai reikia žinoti, kad daikto vien suklijuoti paprastai neužtenka: reikia dailinti aptrupėjusius kraštus, gruntuoti, dažyti, tonuoti ir tai tikrai užima daug laiko.

Ar išskirtimėt kokį labai įsimintiną iš savo restauruotųjų objektą?

Daugiau įsimintini muziejiniai, o ne privatūs eksponatai, galbūt dėl to, kad jie sudėtingesni. Tas pats stiklo butelis, su išlieta didele sienelės dalimi, buvo tikrai nemažas iššūkis. Repetuoji, skaičiuoji, lieji ir kai galiausiai viskas idealiai tinka, tai gali pasidžiaugti savo profesine viršūne. Bet pakartoti to nenorėčiau – labai jau daug darbo. Visai neseniai Kernavės muziejui atidaviau archeologinį puodą, kuri suklijavau iš 260 šukių. Tos šukės buvo iškrapštytos iš žemės gabalų, krašteliai aptrupėję, kažkokių detalių ir trūko – darbas buvo tiesiog milžiniškas, užtrukau 5 mėnesius.

Šukės radimo metu. II a. po Kr. Kernavės archeologinės vietovės muziejus.

Konservuotos ir suklijuotos šukės.

Brūkšniuotosios keramikos indas po restauravimo.

Tiesiog neįtikėtina…Papasakokite, kaip suklijuoti 260 šukių?

Yra tam tikra sistema ir 30 metų patirties (juokiasi). Ypač, kai šukės jau konservuotos ir gali jas drąsiai dėlioti. Grupuojiesi sienelių šukes, dugno, viršaus, viską žymiesi – beveik meditatyvinis procesas. Iš viso to išskaičiuoji pagrindinius duomenis, pagal kuriuos paskaičiuoji puodo formą. Tuomet tą formą lipdai iš plastilino ir ant turimo plastilininio modelio klijuoji šukes.  Darbas buvo be galo didžiulis, bet svarbus – archeologai šukes rado vienoje krūvoje buvo aišku, kad tai vienas indas ir buvo svarbu jį restauruoti. O man dirbant visada atsiranda įdomumas, azartas – ta dėlionė vilioja ją įveikti.

Kalbėdami su restauratoriais, visada klausiame ir praktinių patarimų patiems žmonėms. Šį kartą beveik nedrįstu – viskas sudėtinga…  

Sunku uždrausti žmogui pačiam taisyti, klijuoti savo sudužusį daiktą, tad patarsiu tik tiek: naudoti vadinamųjų momentinių klijų tikrai nepatartina, nes jei kada nors norėsis daiktą perklijuoti profesionaliau, tai bus tiesiog neįmanoma. O juk grįžtamumas irgi svarbu, ne tik suklijuoti kartais tenka, bet ir atklijuoti. Kartais ir iš muziejų gauname indus, kurie buvo restauruoti paskubomis, neprofesionaliai ir tuomet mums juos jau labai sunku išgelbėti. Todėl jei sudužo tikrai vertingas daiktas, pasitarkite dėl jo restauracijos su profesionalu – suklijuoti patys visada spėsite.

Ačiū.

 

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos autorės ir iš pašnekovės archyvo. Autorė Vilma ŠILEIKIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Tags: No tags

Comments are closed.