Žiemos vis dar nėra, bet jos aksesuarai garderobe niekur nedingo. Nors... Movų istorija kiek kitokia. Iki šiol turbūt taip ir nėra aišku, kuri movos paskirtis svarbesnė – puošti šeimininkus ar šildyti jų rankas? Mat buvo metas, kai movą prie savo aprangos derino ne tik moterys, tuomet dar neturėjusios dabar įprastų rankinių su rankenėlėmis, bet ir vyrai.
Šiltojo krašto išradimas
Mova, kaip atskira aprangos detalė, XVI a. atsiradoVenecijoje. Taigi įvairių šaltinių teigimu, pirmieji ją sugalvojo italai. Kaip aksesuaras mova buvo labai populiari net 200 m. ir, nelygu mados vėjai, vis atgimdavo iš naujo kiek kitokiu pavidalu.
Senovėje netgi diplomatai, besilankydami svečiose šalyse, grįžę namo pranešdavo, kokios movos tuo metu madingos užsienyje. Pavyzdžiui, Italijos pasiuntinys Anglijoje, 1768 m. nuvykęs į Paryžių, rašo: „Movas ten nešiojasi, nes patogu ir elegantiška, dabar madoje mažos, puoštos juodu arba pilku atlasu ir pūkais“.
Bene pirmasis movą paminėjo ČezarėVečelio, didžiojo tapytojo Ticiano pusbrolis, knygos apie Venecijos damų kostiumą, autorius. Jis teigė, kad damos žiemą nešiojasi movą iš aukštos kokybės kailio su šilko arba aksomo pamušalu. Knyga parašyta seniai, XVI a. pabaigoje, tačiau akivaizdu, kad koketiškos italės jau tuometu puošė movas gulbės pūkų apvadais ir auksinėmis sagutėmis, o kartais pritvirtindavo šilko kaspiną, kad aksesuarą būtų patogu pasikabinti ant kaklo.
Damos movose kartais slėpdavo netgi mažučius savošunelius, nors kiti šaltiniai teigia, kad pastarasis įprotis išpopuliarėjo tik XVIII a.
Anglų dailininkas portretistas Džonas Federikas Loidas Strevensas (John Frederick Loyd Strevens) (1902-1990) savo paveikslais šlovinęs moters grožį ir eleganciją, ne kartą yra nutapęs ir moterį su mova. Beje, mova, kaip kostiumo detalė dažnai vaizduojama XVIII –XX a. dailininkų darbuose.
Vyrams irgi patiko
Nors neretai ir kildavo diskusijų, ar tikram vyrui dera mova – juk vyro rankos turi būti laisvos špagai ar žirgui valdyti, stipriosios lyties atstovai movas kadaise taip pat mėgo. Dabar įsivaizduot tokią vyriško kostiumo detalę, tikėtina, sunkoka, tačiau vyrų kostiumai tuometu gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių ir savo spalvingumu bei dekoru konkuravo su puošnia moteriška apranga. Movos ypač išpopuliarėjo Prancūzijoje, kur jos tapo neatsiejama vyriškos aprangos dalimi. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, teigiama, dievinęs iš kailio pasiūtą movą.
Movas buvo leidžiama nešioti tik aukštesniajam luomui, tad žmogus su šiuo aksesuaru jau iš tolo „signalizuodavo“ apie savo kilmę. Gal todėl movomis puoštasi ne tik lauke, bet ir patalpose. Prastuomenei nešiotis movą buvo uždrausta, net jei žmogus ir būtų išgalėjęs ją įsigyti. Tik moterišku aksesuaru mova tapo po Prancūzijos revoliucijos XVIII a. pabaigoje.
Mova paplito žaibiškai
Iš Italijos movos labai greitai nukeliavo ir į kitas šalis. 1570 m. pabaigoje mova minima aprašant Anglijos karalienės Elžbietos I garderobą. Karalienės mova buvo pasiūta iš sidabro „parčios“, gausiai siuvinėta auksu, sidabru, šilku ir smulkiais perlais. Minima, kad ji buvo išsiuvinėta medžių, žvėrių ir paukščių motyvais, su įsiūtu raudono pliušo pamušalu ir penkiomis perlų sagomis.
Mova praversdavo ne tik žiemą. Pavasarį ir rudenį joje taip pat būdavo malonu paslėpti rankas. Movoje įsiūtos kišenėlės tarnaudavo svarbiausiems daiktams susidėti – veidrodėliui, kvepalų buteliukui, nosinaitei, pinigams.
Patogi maloniam aromatui skleisti
Gana greitai buvo sugalvota movas kvėpinti – kvepalai užgoždavo prastus gatvės kvapus ir paskui damą palikdavo gaivaus aromato šleifą. Tradicija kvėpinti movas išliko labai ilgai. XIX a.rašytoja ir feministė Žorž Sand, turėjusi romanus su Ferencu Listu ir Frederiku Šopenu, savo prisiminimuose rašo, kad išeidamos pasivaikščioti su mama jos nešdavosi prikvėpintas movas, o praeiviai atsisukdavo, palydėdami juodvisavožvilgsniais. Reikia pastebėti, kad tikrasis Ž. Sand vardas buvo Ameandyn Auror Liusyl Diupean, vėliau baronienė Diudvan, tad movą ji galėjo nešiotis visiškai teisėtai.
Movos dermė su apranga
Movos buvo kruopščiai derinamos prie aprangos. Štai kas rašoma 1885 m. Paryžiuje išleistoje knygoje apie Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laikų madas: „Moteris dryžuota suknele ir liemene ilgais skvernais rankose laikė didelę movą iš gulbės pūkų, o ant galvos turėjo skrybėlaitę, puoštą drugeliais“.
Marija Antuanetė ir jos damų svita movas pavertė tikrais meno kūriniais. Įmantrios formos, prabangiausių audinių ir gausiai dekoruotos movos tapo būtina dvaro aprangos detale.
To meto leidinyje patariama movą derinti ne tik prie drabužių, bet ir prie gyvenimo būdo bei išvaizdos. Pavyzdžiui, stambioms damoms patariama vengti didelių movų, ypač iš vidutinio ilgio kailio, taip pat baltų ar spalvotų. Geriausia esą rinktis iš audinės kailio, nedidelio kvadrato formos.
Prašmatnias kailines movas šias laikas keičia megztos iš siūlų, siūtos iš audinio arba odos. Tačiau kadangi tai dažniausiai dizainerių darbai, tai jų kaina artima kailinėms. Tiesa, movą visai nesunku pasisiūti ir patiems iš senos apykaklės ar sudėvėtų kailinių, tačiau kiek ji bus pritaikoma praktiškai, jau kiekvieno reikalas.
Prieš ir po
Tol, kol damos ir kavalieriai dėvėjo apsiaustus ilgomis ir plačiomis rankovėmis, movų jiems nereikėjo – pakako į rankoves susikišti sulenktų rankų plaštakas. Kartais rankovės būdavo puoštos kailiu, tad, tikėtina, kažkam ir toptelėjo mintis šiuoskailinius rankogalius dėvėti skyrium nuo apsiausto.
XX a. mova atgimė kaip rankinė, prie jos išorėje prisiuvus keletą kišenėlių. Šis gaminys buvo pavadintas „Таschenmuff“. Tai – mova ir rankinė viename – plokščia, stačiakampė, primenanti voką, kai nereikia šildyti rankų, ją galima pasikišti po pažastimi.
Vėliau movos buvo beveik pamirštos, mat moterims prireikė laisvų rankų pasilaikyti važiuojant viešuoju transportu bei nešioti krepšiams su produktais.
Šiais, mobiliųjų telefonų laikais, kasdieniame gyvenime movas apskritai sunku įsivaizduoti. Nors išradingos mamytės pasigamina savotiškas movas, maunamas ant vaikiškų vežimėlių rankenų. Susikiša į jas rankas ne iš galų, o padaro angas priekyje. Šiltas audinys ar kailiukas iš apačios ir viršaus, o prireikus galima greičiau ištraukti ranką nei iš pirštinės. Kita vertus, nuo mados podiumų movos niekada nebuvo nužengusios. Patys prabangiausi mados namai šį aksesuarą prisimena tada, kai norima atsigręžti į aristrokratišką praeitį ar paskleisti elegancijos pojūtį. Todėl žiemos kolekcijose jos palyginti dažnos. Ypač jos populiarios tarp rusų dizainerių, nes movas nuo seno mėgo rusų aristokratai ir ilgainiui jos tapo neatsiejama prašmatnios aprangos dalimi.