Garsi prancūzų baldininkų Žoržų Žakobų (Georges Jacob) dinastija gyvavo 1765 - 1847 metais. Tėvas, du sūnūs ir anūkas kūrė visokius tuo metu madingus baldus ir tuo pačiu turėjo savo išskirtinį stilių. Jis buvo amžininkų mėgdžiojamas, o vėliau net pavadintas „Žakob stiliumi“. Originaliais šių meistrų baldais buvo apstatytos karališkos menės ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Po Prancūzijos revoliucijos jais susižavėjo Napoleonas ir Žozefina, kurios miegamajam ir buvo sukurtas vienas prabangiausių, brangakmeniais dekoruotų baldų.
Iš vynuogyno- į Paryžių
Žakobų šeimos dirbtuvės, kuriose vienu metu dirbo apie 300 meistrų, buvo įkurtos jų pradininko , o ne paveldėtos, gautos per vedybas su ankstesnio meistro dukra, arba iš jo išpirktos, kaip buvo įprasta tuo laikmečiu. Tai dar viena sėkmingo stiprios asmenybės pradėto verslo istorija baldininkystės aukso amžiuje, kai kiekvienas gaminys buvo gaminamas kaip vienetinis.
Istorija prasidėjo nuo paauglio našlaičio, kurio šeimos likimas galėjo susiklostyti visai kitaip. Žoržo Žakobo vyresniojo, baldininkų dinastijos pradininko, tėvas Burgundijoje augino vynuoges. Jei ne jo mirtis, 15 metų vaikinukui nebūtų didelio reikalo iškeliauti į Paryžių. Tačiau taip susiklostė, kad po tėvo mirties našlaitis nukako į sostinę, kad taptų tolimesnio giminaičio Žano Batisto Leružu (J.-B. Lerouge) mokiniu jo dirbtuvėse. Jose, pagal griežtas tuo metu gyvavusių amatininkų cechų taisykles, buvo gaminamos lovos ir sėdėti skirti baldai.
Žoržas Žakobas susipažino su ten dirbusiu pameistriu Lui Delanua (L. Delannois), kuris jam padarė didžiulę įtaką. Būtent į draugo, tapusio meistru, atidarytas baldų dirbtuves dirbti pameistriu išėjo ir Žoržas Žakobas. 1765 m., būdamas 26 -erių, lygiai po 11 metų mokymosi, jis įgijo meistro vardą ir kiek vėliau įkūrė savo dirbtuves. Pradėjo nuo garsiojo Šarlio Bulio darbų pamėgdžiojimo, o vėliau sukūrė savitą stilių.
Trys Žakobų kartos
Žoržo Žakobo (Georges Jacob, 1739–1814) verslą pratęsė du jo sūnūs Žoržas Žakobas jaunesnysys (Georges II Jacob, 1768–1803) ir Fransua Onorė Žoržas Žakobas, prie kurio vardo dar prijungtas ir šeimos valdų pavadinimas Demaltje (François-Honoré-Georges Jacob dit Jacob-Desmalter, 1770–1841).Trečioji karta – Žoržas Alfonsas Žakobas Demaltje (Georges-Alphonse Jacob-Desmalter, 1799–1870).
Specialiai pateikiame gan painiai skambančius pilnus vardus, norėdami parodyti tuometinę jų parinkimo manierą, bei tikslius gyvenimo metus – akivaizdu, kad tik vienas iš jų gyveno trumpai, kiti sėkmingai perkopė į aštuntą dešimtį. Reikėtų turėti omenyje, kad tuo metu žmonių vidutinis amžius buvo daug trumpesnis nei dabar.
1780 m., tuomet jau 40 metų amžiaus, baldininkų dinastijos pradininkas Žoržas Žakobas tapo oficialiu Prancūzijos karaliaus brolio tiekėju. Išlikę dokumentai rodo, kad per 5 metus jis vien iš to princo gavo 140 tūkst. livrų užmokesčio, nors tuomet turėjo teisę gaminti tik lovas ir baldus sėdėti. Jo darbo auksuoti krėslai, dekoruoti neįprastais medžio drožiniais, buvo populiarūs ir tarp kitų karališkosios šeimos atstovų.
Prancūzijos revoliucija vos nepavertė visko niekais. Keletą sykių karališkų šeimų baldų meistrą net kvietė pasiaiškinti į revoliucinį komitetą. Laimė, jį užstojo komitete ryšių turėjęs dailininkas, pagal kurio eskizus meistras dažnai kurdavo baldus.
Prasidėjo naujas sėkmės etapas, nes, panaikinus cechus su jų griežtomis taisyklėmis, Žoržas Žakobas galėjo gaminti jau ne tik lovas ir baldus sėdėti. Jis pasižymėjo dar ir tuo, kad pats buvo medžio skulptorius ir galėjo išskirtinai dekoruoti savo gaminius. Jo sukurti baldai papuošė Anglijos karaliaus Jurgio IV ir Švedijos karaliaus Gustavo III rūmus, daugelio Saksonijos bei Prūsijos kunigaikščių bei daugybės kitų aristokratų buveines.
Žakobų baldų stilius
1796 m. verslo įkūrėjas perdavė dirbtuves savo sūnums ir įmonė veikė jau kaip „Brolai Žakobai“ (Jacob Frères). 1803 m. mirė vienas sūnų ir teko įmonę reorganizuoti. Ji toliau veikė jau kaip „Jacob-Desmalter“ ir tiekė baldus į visą Europą.
Įmonė pagarsėjo ampyro stiliaus baldais Napoleono Bonaparto rūmams, o „žakobo“ stiliaus skiriamuoju bruožu nuo XIX a. pradžios tapo tamsus raudonmedis, dekoruotas auksuota bronza.
1809 m. Žakobas Demeltje, pagrindinis imperatoriaus baldų tiekėjas, pristatė patį brangiausią baldą, dekoruotą brangakmeniais – spintą, skirtą imperatorienės Žozefinos miegamajam.
Jo sūnus Žoržas Alfonsas Žakobas liko ištikimas ampyrui, tačiau jo gaminami baldai tapo demokratiškesni, skirti ne tik elitui, bet ir viduriniajai klasei. Raudonmedžio masyvo detalių balduose buvo vis mažiau, iš buko ar kitos medienos pagamintų ir faneruotų raudonmedžiu – vis daugiau. Auksuotas bronzos detales pakeitė žalvaris, štampavimo būdu dekoruotos juostos ir iš plonos skardos pagamintos rozetės.
Meninis baldų efektas buvo išgaunamas iš medžio tekstūros ir metalo juostų, pabrėžiančių konstrukcijos geometrines formas. Jau tuomet atsirado daugybė kitų baldininkų dirbančių „Žakobo stiliumi“.
Vis dažniau buvo siekiama puošti baldus stiklo intarpais, naudojant specialią „eglomize“ arba kitaip – „Glomize“ puošybos techniką. Šis terminas paplito tarp prancūzų antikvarų dar XVIII a. antrojoje pusėje ir kilo iš menininko Žano Batisto Glomi (Jan Baptiste Glomi) pavardės.
Ši iš apatinės pusės tapyto stiklo technika naudota ne tik baldamas dekoruoti, bet ir veidrodžių bei paveikslų rėmams. Nuo tapybos ant stiklo ji skiriasi tuo, kad pirmiausia nutapomos ar auksuojamos visos detalės, o tik paskui fonas. Tapoma pradedant nuo pirmojo plano gilyn, pirmiausia šviesos mirgėjimas ir ryškiausios spalvos bei giliausi šešėliai, o jau paskui vidutiniai tonai. Taip tapyti labai sudėtinga, ber rezultatas – įspūdingas.
Meistrų rengimo sistema
Antroje XVIII a. pusėje Prancūzijoje veikė gan griežta amatininkų cechų sistema. Norint tapti pripažintu meistru, kuris gali dirbti savo vardu, tekdavo pasistengti. Jaunas vaikinas turėdavo 6 metus būti meistro mokiniu, paskui dar 3 metus – pameistriu. Po 9 metų mokymosi, jis turėdavo sukurti darbą ir pateikti jį įvertinti cecho meistrams. Jie tuo tikslu susirinkdavo keturis kartus per metus. Suteikus statusą, buvo galima darbuotis savarankiškai ir samdyti kitus darbuotojus. Žakobas vyresnysis meistro vardą įgijo būtent tokiu keliu. Vėliau jis net darė karjerą baldininkų ceche, buvo pasiekęs jo valdytojo padėjėjo postą, tačiau po 1789 revoliucijos ši karjera nutrūko, nes pakriko visa cechų sistema.
Napoleonas ir Žozefina
Mari Žozefina Roz gimė Martinikoje prancūzų žemvaldžio šeimoje 1763 m. birželio 23d. Šešiolikos ji buvo ištekėjo už vikonto, su kuriuo pragyveno apie 5 metus ir susilaukė dviejų vaikų. Tuomet vikontas šeimą paliko, o Žozefina dar kelerius merus puikiai vertėsi, kol nusigyveno dėl didžiulio potraukio brangenybėms.
Bonapartas gimė Korsikos saloje 1769 m. rugpjūčio 15 d. ir niekas nebūtų atspėjęs jo likimo ir būsimos šlovės.
Jie susitiko pokylyje 1796 m. ir iškart pajuto abipusį interesą. Jau po kelių mėnesių Napoleonas pasipiršo ir tuomet kilo didžiulis skandalas. Napoleono giminaičiai vedyboms sutartinai pasipriešino, mat laikė Žozefiną lengvabūde avantiūriste, ji už jaunikį buvo 6 metais vyresnė ir turėjo 2 vaikus.
Tačiau įsimylėjėliai nekreipė į nieką dėmesio ir susituokė, o Žozefina kaip meilės simbolį gavo žiedą su stambiais safyrais, kurio vidinėje pusėje buvo išgraviruota „Tai likimas“.
Jų medaus mėnuo truko vos 2 dienas, nes Napoleonas jau buvo valdžios viršūnėje ir privalėjo leistis į žygį. Jis kasdien parašydavo žmonai po laišką, nesvarbu, kur būtų buvęs, siuntė įspūdingas dovanas iš egzotiškiausių kraštų. Iš Egipto atkeliavo kašmyro šalis, iš kitur aukštakulniai ir salų gyventojų pamėgti sandalai. Visa tai tapo labai madinga Paryžiuje. Būtent Žozefina „išrado“ moterišką rankinį laikrodį. Iki tol jie būdavo įtaisomi į vėduokles, pakabučius, pudrines, o Žozefina užsakė juvelyrui įtaisyti laikrodį į apyrankę. Iki pat gyvenimo pabaigos ši moteris buvo aistringa juvelyriškos kolekcionierė.