Mes – JAV, Kalifornijoje, Santa Rosa mieste, centriniame, istoriniame ir pačiame brangiausiame McDonald rajone. Dauguma namų čia statyti XX a. išvakarėse, bet tebestovi iki šiol ir kainuoja kur kas brangiau nei kitose miesto vietose. Buvusi nekilnojamojo turto agentė Linda A. LOCKE svetingai atveria savo nediduko, žalumoje paskendusio Viktorijos epochos namelio, statyto 1900 m., duris ir kviečia užeiti į jos jaukius namus, kuriuose karaliauja vintažo filosofija. Ji čia gyvena nuo 1985 m. Gyvena kitaip nei dauguma ir niekam nesistengia patikti. Dar daugiau - jos gyvenimo būdas tikrai ypatingas. Gal vintažinis net bendrąja prasme.
Nuo tapybos iki fechtavimosi
Linda galėtų nusipirkti daug gražių ir modernių daiktų, nes turi pakankamai lėšų, tačiau jos gyvenimo filosofija ir prioritetai kiek kitokie. Visą gyvenimą ji ne tik dirbo tiesioginį darbą, augino vaikus, bet ir vis kažko mokėsi ir net neblogai išmokdavo. Jos namus šiandien puošia tik jos pačios tapyti paveikslai, ji puikiai groja klavišiniais, lanko smuiko pamokas ir, nepatikėsite, bet moka net fechtuotis. Dar viena moters aistra – kelionės. Vos suranda laiko, išsirengia pasidairyti po pasaulį. Štai ir dabar laukia kelionė į Angliją, kur ji žada pasivaikščioti piestiesiems skirtais ilgų maršrutų takais. Paklausta, ar vienai nebus nuobodu, Linda atsako, kad vienai kaip tik geriausia: nei prie ko derintis, nei ko laukti. Juk kelionės tikslas – kuo daugiau pamatyti.
Į namų buitį moteris investuoja minimaliai, ir taip buvo visada. Sako, kad ją tenkina visi daiktai iš praeities. Dar daugiau, ji visiškai įsitikusi, kad būtent seni daiktai yra kur kas geresnės kokybės ir tikrai verta juos saugoti. Ji taip ir elgiasi: kaskart daiktus atnaujina, vis prižiūrėti ir derina tarpusavyje. Kai kurie daiktai yra dar iš jos tėvelių namų, kai kurie pirkti per vadinamuosius „garažų išpardavimus“, kur žmonės tiesiog parduoda savo daiktus, kai kurie sendaikčių turguose ar antikvariatuose, o yra tiesiog padovanotų draugų. Sunku įvardinti Lindos namų stilių, bet žodis „vintažiniai“ puikiai juos apibūdina. Juk dauguma daiktų yra 1920 – 1940 . ir gana stilingi. Pačiai Lindai irgi nesvetima ši sąvoka.
Du kambariai – viena erdvė
Pagrindinė namo erdvė, kažkada buvusi su stikline pertvara, dabar sujungta į vieną, bet išlaikiusi tarsi dviejų kambarių funkcijas. Pirmosios dalies centras yra židinys – tai poilsio zona, antrojoje dalyje – svarbiausia vieta skirta stalui su kėdėmis, kas byloja apie valgomojo funkciją. Linda šypsosi, kad prie stalo dabar valgoma retai, už tai dažnai lošiama kortomis su kaimynais.
Kambaryje daug patogių ir įvairaus stiliaus fotelių, anot Lindos, nežinai, juk kur norėsis atsisėsti, gausu ir spintelių bei komodėlių. Tačiau labiausiai jai patinka sofa, kurios gobeleną ji neseniai atnaujino. Sako, kad tikrai būtų galėjusi nusipirkti naują baldą, bet kelių dešimtmečių senumo sofa labai patogi ir puikiai tinka jos erdvėje. O be to, buvo labai smagu pasirinkti norimą audinį. Šiuo atveju – ryškiai raudoną su gėlėmis. Sofa dar labiau pagyvino ir taip jau neliūdną namų erdvę.
Palubėse besisūpuojantys šviestuvai yra dar iš tų laikų, kai kambarys turėjo pertvarą, taigi nėra labai suderinti, bet jie abu labai patinka šeimininkei, ir ji nežada jų keisti. Vienas atiteko drauge su namu, o krištolinis senovinis – dovana iš Ispanijos. Linda džiaugiasi, kad visada drįso gyventi kaip nori, nebuvo nei madų, nei standartų įkaitė. Už norą kažkam patikti ar kažką atitikti jai visada buvo svarbiau originalumas ir individualumas.
Skrudintos duonos komplektėlių kolekcija
Turi Linda kuo numalšinti ir kolekcininkės aistrą. Senovinė indauja pilna skrudintos duonos laikiklių komplektėlių. Iš tiesų šie daikčiukai labai populiarūs arbatos šalyje Anglijoje. Į komplektą dažniausiai įeina arbatinukas, arbatos puodelis, grietinėlės indelis ir skrudintos duonos laikiklis, nors būna jų ir pavienių. Lindai jie pasirodė tiesiog įdomūs bei dekoratyvūs, ir ji jau daug metų neatsispiria pagundai savo kolekciją papildyti vis naujais eksponatais. Kiek jų yra šiandien, niekas neskaičiavo, bet nuo gausos ir spalvų tiesiog raibsta akys.
Vintažinis stilius dera su skiautiniais
Kita moters aistra – skiautiniai. Jų galima aptikti visur: svetainėje, vonioje, tačiau labiausiai jie pastebimi miegamuosiuose. Lindai tai lyg savotiški meno kūriniai. Nusipirkusi skiautinių lovatiesę už 20 dolerių, ji sako, jog jaučiasi tarsi kažką apvogusi: juk kiek darbo reikėjo šiems rankdarbiams. Miegamasis irgi moteriškai spalvingas. Lindai patinka jame vyraujanti rožinė spalva, tad prieš fotosesiją ant spintos ji dar pakabina ir rausvą suknelę. Čia iš tiesų daug rausvos spalvos, o tapetai tikri vintažiniai – su gėlėmis. Linda šypsosi, kad antrų tokių niekur neranda, tai ir nekeičianti, nes šie jai be galo gražūs.
Kambarėlis – nuomai
Vieną iš savo kambarių Linda nuomoja portalo www.airbnb.com keliautojams. Jaukiame kambarėlyje, kuriame daiktų labai minimaliai, lova užtiesta skiautinių lovatiese. Lindai netrukdo nuolat jos namuose besikeičiantys žmonės. Priešingai, ji mėgsta bendrauti, pasišnekučiuoti, papasakoti apie savo miestą, nes ji ir pati yra prisiekusi keliautoja.
Apie vintažinio stiliaus vonią ir prastuvą
Visai nedideliame Lindos namelyje yra du vonios kambariai. Vienas skirtas svečiams ar nuomininkams, jame įrengta patogi vonia, o antrajame, įkurdintame šalia miegamojo, yra dušo kabina ir praustuvas. Bene įspūdingiausias namų baldas ir yra spintelė po praustuvu. Be galo fotogeniškas baldas tikrai patekęs tarsi iš Viktorijos laikų labai tinka jam skirtoje nišoje. Iš tiesų – tai buvusi spintelė, kuriai Linda pritaikė naują stalviršį, praustuvą ir viskas labai dailiai sulipo. Gražią kompoziciją dar papildo ir jaukus vitražinis langelis. Moteris prisipažino, kad kartais jai patinka keisti daiktų funkciją ir dažniausiai tas jai puikiai pavyksta. Svarbu tik nesugadinti vertingo daikto, o šiaip daiktų kultas jai nebūdingas, tad eksperimentų imasi drąsiai, o kai tik kyla kokia nors idėja, būtinai ją įgyvendina.
Rasa KUNCAITĖ
Jurgitos PAUŽAITĖS - MAŽEIKOS nuotraukos
Apie skiautinius
Labiausiai skiautiniai suklestėjo Amerikoje. Naujųjų gyventojų – kolonistų žmonos (daugiausia britės ir olandės) atsivežė ne tik būtiniausių apyvokos daiktų, bet ir supratimą, kaip siūti skiautes. Sunkiomis kolonistų gyvenimo sąlygomis ši siuvimo technologija įgalino iš senų drabužių pasisiūti šiltus apdarus, o pasitelkus fantaziją, sukurti visai naują, buičiai reikalingą daiktą. Amerikoje ir dabar skiaučių menas yra populiaresnis negu Europoje: vos ne kiekviename mieste veikia moterų susibūrimai – skiautininkių gildijos, organizuojamos pasaulinės meno parodos, kursai visoms norinčioms išmokti šio meno paslapčių. Europoje skiautiniai išpopuliarėjo tik per pastarąjį dešimtmetį. Norvegija, Vokietija, Nyderlandai, Prancūzija – tai šalys, kuriose ši meno šaka labiausiai klesti.
Skiautinių menas atėjo iš gilios senovės. Istoriniai šaltiniai teigia, kad net kai kurios Egipto faraonų skulptūrėlės, išdrožtos iš dramblio kaulo, pavaizduotos su skiautinių apsiaustais. Apie skiautinius žinojo kinai, o kryžiuočiai, traukdami į kovas į Rytus ar Vakarus, po sunkiais šarvais užsivilkdavo kimštus ir dygsniuotus drabužius.
Skiautinių pėdsakai veda ir į Senovės Persiją, Graikiją, Romą. Viduramžiais, atsiradus margintoms medžiagoms, iš jų skiautelių pradėti komponuoti raštai, susiūti iš įvairiausių geometrinių formų. Anglijoje, prieš ištekėdama, mergina turėdavo pasiūti vienuolika lovos antklodžių, o dvyliktąją, kimštinę, pati gaudavo dovanų iš jaunikio šeimos. Skiaučių antklodėje būdavo sudėliojami būsimos šeimos simboliai: jūreivio, mokytojo ar žemdirbio.
Skiautiniai nebuvo vien prasčiokų užsiėmimas: žinoma, kad Škotijos karalienė Marija Stiuart, valdovė, įkalinta kovoje dėl sosto, kalėjime siuvo skiautines lovatieses. XV-XVI a. skiautinių technika išplito Indijoje, ypač gaminant visame pasaulyje žinomus Kašmiro šalius. Atskirai išausti įvairių formų audinių gabaliukai buvo sujungiami į vieną gaminį.
Anksčiau ir dažnoje lietuvio sodyboje būdavo ne tik austinių, bet ir iš skiautinių pasiūtų užtiesalų, užvalkalų. Deja, tai liko praeityje, dabar šių senųjų darbų galima aptikti tik muziejuose. Lietuvoje skiautiniai žinomi jau kelis šimtus metų. Etnografiniame muziejuje saugomi du XX a. pradžios skiautininiai kilimėliai.
Tiesa, šiuo metu skiaučių menas atgimsta ir Lietuvoje, nors skiautiniai pas mus dar nėra tokie populiarūs, kaip Vakarų Europoje ar Amerikoje. Lietuvoje tik pavienių darbštuolių pastangomis ugdomos naujos tradicijos ir steigiami klubai, kuriuose moterys dalijasi vienos su kitomis savo patyrimu ir sukauptomis žiniomis.