Bent taip tvirtina visi, kurie krištolu prekiauja ir jį labai vertina. O apie tai, kad krištolas tikrai turi būti vertinamas, byloja visa žėrinti jo praeities istorija ir, reikia tikėtis, ateitis. Krištolo pavadinimas kilęs iš heleniškojo žodžio „krustallos“. Šis žodis apibūdina krištolo švarą bei skaidrumą. Šios bespalvės, skaidrios, akinančios medžiagos iki šiol teberandama aukštai kalnuose, olose. Senovėje netgi buvo manoma, jog kalnų krištolas – tai suakmenėjęs ledas, taigi ir mistiškų pastebėjimų apie jį niekada netrūko. Senovės romėnai tikėjo, kad krištolas suteikia drąsos bei išminties, sergsti sutuoktinių poras bei skatina ištikimybę. Indėnai krištolą naudojo naujagimių apsaugai, o ir šiais laikais krištolas laikomas harmonijos, ramybės bei apsaugos simboliu. Juokaujama, kad, kaip bebūtų keista, krištolo gaminimo technologijas išrado lygumų žmonės, neturintys jokių šio mineralo išteklių.
Murano salos paslaptys
Pirmosios stiklo dirbtuvės archeologų buvo atrastos Tel el Amarnoje, Egipte. Ten iš neskaidraus spalvoto stiklo buvo gaminami karoliai, skulptūros, juvelyriniai dirbiniai, puošti emaliu bei auksu. Romėnai stiklo gamybos technologiją perėmė iš Egipto, o jau iš Romos stiklo gamyba išplito Vakarų Europos valstybėse bei Artimuosiuose Rytuose.
Tačiau tikroji krištolo istorija prasidėjo tuomet, kai stiklą pradėjo gaminti europiečiai, o Venecija laikoma jo gamybos pradininke Europoje. Ir dabar neįmanoma abejingai praeiti pro šiame mieste veikiančias dirbtuvėles, kuriose kaitinamas stiklas ir amatininkų rankose gimsta įdomaus dizaino kūriniai.
Pirmieji šios srities amatininkai čia persikėlė iš Osmanų imperijos užimto Konstantinopolio, o stiklo gamyba prasidėjo nuo butelių, skirtų vynui. Tačiau vienuolių benediktinųdirbtuvėse nuolat kildavo gaisrai, todėl stiklapūčiai buvo perkelti į Murano salą. Be to, buvo tikimasi, jog saloje lengviau pavyks išsaugoti stiklo pūtimo paslaptis. Nepaisant to, jog amatininkai Murano saloje turėjo daug privilegijų ir buvo žinomi visame pasaulyje, jiems buvo griežtai uždrausta išvykti iš salos, o už šio draudimo nepaisymą grėsė netgi mirties bausmė. Nuo XIII a. pradžios pradėjusi vystytis Venecijos stiklo pramonė bei stiklo dirbtuvės Murano saloje tapo pirmaujančiais stiklo gamybos centrais Europoje. Stiklo magai čia atrado naujų technologijų: jie tapo spalvotų plonų stiklo šiaudų įlydimo – filigraninio dekoro pradininkais. Taip pat jie gamino stiklinius veidrodžius ir neįtikėtino grožio prespapjė ( specialius sunkius uždėtus ant popieriaus lapų) su įvairiausiais vaizdais: peizažais, žymių žmonių portretais, spalvotomis gėlėmis bei ornamentais.
Čekų krištolo triumfas
Tačiau nepaisant didelių pastangų išsaugoti stiklo gaminimo paslaptis, Bohemijoje pradėtas gaminti stiklas, netruko tapti rimtu konkurentu venecijiečiams. Ar stiklo gamybos paslaptys nutekėjo iš Murano amatininkų, ar buvo išrastos ilgo ir kruopštaus darbo pastangomis, galima tik spėlioti. Tačiau žinoma, jog čekai taip pat domėjosi stiklo gamyba, o viduramžiais Čekijoje gamintu stiklu buvo prekiaujamas Vokietijos žemėse, Prancūzijoje ir Flandrijoje. Netrukus, tobulindami ne tik stiklo gaminimo technologijas, bet ir jo sudėtį, čekai padarė didžiulę pažangą ir perėmė venecijiečių stiklių šlovę. XVII a. čekai aplenkė ilgą laiką stiklo gamybos monopoliją turėjusią Veneciją. Trisdešimtmečio karo nusiaubta Italija visą dėmesį skyrė valstybės atkūrimui, o ne prekybinių ryšių plėtrai, tad Čekijos stiklas greitai užkariavo Europą ir tapo eksporto preke į Aziją bei Ameriką.
1683 m., panaudojus oksido junginius, čekiško krištolo tėvu vadinamam MichaeluiMuleriui pavyko išgauti nepaprasto skaidrumo, į kalnų krištolą panašią medžiagą. Išradus šią lengvai formuojamą ir plastišką naujovę, visos šalies gamyklėlės vos spėjo gaminti stiklo gaminius, kurie pasižymėjo kūrybiškomis dekoracijomis, šlifavimo, graviravimo, pjaustymo bei tapybos subtilumu ir buvo geidžiami visame pasaulyje.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje stiklas jau buvo lydomas XI-XIIIa.. O 1547 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Vilniuje steigti pirmąją stiklo manufaktūrą bei prekiauti stiklo dirbiniais. XIX a. didelis dėmesys buvo skiriamas stiklo gaminimo technologijoms plėsti, o po Pirmojo pasaulinio karo stiklas pradėtas gaminti masiškai.
Krištolas ir jo magija
Krištolas – tai bespalvis stiklas, kuriame yra per 10 proc. metalų oksidų. Pagal pagrindinio metalo oksidą jis skirstomas į švino, bario, kalio ir cinko krištolą. Nuo krištolo sudėtyje esančių oksidų bei jų kiekio ir priklauso dirbinio žerėjimas, tyrumas bei trapumas. Europoje tikru krištolu yra vadinamas stiklas, kurio sudėtyje ne mažiau kaip 10 proc. švino. Tokią jo sudėtį 1676 m. atrado anglas George Ravenscroft. Šis krištolas plačiai paplitęs visame pasaulyje dėl savo išskirtinių savybių. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui.
Kuo krištolas skiriasi nuo stiklo? Pirmiausia – išvaizda. Krištoliniai indai su švinu pasižymi savybe gražiai švytėti ir kaip tik dėl to yra tokie populiarūs. Žinoma, šie indai itin trapūs ir greitai dūžta, tad jau todėl laikomi prabangos preke. Beje, čekiškas krištolas yra be švino, o su kalio ir kalcio oksidais. Bario krištolas vietoje švino sudėtyje turi iki 19 proc. bario oksido, kitaip jis lengvai dužtų.
Krištolo gaminimo procesas karštas ir įdomus. Pirmiausia meistrai paruošia stiklo masę, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra kvarcinis smėlis. Pastarasis išvalomas nuo metalų, kad būsimas krištolas neįgytų nepageidaujamo žalsvo atspalvio. Gaminimo procese krištolas pučiamas pasitelkus ilgą vamzdelį ir ugnį arba presuojamas – tai priklauso nuo gaminio formos. Po to krištolas kruopščiai tikrinamas, ar neturi defektų ir paprastai net 30 proc. produkcijos sudaužoma ir naudojama pakartotinei krištolo gamybai. Kokybiškas ir be defektų krištolas kruopščiai poliruojamas, kad padidėtų gaminio skaidrumas. Yra keli poliravimo būdai: rankinis, kai poliruojama lazdelėmis su agato bei hematito antgaliais, arba cheminis, kai poliravimo metu indai kelioms minutėms merkiami į skystį, kuriame ir įgyja briliantinį spindesį. Įdomiausioji dalis – meistrų rankomis indams suteikiamas reljefas. Juk krištolas ir raižiniai yra vienas nuo kitoneatskiriami komponentai. Tai juvelyrinis ir ilgiausiai užtrunkantis darbas, mat ornamentai raižomi milimetro tikslumu. Dažnai gaminius papuošia gėlių motyvai, simetriškos saulutės, nedideli rombai ar kitos geometrinės figūros. Krištolo gaminiai graviruojami įrankiais su specialiomis deimantinėmis galvutėmis. Reljefą įgiję indai taip puikiai atspindi šviesą, kad žiūrint tam tikru kampu jų raižiniuose galima įžvelgti visą vaivorykštės spalvų gamą. Krištolas reikalauja ypatingai jautraus ir kruopštaus darbo, o jo gaminiai neretai dar puošiami platina, sidabru ar 24 karatų auksu. Krištolas pasižymi ne tik žaismingu spindesiu – jis dar žavi ir nuostabiu, melodingu skambesiu. Pasak ekspertų, krištolas turi skambėti ne trumpiau kaip 12 sekundžių.
Stiklas ar krištolas?
Europos Sąjungos direktyvose įvardijama, kad tikru krištolu vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 10 proc. švino. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. O štai JAV krištole gali būti tik 1proc.švino. Čekijoje krištolu vadinami tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio krištolo standartas – 24 proc. švino. Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40 proc. švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, išsiskiria nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksidas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą – staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti blizgesį bei skaidrumą.
Krištolo indai buvo skirti stalo serviravimui svarbiomis progomis, todėl jis turėjo nepriekaištingai blizgėti. Tad prieš pat serviruojant krištolas būdavo plaunamas šiltame muilo tirpale, skalaujamas šaltu arba šiek tiek šiltu vandeniu ir blizginamas lino servetėle. Jau pastačius ant stalo dar kartą blizginta sausa šilko servetėle, kad nebūtų net užuominos į pirštų pėdsakus. Krištolo induose patariama netiekti karštų patiekalų ar gėrimų, kadangi nuo karščio šie indai paranda savo žėrėjimą.