Delfto keramikos temą mums padiktavo…pavasaris. Juk net žurnale apie sendaikčius šiuo metų laiku, pagalvojome, turi būti žydėjimo. Mėlyni ir violetiniai hiacintai, šviečiantys visose floristikos parduotuvėlėse, taip ir prašėsi fotosesijos. Su kuo ir kaip? Aišku, su kažkuo mėlynu. O jeigu jau su mėlynu, tai geriau nei Delfto keramika iš Nyderlandų nerasi. Juolab kad mums nutiko ir dar vienas puikus dalykas. Knygų mugėje susipažinome su… Delfto keramikos mylėtoja, ji pakvietė į svečius, o mes su glėbiu hiacintų ir atvažiavome. Gal tradiciškai į Delfto vazas merkiamos tulpės neįsižeis…
Kolekcija – per ketverius metus
Kaunietė Regina Ratkevičienė kukliai užsiminė turinti keletą naujojo Delfto keramikos dirbinių. „Keletas“ buvo perdėtai kuklu. Kiekvienoje namų kertėje ir ant sienų mėlynavo Delftas. Nufotografavome tikrai ne viską – tai padaryti buvo neįmanoma. Dar labiau nustebome, kai sužinojome, kad antikvariniai daiktai ir sendaikčiai į šiuos namus pradėjo keliauti tik prieš ketverius metus. Mat iki tol Regina buvo įsitikusi, kad bute gražiems daiktams tiesiog ne vieta ir gyveno gana paprastai. Bet kai pamažu įsidrąsino, suprato, kad jau nesustos.
Dabar namuose ne tik daug Delfto keramikos, bet ir kitokių dekoro detalių: įvairių statulėlių, paveikslų, graviūrų, lėlių, indų, šviestuvų, netgi baldų. Žinoma, ir literatūros apie visa tai. Mat įsigijusi naują daiktą Regina visada apžiūri jo žymėjimus ir stengiasi apie daiktus kuo daugiau sužinoti internete ar paskaityti knygose. Nors prisipažino, kad pirkdama daiktą jo antikvarine verte pernelyg nesidomi, todėl ir perka labai skirtingose vietose: nuo sendaikčių turgelių iki rimtų antikvariatų. Renkasi tik tai, kas jai džiugina akį ir malonina širdį. „O juk Delfto dekoras toks gražus: gėlės, paukščiai, malūnai, peizažai – viskas tiesiog nepakartojama“, – sakė pozityvumu ir energija trykštanti Regina.
Didžioji dauguma jos Delfto kolekcijos eksponatų – XX a., nors yra ir XIXa. pabaigos. Vienas netgi turi sertifikatą, kurį Regina aptiko tik po kurio laiko, kai nusipirko urnos formos vazą. Ir vis dėlto ji nelaiko savęs rimta kolekcininke ir pernelyg nesureikšmina daiktų. Sako, kad šis, dar palyginti naujas jos pomėgis tiesiog padeda paįvairinti gyvenimą, suteikia jam malonių prieskonių ir kasdienybę daro įdomesnę. „Kodėl gi ne? Gyvenimas pernelyg trapus, kad atsisakytume malonumo ir gyventume vien pragmatiškai. Taip, aš prisipažįstu, kad rimtai įklimpau į „šią temą“, bet jei tik tokiomis ligomis sirgtume, gyvenimas būtų tik nuostabesnis“, – juokėsi pašnekovė
Delfto keramikos ištakos
Mėlynai balta keramika – fajansas ir molio dirbiniai, dengti alavo glazūra ir sudarantys porceliano įspūdį, buvo pradėti gaminti Nyderlanduose, Delfto mieste, XVII a. pradžioje. Ilgainiui visa tokia keramika įgavo bendrinį pavadinimą „Delfto mėlyna“ (nyderlandų kalba –Delfts blauw) ir jis dabar dažnai figūruoja gaminių ženklinime. Tiesa, verta paminėti ir tai, jog Delfte buvo gaminama ir polichrominė (spalvota) keramika, tiesa, ne tiek išpopuliarėjusi, kaip mėlynoji. Taigi 1611 m. susikūrė Šv. Luko dailininkų gildija, į kurią netrukus buvo įtraukti ir puodžiai. Tuometę keramikos (fajanso) gamybą skatino Delfto miesto geografinė padėtis – žemėje slūgsantys didžiuliai molio klodai ir mieste esanti įlanka –patogus susisiekimas jūros keliu. Indonezijoje susikūrusi Ost Indijos bendrovė atvėrė kelius Rytų šalių porceliano importui, turinčiam didžiulę paklausą Europoje. Susidariusios sąlygos darė įtaką fajanso gamybos plėtrai, kurioje pradėjo ryškėti dvi kryptys – nacionalinė ir rytietiška.XVII a. pirmąją pusę Delfto dirbiniai imitavo mėlynai baltą Rytų porcelianą, išrastą Kinijoje Yuan dinastijos (1279–1368) laikotarpiu. Imperatoriškose dirbtuvėse gamintas aukštos kokybės porcelianas klestėjo Ming dinastijos laikotarpiu. Dekoravimas intensyviu žibuoklės atspalvio kobalto oksidu, „musulmonų mėlyna“ tęsėsi 600 metų. XVII a. viduryje susiformavo individualus Delfto stilius, subrandintas nacionalinės aliejinės tapybos įtakos. Rytietiškas dekoras pasipildė olandų tapybos elementais. Meistrai labai stengėsi pagaminti keramiką, kuri prilygtų atvežamam Rytų šalių porcelianui. Dirbiniai buvo dekoruojami tik rankomis,tačiau atvežamam porcelianui vis tik neprilygo. Fajanso dirbinių ypatumas pasireiškė tapytais siužetais, vaizduojančiais kasdienį miestiečių ir valstiečių gyvenimą, gamtos peizažus, marinistiką, biblinius motyvus, rečiau – mitotogiją. Fantastiškai varijuota kinų ir japonų mėlynos spalvos tematika suformavo pagrindinį Delfto keramiką charakterizuojantį bruožą.
Delfto keramikos aukso amžius
XVIII a. pr. Delfte veikė 33 komercinės pakraipos dirbtuvės, o jų gaminiai buvo vertinami visame pasaulyje. Delftas tapo populiarus, plačiai eksportuotas Europoje ir net pasiekė Kiniją bei Japoniją. Dar daugiau – kiniškos ir japoniškos porcelianinės Delfto versijos buvo eksportuojamos į Europą. Keraminių plytelių, vazų, indų, padėklų, statulėlių, dekoratyvinių lėkščių turėjo būti kiekvienuose turtingesniuose namuose visoje Europoje ir ne tik. Ištisus du šimtmečius pasiturinčios šeimos konkuravo savo Delfto kolekcijomis – tai buvo Delfto aukso amžius. Vis dėlto ilgainiui meninis gaminių lygis pradėjo smukti, o dėl sunkios politinės padėties amatininkystės apimtys pradėjo mažėti. XVIII a. pabaigoje įsibėgėjanti Europos šalių plonasienio fajanso gamyba pamažu pradėjo temdyti Delfto fajanso šlovę, o čia dar atsirado daug angliškų gaminių, kurie buvo puošti dekalkomanijos technika, išvadavusia nuo daug laiko reikalavusio dekoravimo rankomis.Šiandien antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse Delfo keramikos taip pat yra iš įvairaus laikmečio – kartais pasitaiko ir labai senų dirbinių. Tiesa, tikėtis rasti nebrangų daiktą iš pirmųjų dviejų šlovingųjų Delfto šimtmečių, pagamintą vienoje iš minėtų 33 manufaktūrų, yra beveik naivu, o jeigu kas tikins, kad jums pasisekė, netikėkite. Bet gražių XX a. gaminių yra pakankamai didelis asortimentas, o ir kainuoja jie palyginti nedaug.
Ilgaamžė manufaktūra
Iki mūsų dienų išliko viena iš buvusių 33 manufaktūrų, karališkoji Delfto keramikos gamykla „Royal Delft“ („Royal Dutch“), įkurta dar 1653m. „Koninklijke Porceleyne Fles“ pavadinimu. Tiesa, bendrovei jau bestovint ant bankroto slenksčio 1876 m. ją perpirko naujasis šeimininkas – fajanso meistras Joost Thooft (Džūstas Tūftas) ir pavertė garsia visame pasaulyje įmone. Šiandien ji įsikūrusi dviejose vietose – Amsterdame ir Delfte. Amsterdame esantis filialas nėra gamykla, tačiau jame verta apsilankyti, norint susipažinti su šios keramikos istorija. Delfte esančios gamyklos dirbiniai yra „brandesni“ nei Amsterdamo, dekoruojama – tapoma tik rankomis, puošyboje naudojamos neįprastai sudėtingos detalės. Čia iki šių dienų gimsta daug gaminių pagal senas Delfto keramikos gamybos tradicijas ir gaminių formas, o tai visam pasauliui iki šiol neleidžia pamiršti garsios Delfto keramikos praeities. Šios įmonės gaminiai, ypač senesni, irgi gana vertingi, nes yra dekoratyvūs ir kokybiški. Yra ir daugiau naujai susikūrusių fabrikėlių, kuriuose gaminiai iki šiol dekoruojami rankomis, bet tai tiesiog mieli ir jaukūs suvenyrai, prezentuojantys Nyderlandus, kurių vertė ir kaina neturi nieko bendro su senųjų manufaktūrų keramika. Kainų takoskyra tarp senojo ir naujojo Delfto didžiulė, bet jeigu nesate kolekcininkas, o mėgstate tą žavingą Nyderlandų mėlynumą, jūsų namus gali papuošti ir „naujasis“ Delftas.
Lėkštės „Keturi metų laikai“
Tai – vienas iš ženklų, įrodančių, kad dažniausiai mus pasiekia XX a. Delfto stilistikos gaminiai, dabar gaminami įvairiuose palyginti nesenuose fabrikuose. Šios lėkštės yra pagamintos Chemijos keramikos fabrike, kurio trumpinys yra Chemkefa. Fabrikas buvo įkurtas 1969 m. Leendert Zwikker, Mastrichte iš karto po to, kai buvo uždaryta Karališkoji Sphinx keramikos gamykla tame pačiame Mastrichte, kurioje jis dirbo. Chemkefa užsiima dekoratyvinių sieninių lėkščių gamyba. Dažniausiai naudoja labai tamsią mėlyną spalvą, tačiau nedekoruoja savo dirbinių rankomis, o naudoja perkeltinę mėlynai balto dekoro spaudą su tradicinėmis Nyderlandų scenomis.
Čia galite rasti Delfto keramikos ženklus
Didžiąją dalį savo kolekcijos eksponatų Regina Ratkevičienė yra įsigijusi antikvariate „Panemunės baldai“ Kaune.