Prisimenu pojūtį, kai pirmą kartą pamačiau dailininko Aurimo EIDUKAIČIO paveikslus: praeitis ir dabartis, realizmas ir siurrealizmas, senovė ir modernas. Praeities ženklai persipina su dabartimi, bloškia atgal ir grąžina į šiandien - visko daug, bet motyvuotai ir darniai. Burnoje pajuntu sausainių „Gaidelis“ skonį, o mėlynas duris taip ir norisi praverti, kad ir vėl galėčiau apkabinti medinį vaikystės arkliuką.
O kokie prisiminimai maitina Jūsų, Aurimai, kūrybą? Kaip susidėlioja paveikslų, kuriuose tiek daug detalių iš skirtingų laikmečių, tiek daug istorijų iš skirtingų pasakotojų lūpų, siužetai?
Dažniausia vaizdai pradeda formuotis pasąmonėje ir, be abejo, jie neatsiranda iš niekur. Kiekvienas pamatytas daiktas, objektas, aplinka, knygos, internetas, kitų dailininkų kūryba man, galbūt suprantant kitaip nei kitiems, dėliojasi į vaizdinius, kuriuos ir perkeliu į drobes. Aišku, prieš tapant visa tai dar reikia apdoroti ir galvoje, ir eskizuose. Pasitelkdamas savo meninę intuiciją, išsilavinimą, patirtį, apmąstydamas kiekvienos detalės paskirtį paveikslo siužete, bandau sudėlioti bendrą kūrinio visumą, kompoziciją ir spalvinę gamą. Prisiminimai mano darbuose taip pat gana svarbūs. Bet nėra taip, kad vos kažką prisiminęs, kad ir iš vaikystės, skubėčiau greitai perpiešti. Visa tai ateina ir nutinka savaime. Kartais tik po kurio laiko nutapęs paveikslą suprantu, kodėl pavaizdavau būtent vieną ar kitą daiktą.
Žinutė nuo Rubenso.80x110
Taksofonas. 60x90
Desertas. 140x90
Atstumas nuo vaikystės prisiminimų iki kitos durų pusės. 170x100
Ar pasitaiko savo sugalvotu siužetu nustebinti patį save?
Būna kartais, kai vaizdas ateina netikėtai ir netyčia susiformuoja kažkokia idomi idėja, nustembi ir apsidžaiugi tokia netikėta kūrybine sėkme. Bet po kurio laiko, tai jau nebeatrodo kažkas ypatingai įdomaus.
Ko Jūsų paveiksluose šiandien daugiau: praeities ar dabarties, realizmo ar siurrealizmo? Įvardykite savo stilių tiems, kurie negali apsispręsti?
Sunku būtų pasakyti, ko daugiau. Tiek praeitis, tiek dabartis persipina. Realizmas mano kūryboje – tai pagrindas, kuris leidžia mano pamatytus, sugalvotus vaizdus perkelti į drobę. Siurrealizmas tai labiau meninis judėjimas, kurio ankstesnėje mano kūryboje buvo tikrai nemažai. Dabar to siurrealizmo liko tik užuominos, minimalūs bruožai, šiek tiek yra ir simbolizmo. O koks būtent mano tapybos stilius, būtų sunku ir pasakyti. Be abejo, tai pirmiausia realizmas. Man svarbu, kad tai atspindėtų tik man vienam būdingą stilių, pagal kurį kiti atpažintų mano kūrybą.
Tikrai niekada negalvojau ir nesirinkau nei tapymo stiliaus, nei to, ką tapysiu. Viskas po truputį, man pačiam beaugant, besiformuojant kaip asmenybei, savaime susidėliojo į tai, kas esu ir kaip tapau. Ir dar vis keičiasi, tiek kalbant apie pačias paveikslų idėjas, tiek apie tapymo techniką, kuri vis dar išlieka realistinė.
Senis ir jūra.100x160
Vandens pardavėjas. 110x180
Jūratė. 120x180
Bachas svajoja. 110x180
Odisėjas grįžta namo. 100x180
Sudėtingas paprastumas. 140x200
„Akivaizdu, kad Eidukaitis atitrūko nuo lietuviškos ekspresionistinės, abstrakčios mokyklos ir tapo retų kruopščiųjų šalininku.“ (citata) Modernizmas niekada neviliojo?
Tikriausiai realizmas mano darbuose yra per daug giliai įsišaknijęs. Tiek ekspresyvi, tiek abstrakti tapyba perteikiama labiau per dailininko jausmus, išreiškiant dabartinę būseną. Tokiais stiliais tikriausiai būtų neįmanoma perteikti mano idėjų. Mano kūryboje viskas sąmoningai apmąstoma, sudėliojama ir sulipdoma. Didžiąją darbo dalį sudaro net ne kūryba, o pats tapymas – toks mechaninis darbas, kuriuo perkeliu vaizdus į drobės plokštumą. Aišku, tai nereiškia, kad kiekvienas padėtas dažo taškelis yra apgalvotas. Dažus, pavyzdžiui, dažnai maišau intuityviai, atsiranda įvairūs atspalviai, kurių net pats nebesugebėčiau atkartoti. Yra ir kreivumo, ir murzinumo, ir šiokių tokių atsitiktinumų. Nesu prieš ir modernizmą. Šiek tiek jo atrasime ir mano drobėse, tik ir jis atliktas senuoju tapymo stiliumi. O tikram moderniam menui, kurį dažniausia tik pats autorius ir tesupranta, aš arba dar nesubrendau, arba jau per senas.
Kaip gyvenate pats: vakarykščia diena, rydiena, o gal tik šiandiena, kaip moko daugybė laimingo gyvenimo formulių – čia ir dabar?
Gyvenu dabar, bet ir prisimindamas, kas buvo anksčiau, pasvajodamas, kas bus ateityje. Tikrai sau netaikau jokių kitų sukurtų laimingo gyvenimo formulių. Taip pat ir kitų nemokau, kaip reikia gyventi. Tiesiog džiaugiuosi, kad turiu puikią šeimą, mėgstamą darbą, o visa kita ateis su laiku.
Tokie darbai kaip Jūsų, atrodo, turėtų pasiglemžti visas mintis. Ar lieka laiko gyventi ir buičiai, ar Jums įdomi kasdienybė, kas vyksta aplinkui?
Tiesą pasakius, ir pasiglemžia. Ir mintis, ir laiką, bent jau didžiąją dalį. Jei ne žmona ir vaikai, tikriausiai ir gyvenčiau savo susikurtame pasaulyje. Dabar tenka grįžti į realybę. Ir tuos pačius buities darbus tenka nudirbti, kurių, turbūt kaip ir daugelis, nemėgstu. Ir vaikus reikia prižiūrėti, kartu augti ir mokytis.
Dažų imperatorius. 100x160
Kūrybinis kelias. 90x130
Aurimas Eidukaitis – laisvas jaunosios kartos tapytojas, Šiaulių universitete dailės studijas baigęs menininkas, kantriai ir atkakliai kuriantis savąją tapybos darbų kolekciją. Pirmoji autorinė jo darbų paroda buvo surengta 2014 m., nuo 2015 m. jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Įėjimas į paprastumą. 60x90
Arėjas sapnuoja.100x150
Apolono šventykla. 100x170
Kaukė. 60x90
Ar esate linkęs paspėlioti, kokiam žmogui tiktų Jūsų darbas, kai jį tapote? Jums svarbu, kur atsidurs Jūsų kūrinys?
Kai tapau, negalvoju, kokiam konkrečiam žmogui tai galėtų tikti ir patikti. Bet dažniausiai mano darbais domisi kitaip mąstantys ir norintys mąstyti. Tikiuosi, kad mano darbai priverčia žmones susimąstyti ir kurti savo istorijas. Juk kiekvienas vis kitaip interpretuoja ir mano paveikslus. Todėl aš pats nelabai mėgstu pasakoti savo sugalvotos minties. Dažnai kiti daugiau įžvelgia nei aš pats. O geriausia vieta paveikslui turbūt būtų koks muziejus, nes ten jį gali pamatyti didesnė visuomenės dalis.
Smalsus klausimas: kiek laiko tapote savo gana didelio formato kūrinius? Atrodo, jie imlūs laikui?
Laiko ir kantrybės mano darbams tikrai reikia. Pačio tapymo gal būtų apie 3–4 savaites kasdienio darbo nuo ryto iki vakaro. Bet dažniausia tapau ne vieną darbą iš karto, nes turi pradžiūti dažų sluoksniai. Todėl tas laikas dar pailgėja. To laiko, kurį praleidžiu galvodamas, piešdamas eskizus, dėliodamas detales, rinkdamas informaciją tiek internete, tiek knygose, net nebeskaičiuoju. Įvairius daiktus, detales, vaizdus, kurių gali prireikti tam kūriniui, tenka ir pafotografuoti. Visa tai užtrunka. O didesnius ir sudėtingesnius darbus, dar tenka nemažai ir pataisyti, ir pertapyti, kol išgaunu norimą rezultatą.
Ar labiau džiaugiatės pirmuoju potėpiu (pradžia – įdomu), ar paskutiniu (pabaiga – rezultatas)?
Pati paveikslo pradžia, pradedant nuo jo pradinio atsiradimo ir medžiagos apdorojimo, – tikrai įdomus momentas. Paskui eina tas vadinamasis ilgasis, kaip minėjau, daugiau mechaninis darbo procesas, kuris kiekvieną kartą išbando kantrybę. Aišku, besikeičiant vaizdui ir besiformuojant visumai malonu pačiam stebėti tuos pokyčius, matyti progresą, artinantį prie galutinio rezultato. O pats rezultatas turbūt ir yra pats svarbiausias. Nors gana dažnai jis nėra toks, kokį mačiau pradinėse vizijose. Kartais nusivili, kartais pradedi kaltinti savo gebėjimus, bet tas didelis noras toliau eiti ir tobulėti vėl stumia į tapybos pasaulį. Ir vėl iš naujo bandai, darai ir su kiekvienu nauju paveikslu, kad ir po truputį, lipi į kūrybinę viršūnę.
Ar jau nutapėte paveikslą, su kuriuo nenorite skirtis, jis bus neparduodamas?
Paveikslo, kurį norėčiau pasilikti sau ir kasdien į jį žiūrėti dar nenutapiau. Kartais atrodo, kad štai jau jis, o po savaitės norisi matyti kitą. Matyt neprisirišu prie savo darbų, o gal tokio dar nesukūriau.
Ačiū.
Meno sriuba.60x90
Arbatos pardavėjas. 90x130
