„Jums patinka toneto kėdės, česterfildo sofos, o gal ieškote kokio „buliuko“?“. Kai kurie baldų stiliai savo pavadinimus gavo nuo juos sukūrusių baldininkų, stalių ar tiesiog įžvalgių ir kūrybiškų aristokratų vardų. Ir taip jie vadinami iki šių dienų, dažnam antikvariato mylėtojui puikiai suprantant apie ką eina kalba. Prisiminkime iškiliausius.
André-Charles Boulle (1642–1732)
Andre Šarlio Bulio dirbtuvių tikraisiais gaminiais šiandien tegali pasigirti garsūs pasaulio muziejai ir kolekcininkai, kuriems itin pasisekė. Tai buvo reiškinys baldų istorijoje, tai buvo karalių baldų meistras, o jo baldai – meno kūriniai. Su šiandienos realybe – beveik nieko bendro. Šiuo metu tikrųjų šio menininko gaminių netgi neleidžiama išvežti iš Prancūzijos. O tai ką antikvarininkai meiliai vadinama “buliukais” tėra tik šio stiliaus dublikatai ar pasekėjų darbai. Todėl geriau niekada neklauskite “Ar tai tikras “bulis”, nes atsakymas, kad “taip, tikras” greičiausiai bus netiesa. Arba Jūs laimės kūdikis.
Dar A.Š.Buliui gyvam esant atsirado daugybė jo mėgdžiotojų bei išplito terminai „Bulio dekoras“, „Bulio interjeras“ – meistro vardas tapo pačiu tikriausiu prekės ženklu, su kuriuo sėkmingai prekiauta brangiausiais ir išskirtiniais baldais bei interjero detalėmis. Vėliau tai tapo bendriniu žodžiu, kuriuo nusakoma tam tikra stilistika, nebesiejama su A. Š. Bulio dirbtuvėmis ar kūrybos laikotarpiu.Jo baldai buvo gausai dekoruoti jo atrastomis medžiagomis, būdais ir drožiniais, jis atrado stalčius ir komodas, kūrė interjerus ir pats kolekcionavo meno kūrinius.
„Chesterfield“
Česterfildo pavadinimas turi savas šaknis. Iki šiol yra manoma, kad jos atsiradimą inspiravo garsus XVIII a. anglų rašytojas ir diplomatas Philipas Dormeris Stanhope’as , Česterfildo (Chesterfieldo) grafas, gyvenęs 1694–1773 m. Būtent jis ir nurodė savo baldų gamintojui sukurti odinę sofą, ant kurios sėdint turėjo nesusilamdyti ponų drabužiai ir kuri tuo pačiu turėjo būti labai patogi. Kad šis grafo pageidavimas būtų įvykdytas, sofa turėjo būti suprojektuota taip, kad nugaros ir porankių aukščiai būtų vienodi, o apvilkta ji būtų tam tikru specialiu būdu. Skiriamasis bruožas – baldo apvilkimas, dygsniuojant rombu ir sutvirtinant saga. Kai kurie šaltiniai teigia, kad pats grafas ir sukūrė šios sofos dizainą, išlikusį patraukliu iki šių dienų.
Beje, šiandien Česterfildu vadinamos jau ne tik sofos. Gaminami šio stiliaus foteliai, kėdės, pufai arba pilni svetainės komplektai. Šiandien Česterfildo sofos gali būti aptraukiamos jau ne tik oda, sofos nugaras pradėta daryti banguotas, porankius žeminti, kojytes aukštinti, pasikeitė parametrai, atsirado įvairesnės apdailos – kartais su žalvariu ar kitais metalais. O kartais šiuolaikiniai gamintojai iš Česterfildo sofos pasiskolina tik kokią nors vieną idėją, visa kita padaro savaip.
Thomas Chippendale (1718-1779)
Anglų meistras T. Čipendeilas yra pirmasis baldų gamintojas dizaino istorijoje, kurio vardu buvo pavadintas stilius. Iki tol stiliai buvo vadinami monarchų vardais. „Chippendale“ prekės ženklas – persipynusios banguotos juostelės ir išlenktos baldų kojos, besibaigiančios paukščių ar gyvūnų letenų pavidalu. T. Čipendeilo kūriniai pasižymėjo beveik idealiomis proporcijomis, patvarumu, o nepaisant regimo lengvumo – ir ilgaamžiškumu. T. Čipendeilas laikomas vienu geriausių meistrų, gaminusių raudonmedžio baldus. Šis medis visai atsitiktinai Angliją pasiekė tik 1725 m. kaip laivo, plaukusio iš egzotiškų kraštų, balastas.
Pačiais geriausiais T. Čipendeilo rankų kūriniais laikomos kėdės, krėslai ir sofos. Kėdžių nugarėlių formos išsiskyrė didžiule dekoro įvairove, jų kontūruose dažnai galima pastebėti smuiko, aukštos elegantiškos vazos ar gotikinių langų arkų siluetus. Kojelės, kaip jau minėta, paprastai būdavo užbaigiamos rutilį laikančia paukščio koja, o kartais – liūto letena.
1745 m. Čipendeilas išleido stalių vadovą su daugybe piešinių irbrėžinių, po kurių jo stilius greitai išplito Europoje ir Amerikoje. Jis leido save kopijuoti ir nepralošė, juolab, kad pats nemėga daryti tokių pačių baldų.
Michaelas Thonetas (1796-1871)
Odininko iš Vokietijos sūnus pradėjo savo karjerą kaip staliaus mokinys, o tapo didžiausios baldų imperijos savininku. 1840-aisiais Michaelas Tonetas sugalvojo, kaip išlenkti medieną, prieš tai apdorotą garu arba išmirkytą vandenyje, tačiau dar viena jo idėja – vietoje medžio masyvo naudoti suklijuotą fanerą. Jis vienodo pločio juostelėmis supjaustytą fanerą klijuodavo, paskui virdavo ir sudėdavo į savo sugalvotus lenkimo šablonus, o paskui iš jos išpjaudavo vienodas detales. Kitaip tariant, jis pradėjo standartinių baldų serijinę gamybą ir jie gavo “Tonet” pavadinimą.
O tuomet teko sugalvoti ir patogesnę bei pigesnę logistiką – į kubo formos dėžę, kuri ant žemės teužimdavo vieną kvadratinį metrą, sugalvota sudėti net 36 kėdžių detales.Surinkti kėdes reikėjo jau vietoje, tad naudoti varžtai, nors anksčiau kėdes buvo priimta klijuoti. Visi išmatavimai buvo tokie tikslūs, kad prireikus buvo galima pakeisti bet kurią kėdės dalį nauja. Beje, Vienoje Tonetas gavo savo išradimo patentą, todėl pagal jo technologiją pagamintos kėdės dar vadinamos ir „Vienos“. Tėvo sukurtos baldų imperijos gyvenimą pratęsė jo vaikai – 1853 m. firma buvo pavadinta „Broliai Thonetai“.
George Hepplewhite (1727 –1786)
Anglų dailidė ir baldininkas Džordžas Heplvaitas išgarsėjo savo „Dailidžių ir baldų apmušėjų vadovu“, išleistu 1788 m. Šiame leidime buvo apie trys šimtai baldų gaminimo pavyzdžių. Žinoma, kad tokio vadovo be praktikos neišleisi,o jos šis meistras turėjo pakankamai. Šio baldininko kėdžių atlošai turi tik joms būdingą formą, vadinamą Heplvaito skydu, o jo kėdžių ir komodų kojos yra tiesios ir siaurėjančios žemyn. Atrodo, kad Heplvaitas nesuko sau galvos dėl sofų: jos atrodo kaip eilė suklijuotų kėdžių su atlošais – „skydais“. Visa tai ir sudaro specifinį šio meistro stilių, o jį gretina su tokiais XIXa. Anglijos baldininkais kaip Čipendeilas ir Šeratonas. Visi jie tuo metu buvo svarbiausia trijulė baldų dizaine.
Thom Sheraton (1751–1806)
Šalia didžiojo Čipendeilo stovi kitas to meto anglų baldžius – savamokslis Tomas Šeratonas. Jis išgarsėjo išskirtiniais klasicizmo stiliaus baldais, kuriuos kūrė architekto Roberto Adomo projektams. Šeratono baldai pasižymėjo lengvomis, elegantiškomis formomis, nesudėtinga konstrukcija, tiesiomis profiliuotomis priekinėmis ir lenktomis užpakalinėmis kojomis, stačiakampėmis ažūrinėmis atkaltėmis. Dažniausiai jie buvo gaminami iš raudonmedžio arba faneruoti raudonmedžiu ir šviesia mediena, dekoruoti drožiniais, intarsija, lakuoti, tapyti, auksuoti. Dekore vyravo augaliniai ir geometriniai ornamentai, rozečių, girliandų, kriauklių motyvai. 1791 m. T. Šeratonas Londone išleido „Baldų apmušėjų ir baldininkų piešinių knygą“, kurioje buvo šimtai įvairių baldų piešinių. Išleidus knygą, jo įtaka dizaine tapo milžiniška: į madą atėjo griežtos struktūros tiesių linijų baldai iš meistriškai parinktų skirtingų tonų medienos rūšių – raudonos, atlasinės, rožinės. Atpažįstama detalė – tiesios, žemyn siaurėjančio baldų kojos.
Heinrich Gumbs (1765-1831)
Iš Vokietijos kilęs H. Gambsas, atvyko į Sankt Peterburgą kaip vienas iš talentingų garsaus baldų gamintojo Davido Riontgeno mokinių kartu su baldų siunta. Čia jis nusprendė išlįsti iš po maestro šešėlio, suorganizavo dirbtuves ir tapo pagrindiniu imperijos rūmų ir turtingųjų užsakymų vykdytoju. Užsisakyti baldus pas Gamsą buvo prestižo reikalas, o jis saugojo savo reputaciją ir gamino nepriekaištingos kokybės baldus. Dauguma jų yra monumentalūs, pagaminti iš brangių medžio rūšių, dekoruoti piešiniais, dramblio kaulu, perlamutru ir paauksuoti. Puškino ir Turgenevo kūryboje minimos „kėdžių kėdės“, o mums Gambso kėdės geriausiai žinomos iš Ilfo ir Petrovo knygos “Dvylika kėdžių”, kur jos vaidina pagrindinį vaidmenį. Prie šio meistro mesdar būtinai grįšime: jo biografija turtinga, o darbai tikrai nuostabūs.
Charles Rennie Mackintosh (1868–1928)
Glazge gimusio britų Art Nouveau stiliaus pradininko žymaus architekto ir dailininko Čalzo Renė Makintošo baldų niekas nevadina kitaip kaip tik makintošas. Ir iš tiesų to įprastinio Art Nouveau dekoro su gėlių ornamentika čia nerasime. Jo kurtus baldus galima lengvai atpažinti iš griežtos geometrinės formos ir tiesių linijų. Daugumai dizainerio amžininkų jo kūrybos vaisiai netgi atrodė asketiški ir nuobodoki. Bet iki šių dienų makintošo kėdės su aukštu tarsi kopėčios atlošu tebėra populiarios. Tiesa, pasak antikvarinių, atlošas nebuvo niekada ir nėra labai tvirtas. Ir dar šiam kūrėjui labai nepatiko medieną palikti neapdorotą. Todėl visi makintošai yra beicuoti arba dažyti, dažniausiai baltais arba juodais matiniais dažais.
Šiandien šio menininko sukurti baldai yra retenybė: neseniai vykusiame „Sotheby‘s“ aukcione garsioji kėdė su aukštu, tarsi laiptai į dangų, atlošu kainavo 150 000 svarų. Rekordinė kaina! Kitaip ir būti negali, nes Č.R. Makintošo indėlis į pasaulio dizainą yra neįkainojamas, o jo XXa. pradžios baldai tikrai pralenkę laiką.
