Sunku būtų rasti žmogų, negirdėjusį Rentgeno pavardės, nes medicinoje jau labai ilgai ir plačiai naudojamas šiuo vardu pavadintas aparatas. Nobelio premijos laureatas Vilhelmas Konradas Rentgenas buvo itin kuklus žmogus, o savo atradimo, padaryto XIX a. pabaigoje, net nepatentavo. Tačiau šįsyk ne apie jį, o labai panašia pavarde vadintus prabangių baldų kūrėjus – Abraomą ir Dovydą RIONTGENUS ( Abraham ir David Roentgen), savo talentingais darbais garsėjusius dar XVIII a. viduryje.
Išskirtiniai Riontgenų klientai ir rinkodara
dirbtuvės baldai tokie garsūs ir meniški, kad jų galima aptikti ir Europos muziejuose, ir aristokratų pilyse, ir kolekcininkų namuose. Jei šis baldas netyčia išnirtų kokioje nors senienų prekyvietėje, tai būtų tikra „aukso puodo laimėjimo istorija.
Abraomo ir Dovydo Riontgenų baldai ne tik įspūdingai dekoruoti, bet ir labai įdomios konstrukcijos, mat gaminti išskirtinai reikliems klientams. Pavyzdžiui, karalienei Marijai Antuanetei. Monarchai XVIII a. ieškodavo keisčiausių pramogų. Taigi Marija Antuanetė turėjo visą žaidimams skirtą kaimelį, primenantį jos gimtąją Normandiją. Jame stovėjo daržinės, fermos, balandinė, žvejo namelis, viduramžių stiliaus bokštas, karalienės namas ir malūnas. Aplink augo daržovės, prieskoniniai ir vaistiniai augalai, vaismedžiai ir vynuogės. Karalienė su damomis persirengdavo piemenaitėmis ir ten pramogaudavo.
Garsiausi XVIII a. baldininkai Riontgenai šiai karalienei pagamino prašmatnią muzikinę dėžutę. Tokia jau buvo šios šeimos rinkodara – dėžutė Prancūzijos karalienei, kabineto baldai Prūsijos valdovui, prašmatnus rašomasis stalas Rusijos carienei Jekaterinai II. Po to, suprantama, baldininkus užgriūdavo lavina dvariškių užsakymų. Tobula strategija.
Baldai su laiką pralenkusiais mechanizmais
Verta pasakyti, kad už baldus valdovai dosniai susimokėdavo. Štai Rusijos carienė Jakaterina II už rašomąjį stalą „Apolonas“, kuris buvo panašus į trijų aukštų rūmus su daugybe slaptų stalčiukų, nepagailėjo 20 tūkstančių rublių. Tai prilygo užmiesčio dvaro su šimtais baudžiauninkų kainai. Dar ji pridėjo dovanų auksinę tabokinę ir 5 tūkstančius rublių arbatpinigių.
Toks dosnumas buvo užsitarnautas, nes meistrai šią klientę stengėsi apžavėti įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, išsiaiškinę apie jos meilę šunims, žymiajame stale – biure „Apolonas“ įtaisė tuomet mylimiausio carienės šuns Zemiros skulptūrėlės formos rankenėlę, kuria buvo galima atidaryti slaptuosius skyrelius.
Abraomo ir Dovydo Riontgenų baldų dirbtuvės pasižymėjo tuo, kad čia buvo dirbama su garsiausiais ir talentingiausiais to meto mechanikais. Jų gaminamuose balduose buvo mechanizmų, staiga atveriančių ar paslepiančių ištisus skyrelius, išskleidžiančių papildomas plokštumas ar skatinančių skambėti muziką. Ir ne bet kaip, o tam tikru metu užgroti , vieną iš kelių „užprogramuotų“ melodijų.
Tokie daiktai – žaislai buvo labai vertinami. Jekaterina II netgi buvo užsakiusi dar vieną baldo dublį ir atidavusi analizuoti bei demonstruoti savo šalies mokslininkams.
Riontgenų laikrodžiai
Dar viena išskirtinė Riontgenų dirbtuvės detalė – laikrodžiai. Juos baldų meistrai gamindavo itin retai, tačiau tai darė visą savo gyvenimą. Jie gamino ne tik medinius korpusus su puošybos elementais, bet ir patį mechanizmą, bendraudami su žymiausiais to darbo meistrais. Vieni šių meistrų – tikra dinastija, dirbusi net 200 metų. Įskaičiavus žentus, žinomi net 13 keturių kartų tos giminės meistrų. Ant žemės statomų laikrodžių mechanizmai rodė mėnesio dienas, valandas ir sekundes, o muzikinis repertuaras buvo sudaromas iš fleitų, cimbolų ir klavesino garsų melodijų.
Tėvas ir sūnus
1750 m. Vokietijoje savo dirbtuvę atidarė Abraomas Riontgenas. 1754 m. Frankfurto laikraštis pranešė, kad aukštu meniškumu pagarsėjęs Abraomas Riontgenas pristatys savo komodas, spintas, korpusinius laikrodžius, kėdes, krėslus, stalus ir kitus baldus. Frankfurte tuomet vykdavo pavasario ir rudens mugės, kuriose būdavo pristatomi garsiausių dirbtuvių bei menininkų gaminiai, o juose lankydavosi prekybos agentai iš visos Europos, ieškantys pirkinių savo klientams aristokratams.
Štai, pavyzdžiui, Johanas Kasparas Getė, žymiojo poeto tėvas, aistringai kolekcionavęs meniškus daiktus, užsisakė riešutmedžio krėslus ir dvi skulptūriškas konsoles, puoštas virtuoziškais raižiniais. Baldai būdavo parduodami ir aukcionuose.
Dovydas Riontgenas gimė 1743 m. ir buvo pirmasis Abraomo Riontgeno vaikas iš aštuonių. Apie kitų veiklą ir likimą istorija jokių duomenų neišsaugojo. Jau 14 metų berniukas pradėjo dirbti tėvo baldų dirbtuvėje eiliniu pameistriu. Paaiškėjo, kad jis itin gabus mechanikai ir greitai mokėsi iš garsiausių meistrų, kurie bendradarbiavo su tėvu.
Kol tėvas dirbo vienas, jo baldai būdavo puošiami geometriniais ornamentais, o prisijungus sūnui, juos papildė itin sudėtingos gėlių ir geometrinių raštų kompozicijos. Dovydas taip patpradėjo baldų medieną spalvinti, suteikdamas jai įvairesnių atspalvių.
Tad šios baldininkų įmonės gaminiai tapo itin išraiškingi bei lengvai atpažįstami, nes labai skyrėsi nuo kitų meistrų darbų. Į tuo metu plintančius plunksnų motyvus įpinami drugelių, paukščių, gėlių ir net muzikos instrumentų elementai.
Dovydas Riontgenas ne kartą lankėsi Jekaterinos II rūmuose ir kūrė daugybę baldų, tad jo kūrinių Rusijos muziejuose yra daug. Tėvo, Abraomo – vos keletas – sekreteras, kampinė spintelė ir komoda, kurie dabar yra Ermitažo kolekcijoje.
Samdė tik geriausius
Išradingi ir lankstūs
1765 m. vasarą ir rudenį tėvas ir sūnus praleido Nyderlanduose bei Anglijoje, į kurią norėjo perkelti savo baldų gamybą. Tuo metu jų finansinė situacija buvo gana rizikinga, nes buvo prisipirkta įvairių rūšių egzotinės medienos ir medžiagų baldų puošybai. Ir čia sūnui į galvą šovė įžūliai geniali mintis – surengti neišparduotų baldų loteriją. Buvo parduota 715 bilietų gan nedidele kaina – vienas bilietas atsiėjo apie pusantro mėnesio pameistrio algos.
Pagrindinis laimėjimas buvo aprašomas taip: biuras su spintele viršuje, meniškai inkrustuotas kinų figūrėlėmis, su laikrodžiu, turinčiu muzikinį mechanizmą.
Dovydas pasižymėjo ypatinga energija, aštriu protu, turėjo komercinę gyslelę ir be viso to dar gebėjo kurti itin meniškus baldus. 1770 m. jis perėmė iš tėvo vadovavimą baldų dirbtuvėms, kurias labai greitai pavertė iki tol Europoje neregėto mąsto ir tiems laikams nebūdinga įmone. Tai išties jau labiau priminė fabriką, kurie dar net nebuvo sugalvoti – vienu metu dirbtuvėse stovėjo apie 100 meistrų varstotų.
Kai 1774 m. į Prancūzijos sostą sėdo Liudvikas XVI, Dovydas Riontgenas tuojau pat susikrovė pačius gražiausius baldus ir išvyko į Paryžių. Po penkerių metų jis ten surengė savo baldų parodą ir sužavėjo visus savo išmoningais rašomaisiais stalais. Taip vokiečių meistras išgarsėjo visoje Europoje. Juolab kad turėdamas puikią meninę nuojautą suprato, kad rokoką turi pagaliau pakeisti griežtesnės klasicistinės formos. Jis ir pradėjo tas formas naudoti, bet puošybą kol kas paliko gausią ir itin išraiškingą.
Po 10 metų, užkariavęs savo gaminiais Vokietiją ir Prancūziją, Dovydas Riontgenas apsilankė Rusijoje ir tiesiog nokautavo jau minėtu savo stalu „Apolonas“ pačią carienę. Su tikru rusišku užmoju carienės dvariškai ėmė užsisakinėti išradingojo meistro baldus ir per šešerius metus Sankt Peterburgą pasiekė daugybė gaminių.
Beje, įžymusis stalas dabar, kaip ir kiti 20 Riontgenų gaminių, yra Ermitažo kolekcijoje. Palyginti neseniai buvo kruopščiai sutvarkyta jų mechaninė dalis ir dabar šie baldai – žaislai kuo puikiausiai veikia, lankytojus stebindami įvairiausiais netikėtumais.
Dovydas itin aktyviai bendravo su savo karūnuotais klientais visiškai tam negailėdamas nei laiko, nei pastangų. Iš Riontgenų baldų dirbtuvių pasiekti Berlyną arkliais kinkyta karieta trukdavo 2 – 3 savaites. Per aštuonerius metus jis ten lankėsi 12 kartų, iš kurių 5 – pakeliui į Sankt Peterburgą.
1791 m. Riontgenas tapo oficialiu Prūsijos valdovo rūmų baldų teikėju. Tačiau gana greitai didžiausą šlovės akimirką patyrusiam baldininkui visus planus sujaukė Prancūzijos revoliucija su garsiuoju Bastilijos šturmu. Prasidėjo rūsčios dienos aristokratijai, o išskirtinių baldų meistras buvo išvarytas iš šalies. Jo nuolatiniai užsakovai, karalius ir karalienė, negailestingai giljotinuoti 1793 m. o kiti aristokratai ilgam pritilo ir nebesišvaistė užsakymais prabangiems baldams.