Nusiperki patinkantį puodelį už kelis eurus antikvariate, džiaugiesi neatsidžiaugi, geri kavą ar arbatą, išplauni kaip ir bet kurį kitą puodelį iki kito karto ir staiga paaiškėja, kad puodelis tikrai ne poros eurų vertas. Ar geri toliau iš jo kavą, ar išplauni atsainia ranka ar baugu tampa ir pajudinti? Šiandien dvi puodelių istorijos. Įdomios ir „brangesnės“ nei galima įsivaizduoti.
XIXa. pabaigos demitas
Šis puodelis, kaip galima spręsti iš ženklo, pagamintas „Carl Theime Potschappel”manufaktūroje (oficialus pavadinimas – „Sächsische Porzellanfabrik zu Potschappel von Carl Thieme“), dekoruotas rankomis ir yra originalus. Tai puikus XIX a. pabaigos puodelis – demitas. Šis žodis kilęs iš prancūziško žodžio demi – tasse – pusė puodelio. Tai nedidelio tūrio puodelis, skirtas tiekti espreso, turkiškai ar ristretto kavai. Tokie miniatiūriniai kavos puodeliai Prancūzijoje atsirado pačioje XIX a. pradžioje. O štai nuo 1842-ųjų metų terminas demitas pradėtas vartoti kalbant tiek apie paprastos juodos kavos nedidelius puodelius, tiek ir apie puodelius, skirtus tiekti stipriai kavai. XIX a. – tai kviestinių pietų amžius ir šie pietūs nuo kasdienių skyrėsi tiek svečių kiekiu, tiek ceremonijų gausa. Žinoma, jie būtinai baigdavosi stiprios kavos puodeliu.
Daugelį metų Drezdenas buvo Saksonijos porceliano gamybos centras. 1872 m. rugsėjo 17-ąją Carl Theime (Karlas Teimė) įkūrė porceliano manufaktūrą Drezdeno priemiestyje Potschappel. Po jo mirties 1888 m. kompanijos valdymą perėmė Karl August Kuntzsch (Karlas Augustas Kuncšas), kuris labai sėkmingai tęsė verslą. Jis pasirodė esąs ne tik įžvalgus verslininkas, bet ir vienas geriausių manufaktūros dailininkų. Būtent jis ir sukūrė porceliano dekoravimo stilių, kuris šiandien atpažįstamas kaip Drezdeno porceliano vizitinė kortelė. Dar daugiau – jis pradėjo gaminių eksportą į kitas šalis ir Drezdeno porcelianą išgarsino visame pasaulyje. Jo vadovaujama manufaktūra ne kartą buvo apdovanota medaliais įvairiose meno ir pramonės parodose, tarp jų ir tarptautinėje parodoje Briuselyje (1897 m.), o taip pat Paryžiuje (1900 m.).
Drezdeno dekoro stiliui yra būdingas polinkis į baroką ir rokoką. Dekoruojant indus pirmenybė teikiama auksui ir gėlių motyvams. Drezdeno skulptūrėlės dažnai susideda iš daugelio elementų, jose atpažįstame alegorines figūras, matome cherubinus ir angeliukus, piemenaites ir piemenaičius, įsimylėjėlių poreles, aprengtas XVIII a. kostiumais. Daugelį skulptūrinių kompozicijų puošia gėlių gausa, vaisiai, augalų lapija ir t. t. Dauguma skulptūrėlių taip pat yra baroko ir rokoko stiliaus, būdingo XVIII a.
Įvertinimas: 80–180 Eur
Kuklusis Limožo puodelis
„Puodelį padovanojo draugė, nes aš kolekcionuoju puodelius su kojytėmis. Prisipažino, kad pirko sendaikčių turgelyje už kelis eurus, o man parūpo tikroji jo vertė“, – įdomu Viktorijai Jakubauskienei.
Šis puodelis – demitas pagamintas manufaktūroje „Tressemanes & Vogt“ Prancūzijos Limožo regione. Ant jo ženklas, kuriuo gaminiai buvo žymimi 1891–1907 metais. Kompaniją „Tressemanes & Vogt“ įkūrė Gustave Vogt (Gustavas Fogtas) ir Emilien Tressemanes (Emilis Tresemanas). 1883 m. manufaktūroje buvo gaminami aukštos kokybės indai. Didžioji dalis produkcijos buvo eksportuojama į JAV. 1919 m. kompanija buvo nupirkta ir dabar jos pavadinimas „Martial Raynaud“ – pirmojo savininko vardas ir pavardė. Ji veikia iki šiol, o joje gaminami ir įdomesni bei vertingesni gaminiai nei šis puodelis. Nors kolekcininkui, besidominčiam „Tressemanes & Vogt“ dirbiniais, ir jis gali būti labai vertingas. Tam tikra prasme daikto vertė – visada sąlyginis dalykas. Ženklas – svarbus dalykas identifikuojant gaminio originalumą, gamintoją, tačiau jis toli gražu nėra vienintelis rodiklis, nes, kaip jau minėjau, ženklai irgi buvo padirbinėjami. Todėl labai svarbu išmanyti manufaktūros, meno istoriją, šalies raidą, stilių ir t. t. Tai – didelė patirtis.