Jo nuotraukuose plevena praeitis. Savo spalvomis, siužetais, daiktais, pojūčiais, aplinka – viskuo. Dabartis tarsi kažkur išnyksta ar pasislepia – jos nelieka. O juk pro objektyvo akį pamatyti paprasčiausią daiktą taip, kad jis fotografijoje pradėtų pasakoti savo istoriją – talentas. Tiesa, gal ne patį paprasčiausią. Daiktą su amžiumi. O viskas, kas su amžiumi, turi savo kalbą. Raukšlėti veidai visada iškalbingesni už lygius, seni daiktai įdomesni nei nauji. Žinoma, jei tik mokame klausytis ir girdėti… senus batus, pačiūžas, lagaminus, paukščių narvelius, ratus, tepalines, spausdinimo mašinėles, net sudžiūvusių hortenzijų žiedus ar atkakliai tebešvytinčią nykstančio granato ugnį…
Kelionė į Angliją - kelionė į fotografiją
Fotografas Rimantas PAŠKEVIČIUS to išmoko turbūt savaime, o gal net atsinešė ateidamas į šį gyvenimą. Šiaip ar taip, jo ėjimas į fotografiją greičiausiai buvo nulemtas ir tik laiko klausimas. Kaip ir jo fotografuojami objektai šiandien – seni daiktai. Reikėjo išlaukti, kol jie atsiras arba atrasti pačiam. Nes ne taip greitai viskas vyko, ne taip tiesiai ir sklandžiai eita pašaukimo link. Bet pamatas, ant kurio anksčiau ar vėliau kažkas privalėjo būti pastatyta, buvo nuo vaikystės. Buvo muzika, gebėjimas matyti grožį ir kitų talentą, meilė piešti. Visur, net ant sienų, pritrūkus popieriaus. Ir meilė toms senienoms, vėliau tapsiančiomis objektyvo taikiniu, kažkur šalia vis dėlto pleveno. Netgi gyvenant Lietuvoje, kur nei tų sendaikčių nebuvo daug, nei supratimo apie juos, nei bendraminčių.
Viską pakeitė Anglija ir kelionė į ją prieš 15 metų. Tikslas kaip ir visų – laimės ieškoti ir kąsnio skalsesnio uždirbti. Išvažiavo su šeima. Tikėjo, kad staliaus amatas ten gali pelnyti duoną. Dirbo ir egzistavo, dirbo ir gyveno, dirbo ir stojosi ant kojų – daug įvairių etapų, daug patirčių, išgyvenimų. O šalia – ir ieškojimai. Turėjo gi būti ir kažkokia kompensacija sielai toje šalyje, kurioje tiek visko daug. Taip rankose ir atsirado fotoaparatas. Iš pradžių jo objektyvas krypo labai tradiciškai į peizažus, vėliau – į interjerus ir žmones, kol galiausiai apsistojo ties senais, gerais, gražiais ir su istorijomis daiktais. Gal fotografas pamatė jų sielą, o gal užsibuvusio laiko ženklus, kurios panorėta įamžinti?
Paskui seno varpelio skambėjimą
Kada nusipirko pirmąjį sendaiktį – nepaklausiau, bet tai buvo bronzinis varpelis. Simboliškas pirkinys. Skambini ir prisišauki. Vis daugiau ir daugiau daiktų iš praeities pradėjo atsirasti Rimanto namuose, vis dažniau kelionių tikslas buvo sendaikčių mugės, turgeliai, privatūs kolekcininkai. Tai traukė kaip magija, kaip kažkokia lobių karalystė, kaip šventė, lydima atradimų džiaugsmo ir kolekcininko pasididžiavimo. Bet visko juk nesupirksi, ties kažkuo reikėjo apsistoti – ilgainiui išsigrynino pomėgiai. Šiandien savo pasirinkimų kryptį Rimantas įvardija kaip industrinį urbanistinį brutalųjį vintažą. Senoviniai įrankiai, agregatai, technika, industriniai baldai, grubios buities detalės – tai jo pirkiniai ir jo nuotraukų herojai. Šalia to – vinilinių plokštelių kolekcija, namų interjeras ne be antikvariato bei sendaikčių ir net aprangos stilius. Žodžiu, pirkiniai su praeitimi tarsi ėmė ir sudėliojo gyvenimo būdą. Tik tai nedidelė naujiena Anglijoje. Ši šalis turi neišsiamiamus antikvariato, sendaikčių, vintažo aruodus, ir, žinoma, visą armiją sendaikčių gerbėjų, antikvariato pirkėjų, prisiekusių vintažininkų. Vieniems šiandien tai verslas, kitiems hobis, bet namų be sendaikčių Anglijoje beveik ir nėra. Netgi jaunimas į savo būstus nebijo integruoti senų daiktų, randa jiems vietą net moderniausiuose interjeruose. Tai tarsi stiliaus ir gero skonio ženklas. O vintažiniai industriniai baldai, labiau nei visi kiti sužavėję Rimantą, Anglijoje jau seniai labai populiarūs ir vargu ar greitu laiku bus nemadingi. Konservatyvieji anglai juk madų nesivaiko, jie tiesiog žino, kad senas daiktas – geras daiktas. Priešingai nei mes Lietuvoje. Būti išskirtiniu vis dar nedrąsu, kurti kitokius namus – išsišokimas. Na, bet ir tai tik laiko klausimas – ledai juda. Tikimės – ir vintažo kryptimi.
Nuo pomėgio iki verslo
Rimanto pomėgis gal prieš kokius pusantrų metų irgi nužengė iki verslo. Šiandien vienaip ar kitaip sukaupti daiktai jau ne tik fotografuojami, bet ir parduodami. Ir tai vienas kitam netrukdo, o netgi priešingai – graži fotografija tik padeda greičiau rasti pirkėją. Dar daugiau – kartais užgimsta puikios vienetinės nuotraukos, kurios irgi iškeliauja į užsakovų namus. Užimti paveikslo vietą ant sienos – garbinga, sukurti vienetinį kūrinį – prasmiga. O štai daiktų savo nuotraukoms fotografas po šiai dienai specialiai neieško. Greičiau, jie jį atranda ir vos ne pirmą akimirką padiktuoja nuotraukos siužetą, apšvietimą, rekvizitą. Matyt dėl to, nuotraukose ir yra kažkas tokio, kas ne tik matosi, bet ir pakalbina kiekvieno „žiūrovo“ vaizduotę.
Šiandien Rimanto „parodų salės“ dvi: FB R – Vintage Salvage ir instagram PR Vintage Salvage. Ar fotografas svajoja apie „popierinę“ parodą, ar užtenka „laikų“ ir pagyrų virtualioje erdvėje? Sakė, o kodėl ne, bet ji nėra tikslas. Vieną dieną paroda gali tiesiog atsirasti kaip susikaupusių fotografijų pasekmė ir tiek. Tiesiog, kai pajus, kad yra ką parodyti ir norėsis pademonstruoti. Atgal į Lietuvą? Niekada nesakyk niekada. O kaipgi be sentimentų tėvynei, be draugų, be ryšių, pagaliau – be sodybos, kuri atvilioja vasaroti beveik kasmet. Bet kol kas „vintažinis“ gyvenimas kuriamas Anglijoje. Šalyje kur gerokai daugiau daiktų, besiprašančių į objektyvą, kur didesnis to poreikis ir kur daugiau bendraminčių. O su tuo, kas tapę meile, skirtis būtų sunku. Todėl kai kurie atsakymai palikti laikui, o kai kuriems klausimams tiesiog per anksti.
Visko dar daugiau FB R – Vintage Salvage ir Instagram R -Vintage Salvage.