„Mėlyną ir žalią taures dabartinė jų savininkė paveldėjo iš močiutės ir iš jos lūpų girdėjo, kad taurių buvo daugiau. Tačiau karo metais, kai rusų kareiviai sodybose ieškojo slėptuvių ar sprogmenų, vienas jų, nieko nerasdamas, iš apmaudo metė didelį akmenį ir pataikė kaip tik ten, kur buvo užkasti geresni indai. Išliko sveikos tik kelios taurės. Tai atsitiko Vabalninko miestelyje 1894 m. gimusio Jono ir 1898 m. gimusios jo žmonos Ksaverijos Dilių sodyboje. Iš kur paprasti ūkininkai gavo tokių taurių, tėra spėliojama. Viena versija, kad senelis, kurį laiką uždarbiavęs Rygoje, parvežė jų dovanų. Kita versija, kuria linkstama tikėti labiau, sieja taures su dar ankstesne karta – Ksaverijos tėvais. Tėvas buvo vargonininkas, o mama žinoma apylinkių žolininkė ir pribuvėja, sunkią valandą padėjusi Kamajuose buvusio Bimbos dvaro savininkui, kuris taip ir atsidėkojęs. Padėkite atpažinti ir susigaudyti, koks šių taurių amžius ir vertė?“ – domisi Daiva iš Kauno.
Stiklo gaminius nėra lengva vertinti, nes jie neturi jokių ženklų. Jei trumpai, tai yra XX a. pirmosios pusės taurės iš Vakarų Europos, nes panašius gaminius gamino ne viena Europos gamykla. Tokio tipo taurės yra vadinamos plačiu pavadinimu: „rӧmers, rummers, roemers”, pasiekusiu mūsų laikus nuo viduramžių Nyderlandų, Vakarų Vokietijos, Reino upės baseino teritorijos, kurioje kūrėsi ir plėtėsi stiklo bei krištolo gamyba. Tai ne vienetinės, o masinės gamybos taurės. Tik šiuo atveju terminas „masinės gamybos” reiškia, kad tas pats gaminys atkartotas daug kartų (ne vienetinis), bet dirba meistrai, kurie gerai įgudę ir kurių kiekvienas atlieka savo darbą – formuoja kojelę, pėdelę ar dekoruoja – raižo taurės paviršių.
Taurės galvelė dengta kitos spalvos stiklu: bespalvė krištolo masė dar kartą dengiama spalvota stiklo mase. Krištolas skiriasi nuo stiklo tuo, kad jį lengviau raižyti, jis labiau laužo šviesos spindulius – labiau blizga. Dėl to krištolinių indų paviršiai yra gausiai raižyti. Jei lengvai jį stuktelėsite, krištolinė vazelė ar taurė „skambės”. Stiklinės garsas bus kur kas duslesnis. Tai šiek tiek padeda atskirti stiklą nuo krištolo.
Panašių taurių yra ir virtualioje erdvėje. Pavyko rasti ir lygiai tokią pačią, tačiau gaila – ji nedatuota. Pagal šią nuorodą, ji pagaminta Belgijoje, „Val Saint Lambert“ (1826–2013) gamykloje. Datuoti taures nėra lengva, nes forma ir dekoras galėjo būti atkartojamas ne vieną dešimtmetį. Yra lengviau, kai dekoras turi pavadinimą. Pvz., taurė „Lagny” buvo gaminama 1912–1993 m.
Vertė taip pat yra sąlyginis dalykas. Jei tiesa, kad šios taurės buvo slėptos karo metu, tai jų vertė didesnė nei 10 eurų už vienetą. Kaina kinta ir nuo rinkinio dydžio. Pavienė taurė mažiau vertinga už rinkinį (jei dar būtų grafinas, vertė būtų dar didesnė). Pasakyti piniginę išraišką sunku. Tai gali nuo daug ko priklausyti – vietos, laiko, aplinkybių.