Pirmadienio vakaras, šaltas, lietingas ir nežadantis jokių dvasinių malonumų. Sėdžiu viena pustuščiame kambaryje ir spoksau į gražų tapetą, kuriuo jau gal kokį dešimtį metų negaliu atsidžiaugti. Tuščia ne vien kambaryje - mano vidus kaip iššluotas. Prisipilu taurę balto vyno. Netrukus ir ji tuščia.
Gal pagelbės Bachas? Koncertas smuikui? Jis šildo ir vieną po kitos atveria dureles į mano atsiminimų pasaulį. Geriau.
Iš pradžių atsitempiu manekeną su vapsvos talija. Pastatau ant XX amžiaus pradžios stalelio kojos. Vienišos. Pirkau tik koją, nes viršutinę stalelio dalį prabėgęs laikas nusinešė su savimi. Keista, bet iki pat sendaikčių turgaus pabaigos ja niekas nesusidomėjo. Gal dėl vienatvės?.. Ji tampa mano prancūziškos gražuolės sudėtine dalimi. Dabar – geriau. Bet tik dabar…
Triskart perklausius tą pačią Bacho sonatą, manekenas man rodosi vis vienišesnis. Tai kas, kad su koja. Todėl atkeliauja dar vienas. Vyriškas, antikvarinis, šitas jau turi savo koją – originalią, medinę, primenančią senelės ažūrus. Įsigytas baisiame garaže, netoli Frankfurto. Dabar jie dviese. Tvirtai drauge. Bet šiame sustingusio laiko paveiksle veiksmo vis tiek trūksta.
Taip atsiranda trečias veikėjas. Manekenas iš bankrutavusios parduotuvės vitrinos, mano papuoštas senovine krikšto suknele. Atrodo, kad jis nenustygsta vietoje. Bėgti, bėgti iš čia ir negrįžti.
Paleidžiu jį. Sukraunu jam lagaminą, su kuriuo pati keliausiu į Lietuvą, uždedu senovinį katiliuką, skrybėlę, ant jos dar vieną – eik. Skrisk. Drauge su paukščiu skrisk…
… Iš šios kartu su Bacho muzika gimusios kompozicijos išskrido tik paukštis. Net rožės jo nesuviliojo. Išskrido pas penkerių metų berniuką, taip troškusį turėti savo paukštį, kad vaikščiodamas po mišką jis ieškojo jo plunksnų ir pats bandė tokį paukštį nusilipdyti.
Ir vyriškas manekenas iškeliavo. Didelėje dėžėje – į atrakcionų parką, kur daugiaveidės publikos žvilgsniai tęs jo gyvenimą: mat jis stovės pasakos apie siuvėją kambary.
Žiūrovų jam netrūks, bet Bacho jis turbūt pasiilgs. Kaip ir aš ilgiuosi jo. Manekeno.