Karštas šokoladas senuosius Centrinės Amerikos gyventojus majus šildė dar tais laikais, kai sutrintos kakavos pupelės būdavo užpilamos šaltu vandeniu. Mat gėrimo išradėjai į gėrimą įberdavo aštriųjų čili pipirų. Europiečiai apie karštą šokolado gėrimą jau žinojo XVII a., bet jis laikytas tokia prabanga, kad gėrimo ritualui buvo sukurti net specialūs indai.
Šokoladinuke - karštas šokoladas
Šiandien išgirdę šį žodį tikriausiai pamanytume, jog taip vadinamas pyragaitis arba tortas. Tačiau jei kavai skirtas kavinukas, o arbatai – arbatinukas, tai kaip kitaip pavadinti šokoladui virti skirtą indą, jei ne šokoladinuku? Bent jau taip svarsto Vilniuje gyvenanti kolekcininkė Olga Prokofjeva, rusų kalba išleidusi knygą „Pamirštų daiktų pasaulis“.
Autorė cituoja XVIa. ispanų istoriką, kuris mini, kad 100 kakavos pupelių tuo metu kainavo tiek pat, kiek tvirtas vergas. Mat kakavos pupelės būdavo gabenamos per vandenyną rimtai rizikuojant susidurti su piratais, o tai galėjo kainuoti ne tik brangųjį krovinį, bet ir gyvybę. Nepaisant to, XVIIa. apie karštą šokolado gėrimą jau žinojo visa Europa. Tačiau tik dar po 100 metų Anglijoje susiprasta gaminant gėrimą į jį įpilti pieno. Dėl to skonis labai sušvelnėjo, o gėrimas dar labiau išpopuliarėjo.
Šokoladinukai, kuriuose buvo kaitinamos trintos pupelės, buvo gaminami itin prabangūs – iš sidabro ir porceliano, nes XVIII a. Europoje atidarytos ir pirmosios porceliano manufaktūros.
Pagaminti karštą šokoladą užtrukdavo, nes išdžiovintas pupeles reikėdavo susmulkinti, po to virti maišant su vandeniu, pienu ir prieskoniais, pridėti cukraus. Verdant tekdavo nuolat darbuotis specialiu plaktuvu, kuris Prancūzijoje vadintas molinet, Ispanijoje – molinilla. Todėl šokoladinuko viršus būdavo gana platus, o kai kurių modelių dangtelyje specialiai plaktuvo koteliui paliekama skylutė. Sukant kotelį tarp delnų, dantytas plaktuvas indo viduje gamindavo putas. Paskutinį kartą dažniausiai būdavo suplakama prieš šeimininkų akis – patiekiant.
Gėrimas būdavo išties egzotiškas, nes ne tik kakavos pupelės, bet ir prieskoniai– vanilė, cinamonas, muskatas ar net ambra – būdavo atvežami iš tolimųjų kraštų, įvairių valstybių kolonijų. Į karšto šokolado gėrimą kartais dėdavo net kiaušinių, gardindavo tarkuota citrinos žievele. Tie, kurie galėjo sau leisti, karštą šokoladą gerdavo ryte ir vakare, gardino ne tik pienu, bet ir konjaku, ar šeriu.
Su trembleze - nei lašo veltui
Karšto šokolado gėrimą ne tik gamindavo specialiame inde – trembleze ( pranc. Trembleuse), bet ir atitinkamai patiekdavo ant padėklo kartu su stikline šalto vandens. Speciali lėkštelė su borteliu padėklo centre saugodavo kruopščiai ten įstatyto puodelio stabilumą. Bortelis dažnai būdavo ažūrinis, kartais turėdavo įgilinimus puodelio ąselėms. Jos dažniausiai būdavo dvi. Taip tikėtasi padėti išsaugoti kiekvieną gėrimo lašą, kad nešant laiptais ar sudrebėjus rankai jis netyčia neišsipiltų. Ne veltui trembleuse išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „drebančios rankos“. Išties šis indas buvo naudojamas ir vartojant brangių rūšių arbatą bei kavą. Siekiant, kad ritualas būtų kuo iškilmingesnis, tremblezai būdavo puošnūs, dažnai ištapyti medžioklės scenų motyvais. Indas šokoladui gerti sukurtas Prancūzijoje XVII a. pabaigoje. Apie 100 metų tokie indai gaminti įvairiose šalyse. Vėliau jie prarado savo praktinę reikšmę. Fabrikuose pradėti gaminti šokolado milteliai gėrimą iš prabangaus pavertė plačiai prieinamu, o ir tarnaičių, kurios su puodeliu ant padėklo skubėtų pas savo ponus, gerokai sumažėjo.