Žurnalo skaitytojams jau pažįstama fotomenininkė Ramunė PIGAGAITĖ, gyvenanti Frankfurte, toliau dalijasi savo daiktų radybų istorijomis ir nuotraukomis, kuriose neišvengiamai šie daiktai atsiduria. Šį kartą dvi istorijos, vienaip ar kitaip susijusios su mados pasauliu. O išsiskiria jos tuo, kad Ramunei netgi pavyko sužinoti, kam šie daiktai priklausė. Jai visada įdomu išgirsti įsigyjamų daiktų istorijas ir sužinoti kuo daugiau apie buvusius šeimininkus. Tai įkvepia.
Mano jaukioji medinukė
Patalpa, į kurią mane pasikviečia Marius iš Kauno, yra daugiabučio namo rūsyje. Jos tikroji paskirtis man neaiški: tai nemažas, švarus kambarys, kuriame turbūt namo bendruomenė keldavo pokylius, susitikdavo aptarti bendrų reikalų, o gal ji buvo naudojama kaip šarvojimo salė? Tokios mintys pinasi galvoje, įžengiant į šį paslaptingą rūsį. Marius jame laiko savo senienas ir šįkart norėtų man parodyti kažką ypatingo, tai, kas, jo manymu, turėsią man tikrai patikti.
Ir tikrai apstulbstu: palei sieną kairėje kambario pusėje surikiuotos bene 20 medinių skrybėlių. Su bryliais ir be jų (tuomet jos labai panašios į iš samanų lendančius grybukus), vyriškų bei moteriškų, su spalvotomis žymomis ir be jų.
Puolu prie jų išties panašiai kaip miške prie grybų: imu, vėl padedu, pakeliu, pasigrožiu, renkuosi ir negaliu išsirinkti! Per didelis pasirinkimas – taip retai pasitaiko.
Noriu ir tos, ir tos, o geriausia – visų! Vyriškis stovi kitame kambario kampe. Stebi mane, turbūt kažką galvoja ir šypsosi. Gal yra net gerai nusiteikęs, kad pavyko nustebinti, nudžiuginti, ar pavyks parduoti. Pagaliau – išsirenku. Mano žavingoji medinukė puikiai tiks mano nuotraukoms.
O po to šį tą sužinau ir apie skrybėlaičių formų šeimininkę. Tai žinomo Lietuvos krepšininko Valdemaro Chomičiaus mama Sofija. Dabar, beje, sunkiai pasiligojusi. Ponia Sofija dirbo siuvimo fabrike „Mada“, vėliau vienos iš ateljė vedėja, kol ir pati susigundė kurti skrybėlaites. Taip jos namuose ir atsirado medinės jų formos. Daug formų – visokiems galvos dydžiams ir fasonams.
Tos formos rūsyje ilgai nestovėjo. Apie jas papasakojau tokiai pat kaip aš sendaikčių liga sergančiai pažįstamai ir ji nupirko jas visas iš karto. Mano medinė skrybėlaitė gyvena pagarboje, meilėje ir visada primins man ponią Sofiją ir galbūt laikus, kai… skrybėlės buvo madingos.
Noriu skrybėlės.
Nuostabusis manekenas
Meilės iš pirmo žvilgsnio taisyklė galioja ne tik žmonėms, bet ir daiktams. Buvo tamsus žiemos vakaras, kai pažįstamas iš Kauno, žinantis mano beribę meilę manekenams, atsiuntė skelbimą su labai lakonišku tekstu: parduodamas senas manekenas, atsiimti Vilniuje. Fotografijoje – vandeniu supiltas, įdaužtais pečiais, nudriskęs, bet sudrapiruotas lyg antikinė graikų skulptūra manekenas. Nuostabus! Meilė iš pirmo žvilgsnio. Meilė visiems laikams. Tikiuosi, manęs niekas neaplenkė ir šis grožis jau netrukus bus mano.
Jį atsiimti sutariame stoties rajone, šiek tiek nejaukiame kieme esančiose patalpose. Nedideliame, silpnos elektros lemputės apšviestame kambaryje į akis pirmiausia krinta įspūdingi teatro ar operos kostiumai, sukabinti ant senovinio stovo, šalia jų taip pat nuostabūs seni lagaminai, sukrauti į viršų siaurėjančia piramide. O mano antikinė puošmena stovi priešais apskritą, į sieną atremtą veidrodį. Ne dažnai, bet visgi taip pasitaiko, kad pamačius labai patinkantį seną daiktą, rodos, iš laimės galiu nualpti. Būtent taip jaučiausi tą akimirką, kai atsargiai, kad jo nesužeisčiau, paliečiau savo naująją puošmeną. Ne visiems tai suprasti…
Kaip ir visuomet tokiais atvejais, pasidomėjau daikto istorija. Šįkart ji buvo ypač liūdna, graudinanti ir verčianti pamąstyti, koks trapus yra gyvenimas ir kokie laikini svečiai mes šioje žemėje. Pasirodo, ši antikvarinė grožybė priklausė vilnietei dizainerei Vidai Šataitei, labai netikėtai praėjusių metų pabaigoje palikusiai šį pasaulį. Manekenas, kuriam tikrai ne viena dešimtis metų, tiesiog puošė jos studiją. O tie įspūdingi teatriniai apdarai ant senovinio stovo – tai dizainerės sukurti kostiumai operai „Karalius Everardas“. Taip jau nutinka, kad daiktai dar ilgai pragyvena savo šeimininkus, bet visada juos primena, jei tik yra kam prisiminti. Aš – prisiminsiu.
Šiandien manekenas apsigyveno mano miegamajame. Įgijęs mano pačios sukonstruotą ažūrinį metalinį sijoną, kamšytą baltomis džiovintomis hortenzijomis ‘Anabela‘, stovi jis prie mano lovos. O kas iš mano atrastų daiktų įveikia kelią iki šio kambario, niekada iš jo neiškeliauja.
