„Labas rytas”, „Labos nakties”, „Gero apetito“... Tokie siuvinėti pasveikinimai, linkėjimai ir kiti įvairios paskirties užrašai kabinti ant sienų XX a., jau tapę praėjusio amžiaus interjero ženklais. Bet daug kas iš vyresniosios kartos moterų dar atsimena, kad mamos, močiutės, tetos daug siuvinėjo ir puošė kambarius kilimėliais, staltiesėlėmis, maišeliais. Ypač buvo pamėgti balti kilimėliai, siuvinėti kontūriniu piešiniu vienspalviu siūlu - mėlynu, raudonu ar vyšniniu. Juos puošdavo minimalus siužetas ir lakoniškas informacinis užrašas. Dažniausiai šie darbeliai buvo siuvinėjami pagal platinamus pavyzdžius. Lietuvoje, o ir kitose Europos šalyse toks siuvinėjimas buvo labai paplitęs XX a. 3-6 dešimtmečiuose, o Lietuvos buityje dar pastebimas ir 7-10 dešimtmečiuose. Amerikoje raudono kontūro siuvinėjimas buvo populiarus XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje. Taigi taip moterys tiesiog puošė savo buitį, kol neatsirado įdomesnių interjero detalių.
Iš Magdelenos Mališauskienės giminės moterų rankdarbių palikimo (Balbieriškis).
Iš Danutės Burlėgienės mamytės randkarbių palikimo (Marijampolė).
Kalkės, uzorai, desinėliai
Šie šablonų tipo piešiniai, liaudiškai vadinti kalkėmis, uzorais, desinėliais buvo platinami prekyvietėse, turguose ar tiesiog keliaujančių prekeivių. Tad jie plito dažnai ir iš kaimyninių tautų (lenkų, latvių, rusų, vokiečių) ir juose buvo galima pastebėti bendraeuropinės mados bruožus. Moterys ir mergaitės pirkdavo arba skolindavosi, o dažnai tiesiog nusikopijuodavo viena nuo kitos piešinių pavyzdžius. Todėl daug kopijuojant jie nutoldavo nuo pirminio vaizdo, juolab, kad kūrybingesnės siuvinėtojos pagražindavo ar netgi panašiu stiliumi sukurdavo naujus piešinius. Kai kurios siuvinėtojos sukaupdavo piešinių rinkinius, juos numeruodavo ir pažymėdavo savo inicialais. Deja, tokie piešiniai retai išlikdavo. Žanrinės, figūrinės temos, paprastai būdavo pasiskolintos iš kaimynų šalių, pvz. nykštukinė tema – iš vokiečių. Menotyrininkas V. Rimkus XX a. 8 deš. rinko ir tyrinėjo tokius piešinius, o Šiaulių r. rado ir vietinę moterį, gaminusią desinėlius ir iš to daug metų pragyvenusią. Menotyrininkas siūlė tokius desinėlius laikyti liaudies taikomojo meno žanru, o užrašus juose – folkloro nešėjais, tačiau iš etnografų ir menotyrininkų didesnio dėmesio šie siuvinėjimai nesulaukė, mat buvo laikomi kičo žanro kūriniais, daugiau mados, o ne tradicijos reiškiniu. Dažnos šeimos palikimo skryniose jų galima rasti ir dabar, šiek tiek kūrinių yra muziejų rinkiniuose.
Straipsnį maloniai papildėme mūsų skaitytojos Audronės Miežetienės atsiųstu jos mamytės Juzės Šakėnienės (Panevėžio r.) darbu.
Siužetai - paprasti, užrašai - linkintys
Raudono ir mėlyno siūlo siuvinėjimai pamėgti matyt dėl piešinio paprastumo ir dirbinio praktiškumo. Ypač populiarūs buvo sienų kilimėliai. Juos kabino virtuvėse, kambariuose, miegamuosiuose. Kilimėliams buvo būdingas koks nors lakoniškas siužetas: pelenė virtuvėje, mergina ir vaikinas prie krosnies, mergaitė ir berniukas prie vandens pompos arba nešantys kibirus ir pilantys iš ąsočio vandenį, vaisių kekių kompozicijos, paserviruoti ąsotis, stiklinė, duona ir peilis, nykštukai atliekantys buities darbus, nešantys patiekalus, produktus, vandenį, gaminantys valgį, pjaunantys malkas. Populiariausi buvo tokie užrašai: „Labas rytas“, „Labanakt!“, „Labanakt, saldžių sapnų“, „Tu miegok – o tau balandėliai burkuos“, „Miegok saldžiai“, „Kelk linksmutis, būk gerutis“, „Linksmai pabusk kiekvieną rytą“, „Šviežias vanduo gerti“, „Tyras vanduo gerti“, „Skanaus apetito“, „Gero apetito“, „Sotink Dieve duona ir druska“, „Sotindamiesi iš Dievo davimo, nepamirškime ir velnio išradimo“, „Prauskis tankiai – vandens nevenki“, „Švarus vanduo kaip krištolas“, „Darbštumas garbė“, „Kur šiluma glamonėja, ten gyvenimas malonus“.
Vidos Čižinauskaitės darbelis 6-oje klasėje (Kauno r.)
Mortos Kuncienės (mano močiutės, Rasos Žemaitienės pastaba) siuvinėti darbeliai. Gyveno Balbieriškyje ir Dambravos k. (Prienų r.).
Mūsų skaitytoja Laima Mačiūnienė atsiuntė savo mamos Elzbietos Navickaitės-Šemetienės siuvinėjimo darbus (Joniškio r., Žagarė). Kitas - teksto apačioje.
Danutės Burlėgienės mamytės palikimas (Marijampolė).
Etnologė Inga NĖNIENĖ
Rasos ŽEMAITIENĖS nuotraukos
