Šilutės Hugo Šojaus dvaras - muziejus priešingai nei daugybė dvarų Lietuvoje, įsikūrusių užmiesčiuose, stovi Šilutės miesto pradžioje ir, žinoma, kad puošia miestą. Tai irgi galima laikyti jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus nuopelnu, nes vos tik besiplečiantis miestas pradėjo trauktis nuo tuometinio dvaro, jis suskubo imtis priemonių, kad taip nenutiktų, mat buvo sumanus, toliaregiškas ir savo miesto patriotas. Hugo Šojus savo išpuoselėtame dvare turėtų kuo pasidžiaugti ir šiandien: čia vystoma didžiulė pažintinė veikla, čia klesti kultūra, žinios ir menai. Visa tai dar XIXa. pabaigoje labai rūpėjo ir H. Šojui, čia sukūrusiam stiprų dvarą bei klestintį ūkį ir įkurusiam pirmąjį Klaipėdos krašte muziejų. Tačiau apie viską iš pradžių, keliaujant iš salės į sale su mus lydėjusia, puikia dvaro istorijos pasakotoja, muziejaus bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Roma ŠUKIENE.
Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos - šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena.
Dvaras gali didžiuotis autentiškais laiptais, kai kur išlikusiomis grindų plytelėmis, bandytas atkurti ir sienų dekoras.
Iš dvaro istorijos
Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą – buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą. Tačiau kuomet atvažiuodavo į senąją Šilutės turgaus aikštę, visuomet grožėdavosi dvaru ir vėliau savo prisiminimuose jis parašys: „Aš niekada netikėjau, kad tapsiu šio dvaro savininku, norėjau tapti bent jo prievaizdu“.
Tuo tarpu dvaro istorija siejama su 1721 m., kuomet Rytų Prūsijoje buvo vykdomos reformos ir jų metu įsteigiami valstybiniai dvarai. Vėliau būdavo skelbiami konkursai ir skiriami tokių dvarų generaliniai nuomininkai. Jei nuomininkas pareigas eidavo prastai, valstybė jį nuimdavo ir skirdavo kitą valdytoją. Dvaras turėjo bent penkis valdytojus, o paskutinis iš jų buvo Vilhelmas Radkė, kuris, panaikinus baudžiavą, tą dvarą ir įsigijo. Vėliau jį paveldėjo jo sūnus Eduardas Radkė, bet dvaru beveik nesipūpino. Jam rūpėjo jo sveikata ir su ja susijusios kelionės. O jos buvo tokios prašmatnios ir brangios, kad dvaras netruko visiškai nuskursti. Taigi, kai Hugo Šojus įsigijo dvarą, jo skolos sudarė tiek, kiek tuometinis Šilutės ir Klaipėdos dviejų metų biudžetas kartu paėmus.
Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą - buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą.
Permainos atnešė Hugo Šojaus dvaro klestėjimą
Tačiau Hugo Šojus, matyt, žinojo ką daro, skolos jo neišgasdino ir jis ėmėsi permainų. Dvaras turėjo 1500 hektarų žemės, kurių – jis supranta – vienas apdirbti negalės, nes darbininkai noriau eina į pramonę, todėl dalį žemės jis pasilieka savo reikmėms; 8 geriausius sklypus atiduoda valstybiniams pastatams statyti, nes mato, kad miestas kuriasi tolėliau nuo dvaro; trečią dalį žemės jis suskirsto nedideliais sklypais po 15-20 morgenų ir lengvatinėmis sąlygomis parduoda naujakuriams. Būdamas sumanus, numato, kad statydama pastatus ant jo sklypų, valdžia pirks iš jo plytinės plytas ir jis gaus pajamų. Šitaip per metus Hugo Šojus atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu ūkiu. Ūkiu dar ir todėl, kad Mažojoje Lietuvoje dvarai tuo metu buvo ne tiek prabangaus gyvenimo ir pasipuikavimo vietos kaip kad Didžiojoje Lietuvoje, bet ir ūkiai, keliantis savo krašto ekonominį gerbūvį. Beje, XX a. pradžioje po kilusio gaisro kai kuriuos pastatus tenka perstatyti, netrukus įrengiamas ir parkas su trimis tvenkiniais, o prie Šyšos upės vadinamame Varnamiškyje pasodinama beržų promenada. Savo 80 – ojo jubiliejaus proga, parką jis padovanoja miestui.
Dvare netrūksta garbių svečių: ne kartą lankosi Vokietijos kronprincas Johimas, Lietuvos prezidentai, kultūros ir politikos elitas. O nuostabiausiai tai, kad dvare įkuriamas privatus muziejus, mat dvarininką domina ir tautosaka, ir entografija, ir botanika, ir kelionės, ir dar daugybė kitų dalykų. Dvaro muziejuje kaupiama etnografinių baldų, rūbų, spaudinių, žemėlapių kolekcija. Tai buvo pirmasis muziejus Klaipėdos krašte ir, džiugu, kad gana daug jo eksponatų išliko iki šių dienų. Be to, Hugo – ne vienos draugijos narys, netgi apskrities valdytojas, jam rūpi miesto ekonominė plėtra ir kultūrinis gyvenimas. Užbėgdami pasakojimui už akių pasakysime, kad retai kuriame dvare buvo taip, kad dvarininkui mirus, žmonės verkė. Šilutėje visi gailėjo gero ir protingo pono, pagrįstai laikomo šio miesto mecenatu.
Hugo Šojaus archeolologinėje kolekcijoje ir jo paties surinkti vabzdžiai, bei drugeliai, o taip pat augalų herbariumai. Jis buvo sukaupęs apie1500 herbariumų. Martyno Toleikio dukra pasakojo įvykį, kai į dvarą po karo padirbėti su herbariumas atvyko Tadas Ivanauskas. Staiga jis išbėga iš dvaro ir šoka su drabužiais į tvenkinį. Pasirodo herbariumuose pilna blusų, kurios ir užpuolė mokslininką.
Dvarininko kelionių ekspozicijoje egiptietiška lova, nors manoma, kad ji nėra iš Egipto, mat tuo metu tokios lovos buvo populiarios visoje Vakarų Europoje ir gaminamos ne vienoje iš Europos šalių. Kaljano staliukas, puoštas iš vienos kupros kupranugario kaulų, o ne dramblio kaip kad buvo manyta anksčiau.
Anksčiau žmonės miegojo beveik atsisėdę, neva, grabe tiesus gulėsi, todėl lovos ir buvo trumpos.
Etnografijai dvarininkas skiria ypač daug dėmesio ir surenka turtingą buities daiktų kolekciją.
Mergvakario sietynai buvo ypatingi ir skolinami kaimo kaimui, giminės giminei. Padarius skersvėjį, jų skambaliukai turėdavo skambėti kuo garsiau, nes buvo manoma, kad kuo daugiau triukšmo, tuo daugiau gyvenime laimės.
Iki šių laikų išlikę dalmonai- lietuvių moterų puošni kišenė tik Mažojoje Lietuvoje, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens.
Tuometinės merginų "SMS žinutės" draugams buvo išaudžiamos.
Muziejaus pasididžiavimas - perdrobuliai. Tai - puošni šalio dalis. Lietuvoje jų išlikę tik 7 ir 4 iš jų šiame muziejuje.
Hugo Šojaus šeimos likimas
Šeimyninis Hugo gyvenimas, deja, nesiklosto taip sėkmingai, nors pradžia nepranašauja jokių nelaimių. Grįžęs iš Berlyno į Klaipėdą, Hugo susipažįsta su kitos Klaipėdos laivininkystės kontoros savinko dukra Meri Džein Šulc, ją pamilsta ir veda. Už pasogą jauna šeima nusiperka Lėbartų dvarą ir ten gimsta jų trys vaikai: vyriausias sūnus Erikas, dukra Elen ir jauniasias sūnus Hugo. Tačiau praėjus vos keletui parų po trečio gimdymo, žmona miršta ir Hugo lieka vienas su trimis vaikais. Pats patyręs našlaičio dalią, antrą sykį jis vesti nesirįžta ir vaikus augina vienas. Palikuonių susilaukia tik iš pirmojo sūnaus, kuris turi tris sūnus: Vernerį, Giunterį ir Hugo.
Įdomu tai, kad 2001m. į dvarą tiesiog su ekskursija atvyko Hugo Šojaus proanūkis Ralfas Šojus. Lyg ir buvome sunerimę, kas bus su dvaru, bet jis tiesiog norėjo aplankyti protėvių gimtinę ir vėliau muziejų dar praturtino kai kurais eksponatais. Jokių pretenzijų atsiimti turtą nepareiškė. Daugiau dvaro paveldėjų neatsirado“, – savo pirmąja pasakojimo dalį baigia Roma Šukienė.
XIXa. termosas kaip patogi rankinė.
Hugo Šojaus dvaro griūtis
Tačiau dvaro aukso amžiaus pabaiga neišvengiama. Ir didžiausias dvaro naikinimas prasidėjo 1944m., kai čia apsistojo Radonosios armijos kareiviai. Dvaras turėjo labai daug pūkinių pagalvių ir antklodžių, tad kareiviai jas plėšė, darėsi iš impilų autkojus, o dvare esančias knygas kūreno, kad būtų tiesiog šilčiau. Tai pamatęs garsus bibliotekininkas Levas Vladimirovas, mokęsis su Šojaus anūkais, atvyko su sunkvežimiu ir dalį knygų išgelbėjo: išvežė į Mokslų akademijos bei Mažvydo bibliotkas, kur knygų archyvas ir saugomas iki dabar. Po karo dvaro rūmuose įsteigiamas žemės ūkio technikumas, ruošiami agronomai ir zootechnikai, vėliau tik zootecnikai. Kai kas išsaugoma, kai kas sugriaunama. Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos – šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena. Tokių atradimų dvaras dovanoja ne vieną ir su istorija dirbama atsakingai iki šių dienų.
Dvaro renesansas
Po Nepriklausomybės atkūrimo dvaras perduodamas savivaldybei ir čia nuspręsta įkurti muziejų. Įkurtuvių juostelė perkerpama 2015m. gegužės 30d. Šiandien yra išlikę 11 pastatų iš buvusių 17, muziejui priklauso 4. Buvusioje karvidėje dabar įsikūręs amatų centras, ten dirba restauratoriai ir vedamos edukacinės pamokos, kaip, beje, ir nedideliame tarnų namelyje. Kitame pastate yra įsikūrusi ūkinė dvaro dalis. Buvusiose arklidės išnuomotos privačiam verslui. Šiame pastate įsikūręs konferencijų centras. Dvaras gyvas ir atviras žmonėms kaip niekada. Prie čia vykdomų edukacijų dar grįšime, nes jų tikrai ne viena ir visos be galo įdomios.
Tačiau labiausiai stebina tai, kad dvare gausu autentiškų eksponatų. Kai dauguma Lietuvos dvarų tegali pasigirti vos vienu kitu išsaugotu baldelių ar interjero detale, Hugo Šojaus dvare – muziejuje jų išlikę stebėtinai daug.
„Po karo dvarui prižiūrėti buvo paskirtas preparatorius Martynas Toleikis. Jam ir buvo pavesta išsaugoti tai, kas liko dvare. Būdamas istorijos mylėtojas ir kraštotyrininkas, šis žmogus dirbo nuoširdžiai. Jo dukra pasakojo, kad tėtis viską buvo sukėlęs į trečią aukštą, į palėpę ir ten buvo griežtai uždrausta bet kam eiti. Palėpėje išgyveno daug autentiškų šio meto muziejaus eksponatų. Nors, pavyzdžiui, trys rokoko stiliaus spintelės buvo atsidūrusios partijos komiteto raudonajame kampelyje, o po to grąžintos. Minkštas komplektas buvo atsidūręs Naumiestyje, ir dabar pakeistas tik jo gobelenas – ieškota su paukščiukais kaip ir buvo. Paveikslai išliko autentiški ir nors portretų akys tų pačių kareivių buvo išbadytos, o paveikslai supjaustyti, visus pavyko restauruoti, ir dabar turime gražią salę“, – pasakoja Roma Šukienė stabtelėjusi ir prie konkrečių paveikslų istorijų, kurias dar prisiminsime kituose straipsniuose.
Dvaro eksponatų kolekcija turtinga ir dėl to, kad pats dvarininkas buvo kolekcinikas ir, kaip jau buvo minėta, daug kuo domėjosi. Jis rinko savo krašto dainas, pasakas ir jas užrašinėdavo, o 1912 Heidelberge išeina jo pasakos apie paukščius ir už tai jam suteikiamas Karaliaučiaus universiteto filosofijos mokslų daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.
„Tarp kitko, kalbėti lietuviškai jis išmoksta per tris mėnesius rinkdamas su kitais lietuvininkais (kaip vadina savo samdinius) akmenis. O kai 1890 m. į Tauralaukį atvyksta kaizeris Vilhelemas II, Šojus susodina su juo tautiškai papuoštas merginas ant žirgų ir daro nuotrauką. Jam labai patinka šio krašto merginos: jis sako, kad jos labai energingos ir dar dainuoja graudžiai virpulingas dainas. Viską mato, pastebi ir turi labai daug idėjų. „Aš miegu per parą 4 valandas, nes galvoju, kaip viską reikia suspėti padaryti“, – sako Šojus“ ,- šypteli Roma Šukienė ir veda vis į kitą salę ir kitą salę.
Šiandien muziejuje eksponuojama A. Vasiljevo kolekcijos drabužių paroda „Gamta ir mada“, kuri veiks iki rugsėjo 6d. Drabužių ir kitų garderobo detalių dekoravimas floristiniais motyvais prasidėjo nuo Žozefinos, kuriai vis trūko vaisių ir daržovių. Taigi Napoleonas liepė visko prikurti su vaisiais ir daržovėmis, kad tik mylimoji būtų patenkinta. Netruko atsirasti sekėjų visoje Europoje.
Edukacijos įvairiausiomis temomis
Tačiau šiandien žmones čia vilioja ne tik turtinga muziejaus ekspozicija, bet ir daugybė įdomių edukacijų, teikiančių dvarui ypatingos gyvybės ir reikšmės. Rinktis tikrai yra iš ko. Galima domėtis dvaro etiketu ir vaišintis palaunagės patiekalais – tantės pyragu ir kafija. Galima domėtis knygos istorija, pasigaminti popieriaus ar rašyti ant įvairių lentelių. Galima sužinoti senovinių žaislų gamybos paslaptis, užsisakyti senovinius žaidimus. Edukacija „Rytų Prūsijos muitinė“ apskritai nukels į praeitį, o orientacinis žaidimas „Pažink senąjį Šilutės dvarą“ galbūt paskatins domėtis istorija, kaip ir žaidmas „Paslaptingoji Šilokarčema“. „Rytų Prūsijos pašto kelio“ edukacija kviečia rašyti atvirlaiškį, spaudžia senovinį antspaudą ir dalina istorines žinias apie paštą… Labai įdomi edukacija „Arbatos gėrimo tradicijos Azijoje ir Europoje“. Jos metu ir paaiškės, kuo skiriasi arbatos gėrimo ceremonija Kinijoje, Japonijoje, Turkijoje, Rusijoje ir Anglijoje… Ir tai dar ne pabaiga. https://www.silutesmuziejus.lt/home/edukacijos/
Žodžiu, šiandien dvaras laukia smalsių, žingeidžių ir norinčių dar daugiau žinoti lankytojų, o jo erdvės kvepia ne tik Mažosios Lietuvos praeitim ir istorija, bet ir kafija bei tantės pyragu. Ak, irgi istorija. Tik šiandienos kontekste.
Medicinos ekspozicija pradėta eksponuoti 2013m. Iš dvaro laikų eksponatų labai mažai, visa kita sunešta žmonių, surinkta muziejaus darbuotojų ir nuolatos pildoma.
Tarybinių laikų buities eksponatai jau beveik vintažas ir labai domina muziejaus lankytojus. Matyt žmonėms smagu atrasti dalelę savo praeities, o gal net dabarties.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos
Rubriką "Iš dvarų vakar - į mūsų šiandien" remia
