Lyduokių dvaras

Raudonų plytų architektūra LYDUOKIŲ DVARE

Lyduokių dvaras

Į Lyduokių dvaro sodybą (Ukmergės r.) mane atveda meilė... raudonų plytų pastatams. Ir aš neapsirinku: kaime išlikęs ne vienas tokių plytų pastatas, o gražiausias iš jų buvusios Lyduokių dvaro arklidės. Dabartinis jų savininkas Audrius Vareikis jų erdvėse norėtų matyti suklestėjusius menus ir besidarbuojančius menininkus, mus pasitikusi jo žmona Julija sako, kad jai labiausiai patiktų, jei čia ir vėl žvengtų žirgai. Kaip bus iš tiesų niekas kol kas negali pasakyti, bet faktas lieka faktu: Audrius Vareikis nuo mažens norėjo dvaro ir dabar jį turi. Julijos Vareikienės svajonėse tai nefigūravo, bet dabar turi ir ji, kaip ir prievolę, o gal malonumą laikas nuo laiko priimti žinių ištroškusius ir į Lyduokius užsukusius turistus. Panašius į mus.

Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras

Išlikusiame rūmų bokštelio skliaute tarp senų balkių šiandien gyvena pelėda.

Lyduokių dvaras

Dvaras vienas - šeimininkai keli

„Taip, galima skambinti, tartis ir aš pravesiu ekskursiją. Atvažiavus ekspromtu, galima viską apžiūrėti ir patiems, nes viduje kol kas nėra kuo puikuotis“, – tarsteli Julija, prieš pradėdama savo vaizdingą ir žaviai lengvą pasakojimą. Lyduokių dvaras iš tiesų prabanga nepasitinka, o dvaro pastatai, išsibarstę po visą kaimą, priklauso net keliems šeimininkams. Buvusių rūmų bokštelis, senoji dvaro virtuvė, prie kurios tarybiniais laikais buvo pristatyta kontora, ir tos įspūdingosios arklidės – Vareikių šeimos nuosavybė, taigi tai ir bus mūsų pokalbio objektas. Visi kiti pastatai: oficina, kalvė, o tarp jų ir gana gražus svirnas, prie kurio taip pat stabtelsime su viena istorija, turi kitus šeimininkus.

 

Beprasmiškiausia dvaro žūtis

Iš gražuolio dvaro liko vienut vienas bokštelis, su besisūpuojančia ant jo vėjarode ir paskutine dvaro rūmų atsatymo data – 1881m.  Bokštelio viršuje iki šių dienų išlikę balkiai tarp kurių dabar reziduoja pelėda net neketinanti apsigyventi jai įrengtame inkile medyje. Pasitiko ji ir mus, tik smarkiai sunerimo, o paskui ją besiblaškančią bokšto skliaute, sunerimome ir mes – sprukę iš pelėdos rezidencijos kuo greičiau ir juokaudami, kad gal tai persikūnijęs grafas Kosakovskis? Nežinia ko galima iš jo laukti – juk buvo didžiausias dvaro ekcentrikas ir šių rūmų siela, bokštelio taip vadinamame prabangos kambaryje priiminėjęs savo svečius bajorus ir net kitų šalių didikus. Pasitarti, o kartais gal ir palėbauti. Beje, į tą prabangos kambarį, nepateko net tie, kurie ilgą laiką gyveno dvare – toks jis buvo paslaptingas.

 

Lyduokių dvaras

Prie senos virtuvės buvo pristatytas priestatas ir čia įkurdinta kolūkio kontora.

Lyduokių dvaras

Nauji laikai - nauji statiniai

Bet Julija jau veda mus prie laiptų, atkastų tiesiog iš po metro žemių ir vedančių iš pagrindinių rūmų į dvaro parką. Anot Julijos, laiptai yra tokių patogių pakopėlių, kad tik jomis galima damoms „leistis“, o ne lipti „lop-lop- lop“  kaip vėlesnių laikų laiptais. Senesni gyventojai pasakoja, kad po rūmais buvę ir rūsiai. Ir iš tiesų, pakasus žemę, ima rastis raudonos plytos – taigi uoliau pasidarbavus galbūt atsivertų ir kokie daug bylojantys požemiai, bet tai ateityje. Visą dvarą juosė plati akmenų tvora, vėrėsi didžiuliai vartai. Tvora sugriuvo, o vartai kaip koks praeities ir dabarties simbolis dar tebestovi. Taigi iš rūmų ir liko tik bokštelis, kuriame tarybiniais laikais buvo lyg ir kokia kolūkio salytė, o po to dar ir malūnas. Klausimas: kas toliau, kol kas be atsakymo. Bet net vienas bokštelis, apsuptas žalumos atrodo gražiai. Prieš jį stovi kitas pastatas, kurį iš pirmo žvilgsnio galėtum laikyti rūmais, bet tai būtų didelė klaida. Iš tiesų tai išlikusi dvaro virtuvė, kurios pirmame aukšte buvo gaminami valgiai, o antrame gyveno virėjas ir sodininkas.  Su rūmais ji  buvo sujungta netgi uždaru koridoriumi, kad nešiojami patiekalai neatvėstų. Tarybiniais laikais visai neaišku kam šovė į galvą prie jos prijungti priestatą ir jame įkurdinti kolūkio kontorą.  Dar daugiau – pastatas buvo papuoštas „beveidėmis“ kolonomis ir turėjo viduje židinį. Kaip ten bebūtų Lyduokiuose vyko atvirkštinis prosesas nei didumoje Lietuvos. Jei kitur dvarai buvo griaunami, tai čia iškilo pastatas su pretenzija į rūmų vaizdą. „Tiesiog kosmosas koks nesusipratimas, – gūžteli pačiais Julija ir priduria, – bet kadangi čia jokios autentikos, tai suremontavus bus galima kelti vestuves. Autentiškame dvare aš to nenorėčiau“.

 

Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras

Sako, kad šioje ledainėje ledai išsilaikydavo nuo žiemos iki liepos mėnesio.

Lyduokių dvaras

Nuo sodų iki žvaigždžių

Už tai šalia tarybinių „rūmų“ visai autentiška ledainė. „Pastatėlis dviejų aukštų, apatiniame – rūsys gilesnis už mane rankas iškėlusią. Ten žiemomis priveždavo ledų iš aplinkinių tvenkinių, apdėdavo juos pjuvenomis ir laikydavo produktus. Sako, kad ledai išsilaikydavo iki liepos“, – pasakoja Julija, o prieš mus jau veriasi liepų alėja.

Alėja tiesi, o liepos kreivos. Pasirodo, toks buvo užmanymas – liepos buvo formuojamos tarsi kokie bonsai ir augo kreivos. Alėjos pabaigoje liepos buvo susodintos ratu ir ponios po jomis eidavo gerti arbatos.  XIX a. prancūziško stiliaus parką kūrė sodininkas iš Prancūzijos Olivje, buvo iškasti keturi tvenkiniai, kuriuos jungė tilteliai, kanalai ir puošė krioklai, parke buvo žvėrinčius – ponai laikė stirnas. Įdomu ir tai, kad dvare – ūkyje buvo ir sodas su 4000 vaismedžių, besipuikuojantis veislių įvairove. Grafui Stanislovui Mykolui Kosakovskiui rūpėjo naujovės ir pažanga, į ūkį buvo vežama to meto moderni žemės ūkio technika.

„Sklando dar ir tokios žinios, kad ponai turėjo šildomą šiltnamį, kuriame augino ananasus ir figas. Kad ir nuostabu, bet įmanoma – tuo laiku ne vienas dvarininkas norėjo puikuotis egzotiškais augalais, o jau dvarininkas Kosakovskis, kuriam ir taip netrūko keistumo, tikrai galėjo auginti šiuos vaisius“, – sako Julija.

Dar daugiau – jis norėjo pažinti ir žvaigždes, todėl svirno pastate buvo įrengtas iki šiol besisukantis medinis bokštelis, kuris grafui atstojo observatoriją ir kuriame jis per teleskopą dairėsi į žvaigždynus. Kaip ten bebūtų, jis buvo ir apsišvietęs žmogus: dvaras garsėjo įspūdinga biblioteka, jam rūpėjo menai, pats fotografavo ir dėjo pastangas, kad kaimo vaikai mokytųsi rašto

Lyduokių dvaras

Lyduokių dvaro savininkas Mykolas Stanislovas Kosakovskis (kairėje) su tėvu ir vyresniuoju broliu XIXa. pabaigoje.
Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka.

Lyduokių dvaras

Seno svirno medinis bokštelis iki šių dienų sukasi nors ir labai nenoriai. Jame ekcentriškas, bet daug kuo besidomintis grafas mėgo stebėti žvaigždes pro teleskopą.

Lyduokių dvaro arklidės - plytų stiliaus architektūra

Na, o gražiosios, jau minėtos raudonų plytų arklidės, buvo pastatytos 1882m. ir sakoma, kad analogiškas statinys yra  tik Žagarės žirgynas. Tai iš tiesų unikalus architektūros statinys, su vidiniu kiemu ir savita puošyba,  atstovaujantis  taip vadinamam plytų stiliui*. Į arklides be dviejų šoninių įėjimų vedė pagrindinis įėjimas su labai gražiais bromo skliautais, kurių  dešinėje gyveno arklininkas. Pas save jis galėjo patekti tik pro vidurinį bromą. Arklidės  puoštos arklių galvų bareljefais, puikiai išsilaikiusiais iki šių dienų. Labai panašios architektūros buvo ir  karvidės, puoštos karvių galvomis, bet kolūkiečiai jas išardė ir išsinešiojo po plytą. Apskritai raudoni statiniai Lyduokių bažnytkaimiui teikia ir žavesio, ir išskirtinumo, ir romantikos. Būtų tikrai prasminga, jei juose kažkada atgytų gyvenimas ir didžiulių pastatų savininkai atrastų jiems naujas XXIa. funkcijas.

Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras

Arklių galvų bareljefai iki šiol tebepuošia Lyduokių dvaro arklides.

Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras

*Plytų stilius - tai XIX a. pabaigos - XXa . pradžios architektūros pakraipa, plėtota Rusijoje ir gretimuose regionuose; Vakarų Europos šalyse ši pakraipa vadinama medžiagų stiliumi (Materialstil) ir priskiriama eklektikai.Skiriamasis bruožas – netinkuoti, atviro plytų mūro, kartais dengti patvariomis plytelėmis, glazūruota keramika fasadai. Derinama kelių spalvų paprastos ir profilinės plytos, akmens intarpai. Dekore modifikuojama rusų stiliaus, gotikos, romanikos, renesanso motyvai. Fasadai dažniausia būdavo dengiami gausiais ir sudėtingais plytų ornamentais, o kartais paliekami visai paprasti. Plytų stiliaus architektūra laikyta racionalesne ir ekonomiškesne už tinkuotą (fasadų nereikėdavo perdažyti). Taikyta pramoninėje, masinėje gyvenamojoje statyboje, statyta geležinkelio stotys, ligoninės, mokyklos. 20 a. pradžioje plytų stilius susiliejo su racionalistine moderno srove. Lietuvoje yra suprojektuota daug plytų stiliaus pastatų, iš kurių galėtume paminėti buvusią Chemijos technikos mokyklą Vilniuje, turgaus halę Vilniuje, Saulės gimnaziją Kaune, arklides Trakų Vokėje, sinagogą Krekenavoje, geležinkelio stoties rūmus, karalienės Luizės gimnaziją ir pašto rūmus Klaipėdoje.

Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras
Lyduokių dvaras

Ekcentriškoji Kosakovskių pora

Tiesa, verta prisiminti, kad paskutiniuosius rūmus pastatė karo inžinerijos generolas Henrikas Voinickis, kurį žmonės vadino tiesiog generolu ir kuris prieš tai vedė Karolio Bistrampo  dukterį, o šis jam užrašė dvarą. Julija juokiasi, kad jis mažai kam įdomus, mat buvo protingas ir tvarkingas,  statė mokyklą, senelių prieglaudą, perstatė bažnyčią ir rūpinosi gyventojų raštingumu. Tuo tarpu pasiutėlio Kosakovskio ekcentriška asmenybė iki šiol kelia smalsumą. Visiems tebėra įdomu, ar jis tikrai viename iš arklidžių kambarių laikė mešką, kuri pririšta ant grandinės tris kampus pasiekti galėjo, o ketvirto ne. Taigi tame ketvirtame kampe ir buvo įmetamas koks nors prasižengėlis grafui. Istorija šiurpoka, bet įmanoma, juolab, kad sklando legendos, jog grafas buvo taip visiems įsipykęs, jog jo karieta net 4 kartus buvo apšaudyta.  Kurgi ne? Grafas pasikviečia svečių, o kai šie nori važiuoti namo, supjausto jų karietų ratus ir pralaiko juos dvi savaites savo viešnagėje. Tiesiog dėl savo linksmumo.  Grafienė verta sutuoktinio. Susilaužo koją, negali eiti į bažnyčią, tai sėdėdama antrame rūmų aukšte liepia iškirsti dalį medžių, kad matytų bažnyčią. Arba įsigiję mašiną, grafai ja niekam nesigiria, o vieną vakarą tiesiog išdumia  pasivažinėti po apylinkes. Piemenukai sukritę į griovį meldžiasi, mat neseniai kunigas pranašavo pasaulio pabaigą ir velnio Matijošiaus atvykimą ant krosnies. Visi mano, kad velnias jau atvyko, o grafui tai didžiausias smagumas ir juokas. 1934 m. dvarą įsigyja Reisonas, o pabaiga kaip ir visų – jis nacionalizuojamas ir ateina pasakotoji era: kareiviai ir kolūkis.

Ar kvepės čia erškėčiai?

Toks tad mūsų šiandien prisilietimas prie Lyduokių dvaro istorijos. Julija apsižvalgo ir priduria, kad užrašas „Piktas šuo“ prie keliuko tiesiog dėl tvarkos ir sudrausminimo – jis nepiktas, snaudžia savo aptvare ir tiek. Dar sykį paklausta apie ateities vizijas,  nusišypso. Sako, kad jai čia norėtųsi daug erškėčių, tokio pusiau laukinio apželdinimo ir žirgų, norėtųsi tikrumo ir autentikos, istorijos ženklų ir praeities išsaugojimo. Ar kvepės kažkada dvaras erškėčiais pasakyti sunku, bet viskas juk prasideda nuo vizijų. Net tuomet kai jos atrodo tokios tolimos nuo tikrovės. Juk Lyduokiuose ir toliau stovi raudonų plytų pastatai, byloja šio krašto didingą praeitį, kuria istorinę dvasią ir galbūt tikisi tokios pat didingos ateities.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Tags: No tags

Comments are closed.