Grafų Tyzenhauzų ir Pšezdeckių giminų valdomas Rokiškio dvaras, pastatytas 1801 m. buvo didžiausias rytų ir šiaurės Lietuvoje. Jo savininkai buvo nepaprastai išsilavinę žmonės, mokslininkai, verslininkai, meno kolekcininkai, mecenatai. Šiandien dvaras didžiuojasi atkurtu autentišku valgomojo interjeru, dvarą puošia atstatyta didžioji dvaro menė su židiniu, balkonu ir žiemos sodu.
Paskutinis vyriškos linijos palikuonis
Rokiškio dvaro savininkas Reinoldas Tyzenhauzas galėjo gyventi be rūpesčių ir mėgautis prabanga, nes iš savo tėvo Konstantino gavo palikimą – vien tik Rokiškio grafystėje turėjo apie 20 tūkstančių hektarų žemės ir 9 tūkstančius baudžiauninkų. Baltarusijos žemėse jo dvarų žemės buvo dar keturis kartu didesnės. Palyginimui, Reinoldo Tyzenhauzo dvarų žemė buvo tokio dydžio, kiek dabartinio Vilniaus, Stokholmo, Paryžiaus, Amsterdamo ir Briuselio miestų plotai drauge sudėjus.
Tai buvo išties dideli turtai, bet pažangiai mąstęs R. Tyzenhauzas suprato, kad baudžiava ir lažas neturi perspektyvų. 1854 m. vietoje lažo jis įvedė metinį mokestį. Tai reiškė, kad valstiečiai iš anksto žinojo, kiek privalės susimokėti už savo žemę ir galėjo planuoti likusias pajamas. Kitaip tariant, valstiečiams atsirado noras dirbti ir užsidirbti. Dvaro valdytojo ataskaitoje 1860 m. rašoma, kad Tyzenhauzo valstiečiai po šios reformos atkunta: „Nuo to laiko, kai lažas buvo panaikintas ir tuo pačiu metu paplitus blaivybei, valstiečiai pasidarė gerokai uolesni ir sumanesni, labai padidėjo naminių gyvulių skaičius, laukus pradėta geriau tręšti ir įdirbti. Daugelio trobų iš dūminių pakeistos baltosiomis, jas perstatant dedami akmeniniai pamatai. Valstiečiai moko savo vaikus rašyti namie arba mokykloje, kuri įrengta Rokiškyje.“
Filosofas, ekonomistas, verslininkas Reinoldas Tyzenhauzas Rokiškiui svarbus tuo, kad centre pastatė šv. Mato bažnyčią. Tai paskutinis Tyzenhauzų giminės vyriškos linijos atstovas Rokiškyje, kuris nesukūrė šeimos, neturėjo vaikų. Jo sesuo Marija ištekėjo už žymaus lenkų istoriko, grafo Aleksandro Pšezdeckio. Taip dvaras atiteko Pšezdeckio giminei.
Vienas turtingiausių šiaurės ir rytų Lietuvoje
Rokiškio istorija yra sena ir įdomi. Dar XVI a. Rokiškyje buvo apsigyvenę Gediminaičių palikuoniai kunigaikščiai Krošinskiai, Čia iškilo labai graži rezidentinė, pusiau gotikinė pilaitė su gynybiniais bokštais. Krošinskių giminė baigėsi XVII a. pirmoje pusėje, kai paskutinis palikuonis Karolis Jurgis vedė Tyzenhauzaitę, pora vaikų neturėjo. Valdos perėjo žinomų didikų Tyzenhauzų giminei. Antanas Tyzenhauzas buvo žinomas LDK karališkųjų ekonomijų valdytojas, labai išsilavinęs ir turtingas žmogus. Jis įvedė daug naujovių. Čia gyveno pusbrolis Ignas Tyzenhauzas, kuris pradėjo auginti linus, tais laikais brangią kultūrą. Linų verslas sekėsi, pluoštą parduodavo Rygoje, Anglijoje, Olandijoje. Neatsitiktinai Rokiškyje buvo pasistatyti rezidentiniai rūmai. Tai buvo vienas iš turtingiausių dvarų šiaurės ir rytų Lietuvoje
Didinga menė su židiniu
Dvaras atiteko Jonui Pšezdeckiui, Marijos Tyzenhauzaitės anūkui. Jis vedė žinomą Lietuvoje ir Lenkijoje didikę Hermanciją Sapiegaitę. Kai Jonas su jauna žmona atvažiavo į Rokiškį, ėmėsi dvaro perstatymo darbų.
Hermancija atsivežė didelį kraitį, kuriame buvo kolekcinės staltiesės su Sapiegų herbais, servetėlės, stalo indai, sidabriniai stalo įrankiai, kiti sidabriniai daiktai. Valgomajame eksponuojamos lėkštės – tai pirmasis europietiškas porcelianas.
Dvare buvo saugoma ginklų, garsių meistrų muzikos instrumentų kolekcija. Didžiausia Lietuvoje liaudies meno kolekcija. Atvykdavo koncertuoti žinomas Europoje pianistas Ignotas Jonas Paderevskis, dainininkas Kipras Petrauskas. Rokiškyje įsikūrė viena pirmųjų muzikos mokyklų, moksleiviai koncertuodavo dvaro menėje. Joje iki pirmojo pasaulinio karo kabėjo garsių dailininkų darbai.
Tyzenhauzų anūkas Jonas Pšezdeckis nusprendęs restauruoti rūmus 1905 m., pastatą paaukštino ir pailgino. Buvo sujungtos dvi patalpos ir panaikintos perdangos tarp pirmo ir antro aukšto. Taip atsirado erdvė, didinga menė su moderno stiliaus židiniu, kurį puošia Tyzenhauzų giminės herbas.
Garsus mokslininkas ir kolekcininkas
Dvaro paveldėtojo Reinoldo Tyzenhauzo tėvas Konstantinas Tyzenhauzas buvo europinio lygio garsus mokslininkas, išleidęs tritomį apie paukščius. Jo surinkta paukščių kiaušinių kolekcija buvo geriausiai moksliškai aprašyta ir paskelbta Europoje. Konstantinas rūmuose turėjo milžinišką biblioteką ir meno kūrinių galeriją. Didžiojoje menėje (dabar rūmai perstatyti, bet išliko menė su židiniu) kabėjo garsiųjų dailininkų paveikslai: Ticiano, Karavadžo, Pasano, Rubenso ir kt. Nedidelė dalis tų kūrinių išliko, šiuo metu eksponuojami M. K. Čiurlionio ir Mykolo Žilinsko dailės galerijose.
Dvaro klestėjimą nuslopino karas
Prie menės įrengta veranda, vadinama žiemos sodu. Interjero apdailai pasirinktos brangios medžiagos – smiltainis, dažytas granitas, kalinėtas metalas. 1913 m. aptvertas rūmų parkas, pastatyti vartai. Tačiau rekonstrukcijos darbai liko nepabaigti, nes prasidėjo I-ojo pasaulinis karas. Dvaro klestėjimą prislopino ir 1922 m. žemės reforma, kuri drastiškai sumažino visų Lietuvos dvarininkų pajamas. 1940 m. sovietų sąjunga okupavo Lietuvą, valdžia nacionalizavo Rokiškio dvarą. II-ojo pasaulinio karo metais niokojo vokiečių ir rusų okupacinės kariuomenės. Daug vertybių išgrobstė aplinkiniai gyventojai. Pokario metais į dvarą buvo perkeltos kultūros įstaigos, didžiojo menėje įrengta scena. Neliko verandos ir virš jos buvusio balkonėlio. Arkinis langas – užmūrytas. Menė pasidarė tamsis ir niūri. Tik prabėgus dar 4 dešimtmečiams, didžioji menė atgavo pradinę išvaizdą. 1997 m. buvo baigta jos restauracija.
Rokiškio dvaro pasididžiavimas - valgomojo interjeras
Rokiškio krašto muziejaus pasididžiavimas – atkurtas dvaro valgomojo interjeras. Tai tipiškas Zakopanės stiliaus pavyzdys. Interjerą suprojektavo žymūs lenkų architektai K. Jankovskis ir P. Lilpopas, pagal kurių brėžinius perstatyta rūmų didžioji menė.
Valgomajame buvo valgomi pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Taip pat ir pavakariai – arbata su bandelėmis. Grafų šeima puoselėjo gražią tradiciją, apie kurią papasakojo dvaro liokajus Petras Petrulis. Kviesdamas svečius vakarienės jis mušdavo į metalinį gongą.
Per II pasaulinį dvarą nukentėjo rūmai, taip pat ir šis valgomasis. Kai kas buvo išgrobstyta, tačiau bufetas ir medinė sienų apdaila išliko palyginti gerai. Vazas, laikrodžius, lėkštes, padėklus išsaugojo buvę dvaro tarnai. Maždaug nuo 1970-ųjų jie pradėjo traukti dvaro turtus iš slėptuvių ir rodyti Rokiškio krašto muziejui. Kai ką padovanojo, kai ką pardavė už simbolinį mokestį. Pasisekė ir dar vienu požiūriu – dvaro liokajus Petras Petrulis, sulaukęs beveik 100 metų amžiaus, 1993 m. iš atminties atkūrė, kur buvo sudėti kai kurie daiktai, stalo įrankiai. Taip beveik autentiškai pavyko atkurti dvaro valgomąjį. Toks jis išlikęs ir dvaro nuotraukose, kurių autorius grafas Aleksandras Pšezdeckis.
1940 m. rusams okupavus Lietuvą, grafai su šeima buvo priversti pasitraukti į Lenkiją. Jie nepajėgė išsivežti visų meno vertybių, todėl kai ką perdavė saugoti savo buvusiems tarnams – virėjui Augustui Kalpokui ir liokajui Petrui Petruliui, o taip pat vaikų auklei Julijai Kietytei. Šie žmonės ištisus dešimtmečius saugojo dvaro sidabrą, indus ir grafų drabužius, o vėliau padovanojo ar pardavė už simbolinį mokestį muziejui.
Buduaras - ponios kambarys
Dvare atkurtas paskutiniosios Rokiškio dvaro grafienės Hermancijos Pšezdeckienės miegamasis. Už miegamojo – grafienės buduaras. Terminas „buduaras“ prancūziškos kilmės, juo vadindavo elegantiškai apstatytą moters kambarį. Jame užsidarydavo namų šeimininkė, kai būdavo prastos nuotaikos ir norėdavo pabūti viena. Be šeimininkės ten koją įkeldavo tik tarnai ir kai kada sutuoktinis. Buduare dvaro šeimininkė skaitė, rašė laiškus, užsiiminėjo menais ar kitaip leisdavo šiokiadienius. Buduaras dekoruotas sienų apmušalais, kurių spalvos ir ornamentas primena autentišką interjerą. Išlikusios autentiškos medinės vidaus kambarių durys. Nuo XVIII a. atsidaro tradicija buduare priimti artimiausius pažįstamus. Taigi, buduaras – nedidelė moters svetainė. Buduaru šiandien vadinamas persirengimo kambarys ar net miegamasis.
Atkurtas grafienės salonėlio interjeras. Ant sienų XVIII a. Vakarų Europos dailininkų grafika.
Dvaro interjerą puošia neobaroko stiliaus indauja, kurioje XIX a. Rokiškio dvarų sidabriniai indai, papuošti Tyzenhauzų ir Pšezdeckių herbais bei monogramomis. Ant Tyhenzauzų herbo buvo pavaizduotas buivolas. Pšezdeckių– balta lelija su trimis juostelėmis apačioje.
Keliose dvaro patalpose išlikusios autentiškos plytelių grindys, kurios buvo sudėtos perstatant dvarą. Išsaugotos ir medinės vidaus langinės, kurios susilanksto ir įleidžiamos į nišas angokraštyje.
Gemų kolekcija
Šiuo metu dvare galima apžiūrėti daug įdomių eksponatų, menančių senus laikus. Ant rašomojo stalo, kurio stilius tipiškas tų metų dvarams, eksponuojama gemų kolekcija. Tai grafų Tyzenhauzų, o vėliau ir Pšezdeckių pasididžiavimas. Gemos – reljefinis rankų darbo kūrinys, išraižytas ant brangakmenio ar paprasto akmens. Terminas „gemos“ lotyniškos kilmės, išvertus reiškia „brangakmenis“. Gemos paplito antikinės Graikijos laikais, anuomet tai buvo populiarus prabangos atributas. Gemos papuošdavo brangenybių dėžutės, baldus, muzikos instrumentus, brangius namų apyvokos daiktus, papuošalus. Didesnę gemą iš brangesnio akmens meistras kurdavo ištisus mėnesius. Antikinės gemos dažniausiai vaizduodavo mitologijos personažus arba alegorijos siužetus. Renesanso epochos gemose madinga išraižyti amžininkų veidus. XIX a. gemas pradėjo gaminti fabrikai. Garsiausios gemos šiuo metu saugomos Metropoliteno muziejuje Niujorke, Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge, Pergamo muziejuje Berlyne ir kitur. Rokiškio dvare gemas naudojo kaip mokymo priemonę. Ant jų pavaizduoti garsūs antikos rašytojai, filosofai ir mokslininkai.
