„Genovaitės“ vila Švėkšnoje stovi tarsi iš dangaus nuleisti miniatiūriniai rūmai viduryje romantiško parko, kuriame dar žaliuoja ir senutėlis ginkmedis. Tačiau vilos, į kurią mus atviliojo gipso lipdinių ir sieninės tapybos tema, istoriją pradėsime nuo visos Švėkšnos dvaro istorijos, kurios dalį išgirdome ir iš dabartinio vilos valdytojo Kęstučio Paulausko.
Dvaras įsikūręs pačiame Švėkšnos miestelio centre, prie neogotikinės Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios. Bažnyčią ir dvarą jungia unikalus dviejų arkų tiltas, o tiesus kaip styga takas ir atveda į „Genovaitės“vilą. Ši bažnyčia buvo pastatyta 1905m., po to, kai Švėkšnos ir Vilkėno dvarų savininkai grafai Adomas Pliateris ir Aleksandras Konstantinas Mykolas Pliateris bažnyčios statybai skyrė 50 000 rublių ir davė visą statybinę miško medžiagą, o jų plytinėse nemokamai buvo išdegintos statybai reikalingos plytos ir čerpės.
Parką taip pat puošia naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, Šv. Marijos skulptūra, „Laisvės angelas“, paminklas paskendusiam Genovaitės šuneliui, romantiški liepteliai.
Besikeičiantys šeimininkai
Švėkšnos dvaras, priklausęs Žemaičių seniūnui Mikalojui Kęsgailai, minimas nuo XV a., o miestelis – nuo 1509 m. Kęsgailos Švėkšną valdė iki 1569 metų, kol vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, kuriam, kaip žmonos kraitis, ir atiteko Švėkšnos dvaras. Zavišos Švėkšnoje šeimininkavo iki 1624 metų, o jau po to šeimininkai ne kartą keitėsi, kol galiausiai 1766 m. Švėkšnos dvarą įsigijo Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris. Šios giminės rankose dvaras išbuvo iki 1944 m. ir didžioji dalis dvaro istorijos kaip tik ir sietina su Pliaterių gimine. Verta prisiminti ir tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, kai iš dvaro Pliateriai pasitraukė, jį užvaldė vokiečių karininkai, suniokojo pastatus ir išnaikino garsųjį dvaro „žvėryną“. O1918 m., Lietuvos Nepriklausomybės laikais, iš Rusijos į Švėkšną sugrįžęs Jurgis Pliateris gyveno čia iki pat sovietizacijos pradžios, po to buvo ištremtas, ten mirė ir buvo palaidotas nežinomame kape. 1940-aisiais smarkiai nukentėjo ir dvaras. Sovietų aktyvistai parke sudegino visą senąjį Švėkšnos dvaro archyvą, bibliotekos knygas, sunaikino daug vertingų meno kūrinių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Švėkšnos parkas prie Švėkšnalės upelio ir jam priklausę pastatai grąžinti Jurgio sūnui Aleksandrui Pliateriui ir jo žmonai Laimei Felicijai Pliaterienei, kuri ir ėmėsi dvarą atstatyti. Miestelis tuomet ne juokais sunerimo, ar neliks be parko, tačiau užbėgant pasakojimui už akių, reikia pasakyti, kad ponia Laimė tvoromis neapsitvėrė, jai labiau rūpėjo vilos likimas, tad ir ją restauruojant ji buvo dažna viešnia viloje. Tačiau jau penkeri metai, kai ponios Laimės nebėra, o kiti paveldėtojai ne tokie greiti kažką nuspręsti ir vilos ateitis pakibusi nežinomybėje. Bet apie viską iš eilės.
„Genovaitės“ vila – moters užgaida
Taigi pagrindiniai Švėkšnos dvaro rūmai ilgus metus buvo mediniai, tiesa, palopomi, padailinami, bet tikrai niekuo neišskirtiniai ir nugriautas tas senas didelis pastatas buvo tik 1952 metais. Dabar iš pagrindinių rūmų likę tik pamatai, o iš ūkinės dalies – svirnas, arklidės ir kalvė. O štai išskirtinio grožio 1880 metais pastatyta ampyro stiliaus vila, buvo moters užgaida, kurią įgyvendino Adomas Pliateris ir pavadino ją žmonos garbei – „Genovefa“. Ji buvo tarsi vasaros rezidencija, skirta svečių priėmimui ir pokyliams. Ir tų svečių čia tikrai netrūko. Sako, kad viloje yra viešėjęs netgi garsusis žemės reformos iniciatorius Piotras Stolypinas.
Vėliau, jau tarybiniais metais, viloje buvo įsikūrę kultūros namai, biblioteka, buvo butai, užkalus langus rodė kiną ir pan., bet tai nebuvo pats blogiausias variantas, tad ir daugybė vilos vidaus puošmenų išliko iki pat restauracijos.
Parko žavesys
2004 m. dvaro pastatai ir įvairių augalų gausus parkas prie Švėkšnalės upelio paveldėtojos Laimės Felicijos Pliaterienės rūpesčiu pradedami tvarkyti. Rezultatas stulbinantis: dabar 9,5 ha plote žaliuojantis Švėkšnos dvaro parkas – vienas gražiausių Lietuvoje. Parke yra kuo pasigėrėti, pradedant centriniais vartais su tvoros segmentais, sodo vartais su akmenų tvoros liekanomis ir, senovės romėnų medžioklės deivės Dianos statula tvenkinio saloje. Parką taip pat puošia naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, Šv. Marijos skulptūra, „Laisvės angelas“, paminklas paskendusiam Genovaitės šuneliui, romantiški liepteliai.
Prie vilos mus pasitinka dabartinis vilos valdytojas Kęstutis Paulauskas. Vilą jis yra išsinuomojęs iš dabartinių paveldėtojų, ją tvarko, prižiūri ir pats bando iš šio objekto išgyventi. Šiandien vilos teritorijoje galima ne tik pasivaikščioti, bet ir pasivažinėti karieta, viloje rengiamos fotosesijos, furšetai, santuokos ceremonijos, vyksta kultūriniai renginiai. Tiesa, pandemija šiemet, ko gero, bus sugriovusi visus viloje planuotos renginius, tad tiesiog reikės išgyventi. Tai nėra paprasta, nes mirus poniai Laimei, vilą paveldėjo Laimės seserų vaikai ir dabar niekaip nesusitariama, kaip ją toliau išlaikyti, o laikas bėga ir pradeda reikėti didesnių investicijų.
„Kažkada mažas, kaip ir dauguma kitų Švėkšnos vaikų bėgiojau po parko krūmynus, klausiau pasakojimų apie paskendusį grafienės šunelį, o vėliau teko atstatinėti ir vilą, ir net atkurti paminkliuką tam šuneliui“, – tarsteli Kęstutis rakindamas puošniosios vilos duris.
Tarp kitko
Seniau savo būstų lubas ir sienas žmonės mėgdavo puošti lipdiniais, imituodami rūmų ir didelių dvarų rezidencijų puošybą. Daug tokių puošmenų praradome vaikydamiesi tariamo gero stonio ir mados, o dabar mokame nemažus pinigus, kad jie būtų atkurti iš ...poliuretano putos. Vis dėlto, pastaruoju metu nemažai būstų savininkų stengiasi išlikusią autentiką išsaugoti ar net atkurti ir nenusikalsti praėjusių laikų dvasiai. Jeigu įsikėlėte gyventi į seną namą ar butą, ir jus skatinu išlaikyti kuo autentiškesnį jo išplanavimą ir puošybą jeigu tik randama jos pėdsakų.Sumaniai panaudoję naujas statybines ir puošybines medžiagas, ilgus metus galėsite džiaugtis patys ir kitus džiuginti nepakartojama savita ir originalia, gyvybe alsuojančia namų aplinka. Dr. Eugenijus SKERSTONAS
„Genovaitės“ vilos interjeras – pagal Peterburgo madas
„Genovaitės“ vilos interjeras, puoštas gipso lipdiniais ir tapyba iš tiesų įspūdingas, nors Kęstutis sako, kad anksčiau čia iš viso nebuvo nei vieno lipdinio be aukso potėpio. Matyt tam įtakos turėjo dažnas Pliaterių svečiavimasis Peterburge, kur prabangos viršūne buvo laikomi ir gipso lipdiniai, ir auksavimas. Bene puošniausiai atrodo centrinė pobūvių salė su keturiomis marmuro imitacijos kolonomis, sijas tarp jų ir palubės frizą puošia 30 skulptūrinių moterų galvučių. Lubų centre skrieja ištapyta antikinės deivės Floros figūra, o šoniniuose plafonuose – skraido amūrai, barstantys gėles, tiesiantys girliandas ir žaidžiantys su balandžiais.
„Kai mes išsinuomojom vilą, kilo mintis padaryti Pliaterių šakos muziejuką, tad viena salė jam ir paskirta“, – pasakoja Kęstutis, o nuo sienų į mus žvelgia mąslūs Pliaterių giminės veidai.
Pastatas iš tiesų yra labai jaukus, subtilus, kompaktiškai suplanuotas, sakytume, tikrai moteriškas. Jau nekalbant apie visą romantišką jo puošybą. Antrame jo aukšte šiuo metu yra įrengti miegamieji, o prieš penkerius metus, čia apsistodavo ir ponia Laimė.
„Vilą savo žmonai pastatęs Adomas Pliateris buvo bajorų maršalka, Ūkio banko prezidentas, taigi žmogus prie pinigo. Jis sudomino turtingą lenkaitę Genovefą Puslovską ir jie susituokė. Jaunavedžiai parvažiavo čia, ir jaunoji ponia labai nusivylė tuo, ką pamatė. Mediniai dvaro rūmai jai turbūt visai nebuvo panašūs į rūmus. Adomui neliko nieko kito kaip susiimti ir jos garbei pastatyti šiuos tarsi svečių namus. Pastatas buvo puošnus ir pilnas meno kūrinių. Į Telšių Alkos muziejų iš čia iškeliavo 48 meno kūriniai, o kiek dar jų pražuvo… Taigi nuo Adomo prasideda dvaro atsinaujinimas, o jo sūnus Jurgis jau vėliau išpuošia parką. Būdamas Rusijos karo etašė Paryžiuje pavaduotojas, jis veža iš ten skulptūrų formas, ovietiniai meistrai jam gamina darbus. Taip atsiranda Dianos skulptūra, vaza, saulės laikrodis – visa mažoji ir dabar atnaujinta parko architektūra“, – pasakoja Kęstutis.
Jis prisiminė ir 1964 m. metų bylą, kuri buvo iškelta už statybinių medžiagų vagystes, restauruojant vilą. Tuo metu tai buvo rezonansinis įvykis, mat vagystės buvo tokio mąsto, jog užglaistyti visko tyliai tapo tiesiog neįmanoma net tarybiniais laikais..
„Kai 2004m. vilą pradėjome restauruoti mes, paaiškėjo, kad kiekviena gipso gėlytė turi po brūkšnelį aukso, kuris buvo tiesiog užteptas dažais. Salė kažkada turėjo atrodyti auksinė, atstatyti to buvo neįmanoma. O štai lipdiniai ir tapyba išliko autentiški iki šių dienų, jei neskaičiuosime tų nuostolių, kurie buvo patirti sovietų nomenklatūrininkams čia geriant šampaną ir šaudant kamščiais į gipso lipdinius. Tačiau darbo vis dėlto buvo labai daug, tokia restauracija imli laikui. Vila buvo baigta restauruoti 2008 m. Čia prasidėjo koncertai, įvairūs kultūriniai renginiai, salę pradėjome nuomoti pobūviams. Antrame aukšte gyveno Laimė, bet labai spartietiškai, kukliai, viską skyrė knygoms, mūsų lietuvišku supratimu ji buvo tiesiog skūpi. Tačiau dvarui jai nieko nebuvo gaila, ji skubėjo kuo daugiau padaryti ir labai daug spėjo. Gaila, bet kai grafienė mirė, mes ir pakibome. Paveldėtojai nepriima sprendimų dėl investicijų, pastatas neturi šildymo, žiemą apšerkšnija sienos, o tai pastatui labai ne į naudą. Kažkada jame buvo krosnys, yra likę ortakiai, bet kaip jos nunyko, sunku ir pasakyti“, – sakė Kęstutis Paulauskas, savo laiku padėjęs daug pastangų, kad pastatas virstų tokiu koks buvo, o dabar bandantis padėti jam ir sau išgyventi. Reikia tikėtis, kad pasiseks.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos
Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia
