Šią temą man pasiūlė draugai, kurie į kelionę mėgo pasiimti tuos vokiškuosius bokaliukus… Na, gal kam prireiks. Apie dešimtį jų su įvairiais vaizdeliais turiu ir aš, bet gerti iš jų nemėgstu dėl vienos nedidelės priežasties – jaučiu skonio priemaišą. Gal tik taip atrodo? Juk kalbama, kad indai iš gryno alavo neduoda jokio prieskonio… Nežinau. Nors stiklinius ar molinius bokalus su alaviniais dangteliais labai mėgstu.
Sidabro pakaitalas
Alaviniai indai žinomi nuo senų senovės, nuo pačios žiliausios senovės. Yra manoma, kad jie pradėti naudoti nuo 4000–2000 metų iki Kristaus. Apie juos rašoma ir pačioje Biblijoje. Tačiau štai tarp senovės graikų ir romėnų alaviniai indai buvo reti. Beje, sugadintus, matyt, dažniausiai perlydydavo, tad jų ir neliko. Be to, alavo kasyklos Europoje buvo menkos. Dažniausiai juo aprūpindavo Anglija, Ispanija, Persija (Iranas/Sirija) ir t. t… Pagal brangumą jis buvo ketvirtoje vietoje iš pagrindinių septynių senovės metalų: aukso (Saulė), sidabro (Mėnulis), vario (Venera), alavo (Jupiteris), geležies (Marsas), švino (Saturnas) ir gyvsidabrio (Merkurijus).
Tinkamai pagamintas alavo indas mažai skyrėsi nuo sidabro, tad ir buvo naudojamas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kurių toli gražu ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Alavas, lygiai kaip ir sidabras, – pakankamai minkštas, tad patogus apdirbti (pvz., vok. Zinn – pažodžiui minkšta skardelė) ir dar atsparus korozijai. Kartais alavo indai buvo sidabruojami, nes sidabras puikiai lipo prie alavo, ko nepasakysi apie auksą.
Vakarų Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje) alaviniai indai pradėjo populiarėti nuo XII a., o pirmosios meistrų gildijos laisvuosiuose miestuose atsirado apie XIII a. Nuo XIV a. pradėta orientuotis į platų jų naudojimą namų apyvokoje, tačiau net ir XIV a. viduryje tai buvo pakankamai brangus, nors ir ilgaamžis daiktas.
O štai XV–XVI a. graviūrose dažnai galima matyti, kaip miestelėnai, landsknechtai ar kariai prie diržo yra prisisegę alavinį puodelį (gali pasirodyti, kad juos ant kiekvieno kampo troškina)… Bet čia jau prasideda subtilumai ir kelios tokio rūpestingumo priežastys: statuso ženklas, brangumas arba mokumas (stabili valiuta, be kita ko) ir… azartiniai lošimai. Tuo metu buvo populiarūs lošimai kauliukais, o tie puodeliai tam labai tinkami.
Alavinių bokalų puošnių buvo nedaug
Šiandien antikvariatuose ir sendaikčių turguose mes randame labai puošnių ir gražių alavinių bokalų bei taurelių, bet vis tik reikėtų atsiminti, kad tie tarsi ir senoviniai bokalai, bokaliukai ir indai – tai visai nesenų laikų išmonė. Mat iki XIX a. vidurio alaviniai indai retai buvo graviruoti ar turėjo reljefinių puošmenų. Tiesa, pirmieji tokie indai atsirado XIV a., bet dažniausiai tai buvo tik ornamentai, po 1500-ųjų jau pasitaikydavo ir bareljefinių, ir net su meniniais vaizdiniais, tačiau tai daugiau išimtys, nei taisyklės. Dažniausiai tokie indai turėjo reprezentacinę prasmę – buvo su herbais, veidais, jais buvo demonstruojams meistriškumas, jų buvo galima rasti tarp bažnytinių rakandų ir t. t. Standartizuoti šiuos gaminius buvo bandoma nuo 1527 m. – kiekviena gildija turėjo dėti savo ženklą (dedamas ir dabar – dažnai su alavo procentu). Dar daugiau – tie puošnieji alaviniai indai buvo liejami dalimis, kurios vėliau lituojamos, o siūlės šlifuojamos, slepiamos ir t. t. Ypač gerai reikėjo nušlifuoti ir nupoliruoti vidines sieneles. Taigi masiniam vartotojui įmantrius gaminius gamintojai galėjo pateikti tik naujaisiais amžiais, bet čia gi atsirado porceliano manufaktūros ir gamyklos ir alavas ėmė trauktis iš namų apyvokos daiktų. Tiesa, paklausa ne iš karto nukrito: pasiturinčių miestelėnų namuose alaviniai indai išliko ganėtinai populiarūs net ir XIX a. pabaigoje, ir XX pradžioje. Vėliau jau buvo daugiau kaip suvenyras, nors namuose pamenu kelis aliuminius puodus, kuriuose bobutė virė košę.Taigi didesnė dalis įmantrių, raižytų, reljefinių alavinių bokalų, dabar dažnai pasitaikančių sendaikčių turguose, retai kada turi ką nors bendro su senoviniais, nors jie dažnai imituoja senus gaminius arba net sendintą sidabrą. Rinkitės atidžiai ir neapsigaukite – sidabro gaminiai visada turi turėti prabą.
Skanu ar ne?
Dabar apie skonį. Taip, grynas alavas skonio nekeičia ir nėra nuodingas. Yra netgi gaminami specialūs indai vynui ar kitiems gėrimams degustuoti iš grynojo alavo. Tačiau didesnė dauguma alavinių indų alavo turi iki 95 proc.. Pagal ankstesnį ir dabartį supratimą, indai iš alavo nekenkia, jei alavo kiekis juose sudaro bent 90 procentų, mat ne alavas nuodingas, o kaip tik jo priedai. Dabar gamintojai dažniausiai siūlo alavinius indus, kur alavo apie 92–95 procentų. Manoma, kad maistui nevertėtų naudoti alavinių indų, pagamintų iki 1950-ųjų. Esmė ta, kad iki pat 1887 m. (tais metais Britanijoje išėjo draudimas naudoti švino ir alavo lydinius, tačiau, pavyzdžiui, Vokietijoje jie buvo naudojami ir toliau) alaviniuose induose dažnai buvo naudojama apie 10 procentų švino (švinas daug pigesnis už gryną alavą, be to, gryną alavą sudėtinga apdirbti – per minkštas). Tad geriant stipriuosius spiritinius gėrimus, naudojant alavinius indus actui ar rūgščiai (marinuoti), druskingiems patiekalams ar karštam maistui, jis ne tik gali keisti skonį, bet ir nuodyti gėrimus ar valgį (ypač jei vidinės šlifuotos sienelės yra subraižytos ar skilusios). Viduramžiais ir vėliau, ypač jei gamintojas bandė apgaudinėti, švino ar alavo pakaitalo (pvz., varis) procentas galėjo būti gerokai didesnis (pvz.: 0,5 proc. švino, 2 proc. vario ir 7 proc. stibio). Bet čia tik įdomumo dėlei – vargu ar koks šedevras iš viduramžių galėtų atsirasti ant mūsų stalo.
O dabartiniuose pusiau suvenyriniuose bokaluose dažniausiai būna iki 0,5 proc. priemaišų – vario arba stibio. Tačiau ir juose ilgiau laikyti maisto nevertėtų. Ypač tokių gėrimų kaip vynas, brendis ar pan. Kaip minėjau – degustacijai yra gaminami šimtaprocentiniai alaviniai indai. O jeigu vis dėlto alaviniai indai vilioja, pasidairykite kombinuotų su stiklu. Ir dar, visi tie pasendinti senoviniai bokaliukai, šaukštukai, lėkštutės ir ąsočiai prižiūrimi lygiai taip pat, kaip sidabras – jokių indaplovių. Plauti rekomenduojama iškart panaudojus, nes maistas gali palikti pėdsakus (alavas ganėtinai porėtas)…
